Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. sausio 10 d. sprendimu ieškinys atmestas, iš ieškovės V. Ž. ir trečiojo asmens, nepareiškusio savarankiškų reikalavimų, J. V. Ž. trečiojo asmens, nepareiškusio savarankiškų reikalavimų, V. P. naudai lygiomis dalimis priteista 920 Eur bylinėjimosi išlaidų, o atsakovės J. B. naudai lygiomis dalimis priteista 4 500 Eur bylinėjimosi išlaidų.

3. Teismas nustatė, kad ieškovė V. Ž. 2021 m. gruodžio 30 d. pareiškė ieškinį, kuriuo reikalavimo: 1) įpareigoti atsakovę J. B. ne vėliau kaip per 2 mėnesius po sprendimo įsiteisėjimo Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų nustatyta tvarka kreiptis į valstybės įmonę Registrų centrą su prašymu įregistruoti gręžinio, esančio žemės sklype (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – gręžinys), kadastro duomenis; 2) pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į 1/4 dalį gręžinio ir 1/4 dalį įrangos, susijusios su gręžinio eksploatavimu (vandens kėlimo įrangą, įskaitant siurblį ir automatizuotą valdymą, vandens gerinimo įrangą, elektros energijos skaitiklį, kabelius, vandens skaitiklius, vamzdžius, įvairias jungtis ir kt.), esančius sklype; 3) nurodytu būdu pakeisti ir papildyti jungtinės veiklos sutartį.

4. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2022 m. rugsėjo 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1028-1141/2022 ieškinį atmetė bei, atsižvelgęs į aplinkybę, kad vanduo būtinas kasdieniniams ieškovės ir jos šeimos narių poreikiams patenkinti, sprendimo vykdymą atidėjo trims mėnesiams (kad ieškovė turėtų laiko prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų nebeturėdama galimybės naudotis atsakovės gręžiniu). Taip pat nurodė, kad atidėjus sprendimo vykdymą 3 mėnesiams lieka galioti pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. sausio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-45-656/2023 Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 15 d. sprendimą paliko nepakeistą. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. sausio 31 d. nutartimi patenkintas atsakovės prašymą dėl sprendimo vykdymo tvarkos ir panaikintas Vilniaus regiono apylinkės teismas 2022 m. rugsėjo 15 d. sprendimo įvykdymo atidėjimas įvertinus aplinkybę, kad ieškovė dar 2022 m. lapkričio 30 d. įsirengė nuosavą vandens gręžinį savo žemės sklype ir sprendimo įvykdymo atidėjimas nebeaktualus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. spalio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-264-403/2023 panaikino Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 17 d. nutartį ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

5. Po bylos grąžinimo ieškovė V. Ž. iš dalies pakeitė ieškinio pagrindą ir pakeitė ieškinio dalyką (patikslino ieškinį) ir iš atsakovės J. B. reikalavo priteisti 12 363,44 Eur nuostolių atlyginimą bei 5 proc. metines palūkanas nuo patikslinto ieškinio pareiškimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

6. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad didžioji dalis reikšmingų ginčui išspręsti faktinių aplinkybių nustatytos anksčiau bylą nagrinėjusių teismų. Teismas nurodė, kad yra nustatyta, jog: 1) atsakovė J. B. ir I. B. 2009 m. lapkričio 19 d., panaudos davėjai, sudarė Panaudos sutartį su panaudos gavėjais – ieškove V. Ž., ieškovės sutuoktiniu J. V. Ž., V. K., J. K. ir V. P. Panaudos sutarties 2.1 papunktyje šalys susitarė, kad atsakovė J. B. ir I. B. perduos ieškovei V. Ž. ir kitiems panaudos gavėjams gręžinį bei visą gręžinio įrangą laikinai valdyti ir naudoti, o ieškovė ir kiti panaudos gavėjai įsipareigojo gręžinį bei visą gręžinio įrangą grąžinti; 2) gręžinys ir gręžiniui eksploatuoti reikalinga įranga visą laiką buvo atsakovės J. B. ir I. B. žinioje, o vėliau, be kita ko, ir po jungtinės veiklos sutarties sudarymo – tik atsakovės J. B. žinioje (ji atliko visus veiksmus, būtinus gręžinio ir jam eksploatuoti reikalingos įrangos naudojimui užtikrinti); 3) atsakovė ir ieškovė bei tretieji asmenys naudojosi gręžiniu; 4) atsakovė ir I. B., o vėliau, taip pat ir po jungtinės veiklos sutarties sudarymo – tik atsakovė turėjo tikslą naudotis gręžiniu kartu su ieškove, ieškovės sutuoktiniu, V. K., J. K. bei V. P. ir gręžiniu naudojosi, taip pat nebuvo perdavę panaudos gavėjams atsakovės ir I. B., o vėliau – tik atsakovės sklype esančio gręžinio bei jų (vėliau – tik atsakovės) name esančios gręžiniui eksploatuoti reikalingos įrangos valdymo; 5) atsakovė 2017 m. lapkričio 6 d. su ieškove, J. K. ir V. P. pasirašė jungtinės veiklos sutartį, kurios 1 punkte nurodyta, jog sutarties partneriai savo lėšomis kartu įsigijo ir įrengė vandens gręžinį ir jam eksploatuoti reikalingą įrangą; 6) jungtinės veiklos sutarties šalys įsipareigojo bendrai veikti eksploatuodamos gręžinį (jungtinės veiklos sutarties 1.1 punktas); 7) atsakovė įsipareigojo: neatlygintinai prižiūrėti gręžinį, kad partneriams būtų užtikrintas nenutrūkstamas vandens tiekimas ir atlikti visus reikalingus veiksmus, susijusius su gręžinio technine priežiūra, remontu ir kitais veiksmais, nustatytais teisės aktuose (jungtinės veiklos sutarties 2.1.1 punktas); visų partnerių interesais savo vardu sudaryti susitarimą dėl elektros energijos apskaitos prietaisų įrengimo jai nuosavybės teise priklausančiame gyvenamajame name (jungtinės veiklos sutarties 2.1.2 punktas); nedelsdama pranešti kitiems partneriams apie pastebėtą avariją, gaisrą, apskaitos prietaisų gedimus ar kitus pažeidimus ir nedelsdama juos pašalinti (jungtinės veiklos sutarties 2.1.4 punktas); leisti kitiems partneriams ar jų (partnerių) įgaliotiems atstovams įeiti į patalpas ar teritoriją ir sudaryti sąlygas laisvam, patogiam ir higieniškai saugiam priėjimui prie gręžinio ir apskaitos prietaisų (jungtinės veiklos sutarties 2.1.5 punktas); norėdama registruoti gręžinį iš anksto informuoti kitus partnerius, o registruodama nuosavybės ar kitas teises, įsipareigojo kitus partnerius registruoti kaip bendrąją dalinę nuosavybę turinčius asmenis (jungtinės veiklos sutarties 2.1.6 punktas); 8) kiti jungtinės veiklos sutarties partneriai įsipareigojo sumokėti atsakovei už elektros energiją, sunaudotą eksploatuojant gręžinį, teikiant vandenį kitiems partneriams (Sutarties 2.2.1 punktas); apmokėti bendras išlaidas, susijusias su gręžinio naudojimu, technine priežiūra ar eksploatacija (Sutarties 2.2.2 punktas), o įvykus gręžinio gedimui ar esant kitoms aplinkybėms, dėl kurių sutrinka vandens tiekimas visiems partneriams, sąžiningai ir geranoriškai, informavę kitus partnerius, imtis neatidėliotinų veiksmų vandens tiekimui atnaujinti (Sutarties 2.2.3 punktas); 9) ieškovei ir jos sutuoktiniui bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ir žemės sklypo priklausinys – gyvenamasis namas su vietiniu vandentiekiu, nuo 2004 m. birželio 6 d. iki 2004 m. birželio 19 d. į žemės sklypą buvo įregistruota atsakovės nuosavybės teisė; 10) gręžinys yra įrengtas žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris, kaip ir šiame sklype esantis gyvenamasis namas, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-155-577/2015 pagrindu, nuosavybės teise priklauso atsakovei J. B., nuo 2005 m. gruodžio 12 d. iki 2015 m. birželio 9 d. sklypas ir namas lygiomis dalimis priklausė atsakovei J. B. ir I. B., o nuo 2003 m. sausio 27 d. iki 2005 m. gruodžio 12 d. sklypas nuosavybės teise priklausė tik atsakovei; 11) I. B. ir UAB „Kauno hidrogeologija“ 2004 m. birželio 4 d. pasirašė rangos sutartį Nr. 17-V, kurios 1 punktu bendrovė įsipareigojo iki 2004 m. birželio 30 d. atlikti gręžtinio šulinio su vandens tiekimo įranga statybos ir montavimo darbus. Atliktus darbus 2004 m. liepos mėnesį priėmė I. B., jam 2004 m. liepos 14 d. UAB „Kauno hidrogeologija“ pateikė sąskaitą Nr. 832383 bei tą pačią dieną Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio ir teritorijos planavimo skyrius atsakovei J. B. išdavė inžinerinių tinklų ir įvažiavimo 5-iems sklypams statybos leidimą Nr. 494, kuriame nurodytas inžinerinių tinklų (vandentiekio, nuotekų, dujotiekio ir elektros) bendras ilgis 777 m pagal 2004 m. UAB „NIT projektai“ parengtą projektą. Šiame projekte 6 numeriu pažymėtas anksčiau suprojektuotas gręžinys vandeniui, nurodyta, jog savininkė ir užsakovė – J. B. UAB „Kauno hidrogeologija“ išduotame gręžinio pase nurodyta, kad gręžinys eksploatuojamas nuo 2004 m. liepos 16 d., gręžinio savininkas – I. B.; 12) gręžinys ir jį eksploatuoti reikalinga įranga nėra bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektai (nenustatyta, kad buvo susitarimas gręžinį ir jį eksploatuoti reikalingą įrangą naujo daikto pagaminimo būdu įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise); 13) gręžinys yra ieškovės namo priklausinys (gręžinys ir jį eksploatuoti reikalinga įranga yra tiek ieškovės, tiek kitų namų, į kuriuos tiekiamas gręžiniu išgautas vanduo, priklausiniai); bendras jungtinės veiklos dalyvių tikslas ir interesai susiformavo dar iki 2009 m. lapkričio 19 d. sutarties, kuri buvo pavadinta panaudos sutartimi, ir išliko sudarius tiek šią sutartį, tiek jungtinės veiklos sutartį; bendras jungtinės veiklos sutarties dalyvių tikslas – tinkamai eksploatuojant gręžinį ir gręžiniui eksploatuoti reikalingą įrangą užtikrinti nenutrūkstamą vandens tiekimą iš gręžinio į partneriams nuosavybės teise priklausančius namus.

7. Grąžinus bylą nagrinėti iš naujo ieškovė patikslino ieškinį, kuriame nurodė, jog atsižvelgusi į atsakovės procesinę poziciją byloje nusprendė įsirengti nuosavą vandens tiekimo sistemą (gręžinį) jai ir sutuoktiniui priklausančiame žemės sklype, su UAB „Gelmita“ 2022 m. lapkričio 18 d. sudarė rangos sutartį Nr. VG2022/11/18-2 dėl eksploatacinio vandens gręžinio įrengimo, rangovė 2022 m. lapkričio 30 d. perdavė, o ieškovė priėmė įrengtą vandens gręžinį. Ieškovė reikalauja atlyginti naujo gręžinio įrengimo bei sklypo sutvarkymo kaštus, iš viso 12 363,44 Eur. Atsakovė laikosi pozicijos, jog nenutraukė vandens tiekimo ieškovei, todėl poreikio įsirengti naują gręžinį nebuvo ir, antra, atsakovė neturi teisinės prievolės prisidėti prie ieškovės turto pagerinimo išlaidų.

8. Teismas nurodė, jog šalys bendriausia prasme, pasirašiusios jungtinės veiklos sutartį, sudarė daugiašalį sandorį (CK 1.63 straipsnio 2, 7 dalys). Tai reiškia, jog, visų pirma, tarp šalių susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai, kylantys daugiašalės rašytinės formos sutarties pagrindu (CK 1.63 straipsnio 7 dalis, 1.73 straipsnio 2 dalis, 1.136 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1 punktas, 6.2 straipsnis, 6.154 straipsnis). CK 6.245 straipsnio 3 dalyje nurodyta taisyklė įtvirtina ir CK 6.256 straipsnio 2 dalyje, t. y. asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Teismas nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad šalis siejo daugiašalė sutartis (jungtinės veiklos sutartis), o tarp šalių yra kilęs principinis ginčas dėl to, ar ši sutartis buvo (ne)tinkamai vykdoma ir ar atsakovė turėjo teisę nutraukti sutartį bei nebetiekti vandens iš gręžinio ieškovei (ir ieškovės sutuoktiniui), kilusį ginčą būtina spręsti atsižvelgiant į sutartinės civilinės atsakomybės, o taip pat į sutarčių vykdymo institutų nuostatas.

9. Teismas nustatė, kad atsakovė 2021 m. gegužės 1 d. elektroniniu laišku informavo ieškovę ir jos sutuoktinį, kad nuo 2021 m. spalio mėn. ketina pakeisti gyvenamąją vietą bei paprašė iki 2021 m. birželio 1 d. pateikti atsijungimo nuo gręžinio variantus. Atsakovė 2021 m. birželio 2 d. išsiuntė dar vieną elektroninį laišką ieškovei nurodydama, kad ieškovės sutuoktinis paskambino iš ieškovės telefono ir pasakė „kažką darysime“, tačiau atsakymo nesulaukta ir nurodė, kad pakartotinai informuoja, jog ketina keisti gyvenamąją vietą. Atsakovė 2021 m. birželio 3 d. kreipėsi į ieškovę el. laišku nurodydama, kad „iš sutarties, pasirašytos 2017 m., aš išeinu, nes pasikeitė gyvenimo aplinkybės. Turiu kitą gyv. vietą ir daugiau būti Jums vandens tiekėja nesiruošiu“. Taip pat atsakovė 2021 m. rugpjūčio 20 d. pranešimu kreipėsi į ieškovę ir trečiąjį asmenį V. P. nurodydama, kad 2021 m. gegužės mėn. sužinojo, jog vienas iš jungtinės veiklos sutarties partnerių (J. K.) pardavė savo nekilnojamąjį turtą juridiniam asmeniui, kuris 2021 m. liepos mėn. informavo, kad atsijungs nuo gręžinio ir rengs atskirą gręžinį, siūlė ieškovei ir V. P. iki 2021 m. rugsėjo 20 d. pakeisti jungtinės veiklos sutartį bendru sutarimu, taip pat atsakovė informavo, kad nuo 2021 m. gruodžio 1 d. pasitrauks iš jungtinės veiklos sutarties vykdymo. Ieškovė 2021 m. rugsėjo 28 d. informavo atsakovę, kad sutiktų, jog atsakovė nutrauktų jungtinės veiklos sutartį su sąlyga, kad atsakovė savo lėšomis ieškovės namų valdoje įrengs kitą vandens gręžinį arba savo lėšomis įrengs elektros energijos įvadą, sujungtą su sistema ieškovei priklausančiame pastate ir gręžiniu, taip atlygins su sutarties nutraukimu padarytus tiesioginius nuostolius. Atsakovė 2021 m. spalio 28 d. kreipėsi į ieškovę ir V. P. su pasiūlymu dėl jungtinės veiklos sutarties nutraukimo ir prašė laikyti negaliojančiu 2021 m. rugpjūčio 20 d. pranešimą. Ieškovė 2021 m. lapkričio 12 d. pateikė atsakovei atsakymą, kad nesutinka su jungtinės veiklos sutarties nutraukimu, tačiau sutinka svarstyti sutarties sąlygų pakeitimą ir (ar) papildymą. Atsakovė 2021 m. lapkričio 16 d. ieškovei ir trečiajam asmeniui V. P. pranešė, kad nuo 2021 m. gruodžio 17 d. atsisako jungtinės veiklos sutarties dėl sutartyje įtvirtintos esminės šalių nelygybės, nepagrįstai suteikto kitiems partneriams perdėto pranašumo. Ieškovė 2021 m. gruodžio 16 d. pranešimu informavo atsakovę, kad pareikš ieškinį teismui ir jis teisme gautas 2021 m. gruodžio 22 d.

10. Teismas vertino, kad ieškovei po kasacinio proceso patikslinus ieškinį (iš dalies pakeitus ieškinio pagrindą bei dalyką), vienas esminių klausimų byloje yra nustatyti, ar atsakovė (ne)tinkamai vykdė jungtinės veiklos sutartį ir ar turėjo teisę atsisakyti šios sutarties vykdymo.

11. Teismas vertino kaip nepagrįstą ieškovės argumentą, kad atsakovė apie jungtinės veiklos sutarties nutraukimą turėjo pranešti ne prieš vieną mėnesį (CK 6.228 straipsnio 1 dalis), o prieš 3 mėnesius (CK 6.979 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad CK 6.979 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad partneris, norintis atsisakyti neterminuotos jungtinės veiklos sutarties, turi apie tai pranešti kitiems partneriams ne vėliau kaip prieš tris mėnesius iki numatomo pasitraukimo, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Kadangi CK 6.979 straipsnio 1 dalies nuostata yra bendro pobūdžio, nenumatanti kokų nors specifinių (ekstraordinarių) aplinkybių, todėl laikytina, kad esminės sutarties atveju nukreipia į specialųjį CK 6.228 straipsnio 1 dalyje numatytą teisinį reguliavimą, t. y. CK 6.228 straipsnio 1 dalis yra specialioji CK 6.979 straipsnio 1 dalies atžvilgiu. Atsakovė laikėsi nuoseklios pozicijos, kad jungtinės veiklos sutarties atsisako dėl esminės nelygybės (nors CK 6.979 straipsnio dalis leidžia iš viso nenurodyti konkrečių priežasčių), todėl ieškovės pozicija, kad pranešimui dėl jungtinės veiklos sutarties atsisakymo turėjo būti taikytas 3 mėnesių, o ne 30 dienų terminas, nepagrįsta.

12. Teismas pažymėjo, kad ieškovė pranešimą apie atsakovės atsisakymą nuo jungtinės veiklos sutarties gavo 2021 m. lapkričio 16 d., todėl laikytina, jog 30 dienų terminas baigėsi 2021 m. gruodžio 16 d. Ieškinys teisme gautas 2021 m. gruodžio 22 d., tai reiškia, kad ieškinys pareikštas atsakovei jau esant atsisakius nuo sutarties vykdymo. Teismas vertino, kad ši aplinkybė būtų reikšminga, jeigu būtų sprendžiamas ginčas dėl jungtinės veiklos sutarties pakeitimo (CK 6.228 straipsnio 3 dalis), tačiau šiuo atveju to neprašoma. Ieškovė po kasacinio proceso laikosi pozicijos, jog atsakovė nepagrįstai atsisakė sutarties ir sugriovė sutartinį pasitikėjimo lūkestį, kuris sudaro pagrindą reikalauti tiesioginio naujo gręžinio įsirengimo kaštų (tiesioginių nuostolių).

13. Nagrinėdamas šią bylą Lietuvos Aukščiausias Teismas 2023 m. gruodžio 18 d. nutarties 80 punkte nurodė, kad būtina spręsti, ar, sudarant jungtinės veiklos sutartį prieš vieną jos šalį – atsakovę kitoms sutarties šalims buvo nepagrįstai suteiktas perdėtas pranašumas (ir, jeigu toks faktas būtų nustatytas, teismai turėjo spręsti, ar esminė sutarties šalių nelygybė gali būti pašalinta pakeičiant sutartį, ar dėl esminės nelygybės sutarties šalis – atsakovė, be kita ko, atsižvelgiant į sutarties tikslą, turi teisę atsisakyti sutarties). Pirmą kartą bylą nagrinėję teismai laikėsi pozicijos, kad jungtinės veiklos sutartis iš tiesų įtvirtino perdėtą (nepagrįstą) pranašumą partneriams, lyginant su atsakovės turimų teisių ir pareigų apimtimi. Vis dėlto, kasacinis teismas nurodė iš naujo vertinti: 1) jungtinės veiklos sutarties tikslo aplinkybę (tinkamai eksploatuojant gręžinį ir gręžiniui eksploatuoti reikalingą įrangą užtikrinti nenutrūkstamą vandens tiekimą iš gręžinio į sutarties šalims nuosavybės teise priklausančius namus): 2) pasisakyti, kas buvo kompensuojama partnerių įnašais (ar įnašai neturėtų būti vertinami kaip kompensacija gręžinio savininkui už darbo, sugaišto laiko ir kitas sąnaudas, patiriamas atliekant veiksmus, būtinus tinkamam gręžinio eksploatavimui ir vandens nenutrūkstamam tiekimui užtikrinti); 3) netgi jeigu būtų nustatyta, jog sudarant jungtinės veiklos sutartį prieš atsakovę kitoms sutarties šalims buvo nepagrįstai suteiktas perdėtas pranašumas, ar ginčo negalima išspręsti pakeičiant sutartį.

14. Teismas, iš naujo įvertinęs faktines bylos aplinkybes ir atsižvelgęs į kasacinio teismo 2023 m. gruodžio 18 d. nutartyje nurodytas aplinkybes, laikėsi pozicijos, jog jungtinės veiklos sutarties tikslas (tinkamai eksploatuojant gręžinį ir jam eksploatuoti reikalingą įrangą užtikrinti nenutrūkstamą vandens tiekimą iš gręžinio į sutarties šalims nuosavybės teise priklausančius namus) nenusveria fakto, kad sutarties partneriai turėjo nepagrįstą (perdėtą) pranašumą prieš atsakovę. Nepaisant to, kad tikslas užtikrinti nenutrūkstamą vandens tiekimą į jungtinės veiklos sutarties partnerių namus susiformavo dar iki 2009 m. lapkričio 19 d., tačiau visa technologinė (techninė) gręžinio infrastruktūra buvo sukurta atsakovei nuosavybės teise (nuo 2015 m.) priklausančiose valdose (žemės sklype ir gyvenamajame name). Griežtas sutarties tikslo įgyvendinimas (laikymasis) faktiškai suponuoja rimtus atsakovės nuosavybės teisės suvaržymus. Teismas pritarė atsakovės pozicijai, jog jai nesant namuose, senstančio gręžinio eksploatavimui ir tinkamam naudojimui partneriams iš esmės nuolat reikėtų patekti tiek į atsakovei priklausantį žemės sklypą, tiek į nuo 2015 m. asmeninės nuosavybės teise valdomą namą, t. y. į nuosavybę, kurioje įrengta techninė gręžinį aptarnaujanti infrastruktūra. Ir nors jungtinės veiklos sutarties 2.1.5 punktu numatytas leidimas partneriams įeiti į atsakovei nuosavybės teise priklausančias patalpas ar teritoriją, o sutarčių teisė per se (liet. savaime) nedraudžia kontrahentui laisva valia apriboti savo nuosavybės teises, tačiau tokie ribojimai, kaip nagrinėjamos bylos atveju, reikštų iš esmės servitutinius turto naudojimo apsunkinimus. Sutarties 2.1.5 punktas konkretesnio jo įgyvendinimo, išskyrus atsakovės leidimą, nenumatė. Teismas sutiko su atsakove, jog jungtinės veiklos sutartis rodo akivaizdų partnerių teisių ir pareigų disbalansą atsakovės nenaudai. Teismas pažymėjo, jog ieškovė neįrodinėjo, kad gręžiniui eksploatuoti įrengta papildoma įranga atsakovės būste yra sumontuota taip, kad į būstą būtų galima patekti minimaliai varžant atsakovės teises, be kita ko, neįrodinėjo, kad tokį veiksmą, atsakovės nesant namuose, galima atlikti užtikrinant atsakovės būsto saugumą. Sutarties 2.1.5 punkto nuostata dėl savo nekonkretumo ir abstraktumo iš esmės neįgyvendinama tuo atveju, jeigu atsakovės nėra namuose (objekte). Teismas vertino, jog jungtinės veiklos sutarties tikslas nepateisina teisiškai neapibrėžtų atsakovės nuosavybės suvaržymų, taip pat bet kokiu atveju vykdyti įpareigojimą leisti įeiti į patalpas ar teritoriją, siekiant, pavyzdžiui, (su)taisyti sugedusi gręžinį (ar eksploatacinę įrangą). Akivaizdu, jog sutarties tikslo siekimas sukuria daugiau teisinio neapibrėžtumo ir netoleruotinų situacijų, nei griežtas sutarties tikslo laikymasis. Jungtinės veiklos sutarties partnerių indėlis į sutarties tikslo laikymąsi yra minimalus – tik apmokėti už sunaudotą elektros energiją ir įvykus gręžinio gedimui imtis neatidėliotinų, tačiau sutartyje neapibrėžtų, veiksmų vandens tiekimui atnaujinti (sutarties 2.2.1–2.2.3 punktai). Taip pat sutartyje nenurodyta, kuris iš partnerių turi imtis inciatyvos atlikti neatidėliotinus veiksmus, ypač atsakovei priklausančiame būste bei žemės sklype. Teismas pritarė kitiems Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 15 d. sprendime ir Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 17 d. nutartyje išdėstytiems motyvams dėl jungtinės veiklos sutarties dalyvių teisių ir pareigų disbalanso, kurių kasacinis teismas nevertino kaip netinkamų.

15. Teismas nurodė, jog ieškovei pakeitus ieškinio pagrindą ir dalyką iš esmės tapo nebeaktualus klausimas, kas buvo kompensuojama partnerių įnašais (ar įnašai turėtų būti vertinami kaip kompensacija gręžinio savininkui už darbo, sugaišto laiko ir kitas sąnaudas, patiriamas atliekant veiksmus, būtinus tinkamam gręžinio eksploatavimui ir vandens nenutrūkstamam tiekimui užtikrinti). Šalys dėl šių aplinkybių ginčo nebekėlė, tačiau teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog partnerių turtiniai įnašai (detaliau išvardyti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 17 d. nutarties 54 punkte) buvo skirti kokia nors forma ir būdu kompensuoti atsakovei (ar buvusiam partneriui I. B.) už sugaištą laiką bei darbą įrengiant ar eksploatuojant gręžinį. Teismas vertino, kad 5 proc. gręžinio kainos kompensavimas nėra reikšmingas ir nelaikytinas tokia kompensacija, kuri turėtų didesnę reikšmę sprendžiant dėl gautų įnašų pripažinimo kompensaciniais (už darbą, sugaištą laiką, priežiūrą ir nuolatinę eksploataciją), o proceso dalyviai, nors ir informuoti apie kasacinio teismo nutartį, jiems sudarytos galimybės teikti papildomus rašytinius paaiškinimus, įrodymus, taip pat byloje organizuoti žodiniai teismo posėdžiai, dėl atliktų įnašų daugiau nebepasisakė. Dėl to pirmosios instancijos teismas partnerių įnašų nelaikė kompensacinę reikšmę turinčiais įnašais, kurie galėtų turėti įtakos jungtinės veiklos sutarties vykdymo klausimams.

16. Teismas taip pat vertino, kad byloje nebėra aktualus klausimas, ar, nustačius sutarties šalių nelygybę, ginčo negalima išspręsti pakeičiant sutartį. Kita vertus, teismas pažymėjo ir tai, kad pasikeitė faktinė situacija, nes ieškovė 2022 m. lapkričio 30 d. įsirengė naują gręžinį savo valdomame žemės sklype ir nebuvo nuosekli, nes inicijavusi teisminį ginčą dėl jungtinės veiklos sutarties sąlygų keitimo, kadangi ketino išsaugoti sutartį ir tęsti gręžinio eksploatavimą iš atsakovei priklausančio žemės sklypo bei būsto, dar nesibaigus teisminiam ginčui ir galiojant teismo pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms, įsirengė savo gręžinį. Tokį savo apsisprendimą ieškovė motyvavo nebepasitikėjimu atsakove teigdama, kad atsakovė trukdo tinkamai naudotis gręžiniu bei neužtikrina vandens tiekimo ieškovės būstui. Vis dėlto, teismas sprendė, kad atsakovė pagrįstai nuo 2021 m. gruodžio 17 d. atsisakė sutarties esant esminei sutarties šalių teisių ir pareigų nelygybei. Teismas vertino, kad nuo 2021 m. gruodžio 17 d. ieškovė jau nebegalėjo turėti sutartinių lūkesčių, ypač numatytų jungtinės veiklos sutarties 4.3 punkte. Ieškovės veiksmai rodo, kad ir ji pati nebebuvo suinteresuota sutarties išsaugojimu, nes vykstant teisminiam procesui įsirengė nuosavą gręžinį, nors ieškinio reikalavimų dėl sutarties sąlygų pakeitimo neatsisakė. Be to, ieškovė padavė apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo bei prisidėjo prie V. P. kasacinio skundo. Teismas vertino, kad tokie veiksmai, kai sudaro pagrindą manyti, kad tikrieji partnerių ketinimai yra naudotis ne nuosavu, o atsakovei priklausančiu gręžiniu, juo labiau, kad nebuvo jokios būtinybės įsirengti gręžinį nesibaigus teisminiam procesui dėl jungtinės veiklos sąlygų pakeitimo, vandens tiekimas buvo užtikrintas.

17. Teismas taip pat vertino, kad aplinkybė, jog vykdant sutartį tarp partnerių nuolat kildavo konfliktai, kad atsakovės dažnai nebūdavo namuose, kai vandens tiekimas iš prieš maždaug prieš 20 metų įrengto gręžinio nuolat nutrūkdavo, rodo tai, jog sutarties vykdymas iš esmės buvo pernelyg sudėtingas ir reikalaujantis peržiūros. Dar daugiau, ieškovė nesiėmė iniciatyvos technologiškai išspręsti gręžinio eksploatavimo problemos kilus ginčui su atsakove, nors tokią teisę pagal sutartį turėjo, tačiau, priešingai, pasirinko investuoti į nuosavo gręžinio įrengimą.

18. Teismas konstatavo, kad nenustatyti atsakovės neteisėti veiksmai, t. y. nenustatyta, jog jungtinės veiklos sutarties atsisakymas nuo 2021 m. gruodžio 17 d. būtų buvęs nepagrįstas ir neteisėtas (ar ginčytas kitų sutarties partnerių savarankiškais pagrindais), o ieškovė naują gręžinį įsirengė po 2021 m. lapkričio 17 d. (naujo gręžinio įrengimui ieškovė sąlygas gavo dar 2022 m. liepos 15 d.), todėl poreikio vertinti, ar egzistuoja likusios civilinės atsakomybės sąlygos, nėra. Viena vertus, 2022 m. lapkričio 30 d. ieškovės ir atsakovės jau nebesaistė sutartis. Kita vertus, naujo gręžinio įsirengimas vykstant teisminiam procesui, galiojant ieškovės naudai taikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms, užtikrinančioms vandens tiekimą ieškovei priklausančiam būstui, rodo ne sutartinių lūkesčių pažeidimą ir siekį iš tiesų keisti jungtinės veiklos sutarties sąlygas, bet ieškovės savarankišką (laisvanorišką) apsisprendimą įsirengti nuosavą vandens tiekimo infrastruktūrą. Teismas konstatavo, kad ieškovės sutartiniai lūkesčiai atsakovei 2021 m. gruodžio 17 d. pasitraukus iš jungtinės veiklos sutarties, nepažeisti, nėra teisinio pagrindo atsakovei taikyti sutartinę civilinę atsakomybę ir ieškovei priteisti nuostolių atlyginimą, todėl netenkintini ir išvestiniai reikalavimai dėl procesinių palūkanų priteisimo.

19. Teismas nustatė, kad ieškovė ir trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, J. V. Ž. iš viso patyrė 3 148,54 Eur bylinėjimosi išlaidų, trečiasis asmuo, nepareiškęs savarankiškų reikalavimų, V. P. iš viso patyrė 1 520 Eur bylinėjimosi išlaidų, atsakovė J. B. iš viso patyrė 14 835,40 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas nurodė, kad ieškovės V. Ž. ir trečiojo asmens, nepareiškusio savarankiškų reikalavimų (ieškovės pusėje), J. V. Ž. ieškinio, kuris buvo tikslintas, reikalavimai netenkinti, todėl nei ieškovė, nei trečiasis asmuo J. V. Ž. teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą neturi. Teismas pažymėjo, kad kasacinio proceso nei ieškovė, nei J. V. Ž. neinicijavo, o bylą grąžinus nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui negalima laikyti, jog kasacinis teismas ieškovės pusei buvo palankus. Teismas vertino, kad trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, V. P. kasacinis procesas buvo palankus, nors ir nelaikytinas kaip turėjęs esminės įtakos, kad būtų galima laikyti, jog V. P. interesai byloje kokia nors forma būtų buvę patenkinti. Teismas nusprendė, kad V. P. turi teisę į žyminio mokesčio už kasacinį skundą (320 Eur) bei dalies išlaidų, patirtų advokato pagalbai apmokėti (600 Eur), atlyginimą ir šios išlaidos, pralaimėjus bylą, priteisiamos iš ieškovės ir trečiojo asmens ieškovės pusėje, nepareiškusio savarankiškų reikalavimų, lygiomis dalimis.

20. Teismas nurodė, kad procesiniu požiūriu bylą laimėjo atsakovė, tačiau pažymėjo, kad jos atskirasis skundas dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 30 d. nutarties Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 17 d. nutartimi netenkintas, todėl ji neturi teisės į 42,75 Eur išlaidų atlyginimą, patirtų už žyminį mokestį dėl atskirojo skundo. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovė atsakovei jau yra atlyginusi 7 417,65 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už procesą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Teismas vertino, kad atsakovės šiame teisminiame procese patirtos 14 835,40 Eur išlaidos yra pernelyg didelės, todėl mažintinos ir teisinga atsakovei atlyginti papildomai 4 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurios lygiomis dalimis priteisiamos iš ieškovės V. Ž. ir trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų (ieškovės pusėje), J. V. Ž.