Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo O. P. (O. P.) gynėjo advokato Edmundo Jonušo skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. nutarties, kuria kaltinamajam O. P. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, skaičiuojant šį terminą nuo 2014 m. rugsėjo12 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-124-211/2014, O. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 249 straipsnio 2 dalį, BK 178 straipsnio 2 dalį, BK 187 straipsnio 1 dalį, BK 178 straipsnio 3 dalį, BK 214 straipsnio 1 dalį, BK 182 straipsnio 1 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 178 straipsnio 2 dalį (dvi veikos), BK 187 straipsnio 1 dalį kaltinamas tuo, kad dėl savanaudiškų paskatų – turėdamas tikslą nusikalstamai praturtėti, nuo 2008 m. vasario 18 d. iki 2012 m. rugsėjo 12 d. Vilniaus mieste, dalyvavo R. S. vadovaujamo šaunamaisiais ginklais, sprogmenimis ir sprogstamosiomis medžiagomis ginkluoto nusikalstamo susivienijimo veikloje kartu su V. B. (V. B.), pravarde „Slavikas“, R. J. (R. J.), pravarde „Etiopas“, R. P., pravarde „Pica“, „Buratinas“, A. K. (A. K.), pravarde „Bentley“, J. F. (J. F.), pravarde „Taksistas“, V. L. (V. L.), pravarde „Pupsas“, „Lapat“, K. V., pravarde „Kisa“, M. L., pravarde „Martinas“, A. O. (A. O.), pravarde „Avdejus“ ir D. P., o taip pat įsibrovęs į gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas pasikėsino pagrobti bei pagrobė svetimą turtą, sugadino, sunaikino svetimą turtą, neteisėtai įgijo svetimą mokėjimo instrumentą bei neteisėtai panaudojo jį inicijuodamas finansines operacijas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsniu, O. P. laikinai buvo sulaikytas 2012 m. rugsėjo 12 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, kurio terminas vėliau buvo tęsiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo ir Vilniaus apygardos teismo nutartimis.

Vilniaus apygardos teismas skundžiama 2014 m. rugsėjo 9 d. nutartimi kaltinamajam O. P. kardomosios priemonės – suėmimo terminą pratęsė trims mėnesiams, motyvuodamas tuo, kad jis kaltinamas nusikalstamo susivienijimo veikloje padaręs sunkius bei labai sunkius nusikaltimus, galimai susijusius su pelnymusi iš nusikalstamos veikos, anksčiau teistas keturis kartus, iki sulaikymo nedirbo, neturėjo legalaus pragyvenimo šaltinio. Įvertinęs šias aplinkybes, Vilniaus apygardos teismas padarė išvadą, kad būdamas laisvėje kaltinamasis O. P. gali ir toliau daryti naujas nusikalstamas veikas (BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus pasiekti BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai.

Kaltinamojo O. P. gynėjas advokatas Edmundas Jonušas skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. nutartį ir kaltinamajam taikomą kardomąją priemonę – suėmimą pakeisti švelnesne – namų areštu.

Kaltinamojo gynėjas skunde nurodo, kad skundžiama nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, priimta iš esmės pažeidžiant BPK ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatas, reglamentuojančias kardomųjų priemonių taikymą.

Pažymima, kad suėmimo terminas kaltinamajam O. P. tęsiamas jau virš dviejų metų formaliai, tai motyvuojant tik jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų sunkumu, neatsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką.

Gynėjas nurodo, kad dėl bylos sudėtingumo ir didelės apimties bylos nagrinėjimas neabejotinai užsitęs dėl nuo kaltinamojo valios nepriklausančių aplinkybių. Todėl tolesnis pačios griežčiausios kardomosios priemonės taikymas O. P. galėtų būti vertinamas kaip nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų nuostatų, įtvirtinančių asmens teisę į laisvę ir saugumą bei numatančių teisę į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką arba teisę būti paleistam proceso metu, pažeidimas.

Gynėjo teigimu, įvertinus kaltinamajam O. P. taikomo suėmimo trukmę ir atsižvelgiant į jo asmenybę, t. y. kad paskutinį kartą teistas prieš devynerius metus, Lietuvoje turi nuolatinę gyvenamąją vietą, kurioje gyveno su šeima iki suėmimo, nors išsituokęs, tačiau nuolat gyveno su buvusia sutuoktine ir mažamečiais vaikais, kas rodo jo tvirtus socialinius ryšius. Skunde pažymima, kad laisvėje O. P. galėtų dirbti ir rūpintis šeima, todėl nėra pagrindo manyti, kad būdamas laisvėje jis darys naujus nusikaltimus. Šios aplinkybės, gynėjo nuomone, leidžia pagrįstai manyti, kad suėmimo taikymo pagrindai yra išnykę, jam galėtų būti taikoma bet kuri švelnesnė kardomoji priemonė, ypač – namų areštas, tokiu būdu šioje proceso stadijoje pasiekiant BPK 119 straipsnyje numatytus tikslus.

Kaltinamojo gynėjas prašo skundą tenkinti. Prokuroras prašo kaltinamojo gynėjo skundą atmesti.

Kaltinamojo O. P. gynėjo skundas atmetamas.

Suėmimas gali būti skiriamas tik esant BPK 122 straipsnio 7 dalyje ir 8 dalyje numatytoms sąlygoms ir bent vienam BPK 122 straipsnio 1 dalyje numatytam pagrindui. Tokios sąlygos pratęsti O. P. suėmimą šioje byloje yra, nes jis kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, už kurias baudžiamasis įstatymas numato griežtesnes negu vienerių metų laisvės atėmimo bausmes, o švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nėra galimybės pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų.

Kaip jau buvo minėta ankstesnėje Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 8 d. nutartyje, suėmimo, kaip ir kitų kardomųjų priemonių, būtina sąlyga yra duomenų, leidžiančių manyti, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Svarstant kardomosios priemonės termino pratęsimo teisėtumą bei pagrįstumą, suimtojo kaltės klausimas iš esmės nesprendžiamas ir įrodymai nevertinami. Šiuo atveju svarbu, kad byloje būtų duomenų, leidžiančių manyti, jog kaltinamasis padarė inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Kaltinamajame akte esančių duomenų, t. y. kitų kaltinamųjų (V. B., B. G.), nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai, kratų protokolai, specialistų išvados bei kita baudžiamosios bylos medžiaga leidžia manyti, jog kaltinamasis O. P. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Tuo pačiu pažymėtina, kad pratęsiant kardomąją priemonę nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant galutinį teismo nuosprendį.

Vilniaus apygardos teismas skundžiama nutartimi pratęsė kaltinamajam O. P. kardomosios priemonės – suėmimo terminą nustatęs tam pagrindą, numatytą BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. esant pagrįstam manymui, kad būdamas laisvėje jis gali daryti naujus nusikaltimus.

Suėmimas BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu gali būti taikomas, jei yra duomenų, kad asmuo, (įtariamas) kaltinamas padaręs vieną ar kelis labai sunkius ar sunkius nusikaltimus arba BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus apysunkius nusikaltimus, iki nuosprendžio priėmimo gali padaryti naujų labai sunkių, sunkių ar šioje dalyje nurodytų apysunkių nusikaltimų. Vadovaujantis teismų praktika, pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti bent vieną iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmuo padarant nusikaltimus, (įtarimas) kaltinimas kelių nusikaltimų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veiklos, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai bei kiti duomenys. Bylos duomenimis O. P. praeityje buvo keturis kartus teistas, šiuo metu kaltinamas aktyviai dalyvavus ginkluotame nusikalstamame susivienijime ir jo veikloje padarius sunkius ir labai sunkius nusikaltimus (BK 11 straipsnio 5, 6 dalis), kurie numatyti BPK 122 straipsnio 4 dalyje. Kaip matyti iš pareikšto kaltinimo, visos O. P. inkriminuojamos nusikalstamos veikos galimai padarytos iš savanaudiškų paskatų, siekiant gauti lėšų pragyvenimui. Juo labiau, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad iki sulaikymo O. P. niekur nedirbo ir neturėjo kito legalaus pragyvenimo šaltinio. Esant šioms aplinkybės pagrįsta teismo išvada, kad būdamas laisvėje O. P. gali daryti naujas nusikalstamas veikas, todėl BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytas suėmimo taikymo pagrindo nustatytas teisingai. Šio suėmimo termino pratęsimo pagrindo nešalina ir kaltinamojo gynėjo skunde nurodomi šeiminiai ryšiai ar galimybė dirbti.

Gynėjo skunde teisingai nurodoma, kad O. P. yra suimtas jau gana ilgą laiką. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo sprendimuose (Letellier prieš Prancūziją; Clooth prieš Belgiją; Miuler prieš Prancūziją; Jėčius prieš Lietuvą; Ilijkov prieš Bulgariją; Bykov prieš Rusiją ir kt.) yra ne kartą yra pažymėjęs, jog atsižvelgiant į pakankamai ilgą suimtojo kalinimo laiką, tik išskirtinės priežastys gali pateisinti tolimesnį suėmimo taikymą. Kaip jau buvo dėl to pasisakyta ankstesnėje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje, kaltinamojo O. P. asmenybės pavojingumas bei jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų pobūdis šiuo atveju yra išskirtinės aplinkybės, pateisinančios ilgalaikį jo teisių suvaržymą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos požiūriu. Pažymėtina, kad Apeliacinis teismas negali įtakoti teisminio proceso eigos Vilniaus apygardos teisme.

Apeliacinis teismas įvertinęs aukščiau išdėstytas aplinkybes konstatuoja, kad šiuo metu švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų, todėl nėra teisinių argumentų naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos nutartį ir taikyti O. P. švelnesnę kardomąją priemonę – namų areštą. Priešingai, negu teigiama suimtojo skunde, pratęsdamas kaltinamajam O. P. kardomosios priemonės – suėmimo terminą, Vilniaus apygardos teismas nepažeidė Baudžiamojo proceso kodekso normų bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų. O. P. teisės suvaržytos nepažeidžiant nei proporcingumo, nei nekaltumo prezumpcijos principų, todėl toks kaltinamojo teisių suvaržymas šiuo metu yra pateisinamas. Pusiausvyra tarp kaltinamojo galimai padarytų nusikalstamų veikų sunkumo ir griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo taikymo išlaikyta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kaltinamojo O. P. gynėjo advokato Edmundo Jonušo skundą atmesti.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.