Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2. Plungės apylinkės teismo 2022 m. birželio 6 d. sprendimu ieškinys patenkintas iš dalies, iš atsakovės UAB „Iešnalė“ priteista 9 486,18 Eur skolos, 40 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų, 8 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą 9 486,18 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. liepos 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 765,04 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovės MB „Debt Legal“ naudai.

3. Teismas nustatė, kad pradinė kreditorė UAB „Deimra“ ir atsakovė UAB „Iešnalė“ sudarė žodinę pirkimo–pardavimo sutartį, kuria susitarė, kad UAB „Deimra“ pagal atsakovės pateiktą užsakymą pagamins prekes – maišelius, o atsakovė įsipareigojo už pateiktas prekes atsiskaityti pagal pardavėjos pateiktas PVM sąskaitas faktūras. UAB „Deimra“ pagamino prekes ir atsakovei išrašė PVM sąskaitas faktūras: 2020 m. liepos 21 d. Nr. DMR003684 (1 499,92 Eur suma), 2020 m. liepos 30 d. Nr. DMR003713 (3 367,08 Eur suma), 2020 m. rugpjūčio 4 d. Nr. DMR003729 (4 619,18 Eur suma). Atsakovė pateiktų PVM sąskaitų faktūrų neapmokėjo ir liko skolinga 9 486,18 Eur. Pradinė kreditorė UAB „Deimra“ ir ieškovė MB „Debt Legal“ 2021 m. birželio 29 d. sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 2021/06/29-1, kuria pradinė kreditorė perleido ieškovei reikalavimo teisę į atsakovės skolą. Apie reikalavimo perleidimą atsakovė informuota 2021 m. birželio 30 d. pranešimu elektroniniu paštu. Atsakovė teigė, kad jokio užsakymo UAB „Deimra“ neteikė, prekių iš jos nepirko, todėl neturi pagrindo atsiskaityti nei pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras, nei pagal reikalavimo perleidimo sutartį.

4. Teismas nurodė, kad įstatymai nenumato privalomos rašytinės pirkimo–pardavimo sutarteis formos tarp dviejų juridinių asmenų, tačiau šaliai, kuri reikalauja vykdyti sutartį, tenka pareiga įrodyti jos buvimo faktą ir sąlygas. Teismas konstatavo, jog byloje esančių įrodymų pakanka, kad susiformuotų teismo įsitikinimas sutarties fakto buvimu, ir pažymėjo, jog aplinkybė, kad PVM sąskaitos faktūros nėra pasirašytos atsakovės atstovo, nepaneigia fakto, kad atsakovė prekes užsakė, o UAB „Deimra“ jas pagamino.

5. Teismas nustatė, kad atsakovė laimėjo Mažeikių rajono savivaldybės administracijos skelbtą viešą konkursą „Reklaminių gaminių prekių pirkimas“ ir 2019 m. balandžio 5 d. sudarė Prekių viešojo pirkimo–pardavimo sutartis Nr. MS-96 ir Nr. MS-97. Atsakovė teigė, kad pagal šias sutartis ji pati pagamino ir Savivaldybei perdavė reprezentacinius maišelius, tačiau už prekes jai nebuvo sumokėta. UAB „Deimra“ teigė, kad dėl Savivaldybės pateikto užsakymo atsakovė kreipėsi į ją ir šį užsakymą įvykdė bei prekes Savivaldybei perdavė UAB „Deimra“. Teismas nurodė, jog, VĮ Registrų centro duomenimis, UAB „Iešnalė“ veiklos tikslai yra gamyba, prekyba, paslaugos, išvardyta 20 veiklos rūšių, tačiau atsakovė, nors ir ne kartą raginta, nepateikė teismui duomenų, kokia konkrečia veikla užsiima, kokius turi pajėgumus pati atlikti Savivaldybės užsakymą, nepateikė žaliavų įsigijimo važtaraščių, duomenų apie turimą gamybos įrangą. Teismas pažymėjo, kad UAB „Iešnalė“ direktorės pažymos, kuriose nurodyta, jog į UAB „Iešnalę“ buhalterinę apskaitą nėra ir nebuvo įtrauktos PVM sąskaitos faktūros DRM003684, DRM003713, DRM003729, kad šių sąskaitų įmonė niekada nėra gavusi, kad iš UAB „Deimra“ negavo jokių prekių ir neteikė jokių užsakymų UAB „Deimra“, kad visas prekes, kurias perdavė Mažeikių rajono savivaldybės administracijai, pagamino pati, nebuvo pagrįstos jokiais kitais byloje esančiais įrodymais ir pačios savaime neįrodo, kad UAB „Iešnalė“ pati pagamino užsakytas prekes. Teismas pažymėjo, kad nors atsakovės atstovas visą procesą neigė skolos buvimo faktą, tačiau jo paaiškinimai dėl visų bylos aplinkybių buvo neišsamūs, nenuoseklūs, atsakovės atstovas nenorėjo atskleisti maišelių pagamino fakto teigdamas, kad tai įmonės komercinė paslaptis.

6. Teismas vertino, kad UAB „Deimra“ pateikti duomenys, t. y. aplinkybės, kad atsakovei išrašytos PVM sąskaitos faktūros yra įtrauktos į UAB „Deimra“ buhalterinę apskaitą, UAB „Deimra“ atstovės paaiškinimai teismo posėdyje bei pateikti įrodymai, kad įmonė kreipėsi į UAB „Echo Stamp“ dėl maišelių gamybos, šios įmonės pateiktos ir UAB „Deimra“ apmokėtos sąskaitos pagrindžia ieškovės nurodytas aplinkybes, kad dėl užsakytų prekių atsakovė kreipėsi į UAB „Deimra“. Be to, ieškovė pateikė išsamius duomenis, susijusius su Savivaldybės vykdytu viešuoju pirkimu, būtent dėl maišelių gamybos ir jų perdavimo Savivaldybei, o UAB „Deimra“ atsakovei išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodyti pagamintų prekių duomenys sutampa su prekių makete / užsakyme nurodytais pageidaujamų pagaminti prekių (maišelių) reikalavimais, t. y. atitinka formatą, formą, vienetų skaičių. Be to, iš atsakovės išrašytų sąskaitų faktūrų: 2020 m. liepos 30 d., serija MAZ, Nr. 387; 2020 m. rugpjūčio 7 d., serija MAZ, Nr. 394; 2020 m. rugpjūčio 20 d., serija MAZ, Nr. 400 ir MAZ Nr. 404, matyti, kad atsakovė siekė gauti mokėjimą būtent už UAB „Deimra“ pagamintas prekes (maišelius) iš Mažeikių rajono savivaldybės administracijos. Teismas nustatė, kad dėl Savivaldybės vykdytų pirkimų teisėtumo buvo atliktas patikrinamas, Savivaldybė už pateiktas prekes su atsakove neatsiskaitė, atsakovė svarstė galimybę su ieškove sudaryti reikalavimo perleidimo sutartį perleidžiant reikalavimą į Savivaldybę, buvo paruoštas trišalis susitarimas, kuriuo buvo derinamas skolų mokėjimas, tačiau jis nebuvo pasirašytas. Teismas vertino, kad ir netiesioginiai įrodymai patvirtina, jog atsakovė yra neatsiskaičiusi su UAB „Deimra“ pagal Savivaldybės teiktą užsakymą ir atsakovė derino bei svarstė galimybes, kaip gauti mokėjimą už prekes iš Savivaldybės, kad galėtų tinkamai atsiskaityti su UAB „Deimra“.

7. Teismas konstatavo, kad byloje esantys įrodymai sudaro pagrindą daryti pagrįstą išvadą, kad susitarimas tarp atsakovės ir UAB „Deimra“ dėl prekių užsakymo buvo sudarytas, prekes pagamino trečiasis asmuo UAB „Deimra“, tačiau atsakovė pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras už jas neatsiskaitė. Išrašytos PVM sąskaitos faktūros nėra nuginčytos, o byloje esantys įrodymai neprieštarauja žodinės sutarties ir PVM sąskaitų faktūrų turiniui. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė už pagamintas prekes privalo atsiskaityti su iš pradinės kreditorės reikalavimo teisę į atsakovę perėmusia ieškove, ir priteisė iš atsakovės 9 486,18 Eur skolą.

8. Teismas nurodė, kad netesybų mokėjimo prievolei atsirasti yra būtinas rašytinis šalių susitarimas (CK 6.72 straipsnis), o Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 79 straipsnio pagrindu vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, ji vertintina tik kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas. Teismas nurodė, kad PVM sąskaitos faktūros patvirtino prekių pagaminimą ir jų perdavimą, tačiau ne susitarimą dėl delspinigių skaičiavimo. Dėl to teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovės reikalavimą dėl delspinigių priteisimo.

9. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo (toliau – Mokėjimų įstatymas) 2 straipsnio 5 dalies, 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis bei CK 6.261 straipsniu, iš atsakovės už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą priteisė 8 procentų dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2021 m. liepos 19 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat teismas nurodė, kad pagal Mokėjimų įstatymo 7 straipsnio 1 dalį kreditorius, įgijęs teisę į komercinėje sutartyje ar įstatyme nustatytas palūkanas, turi teisę be įspėjimo iš skolininko gauti 40 Eur sumą, kaip išieškojimo išlaidų kompensaciją.

10. Įvertinęs, kad patenkinta 73 procentai ieškinio reikalavimų, teismas proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai ieškovei iš atsakovės priteisė 765,04 Eur bylinėjimosi išlaidų.