Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo M. B. (M. B. ) gynėjo advokato Mindaugo Paukštės skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 18 d. nutarties, kuria M. B. paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, skaičiuojant šį terminą nuo 2012 m. rugpjūčio 17 d.

Teisėjas, išnagrinėjęs kaltinamojo gynėjo skundą ir susipažinęs su pateikta baudžiamosios bylos medžiaga,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. B. kaltinamas tuo, kad jis dėl savanaudiškų paskatų – turėdamas tikslą nusikalstamai praturtėti, dalyvavo šaunamaisiais ginklais ginkluoto nusikalstamo susivienijimo veikloje. Tokiu būdu jis kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 249 straipsnio 2 dalyje.

Be to, M. B. kaltinamas tuo, kad jis nusikalstamo susivienijimo organizatoriams ir vadovams J. B. , G. Š. , vadovams T. Č. , K. L. , S. R. parengus nusikalstamo susivienijimo veiklos planą, paskirsčius vaidmenis bei užduotis, dalyvaudami nusikalstamo susivienijimo veikloje, nusikalstamo susivienijimo organizatoriai, vadovai bei dalyviai neteisėtai disponavo labai dideliu narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekiu, turėdami tikslą jas parduoti bei kitaip platinti, ir jas pardavė bei platino, taip dalyvaudamas šaunamaisiais ginklais ginkluoto nusikalstamo susivienijimo veikloje M. B. bendrai su nusikalstamo susivienijimo organizatoriais, vadovais ir nariais neteisėtai disponavo, pardavė ir išplatino labai didelį narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekį. Šiais veiksmais jis kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 4 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje.

Be to, M. B. kaltinamas tuo, kad jis nusikalstamo susivienijimo organizatoriams ir vadovams J. B. , G. Š. , vadovams T. Č. , K. L. , S. R. parengus nusikalstamo susivienijimo veiklos planą, paskirsčius vaidmenis bei užduotis, M. B. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokiu būdu jis kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 4 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje.

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 18 d. nutartimi kaltinamajam M. B. kardomosios priemonės – suėmimo terminą pratęsė dar trims mėnesiams, motyvuodamas tuo, jog M. B. kaltinamas padaręs labai sunkius nusikaltimus, už kuriuos įstatymas numato tik griežtas laisvės atėmimo bausmes, taip pat ir laisvės atėmimą iki gyvos galvos, bei kaltinamas padaręs nesunkų nusikaltimą. Nutartyje nurodyta, kad nors kaltinamasis M. B. turi gyvenamąją vietą, dirbo, tačiau jis anksčiau ne kartą teistas už savanaudiškus nusikaltimus ne tik Lietuvoje, bet ir bandydamas įsidarbinti užsienyje, nepakeitė gyvenimo būdo ir toliau darė nusikalstamas veikas – buvo nuteistas ir Švedijoje. Išdėstytos aplinkybės leido daryti išvadą, kad kaltinamasis, siekdamas išvengti gręsiančios ilgalaikės laisvės atėmimo bausmės, gali bėgti (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo (Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Skunde teigiama, kad kaltinamasis yra suimtas labai ilgą laiką, visi baudžiamojo proceso veiksmai atlikti, bylos nagrinėjimas teisme yra įpusėjęs, todėl pagrindo bėgti ar slėptis nuo teismo kaltinamasis neturi, kadangi iki šiol stengėsi bendradarbiauti su ikiteisminio tyrimo pareigūnais bei teismu.

Gynėjas taip pat pažymi, jog teismas, pratęsdamas suėmimo terminą, nesilaikė objektyvumo principo ir dėl nesuprantamų priežasčių diskriminavo kaltinamuosius. Diskriminaciją draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis, o taip pat Lietuvos Respublikos 1995 m. balandžio 27 d. ratifikuotos Europos Tarybos 1950 metų lapkričio 4 dieną priimtos Europos žmogaus teisių konvencijos 14 straipsnis. Diskriminacija tiek Lietuvos, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje laikytina situacija, kada tam tikros vienodos aplinkybės skirtingų asmenų atžvilgiu vertinamos skirtingai, o skirtingos aplinkybės - vienodai (Europos Žmogaus Teisių Teismas: Čudak v. Lietuva, sprendimas 2010 kovo 23 d., pareiškimas Nr. 15869/02).

Gynėjas pažymi, jog 2011 m. kovo 4 d. nutartimi panaikinus M. B. kardomąją priemonę – suėmimą, kaltinamasis nebėgo ir nesislėpė, nedarė nusikaltimų, o priešingai - visuomet atvykdavo prokuroro liepimu į prokuratūrą, dalyvavo visuose teismo posėdžiuose, kurie vyko dėl ikiteisminio tyrimo metu kilusių klausimų, todėl, gynėjo nuomone, tai pakankamai svarūs įrodymai, kad M. B. neketina sunkinti savo padėties neprotingais veiksmais. Skunde nurodoma, kad be gresiančios griežtos laisvės atėmimo bausmės daugiau nėra jokių objektyvių aplinkybių, kurios leistų manyti, jog M. B. gali bėgti (slėptis) nuo teismo. Šiuo atveju teismas netinkamai pritaikė objektyvios tiesos principą, kuris kaip vienas svarbiausių baudžiamosios justicijos principų yra pažymėtas ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Skiriant ar pratęsiant suėmimo terminą, neturi būti jokių abejonių dėl pagrindų egzistavimo. Teismas, pratęsdamas suėmimo terminą, vadovavosi ne aiškiais ir nenuginčijamais įrodymais, o tik savo asmeniniu manymu, kuris nėra paremtas jokiomis kitomis aplinkybėmis, taip išreikšdamas tik tikimybę, jog nutartyje išdėstyti teismo argumentai gali būti teisingi, kas baudžiamajame procese imperatyviai uždrausta. Advokatas atkreipia dėmesį, kad kaip ir asmens kaltė dėl nusikalstamos veikos padarymo, taip ir pagrindai skirti ar pratęsti suėmimą, turi būti neabejotinai įrodyti.

Gynėjas nurodo, jog teismas taip pat nepagrįstai konstatavo, jog M. B. , būnant laisvėje, negalima pasiekti Lietuvos Respublikos BPK 119 straipsnyje nurodytų tikslų. Kaltinamasis šaukiamas į teismą ar prokuratūrą atvykdavo laiku, pats nuolat skambindavo prokurorui L. Kuprusevičiui ir prašydavo jo leidimo būti vienoje ar kitoje vietoje. Be to, 2011 m. kovo 4 d. teismo nutartimi paleistas iš suėmimo ne tik susirado darbą, bet ir pradėjo mokėti baudas už administracinius teisės pažeidimus, kuriuos yra padaręs dar 2009 metais. Esant šioms aplinkybėms, gynėjas daro išvadą, kad po kardomosios priemonės pakeitimo kaltinamasis ėmėsi visų teisėtų priemonių, kad nekiltų abejonių dėl Lietuvos Respublikos BPK 119 straipsnyje nurodytų tikslų pasiekimo M. B. būnant laisvėje ir kad įrodytų savo ankstesniuose skunduose dėl suėmimo panaikinimo nurodytus argumentus, jog įsidarbins, tęs mokslus, gyvens su šeima ir padės tėvams. Gynėjas pažymi, kad teismas, pratęsęs suėmimo terminą kaltinamąjį apkalbančio asmens parodymų pagrindu, sukėlė grėsmę jo susikurtai teisėtai gerovei, t. y. sukėlė grėsmę darbo praradimui ir socialinių ryšių su šeima nutrūkimui, taip pat užkirto kelią siekti aukštesnio išsilavinimo. Iš to, kas išdėstyta advokatas daro išvadą, kad skundžiama nutartimi jo ginamajam sukeliamos teisinės pasekmės yra visiškai neproporcingos šia nutartimi siekiamiems tikslams.

Teismo posėdyje kaltinamasis M. B. ir jo gynėjas prašė skundą patenkinti, o prokuroras prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo M. B. gynėjo advokato Mindaugo Paukštės skundas atmetamas.

Vilniaus apygardos teismas, pratęsdamas kaltinamajam M. B. kardomosios priemonės – suėmimo terminą, Lietuvos Respublikos BPK 121 straipsnio, 122 straipsnio, 127 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

Svarstant kardomosios priemonės termino pratęsimo teisėtumą bei pagrįstumą, suimtojo kaltės klausimas iš esmės nesprendžiamas ir įrodymai nevertinami. Šiuo atveju svarbu, kad byloje būtų duomenų, leidžiančių manyti, jog kaltinamasis padarė inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Baudžiamojoje byloje, kurią nagrinėja pirmosios instancijos teismas, atliekamas įrodymų tyrimas, ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visetas šioje proceso stadijoje yra pakankamas pagrįstai manyti, jog M. B. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Tokie faktiniai duomenys yra kaltinamųjų, liudytojų parodymai, apžiūrų, kratų protokolai, parodymų patikrinimo vietoje protokolai, specialisto išvados bei kita baudžiamosios bylos medžiaga.

Pratęsdamas M. B. suėmimo terminą, teismas nutartyje nurodė tokio sprendimo pagrindus, numatytus Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte (bėgs, slėpsis nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo) ir BK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte (darys šio straipsnio 4 dalyje nurodytus naujus nusikaltimus).

Vilniaus apygardos teismas, pratęsdamas M. B. paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo terminą Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, atsižvelgė į M. B. inkriminuojamų nusikalstamų veikų sunkumą bei gresiančios laisvės atėmimo bausmės griežtumą, taip pat į aplinkybę, kad kaltinamasis praeityje teistas. M. B. , jei jo kaltė bus įrodyta, gresia ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė, tačiau ši aplinkybė, sprendžiant, ar yra pagrįstas manymas, jog būdamas laisvėje, kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo, negali būti vertinama atsiejamai nuo visų byloje esančių faktinių duomenų apie kaltinamojo asmenybę. Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 2 dalyje nusikaltimo sunkumas ir sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė nėra paminėta, ši aplinkybė priskirtina ,,kitų aplinkybių“ sąvokai, tuo tarpu į pačioje įstatymo normoje išvardintas aplinkybes yra būtina pirmiausiai atsižvelgti sprendžiant, ar kaltinamasis gali bėgti (slėptis) nuo teismo, t. y. būtina atsižvelgti į kaltinamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje. Nusikaltimo sunkumas ir baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė suėmimo pagrindu gali būti tik tada, kai, remiantis šia aplinkybe, galima padaryti išvadą, jog kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo, t. y. tokią išvadą turėtų patvirtinti ir kitos Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 2 dalyje išvardintos aplinkybės. Išanalizavus apeliacinės instancijos teismui pateiktus baudžiamosios bylos duomenis dėl kaltinamajam M. B. kardomosios priemonės – suėmimo termino pratęsimo, nėra nustatyta jokių Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, kurios patvirtintų pagrįstą manymą, jog pastarasis bėgs (slėpsis) nuo teismo. M. B. turi tvirtus socialinius ryšius – jis yra vedęs, turi mažametį vaiką, iki paskiriant jam suėmimą, dirbo dvejose darbovietėse, mokėsi. Įvertinus tai, kad baudžiamosios bylos medžiagoje nėra duomenų, jog kaltinamasis turėtų ryšių užsienyje, duomenų, kad iki sulaikymo būtų kur nors slapstęsis, negalima daryti išvados ir pagrįstai manyti, kad būdamas laisvėje M. B. bėgs (slėpsis) nuo teismo. Ankstesnis asmens teistumas leidžia pagrįstai manyti, jog asmuo yra linkęs nusikalsti, tačiau ši aplinkybė nepatvirtina Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyto suėmimo skyrimo pagrindo.

Pagal teismų praktiką, pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus nusikaltimus, gali patvirtinti informacija apie jo teistumą, jo vaidmuo padarant nusikaltimus, įtarimas kelių nusikalstamų veikų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veikos, kiti duomenys. M. B. šioje byloje kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, priskiriamas labai sunkių ir nesunkaus nusikaltimų kategorijai, veikdamas nusikalstamu susivienijimu. Kaltinamasis praeityje ne kartą teistas, taip pat ir užsienyje, būdamas jauno amžiaus jis jau beveik ketverius metus praleido įkalinimo įstaigose. Ankstesnis asmens teistumas pats savaime nesudaro pagrindo taikyti jam šią kardomąją priemonę, tačiau neigiamai charakterizuoja asmenį, kaip linkusį daryti nusikalstamas veikas. Nurodytų aplinkybių visetas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad būdamas laisvėje M. B. gali daryti naujus nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 4 dalyje. Kad M. B. linkęs nesilaikyti įstatymuose nustatytų elgesio taisyklių rodo ir ta aplinkybė, kad paskyrus M. B. švelnesnę kardomąją priemonę – namų areštą, jis šios kardomosios priemonės sąlygų nesilaikė, todėl jam vėl buvo paskirta griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas.

Skiriant suėmimą ar pratęsiant suėmimo terminą, būtina nustatyti bent vieną Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose numatytą pagrindą. Pirmosios instancijos teismas, nesant pagrindo, tęsiant M. B. suėmimo terminą, pritaikė Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Tačiau nustatyto suėmimo skyrimo pagrindo, numatyto Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte, pakanka, kad kaltinamajam suėmimo terminas būtų pratęstas dar trims mėnesiams.

Kaltinamojo gynėjo skunde prašoma M. B. paskirtą kardomąją priemonę pakeisti į švelnesnę kardomąją priemonę. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs skundą dėl suėmimo paskyrimo ar jo termino pratęsimo, negali pakeisti paskirtos arba pratęstos šios kardomosios priemonės kita kardomąja priemone.

Dėl šių motyvų skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl nenaikinama.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

kaltinamojo M. B. gynėjo advokato Mindaugo Paukštės skundą atmesti.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.