Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Regina Gaudutienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kaltinamojo R. S. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 16 d. nutarties, kuria 3 mėnesiams, ši terminą skaičiuojant nuo 2017 m. kovo 19 d., pratęstas laikinas nuosavybės teisių apribojimas į kaltinamajam R. S. priklausantį turtą – gyvenamąsias patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini), taikant dalies nuosavybės teisės apribojimą, uždraudžiant nurodytą turtą parduoti, dovanoti ar kitaip perleisti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje R. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 249 straipsnio 3 dalį, 178 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį, 178 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį, 187 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 2 dalį, 180 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį, 181 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 181 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 253 straipsnio 1 dalį, 253 straipsnio 2 dalį, 254 straipsnio 1 dalį, 254 straipsnio 2 dalį, 259 straipsnio 2 dalį, 289 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį kaltinamas tuo, kad jis dėl savanaudiškų paskatų – turėdamas tikslą nusikalstamai praturtėti, nuo 2008 m. pradžios iki 2012 m. sausio organizavo šaunamaisiais ginklais, sprogmenimis ir sprogstamosiomis medžiagomis ginkluotą nusikalstamą susivienijimą, jam vadovavo ir dalyvavo nusikalstamo susivienijimo veikloje, o taip pat neteisėtai disponavo šaunamaisiais ginklais, sprogstamosiomis medžiagomis, sprogmenimis ir šaudmenimis, įsibrovęs į gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas pagrobė svetimą turtą, padarė plėšimus, sukčiavimus, prievartavo svetimą turtą, sugadino svetimą turtą bei padarė kitus nusikaltimus.Vilniaus apygardos prokuratūros 2012 m. vasario 21 d. nutarimu paskirtas laikinas R. S. nuosavybės teisės apribojimas į jam priklausantį turtą – gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), nustatant dalies nuosavybės teisių apribojimą, uždraudžiant nurodytą turtą parduoti, dovanoti ar kitaip perleisti. Vėliau teismo nutartimis šios procesinės prievartos priemonės terminas buvo tęsiamas.Vilniaus apygardos teismas 2017 m. kovo 16 d. nutartimi R. S. nuosavybei taikomos procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisių apribojimo – terminą pratęsė 3 mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2017 m. kovo 19 d., nes konstatavo, kad nėra išnykę ir (ar) pasikeitę procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisių apribojimo – pagrindai ir sąlygos, o galimiems civiliniams ieškiniams užtikrinti tokios procesinės prievartos priemonės taikymas būtinas.Kaltinamasis R. S. skunde, nesutikdamas su Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 16 d. nutartimi, prašo ją panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti laikiną nuosavybės teisės apribojimą į jam priklausantį turtą – gyvenamąsias patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini). Kaltinamasis nurodo, kad skundžiama nutartis neteisėta, nepagrįsta bei nemotyvuota. Kaltinamasis mano, kad paminėtam turtui taikomas laikinas nuosavybės teisių apribojimas šiurkščiai pažeidžia jo teisę į nuosavybės neliečiamumą, kurią garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kiti teisės aktai. Anot kaltinamojo, įstatymas draudžia abstraktaus civilinio ieškinio reikalavimas užtikrinti taikyti tokio pobūdžio procesinę prievartos priemonę. Apskųstoje nutartyje nėra duomenų apie asmenis, kurių civilinio ieškinio reikalavimams užtikrinti taikomas laikinas nuosavybės teisių apribojimas. Tokiu būdu teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 152 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimus. Kaltinamasis pabrėžia ir tai, kad teismas nepagrįstai neįvertinto aplinkybės, jog turtas, į kurį laikinai apribota R. S. nuosavybės teisė, jo nuosavybėn perėjo pagal 2007 m. rugpjūčio 17 d. paveldėjimo teisės liudijimą, ši teisė nėra panaikinta, perleista ar nuginčyta. Taigi, turtas, į kurį kaltinamajam apribotos nuosavybės teisės, yra įgytas teisėtai, o ne nusikalstamu būdu. Be to, šio turto savininkais pripažintini ir jo šeimos nariai. Be kita ko, kaltinamasis tvirtina, kad apskųstąja nutartimi jam iš naujo buvo apribotos nuosavybės teisės, kai tuo tarpu, aptariama procesinė prievartos priemonė jam buvo paskirta prokuroro nutarimu, o jos terminas tęsiamas teismo nutartimis. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, kaltinamasis daro išvadą, kad skundžiama nutartis panaikintina.Kaltinamojo R. S. skundas netenkintinas.Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 16 d. nutartis nenaikintina.Žemesnės instancijos teismas teisingai įvertino visas teisiškai reikšmingas aplinkybes procesinės prievartos priemonei – laikinam nuosavybės teisių apribojimui – pratęsti, tinkamai taikė ir aiškino BPK 151 ir 152 straipsnio normas, taip pat laikėsi tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų nuostatų, užtikrinančių asmens nuosavybės neliečiamumą. Baudžiamojoje byloje yra pakankamai duomenų, suteikiančių pagrindą pagrįstai manyti, kad kaltinamasis R. S. galbūt padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas: kitų kaltinamųjų (V. B., A. G. ir kt.), nukentėjusiųjų (R. R. ir kt.), liudytojų (R. J., R. P., V. K. ir kt.) parodymai, kratų protokolai, specialistų išvados, taikant procesines prievartos priemones gauti duomenys, bei kita baudžiamosios bylos medžiaga. R. S. kaltinimai suformuluoti ne tik dėl nesunkių, apysunkių nusikalstamų veikų padarymo, bet ir dėl sunkių bei labai sunkių nusikaltimų. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad byloje yra pareikšta daugiau nei 90 civilinių ieškinių, kurių bendra suma sudaro apie 317 832,19 Eur (1 097 411 Lt).

9. Taigi, pirmiau ištirti duomenys aukštesnės instancijos teismui suponuoja išvadą, kad apygardos teismas, vertindamas juos ir spręsdamas klausimą dėl R. S. laikino nuosavybės teisių apribojimo termino pratęsimo, laikėsi bendrųjų ir specialiųjų šios procesinės prievartos priemonės taikymo reikalavimų. Priešingos išvados daryti neleidžia ir kaltinamojo skunde akcentuojama aplinkybė, kad teismas konkrečiai nenurodė asmenų, kurių pareikštiems ir (ar) galimiems civiliniams ieškiniams užtikrinti pratęsia aptariamos procesinės prievartos priemonės taikymo terminą, duomenų. Bylos medžiaga patvirtina, kad, pavyzdžiui, UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra pareiškusi 12 000 Lt (3 475,44 Eur) civilinį ieškinį; UAB „(duomenys neskelbtini)“ – 3 499 Lt (1 013,38 Eur) civilinį ieškinį; UAB „(duomenys neskelbtini)“ – 6 026 Lt (1 745,25 Eur) civilinį ieškinį ir pan.

10.Todėl, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, aukštesnės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju nėra išnykę ir (ar) pasikeitę procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisių apribojimo pagrindai ir sąlygos, o pareikštiems civiliniams ieškiniams užtikrinti tokios procesinės prievartos priemonės taikymas būtinas (BPK 151 straipsnio 1 ir 7 dalys).

11.Taikant procesines prievartos priemones visais atvejais yra suvaržomos tam tikros asmens teisės, konkrečiu atveju – R. S. teisė disponuoti jam nuosavybės teise priklausančiu turtu. Taikyta procesinė prievartos priemonė yra adekvati R. S. tikėtinai padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui, sunkumui, kiekiui. Kaltinamojo nuosavybės teisių apribojimas pateisinamas juo siekiamais svarbiais BPK nustatytais tikslais, t. y. užtikrinti jau pareikštus ir galimus civilinius ieškinius. R. S. turtui taikytini suvaržymai yra laikino pobūdžio, jų taikymas yra ribotas laike ir galioja tik iki baudžiamosios bylos išsprendimo iš esmės. Kita vertus, kaltinamasis R. S. nenurodė ir apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad dėl teisės disponuoti turtu, t. y. perleisti jį tretiesiems asmenims, R. S. patiria tokius suvaržymus, kurie viršija teisingos pusiausvyros tarp taikomų prievartos priemonių ir siekiamo tikslo ribas, jie gali paveikti taip R. S. teises ir pareigas, jog gali kilti pavojus R. S. kokiai nors veiklai ar net gyvavimo sąlygoms. R. S. turi teisę tiek turtu, kuriam taikytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas, naudotis, tiek jį valdyti.

12.Kaip nurodyta anksčiau, laikinas R. S. nuosavybės teisės apribojimas į jam priklausantį turtą – gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), nustatant dalies nuosavybės teisių apribojimą, uždraudžiant nurodytą turtą parduoti, dovanoti ar kitaip perleisti, buvo paskirtas Vilniaus apygardos prokuratūros 2012 m. vasario 21 d. nutarimu, vėliau, teismo, įskaitant ir apskųstąją nutartimi, šios procesinės prievartos priemonės terminas buvo tęsiamas ir pratęstas. Todėl atmestini kaip nepagrįsti kaltinamojo argumentais, kad teismas paskyrė, o ne pratęsė jo turtui taikomos procesinės prievartos priemonės terminą.

13.Kaltinamojo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti, jog turtas, į kurį laikinai apribota R. S. nuosavybės teisė, jo nuosavybėn perėjo pagal 2007 m. rugpjūčio 17 d. paveldėjimo teisės liudijimą, neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisių apribojimo – termino pratęsimo.

14.Antai, aplinkybė, kad žemesnės instancijos teismas nevertino bylos duomenų taip, kaip būtų palankiau R. S., nereiškia, jog teismas neteisingai išsprendė laikino nuosavybės teisių apribojimo pratęsimo klausimą ir nesuteikia pagrindo naikinti apskųstą iš esmės teisėtą nutartį.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

kaltinamojo R. S. skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 16 d. nutartį.

Ši nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.