Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Elena Vainienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kaltinamojo R. S. gynėjo advokato Bogdano Chranovskio (Bogdan Chronovskij) skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutarties, kuria 3 mėnesiams, ši terminą skaičiuojant nuo 2014 m. gruodžio 19 d., pratęstas laikinas nuosavybės teisių apribojimas į kaltinamajam R. S. priklausantį turtą – gyvenamąsias patalpas, (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini), taikant dalinį nuosavybės teisės apribojimą, uždraudžiant nurodytą turtą parduoti, dovanoti ar kitaip perleisti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje R. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 249 straipsnio 3 dalį, 178 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį, 178 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį, 187 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 2 dalį, 180 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį, 181 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 181 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 253 straipsnio 1 dalį, 253 straipsnio 2 dalį, 254 straipsnio 1 dalį, 254 straipsnio 2 dalį, 259 straipsnio 2 dalį, 289 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį kaltinamas tuo, kad jis dėl savanaudiškų paskatų – turėdamas tikslą nusikalstamai praturtėti, nuo 2008 m. pradžios iki 2012 m. sausio organizavo šaunamaisiais ginklais, sprogmenimis ir sprogstamosiomis medžiagomis ginkluotą nusikalstamą susivienijimą, jam vadovavo ir dalyvavo nusikalstamo susivienijimo veikloje, o taip pat neteisėtai disponavo šaunamaisiais ginklais, sprogstamosiomis medžiagomis, sprogmenimis ir šaudmenimis, įsibrovęs į gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas pagrobė svetimą turtą, padarė plėšimus, sukčiavimus, prievartavo svetimą turtą, sugadino svetimą turtą bei padarė kitus nusikaltimus.

Vilniaus apygardos prokuratūros 2012 m. vasario 21 d. nutarimu buvo paskirtas laikinas R. S. nuosavybės teisės apribojimas į jam priklausantį turtą – gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), nustatant dalinį nuosavybės teisių apribojimą, uždraudžiant nurodytą turtą parduoti, dovanoti ar kitaip perleisti. Vėliau teismo nutartimis šios procesinės prievartos priemonės terminas buvo tęsiamas.

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 17 d. nutartimi R. S. nuosavybei taikomos procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisių apribojimo – terminą pratęsė 3 mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2014 m. gruodžio 19 d., nes konstatavo, kad nėra išnykę ir (ar) pasikeitę procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisių apribojimo pagrindai ir sąlygos, o galimiems civiliniams ieškiniams užtikrinti tokios procesinės prievartos priemonės taikymas būtinas.

Kaltinamojo gynėjas skunde, nesutikdamas su Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutartimi, prašo ją panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti laikiną nuosavybės teisės apribojimą į kaltinamajam priklausantį turtą – gyvenamąsias patalpas, (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini). Skunde dėstoma, kad skundžiama nutartis neteisėta, nepagrįsta, nemotyvuota, grįsta prielaidomis. Skundžiama nutartis neatitinka ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 152 straipsnio 1 dalies 5 punkto, nes joje nėra duomenų apie asmenis, kurių civilinio ieškinio reikalavimams užtikrinti taikomas laikinas nuosavybės teisių apribojimas, o įstatymas draudžia abstraktaus civilinio ieškinio reikalavimas užtikrinti taikyti tokio pobūdžio procesinę prievartos priemonę. Be to, teigiama, kad laikinas R. S. nuosavybės teisės apribojimas pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose įtvirtintą kaltinamojo teisę į nuosavybės neliečiamumą. Gynėjo nuomone, teismas turėjo įvertinti aplinkybę, kad turtas, į kurį laikinai apribota R. S. nuosavybės teisė, jo nuosavybėn perėjo pagal 2007 m. rugpjūčio 17 d. paveldėjimo teisės liudijimą, tačiau ši aplinkybė liko neįvertinta. Atsižvelgus į tai, kas pasakyta, daroma išvada, kad skundžiama nutartis yra formali, todėl naikintina.

Skundas netenkintinas.

Žemesnės instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Teismas teisingai įvertino visas teisiškai reikšmingas aplinkybes procesinės prievartos priemonei – laikinam nuosavybės teisių apribojimui pratęsti, nepažeidė nei BPK 151 ir 152 straipsnio normų, nei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose įtvirtintų nuostatų dėl asmens nuosavybės neliečiamumo. Vilniaus apygardos teismas, pratęsdamas R. S. nuosavybei taikomos procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisių apribojimo – terminą 3 mėnesiams, įvykdė ne formalų (nominalų), o realų, konstitucinėmis normomis pagrįstą, teisingumą.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad aptariamoje byloje R. S. pareikšti kaltinimai ne tik dėl nesunkių, apysunkių nusikalstamų veikų padarymo, bet ir dėl sunkių bei labai sunkių nusikaltimų. Baudžiamojoje byloje yra pakankamai duomenų, suteikiančių pagrindą pagrįstai manyti, kad kaltinamasis R. S. galbūt padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas: kitų kaltinamųjų (V. B., A. G. ir kt.), nukentėjusiųjų (R. R. ir kt.), liudytojų (R. J., R. P., V. K. ir kt.) parodymai, kratų protokolai, specialistų išvados, taikant procesines prievartos priemones gauti duomenys, bei kita baudžiamosios bylos medžiaga. Be to, baudžiamojoje byloje esantys duomenys patvirtina ir tai, kad byloje yra pareikšta daugiau nei 90 civilinių ieškinių, pavyzdžiui, UAB „Lemminkainen Lietuva“ pareiškė 12 000 Lt civilinį ieškinį; UAB „Čarlina“ – 3 499 Lt civilinį ieškinį; UAB „BP group“ – 6 026 Lt civilinį ieškinį; nukentėjusioji E. K. – 9 105 Lt civilinį ieškinį ir t. t. Todėl aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo daryti išvadą, kad apygardos teismas, vertindamas nurodytus duomenis ir spręsdamas klausimą dėl R. S. laikino nuosavybės teisių apribojimo termino pratęsimo, pažeidė bendruosius ir specialiuosius šios procesinės prievartos priemonės taikymo reikalavimus. Šios apeliacinės instancijos teismo išvados nepaneigia kaltinamojo gynėjo skunde akcentuojama aplinkybė, kad teismas konkrečiai nenurodė asmenų, kurių pareikštiems ir (ar) galimiems civiliniams ieškiniams užtikrinti pratęsia aptariamos procesinės prievartos priemonės taikymo terminą, duomenų.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, aukštesnės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju nėra išnykę ir (ar) pasikeitę procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisių apribojimo pagrindai ir sąlygos, o pareikštiems civiliniams ieškiniams užtikrinti tokios procesinės prievartos priemonės taikymas būtinas (BPK 151 straipsnio 1 ir 7 dalys). Pažymėtina, kad taikant procesines prievartos priemones, be abejonės, visais atvejais yra suvaržomos tam tikros asmens konstitucinės teisės, tačiau tokių priemonių taikymas pateisinamas jomis siekiamais svarbiais BPK nustatytais tikslais. Kaip minėta, aptariamu atveju siekiama užtikrinti jau pareikštus ir galimus civilinius ieškinius.

Kaltinamojo gynėjo skunde dėstomi argumentai, susiję su tuo, kad teismas turėjo įvertinti, jog turtas, į kurį laikinai apribota R. S. nuosavybės teisė, jo nuosavybėn perėjo pagal 2007 m. rugpjūčio 17 d. paveldėjimo teisės liudijimą, neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisių apribojimo termino pratęsimo. Aplinkybė, kad žemesnės instancijos teismas nevertino bylos duomenų taip, kaip būtų palankiau R. S., nesuponuoja išvados, jog teismas neteisingai išsprendė laikino nuosavybės teisių apribojimo pratęsimo klausimą ir nesuteikia pagrindo naikinti apskųstą nutartį.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

kaltinamojo R. S. gynėjo advokato Bogdano Chranovskio (Bogdan Chronovskij) skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutartį palikti galioti.

Ši nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.