- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-20
- Bylos Nr.
- 1S-24-396/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-10-1-01571-2011-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Kęstutis Jucys
- Kaltinamasis
- R. S.
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo R. S. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutarties, kuria laikinas nuosavybės teisės apribojimas kaltinamajam R. S. priklausančiam turtui buvo pratęstas trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2015 m. gruodžio 19 d.
Teisėjas, susipažinęs su skundui nagrinėti pateikta baudžiamosios bylos medžiaga ir išnagrinėjęs kaltinamojo R. S. skundą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje R. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 249 straipsnio 3 dalį, BK 140 straipsnio 1 dalį, BK 178 straipsnio 2 ir 3 dalis, BK 187 straipsnio 1 ir 2 dalis, BK 180 straipsnio 1 ir 3 dalis, BK 181 straipsnio 3 dalį, BK 182 straipsnio 2 dalį, BK 253 straipsnio 1 ir 2 dalis, BK 254 straipsnio 1 ir 2 dalis, BK 259 straipsnio 2 dalį, BK 289 straipsnio 1 dalį, BK 300 straipsnio 1 dalį, BK 302 straipsnio 1 dalį, kaltinamas tuo, kad dėl savanaudiškų paskatų, t. y. turėdamas tikslą nusikalstamai praturtėti, nuo 2008 m. pradžios iki 2012 m. sausio mėnesio, organizavo šaunamaisiais ginklais, sprogmenimis ir sprogstamosiomis medžiagomis ginkluotą nusikalstamą susivienijimą, jam vadovavo ir dalyvavo nusikalstamo susivienijimo veikloje, o taip pat neteisėtai disponavo šaunamaisiais ginklais, sprogstamosiomis medžiagomis, sprogmenimis ir šaudmenimis, įsibrovęs į gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas pagrobė svetimą turtą, plėšė, sukčiavo, prievartavo svetimą turtą, sugadino svetimą turtą bei padarė kitus nusikaltimus.
Vilniaus apygardos prokuratūros 2012 m. vasario 21 d. nutarimu R. S. buvo paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas jam nuosavybės teise priklausančiam turtui, t. y. gyvenamosioms patalpoms (unikalus Nr. 7998-7023-3015), esančioms Pasakos g. 21, Moluvėnų kaime, Lentvario seniūnijoje, Trakų rajone, nustatant dalinį nuosavybės teisės apribojimą, uždraudžiant nurodytą turtą parduoti, dovanoti ar kitaip perleisti, o šio turto saugotoja paskirta S. S.. Vėliau šis apribojimo terminas buvo tęsiamas.
Žemesnės instancijos teismas
Skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartimi, siekiant užtikrinti civilinius ieškinius, laikinas nuosavybės teisės apribojimas kaltinamojo R. S. turtui, t. y. gyvenamosioms patalpoms (unikalus Nr. 7998-7023-3015), esančioms Pasakos g. 21, Moluvėnų kaime, Lentvario seniūnijoje, Trakų rajone, nustatant dalinį nuosavybės teisės apribojimą, uždraudžiant nurodytą turtą parduoti, dovanoti ar kitaip perleisti, buvo pratęstas trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2015 m. gruodžio 19 d.
Šalies argumentai
Kaltinamasis R. S. skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį ir priimti naują sprendimą: panaikinti laikiną nuosavybės teisės apribojimą į kaltinamojo R. S. turtą – gyvenamąsias patalpas (unikalus Nr. 7998-7023-3015).
Skunde nurodoma, kad skundžiama teismo nutartis yra neteisėta, nepagrįsta ir nemotyvuota bei pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose įstatymuose įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo teisę.
Kaltinamojo nuomone, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 151 straipsnyje numatytų nuosavybės teisės apribojimo pagrindų negalima aiškinti išplėstai. Laikinai apribojant nuosavybės teisę, turi būti aiškiai ir konkrečiai nurodytas asmuo ar asmenys, kurių civilinio ieškinio reikalavimo įvykdymo užtikrinimui būtina laikinai apriboti nuosavybės teisę, jų duomenys, taip pat civilinio ieškinio dydis (BPK 152 straipsnis 1 dalis 5 punktas). Tačiau tokių duomenų skundžiamoje nutartyje nėra, todėl negalima apriboti nuosavybės teises abstrakčiam arba dar nepareikštam ieškiniui užtikrinti.
Šalies argumentai
Skunde kaltinamasis taip pat nurodo, kad nutartį priėmęs teismas neatsižvelgė į tai, kad nurodytas turtas R. S. nuosavybėn perėjo pagal 2007 m. rugpjūčio 17 d. paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 3971, t. y. buvo įgytas ne nusikalstamu būdu.
Skunde pažymima, kad jo (kaltinamojo) nuosavybės teisės apribojimas buvo paskirtas Vilniaus apygardos prokuratūros 2012 m. vasario 21 d. nutarimu, o vėliau tęsiamas Vilniaus apygardos teismo nutartimis. Tačiau skundžiamoje nutartyje teismas iš naujo apribojo kaltinamojo nuosavybės teises, t. y. toje pačioje byloje du kartus taikė laikiną nuosavybės teisės apribojimą tais pačiais pagrindais bei tam pačiam turtui, dėl to buvo pažeistos BPK 151 straipsnio nuostatos.
Kaltinamasis R. S. prašo skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Kaltinamojo R. S. skundas atmetamas.
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta.
Pažymėtina, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra viena iš BPK numatytų procesinės prievartos priemonių. Pagal BPK 151 straipsnio 1 dalį civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba BK 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. To paties straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad kai byla perduota į teismą, dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo ar jo taikymo termino pratęsimo priimdamas nutartį nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Be to, BPK 151 straipsnio 7 dalyje numatyta, jog baudžiamosiose bylose dėl sunkių ir labai sunkių nusikaltimų laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimų skaičius neribojimas.
Laikinas nuosavybės teisės apribojimas gali būti paskirtas, o jo terminas pratęstas, esant bent vienam iš dviejų pagrindų, t. y. civilinio ieškinio užtikrinimui baudžiamajame procese arba galimam turto konfiskavimui (BPK 151 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina ir tai, kad taikant procesines prievartos priemones visais atvejais yra suvaržomos tam tikros asmens konstitucinės teisės, tačiau tokių priemonių taikymas yra pateisinamas siekiamais ir svarbiais BPK nustatytais tikslais, šiuo atveju – civilinių ieškinių užtikrinimui.
Iš baudžiamosios bylos matyti, kad yra faktinių duomenų, suteikiančių pagrindą tvirtinti, jog kaltinamasis R. S. padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, t. y. kitų kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai, kratų protokolai, specialistų išvados, taikant procesines prievartos priemones gauti duomenys, bei kita baudžiamosios bylos medžiaga. Be to, R. S. kaltinamas sunkių ir labai sunkių nusikaltimų padarymu, dėl kurių padaryta didelė žala.
Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismas ne paskyrė, o pratęsė nuosavybės teisės laikino apribojimo terminą kaltinamajam R. S. priklausančiam turtui. Atkreiptinas kaltinamojo dėmesys į tai, kad skunde pateikti iš esmės tie patys argumentai, kurie jau buvo išnagrinėti Lietuvos apeliaciniame teisme pagal ankstesnį kaltinamojo gynėjo skundą dėl aptariamos procesinės prievartos priemonės taikymo. Skundą nagrinėjantis teismas dar kartą nurodo, kad baudžiamojoje byloje yra pareikšta daug civilinių ieškinių, kurių suma viršija 1 097 411 Lt (317 832,19 Eur). Todėl kaltinamojo skunde nurodoma aplinkybė, kad Vilniaus apygardos teismas skundžiamojoje nutartyje konkrečiai nenurodė, kas ir kokio dydžio civilinius ieškinius byloje pareiškė, yra nepagrįsta. Nėra pagrindo daryti išvados, kad Vilniaus apygardos teismas, vertindamas nurodytus duomenis ir spręsdamas klausimą dėl R. S. laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimo, pažeidė bendruosius ir specialiuosius aptariamos procesinės prievartos priemonės taikymo reikalavimus. Be to, Apeliacinis teismas šiame proceso etape nesprendžia klausimo dėl nuosavybės teisės kilmės, nes ši aplinkybė neturi reikšmės sprendžiant klausimą dėl procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo pagrįstumo. Šią aplinkybę turi įvertinti pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą iš esmės.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra ne kartą konstatavęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomeninio būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).
Todėl Apeliacinis teismas įvertinęs nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad šiuo metu kaltinamojo R. S. nuosavybės teisės apribojimo pagrindas nėra išnykęs ar pasikeitęs. Laikinas nuosavybės teisės apribojimo terminas kaltinamojo turtui buvo pratęstas pagrįstai, šios procesinės prievartos priemonės pratęsimo tvarka pažeista nebuvo, todėl panaikinti skundžiamą nutartį nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kaltinamojo R. S. skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį.
Ši nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.