Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo K. V. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 4 d. nutarties, kuria K. V., kaltinamam padarius nusikalstamas veikas, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 249 straipsnio 2 dalyje, BK 25 straipsnio 4 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, skaičiuojant šį terminą nuo 2012 m. gegužės 23 d.

Teisėja, išnagrinėjusi kaltinamojo skundą ir susipažinusi su pateikta baudžiamosios bylos medžiaga,

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. V. kaltinamas tuo, kad jis dėl savanaudiškų paskatų – turėdamas tikslą nusikalstamai praturtėti, dalyvavo šaunamaisiais ginklais ginkluoto nusikalstamo susivienijimo veikloje. Tokiu būdu jis kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 249 straipsnio 2 dalyje.

Be to, K. V. kaltinamas tuo, kad jis nusikalstamo susivienijimo organizatoriams ir vadovams J. B., G. Š., vadovams T. Č., K. L., S. R. parengus nusikalstamo susivienijimo veiklos planą, paskirsčius vaidmenis bei užduotis, dalyvaudami nusikalstamo susivienijimo veikloje, nusikalstamo susivienijimo organizatoriai, vadovai bei dalyviai neteisėtai disponavo labai dideliu narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekiu, turėdami tikslą jas parduoti bei kitaip platinti, ir jas pardavė bei platino, taip dalyvaudamas šaunamaisiais ginklais ginkluoto nusikalstamo susivienijimo veikloje K. V. bendrai su nusikalstamo susivienijimo organizatoriais, vadovais ir nariais neteisėtai disponavo, pardavė ir išplatino labai didelį narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekį, tokiu būdu jis kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 4 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje.

K. V. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio tvarka buvo sulaikytas 2010 m. vasario 23 d. Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 24 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. To paties teismo 2010 m. gegužės 17 d. nutartimi bei Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 10 d., 2010 m. lapkričio 18 d., 2011 m. vasario 22 d., 2011 m. gegužės 20 d., 2011 m. rugpjūčio 19 d., 2011 m. lapkričio 21 d., 2012 m. vasario 13 d. nutartimis kardomoji priemonė – suėmimas buvo tęsiamas.

Be to, kaltinamojo nuomone, vien aplinkybės, kad praeityje jis buvo teistas ir kaltinimas sunkių nusikaltimų padarymu, nėra pakankamos manymui, kad jis darys naujus nusikaltimus. Atkreipia dėmesį, jog prokuroras pareiškime nenurodė jokių naujų argumentų, kurie nebuvo žinomi iki šiol, todėl iš naujo skirti pagrindus, kurie jau buvo panaikinti yra nepagrįsta.

Kaltinamojo nuomone, BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų galima apsiekti ir švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis.

Teismo posėdyje prokurorė prašė kaltinamojo skundą atmesti, o kaltinamojo gynėja prašė skundą patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo K. V. skundas atmetamas.

Vilniaus apygardos teismas, pratęsdamas kaltinamajam K. V. kardomosios priemonės – suėmimo terminą, BPK 121 straipsnio, 122 straipsnio, 127 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

Kaltinamasis K. V. skunde teigia, jog inkriminuotų nusikalstamų veikų jis nepadarė. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas skundą dėl kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo ar jos termino pratęsimo, byloje surinktus įrodymus analizuoja ir vertina tik tiek, kad būtų galima nustatyti, ar yra pagrindas asmenį įtarti ar kaltinti jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymu (BPK 121 str. 2 d.), bet nesprendžia kaltės klausimo iš esmės, nes tai daroma nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme. Susipažinus su ikiteisminio tyrimo medžiaga, darytina išvada, jog byloje esantys duomenys – kitų kaltinamųjų parodymai, kratų protokolai, specialistų išvados bei kiti duomenys leidžia pagrįstai K. V. kaltinti jam inkriminuojamų pavojingų visuomenei veikų padarymu. Kaip jau minėta, šioje proceso stadijoje apeliacinės instancijos teismas nevertina visų bylos įrodymų dinamikos proceso metu, įrodymų surinkimo aplinkybių, nesprendžia K. V. kaltės klausimo iš esmės, nes tai yra bylą nagrinėjančio teismo kompetencija, tačiau tiek, kiek įrodymai yra patikrinti nagrinėjant suėmimo pratęsimo pagrįstumo klausimą, minėtuose įrodymų šaltiniuose esantys faktiniai duomenys yra pakankamas pagrindas kaltinti K. V. jam inkriminuojamų nusikaltimų padarymu ir leidžia taikyti kaltinamajam kardomąsias priemones, tame tarpe ir suėmimą.

Vilniaus apygardos teismas pratęsė K. V. kardomosios priemonės – suėmimo terminą nustatęs visus BPK 122 straipsnio 1 dalyje numatytus pagrindus, t. y. kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo (BPK 122 str. 1 d. 1 p.), trukdys procesui (BPK 122 str. 1 d. 2 p.), darys naujus nusikaltimus (BPK 122 str. 1 d. 3 p.).

Skiriant arba pratęsiant suėmimą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, būtina atsižvelgti į visas BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kai pagrįstai manoma, jog kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo, suėmimas gali būti paskirtas atsižvelgiant į kaltinamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes. Kardomoji priemonė – suėmimas BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu gali būti skiriamas arba pratęsiamas, jeigu asmuo kaltinamas padaręs bent vieną iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų. Pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus nusikaltimus gali patvirtinti informacija apie jo teistumą, jo vaidmuo padarant nusikaltimus, kaltinimas kelių nusikalstamų veikų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veikos, kiti duomenys. K. V. kaltinamas padaręs dvi nusikalstamas veikas, kurios priskiriamos labai sunkių nusikaltimų kategorijai, už šias nusikalstamas veikas baudžiamasis įstatymas numato tik griežtas laisvės atėmimo bausmes. Gresianti griežta laisvės atėmimo bausmė nėra absoliuti sąlyga taikyti griežčiausią kardomąją priemonę, tačiau jos pakanka pagrįstam manymui, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo, kai byloje yra ir kitų faktinių aplinkybių, pagrindžiančių šį manymą. K. V. praeityje teistas du kartus, iš bylos duomenų matyti, jog K. V. yra nevedęs, iki sulaikymo niekur nedirbo. K. V. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas dalyvaudamas nusikalstamo susivienijimo veikloje, kuris užsiėmė narkotinių ir psichotropinių medžiagų neteisėtu disponavimu Lietuvos Respublikoje, nusikalstamos veikos buvo gerai organizuotos, truko ilgą laiką. Šių aplinkybių visetas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad būdamas laisvėje ir siekdamas išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės, ilgalaikio laisvės atėmimo, K. V. gali bėgti (slėptis) nuo teismo bei daryti naujus nusikaltimus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte bei 3 punkte numatytus suėmimo skyrimo pagrindus. Šių pagrindų buvimo nešalina ir kaltinamojo skunde nurodytos aplinkybės, jog jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, pakeitus kardomąją priemonę turi galimybė įsidarbinti, palaiko ryšį su seserimi, šios aplinkybės nelaikytinos pakankamu pagrindu griežčiausiai kardomajai priemonei panaikinti.

Vilniaus apygardos teismas pratęsė kaltinamajam K. V. kardomosios priemonės – suėmimo terminą ir BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu, šią išvadą motyvuodamas tuo, jog K. V. kaltinamas dalyvavęs šaunamaisiais ginklais, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis ginkluoto nusikalstamo susivienijimo veikloje, kuriame buvo rengiami slapti susitikimai ir jų metu aptarti narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimo klausimai, tik psichotropinių ir narkotinių medžiagų platinimo tikslais naudoti slapti mobiliojo ryšio abonentiniai numeriai, periodiškai juos keičiant, kas leidžia manyti, kad K. V. gali siekti išvengti bausmės paveikdamas kitų asmenų parodymus ir kitais būdais. Kardomoji priemonė – suėmimas gali būti skiriama arba pratęsiamas jos terminas BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, jei yra duomenų, jog kaltinamasis pats ar per kitus asmenis gali bandyti paveikti nukentėjusiuosius, liudytojus, ekspertus, kitus įtariamuosius, kaltinamuosius ar nukentėjusiuosius; sunaikinti, paslėpti ar suklastoti daiktus bei dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti teisme. Apeliacinės instancijos teismui pateiktoje baudžiamosios bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, jog būdamas laisvėje K. V. bandė trukdyti ar gali trukdyti procesui, t. y. pats ar per kitus asmenis bandė ar gali bandyti paveikti kitus kaltinamuosius, liudytojus, ekspertus, kitus asmenis, trukdyti byloje tinkamai panaudoti dokumentus ir daiktinius įrodymus. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą suėmimo skyrimo ir jo termino pratęsimo pagrindą. Esant šiems duomenims, aukščiau nurodytas suėmimo pratęsimo pagrindas iš nutarties pašalinamas.

Kaltinamojo K. V. skunde teisingai nurodoma, jog kardomoji priemonė – suėmimas K. V. taikoma jau gana ilgą laiką, tačiau byloje nėra duomenų, kurie būtų pagrindas manyti, kad byla yra vilkinama. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ikiteisminis tyrimas šioje byloje pasibaigęs ir byla perduota Vilniaus apygardos teismui, todėl bylai esant teisme suėmimo terminas neribojamas. Teismo nuomone, suėmimas, kaip kardomoji priemonė, suvaržo suimtojo teises, numatytas BPK 44 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio nuostatose, nurodančiose, kad niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais bei pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas, tačiau šiuo atveju be nurodytų teisių suvaržymo neįmanoma pasiekti Baudžiamojo proceso kodekso numatytų tikslų. Pažymima, jog kuo sunkesnė, didesnė ir sudėtingesnė nusikalstama veika tiriama, tuo griežtesnių prievartos priemonių panaudojimas gali būti pateisinamas. Žmogaus Teisių Teismas formuoja teismų praktiką, kad viešojo intereso apsauga, nepaisant nekaltumo prezumpcijos, nusveria asmens laisvės gerbimo taisyklę. Įvertinus nusikaltimus, kuriais kaltinamas K. V., atsižvelgus į jų pobūdį ir sunkumą, viešasis interesas yra neabejotinai prioritetinis, leidžiantis taikyti griežčiausią kardomąją priemonę.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šiuo metu švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų, t. y. užtikrinti K. V. dalyvavimą procese, netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą.

Dėl šių motyvų skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl nenaikinama.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

kaltinamojo K. V. skundą atmesti.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.