Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo A. Z. gynėjos skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 30 d. nutarties, kuria kaltinamajam A. Z. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, skaičiuojant šį terminą nuo 2012 m. gegužės 3 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Z. Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra kaltinamas nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 249 straipsnio 2 dalyje, 25 straipsnio 4 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, padarymu.

A. Z. kaltinamas tuo, kad jis dėl savanaudiškų paskatų – turėdamas tikslą nusikalstamai praturtėti, dalyvavo šaunamaisiais ginklais ginkluoto nusikalstamo susivienijimo veikloje, t. y. jis kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką numatytą BK 249 straipsnio 2 dalyje

A. Z. kaltinamas ir tuo, kad jis nusikalstamo susivienijimo organizatoriams ir vadovams J. B., G. Š., vadovams T. Č., K. L., S. R. parengus nusikalstamo susivienijimo veiklos planą, paskirsčius vaidmenis bei užduotis, dalyvaudami nusikalstamo susivienijimo veikloje, nusikalstamo susivienijimo organizatoriai, vadovai bei dalyviai neteisėtai disponavo labai dideliu narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekiu, turėdami tikslą jas parduoti bei kitaip platinti, ir jas pardavė bei platino, taip dalyvaudamas šaunamaisiais ginklais ginkluoto nusikalstamo susivienijimo veikloje jis bendrai su nusikalstamo susivienijimo organizatoriais, vadovais ir nariais neteisėtai disponavo, pardavė ir išplatino labai didelį narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekį. Tokiu būdu jis kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 4 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje.

A. Z. 2010 m. vasario 4 d. buvo sulaikytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnyje nustatyta tvarka. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2010 m. vasario 5 d. nutartimi A. Z. paskyrė kardomąją priemonę – suėmimą vienam mėnesiui. To paties teismo 2010 m. kovo 3 d. nutartimi suėmimo terminas A. Z. pratęstas dviems mėnesiams, 2010 m. gegužės 4 d. nutartimi suėmimo terminas pratęstas dviems mėnesiams, 2010 m. liepos 2 d. nutartimi suėmimo terminas pratęstas vienam mėnesiui. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. liepos 29 d. nutartimi A. Z. suėmimo terminą pratęsė trims mėnesiams, 2010 m. spalio 29 d. nutartimi suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, 2011 m. sausio 28 d. nutartimi suėmimo terminas A. Z. pratęstas trims mėnesiams, 2011 m. gegužės 2 d. nutartimi suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, 2011 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, 2011 m. spalio 28 d. ir 2012 m. vasario 2 d. nutartimis suėmimo terminas A. Z. buvo pratęstas po tris mėnesius.

Be to, teismo nutartyje nurodyta, kad byla yra ypač sudėtinga bei didelės apimties (33 kaltinamieji, šiuo metu 98 bylos tomai), kaltinimai pateikti dėl labai sunkių nusikaltimų padarymo, bei atsižvelgiant į tai, kad suėmimo skyrimo sąlygos ir pagrindai nėra išnykę, padarė išvadą, kad kardomosios priemonės tikslai negali būti pasiekti kitomis kardomosiomis priemonėmis, kaip pačia griežčiausia – suėmimu.

Gynėjos nuomone, panašios ar net identiškos aplinkybės, kaltinamųjų charakteristikos, vertinamos skirtingai, o tuo pačiu priimami visiškai skirtingi procesiniai sprendimai. Byloje yra 33 kaltinamieji, iš kurių didžioji dalis jau yra laisvėje nepaisant to, jog jų charakteristika yra vertinama neigiamai arba bent jau prasčiau nei A. Z.. Tarp laisvėje esančių asmenų yra teistų asmenų, kurie neturi jokių socialinių ryšių, tuo tarpu A. Z. niekada nebuvo teistas, turi tvirtus socialinius ryšius su savo motina bei kitais artimaisiais. Kaltinamasis iki suėmimo gyveno su motina, visą laiką palaikė su ja artimus ryšius, padėjo jai. Socialinis ryšys tarp kaltinamojo ir jo artimųjų visada buvo itin stiprus, tačiau pastaruoju metu dėl teismo nepagrįsto atsisakymo leisti kaltinamajam pasimatyti su savo artimaisiais, jų bendravimas yra šiurkščiai bei nepagrįstai apribotas. Kaltinamajam su artimaisiais pasimatyti neleidžiama nuo to momento, kai byla perduota teismui, argumentuojant tuo, jog pasimatymai su artimaisiais gali pakenkti bylos eigai, nors pažymėtina, kad atliekant ikiteisminį tyrimą, kurio metu buvo renkami visi bylai reikšmingi duomenys, prokuroras nuolat leido kaltinamajam susitikti su savo motina. Teismo argumentai, jog A. Z. laisvėje neturi tvirtų socialinių ryšių įtakoti to paties teismo sprendimų, kuriais nepagrįstai tokių socialinių ryšių palaikymas bei sutvirtinimas tyčia apsunkinamas, dėl nesuprantamų priežasčių neleidžiant kaltinamajam pasimatyti su artimiausiais savo aplinkos žmonėmis.

Gynėja taip pat nurodo, jog tai, kad A. Z. jauno amžiaus, negali būti vertinama kaip pagrindas apsunkinti jo teisinę padėtį, kadangi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis draudžia bet kokią asmens diskriminaciją inter alia ir amžiaus pagrindu. Jauno asmens vertybės dar tik pradeda formuotis ir jo laikymas suimtu ilgiau nei dvejus metus jas įtakos neigiamai. Gynėja pažymi ir tai, jog jauno amžiaus asmeniui suėmimas turi būti skiriamas itin išimtinais atvejais siekiant nežaloti jo asmenybės bei nedemonstruoti neigiamo pavyzdžio, kuris neabejotinai yra akivaizdus įkalinimo įstaigoje. Lietuvos bausmių vykdymo sistema yra orientuota ne į asmens reabilitaciją, o į nubaudimą, pataisos įstaigose esantys asmenys neabejotinai daro neigiamą įtaką jaunai asmenybei, todėl amžiaus kriterijus, kurį teismas nepagrįstai ir netiesiogiai priskyrė prie aplinkybių dėl kurių egzistavimo yra būtina pratęsti suėmimo terminą, negali būti taip vertinamas.

Aplinkybė, jog A. Z. nėra vedęs, taip pat negali būti vertinama neigiamai. Suėmimo metu kaltinamajam buvo 22 metai. Tokiam jaunam žmogui nėra būtinybės ir poreikio kurti šeimą. Priešingai, jei tokių metų jaunuolis yra vedęs, pagrįstai kiltų klausimas, ar pastarasis atsakingai žiūri į tolimesnes savo gyvenimo perspektyvas ir yra blaiviai mąstantis visuomenės narys ir ar suvokia atsakomybę ne tik sau, bet ir visai visuomenei sukurdamas šeimą. Tai, kad asmuo yra jauno amžiaus iš ko seka ir tai, jog atsakingas jaunas asmuo neskuba kurti šeimos bei tuoktis, nėra ir negali būti vertinama kaip pagrindas teigti, jog A. Z. bėgs nuo teismo.

Gynėjos nuomone, teismas, nurodydamas, jog A. Z. nedirba, neatsižvelgė į tai, jog jis neturėjo jokios galimybės būti saistomas teisiniais darbo santykiais dėl jauno savo amžiaus bei kitų aplinkybių. A. Z., būdamas jaunas, negalėjo įsidarbinti dėl patirties stokos, jauno amžiaus bei darbo visoje šalyje stygiaus, todėl teismas nepagrįstai šios aplinkybės nevertino kitų aplinkybių kontekste. Tai, kad A. Z. anksčiau bandė susirasti darbą užsienyje, negali būti vertinama kaip neigiamai jį charakterizuojanti aplinkybė, kadangi dauguma jo bendraamžių ne tik ieškosi darbo užsienyje, tačiau daugelį metų dirba už Lietuvos ribų. Nepavykus rasti darbo Lietuvoje, kaltinamasis A. Z. siekė būti visuomenei naudingu jos nariu. Siekis teisėtais būdais bei priemonėmis užsidirbti nors ir ne Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti vertintina kaip argumentas apie socialinių ryšių nebuvimą ar padidintą riziką, jog kaltinamasis gali ketinti bėgti ar slėptis nuo teismo. Be to, siekis rasti darbą už Lietuvos Respublikos ribų dar pats savaime nepatvirtina, jog užsienyje kaltinamasis A. Z. turi ryšių. Gynėja pažymėjo ir tai, jog kaltinamasis užsienyje ieškojo darbo vietos, o ne dirbo, tai dar kartą patvirtina tai, jog pastarajam niekada nebuvus išvykusiam į užsienį dirbti, jokių ryšių pastarasis už Lietuvos teritorijos ribų neturi, todėl teismo argumentai neturi jokio realaus pagrindo, kuriuo vadovaujantis būtų padaryta neginčijama išvada, jog kaltinamąjį A. Z. su kokia nors užsienio valstybe sieja kokie nors tvirtesni nei įprastai ryšiai, kuriais pasinaudodamas jis gali išvykti iš Lietuvos ir pasislėpti nuo baudžiamojo persekiojimo.

Nepagrįstas ir teismo argumentai dėl kaltinamojo išsilavinimo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucija yra privalomas tik pagrindinis išsilavinimas, kurį kaltinamasis yra įgijęs. Negalima iš asmens reikalauti įgyti aukštąjį išsilavinimą, jei pastarasis to nenori. Tai, kad A. Z. yra baigęs tik dešimt klasių, nėra pagrindas manyti, jog jis turi menkesnes galimybes susirasti darbą bei išlaikyti ne tik save, bet ir savo šeimą, todėl įgyto išsilavinimo negalima vertinti kaip pagrindo manyti, jog A. Z. bėgs nuo teismo.

Be gresiančios griežtos laisvės atėmimo bausmės daugiau nėra jokių objektyvių aplinkybių, kurios leistų manyti, jog A. Z. gali bėgti (slėptis) nuo teismo. Kaip nurodo teismų praktiką formuojantys teismai (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. 1S-259/2011), vien tik gresiančios griežtos atsakomybės aplinkybė be kitų bylos duomenų apie galimą kaltinamojo siekį bėgti (slėptis) nuo teismo negali būti pagrindas asmeniui skirti ar pratęsti suėmimo terminą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Šiuo atveju teismas netinkamai pritaikė objektyvios tiesos principą, kuris, kaip vienas svarbiausių baudžiamosios justicijos principų, yra pažymėtas ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Skiriant ar pratęsiant suėmimo terminą dėl pagrindų egzistavimo neturi būti jokių abejonių. Pagrindas, kuriuo skiriamas ar pratęsiamas suėmimas turi neabejotinai egzistuoti. Teismas, pratęsdamas suėmimo terminą, vadovavosi ne aiškiais ir nenuginčijamais įrodymais, o tik savo asmeniniu manymu, kuris nėra paremtas jokiomis kitomis aplinkybėmis, taip suponuodamas tik tikimybę, jog nutartyje išdėstyti teismo argumentai gali būti teisingi, kas baudžiamajame procese imperatyviai uždrausta. Kaip ir asmens kaltė dėl nusikalstamos veikos padarymo, taip ir pagrindai skirti ar pratęsti suėmimą, turi būti neabejotinai įrodyti.

Teismo posėdyje prokurorė prašė kaltinamojo gynėjos skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo A. Z. gynėjos skundas atmetamas.

Vilniaus apygardos teismas, pratęsdamas kaltinamajam A. Z. kardomosios priemonės – suėmimo terminą, BPK 121 straipsnio, 122 straipsnio, 127 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

Svarstant kardomosios priemonės termino pratęsimo teisėtumą bei pagrįstumą, suimtojo kaltės klausimas nesprendžiamas ir įrodymai nevertinami, todėl, ar A. Z. yra kaltas padaręs jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, nesprendžiama. Šiuo atveju svarbu, kad byloje yra duomenų, leidžiančių manyti, jog kaltinamasis padarė inkriminuotas nusikalstamas veikas (BPK 125 str. 2 d. 3 p.). Sprendžiant kardomosios priemonės skyrimo arba jos termino pratęsimo klausimą yra tikrinami suėmimo skyrimo (termino pratęsimo) pagrindai bei sąlygos. Baudžiamosios bylos medžiagoje esantys duomenys – kitų kaltinamųjų parodymai, liudytojų parodymai, asmens kratos protokole, tarnybiniuose pranešimuose, procesinių prievartos priemonių taikymo metu surinktoje medžiagoje esantys faktiniai duomenys bei kiti faktiniai duomenys leidžia pagrįstai kaltinti A. Z. jam inkriminuojamų pavojingų visuomenei veikų padarymu. Kaip jau minėta, šioje proceso stadijoje apeliacinės instancijos teismas nevertina visų bylos įrodymų dinamikos proceso metu, įrodymų surinkimo aplinkybių, nesprendžia A. Z. kaltės klausimo iš esmės, nes tai yra bylą nagrinėjančio teismo kompetencija, tačiau tiek, kiek įrodymai yra patikrinti nagrinėjant suėmimo pratęsimo pagrįstumo klausimą, minėtuose įrodymų šaltiniuose esantys faktiniai duomenys yra pakankamas pagrindas kaltinti A. Z. jam inkriminuojamų nusikaltimų padarymu ir leidžia taikyti kaltinamajam kardomąsias priemones, tame tarpe ir suėmimą.

Vilniaus apygardos teismas pratęsė A. Z. kardomosios priemonės – suėmimo terminą nustatęs tam pagrindą, numatytą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte – kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo prokuroro ar teismo.

Skiriant arba pratęsiant suėmimą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, būtina atsižvelgti į visas BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kai pagrįstai manoma, jog kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo, suėmimas gali būti paskirtas atsižvelgiant į įtariamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes. A. Z. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai, už kurias baudžiamasis įstatymas be alternatyvų numato tik griežtas laisvės atėmimo bausmes. Gresianti griežta laisvės atėmimo bausmė nėra absoliuti sąlyga taikyti griežčiausią kardomąją priemonę, tačiau jos pakanka pagrįstam manymui, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, kai byloje yra ir kitų faktinių aplinkybių, pagrindžiančių šį manymą. Nors A. Z. praeityje neteistas, turi pastovią gyvenamąją vietą, tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, kaltinamasis, būdamas jauno darbingo amžiaus, niekur nedirba ir nesimoko, neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, yra nevedęs, nesaistomas tvirtais socialiniais ryšiais. Šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad būdamas laisvėje ir siekdamas išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės, A. Z. gali bėgti (slėptis) teismo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą suėmimo skyrimo pagrindą. Šio pagrindo buvimo nešalina ir kaltinamojo gynėjos skunde nurodytos aplinkybės, jog A. Z. iki suėmimo gyveno su motina, su kuria kaltinamąjį sieja stiprūs ryšiai, šios aplinkybės nelaikytinos pakankamu pagrindu griežčiausiai kardomajai priemonei panaikinti.

BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto suėmimo pagrindo nepaneigia ir skunde minima Lietuvos apeliacinio teismo nutartis 1S-259/2011, nes faktinės bylos aplinkybės nebuvo tokios kaip šioje nagrinėjamoje byloje. Nutartyje 1S-259/2011 konstatuota, jog be gresiančios griežtos laisvės atėmimo bausmės baudžiamosios bylos medžiagoje nėra nustatyta jokių BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, kurios patvirtintų pagrįstą manymą, jog suimtasis bėgs (slėpsis) nuo teismo.

Kaltinamojo A. Z. gynėjos skunde teisingai nurodoma, kad kardomoji priemonė – suėmimas A. Z. taikoma jau gana ilgą laiką, tačiau byloje nėra duomenų, kurie būtų pagrindas manyti, kad byla yra vilkinama. Baudžiamoji byla šiuo metu yra nagrinėjama pirmosios instancijos teisme. BPK 127 straipsnyje nustatyti kardomosios priemonės – suėmimo terminai taikomi tik ikiteisminio tyrimo stadijoje. Savo žinioje bylą turinčio teismo tokie terminai nesaisto. Nors kaltinamajam A. Z. taikant kardomąją priemonę – suėmimą ilgą laiką yra suvaržoma jo teisė į laisvę, tačiau šiuo atveju be šios asmens teisės suvaržymo nėra galimybės pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų.

Negalima sutikti su kaltinamojo gynėjos skundo argumentas dėl nevienodo kaltinamųjų vertinimo. Tai, kad kitiems asmenims šioje byloje pareikšti analogiški kaltinimai, nereiškia, kad jų teisinė situacija, kalbant apie kardomosios priemonės skyrimo pagrindus ir sąlygas, yra vienoda. Todėl ta aplinkybė, kad ne visiems nusikalstamų veikų padarymu kaltinamiems asmenims šioje byloje yra taikomas suėmimas, nėra pagrindas netaikyti griežčiausiosios kardomosios priemonės A. Z., kadangi kardomoji priemonė kiekvienam kaltinamam (arba įtariamam) asmeniui parenkama individualiai, atsižvelgiant į BPK 121 straipsnio 4 dalyje nurodytas aplinkybes.

Teismo nuomone, suėmimas, kaip kardomoji priemonė, suvaržo suimtojo teises, numatytas BPK 44 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio nuostatose, nurodančiose, kad niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais bei pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas, tačiau šiuo atveju be nurodytų teisių suvaržymo neįmanoma pasiekti Baudžiamojo proceso kodekso numatytų tikslų. Pažymima, jog kuo sunkesnė, didesnė ir sudėtingesnė nusikalstama veika tiriama, tuo griežtesnių prievartos priemonių panaudojimas gali būti pateisinamas. Žmogaus Teisių Teismas formuoja teismų praktiką, kad viešojo intereso apsauga, nepaisant nekaltumo prezumpcijos, nusveria asmens laisvės gerbimo taisyklę. Įvertinus nusikaltimus, kuriais kaltinamas A. Z., atsižvelgus į jų pobūdį ir sunkumą, viešasis interesas yra neabejotinai prioritetinis, leidžiantis taikyti griežčiausią kardomąją priemonę.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šiuo metu švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų, t. y. užtikrinti A. Z. dalyvavimą procese, netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą. Kaltinamojo gynėjos skunde nurodytos aplinkybės nepaneigia teismo išvadų. Pirmosios instancijos teismo nutartis iš esmės teisėta ir pagrįsta.

Rezoliucinė dalis

nuta r i a:

kaltinamojo A. Z. gynėjos skundą atmesti.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.