Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Rūta Mickevičienė, sekretoriaujant Živilei Vološinienei,

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo D. P. gynėjo advokato Lino Belevičiaus skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutarties, kuria kaltinamajam D. P. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas 3 mėnesiams, suėmimo terminą skaičiuojant nuo 2014 m. gruodžio 18 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje D. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 249 straipsnio 3 dalį, BK 7 straipsnio 12 punktą, BK 25 straipsnio 4 dalį ir 266 straipsnio 1 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 199 straipsnio 2 dalį, BK 7 straipsnio 12 punktą, BK 260 straipsnio 3 dalį, BK 7 straipsnio 12 punktą, BK 25 straipsnio 4 dalį ir BK 266 straipsnio 3 dalį, BK 199 straipsnio 2 dalį, BK 7 straipsnio 12 punktą, BK 25 straipsnio 4 dalį ir BK 260 straipsnio 3 dalį, BK 199 straipsnio 2 dalį, BK 21 straipsnio 1 dalį ir BK 129 straipsnio 2 dalies 9 ir 11 punktus kaltinamas tuo, kad jis 2005 metais dėl savanaudiškų paskatų, siekdamas nusikalstamai praturtėti ir įgyti didelę įtaką prieš Lietuvos ir Kauno nusikalstamo pasaulio atstovus, iš anksto susitaręs su S. V., N. T. ir D. P. bendrai neteisėtai disponuoti labai dideliais narkotinių, psichotropinių medžiagų ir jų pirmtakų kiekiais, užsiimti jų kontrabanda, daryti kitus sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, organizavo (įkūrė) šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis ginkluotą nusikalstamą susivienijimą („agurkinių“), kurio vadovu nuo 2005 m. iki 2014 m. buvo S. V., nuo 2005 m. iki 2014 m. dalyvavo šio susivienijimo veikloje, įtraukė į nusikalstamo susivienijimo veiklą kitus asmenis; be to, tuo, kad neturėdamas leidimo įgijo, gabeno, nešiojo, laikė didelį kiekį šaunamųjų ginklų, šaudmenų, kuriuos panaudojo ir planavo panaudoti nusikalstamo susivienijimo daromuose nusikaltimuose; dar tuo, kad neteisėtai įgijo, disponavo, laikė, platino ir kontrabandos būdu gabeno labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtako (BMK), įvairių kitų narkotinių medžiagų iš vienos valstybės į kitą; taip pat ir tuo, kad rengėsi nužudyti A. P. dėl savanaudiškų tikslų, siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą.

D. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 140 straipsnį 2011 m. gegužės 9 d. buvo laikinai sulaikytas. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 10 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas 2 mėnesiams, šis terminas buvo tęsiamas. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 7 d. nutartimi D. P. taikytą kardomąją priemonę – suėmimą panaikino. Prokuroro nutarimu D. P. buvo paskirtas įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti. BPK 140 straipsnyje nustatyta tvarka D. P. 2013 m. sausio 22 d. vėl buvo sulaikytas. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 23 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas 2 mėnesiams iki 2013 m. kovo 21 d. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartimi įtariamasis D. P. paleistas iš suėmimo. Prokuroro nutarimu jam paskirta kita kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje bei dokumentų paėmimas. D. P. 2013 m. gruodžio 19 d. vėl buvo laikinai sulaikytas, o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Vėlesnėmis teismų nutartimis suėmimo terminas buvo tęsiamas.

Kaltinamojo gynėjas skunde, nesutikdamas su Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutartimi ir teigdamas, kad yra išnykę suėmimo pagrindai, prašo ją panaikinti. Gynėjo nuomone, skundžiamoje nutartyje teismas tik formaliai nurodė, kad neišnyko suėmimo pratęsimo pagrindai ir švelnesnėmis priemonėmis nebus pasiekti kardomosiomis priemonėmis siekiami tikslai. Teismas nenurodė jokių motyvų, kodėl 150 000 Lt užstatas nėra pakankamas. Atkreipiamas dėmesys, kad D. P. kaltinamas ne smurtinių nusikaltimų padarymu, yra susituokęs, turi šeimą, mažamečius vaikus, dirba, per besitęsiantį ilgą procesą laikėsi kardomųjų priemonių sąlygų, neatliko jokių veiksmų, kurie kokiu nors būdu trukdytų procesui, tačiau nurodytų aplinkybių teismas visiškai nevertino. Skunde dėstoma, kad bylos sudėtingumas, didelė jos apimtis, nenulemia suėmimo, kaip griežčiausios kardomosios priemonės taikymo. Gynėjo tvirtinimu, nors teismas D. P. suėmimą pratęsė BPK 122 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytais pagrindais, tačiau savo išvadas dėl suėmimo pratęsimą grindė iš esmės tik kaltinamajam inkriminuotų nusikalstamų veikų sunkumu ir pobūdžiu, gręsiančia griežta bausme bei kad jis darys naujas nusikalstamas veikas. Tokios teismo išvados nepagrįstos objektyviais bylos duomenimis. Iš nutartyje teismo aptartų aplinkybių, susijusių su šaunamųjų ginklų ir šaudmenų slėpimu, jų buvimo vietos keitimu, rengimusi nužudyti proceso dalyvį, nėra aišku, kurios iš jų pagrindžia kurį nors suėmimo pagrindą. Kaltinamojo laikymas suėmime, kuris jau tęsiasi labai ilgai, nesant byloje išskirtinių priežasčių, dėl kurių kardomųjų priemonių tikslų negalima pasiekti švelnesnėmis priemonėmis, prieštarautų tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų nuostatoms būti paleistam proceso metu, taip pat susijusioms su kardomųjų priemonių skyrimu. Kardomųjų priemonių tikslai gali būti pasiekti D. P. taikant ir kitas kardomąsias priemones ar jų kompleksą.

Teismo posėdyje prokuroras prašė kaltinamojo D. P. gynėjo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Skundžiama nutartis yra pagrįsta ir teisėta. Klaipėdos apygardos teismas, pratęsdamas kaltinamajam D. P. kardomosios priemonės – suėmimo terminą 3 mėnesiams, priešingai nei nurodoma gynėjo skunde, įvykdė ne formalų (nominalų), o realų, konstitucinėmis normomis pagrįstą, teisingumą. Teismas teisingai įvertino visas teisiškai reikšmingas aplinkybes kardomajai priemonei – suėmimui pratęsti, nepažeidė nei BPK 119, 121, 122 ir 127 straipsnių normų, nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų, pagal kurias niekam negali būti atimta laisvė kitaip, kaip tik tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas.

Žemesnės instancijos teismas nutartyje padarė pagrįstą išvadą, kad baudžiamosios bylos medžiagoje yra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog kaltinamasis D. P. galbūt padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, nes šią teismo išvadą pagrindžia bylos duomenys: kitų kaltinamųjų (D. R. ir kt.), liudytojų (L. P., V. V. ir kt.) parodymai, parodymų patikrinimo vietoje, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką, automobilio ir jame esančių daiktų apžiūros, kratų protokolai, specialistų išvados, taikant procesines prievartos priemones gauti duomenys, užsienio teisėsaugos institucijų pateikta informacija bei kita baudžiamosios bylos medžiaga. Apygardos teismas teisingai atkreipė dėmesį, kad pratęsiant suėmimo terminą, byloje esantys duomenys dėl asmeniui inkriminuojamų veikų vertinami tiek, kiek jie susiję su suėmimo taikymo (pratęsimo) pagrindų ir sąlygų nustatymu. Pratęsiant kardomąją priemonę nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant galutinį teismo nuosprendį. Apygardos teismas, vertindamas nurodytus duomenis ir spręsdamas klausimą dėl D. P. suėmimo pratęsimo, nepažeidė BPK 121 straipsnio 2 dalies.

BPK 122 straipsnio 1 dalyje nustatyti suėmimo taikymo pagrindai yra alternatyvūs, tęsiant suėmimo terminą pakanka nustatyti bet vieną iš nurodytoje baudžiamojo įstatymo teisės normoje įtvirtintų pagrindų. Skundžiamos nutarties turinio analizė apeliacinės instancijos teismui suponuoja išvadą, kad, kitaip nei teigiama skunde, pirmosios instancijos teismas D. P. kardomosios priemonės – suėmimo terminą pratęsė tik pagal BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punktą (kaltinamasis, būdamas laisvėje, gali daryti naujus nusikaltimus). Teismas padarė įrodymais pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra išnykęs BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas kardomosios priemonės – suėmimo pratęsimo pagrindas.

Susiklosčiusioje teismų praktikoje pripažįstama, kad pagrįstą manymą, jog asmuo darys naujus BPK 122 straipsnio 4 dalyje nustatytus nusikaltimus, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmenį padarant nusikaltimus, įtarimas kelių nusikaltimų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veiklos bei kiti duomenys. Įvertinęs tai, kad suimtajam inkriminuotos nusikalstamos veikos aprėpia BPK 122 straipsnio 4 dalyje reglamentuojamų nusikalstamų veikų sąrašą; kaltinamajam inkriminuotų nusikalstamų veikų pavojingumą (D. P. kaltinamas organizavęs ir dalyvavęs šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis ginkluoto nusikalstamo susivienijimo, t. y. pačios pavojingiausios bendrininkavimo formos, veikloje), pobūdį, sunkumą (inkriminuojami nusikaltimai yra sunkūs ir labai sunkūs, už jų padarymą baudžiamasis įstatymas nustato itin griežtą atsakomybę), mastą (nusikalstamas susivienijimas veikė ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniu mastu), kiekį; nusikalstamos veikos nebuvo atsitiktinės, o buvo iš anksto gerai suplanuotos ir organizuotos; inkriminuojamas veikas jis galbūt padarė iš savanaudiškų paskatų, siekdamas gauti lėšų pragyventi; D. P. yra anksčiau teistas, po buvimo laisvėje kaltinamajam buvo inkriminuotos naujos nusikalstamos veikos, susijusios su nusikalstamo susivienijimo narių veiksmais – neteisėtu disponavimu dideliais kiekiais įvairių narkotinių medžiagų (šios aplinkybės rodo, kad jis yra linkęs nusikalsti); nesilaikė jam paskirtų švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nustatytų sąlygų (ši aplinkybė rodo, kad jis linkęs pažeisti teisės aktų reikalavimus, jam skirtus įpareigojimus, nepaisant to, jog nuo 2011 m. rugsėjo 7 d. iki 2013 m. sausio 22 d. ir nuo 2013 m. balandžio 12 d. iki 2013 m. gruodžio 19 d. švelnesnių kardomųjų priemonių nustatytų sąlygų D. P. iš esmės laikėsi); būdamas laisvėje, atliekant ikiteisminį tyrimą, galbūt ketino paslėpti šaunamuosius ginklus ir šaudmenis, keisti jų buvimo vietą, rengėsi nužudyti kitą proceso dalyvį, kuris davė išsamius parodymus teisėsaugoms pareigūnams apie nusikalstamo susivienijimo veiklą (šios aplinkybės apibūdina kaltinamojo pavojingumą visuomenei), aukštesnės instancijos teismas sprendžia, jog apygardos teismas padarė teisingą išvadą, kad kaltinamasis, būdamas laisvėje, gali daryti naujus nusikaltimus, t. y. nėra išnykęs BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas sulaikymo termino pratęsimo pagrindas.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta aukštesnės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad kaltinamajam D. P. paskyrus švelnesnes kardomąsias priemones nebus pasiekti BPK 119 straipsnyje nustatyti tikslai (BPK 122 straipsnio 7 dalis), ir tuo pačiu konstatuoja, jog nėra pagrindo paleisti suimtą kaltinamąjį į laisvę ir skirti kardomąją priemonę – užstatą ar kitų švelnesnių kardomųjų priemonių kompleksą.

Pastebėtina, kad, kiek ilgai kardomoji priemonė turi būti taikoma, kada ji gali būti griežtinama, švelninama ir (ar) jos taikymas praranda tikslingumą, teismas vertina kiekvienu konkrečiu atveju pagal byloje nustatytas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad ši baudžiamoji byla, iš tiesų, yra ypatingai sudėtinga (kaltinimai pareikšti 13 kaltinamiesiems, labai daug liudytojų), didelės apimties (bylą sudaro 115 tomų), byla perduota teismui ir paskirta nagrinėti teisiamuosiuose posėdžiuose (iki 2015 m. liepos 15 d.). Viena vertus, sutiktina su gynėjo nuomone, kad bylos sudėtingumas, didelė jos apimtis, nėra aplinkybės, lemiančius suėmimo taikymą. Kita vertus, jos koreliuoja su teismo pareiga užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese, netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme, taip pat ir užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Todėl teigti, kad į paminėtas aplinkybes visiškai nereikia atsižvelgti, nėra pagrindo. Paskirta griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas neabejotinai varžo kaltinamojo D. P. teises bei laisves, tačiau šioje baudžiamojoje byloje daryti išvadą, kad kaltinamojo teisės bei laisvės suvaržytos pažeidžiant proporcingumo principą ir (ar) proceso teises, nėra pagrindo. Juolab, kaip minėta, kaltinamasis anksčiau jam taikytos švelnesnės kardomosios priemonės sąlygų nesilaikė, jas buvo pažeidęs, būdamas laisvėje rengėsi nužudyti kitą nusikalstamo susivienijimo dalyvį. Taigi nepaisant to, kad, iš tikrųjų, kaltinamasis yra suimtas ilgą laiką, o gresianti griežta laisvės atėmimo bausmė nėra absoliuti sąlyga taikyti griežčiausią kardomąją priemonę, tačiau aptariamu atveju anksčiau ištirtų duomenų visuma pagrindžia, jog D. P. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas adekvati jo tikėtinai padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui, sunkumui, pateisinama tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo taikymo kontekste. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad maksimalus leistinas suėmimo taikymo kaltinamajam terminas bylos nagrinėjimo teisme stadijoje nei baudžiamojo proceso įstatyme, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatose nėra konkrečiai apibrėžtas, o viešojo intereso apsauga turi prioritetą prieš asmens laisvės gerbimą, viešasis interesas išsamiai ir visapusiškai ištirti nusikalstamas veikas, nubausti kaltuosius asmenis yra neabejotinai svarbesnis, suteikiantis pagrindą ilgesnį laiką taikyti griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą.

Kaltinamojo gynėjos skunde akcentuojamos aplinkybės, kad kaltinamasis iki suėmimo dirbo, yra vedęs, turi nepilnamečių išlaikytinių, neatliko jokių veiksmų, kurie kokiu nors būdu trukdytų procesui, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, kurios, kaip konstatuota pirmiau, pagrįstos bylos duomenimis. Aplinkybė, kad apygardos teismas nevertino bylos duomenų taip, kaip būtų palankiau D. P., nesuponuoja išvados, jog teismas neteisingai išsprendė suėmimo pratęsimo klausimą ir nesuteikia pagrindo naikinti apskųstą nutartį.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 130 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

kaltinamojo D. P. gynėjo advokato Lino Belevičiaus skundą atmesti.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.