Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės, Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Lino Žukausko,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros departamento prokuroro Zdzislavo Tuliševskio skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. gegužės 28 d. nutarties, kuria pripažinta, kad nuteistasis T. P. yra atlikęs Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu, jam paskirtą kalėjime atlikti bausmę.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. B. esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

11. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros departamento prokuroro skundas nepagrįstas, todėl netenkinamas.

12. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, kad nuteistasis T. P. Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu, paskirtos atlikti kalėjime trejų metų laisvės atėmimo bausmės dalį jau yra atlikęs, BK 66 straipsnio taikymo klaidos nepadarė.

13. BK 66 straipsnio 1 dalyje pasakyta, kad teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikomas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę. BK 66 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kardomasis kalinimas į paskirtą bausmę įskaitomas pagal šio kodekso 65 straipsnio 1 dalies taisykles vieną kardomojo kalinimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo ar arešto parai, dviejų MGL dydžio baudai, šešioms viešųjų darbų valandoms, dviem laisvės apribojimo dienom. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, prokuroro argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, suėmime išbūtą laiką įskaitydamas į paskirtąją laisvės atėmimo bausmę, negalėjo pasisakyti, į kokiu režimu atliktiną laisvės atėmimo bausmę suėmime išbūtas laikas turi būti įskaitomas, yra nepagrįsti, nes niekam kitam tokia teisė įstatymu nebuvo suteikta.

14. Taigi, įstatymas nustato, kad kardomasis kalinimas turi būti įskaitytas į paskirtą laisvės atėmimo bausmę - šiuo atveju į nuteistajam T. P. paskirtą atlikti 15 (penkiolikos) metų ir 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, iš kurios teismas trejus metus nustatė atlikti kalėjime, o likusius – pataisos namuose. Iš tiesų, baudžiamasis įstatymas nereglamentuoja, į kokiu režimu atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę, teismas turi įskaityti kardomajame kalinime išbūtą laiką, tačiau sistemiškai vertinant baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias kardomojo kalinimo įskaitymo į bausmę taisykles ir teismų praktiką dėl bausmės pradžios nustatymo, pastebėtina, kad, sprendžiant šį klausimą, yra svarbūs abu paminėti momentai, kuriuos įvertinti turėjo teismas.

15. Visų pirma, kai nuteistajam skiriama atlikti laisvės atėmimo bausmės dalį kalėjimo režimu, šiuo režimu nuteistasis pradeda atlikti paskirtąją bausmę, o vėliau, jei nuosprendžiu nurodoma taikyti du režimus, taikomas švelnesnis režimas. Tokiu būdu teismas preziumuoja, kad, vertinant nuteistojo nusikalstamus veiksmus, jais sukeltas pasekmes ir nuteistojo asmenybės pavojingumo visuomenei laipsnį, bus geriausiai užtikrinti bausme keliami tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje.

16. Šiame baudžiamajame įstatyme nurodyta, kad bausmės paskirtis yra: sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtiktinti teisingumo principo įgyvendinimą.

17. Teismų praktikoje pasisakyta, kad laisvės atėmimo bausmės pradžia skaičiuojama nuo apkaltinamojo nuosprendžio paskelbimo dienos, jei asmuo yra suimtas, ar nuo nuosprendžio pradėjimo vykdyti dienos, kai jam kardomasis kalinimas nebuvo taikomas. Baudžiamajame kodekse nėra reglamentuojama, kaip skaičiuojama bausmės pradžia, kai dalis laisvės atėmimo bausmės paskiriama atlikti kalėjime, tačiau, vertinant sistemiškai, kai laisvės atėmimo bausmė paskirta atlikti kalėjime ir pataisos namuose, bausmė pradedama vykdyti pirmiausia kalėjimo režimu, o vėliau - pataisos namų režimu (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys bylose Nr. 1S-84-483/2017, Nr. 1S-47-499/2019). Taigi griežčiausi nuteistojo teisių ir laisvių suvaržymai taikomi iš karto po nuosprendžio paskelbimo, jį pradėjus vykdyti, nes preziumuojama, kad nuteistojo asmenybės pavojingumas visuomenei, įgyvendinant bausmės paskirtį, slobsta.

18. Pagrįsti prokuroro skundo argumentai, kad kardomojo kalinimo ir bausmės tikslai ir paskirtis yra skirtingi, nes kardomosios priemonės – suėmimo taikymas nėra susijęs su teisingumo vykdymu.

19. BPK 119 straipsnyje nurodoma, kad kardomosios priemonės gali būti skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, siekiant užkirsti kelia naujoms nusikalstamoms veikoms. Suėmimo skyrimo pagrindai ir sąlygos (pagrįstas manymas, kad įtariamasis (kaltinamasis): bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, trukdys procesui, darys naujus nusikaltimus) numatytos BPK 122 straipsnyje. Taigi, skiriant šią pačią griežčiausią kardomąją priemonę įtariamojo ar kaltinamojo kaltės klausimas dėl jam pareikštų įtarimų ar kaltinimų nesprendžiamas. Suimtiems asmenims nėra taikomas nei kalėjimo, nei pataisos namų režimas. Iki asmens nuteisimo jam gali būti taikoma kardomoji priemonė, tame tarpe ir suėmimas, kurio metu, lyginant su kitomis kardomosiomis priemonėmis, labiausiai suvaržoma įtariamojo (kaltinamojo) laisvė. Nors bausmės ir kardomosios priemonės – suėmimo tikslai ir paskirtis nėra vienodi, tačiau, jas vykdant, suvaržomos kaltinamojo (įtariamojo) ir nuteistojo teisės. Todėl sprendžiant suėmime išbūto laiko įskaitymo į paskirtą bausmę klausimą svarbu teisingai ir proporcingai išspręsti, kaip tai padaryti. Kaip matyti iš BK 66 straipsnio 2 dalies nuostatų, įstatymų leidėjas, įskaitydamas suėmime išbūtą laiką į skirtingas bausmes, vertina nuteistojo asmens teisių suvaržymo lygį, pavyzdžiui viena suėmimo diena prilyginama vienai laisvės atėmimo ar arešto parai, dviems laisvės apribojimo dienoms ir t.t. Taigi įstatymų leidėjas įpareigodamas teismą suėmime išbūtą laiką įskaityti į konkrečią bausmę, vertina jos griežtumą ir nuteistojo laisvių bei teisių suvaržymo lygį suėmimo metu, tačiau dėl to nėra pagrindo spręsti, kad kardomasis kalinimas prilyginamas paskirtajai bausmei ar su ja sutapatinamas, kaip skunde tvirtina prokuroras.

20. Žmogaus laisvės ir teisės yra gėris, kuris ginamas konstituciniu lygiu, ir gali būti suvaržytos tik įstatyme numatytais atvejais, siekiant įstatyme numatytų tikslų. Suėmimas yra pati griežčiausia išimtinė kardomoji priemonė, kurią taikant asmeniui, iš esmės apribojamos jo teisės ir laisvės. Tiek pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, niekam negali būti atimta laisvė kitaip, kaip tik tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas. Nacionalinių ir tarptautinių teismų formuojamoje praktikoje ne kartą pabrėžta, kad tęsiant suėmimo, kaip pačios griežčiausios kardomosios priemonės, terminą, privalu išsamiai įvertinti tiek taikomo suėmimo trukmės pagrįstumą, tiek kruopščiai patikrinti ne tik įrodymus, pagrindžiančius asmeniui pareikštus kaltinimus, bet ir konkrečius faktus, įrodančius būtinybę konkretų asmenį laikyti suimtą. Jeigu tokių faktinių duomenų nesurenkama pakankamai, didėja tikimybė, kad ilgą laiką asmenį laikant suimtą, bus pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnyje, taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė į laisvę, saugumą, būti paleistam proceso metu.

21. Nuolat tikrinti taikomos procesinės prievartos priemonės taikymo būtinumą, spręsti ar neišnyko šios priemonės neišvengiamumas proceso tikslams pasiekti įpareigoja ir BPK 11 straipsnyje įtvirtintas proporcingumo principas. Taigi, tiek galiojantis teisinis reguliavimas, tiek formuojama nacionalinių bei tarptautinių teismų praktika įpareigoja baudžiamąją bylą savo žinioje turintį teismą nuolat tikrinti, ar nėra galimybės BPK 119 straipsnyje įtvirtintus tikslus pasiekti švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis.

22. Taigi įtariamojo ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo teisme metu, kol nėra priimtas galutinis teismo sprendimas, patiriami suvaržymai yra pateisinami bei priskiriami atskirai suvaržymų kategorijai, atsirandančiai kitais nei bausmių tikslais bei pagrindais. Tokia pozicija yra išsakyta konstitucinėje jurisprudencijoje (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 5 d. nutarimas, Žin., 2000, Nr. 39-1105). Remdamasis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymo nuostatomis, analizuodamas suėmimo vykdymo metu buvusį suimtojo teisių suvaržymo lygį su kalėjimo režimu bausmę atliekančio nuteistojo teisių ir laisvių suvaržymo lygiu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad suėmime esančio asmens teisės ir laisvės nuteistajam aktualiu laiku buvo varžomos kaip ir nuteistojo, bausmę atliekančio kalėjimo sąlygomis, o atskirais atvejais jos buvo varžomos labiau, pvz. vertinant leistinų pasimatymų ar pasivaikščiojimų lauke laiką ir kt.

23. Pasiekus BPK 119 straipsnyje numatytus tikslus, šiuos suvaržymus įstatymų leidėjas teismą įpareigoja kompensuoti, suėmime išbūtą laiką įskaitant į paskirtą bausmę, nes kardomasis kalinimas nėra bausmė. Pagal galiojusią BK 53 straipsnio 3 dalį, laisvės atėmimo bausmę nuteistieji atlieka atvirose kolonijose, pataisos namuose ir kalėjimuose. Aktualiu laiku parinkti bausmės atlikimo vietą buvo įpareigotas teismas, atsižvelgiant į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Taigi sistemiškai aiškinant BK normas, reglamentuojančias kardomajame kalinime išbūto laiko įskaitymo į paskirtąją bausmę pirmiau aptartus kriterijus, teismų praktiką, nustatant laisvės atėmimo bausmės vykdymą pradėti kalėjime, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, turėjo pagrindą suėmime nuteistojo išbūtą laiką pirmiausiai įskaityti į laisvės atėmimo bausmę, paskirtą atlikti kalėjime, o likusį – į bausmės dalį, paskirtą atlikti pataisos namuose. Priešingu atveju, suėmime išbūtas laikas būtų iskaitomas tik į tą laisvės atėmimo bausmės dalį, kuri skirta atlikti lengvesniu – pataisos namų režimu, o tai, teisėjų kolegijos vertinimu, prieštarautų pirmiau aptartiems kardomojo kalinimo teisingo įskaitymo į paskirtąją bausmę principams.

24. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi pagrįstai nustatė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu, nuteistajam T. P. į paskirtą galutinę subendrintą 15 (penkiolikos) metų ir 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę įskaičius sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2013 m. sausio 22 d. iki 2016 m. liepos 22 d., nuo 2016 m. rugpjūčio 5 d. iki 2017 m. gruodžio 20 d., nuteistasis skirtą atlikti kalėjime trejų metų laisvės atėmimo bausmę jau yra atlikęs.

25. Prokuroro skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas sprendė, jog kalėjimo režimą gali nustatyti ne tik teismas, priėmęs galutinį sprendimą, bet ir tas teismas, kuris sprendžia klausimą dėl kardomosios priemonės skyrimo ar termino pratęsimo, kad teismas sulygino suimtojo ir nuteistojo statusus yra nepagrįsti, todėl atmetami.

26. Kadangi pirmosios instancijos nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ją naikinti dėl prokuroro skunde dėstomų argumentų nėra pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 straipsnio 8 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros departamento prokuroro Zdzislavo Tuliševskio skundą atmesti ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. gegužės 28 d. nutartį.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.