Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo M. B. (M. B.) gynėjo skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 4 d. nutarties, kuria M. B., kaltinamam padarius nusikalstamas veikas, numatytas, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 249 straipsnio 2 dalyje, BK 25 straipsnio 4 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, BK 25 straipsnio 4 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, skaičiuojant šį terminą nuo 2012 m. gegužės 17 d.

Teisėja, išnagrinėjusi kaltinamojo gynėjo skundą ir susipažinusi su pateikta baudžiamosios bylos medžiaga,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. B. kaltinamas tuo, kad jis dėl savanaudiškų paskatų – turėdamas tikslą nusikalstamai praturtėti, dalyvavo šaunamaisiais ginklais ginkluoto nusikalstamo susivienijimo veikloje. Tokiu būdu jis kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 249 straipsnio 2 dalyje.

Be to, M. B. kaltinamas tuo, kad jis nusikalstamo susivienijimo organizatoriams ir vadovams J. B., G. Š., vadovams T. Č., K. L., S. R. parengus nusikalstamo susivienijimo veiklos planą, paskirsčius vaidmenis bei užduotis, dalyvaudami nusikalstamo susivienijimo veikloje, nusikalstamo susivienijimo organizatoriai, vadovai bei dalyviai neteisėtai disponavo labai dideliu narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekiu, turėdami tikslą jas parduoti bei kitaip platinti, ir jas pardavė bei platino, taip dalyvaudamas šaunamaisiais ginklais ginkluoto nusikalstamo susivienijimo veikloje M. B. bendrai su nusikalstamo susivienijimo organizatoriais, vadovais ir nariais neteisėtai disponavo, pardavė ir išplatino labai didelį narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekį. Tokiu būdu jis kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 4 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje.

Be to, M. B. kaltinamas tuo, kad jis nusikalstamo susivienijimo organizatoriams ir vadovams J. B., G. Š., vadovams T. Č., K. L., S. R. parengus nusikalstamo susivienijimo veiklos planą, paskirsčius vaidmenis bei užduotis, M. B. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokiu būdu jis kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 4 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje.

M. B. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio tvarka buvo sulaikytas 2010 m. vasario 23 d. Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 24 d. nutartimi jam buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas vienam mėnesiui. To paties teismo 2010 m. gegužės 19 d. nutartimi bei Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 10 d., 2010 m. lapkričio 22 d. nutartimis kardomosios priemonės – suėmimo terminas buvo tęsiamas. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. kovo 4 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 22 d. nutartį, kuria kaltinamajam M. B. buvo pratęstas suėmimo terminas. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. kovo 5 d. nutartimi paskyrė kardomąją priemonę – namų areštą šešiems mėnesiams. M. B. BPK 140 straipsnio tvarka buvo sulaikytas 2011 m. gegužės 16 d. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 17 d. nutartimi jam buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, kurios terminas to paties teismo 2011 m. rugpjūčio 16 d., 2011 m. lapkričio 9 d., 2012 m. vasario 13 d. nutartimis buvo tęsiamas.

Kaltinamasis yra suimtas labai ilgą laiką, visi baudžiamojo proceso veiksmai atlikti, bylos nagrinėjimas teisme yra įpusėjęs, todėl pagrindo bėgti ar slėptis nuo teismo kaltinamasis neturi, kadangi iki šiol stengėsi bendradarbiauti su ikiteisminio tyrimo pareigūnais bei teismu.

Gynėjas taip pat pažymi, jog teismas, pratęsdamas suėmimo terminą nesilaiko objektyvumo principo – dėl nesuprantamų priežasčių diskriminuoja kaltinamuosius. Diskriminaciją draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis, o taip pat Lietuvos Respublikos 1995 m. balandžio 27 d. ratifikuotos Europos Tarybos 1950 metų lapkričio 4 dieną priimtos Europos žmogaus teisių konvencijos 14 straipsnis. Diskriminacija tiek Lietuvos, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje laikytina situacija, kada tam tikros vienodos aplinkybės skirtingų asmenų atžvilgiu vertinamos skirtingai, o skirtingos aplinkybės vienodai (Europos Žmogaus Teisių Teismas: Čudak v. Lietuva, sprendimas 2010 kovo 23 d., pareiškimas Nr. 15869/02).

Gynėjo nuomone, panašios ar net identiškos aplinkybės, kaltinamųjų charakteristikos, vertinamos skirtingai, o tuo pačiu priimami visiškai skirtingi procesiniai sprendimai. Byloje yra 33 kaltinamieji, iš kurių didžioji dalis jau yra laisvėje nepaisant to, jog jų charakteristika yra vertinama neigiamai arba bent jau prasčiau nei M. B., nes jis turi tvirtus socialinius ryšius su savo artimaisiais. Kaltinamasis visą laiką palaikė artimus ryšius su artimaisiais, jiems padėjo. Socialinis ryšys tarp kaltinamojo ir jo artimųjų visada buvo itin stiprus, tačiau pastaruoju metu dėl teismo nepagrįsto atsisakymo leisti kaltinamajam pasimatyti su savo artimaisiais, jų bendravimas yra šiurkščiai bei nepagrįstai apribotas. Kaltinamajam su artimaisiais pasimatyti neleidžiama nuo to momento, kai byla perduota teismui, argumentuojant tuo, jog pasimatymai su artimaisiais gali pakenkti bylos eigai, nors pažymėtina, kad atliekant ikiteisminį tyrimą, kurio metu buvo renkami visi bylai reikšmingi duomenys, prokuroras nuolat leido kaltinamajam susitikti su savo motina. M. B. socialinių ryšių palaikymas bei sutvirtinimas tyčia apsunkinamas, dėl nesuprantamų priežasčių neleidžiant kaltinamajam pasimatyti su artimiausiais savo aplinkos žmonėmis.

Be to, teismas nevisapusiškai įvertino M. B. asmenybę bei socialinę aplinką teigiamai charakterizuojančias aplinkybes, t. y., kad jis turi dvejų metų vaiką, padėjo kartu su juo iki suėmimo gyvenusiems labai sunkiai sergantiems tėvams, dirbo dvejose darbovietėse, mokėsi vakarinėje mokykloje, ikiteisminiame tyrime nėra duomenų, jog ketina vykti į užsienį ar, kad turi kokius nors ten ryšius, kuriais galėtų pasinaudoti, vengdamas dalyvavimo baudžiamajame procese. Gynėjas pažymi, jog 2011 m. kovo 4 d. nutartimi panaikinus kardomąją priemonę – suėmimą, kaltinamasis nei bėgo, nei slėpėsi, nei darė nusikaltimus, o priešingai, visuomet atvykdavo prokuroro liepimu į prokuratūrą, dalyvavo visuose teismo posėdžiuose, kurie vyko dėl ikiteisminio tyrimo metu kilusių klausimų, todėl, gynėjo nuomone, tai pakankamai svarūs įrodymai, kad M. B. neketina sunkinti savo padėties neprotingais veiksmais. Be gresiančios griežtos laisvės atėmimo bausmės daugiau nėra jokių objektyvių aplinkybių, kurios leistų manyti, jog M. B. gali bėgti (slėptis) nuo teismo. Kaip nurodo teismų praktiką formuojantys teismai (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. 1S-259/2011), vien tik gresiančios griežtos atsakomybės aplinkybė be kitų bylos duomenų apie galimą kaltinamojo siekį bėgti (slėptis) nuo teismo negali būti pagrindas asmeniui skirti ar pratęsti suėmimo terminą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Šiuo atveju teismas netinkamai pritaikė objektyvios tiesos principą, kuris kaip vienas svarbiausių baudžiamosios justicijos principų yra pažymėtas ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Skiriant ar pratęsiant suėmimo terminą dėl pagrindų egzistavimo neturi būti jokių abejonių. Pagrindas, kuriuo skiriamas ar pratęsiamas suėmimas turi neabejotinai egzistuoti. Teismas, pratęsdamas suėmimo terminą, vadovavosi ne aiškiais ir nenuginčijamais įrodymais, o tik savo asmeniniu manymu, kuris nėra paremtas jokiomis kitomis aplinkybėmis, taip suponuodamas tik tikimybę, jog nutartyje išdėstyti teismo argumentai gali būti teisingi, kas baudžiamajame procese imperatyviai uždrausta. Kaip ir asmens kaltė dėl nusikalstamos veikos padarymo, taip ir pagrindai skirti ar pratęsti suėmimą, turi būti neabejotinai įrodyti.

Gynėjas nurodo, jog teismas taip pat nepagrįstai konstatavo, jog M. B. būnant laisvėje negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje nurodytų tikslų. Kaltinamasis šaukiamas į teismą ar prokuratūrą atvykdavo laiku, pats nuolat skambindavo prokurorui L. K. ir prašydavo jo leidimo būti vienoje ar kitoje vietoje. Be to, 2011 m. kovo 4 d. teismo nutartimi paleistas iš suėmimo ne tik susirado darbą, bet ir pradėjo mokėti baudas už administracinius teisės pažeidimus, kuriuos yra padaręs dar 2009 metais. Tad, akivaizdu, kad po kardomosios priemonės pakeitimo kaltinamasis ėmėsi visų teisėtų priemonių, kad nekiltų abejonių dėl BPK 119 straipsnyje nurodytų tikslų pasiekimo M. B. būnant laisvėje ir kad įrodytų savo ankstesniuose skunduose dėl suėmimo panaikinimo nurodytus argumentus, jog įsidarbins, tęs mokslus, gyvens su šeima ir padės tėvams. Tuo tarpu teismas, pratęsęs suėmimą kaltinamąjį apkalbančio asmens parodymų pagrindu, sukėlė grėsmę jo susikurtam teisėtam gerbūviui, t. y. sukėlė grėsmę darbo praradimui ir socialinių ryšių su šeima nutrūkimui, taip pat užkirto kelią siekti aukštesnio išsilavinimo. Todėl skundžiama nutartimi jam sukeliamos teisinės pasekmės yra visiškai neproporcingos šia nutartimi siekiamiems tikslams.

Teismo posėdyje prokurorė prašė kaltinamojo gynėjo skundą atmesti, o kaltinamojo gynėjas prašė skundą patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo M. B. gynėjo skundas atmetamas.

Vilniaus apygardos teismas, pratęsdamas kaltinamajam M. B. kardomosios priemonės – suėmimo terminą, BPK 121 straipsnio, 122 straipsnio, 127 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

Svarstant kardomosios priemonės termino pratęsimo teisėtumą bei pagrįstumą, suimtojo kaltės klausimas nesprendžiamas ir įrodymai nevertinami, todėl, ar M. B. yra kaltas padaręs jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, nesprendžiama. Šiuo atveju svarbu, kad byloje yra duomenų, leidžiančių manyti, jog kaltinamasis padarė inkriminuotas nusikalstamas veikas (BPK 125 str. 2 d. 3 p.). Šioje proceso stadijoje ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai nėra analizuojami, vertinami ar nustatinėjamas jų patikimumas. Šie veiksmai bus atliekami pirmosios instancijos teisme nagrinėjant bylą iš esmės. Sprendžiant kardomosios priemonės skyrimo arba jos termino pratęsimo klausimą yra tikrinami suėmimo skyrimo (termino pratęsimo) pagrindai bei sąlygos. Baudžiamojoje byloje yra pakankamai faktinių duomenų, kuriais remiantis galima pagrįstai teigti, jog M. B. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Tokie faktiniai duomenys yra kaltinamųjų, liudytojų parodymai, apžiūrų, kratų protokolai, parodymų patikrinimo vietoje protokolai, specialisto išvados bei kita baudžiamosios bylos medžiaga.

Kardomosios priemonės yra procesinės prievartos priemonės, kuriomis siekiama garantuoti, kad įtariamasis (kaltinamasis) nepasislėps nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo, taip pat siekiant atimti asmeniui galimybę neteisėtomis priemonėmis ir būdais trukdyti tyrimui bei bylos nagrinėjimui ir užkirsti kelią kitoms nusikalstamoms veikoms padaryti.

Pratęsdamas M. B. suėmimo terminą, teismas nutartyje nurodė tokio sprendimo pagrindus, numatytus BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 (bėgs, slėpsis nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo) punkte ir BK 122 straipsnio 1 dalies 3 (darys šio straipsnio 4 dalyje nurodytus naujus nusikaltimus) punkte.

Griežčiausia kardomoji priemonė skiriama esant BPK 122 straipsnyje numatytiems pagrindams ir sąlygoms. BPK 122 straipsnio 2 dalis nustato, kad kai pagrįstai manoma, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, suėmimas gali būti paskirtas atsižvelgiant į kaltinamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, jog nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskiriama BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai. Jei remiantis minėta aplinkybe galima padaryti išvadą, kad asmuo bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, tai tada jos gali pakakti tam asmeniui skirti arba pratęsti suėmimą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu. M. B. kaltinamas labai sunkaus nusikaltimo (BK 25 str. 4 d. ir 260 str. 3 d.) padarymu, už kurį numatytas laisvės atėmimas nuo dešimties iki penkiolikos metų, kito labai sunkaus nusikaltimo padarymu (BK 249 str. 2 d.), už kurį numatytas laisvės atėmimas nuo šešerių iki dvidešimties arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos ir nesunkaus nusikaltimo (BK 25 str. 4 d. ir 140 str. 1 d.) padarymu, už kurį numatyti viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Todėl, jei jo kaltė būtų įrodyta, jam grėstų griežta laisvės atėmimo bausmė. Gresianti griežta laisvės atėmimo bausmė nėra absoliuti sąlyga taikyti griežčiausią kardomąją priemonę, tačiau jos pakanka pagrįstam manymui, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, pratęsdamas M. B. suėmimo terminą minėtu pagrindu, vertino ne vien tik gresiančios bausmės griežtumą. Teismas pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju ne mažiau reikšminga, kad kaltinamasis praeityje ne kartą teistas, tame tarpe ir užsienyje. Ir nors kaltinamasis turi darbą, šeimą, nuolatinę gyvenamąją vietą, minėtos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad būdamas laisvėje ir siekdamas išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės, M. B. gali bėgti (slėptis) nuo teismo, kuris šiuo metu nagrinėja baudžiamąją bylą. Šio pagrindo buvimo nešalina ir kaltinamojo skunde nurodyti argumentai, kad turi mažametį vaiką, padeda kartu gyvenantiems labai sunkiai sergantiems tėvams, dirbo dviejose darbovietėse, mokėsi. Nepagrįstas gynėjo skundo argumentas, jog kaltinamojo elgesys, pakeitus jam kardomąją priemonę, yra pagrindas paneigti manymą, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu, M. B. buvo paskirta švelnesnė kardomoji priemonė – namų areštas, tačiau pastarasis namų arešto sąlygų nesilaikė, todėl buvo sulaikytas. Šios aplinkybės patvirtina, kad Vilniaus apygardos teismas, spręsdamas klausimą dėl M. B. paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo termino pratęsimo ir nustatydamas, kad būdamas laisvėje, pastarasis bėgs (slėpsis) nuo teismo, rėmėsi ne manymu ir tikimybe, o byloje esančiais duomenimis.

BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto suėmimo pagrindo nepaneigia ir skunde minima Lietuvos apeliacinio teismo nutartis 1S-259/2011, nes faktinės bylos aplinkybės nebuvo tokios kaip šioje nagrinėjamoje byloje. Nutartyje 1S-259/2011 konstatuota, jog be gresiančios griežtos laisvės atėmimo bausmės baudžiamosios bylos medžiagoje nėra nustatyta jokių BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, kurios patvirtintų pagrįstą manymą, jog suimtasis bėgs (slėpsis) nuo teismo.

Pagal teismų praktiką, pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus nusikaltimus, gali patvirtinti informacija apie jo teistumą, jo vaidmuo padarant nusikaltimus, įtarimas kelių nusikalstamų veikų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veikos, kiti duomenys. M. B. šioje byloje kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, priskiriamas labai sunkių ir nesunkaus nusikaltimų kategorijai. Be to, kaltinamasis praeityje ne kartą teistas, tame tarpe ir užsienyje, būdamas jauno amžiaus jis jau beveik ketverius metus praleido įkalinimo įstaigose. Ankstesnis asmens teistumas pats savaime nesudaro pagrindo taikyti jam šią kardomąją priemonę, tačiau neigiamai charakterizuoja asmenį, kaip linkusį daryti nusikalstamas veikas. Nurodytų aplinkybių visetas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad būdamas laisvėje M. B. gali daryti naujus nusikaltimus, numatytus BPK 122 straipsnio 4 dalyje.

Kaltinamojo gynėjo teiginys, jog teismas, pratęsęs suėmimą jį apkalbančio asmens parodymų pagrindu, sukėlė grėsmę jo susikurtam teisėtam gerbūviui, yra nepagrįstas, nes teismas kardomąją priemonę skiria išimtinai BPK 119 straipsnio sąlygoms užtikrinti.

Atitinkamai nėra reikšmingas ir kaltinamojo gynėjo skundo argumentas dėl nevienodo kaltinamųjų vertinimo. Tai, kad kitiems asmenims šioje byloje pareikšti analogiški kaltinimai, nereiškia, kad jų teisinė situacija, kalbant apie kardomosios priemonės skyrimo pagrindus ir sąlygas, yra vienoda. Todėl ta aplinkybė, kad ne visiems nusikalstamų veikų padarymu kaltinamiems asmenims šioje byloje yra taikomas suėmimas, nėra pagrindas netaikyti griežčiausiosios kardomosios priemonės M. B., kadangi kardomoji priemonė kiekvienam kaltinamam (arba įtariamam) asmeniui parenkama individualiai, atsižvelgiant į BPK 121 straipsnio 4 dalyje nurodytas aplinkybes.

Pažymima, jog ikiteisminis tyrimas šioje byloje pasibaigęs ir byla perduota Vilniaus apygardos teismui, todėl bylai esant teisme suėmimo terminas neribojamas. Teismo nuomone, suėmimas, kaip kardomoji priemonė, suvaržo suimtojo teises, numatytas BPK 44 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio nuostatose, nurodančiose, kad niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais bei pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas, tačiau šiuo atveju be nurodytų teisių suvaržymo neįmanoma pasiekti Baudžiamojo proceso kodekso numatytų tikslų. Pažymima, jog kuo sunkesnė, didesnė ir sudėtingesnė nusikalstama veika tiriama, tuo griežtesnių prievartos priemonių panaudojimas gali būti pateisinamas. Žmogaus Teisių Teismas formuoja teismų praktiką, kad viešojo intereso apsauga, nepaisant nekaltumo prezumpcijos, nusveria asmens laisvės gerbimo taisyklę. Įvertinus nusikaltimus, kuriais kaltinamas M. B., atsižvelgus į jų pobūdį ir sunkumą, viešasis interesas yra neabejotinai prioritetinis, leidžiantis taikyti griežčiausią kardomąją priemonę.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šiuo metu švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų, t. y. užtikrinti M. B. dalyvavimą procese, netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą.

Dėl šių motyvų skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl nenaikinama.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

kaltinamojo M. B. gynėjo skundą atmesti.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.