Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo M. B. (M. B.) gynėjo advokato Mindaugo Paukštės skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 24 d. nutarties, kuria kaltinamajam M. B. paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, skaičiuojant šį terminą nuo 2012 m. lapkričio 17 d.

Teisėjas, išnagrinėjęs kaltinamojo gynėjo skundą ir susipažinęs su pateikta baudžiamosios bylos medžiaga,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje M. B. kaltinamas tuo, kad jis dėl savanaudiškų paskatų – turėdamas tikslą nusikalstamai praturtėti, dalyvavo šaunamaisiais ginklais ginkluoto nusikalstamo susivienijimo veikloje. Tokiu būdu jis kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau –BK) 249 straipsnio 2 dalyje.

Be to, M. B. kaltinamas tuo, kad jis nusikalstamo susivienijimo organizatoriams ir vadovams J. B., G. Š., vadovams T. Č., K. L., S. R. parengus nusikalstamo susivienijimo veiklos planą, paskirsčius vaidmenis bei užduotis, dalyvaudami nusikalstamo susivienijimo veikloje, nusikalstamo susivienijimo organizatoriai, vadovai bei dalyviai neteisėtai disponavo labai dideliu narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekiu, turėdami tikslą jas parduoti bei kitaip platinti, ir jas pardavė bei platino, taip dalyvaudamas šaunamaisiais ginklais ginkluoto nusikalstamo susivienijimo veikloje M. B. bendrai su nusikalstamo susivienijimo organizatoriais, vadovais ir nariais neteisėtai disponavo, pardavė ir išplatino labai didelį narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekį. Šiais veiksmais jis kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 4 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje.

Be to, M. B. kaltinamas tuo, kad jis nusikalstamo susivienijimo organizatoriams ir vadovams J. B., G. Š., vadovams T. Č., K. L., S. R. parengus nusikalstamo susivienijimo veiklos planą, paskirsčius vaidmenis bei užduotis, M. B. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokiu būdu jis kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 4 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje.

M. B. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio tvarka buvo sulaikytas 2010 m. vasario 23 d. Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 24 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas vienam mėnesiui. To paties teismo 2010 m. gegužės 19 d. nutartimi bei Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 10 d., 2010 m. lapkričio 22 d. nutartimis kardomosios priemonės – suėmimo terminas buvo tęsiamas. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. kovo 4 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 22 d. nutartį, kuria kaltinamajam M. B. buvo pratęstas suėmimo terminas. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. kovo 5 d. nutartimi paskyrė kardomąją priemonę – namų areštą šešiems mėnesiams. M. B. BPK 140 straipsnio tvarka buvo sulaikytas 2011 m. gegužės 16 d. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 17 d. nutartimi jam buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, kurios terminas to paties teismo nutartimis buvo tęsiamas.

Kaltinamojo gynėjas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 3 punktu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimais, skunde teigia nesutinkantis su teismo argumentais, jog baudžiamojo proceso tikslai gali būti pasiekti tik pratęsiant suėmimo terminą. Advokatas nurodo, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kardomoji priemonė – suėmimas yra skiriama išimtiniais atvejais, tačiau šioje baudžiamojoje byloje šis išimtinis atvejis ne pirmą kartą taikomas kaip taisyklė. Gynėjas cituoja Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugsėjo 14 d. nutartį Nr. 1S-259/2011 ir nurodo, kad gręsianti griežta laisvės atėmimo bausmė nėra vienintelė aplinkybė, kurią konstatavus gali būti tęsiamas suėmimo terminas BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Taip pat yra būtina atsižvelgti į kaltinamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ryšius užsienyje ir kt. Gresianti griežta laisvės atėmimo bausmė, kaip aplinkybė pratęsti suėmimo terminą, gali būtų vertinama tik tokiu atveju, kada kitos bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog kaltinamasis gali bėgti (slėptis) nuo teismo. Advokatas pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje tokių aplinkybių nėra. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad tokia išvada padaryta ir ir Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartyje Nr. 1S-278/2012, kurioje buvo svarstomas klausimas dėl kardomosios priemonės – suėmimo termino kaltinamajam M. B. pratęsimo pagrįstumo, tačiau Vilniaus apygardos teismas į šią aukštesnės instancijos teismo nutartį neatsižvelgė.

Skunde teigiama, kad kaltinamasis yra suimtas labai ilgą laiką, visi baudžiamojo proceso veiksmai atlikti, bylos nagrinėjimas teisme yra įpusėjęs, todėl pagrindo bėgti ar slėptis nuo teismo kaltinamasis neturi, kadangi iki šiol stengėsi bendradarbiauti su ikiteisminio tyrimo pareigūnais bei teismu.

Gynėjas taip pat pažymi, jog teismas, pratęsdamas suėmimo terminą, nesilaikė objektyvumo principo ir dėl nesuprantamų priežasčių diskriminavo kaltinamuosius. Diskriminaciją draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis, o taip pat Lietuvos Respublikos 1995 m. balandžio 27 d. ratifikuotos Europos Tarybos 1950 metų lapkričio 4 dieną priimtos Europos žmogaus teisių konvencijos 14 straipsnis. Diskriminacija tiek Lietuvos, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje laikytina situacija, kada tam tikros vienodos aplinkybės skirtingų asmenų atžvilgiu vertinamos skirtingai, o skirtingos aplinkybės - vienodai (Europos Žmogaus Teisių Teismas: Čudak v. Lietuva, sprendimas 2010 kovo 23 d., pareiškimas Nr. 15869/02).

Gynėjo nuomone, šioje baudžiamojoje byloje panašios ar net identiškos aplinkybės, kaltinamųjų charakteristikos, vertinamos skirtingai, o tuo pačiu priimami visiškai skirtingi procesiniai sprendimai. Byloje yra 33 kaltinamieji, iš kurių didžioji dalis jau yra laisvėje nepaisant to, jog jų charakteristika yra vertinama neigiamai arba bent jau prasčiau nei M. B., kuris turi tvirtus socialinius ryšius su savo artimaisiais, jiems padėjo. Socialinis ryšys tarp kaltinamojo ir jo artimųjų visada buvo itin stiprus, tačiau pastaruoju metu dėl teismo nepagrįsto atsisakymo leisti kaltinamajam pasimatyti su savo artimaisiais, jų bendravimas yra šiurkščiai bei nepagrįstai apribotas.

Advokatas pažymi, kad teismas nevisapusiškai įvertino M. B. asmenybę bei socialinę aplinką teigiamai charakterizuojančias aplinkybes, t. y., kad jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, yra vedęs, turi dvejų metų vaiką, padėjo kartu su juo iki suėmimo gyvenusiems labai sunkiai sergantiems tėvams, dirbo dvejose darbovietėse, mokėsi vakarinėje mokykloje, ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra duomenų, jog jis ketina vykti į užsienį ar, kad turi kokius nors ten ryšius, kuriais galėtų pasinaudoti, vengdamas dalyvavimo baudžiamajame procese.

Gynėjas pažymi, jog 2011 m. kovo 4 d. nutartimi panaikinus M. B. kardomąją priemonę – suėmimą, kaltinamasis nebėgo ir nesislėpė, nedarė nusikaltimų, o priešingai - visuomet atvykdavo prokuroro liepimu į prokuratūrą, dalyvavo visuose teismo posėdžiuose, kurie vyko dėl ikiteisminio tyrimo metu kilusių klausimų, todėl, gynėjo nuomone, tai pakankamai svarūs įrodymai, kad M. B. neketina sunkinti savo padėties neprotingais veiksmais. Skunde nurodoma, kad be gresiančios griežtos laisvės atėmimo bausmės daugiau nėra jokių objektyvių aplinkybių, kurios leistų manyti, jog M. B. gali bėgti (slėptis) nuo teismo. Šiuo atveju teismas netinkamai pritaikė objektyvios tiesos principą, kuris kaip vienas svarbiausių baudžiamosios justicijos principų yra pažymėtas ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Skiriant ar pratęsiant suėmimo terminą, neturi būti jokių abejonių dėl pagrindų egzistavimo. Teismas, pratęsdamas suėmimo terminą, vadovavosi ne aiškiais ir nenuginčijamais įrodymais, o tik savo asmeniniu manymu, kuris nėra paremtas jokiomis kitomis aplinkybėmis, taip išreikšdamas tik tikimybę, jog nutartyje išdėstyti teismo argumentai gali būti teisingi, kas baudžiamajame procese imperatyviai uždrausta. Advokatas atkreipia dėmesį, kad kaip ir asmens kaltė dėl nusikalstamos veikos padarymo, taip ir pagrindai skirti ar pratęsti suėmimą, turi būti neabejotinai įrodyti.

Gynėjas nurodo, jog teismas taip pat nepagrįstai konstatavo, jog M. B., būnant laisvėje, negalima pasiekti Lietuvos Respublikos BPK 119 straipsnyje nurodytų tikslų. Kaltinamasis šaukiamas į teismą ar prokuratūrą atvykdavo laiku, pats nuolat skambindavo prokurorui L. K. ir prašydavo jo leidimo būti vienoje ar kitoje vietoje. Be to, 2011 m. kovo 4 d. teismo nutartimi paleistas iš suėmimo ne tik susirado darbą, bet ir pradėjo mokėti baudas už administracinius teisės pažeidimus, kuriuos yra padaręs dar 2009 metais. Esant šioms aplinkybėms, gynėjas daro išvadą, kad po kardomosios priemonės pakeitimo kaltinamasis ėmėsi visų teisėtų priemonių, kad nekiltų abejonių dėl Lietuvos Respublikos BPK 119 straipsnyje nurodytų tikslų pasiekimo M. B. būnant laisvėje ir kad įrodytų savo ankstesniuose skunduose dėl suėmimo panaikinimo nurodytus argumentus, jog įsidarbins, tęs mokslus, gyvens su šeima ir padės tėvams. Gynėjas pažymi, kad teismas, pratęsęs suėmimo terminą kaltinamąjį apkalbančio asmens parodymų pagrindu, sukėlė grėsmę jo susikurtai teisėtai gerovei, t. y. sukėlė grėsmę darbo praradimui ir socialinių ryšių su šeima nutrūkimui, taip pat užkirto kelią siekti aukštesnio išsilavinimo. Iš to, kas išdėstyta advokatas daro išvadą, kad skundžiama nutartimi jo ginamajam sukeliamos teisinės pasekmės yra visiškai neproporcingos šia nutartimi siekiamiems tikslams.

Teismo posėdyje dalyvavęs kaltinamojo gynėjas prašė skundą patenkinti, o prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo M. B. gynėjo advokato Mindaugo Paukštės skundas atmetamas.

Gynėjas skunde nekvestionuoja žemesniojo teismo išvados, kad byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, jog M. B. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Aukštesnysis teismas, įvertinęs baudžiamosios bylos duomenis, sutinka su šia žemesniojo teismo išvada ir plačiau dėl jos nepasisako.

Kaltinamojo gynėjas savo skunde iš esmės nesutinka su tuo, kad yra pagrindas manyti, jog M. B., būdamas laisvėje, gali bėgti (slėptis) nuo teismo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia gynėjo dėmesį į tai, Vilniaus apygardos teismas skundžiama nutartimi pratęsė M. B. kardomosios priemonės – suėmimo terminą nustatęs tam pagrindą, numatytą BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte (kaltinamasis darys BPK 122 straipsnio 4 dalyje numatytus naujus nusikaltimus), tuo tarpu BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas suėmimo termino pratęsimo pagrindas kaltinamajam netaikomas.

Pagal formuojamą teismų praktiką, pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus nusikaltimus, gali patvirtinti informacija apie jo teistumą, jo vaidmuo padarant nusikaltimus, įtarimas kelių nusikalstamų veikų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veikos, kiti duomenys. M. B. šioje byloje kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, priskiriamas labai sunkių ir nesunkaus nusikaltimų kategorijoms, veikdamas pačia pavojingiausia bendrininkavimo forma – dalyvaudamas nusikalstamo susivienijimo veikloje. Kaltinamasis praeityje ne kartą teistas, taip pat ir užsienio valstybėse, būdamas jauno amžiaus jis jau beveik ketverius metus praleido įkalinimo įstaigose. Ankstesnis asmens teistumas pats savaime nesudaro pagrindo taikyti jam šią kardomąją priemonę, tačiau neigiamai charakterizuoja asmenį, kaip linkusį daryti nusikalstamas veikas. Suimtasis kaltinamas dalyvavęs šaunamaisiais ginklais ginkluoto nusikalstamo susivienijimo veikloje. Šio nusikalstamo susivienijimo galimai padaryti nusikaltimai buvo gerai organizuoti ir suplanuoti, tęsėsi ilgą laiko tarpą, iš nusikalstamos veikos nusikalstamo susivienijimo nariai, tame tarpe ir M. B., galimai gaudavo lėšų pragyvenimui. Nurodytų aplinkybių visetas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad būdamas laisvėje M. B. gali daryti naujus nusikaltimus, numatytus BPK 122 straipsnio 4 dalyje. Kad M. B. linkęs nesilaikyti įstatymuose nustatytų elgesio taisyklių rodo ir ta aplinkybė, kad paskyrus M. B. švelnesnę kardomąją priemonę – namų areštą, jis šios kardomosios priemonės sąlygų nesilaikė, todėl jam vėl buvo paskirta griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas.

Kaltinamojo gynėjo skunde teisingai nurodoma, kad kardomoji priemonė – suėmimas M. B. taikoma jau gana ilgą laiką, tačiau byloje nėra duomenų, kurie duotų pagrindą manyti, kad byla yra vilkinama. Baudžiamoji byla šiuo metu yra nagrinėjama pirmosios instancijos teisme. BPK 127 straipsnyje nustatyti kardomosios priemonės – suėmimo terminai taikomi tik ikiteisminio tyrimo stadijoje. Savo žinioje bylą turinčio teismo tokie terminai nesaisto. Nors kaltinamajam M. B. taikant kardomąją priemonę – suėmimą ilgą laiką yra suvaržoma jo teisė į laisvę, tačiau šiuo atveju be šios asmens teisės suvaržymo nėra galimybės pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų.

Iš kaltinamojo gynėjo skundo turinio matyti, jog jis nesutinka su kardomosios priemonės – suėmimo termino pratęsimu M. B. dar ir todėl, kad kitiems kaltinamiesiems šioje byloje taikomos kitos, švelnesnės kardomosios priemonės. Tačiau aukštesnės instancijos teismas atkreipia gynėjo dėmesį, jog tai, kad M. B. ir kitiems asmenims pareikšti panašūs kaltinimai, jie yra charakterizuojami panašiai, nereiškia, kad jų teisinė situacija, kalbant apie kardomosios priemonės skyrimo pagrindus ir sąlygas, yra vienoda. Kardomoji priemonė kiekvienam kaltinamajam asmeniui parenkama individualiai, atsižvelgiant į BPK 121 straipsnio 4 dalyje nurodytas aplinkybes.

Atsakydamas į gynėjo skundo prašymą pakeisti M. B. paskirtąją kardomąją priemonę į švelnesnę, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog aukštesnysis teismas, BPK 130 straipsnyje nustatyta tvarka nagrinėja skundus tik dėl suėmimo paskyrimo ar šios kardomosios priemonės termino pratęsimo pagrįstumo. Pirmiau nurodyto straipsnio nuostatos nesuteikia aukštesniajam teismui teisės pakeisti suėmimą kita kardomąja priemone. Tokia teismų praktika įtvirtinta ir skunde minimame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime, kurio 26 punkte nurodyta, jog išnagrinėjęs suimtojo skundą arba jo gynėjo skundą BPK 130 straipsnio tvarka, aukštesniojo teismo teisėjas gali atmesti skundą arba jį patenkinti ir panaikinti nutartį skirti suėmimą arba pratęsti jo terminą. Tačiau, aukštesniojo teismo teisėjas negali pakeisti paskirtos arba pratęstos kardomosios priemonės kita kardomąja priemone.

Pirmosios instancijos teismas, pratęsdamas M. B. kardomosios priemonės – suėmimo terminą dar trims mėnesiams, nei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų, nurodančių, kad niekam negali būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas, nepažeidė. Kaltinamojo gynėjo skunde nurodytos aplinkybės nepaneigia teismo išvadų. Pirmosios instancijos teismo nutartis iš esmės teisėta ir pagrįsta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

kaltinamojo M. B. gynėjo advokato Mindaugo Paukštės skundą atmesti.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.