Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio (pranešėjo),

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo D. P. gynėjo advokato Lino Belevičiaus skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 18 d. nutarties, kuria kaltinamajam D. P. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo 2015 m. rugsėjo 18 d.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su pateikta baudžiamosios bylos medžiaga ir išnagrinėjusi skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje D. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 249 straipsnio 3 dalį, BK 7 straipsnio 12 punktą, BK 25 straipsnio 4 dalį ir 266 straipsnio 1 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 199 straipsnio 2 dalį, BK 7 straipsnio 12 punktą, BK 260 straipsnio 3 dalį, BK 7 straipsnio 12 punktą, BK 25 straipsnio 4 dalį ir BK 266 straipsnio 3 dalį, BK 199 straipsnio 2 dalį, BK 7 straipsnio 12 punktą, BK 25 straipsnio 4 dalį ir BK 260 straipsnio 3 dalį, BK 199 straipsnio 2 dalį, BK 21 straipsnio 1 dalį ir BK 129 straipsnio 2 dalies 9 ir 11 punktus kaltinamas tuo, kad jis 2005 metais dėl savanaudiškų paskatų, siekdamas nusikalstamai praturtėti ir įgyti didelę įtaką prieš Lietuvos ir Kauno nusikalstamo pasaulio atstovus, iš anksto susitaręs su S. V., N. T. ir A. P. bendrai neteisėtai disponuoti labai dideliais narkotinių, psichotropinių medžiagų ir jų pirmtakų kiekiais, užsiimti jų kontrabanda, daryti kitus sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, organizavo (įkūrė) šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis ginkluotą nusikalstamą susivienijimą („(duomenys neskelbtini)“), kurio vadovu nuo 2005 m. iki 2014 m. buvo S. V., nuo 2005 m. iki 2014 m. dalyvavo šio susivienijimo veikloje, įtraukė į nusikalstamo susivienijimo veiklą kitus asmenis; be to, tuo, kad neturėdamas leidimo įgijo, gabeno, nešiojo, laikė didelį kiekį šaunamųjų ginklų, šaudmenų, kuriuos panaudojo ir planavo panaudoti nusikalstamo susivienijimo daromuose nusikaltimuose; dar tuo, kad neteisėtai įgijo, disponavo, laikė, platino ir kontrabandos būdu gabeno labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtako (BMK), įvairių kitų narkotinių medžiagų iš vienos valstybės į kitą; taip pat ir tuo, kad rengėsi nužudyti A. P. dėl savanaudiškų tikslų, siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą.

D. P. buvo laikinai sulaikytas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 140 straipsnį 2011 m. gegužės 9 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 10 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas 2 mėnesiams, šis terminas buvo tęsiamas. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 7 d. nutartimi D. P. taikytą kardomąją priemonę – suėmimą panaikino. Prokuroro nutarimu D. P. buvo paskirtas įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti. BPK 140 straipsnyje nustatyta tvarka D. P. 2013 m. sausio 22 d. vėl buvo sulaikytas. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 23 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas 2 mėnesiams iki 2013 m. kovo 21 d. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartimi įtariamasis D. P. paleistas iš suėmimo. Prokuroro nutarimu jam paskirta kita kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje bei dokumentų paėmimas. D. P. 2013 m. gruodžio 19 d. vėl buvo laikinai sulaikytas, o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. 2014 m. liepos 21 d. baudžiamąją bylą kartu su kaltinamuoju aktu perdavus Klaipėdos apygardos teismui, suėmimo terminas buvo tęsiamas Klaipėdos apygardos teismo nutartimis.

Gynėjo teigimu, skundžiama teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, teismo argumentai formalūs ir iš esmės nepakankami pagrįsti pačios griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo pratęsimą.

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 7 d. nutartyje, Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. balandžio 12 d. nutartyje konstatavo, jog objektyviai neegzistuoja nei vienas būtinasis suėmimo taikymo pagrindas. Nors D. P. ir minimu laikotarpiu buvo įtariamas padaręs labai sunkius ir sunkius nusikaltimus, už kuriuos buvo numatyta ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė, teismai, įvertinę reikšmingas aplinkybes, tokias kaip kaltinamojo šeiminė padėtis, mažamečių vaikų turėjimas, darbo ir teisėtų pajamų turėjimas, kitus socialinius ryšius, jo asmenybę apibūdinančius duomenis, padarė pagrįstą išvadą, jog vien inkriminuojamos veikos sunkumas neleidžia padaryti išvados, kad kaltinamasis gali bėgti, slėptis. Be to, buvo konstatuota, jog neegzistuoja ir kiti suėmimo taikymo pagrindai- manymas, kad kaltinamasis gali trukdyti tyrimui ar daryti naujas nusikalstamas veikas. Tai, jog šios teismų išvados buvo teisingos, kaltinamasis įrodė ir savo elgesiu ikiteisminio tyrimo metu. Nuo 2011 m. rugsėjo 7 d. iki 2013 m. sausio 22 d. ir nuo 2013 m. balandžio 12 d. iki 2013 m. gruodžio 19 d. prokuroro nutarimu jam buvo taikomos vienos švelniausių kardomųjų priemonių (rašytinis pasižadėjimas neišvykti bei įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje), prokuroras netgi nematė reikalo skirti griežtesnių kardomųjų priemonių (pvz. namų arešto, užstato). Tačiau net ir paskyrus švelnias kardomąsias priemones kaltinamasis jų sąlygų laikėsi ir nepažeidinėjo beveik dvejus su puse metų, nuo tyrimo nepabėgo ir nesislėpė. Gynėjas pažymi, jog prokuroro leidimu 2012 m. gruodžio mėn. ir 2013 m. lapkričio mėn. jam buvo leista išvykti atostogų į Italiją, iš kur jis grįžo prokuroro nustatytu laiku. Taigi, ilgiau nei du metus kaltinamasis D. P. nesislėpė nuo tyrimo, turėdamas objektyvias galimybes tai padaryti, keliaudamas į užsienio valstybes. Visus šiuos veiksmus jis atliko žinodamas, jog yra įtariamas pagal BK 249 straipsnio 3 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, t.y. labai sunkių nusikaltimų padarymu, už kuriuos gresia laisvės atėmimo bausmė iki gyvos galvos. Todėl skundžiamos nutarties teiginys, jog gresiančios bausmės griežtumas gali paskatinti kaltinamąjį bėgti, slėptis, yra nepagristas.

Skunde taip pat nurodoma, kad skundžiamoje nutartyje nurodytas suėmimo taikymo pagrindas- manymas, kad D. P. laisvėje gali daryti naujas nusikalstamas veikas, yra deklaratyvus, neparemtas pakankamais faktiniais duomenimis, o grindžiamas daugiau teismo prielaidomis ir spėjimu. Šis pagrindas įstatymo normoje formuluojamas kaip spėjimas apie būsimą kaltinamojo elgesį. Siekiant bent minimaliai pagrįstai prognozuoti tikimybę, jog kaltinamasis ateityje gali daryti naujas nusikalstamas veikas byloje turi būti surinkti konkretūs duomenys apie planuojamus, rengiamus asmens nusikalstamus veiksmus ateityje. Bylos medžiagoje nėra jokių objektyvių duomenų, kad kaltinamasis planuoja daryti naujas konkrečias nusikalstamas veikas. Kiekvienas nutarties teiginys turi atitikti faktines bylos aplinkybes, turi būti pagrįstas tyrimo metu nustatytais duomenimis, nutarties negalima grįsti vien tik spėjamais, objektyviomis aplinkybėmis nepagrįstais motyvais. Vien tai, jog kaltinamasis pažeidė kardomąją priemonę - neieškoti ryšių su asmenimis, išvardytais pasižadėjime neišvykti negali pagrįsti neabejotino teiginio, kad kaltinamasis ir ateityje darys nusikalstamas veikas.

Skunde taip pat teigiama, kad švelnesnės kardomosios priemonės taikymo galimybė kiekvieną kartą turi būti realiai apsvarstoma, o ne atmetama be jokių motyvų. Kardomoji priemonė užstatas yra skirta užtikrinti, jog asmuo nesislėps nuo baudžiamojo proceso, neatliks jokių procesui trukdančių veiksmų bei nedarys naujų nusikalstamų veikų. Skundžiamoje nutartyje apygardos teismas, atsakydamas į kaltinamojo prašymą pakeisti jam kardomąją priemonę į užstatą, remdamasis motyvais, išdėstytais dėl suėmimo termino pratęsimo, nurodė, jog šioje bylos stadijoje užstato paskyrimas yra nepagrįstas. Gynėjo manymu, šie teismo argumentai nėra pakankami užstato ar kitų už suėmimą švelnesnių kardomųjų priemonių taikymo negalimumo pagrindimui.

Teismo posėdyje prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo D. P. gynėjo skundas atmetamas.

Baudžiamojoje byloje pakanka duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad kaltinamasis D. P. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Tokie duomenys yra kitų kaltinamųjų (D. R. ir kt.), liudytojų (L. P., V. V. ir kt.) parodymai, parodymų patikrinimo vietoje, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką, automobilio ir jame esančių daiktų apžiūros, kratų protokolai, specialistų išvados, taikant procesines prievartos priemones gauti duomenys, užsienio teisėsaugos institucijų pateikta informacija bei kita baudžiamosios bylos medžiaga. Pratęsiant kardomąją priemonę – suėmimą, nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Ar byloje esančių įrodymų pakanka pripažinti suimtąjį kaltu dėl jam inkriminuojamų nusikaltimų padarymo šiuo metu nesprendžiama, tai padarys bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas.

Klaipėdos apygardos teismas pratęsė D. P. suėmimo terminą nustatęs BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą pagrindą, t. y., esant pagrįstam manymui, kad kaltinamasis, būdamas laisvėje, gali daryti naujus nusikaltimus, numatytus BPK 122 straipsnio 4 dalyje.

D. P. kaltinamas padaręs labai sunkias nusikalstamas veikas, kurios patenka į BPK 122 straipsnio 4 dalyje numatytą sąrašą. Remiantis teismų praktika, pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti bent vieną iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmuo padarant nusikaltimus, įtarimas padarius kelis nusikaltimus, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veiklos, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai bei kiti duomenys. Iš bylos duomenų matyti, kad kaltinamasis yra teistas, naujas nusikalstamas veikas galimai padarė turėdamas neišnykusį ir įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą, kaltinamas organizavęs ir dalyvavęs šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis ginkluoto nusikalstamo susivienijimo, t. y. pačios pavojingiausios bendrininkavimo formos, veikloje, jam inkriminuoti nusikaltimai yra sunkūs ir labai sunkūs, pats nusikalstamas susivienijimas veikė ne tik Lietuvoje. Be to, D. P. kaltinamas nusikalstamo susivienijimo veikloje dalyvavęs nuo 2005 metų iki 2014 metų – tai yra itin ilgą laikotarpį. Šie duomenys rodo, kad nusikalstamos veikos nebuvo atsitiktinės, o buvo iš anksto gerai suplanuotos ir organizuotos, galimai padarytos dėl savanaudiškų paskatų, siekiant gauti lėšų pragyvenimui. Įvertinus nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog D. P. būdamas laisvėje gali daryti naujus nusikaltimus, dėl to pagrįstai pratęsė jam paskirto suėmimo terminą BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu.

Gynėjas skunde neigia ir kitų, BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytų suėmimo taikymo pagrindų buvimą, tačiau iš skundžiamos nutarties matyti, kad teismas D. P. suėmimo terminą pratęsė tik vienu jau išanalizuotu ir pripažintu pagrįstu pagrindu – kaltinamasis, būdamas laisvėje, gali daryti naujas nusikalstamas veikas. Kitos skundžiamoje nutartyje nurodytos aplinkybės, apibūdinančios kaltinamojo asmenybę, nusikalstamų veikų sunkumą, taip pat tai, kad laikotarpiu, kol jam buvo taikomos švelnesnės kardomosios priemonės, kaltinamasis galimai padarė nusikalstamas veikas, būtent patvirtina teismo nustatyto suėmimo pagrindo buvimą bei leidžia pagrįstai teigti, jog švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai iš tiesų nebus pasiekti.

Kaltinamojo gynėjo skunde teisingai nurodoma, kad kardomoji priemonė – suėmimas D. P. taikoma jau ilgą laiką. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo sprendimuose (Letellier prieš Prancūziją; Clooth prieš Belgiją; Miuler prieš Prancūziją; Jėčius prieš Lietuvą; Ilijkov prieš Bulgariją; Bykov prieš Rusiją ir kt.) yra ne kartą yra pažymėjęs, jog atsižvelgiant į ilgą suimtojo kalinimo laiką, tik išskirtinės priežastys gali pateisinti tolimesnį suėmimo taikymą. Šioje baudžiamojoje byloje išskirtinės priežastys, pateisinančios ilgalaikį kaltinamojo kalinimą, yra D. P. asmenybės pavojingumas ir inkriminuojamų nusikalstamų veikų pobūdis. Ilgą laiką kaltinamajam taikomas suėmimas neabejotinai suvaržo jo teises, tačiau toks suvaržymas yra pateisinamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos požiūriu, neprieštarauja nacionalinės teisės normoms.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad ši baudžiamoji byla, iš tiesų yra ypatingai sudėtinga (byloje yra 12 kaltinamųjų, labai daug liudytojų, tiriama ginkluoto nusikalstamo susivienijimo ilgametė veikla ir daug nusikalstamų veikų, kurios buvo padarytos ne tik Lietuvos Respublikos teritorijoje, bet keliose Europos Sąjungos valstybėse, taip pat už Europos Sąjungos ribų), byla yra didelės apimties (bylą sudaro 128 tomai), byla paskirta nagrinėti teisiamuosiuose posėdžiuose iki 2015 m. gruodžio 23 d. Šios aplinkybės iš tiesų pačios savaime negali nulemti suėmimo taikymo, tačiau jos yra neatsiejamos nuo teismo pareigos užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese, netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme, taip pat ir užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Pažymėtina, jog maksimalus leistinas suėmimo taikymo D. P. terminas baudžiamojo proceso metu šiuo konkrečiu atveju nėra pažeistas (BPK 127 straipsnio 11 dalis), Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatose toks terminas nėra konkrečiai apibrėžtas.

Gynėjo teiginiai, susiję su kaltinamojo D. P. laikymo suėmime sąlygomis Lukiškių tardymo izoliatoriuje, nėra šio skundo nagrinėjimo dalykas. Kita vertus, iš bylos matosi, kad šiuo metu kaltinamasis D. P. yra laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje, kuriame suimtųjų laikymo sąlygos yra laikomos vienomis iš geriausių Lietuvos Respublikoje.

Paskirta griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas neabejotinai varžo kaltinamojo D. P. teises bei laisves, tačiau šioje baudžiamojoje byloje daryti išvadą, kad kaltinamojo teisės bei laisvės suvaržytos pažeidžiant proporcingumo principą ir (ar) proceso teises, nėra pagrindo. Juolab, kaip minėta, kaltinamasis anksčiau jam taikytos švelnesnės kardomosios priemonės sąlygų nesilaikė, jas buvo pažeidęs, būdamas laisvėje galimai rengėsi padaryti sunkų nusikaltimą. Taigi nepaisant to, kad, iš tikrųjų, kaltinamasis yra suimtas ilgą laiką, o gresianti griežta laisvės atėmimo bausmė nėra absoliuti sąlyga taikyti griežčiausią kardomąją priemonę, aptariamu atveju anksčiau ištirtų duomenų visuma pagrindžia, jog D. P. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas adekvati jo galimai padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui, sunkumui, pateisinama tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo taikymo kontekste.

Gynėjas skunde pasisakė dėl galimybės suėmimą pakeisti į užstatą ar kelias švelnesnes kardomąsias priemones. Skundą nagrinėjančiam teismui pripažinus, kad suėmimo terminas kaltinamajam pratęstas pagrįstai, nes nustatytas jau aptartas suėmimo taikymo pagrindas, šioje nutartyje nedėstomi argumentai dėl netikslingumo griežčiausią kardomąją priemonę keisti į švelnesnes, nes akivaizdu, kad pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų taikant švelnesnes kardomąsias priemones galimybės nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kaltinamojo D. P. gynėjo advokato Lino Belevičiaus skundą atmesti.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.