Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo R. S. gynėjo advokato Bogdano Chranovskio (Bogdan Chranovskij) skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 16 d. nutarties, kuria laikinas nuosavybės teisės apribojimas kaltinamojo R. S. priklausančiam turtui buvo pratęstas trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2015 m. kovo 19 d.

Teisėjas, susipažinęs su skundui nagrinėti pateikta baudžiamosios bylos medžiaga ir išnagrinėjęs kaltinamojo R. S. gynėjo skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, R. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 249 straipsnio 3 dalį, BK 178 straipsnio 1 dalį, BK 178 straipsnio 2 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 178 straipsnio 2 dalį, BK 178 straipsnio 3 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 178 straipsnio 3 dalį, BK 187 straipsnio 1 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 187 straipsnio 1 dalį, BK 187 straipsnio 2 dalį, BK 180 straipsnio 1 dalį, BK 180 straipsnio 3 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 180 straipsnio 3 dalį, BK 181 straipsnio 3 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 181 straipsnio 3 dalį, BK 182 straipsnio 1 dalį, BK 182 straipsnio 2 dalį, BK 214 straipsnio 1 dalį, BK 253 straipsnio 1 dalį, BK 253 straipsnio 2 dalį, BK 254 straipsnio 1 dalį, BK 254 straipsnio 2 dalį, BK 259 straipsnio 2 dalį, BK 289 straipsnio 1 dalį, BK 300 straipsnio 1 dalį, BK 302 straipsnio 1 dalį ir BK 140 straipsnio 1 dalį kaltinamas tuo, kad dėl savanaudiškų paskatų – turėdamas tikslą nusikalstamai praturtėti, nuo 2008 m. pradžios iki 2012 m. sausio mėn., organizavo šaunamaisiais ginklais, sprogmenimis ir sprogstamosiomis medžiagomis ginkluotą nusikalstamą susivienijimą, jam vadovavo ir dalyvavo nusikalstamo susivienijimo veikloje, o taip pat neteisėtai disponavo šaunamaisiais ginklais, sprogstamosiomis medžiagomis, sprogmenimis ir šaudmenimis, įsibrovęs į gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas pagrobė svetimą turtą, plėšė, sukčiavo, prievartavo svetimą turtą, sugadino svetimą turtą bei padarė kitus nusikaltimus.

Vilniaus apygardos prokuratūros 2012 m. vasario 21 d. nutarimu R. S. buvo paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas kaltinamojo priklausančiam turtui, t. y. gyvenamosios patalpoms (unikalus Nr. XXXX), esančioms (duomenys neskelbtini) rajone, nustatant dalinį nuosavybės teisių apribojimą, uždraudžiant nurodytą turtą parduoti, dovanoti ar kitaip perleisti, o šio turto saugotoja paskirta S. S. Vėliau šis apribojimo terminas buvo tęsiamas iki 2015 m. kovo 19 d.

Gynėjo tvirtinimu, skundžiama teismo nutartis yra neteisėta, nepagrįsta ir nemotyvuota bei pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose įstatymuose įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo teisę.

Skunde kaltinamojo gynėjas remiasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 151 straipsnio 1 dalies, BPK 116 straipsnio nuostatomis ir teigia, kad BPK 151 straipsnyje numatytų nuosavybės teisės apribojimo pagrindų negalima aiškinti išplėstai.

Gynėjo nuomone, skundžiamojoje nutartyje laikinai apribojant nuosavybės teisę, turi būti aiškiai ir konkrečiai nurodytas asmuo ar asmenys, kurių civilinio ieškinio reikalavimo įvykdymo užtikrinimui būtina laikinai apriboti nuosavybės teisę, jų duomenys, taip pat civilinio ieškinio dydis (BPK 152 straipsnis 1 dalis 5 punktas). Tačiau tokių duomenų nutartyje nėra, todėl negalima apriboti nuosavybės teises abstrakčiam arba dar nepareikštam ieškiniui užtikrinti.

Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad skundžiamoje nutartyje nurodytas turtas R. S. nuosavybėn perėjo pagal 2007 m. rugpjūčio 17 d. paveldėjimo teisės liudijimą Nr. XXX, tačiau į šią aplinkybę Vilniaus apygardos teismas neatsižvelgė.

Skunde pažymima, kad R. S. nuosavybės teisės apribojimas buvo paskirtas Vilniaus apygardos prokuratūros 2012 m. vasario 21 d. nutarimu, o vėliau tęsiamas Vilniaus apygardos teismo nutartimis. Skundžiamoje nutartyje teismas iš naujo apribojo kaltinamojo nuosavybės teises, dėl to, gynėjo nuomone, buvo pažeistos BPK 151 straipsnio nuostatos, nes toje pačioje byloje buvo du kartus taikomas laikinas nuosavybės teisių apribojimas tais pačiais pagrindais bei tam pačiam turtui.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo R. S. gynėjo Bogdano Chranovskio skundas atmetamas.

Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra viena iš BPK numatytų procesinės prievartos priemonių. BPK 151 straipsnio 1 dalis numato, kad civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui ar išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam arba pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba BK 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinosios nuosavybės teisės apribojimas. To paties straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad kai byla perduota į teismą, dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo ar jo taikymo termino pratęsimo priimdamas nutartį nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Be to, pažymima, kad BPK 151 straipsnio 7 dalyje numatyta, jog baudžiamosiose bylose dėl sunkių ir labai sunkių nusikaltimų laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimų skaičius neribojimas.

Laikinas nuosavybės teisių apribojimas gali būti paskirtas, o jo terminas pratęstas, esant bent vienam iš dviejų pagrindų, t. y. civilinio ieškinio užtikrinimui baudžiamajame procese arba galimam turto konfiskavimui (BPK 151 straipsnio 1 dalis). Taikant procesines prievartos priemones, be abejonės, visais atvejais yra suvaržomos tam tikros asmens konstitucinės teisės, tačiau tokių priemonių taikymas yra pateisinamas siekiamais ir svarbiais BPK nustatytais tikslais, šiuo atveju – civilinių ieškinių užtikrinimui.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad yra pakankamai duomenų, suteikiančių pagrindą tvirtinti, jog kaltinamasis R. S. padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, t. y. kitų kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai, kratų protokolai, specialistų išvados, taikant procesines prievartos priemones gauti duomenys, bei kita baudžiamosios bylos medžiaga. Be to, R. S. kaltinamas sunkių ir labai sunkių nusikaltimų padarymu, dėl kurių padaryta didelė žala.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad baudžiamojoje byloje yra pareikšta daug civilinių ieškinių, kurių suma viršija 1 097 411 Lt (317 832,19 Eur). Todėl skundą nagrinėjantis teismas neturi pagrindo daryti išvados, kad Vilniaus apygardos teismas, vertindamas nurodytus duomenis ir spręsdamas klausimą dėl R. S. laikino nuosavybės teisių apribojimo, pažeidė bendruosius ir specialiuosius šios procesinės prievartos priemonės taikymo reikalavimus.

Kaltinamojo gynėjo skunde nurodoma aplinkybė, kad Vilniaus apygardos teismas skundžiamojoje nutartyje konkrečiai nenurodė, kas ir kokio dydžio civilinius ieškinius byloje pareiškė, yra atmetama kaip nepagrįsta.

Dėl skundo argumentų, kad turtas, į kurį laikinai apribota R. S. nuosavybės teisė, nuosavybėn perėjo pagal 2007 m. rugpjūčio 17 d. paveldėjimo teisės liudijimą, pažymėtina, jog šiame proceso etape, Apeliacinis teismas nesprendžia klausimo dėl nuosavybės teisės kilmės, nes ši aplinkybė neturi reikšmės sprendžiant klausimą dėl procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisių apribojimo pagrįstumo. Šią aplinkybę turi įvertinti pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą iš esmės.

Apeliacinio teismo nuomone, šiuo metu kaltinamojo R. S. nuosavybės teisių apribojimo pagrindas nėra išnykęs ar pasikeitęs, jo nepaneigia ir skunde nurodyti gynėjo argumentai, todėl konstatuotina, kad procesinės prievartos priemonės pratęsimo tvarka pažeista nebuvo ir nuosavybės teisių apribojimo terminas kaltinamojo turtui Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 16 d. nutartimi pratęstas pagrįstai, jos naikinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kaltinamojo R. S. gynėjo advokato Bogdano Chranovskio skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 16 d. nutartį.

Ši nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.