- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-07
- Bylos Nr.
- 1S-347/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-10-9-00127-2011-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Rūta Mickevičienė
- Kaltinamasis
- M. B.
- Advokatai
- Aivaras Škėma
- Kategorijos
- 2.1.16.1.2Suėmimas
teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo M. B. (M. B.) skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 9 d. nutarties, kuria M. B., kaltinamam padarius nusikalstamas veikas, numatytas, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 249 straipsnio 2 dalyje, BK 25 straipsnio 4 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, BK 25 straipsnio 4 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, skaičiuojant šį terminą nuo 2011 m. lapkričio 17 d.
Teisėja, išnagrinėjusi kaltinamojo skundą ir susipažinusi su pateikta baudžiamosios bylos medžiaga,
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. B. kaltinamas tuo, kad jis dėl savanaudiškų paskatų – turėdamas tikslą nusikalstamai praturtėti, dalyvavo šaunamaisiais ginklais ginkluoto nusikalstamo susivienijimo veikloje. Tokiu būdu jis kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 249 straipsnio 2 dalyje.
Be to, M. B. kaltinamas tuo, kad jis nusikalstamo susivienijimo organizatoriams ir vadovams J. B., G. Š., vadovams T. Č., K. L., S. R. parengus nusikalstamo susivienijimo veiklos planą, paskirsčius vaidmenis bei užduotis, dalyvaudami nusikalstamo susivienijimo veikloje, nusikalstamo susivienijimo organizatoriai, vadovai bei dalyviai neteisėtai disponavo labai dideliu narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekiu, turėdami tikslą jas parduoti bei kitaip platinti, ir jas pardavė bei platino, taip dalyvaudamas šaunamaisiais ginklais ginkluoto nusikalstamo susivienijimo veikloje M. B. bendrai su nusikalstamo susivienijimo organizatoriais, vadovais ir nariais neteisėtai disponavo, pardavė ir išplatino labai didelį narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekį. Tokiu būdu jis kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 4 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje.
Be to, M. B. kaltinamas tuo, kad jis nusikalstamo susivienijimo organizaroriams ir vadovams J. B., G. Š., vadovams T. Č., K. L., S. R. parengus nusikalstamo susivienijimo veiklos planą, paskirsčius vaidmenis bei užduotis, M. B. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokiu būdu jis kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 4 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje.
M. B. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio tvarka buvo sulaikytas 2010 m. vasario 23 d. Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 24 d. nutartimi jam buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas vienam mėnesiui. To paties teismo 2010 m. gegužės 19 d. nutartimi bei Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 10 d., 2010 m. lapkričio 22 d. nutartimis kardomosios priemonės – suėmimo terminas buvo tęsiamas. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. kovo 4 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 22 d. nutartį, kuria kaltinamajam M. B. buvo pratęstas suėmimo terminas. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. kovo 5 d. nutartimi paskyrė kardomąją priemonę – namų areštą šešiems mėnesiams. M. B. BPK 140 straipsnio tvarka buvo sulaikytas 2011 m. gegužės 16 d. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 17 d. nutartimi jam buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, kurios terminas to paties teismo 2011 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi buvo pratęstas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 9 d. nutartimi kaltinamajam M. B. kardomosios priemonės – suėmimo terminą pratęsė dar trims mėnesiams, motyvuodamas tuo, jog M. B. kaltinamas labai sunkių ir nesunkaus nusikaltimų padarymu, už kuriuos įstatymas numato tik griežtas laisvės atėmimo bausmes, tame tarpe ir laisvės atėmimą iki gyvos galvos, ir nors kaltinamasis M. B. turi gyvenamąją vietą, dirbo, tačiau jis anksčiau ne kartą teistas už savanaudiškus nusikaltimus, kaltinimai pareikšti dėl labai sunkių nusikaltimų padarymo, už kuriuos numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė, be to, kaltinamasis bandydamas įsidarbinti užsienyje buvo išvykęs į užsienį. Išdėstytos aplinkybės leido daryti išvadą, kad kaltinamasis, siekdamas išvengti gręsiančios ilgalaikės laisvės atėmimo bausmės, gali bėgti (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo (BPK 122 str. 1 d. 1 p.).
Pirmosios instancijos teismas taip pat padarė išvadą, jog kaltinamasis gali daryti naujus nusikaltimus (BPK 122 str. 1 d. 3 p.), nes anksčiau jis teistas penkis kartus, tame tarpe ir užsienyje, būdamas jauno amžiaus jis jau beveik ketverius metus praleido įkalinimo įstaigose, todėl manytina, jog kaltinamojo M. B. nusikalstamos veikos buvo neatsitiktinės, o iš anksto suplanuotos, juo labiau, jog kaltinamasis linkęs nusikalsti. Be to, kaltinamajam pakeitus kardomąją priemonę, pastarasis nepateisino parodyto pasitikėjimo, galimai tęsė nusikalstamą veiką, todėl kardomosios priemonės tikslai negali būti pasiekti netaikant pačios griežčiausios – suėmimo.
Šalies argumentai
Kaltinamasis M. B. skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 9 d. nutartį, teigia, jog pirmosios instancijos teismo nutartis nepagrįsta ir neteisėta.
Kaltinamasis M. B. skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, pratęsdamas suėmimo terminą privalėjo įvertinti, ar jį kaltinantys duomenys, kurių pagrindu buvo pakeistas pranešimas apie įtarimą ir buvo suformuotas naujas suėmimo pagrindas, yra pakankamai svarūs manyti, kad be tolesnio suėmimo nebus pasiekti BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai. Kaltinamasis teigia, jog vieninteliai duomenys, tiesiogiai kaltinantys jį dėl labai sunkių nusikalstamų veikų padarymo, yra M. V. parodymai. Daugiau niekas nėra nurodęs, jog matė, kad kaltinamasis neva įgijo, gabeno ar realizavo narkotines medžiagas. Taip pat nėra jokių objektyvių duomenų, t. y. kratų protokolų, sekimo, telefoninių pokalbių klausymosi protokolų, garso ir vaizdo medžiagos, kurioje būtų užfiksuota, jog M. B. dalyvavo nusikalstamo susivienijimo veikloje ir prekiavo narkotinėmis medžiagomis. Be to, pirmosios instancijos teismui yra pateikti neginčijami kito teismo nustatyti duomenys, kad M. V. yra linkęs apkalbėti kitus asmenis, kad išvengti asmeninės atsakomybės ir su ja susijusių teisinių pasekmių. Toliau kaltinamasis M. B. skunde ginčija M. V. nurodytus faktus ir teigia, jog pastarasis jam keršija dėl kilusio tarp jų konflikto dėl kaltinamojo sutuoktinės automobilio. Remiantis išdėstytu mano, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad baudžiamojoje byloje esantys duomenys yra pakankami taikyti pačią griežčiausią kardomąją priemonę.
Kaltinamasis M. B. skunde remiasi BPK 122 straipsnio 2 dalies nuostatomis bei teismų praktika, ir nurodo, kad pirmosios instancijos teiginys, jog vien dėl įstatymo sankcijoje numatytos griežtos laisvės atėmimo bausmės kaltinamasis bėgs ar slėpsis nuo teismo, yra nepagrįstas ir neteisėtas. Teigia, kad net ir svarstant tikimybę, kad vien dėl inkriminuojamo straipsnio sankcijoje numatytos griežtos laisvės atėmimo bausmės įtariamasis gali slėptis ir (ar) bėgti, būtina įvertinti vienodai visas BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. BPK nėra numatyta jokių išimčių, kada būtų galima atsižvelgti tik į vieną iš BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių. Nėra numatyta, kad pirmiausia yra vertinamos kaltinamajam nepalankios aplinkybės. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyto pagrindo buvimą konstatuoja įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausme. Teismas nevertino kitų, šio pagrindo buvimą paneigiančių aplinkybių: turi gyvenamąją vietą, vedęs, turi mažametį vaiką, padeda kartu gyvenantiems labai sunkiai sergantiems tėvams, dirbo dviejose darbovietėse, mokėsi, taip pat nėra duomenų, jog ketino vykti į užsienį ar turi ryšių užsienyje, kuriais gali pasinaudoti vengdamas dalyvavimo baudžiamajame procese. Kaltinamasis M. B. taip pat pabrėžia, jog Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 4 d. nutartimi panaikinus kardomąją priemonę – suėmimą, jis nebėgo ir nesislėpė, priešingai, prokuroro liepimu visada atvykdavo į prokuratūrą, dalyvavo visuose teismo posėdžiuose.
Kaltinamasis teigia, jog BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyto suėmimo pratęsimo pagrindo buvimą sumažina tai, kad jis, panaikinus kardomąją priemonę – suėmimą, tęsė mokslus, išlaikė egzaminus ir įgijo vidurinį išsilavinimą, įsidarbino dviejose darbovietėse, gyveno su šeima. Aplinkybė, kad kaltinamasis M. B. yra teistas penkis kartus ir teistumas neišnykęs, taip pat nėra pagrindas pratęsti suėmimo terminą.
Kaltinamojo M. B. nuomone, pirmosios instancijos teismo nutartyje nepagrįstai nurodyta, kad jis nepateisino jam parodyto pasitikėjimo Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 4 d. nutartimi panaikinus kardomąją priemonę – suėmimą. Kaltinamasis teigia, jog namų arešto sąlygų jis nepažeidė.
Kaltinamasis M. B. pažymi, jog panaikinus kardomąją priemonę – suėmimą, jis ėmėsi visų teisėtų priemonių, kad nekiltų jokių abejonių dėl BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų pasiekimo būnant laisvėje, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, pratęsdamas suėmimo terminą jį apkalbančio asmens parodymų pagrindu, sukėlė grėsmę jo susikurtam teisėtam gerbūviui, t. y. sukėlė grėsmę darbo praradimui ir socialinių ryšių su šeima nutrūkimui, taip pat užkirto kelią siekti aukštesniojo išsilavinimo. Mano, jog skundžiamos nutarties sukeltos teisinės pasekmės yra visiškai neproporcingos skundžiamos nutarties siekiamiems tikslams.
Teismo posėdyje kaltinamasis ir jo gynėjas prašė skundą patenkinti, o prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Kaltinamojo M. B. skundas atmetamas.
Svarstant kardomosios priemonės termino pratęsimo teisėtumą bei pagrįstumą, suimtojo kaltės klausimas nesprendžiamas ir įrodymai nevertinami, todėl, ar M. B. yra kaltas padaręs jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, nesprendžiama. Šiuo atveju svarbu, kad byloje yra duomenų, leidžiančių manyti, jog kaltinamasis padarė inkriminuotas nusikalstamas veikas (BPK 125 str. 2 d. 3 p.). Šioje proceso stadijoje ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai nėra analizuojami, vertinami ar nustatinėjamas jų patikimumas, skirtingai nei skunde teigia kaltinamasis. Šie veiksmai bus atliekami pirmosios instancijos teisme nagrinėjant bylą iš esmės. Sprendžiant kardomosios priemonės skyrimo arba jos termino pratęsimo klausimą yra tikrinami suėmimo skyrimo (termino pratęsimo) pagrindai bei sąlygos, tačiau nėra atliekami kiti skunde aprašyti veiksmai. Patikrinus teismui pateiktą baudžiamosios bylos medžiagą darytina išvada, jog byloje yra pakankamai faktinių duomenų, kuriais remiantis galima pagrįstai teigti, jog M. B. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Tokie faktiniai duomenys yra kaltinamųjų, liudytojų parodymai, parodymų patikrinimo vietoje protokolai, specialistų išvados ir kita ikiteisminio tyrimo medžiaga.
Kardomosios priemonės yra procesinės prievartos priemonės, kuriomis siekiama garantuoti, kad įtariamasis (kaltinamasis) nepasislėps nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo, taip pat siekiant atimti asmeniui galimybę neteisėtomis priemonėmis ir būdais trukdyti tyrimui bei bylos nagrinėjimui ir užkirsti kelią kitoms nusikalstamoms veikoms padaryti.
Pratęsdamas M. B. suėmimo terminą, teismas nutartyje nurodė tokio sprendimo pagrindus, numatytus BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 (bėgs, slėpsis nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo) punkte ir BK 122 straipsnio 1 dalies 3 (darys šio straipsnio 4 dalyje nurodytus naujus nusikaltimus) punkte.
Griežčiausia kardomoji priemonė skiriama esant BPK 122 straipsnyje numatytiems pagrindams ir sąlygoms. BPK 122 straipsnio 2 dalis nustato, kad kai pagrįstai manoma, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, suėmimas gali būti paskirtas atsižvelgiant į kaltinamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, jog nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskiriama BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai. Jei remiantis minėta aplinkybe galima padaryti išvadą, kad asmuo bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, tai tada jos gali pakakti tam asmeniui skirti arba pratęsti suėmimą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu. M. B. kaltinamas labai sunkaus nusikaltimo (BK 25 str. 4 d. ir 260 str. 3 d.) padarymu, už kurį numatytas laisvės atėmimas nuo dešimties iki penkiolikos metų, kito labai sunkaus nusikaltimo padarymu (BK 249 str. 2 d.), už kurį numatytas laisvės atėmimas nuo šešerių iki dvidešimties arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos ir nesunkaus nusikaltimo (BK 25 str. 4 d. ir 140 str. 1 d.) padarymu, už kurį numatyti viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Todėl, jei jo kaltė būtų įrodyta, jam grėstų griežta laisvės atėmimo bausmė. Gresianti griežta laisvės atėmimo bausmė nėra absoliuti sąlyga taikyti griežčiausią kardomąją priemonę, tačiau jos pakanka pagrįstam manymui, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, pratęsdamas M. B. suėmimo terminą minėtu pagrindu, vertino ne vien tik gresiančios bausmės griežtumą. Teismas pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju ne mažiau reikšminga, kad kaltinamasis praeityje ne kartą teistas, tame tarpe ir užsienyje. Ir nors kaltinamasis turi darbą, šeimą, nuolatinę gyvenamąją vietą, minėtos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad būdamas laisvėje ir siekdamas išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės, M. B. gali bėgti (slėptis) nuo teismo, kuris šiuo metu nagrinėja baudžiamąją bylą. Šio pagrindo buvimo nešalina ir kaltinamojo skunde nurodyti argumentai, kad turi mažametį vaiką, padeda kartu gyvenantiems labai sunkiai sergantiems tėvams, dirbo dviejose darbovietėse, mokėsi. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą suėmimo pratęsimo pagrindą.
Kardomoji priemonė – suėmimas BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu gali būti skiriama arba pratęsiama, jeigu asmuo įtariamas (kaltinamas) padaręs bent vieną iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų. Pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus nusikaltimus, gali patvirtinti informacija apie jo teistumą, jo vaidmuo padarant nusikaltimus, įtarimas kelių nusikalstamų veikų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veikos, kiti duomenys. M. B. šioje byloje kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, priskiriamas labai sunkių ir nesunkaus nusikaltimų kategorijai. Be to, kaltinamasis praeityje teistas penkis kartus, tame tarpe ir užsienyje, būdamas jauno amžiaus jis jau beveik ketverius metus praleido įkalinimo įstaigose. Ankstesnis asmens teistumas pats savaime nesudaro pagrindo taikyti jam šią kardomąją priemonę, tačiau neigiamai charakterizuoja asmenį, kaip linkusį daryti nusikalstamas veikas. Nurodytų aplinkybių visetas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad būdamas laisvėje M. B. gali daryti naujus nusikaltimus, numatytus BPK 122 straipsnio 4 dalyje. Šio pagrindo buvimo nešalina ir kaltinamojo skunde nurodyti argumentai, kad jis, panaikinus kardomąją priemonę – suėmimą, tęsė mokslus, išlaikė egzaminus ir įgijo vidurinį išsilavinimą, įsidarbino dviejose darbovietėse, gyveno su šeima. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą suėmimo pratęsimo pagrindą.
Kaltinamojo skunde nurodytos aplinkybės, jog 2011 m. kovo 4 d. panaikinus kardomąją priemonę – suėmimą, jis ėmėsi visų teisėtų priemonių, kad nekiltų jokių abejonių dėl BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų pasiekimo būnant laisvėje, yra svarbios tačiau nepakankamos, kad jų pagrindu būtų galima naikinti skundžiamą apygardos teismo nutartį. Suimtojo teiginys, jog teismas, pratęsęs suėmimą jį apkalbančio asmens parodymų pagrindu, sukėlė grėsmę jo susikurtam teisėtam gerbūviui, yra nepagrįstas, nes teismas kardomąją priemonę skiria išimtinai BPK 119 straipsnio sąlygoms užtikrinti.
Pažymima, jog ikiteisminis tyrimas šioje byloje pasibaigęs ir byla perduota Vilniaus apygardos teismui, todėl bylai esant teisme suėmimo terminas neribojamas. Teismo nuomone, suėmimas, kaip kardomoji priemonė, suvaržo suimtojo teises, numatytas BPK 44 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio nuostatose, nurodančiose, kad niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais bei pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas, tačiau šiuo atveju be nurodytų teisių suvaržymo neįmanoma pasiekti Baudžiamojo proceso kodekso numatytų tikslų. Pažymima, jog kuo sunkesnė, didesnė ir sudėtingesnė nusikalstama veika tiriama, tuo griežtesnių prievartos priemonių panaudojimas gali būti pateisinamas. Žmogaus Teisių Teismas formuoja teismų praktiką, kad viešojo intereso apsauga, nepaisant nekaltumo prezumpcijos, nusveria asmens laisvės gerbimo taisyklę. Įvertinus nusikaltimus, kuriais kaltinamas M. B., atsižvelgus į jų pobūdį ir sunkumą, viešasis interesas yra neabejotinai prioritetinis, leidžiantis taikyti griežčiausią kardomąją priemonę.
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šiuo metu švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų, t.y. užtikrinti M. B. dalyvavimą procese, netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą.
Dėl šių motyvų skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl nenaikinama.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
kaltinamojo M. B. skundą atmesti.
Nutartis galutinė ir neskundžiama.