Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Kęstutis Jucys, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kaltinamojo R. S. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutarties, kuria laikinas nuosavybės teisės apribojimas kaltinamajam R. S. priklausančiam turtui pratęstas trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2016 m. gruodžio 19 d.

Teisėjas, susipažinęs su skundui nagrinėti pateikta baudžiamosios bylos medžiaga ir išnagrinėjęs kaltinamojo R. S. skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje R. S. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 249 straipsnio 3 dalį, BK 140 straipsnio 1 dalį, BK 178 straipsnio 2 ir 3 dalis, BK 187 straipsnio 1 ir 2 dalis, BK 180 straipsnio 1 ir 3 dalis, BK 181 straipsnio 3 dalį, BK 182 straipsnio 2 dalį, BK 253 straipsnio 1 ir 2 dalis, BK 254 straipsnio 1 ir 2 dalis, BK 259 straipsnio 2 dalį, BK 289 straipsnio 1 dalį, BK 300 straipsnio 1 dalį, BK 302 straipsnio 1 dalį tuo, kad dėl savanaudiškų paskatų, t. y. turėdamas tikslą nusikalstamai praturtėti, nuo 2008 m. pradžios iki 2012 m. sausio mėnesio, organizavo šaunamaisiais ginklais, sprogmenimis ir sprogstamosiomis medžiagomis ginkluotą nusikalstamą susivienijimą, jam vadovavo ir dalyvavo nusikalstamo susivienijimo veikloje, taip pat neteisėtai disponavo šaunamaisiais ginklais, sprogstamosiomis medžiagomis, sprogmenimis ir šaudmenimis, įsibrovęs į gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas pagrobė svetimą turtą, plėšė, sukčiavo, prievartavo svetimą turtą, sugadino svetimą turtą bei padarė kitus nusikaltimus.

Vilniaus apygardos prokuratūros 2012 m. vasario 21 d. nutarimu R. S. buvo paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į jam nuosavybės teise priklausantį turtą, t. y. gyvenamosioms patalpoms (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančioms (duomenys neskelbtini), nustatant dalinį nuosavybės teisės apribojimą, uždraudžiant nurodytą turtą parduoti, dovanoti ar kitaip perleisti, o šio turto saugotoja paskirta S. S.. Vėliau šis apribojimo terminas buvo tęsiamas.

Skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartimi, siekiant užtikrinti civilinius ieškinius, laikinas nuosavybės teisės apribojimo terminas kaltinamojo R. S. turtui buvo pratęstas trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2016 m. gruodžio 19 d.

K. R. Simonaitis skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį ir priimti naują sprendimą: panaikinti laikiną nuosavybės teisės apribojimą jo turtui, t. y. gyvenamosioms patalpoms (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

Kaltinamojo vertinimu, skundžiama teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta. Baudžiamojo proceso įstatyme neįtvirtinta galimybė apriboti nuosavybės teisę abstraktaus arba dar nepareikšto civilinio ieškinio užtikrinimui. Skundžiamoje nutartyje nėra nurodytas asmuo ar asmenys, kurių civilinio ieškinio reikalavimo įvykdymo užtikrinimui būtina laikinai apriboti nuosavybės teisę, jų duomenys, taip pat civilinio ieškinio dydis (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 152 straipsnis 1 dalis 5 punktas).

Skunde prašoma atsižvelgti į tai, kad turtas, kuriam taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, jo (R. S.) nuosavybėn perėjo pagal 2007 m. rugpjūčio 17 d. paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 3971, t. y. buvo įgytas ne nusikalstamu būdu. Kaltinamasis pažymi, kad jo šeimos nariai taip pat laikytini šio turto savininkais.

Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad skundžiamoje nutartyje teismas iš naujo apribojo kaltinamojo nuosavybės teisę, t. y. toje pačioje nagrinėjamojoje byloje kelis kartus taikė laikiną nuosavybės teisės apribojimą tais pačiais pagrindais bei tam pačiam turtui, dėl to buvo pažeistos BPK 151 straipsnio nuostatos.

Kaltinamojo R. S. skundas atmetamas.

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartis, kuria pratęstas laikinas nuosavybės teisės apribojimo terminas kaltinamojo R. S. turtui, yra teisėta ir pagrįsta.

Pažymėtina, kad skunde kaltinamasis pateikia iš esmės tuos pačius argumentus, kurie jau buvo išnagrinėti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 14 d. ir ankstesnėse nutartyse. Naujų argumentų dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo panaikinimo kaltinamasis nenurodo. Todėl iš esmės netikslinga dar kartą analizuoti šiuos argumentus ir kartoti ankstesnėse nutartyse išdėstytus motyvus.

Apeliacinio teismo vertinimu, šioje nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje yra faktinių duomenų, suteikiančių pagrindą tvirtinti, kad kaltinamasis R. S. padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, t. y. kitų kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai, kratų protokolai, specialistų išvados, procesinėmis prievartos priemonėmis gauti duomenys bei kita baudžiamosios bylos medžiaga. Tačiau nagrinėjant skundą dėl procesinių prievartos priemonių taikymo, kaltinamojo kaltės klausimas nesprendžiamas ir faktinės bylos aplinkybės nevertinamos, nes visi šie klausimai bus išspręsti pirmosios instancijos teisme išnagrinėjus baudžiamąją bylą.

Remiantis bylos medžiaga matyti, kad R. S. kaltinamas sunkių ir labai sunkių nusikaltimų padarymu, dėl kurių padaryta didelė žala. Šioje baudžiamojoje byloje yra pareikšta daug civilinių ieškinių, kurių suma viršija 317 832,19 Eur (1 097 411 Lt). Nors skunde kaltinamasis nurodo, kad turtas, kuriam taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, buvo įgytas ne nusikalstamu būdu, tačiau apeliacinės instancijos teismas šiame proceso etape nesprendžia klausimo dėl nuosavybės teisės kilmės, nes ši aplinkybė neturi reikšmės sprendžiant klausimą dėl procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo pagrįstumo. Šią aplinkybę turi įvertinti pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą iš esmės.

Apeliacinio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl R. S. laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimo, nepažeidė bendrųjų ir specialiųjų procesinės prievartos priemonės taikymo reikalavimų. Todėl kaltinamojo argumentai dėl netinkamo baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų taikymo laikytini nepagrįstais.

Be to, skundo argumentai, kad Vilniaus apygardos teismas paskyrė, o ne pratęsė laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą kaltinamajam R. S. priklausančiam turtui, yra nepagrįsti ir atmestini.

Įvertinęs nustatytas aplinkybes, skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad šiuo metu kaltinamojo R. S. nuosavybės teisės apribojimo pagrindas nėra išnykęs ar pasikeitęs, todėl laikinas nuosavybės teisės apribojimo terminas kaltinamojo turtui buvo pratęstas pagrįstai. Šios procesinės prievartos priemonės pratęsimo tvarka taip pat pažeista nebuvo, todėl naikinti skundžiamos nutarties nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kaltinamojo R. S. skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį.

Ši nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.