Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs kaltinamojo R. S. gynėjo advokato B. C. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 23 d. nutarties, kuria kaltinamajam R. S. kardomosios priemonės – suėmimo, terminas pratęstas trims mėnesiams,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje R. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 249 straipsnio 3 dalį, BK 178 straipsnio 1 dalį, BK 178 straipsnio 2 dalį (65 nusikalstamos veikos), BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 178 straipsnio 2 dalį (7 nusikalstamos veikos), BK 178 straipsnio 3 dalį (4 nusikalstamos veikos), BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 178 straipsnio 3 dalį, BK 187 straipsnio 1 dalį (19 nusikalstamų veikų), BK 187 straipsnio 2 dalį (2 nusikalstamos veikos), BK 180 straipsnio 1 dalį (2 nusikalstamos veikos), BK 180 straipsnio 3 dalį (4 nusikalstamos veikos), BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 180 straipsnio 3 dalį, BK 181 straipsnio 3 dalį (4 nusikalstamos veikos), BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 181 straipsnio 3 dalį, BK 182 straipsnio 1 dalį (2 nusikalstamos veikos), BK 182 straipsnio 2 dalį (4 nusikalstamos veikos), BK 214 straipsnio 1 dalį (2 nusikalstamos veikos), BK 253 straipsnio 1 dalį (3 nusikalstamos veikos), BK 253 straipsnio 2 dalį (3 nusikalstamos veikos), BK 254 straipsnio 1 dalį (2 nusikalstamos veikos), BK 254 straipsnio 2 dalį, BK 259 straipsnio 2 dalį, BK 289 straipsnio 1 dalį, BK 300 straipsnio 1 dalį, BK 302 straipsnio 1 dalį, BK 140 straipsnio 1 dalį kaltinamas tuo, kad dėl savanaudiškų paskatų – turėdamas tikslą nusikalstamai praturtėti, ne vėliau kaip nuo 2008 m. pradžios iki 2012 m. sausio 25 d., organizavo šaunamaisiais ginklais, sprogmenimis ir sprogstamosiomis medžiagomis ginkluotą nusikalstamą susivienijimą, jam vadovavo ir dalyvavo nusikalstamo susivienijimo veikloje, o taip pat kartu su V. B. (V. B.), R. J. (R. J.), R. P., A. K. (A. K.), J. F. (J. F.) ir kitais nusikalstamo susivienijimo nariais neteisėtai disponavo šaunamaisiais ginklais, sprogstamosiomis medžiagomis, sprogmenimis ir šaudmenimis, įsibrovęs į gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas pagrobė svetimą turtą, padarė plėšimus, sukčiavimus, prievartavo svetimą turtą, sugadino svetimą turtą, organizavo fizinės ir psichinės prievartos panaudojimą prieš nusikalstamo susivienijimo narius, neteisėtai įgijo ir laikė nedidelį kiekį narkotinės medžiagos bei padarė kitus nusikaltimus.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio tvarka R. S. buvo sulaikytas 2012 m. sausio 25 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartimi R. S. buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas trims mėnesiams. Vėlesnėmis Vilniaus miesto apylinkės teismo ir Vilniaus apygardos teismo nutartimis suėmimo terminas R. S. buvo tęsiamas.

Skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 23 d. nutartimi kardomosios priemonės – suėmimo terminas kaltinamajam R. S. pratęstas dar trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2015 m. sausio 27 d. Apygardos teismas nurodė, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog būdamas laisvėje kaltinamasis R. S. gali bėgti slėptis nuo teismo (BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir daryti naujus nusikaltimus, numatytus BPK 122 straipsnio 4 dalyje (BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kaltinamojo R. S. gynėjas advokatas B. C. skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 23 d. nutartį.

Skunde nurodoma, kad Vilniaus apygardos teismo skundžiamojoje nutartyje tik formaliai nurodyta, jog byloje esantys faktiniai duomenys leidžia manyti, kad kaltinamasis padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Pažymima, kad šiuo metu baudžiamoji byla yra nagrinėjama Vilniaus apygardos teisme, kuriame kaltinimasis, liudytojai, nukentėjusieji apklausti, tačiau jokių patikimų įrodymų, pagrindžiančių R. S. kaltę, byloje nenustatyta.

Kaltinamojo gynėjas skunde remiasi BPK 122 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir pažymi, kad Vilniaus apygardos teismas vadovavosi niekuo nepagrįstomis prielaidomis, skundžiamoje nutartyje tik formaliai išdėstė suėmimo pratęsimo klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes, savo išvadų nemotyvavo, pernelyg sureikšmino nusikaltimų, kurių padarymu kaltinamas R. S., sunkumą ir gresiančios laisvės atėmimo bausmės griežtumą.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad byloje nėra jokių duomenų, jog R. S. būtų linkęs pasislėpti. Be to, kaltinamasis anksčiau neteistas, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, jam nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, iki sulaikymo buvo registruotas darbo biržoje, dalyvavo aktyviose darbo rinkos programose, yra gautas sutikimas priimti kaltinamąjį į darbą, jei jis būtų paleistas į laisvę. R. S. turi rimtų sveikatos problemų, tačiau joks gydymas jam neteikiamas arba teikiamas nepakankamai.

Taip pat skunde nurodoma, kad kardomosios priemonės – suėmimo, terminas kaltinamajam R. S. nepagrįstai pratęstas BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu. Teismo išvada, kad kaltinamasis iš nusikalstamų veikų gaudavo lėšų pragyvenimui, nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis. Byloje nėra nustatyta, kad R. S. turėtų polinkį daryti nusikalstamas veikas. Be to, yra darbštus, iki sulaikymo turėjo santaupų, gaudavo bedarbio pašalpą, paleistas į laisvę turi galimybę įsidarbinti, 2007 m. paveldėjo nekilnojamąjį turtą, kurį išnuomojo. Todėl gynėjo nuomone, visuma nustatytų aplinkybių patvirtina, kad nėra pagrindo teigti, jog R. S. gali daryti naujus nusikaltimus.

Skunde atkreipiamas dėmesys, kad šiuo metu R. S. suėmimas trunka jau daugiau nei trejus metus, o bylos nagrinėjimas gali objektyviai užsitęsti. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kiekvienas sulaikytasis ar suimtasis turi teisę per priimtiną laiką į teisminį nagrinėjimą arba paleidimą iki teismo, kuris gali būti sąlygojamas garantijų, kad jis atvyks į teismą. Jeigu bylos išnagrinėti per įmanomai trumpiausią laiką nepavyksta, suimtasis turi teisę būti paleistas proceso metu. Todėl gynėjo tvirtinimu, BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai gali būti pasiekti kaltinamajam paskyrus namų areštą ar užstatą, ar kelias kardomąsias priemones, nesusijusias su laisvės atėmimu.

Kaltinamasis R. S. ir jo gynėjas prašo skundą tenkinti. Prokuroras prašo kaltinamojo gynėjo skundą atmesti.

Kaltinamojo R. S. gynėjo skundas atmetamas.

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 23 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta iš dalies. Apygardos teismas, pratęsdamas kardomosios priemonės – suėmimo terminą kaltinamajam R. S. BPK 119, BPK 121, BPK 122, BPK 127 straipsnių bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimų nepažeidė.

Suėmimo, kaip ir kitų kardomųjų priemonių, taikymo būtina sąlyga yra duomenų, leidžiančių manyti, kad kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Baudžiamosios bylos medžiagoje esantys duomenys, t. y. kaltinamųjų V. L., J. F., V. B. ir kt., liudytojų R. J., R. P. ir kt., nukentėjusiųjų parodymai, parodymų patikrinimo vietoje protokoluose, kratų protokoluose, daiktų apžiūros protokoluose, specialistų išvadose, procesinių prievartos priemonių taikymo protokoluose užfiksuoti bei kiti duomenys, leidžia pagrįstai manyti, kad kaltinamasis R. S. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

Pažymėtina, kad duomenų pakankamumo kriterijus yra vertinamasis, todėl pratęsiant kardomosios priemonės – suėmimo, terminą, nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Sprendžiant klausimą dėl kardomosios priemonės – suėmimo, skyrimo ar jo termino pratęsimo pagrįstumo, byloje surinkti duomenys analizuojami ir vertinami tik tiek, kad būtų galima nustatyti, ar yra pagrindas asmenį įtarti ar kaltinti jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymu, tačiau veikos kvalifikavimo ir asmens kaltės klausimai iš esmės nėra sprendžiami. Tai daroma išnagrinėjus bylą teisiamajame posėdyje. Atsižvelgiant į tai, kaltinamojo gynėjo skundo argumentai, kad nėra surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių R. S. kaltę, šioje proceso stadijoje nenagrinėjami.

BPK 119 straipsnyje numatyta, kad kardomosios priemonės gali būti skiriamos siekiant užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese, netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Be to, suėmimas gali būti skiriamas tik tais atvejais, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų (BPK 122 straipsnio 7 dalis) bei tik tiriant ar nagrinėjant bylas dėl nusikaltimų, už kuriuos baudžiamasis įstatymas numato griežtesnę negu vienerių metų laisvės atėmimo bausmę (BPK 122 straipsnio 8 dalis). Taip pat suėmimas gali būti paskirtas ar jo terminas pratęstas, nustačius bent vieną iš BPK 122 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų.

Kaltinamajam R. S. kardomosios priemonės – suėmimo, terminas buvo pratęstas BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatytais pagrindais, t. y. pagrįstai manant, jog būdamas laisvėje kaltinamasis gali bėgti (slėptis) nuo teismo ir daryti naujas nusikalstamas veikas.

Skiriant suėmimą ar pratęsiant jo terminą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, atsižvelgiama į BPK 122 straipsnio 2 dalies nurodytas aplinkybes, t. y. kaltinamojo (įtariamojo) šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes. Inkriminuojamo nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė yra priskiriama BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytai ,,kitų aplinkybių“ sąvokai.

Iš bylos medžiagos matyti, kad R. S., be kitų nusikalstamų veikų, yra kaltinamas labai sunkaus (BK 249 straipsnio 3 dalis), sunkių (BK 178 straipsnio 3 dalis, BK 180 straipsnio 3 dalis, BK 181 straipsnio 3 dalis, BK 182 straipsnio 2 dalis, BK 253 straipsnio 2 dalis, BK 254 straipsnio 1 ir 2 dalys) ir apysunkių (BK 178 straipsnio 2 dalis, BK 187 straipsnio 2 dalis, BK 180 straipsnio 1 dalis, BK 214 straipsnio 1 dalis, BK 253 straipsnio 1 dalis, BK 302 straipsnio 1 dalis) nusikaltimų padarymu, už kuriuos baudžiamajame įstatyme yra numatytos ilgalaikės laisvės atėmimo bausmės. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad BK 249 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta galimybė skirti laisvės atėmimo bausmę net iki gyvos galvos. Be to, iš teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad kaltinamasis galimai organizavo, vadovavo ir dalyvavo nusikalstamo susivienijimo veikloje.

Nors nusikaltimų sunkumas ir gresianti griežta laisvės atėmimo bausmė nėra absoliuti sąlyga taikyti griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą, tačiau pagrįstą manymą, kad kaltinamasis gali bėgti (slėptis) nuo teismo, šiuo atveju patvirtina ir kitos BPK 122 straipsnio 2 dalyje numatytos aplinkybės. Priešingai nei teigia kaltinamojo gynėjas, Vilniaus apygardos teismas BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes įvertino tinkamai. Pritartina apygardos teismo išvadai, kad kaltinamojo nesieja pakankamai tvirti socialiniai ryšiai, t. y. R. S. iki sulaikymo nedirbo, legalaus pragyvenimo šaltinio neturėjo. Todėl visuma nurodytų aplinkybių leidžia pagrįstai manyti, kad būdamas laisvėje ir siekdamas išvengti galimai gresiančios laisvės atėmimo bausmės, kaltinamasis gali bėgti (slėptis) nuo teismo (BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Skunde nurodomos aplinkybės, kad R. S. anksčiau neteistas, yra paveldėjęs nekilnojamąjį turtą, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, iki sulaikymo buvo registruotas darbo biržoje, dalyvavo aktyviose darbo rinkos programose, turi galimybę įsidarbinti, nepaneigia pirmosios instancijos teismo nurodyto suėmimo termino pratęsimo pagrindo ir negali būti pakankamas pagrindas griežčiausiai kardomajai priemonei panaikinti.

BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu suėmimas gali būti skiriamas arba jo terminas pratęsiamas, jei yra duomenų, kad asmuo, kaltinamas (įtariamas) padaręs vieną ar kelis labai sunkius ar sunkius nusikaltimus arba BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus apysunkius nusikaltimus, iki nuosprendžio priėmimo gali padaryti naujų labai sunkių, sunkių ar šioje dalyje nurodytų apysunkių nusikaltimų. Vadovaujantis teismų praktika, pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti bent vieną iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmuo padarant nusikaltimus, įtarimas (kaltinimas) kelių nusikaltimų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veiklos bei kiti duomenys.

Lietuvos apeliacinis teismas dar kartą pažymi, kad Vilniaus apygardos teismas BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą pagrindą nustatė nepagrįstai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šis pagrindas buvo pašalintas Apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nutartimi.

Nors nusikalstamos veikos, kurių padarymu R. S. yra kaltinamas, buvo gerai organizuotos, daromos sistemingai, jos patenka į BPK 122 straipsnio 4 dalyje numatytų nusikaltimų sąrašą, tačiau nurodytų aplinkybių nepakanka pripažinti, kad šiuo metu paleistas į laisvę kaltinamasis darys naujus nusikaltimus. Pažymėtina, kad suėmimas R. S. yra taikomas jau daugiau nei trejus metus. Jis neteistas. Jokių objektyvių duomenų apie jo realius ketinimus daryti naujas nusikalstamas veikas nėra, todėl darytina išvada, jog BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytas suėmimo taikymo pagrindas buvo nustatytas nepagrįstai ir yra šalintinas iš skundžiamos Vilniaus apygardos teismo nutarties.

Skunde tvirtinama, kad kaltinamojo suėmimas trunka ilgiau nei trejus metus, tačiau apeliacinio teismo nuomone, tai savaime nesudaro pagrindo panaikinti R. S. kardomąją priemonę – suėmimą. Kaltinamajam inkriminuotų nusikalstamų veikų skaičius, pobūdis ir pavojingumas šiuo atveju laikytinos išskirtinėmis, ir šioje proceso stadijoje pateisinančiomis ilgalaikį suėmimo taikymą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos požiūriu. Pažymėtina ir tai, kad tokį ilgą suėmimo termino taikymą kaltinamajam iš dalies nulėmė ypatingas bylos sudėtingumas ir didelė apimtis.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Vilniaus apygardos teismas skundžiamoje nutartyje tinkamai įvertino aplinkybes dėl R. S. sveikatos būklės bei gydymo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 45 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyta, jog suimtiesiems turi būti užtikrintas tokios pat kokybės ir lygio gydymas kaip ir laisvėje esantiems asmenims, o medicinos pagalba, kurią suteikti laisvės atėmimo vietų ligoninėje nėra galimybių, gali būti teikiama valstybės ar savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigose užtikrinant suimtojo apsaugą. Duomenų, kad R. S. dėl sveikatos būklės negali būti laikomas suimtas ar būti gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, nėra. Todėl minėti kaltinamojo gynėjo skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti ir nesudarantys pagrindo panaikinti šią skundžiamą nutartį.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad Vilniaus apygardos teismas, pratęsdamas kaltinamajam R. S. kardomosios priemonės – suėmimo terminą, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų, numatančių, kad niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais bei pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas, nepažeidė. Šiuo metu pačios griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo, taikymas neprieštarauja proporcingumo principui. Švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų nebus galima pasiekti, todėl nėra teisinių argumentų naikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 23 d. nutartį.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kaltinamojo R. S. gynėjo advokato B. C. skundą atmesti.

Pašalinti iš Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 23 d. nutarties BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą kardomosios priemonės – suėmimo termino pratęsimo pagrindą.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.