Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo R. S. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 6 d. nutarties, kuria kaltinamajam R. S. pratęstas kardomosios priemonės – namų arešto terminas 3 mėnesių laikotarpiui, terminą skaičiuojant nuo 2017 m. vasario 8 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje R. S. kaltinamas tuo, jog dėl savanaudiškų paskatų – turėdamas tikslą nusikalstamai praturtėti, ne vėliau kaip nuo 2008 m. pradžios iki 2012 m. sausio 25 d. organizavo šaunamaisiais ginklais, sprogmenimis ir sprogstamosiomis medžiagomis ginkluotą nusikalstamą susivienijimą, jam vadovavo ir dalyvavo nusikalstamo susivienijimo veikloje, o taip pat kartu su V. B. (V. B.), R. J. (R. J.), R. P., A. K. (A. K.), J. F. (J. F.) ir kitais nusikalstamo susivienijimo nariais neteisėtai disponavo šaunamaisiais ginklais, sprogstamosiomis medžiagomis, sprogmenimis ir šaudmenimis, įsibrovęs į gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas pagrobė svetimą turtą, padarė plėšimus, sukčiavimus, prievartavo svetimą turtą, sugadino svetimą turtą, organizavo fizinės ir psichinės prievartos panaudojimą prieš nusikalstamo susivienijimo narius, neteisėtai įgijo ir laikė nedidelį kiekį narkotinės medžiagos bei padarė kitus nusikaltimus, tai yra kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 249 straipsnio 3 dalyje, 178 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje (65 nusikalstamos veikos), 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje (7 nusikalstamos veikos), 178 straipsnio 3 dalyje (4 nusikalstamos veikos), 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 3 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje (19 nusikalstamų veikų), 187 straipsnio 2 dalyje (2 nusikalstamos veikos), 180 straipsnio 1 dalyje (2 nusikalstamos veikos), 180 straipsnio 3 dalyje (4 nusikalstamos veikos), 22 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 3 dalyje, 181 straipsnio 3 dalyje (4 nusikalstamos veikos), 22 straipsnio 1 dalyje ir 181 straipsnio 3 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje (2 nusikalstamos veikos), 182 straipsnio 2 dalyje (4 nusikalstamos veikos), 214 straipsnio 1 dalyje (2 nusikalstamos veikos), 253 straipsnio 1 dalyje (3 nusikalstamos veikos), 253 straipsnio 2 dalyje (3 nusikalstamos veikos), 254 straipsnio 1 dalyje (2 nusikalstamos veikos), 254 straipsnio 2 dalyje, 259 straipsnio 2 dalyje, 289 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio nustatyta tvarka R. S. laikinai sulaikytas 2012 m. sausio 25 d., 2012 m. sausio 27 d. teismo nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, kurio terminas buvo tęsiamas vėlesnėmis teismo nutartimis. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 27 d. nutartimi kaltinamajam R. S. taikomos kardomosios priemonės – suėmimo terminas buvo nepratęstas ir paskirtos kitos kardomosios priemonės – namų areštas bei 15 000 eurų užstatas. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 25 d. nutartimi buvo pakeista pirmesne nutartimi nustatyta namų arešto sąlyga dėl buvimo kitoje gyvenamojoje vietoje. Vėlesnėmis teismo nutartimis šios kardomosios priemonės terminas buvo pratęstas. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 8 d. nutartimi kardomoji priemonė – namų areštas R. S. paskirta iš naujo 3 mėnesių laikotarpiui, skaičiuojant nuo 2016 m. lapkričio 8 d., įpareigojant jį būti savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje adresu (duomenys neskelbtini) nuo 20.00 val. iki 8.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar gydymusi stacionare; nesusitikinėti, nebendrauti, neieškoti ryšių bet kokiais būdais ar priemonėmis, taip pat ir per kitus asmenis, su kitais kaltinamaisiais baudžiamojoje byloje.

Skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 6 d. nutartimi kaltinamajam R. S. kardomosios priemonės – namų arešto terminas pratęstas 3 mėnesių laikotarpiui, šį terminą skaičiuojant nuo 2017 m. vasario 8 d., paliekant tuos pačius įpareigojimus, kurie buvo nustatyti skiriant namų areštą, t. y. būti nuolatinėje gyvenamojoje vietoje adresu (duomenys neskelbtini) nuo 20.00 val., iki 8.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar su gydymusi stacionare; nesusitikinėti, nebendrauti, neieškoti ryšių bet kokiais būdais ar priemonėmis, taip pat ir per kitus asmenims, su baudžiamosios bylos bendrakaltinamaisiais.

Kaltinamasis R. S. skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 6 d. nutartį ir priimti naują sprendimą; pakeisti kardomąją priemonę namų areštą į švelnesnę kardomąją priemonę, paliekant apribojimą neieškoti ryšių ir nebendrauti su kitais byloje kaltinamais asmenimis; skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka; dėl esminių teisės aktų pažeidimų (teisės į gynybą pažeidimo, dokumentų neįteikimo suprantama kalba) priimti atskirąją teismo nutartį;

Skunde teigiama, kad apygardos teismas padarė esminių BPK 125 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktų pažeidimų, nes skundžiamoje nutartyje nenurodė kaltinamojo gimimo datos, darbo vietos, rezoliucinėje nutarties dalyje neteisingai nurodė asmens kodą. Nutartyje taip pat teismas nenurodė nusikalstamos veikos padarymo laiko, vietos, tik formaliai nurodė nusikalstamos veikos aprašymą. Dėl nurodytų aplinkybių buvo padarytas ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies pažeidimas, nes paminėti nacionalinės teisės aktų pažeidimai rodo teismo vienašališkumą ir neobjektyvumą. Be to, teismas tinkamai nemotyvavo skundžiamos nutarties ir taip pažeidė kaltinamojo teisę į nešališką bylos išnagrinėjimą.

Skunde nurodoma, kad apygardos teismas grubiai pažeidė R. S. teisę į gynybą, nes tinkamai ir deramai neinformavo jo apie teismo posėdžio datą ir laiką. Teismas atsiuntė tik lietuvių kalba surašytą pranešimą apie teismo posėdį, nors privalėjo atsiųsti pranešimą, išverstą į jam suprantamą (rusų) kalbą. Skunde taip pat pažymima, jog apygardos teismas klausimą dėl kardomosios priemonės skyrimo išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka, t. y. nedalyvaujant R. S., jo gynėjui ir prokurorui. R. S. buvo atimta teisė išreikšti savo poziciją ir nuomonę, pačiam gintis. Europos žmogaus teisių teismas ne kartą savo sprendimuose yra išaiškinęs, kad kaltinamajam yra garantuota teisė dalyvauti teismo posėdžiuose, todėl nacionaliniai teismai prieš teismo posėdį privalo išsiaiškinti ar nori dalyvauti teismo posėdyje kaltinamasis. Kaltinamojo nuomone, teismas, tinkamai neinformavęs jo apie teismo posėdžio vietą ir datą jam suprantama kalba bei kardomosios priemonės paskyrimo klausimą išsprendęs be jo bei jo gynėjo dalyvavimo teismo posėdyje, suvaržė jo esmines teises, pažeidė teisę į teisingą, nešališką teismą.

Kaltinamojo nuomone, paskirtos kardomosios priemonės – namų arešto sąlyga būti namie nuo 20 val. iki 8 val. yra per griežta, pažeidžianti proporcingumo principą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad kaltinamasis įsidarbino ir dirba slenkančiu grafiku, o darbdaviui suteikia papildomus nepatogumus dėl pažymų ir dokumentų pristatymo į teismą. Skunde kaltinamasis sutinka su tuo, kad apribojimas nesusitikinėti, nebendrauti, neieškoti ryšių bet kokiais būdais ar priemonėmis, taip pat ir per kitus asmenis, su kitais kaltinamaisiais baudžiamojoje byloje yra tikslingas ir teisingas, tačiau įpareigojimas būti namie nuo 20 val. iki 8 val. suvaržo jo teises ir neleidžia normaliai dirbti. R. S. atkreipia dėmesį į tai, kad jis nė karto nepažeidė taikytos kardomosios priemonės – namų arešto sąlygų, o suvaržymai taikomi jau labai ilgai, be to, jis turi dvi dukras, pastovią gyvenamąją vietą, dirba, dėl to nėra pagrindo manyti, kad jis bėgs ar slėpsis nuo teismo ar kitaip trukdys teisingumo procesui.

Teismo posėdyje kaltinamasis R. S. prašė patenkinti jo skundą.

Kaltinamojo R. S. skundas atmestinas.

BPK 132 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad namų areštas yra įpareigojimas įtariamajam nustatytu metu būti savo gyvenamojoje vietoje, nesilankyti viešosiose vietose ir nebendrauti su tam tikrais asmenimis. Namų areštas, kaip ir kitos kardomosios priemonės, skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms (BPK 119 str.). Pagal BPK 121 straipsnio 2 dalį kardomosios priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog kaltinamasis galėjo padaryti nusikalstamą veiką. Duomenų pakankamumo kriterijus yra vertinamasis, todėl, skiriant kardomąją priemonę ar pratęsiant jos terminą, nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Iš apeliacinės instancijos teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad yra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog kaltinamasis R. S. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Tokie duomenys yra kaltinamųjų, taip pat liudytojų, nukentėjusiųjų parodymai, duomenys, užfiksuoti parodymų patikrinimo vietoje, kratų, daiktų apžiūros protokoluose, specialistų išvadose, procesinių prievartos priemonių taikymo protokoluose, kitoje baudžiamosios bylos medžiagoje.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, atsižvelgdamas į kaltinamojo R. S. galimai padarytų nusikaltimų kiekį, pobūdį, pavojingumą ir kitas aplinkybes, taip pat į tai, kad jis kaltinamas padaręs labai sunkų, sunkius ir apysunkius nusikaltimus, už kuriuos baudžiamajame įstatyme yra numatytos ilgalaikės laisvės atėmimo bausmės, o BK 249 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta galimybė skirti laisvės atėmimo bausmę net iki gyvos galvos, daro išvadą, kad taikoma kardomoji priemonė (namų areštas) yra adekvati, jo teisės suvaržytos nepažeidžiant BPK 11 straipsnyje įtvirtinto proporcingumo principo, kitų BPK reikalavimų, taip pat ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Konvencijos nuostatų. Ši kardomoji priemonė kaltinamajam taikoma esant BPK 132 straipsnyje numatytoms sąlygoms ir pagrindams bei yra būtina tam, kad būtų pasiekti BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai.

Skundžiama nutartimi pratęsdamas kaltinamajam R. S. kardomosios priemonės – namų arešto terminą 3 mėnesiams, teismas paliko tuos pačius įpareigojimus, kurie buvo nustatyti skiriant jam namų areštą, t. y. būti nuolatinėje gyvenamojoje vietoje adresu (duomenys neskelbtini) nuo 20.00 val., iki 8 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar su gydymusi stacionare; nesusitikinėti, nebendrauti, neieškoti ryšių bet kokiais būdais ar priemonėmis, taip pat ir per kitus asmenims, su baudžiamosios bylos bendrakaltinamaisiais. Kaltinamojo manymu, namų arešto sąlyga būti namie nuo 20 val. iki 8 val. yra per griežta jo atžvilgiu ir pažeidžia proporcingumo principą, nes jis dirba darbą slenkančiu grafiku, todėl darbdavys patiria papildomus nepatogumus išduodamas jam pažymas ir kitus dokumentus. Visų pirma pažymėtina, kad kardomoji priemonė – namų areštas yra procesinė prievartos priemonė, kuria suvaržomos asmens teisės ir laisvės, siekiant įstatyme nustatytų tikslų, todėl natūralu, kad dėl šios priemonės taikymo kyla tam tikrų nepatogumų asmeniui, kurio atžvilgiu jos taikomos. Apeliacinio teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju kaltinamajam R. S. taikomos kardomosios priemonės sąlygos neproporcingai neriboja jo teisių. Kaltinamasis R. S. su nedideliais, tačiau būtinais apribojimais gali iš esmės pilnavertiškai naudotis teise į darbą, taip pat gali gyventi pakankamai aktyvų socialinį gyvenimą. Pažymėtina, kad kaltinamajam nustatyta prievolė būti namuose nuo 20 val. iki 8 val. yra sąlyginė, t. y. kaltinamasis turi pareigą būti namuose nurodytu laiku, jei tai nėra susiję su darbu ar gydymusi stacionare. Darbinių pareigų atlikimas tuo laiku, kai kaltinamasis pagal nustatytą namų arešto sąlygą turi būti namuose, nebus tokios prievolės pažeidimas. Nors kaltinamasis skunde pažymi, kad jis kardomosios priemonės – namų arešto sąlygų nė karto nepažeidė, be to, jį sieja tvirti socialiniai ryšiai (turi dvi dukras, pastovią gyvenamąją vietą, dirba), į teismo posėdžius atvyksta laiku, tačiau šios aplinkybės nesudaro pakankamo pagrindo keisti nustatytas namų arešto sąlygas ar iš viso panaikinti šią kardomąją priemonę.

Kaltinamasis skunde nurodo, kad apygardos teismas padarė esminius BPK pažeidimus, nes nutartyje nenurodė jo gimimo datos, darbo vietos, kaip to reikalauja BPK 125 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata, o rezoliucinėje dalyje neteisingai nurodė jo asmens kodą. Iš skundžiamos nutarties rezoliucinės dalies matyti, kad teismas suklydo nurodydamas kaltinamojo R. S. asmens kodą – vietoj a/k (duomenys neskelbtini) nurodė a/k (duomenys neskelbtini) todėl ši rašybos klaida ištaisytina. Tačiau, priešingai nei teigia kaltinamasis, šių duomenų nenurodymas (ar klaidingas asmens kodo nurodymas) nelaikytinas esminiu BPK pažeidimu ir savaime nesudaro pagrindo naikinti skundžiamos nutarties. Taip pat nepagrįstai skunde nurodoma, kad teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė nusikalstamų veikų padarymo laiko ir vietos. Kaip matyti iš skundžiamos teismo nutarties, teismas nusikalstamas veikas aprašė aiškiai nurodydamas esmines nusikalstamų veikų aplinkybes, tame tarpe ir galimą nusikalstamų veikų padarymo vietą ir laiką.

Kaltinamasis skunde nurodo, kad buvo pažeista jo teisė į gynybą, nes teismas tinkamai neinformavo jo apie teismo posėdžio vietą ir laiką, t. y. teismas atsiuntė pranešimą dėl teismo posėdžio vietos ir laiko lietuvių kalba, o ne jam suprantama (rusų) kalba. Be to, kaltinamasis nurodo, kad teismas kardomosios priemonės skyrimo klausimą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka ir dėl to jam nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti teismo posėdyje ir išreikšti savo nuomonę.

Pagal BPK 132 straipsnio 2 dalį namų arešto paskyrimo klausimas sprendžiamas posėdyje, į kurį kviečiami prokuroras, įtariamasis ir jo gynėjas, o įtariamojo ar jo gynėjo neatvykimas be svarbių priežasčių nėra kliūtis skirti namų areštą. Nagrinėjamu atveju skundžiama nutartimi buvo išspręstas kardomosios priemonės – namų arešto termino pratęsimo klausimas, kuriam spręsti BPK nereikalauja rengti viešo teismo posėdžio pirmoje instancijoje, tačiau pagal BPK 132 straipsnio 5 dalį teismo nutartys dėl namų arešto paskyrimo, jo termino pratęsimo ar atsisakymo paskirti namų areštą ar pratęsti terminą skundžiamos šio kodekso X dalyje nustatyta tvarka. Pagal BPK 441 straipsnio 3 dalį skundas paduotas dėl BPK 132 straipsnio 5 dalyje nurodytų teismo nutarčių privalo būti nagrinėjamas teismo posėdyje, kuriame gali dalyvauti prokuroras ir skundą padavęs asmuo.

Pažymėtina, kad EŽTT praktikoje išaiškinta, jog pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį teisė į viešą bylos nagrinėjimą suteikia teisę į bylos nagrinėjimą žodiniame procese bent vienoje teisminėje instancijoje. Todėl tokios teisės nesuteikimas pirmosios instancijos teisme lemia tai, kad ji turi būti suteikiama vėlesnėse proceso stadijoje (pvz., žr. sprendimas byloje Lundevall v Švedija, no 38629/97). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teisme klausimas dėl kardomosios priemonės – namų arešto termino pratęsimo kaltinamajam buvo išspręstas rašytinio proceso tvarka, nerengiant teismo posėdžio. Tačiau žodinio bylos nagrinėjimo nebuvimas pirmosios instancijos teisme pats savaime nereiškia teisės į viešą bylos nagrinėjimą pažeidimo. Šiuo atveju žodinis sprendžiamo klausimo nagrinėjimas kaltinamajam buvo užtikrintas apeliacinės instancijos teisme. Kaltinamajam R. S. išsiųstas pranešimas (išverstas į rusų kalbą) apie apeliacinės instancijos teisme paskirtą teismo posėdžio vietą ir laiką, kaltinamasis R. S. į teismo posėdį atvyko, savo poziciją dėl kardomosios priemonės - namų arešto termino pratęsimo išdėstė tiek paduotame skunde, tiek teismo posėdžio metu. Taigi teigti, kad buvo pažeista jo teisė į gynybą, nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiama apygardos teismo nutartis iš esmės yra teisėta ir pagrįsta, jos keisti ar naikinti kaltinamojo R. S. skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

kaltinamojo R. S. skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 6 d. nutartį.

Ištaisyti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 6 d. nutarties rezoliucinėje dalyje padarytą klaidą, nurodant, kad R. S. asmens kodas yra (duomenys neskelbtini)

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.