Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo R. S. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 16 d. nutarties, kuria trims mėnesiams pratęstas taikomos procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo kaltinamajam R. S. priklausančiam turtui, terminas, šį terminą skaičiuojant nuo 2016 m. birželio 19 d.

Teisėjas, susipažinęs su skundui nagrinėti pateikta baudžiamosios bylos medžiaga ir išnagrinėjęs kaltinamojo R. S. skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje R. S. kaltinamas tuo, jog dėl savanaudiškų paskatų – turėdamas tikslą nusikalstamai praturtėti, ne vėliau kaip nuo 2008 m. pradžios iki 2012 m. sausio 25 d. organizavo šaunamaisiais ginklais, sprogmenimis ir sprogstamosiomis medžiagomis ginkluotą nusikalstamą susivienijimą, jam vadovavo ir dalyvavo nusikalstamo susivienijimo veikloje, o taip pat kartu su V. B. (V. B.), R. J. (R. J.), R. P., A. K. (A. K.), J. F. (J. F.) ir kitais nusikalstamo susivienijimo nariais neteisėtai disponavo šaunamaisiais ginklais, sprogstamosiomis medžiagomis, sprogmenimis ir šaudmenimis, įsibrovęs į gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas pagrobė svetimą turtą, padarė plėšimus, sukčiavimus, prievartavo svetimą turtą, sugadino svetimą turtą, organizavo fizinės ir psichinės prievartos panaudojimą prieš nusikalstamo susivienijimo narius, neteisėtai įgijo ir laikė nedidelį kiekį narkotinės medžiagos bei padarė kitus nusikaltimus, tai yra kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 249 straipsnio 3 dalyje, 178 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje (65 nusikalstamos veikos), 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje (7 nusikalstamos veikos), 178 straipsnio 3 dalyje (4 nusikalstamos veikos), 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 3 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje (19 nusikalstamų veikų), 187 straipsnio 2 dalyje (2 nusikalstamos veikos), 180 straipsnio 1 dalyje (2 nusikalstamos veikos), 180 straipsnio 3 dalyje (4 nusikalstamos veikos), 22 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 3 dalyje, 181 straipsnio 3 dalyje (4 nusikalstamos veikos), 22 straipsnio 1 dalyje ir 181 straipsnio 3 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje (2 nusikalstamos veikos), 182 straipsnio 2 dalyje (4 nusikalstamos veikos), 214 straipsnio 1 dalyje (2 nusikalstamos veikos), 253 straipsnio 1 dalyje (3 nusikalstamos veikos), 253 straipsnio 2 dalyje (3 nusikalstamos veikos), 254 straipsnio 1 dalyje (2 nusikalstamos veikos), 254 straipsnio 2 dalyje, 259 straipsnio 2 dalyje, 289 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje.

Šioje baudžiamojoje byloje kaltinimai pareikšti ir kitiems asmenims, tačiau nagrinėjamas laikino nuosavybės teisės apribojimo klausimas su jais nėra susijęs.

Vilniaus apygardos prokuratūros 2012 m. vasario 21 d. nutarimu R. S. buvo paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas jam nuosavybės teise priklausančiam turtui, t. y. gyvenamosioms patalpoms (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančioms (duomenys neskelbtini), Trakų rajone, nustatant dalinį nuosavybės teisės apribojimą, uždraudžiant nurodytą turtą parduoti, dovanoti ar kitaip perleisti, o šio turto saugotoja paskirta S. S.. Vėliau šis apribojimo terminas buvo tęsiamas.

Skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartimi, siekiant užtikrinti civilinius ieškinius, laikinas nuosavybės teisės apribojimo terminas kaltinamojo R. S. turtui buvo pratęstas trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2016 m. birželio 19 d.

Kaltinamasis R. S. skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartį ir priimti naują sprendimą: panaikinti laikiną nuosavybės teisės apribojimą jo turtui, t. y. gyvenamosioms patalpoms (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Skunde nurodoma, kad skundžiama teismo nutartis yra neteisėta, nepagrįsta ir nemotyvuota. Kaltinamojo nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose įstatymuose įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo teisę.

Kaltinamasis skunde teigia, kad skundžiamoje nutartyje nėra nurodytas asmuo ar asmenys, kurių civilinio ieškinio reikalavimo įvykdymo užtikrinimui būtina laikinai apriboti nuosavybės teisę, jų duomenys, taip pat civilinio ieškinio dydis (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 152 straipsnis 1 dalis 5 punktas), o apriboti nuosavybės teisę abstraktaus arba dar nepareikšto civilinio ieškinio užtikrinimui, negalima.

Skunde taip pat nurodoma, kad skundžiamą nutartį priėmęs teismas neįvertino aplinkybės, jog turtas, kuriam taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, R. S. nuosavybėn perėjo pagal 2007 m. rugpjūčio 17 d. paveldėjimo teisės liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. buvo įgytas ne nusikalstamu būdu. Kaltinamasis mano, kad jo šeimos nariai taip pat laikytini šio turto savininkais.

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad skundžiamoje nutartyje teismas iš naujo apribojo kaltinamojo nuosavybės teisę, t. y. toje pačioje byloje kelis kartus taikė laikiną nuosavybės teisės apribojimą tais pačiais pagrindais bei tam pačiam turtui, dėl to buvo pažeistos BPK 151 straipsnio nuostatos.

Kaltinamojo R. S. skundas atmetamas.

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis, kuria pratęstas laikinas nuosavybės teisės apribojimo terminas trims mėnesiams kaltinamojo R. S. turtui, yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti kaltinamojo skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos ir kaltinamojo skundo argumentų matyti, kad jie jau ne kartą buvo išnagrinėti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 14 d., 2016 m. sausio 20 d. ir ankstesnėse nutartyse. Jokių naujų argumentų dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo panaikinimo kaltinamasis nagrinėjamame skunde nenurodo.

Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra viena iš BPK numatytų procesinės prievartos priemonių. Pagal BPK 151 straipsnio 1 dalį civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba BK 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. To paties straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad kai byla perduota į teismą, dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo ar jo taikymo termino pratęsimo priimdamas nutartį nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Be to, BPK 151 straipsnio 7 dalyje numatyta, jog baudžiamosiose bylose dėl sunkių ir labai sunkių nusikaltimų laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimų skaičius neribojimas.

Be to, laikinas nuosavybės teisės apribojimas gali būti paskirtas, o jo terminas pratęstas, esant bent vienam iš dviejų pagrindų, t. y. civilinio ieškinio užtikrinimui baudžiamajame procese arba galimam turto konfiskavimui (BPK 151 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina ir tai, kad taikant procesines prievartos priemones visais atvejais yra suvaržomos tam tikros asmens konstitucinės teisės, tačiau tokių priemonių taikymas yra pateisinamas siekiamais ir svarbiais BPK nustatytais tikslais, šiuo atveju – civilinių ieškinių užtikrinimui.

Kaip jau buvo ne kartą konstatuota ankstesnėse Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse, baudžiamojoje byloje, kurioje kaltinimai pareikšti R. S., yra faktinių duomenų, suteikiančių pagrindą tvirtinti, jog pastarasis galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Šie duomenys užfiksuoti kitų kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymuose, kratų protokoluose, specialistų išvadose bei kitoje baudžiamosios bylos medžiagoje. Nagrinėjant skundą dėl procesinių prievartos priemonių taikymo, kaltinamojo kaltės klausimas nesprendžiamas ir faktinės bylos aplinkybės nevertinamos, nes visi šie klausimai bus išspręsti išnagrinėjus baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme.

Kaip jau buvo ne kartą nurodyta ankstesnėse Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse, priimtose nagrinėjant analogiškus kaltinamojo R. S. skundus dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimo jo turtui, jis kaltinamas sunkių ir labai sunkių nusikaltimų padarymu, dėl kurių padaryta didelė žala. Šioje baudžiamojoje byloje yra pareikšta daug civilinių ieškinių, kurių suma viršija 1 097 411,00 Lt (317 832,19 Eur). Taigi, Vilniaus apygardos teismas, vertindamas nurodytus duomenis ir spręsdamas klausimą dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo termino R. S. turtui pratęsimo, nepažeidė bendrųjų ir specialiųjų aptariamos procesinės prievartos priemonės taikymo reikalavimų. Dėl to kaltinamojo argumentai dėl netinkamo BPK 151 ir BPK 152 straipsnių taikymo ir jo konstitucinių teisių pažeidimo yra nepagrįsti.

Skundą nagrinėjantis teismas dar kartą pažymi, kad nei žemesnės instancijos teismas, pratęsdamas kaltinamajam paskirtos procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą, nei skundą dėl žemesnės instancijos teismo nutarties nagrinėjantis aukštesnės instancijos teismas šiame proceso etape nesprendžia klausimo dėl R. S. turimo turto nuosavybės teisės kilmės. Iš bylos duomenų matyti, kad ši procesinė prievartos priemonė kaltinamajam paskirta siekiant užtikrinti ne turto konfiskavimą, o pareikštus civilinius ieškinius. Taigi, viena vertus kaltinamojo skunde nurodyta aplinkybė dėl jo turimo turto kilmės neturi reikšmės sprendžiant klausimą dėl procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo pagrįstumo. Kita vertus, šią aplinkybę galutinai įvertins pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje priimdamas sprendimą iš esmės.

Kaltinamojo skundo teiginys, kad Vilniaus apygardos teismas paskyrė, o ne pratęsė laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą kaltinamajam R. S. priklausančiam turtui yra deklaratyvus, nes prieštarauja ne tik baudžiamosios bylos medžiagai bet ir skundžiamos nutarties, iš kurios matyti, kad laikino nuosavybės apribojimo terminas buvo pratęstas, turiniui.

Įvertinęs nustatytas aplinkybes, skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad šiuo metu kaltinamojo R. S. nuosavybės teisės apribojimo pagrindas nėra išnykęs ar pasikeitęs. Laikinas nuosavybės teisės apribojimo terminas kaltinamojo turtui buvo pratęstas pagrįstai. Šios procesinės prievartos priemonės pratęsimo tvarka pažeista nebuvo, todėl panaikinti skundžiamą nutartį nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kaltinamojo R. S. skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartį.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.