Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. e2-460-467/2026 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02679-2017-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.4.5.1; 3.4.4.5.2; 3.3.2.6.3 (S)

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Astos Pikelienės ir Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditorės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „KARDOS“ atskirąjį skundą ir kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „8 stebuklas“ prisidėjimą prie atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 13 d. nutarties dėl kreditoriaus pakeitimo likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Finiens“ bankroto byloje ir kreditorių likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „KARDOS“ ir uždarosios akcinės bendrovės „8 stebuklas“ priešieškinį dėl reikalavimų perleidimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis atsakovėms Bulgarijos ribotos atsakomybės juridiniam asmeniui „STATUM“ EOOD ir uždarajai akcinei bendrovei „Estero“, suinteresuoti asmenys – likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė „Sorita“, likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė „Finiens“.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir LUAB) „Finiens“ nemokumo administratorė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Ius Positivum“ pateikė pareiškėjos (atsakovės) UAB „Estero“ prašymą dėl kreditorės Bulgarijos ribotos atsakomybės juridinio asmens „STATUM“ EOOD (toliau – „STATUM“ EOOD) pakeitimo LUAB „Finiens“ bankroto byloje, t. y. vietoj kreditorės „STATUM“ EOOD į kreditorių sąrašą įtraukti hipotekos kreditorę UAB „Estero“ su 2 459 900 Eur finansiniu reikalavimu.

Kreditorė (ieškovė) LUAB „KARDOS“ pateikė teismui priešieškinį, kuriuo prašė:

pripažinti niekinėmis nuo sudarymo momento (ab initio), kaip prieštaraujančias imperatyvioms teisės normoms šias sutartis: 1) UAB „KARDOS“ ir „STATUM“ EOOD 2023 m. vasario 22 d. sudarytą reikalavimo teisių perleidimo sutartį (su visais priedais bei papildymais) (toliau – ir perleidimo sutartis Nr. 1); 2) „STATUM“ EOOD ir UAB „Estero“ 2026 m. sausio 5 d. sudarytą reikalavimo teisių perleidimo sutartį (su visais priedais bei papildymais) (toliau – ir perleidimo sutartis Nr. 2);

trečiuoju asmeniu įtraukti pagrindinį skolininką pagal vekselį LUAB „Sorita“;

išreikalauti iš UAB „Estero“ perleidimo sutarties Nr. 2 (su visais priedais bei papildymais), originalą;

priteisti iš atsakovių UAB „Estero“ ir „STATUM“ EOOD patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Perleidimo sutartis Nr. 2 neatitiko įmanomumo kriterijaus, nes „STATUM“ EOOD nebuvo ir negalėjo būti įgijusi hipotekos kreditorės teisių pagal ankstesnę ginčijamą perleidimo sutartį Nr. 1, todėl objektyviai negalėjo atsakovei UAB „Estero“ perduoti daugiau teisių, negu pati turėjo.

Ginčijamų perleidimo sutarčių dalyku faktiškai buvo ne savarankiškas piniginis reikalavimas į LUAB „Finiens“, o hipotekos teisė, t. y. daiktinė, akcesorinė teisė į LUAB „Finiens“ nekilnojamąjį turtą, skirta užtikrinti LUAB „Sorita“ prievolių pagal 2019 m. sausio 18 d. vekselį įvykdymą.

Ginčo perleidimo sutartys, kuriomis buvo siekiama pakeisti hipotekos kreditorių ir perleisti iš hipotekos kylančias daiktines teises, privalėjo būti sudarytos notarine forma ir įregistruotos įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.185 straipsnio 6 dalis, 4.189 straipsnio 1 dalis). Todėl šie ginčo sandoriai CK 1.80 straipsnio prasme laikytini niekiniais ir negaliojančiais nuo jų sudarymo momento (ab initio), nes šiuo atveju sandorio forma yra esminė jo galiojimo sąlyga.

Atsakovėms UAB „Estero“ ir „STATUM EOOD“ nepriklauso ar nepriklausė hipotekos teisės į LUAB „Finiens“ nekilnojamąjį turtą, kadangi tokios teisės nė vienos iš šių bendrovių vardu niekada nebuvo įregistruotos ir išviešintos Hipotekos registre (CK 4.185 straipsnio 7 dalis).

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. kovo 13 d. nutartimi priėmė kreditorės LUAB „KARDOS“ priešieškinį; į bylą trečiuoju asmeniu įtraukė LUAB „Sorita“; iš UAB „Estero“ pareikalavo pateikti perleidimo sutarties Nr. 2 originalą; įpareigojo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT) pateikti ikiteisminiame tyrime Nr. 03-06-00013-19 esančius liudytojo S. I. R. apklausos protokolus (jų vertimus į lietuvių kalbą) ir atidėjo bylos nagrinėjimą.

LUAB „Finiens“ nemokumo administratorė UAB „Ius Positivum“ atsiliepimu į LUAB „KARDOS“ priešieškinį prašė jį patenkinti. Nurodė, kad, susipažinus su pateiktais papildomais įrodymais, kilo pagrįstų abejonių dėl UAB „Estero“ prašymo dėl kreditorės reikalavimo pakeitimo pagrįstumo. Be to, į bylą nėra pateikta neginčijamų įrodymų, patvirtinančių realų atsiskaitymą už perimtus finansinius reikalavimus pagal perleidimo sutartis, taip pat nėra pateikti sutarčių priedai dėl atsiskaitymo tvarkos. Galima daryti pagrįstą prielaidą, kad ginčo sutartys buvo sudarytos fiktyviai, todėl yra teisinis pagrindas pripažinti jas negaliojančiomis.

Teismas įpareigojo atsakoves UAB „Estero“ ir „STATUM“ EOOD pateikti perleidimo sutarčių 3.1 papunkčiuose nurodytus atskirus šalių susitarimus dėl atsiskaitymo tvarkos ir banko pavedimus ar kitus dokumentus, įrodančius faktinį atsiskaitymą už perleistas reikalavimo teises.

Kreditorė UAB „8 stebuklas“ atsiliepime į LUAB „KARDOS“ priešieškinį prašė priešieškinį patenkinti ir priteisti UAB „8 stebuklas“ patirtas bylinėjimosi išlaidas. Vėliau pateikė prašymą pakeisti jos procesinę padėtį byloje ir įtraukti UAB „8 stebuklas“ į bylą bendraieške.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. balandžio 13 d. nutartimi atmetė kreditorių LUAB „KARDOS“ ir UAB „8 stebuklas“ priešieškinį, netenkino prašymo dėl kreditorių pakeitimo LUAB „Finiens“ bankroto byloje, taip pat netenkino kreditorės (atsakovės) „STATUM“ EOOD prašymo sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą ir atsakovės UAB „Estero“ prašymo pratęsti terminą atsiliepimui į priešieškinį pateikti bei pateikti perleidimo sutarties Nr. 2 originalą.

Teismas, įvertinęs bylos medžiagą ir nustatęs, kad byloje dalyvaujantys asmenys turėjo galimybę pateikti savo poziciją bei procesinius dokumentus, nusprendė, jog žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas ir teisingam bylos išnagrinėjimui pakanka rašytinio proceso priemonių, todėl kreditorės „STATUM“ EOOD prašymo dėl žodinio bylos nagrinėjimo netenkino.

Teismas atmetė kreditorės „STATUM“ EOOD prašymą sustabdyti šios civilinės bylos nagrinėjimą, nurodydamas, kad prašyme išdėstytos aplinkybės nesudaro objektyvių kliūčių bylai išnagrinėti iki FNTT vykdomo ikiteisminio tyrimo Nr. 03-6-00013-19 pabaigos ir galutinio procesinio sprendimo baudžiamojoje byloje priėmimo. Be to, teismas nenustatė tiesioginio prejudicinio ryšio tarp šios civilinės bylos ir minėto ikiteisminio tyrimo.

Įvertinęs atsakovės UAB „Estero“ pakartotinį prašymą pratęsti terminą atsiliepimui į priešieškinį ir perleidimo sutarties Nr. 2 originalui pateikti, teismas pažymėjo, kad analogiškas šios atsakovės prašymas jau buvo patenkintas – 2026 m. kovo 27 d. rezoliucija terminas buvo pratęstas iki 2026 m. balandžio 10 d. Tačiau, nepaisydama suteikto papildomo termino, UAB „Estero“ teismo nustatytų įpareigojimų neįvykdė ir reikšmingų įrodymų nepateikė. Pakartotinį prašymą atsakovė grindė bendrovės vadovo išvykimu į užsienį ir asmeninėmis aplinkybėmis, tačiau teismas šių priežasčių nelaikė pakankamomis pakartotiniam termino pratęsimui pateisinti. Teismo vertinimu, tolesnis terminų pratęsimas neatitiktų proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų bei nepagrįstai vilkintų bylos nagrinėjimą.

Teismas atmetė kreditorių LUAB „KARDOS“ ir UAB „8 stebuklas“ priešieškinio reikalavimą pripažinti perleidimo sutartį Nr. 1 niekine, pažymėdamas, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais jau buvo nustatyta, jog šios sutarties pagrindu įvyko materialiųjų subjektinių teisių perleidimas ir LUAB „KARDOS“ LUAB „Finiens“ bankroto byloje buvo pakeista kreditore „STATUM“ EOOD. Atsižvelgiant į šių sprendimų prejudicinę galią, pakartotinis tų pačių aplinkybių vertinimas negalimas.

Teismo vertinimu, priešieškinyje pateikti argumentai dėl tariamo hipotekos akcesoriškumo pažeidimo, sandorio formos trūkumų ar reikalavimo teisės nebuvimo nepaneigia įsiteisėjusiais teismų sprendimais padarytų išvadų ir yra deklaratyvaus pobūdžio. Byloje taip pat nenustatyta naujų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą perleidimo sutartį Nr. 1 pripažinti niekine.

Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas 2025 m. spalio 30 d. nutartyje nurodė, jog perleidimo sutarties Nr. 1 V.2 punktu šalys susitarė visus ginčus spręsti Lietuvos komercinio arbitražo teismuose pagal naujojo kreditoriaus „STATUM“ EOOD pasirinkimą. Todėl ginčas dėl šios sutarties galiojimo, apimties ar šalių tarpusavio teisių ir pareigų priskirtinas arbitražo jurisdikcijai. Teismas konstatavo, kad LUAB „KARDOS“ reikalavimas pripažinti perleidimo sutartį Nr. 1 niekine iš esmės yra susijęs su šalių materialiųjų teisių ir pareigų paneigimu, todėl patenka į arbitražinės išlygos taikymo sritį.

Teismas nurodė, kad įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais jau yra nustatyta, jog perleidimo sutartimi Nr. 1 LUAB „KARDOS“ perleido „STATUM“ EOOD 2 459 900 Eur reikalavimo teisę į LUAB „Finiens“ kartu su visomis iš jos kylančiomis ir su ja susijusiomis papildomomis teisėmis, o šio perleidimo pagrindu „STATUM“ EOOD buvo įtraukta į LUAB „Finiens“ kreditorių sąrašą. Todėl priešieškinio argumentai, kad „STATUM“ EOOD neįgijo reikalavimo teisės ir negalėjo jos perleisti UAB „Estero“, buvo pripažinti nepagrįstais.

Teismas pažymėjo, kad FNTT pateiktas liudytojo S. I. R. apklausos protokolas gali kelti abejonių dėl „STATUM“ EOOD valdymo organizavimo ar ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybių, tačiau vien šie parodymai, nesant kitų duomenų apie sandorio fiktyvumą, apsimestinumą ar šalių valios nebuvimą, nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti sandorius niekiniais nuo sudarymo momento (ab initio).

Teismas taip pat nustatė, kad UAB „Estero“ ir „STATUM“ EOOD iki teismo nustatytų ir pratęstų terminų nepateikė perleidimo sutarties Nr. 2 originalo, atsiskaitymo tvarkos susitarimų bei dokumentų, patvirtinančių faktinį atsiskaitymą už perleistas reikalavimo teises. Dėl šios priežasties teismas nusprendė, kad byloje nėra pakankamai duomenų konstatuoti, jog perleidimo sutartis Nr. 2 buvo realiai įvykdyta ir sukėlė teisines pasekmes.

Teismas padarė išvadą, kad kreditorės LUAB „KARDOS“ ir UAB „8 stebuklas“ neįrodė pakankamų aplinkybių, leidžiančių pripažinti perleidimo sutartį Nr. 2 niekine nuo sudarymo momento (ab initio). Kartu pažymėjo, kad byloje nesant pakankamų duomenų apie šios sutarties realų įvykdymą ir jos pagrindu įvykusį reikalavimo teisės perėjimą, vien sutarties egzistavimas (kopijos forma) nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog ji sukėlė teisines pasekmes.

Teismas nusprendė, kad byloje nesant pakankamų ir patikimų duomenų, patvirtinančių perleidimo sutarties Nr. 2 realų įvykdymą ir reikalavimo teisės perėjimą UAB „Estero“, nėra pagrindo konstatuoti, jog UAB „Estero“ perėmė „STATUM“ EOOD kaip kreditorės teises LUAB „Finiens“ bankroto byloje. Todėl prašymas pakeisti kreditorę „STATUM“ EOOD jos teisių perėmėja UAB „Estero“ buvo atmestas.

III. Atskirojo skundo, prisidėjimo prie atskirojo skundo ir atsiliepimų į juos argumentai

Ieškovė (kreditorė) LUAB „KARDOS“, atstovaujama nemokumo administratorės UAB „Ultima optio“, (toliau – ir apeliantė) atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 13 d. nutarties dalį, kuria atmestas priešieškinis atsakovėms UAB „Estero“ ir „STATUM“ EOOD bei perduoti pirmosios instancijos teismui šio priešieškinio pagrįstumo klausimą nagrinėti iš naujo, priteisti kreditorei LUAB „KARDOS“ su atskirojo skundo rengimu ir atstovavimu apeliacinės instancijos teisme susijusias bylinėjimosi išlaidas iš atsakovių UAB „Estero“ ir „STATUM“ EOOD. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Teismas netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 2 punkte įtvirtintas prejudicijos taisykles, nepagrįstai ankstesniuose įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose nustatytas aplinkybes pripažindamas prejudicinėmis, nors nebuvo tenkinamos prejudicijos taikymo sąlygos – ginčas dėl perleidimo sutarties Nr. 1 galiojimo ankstesnėse bylose nebuvo įrodinėjimo dalykas, o jose spręsti klausimai buvo susiję tik su procesiniu kreditoriaus pakeitimu bankroto byloje. Dėl to teismas nepagrįstai išplėtė res judicata (įsiteisėjusio teismo sprendimo galios) ribas, procesinius sprendimus dėl kreditoriaus pakeitimo prilygindamas materialiojo ginčo dėl sandorio galiojimo išsprendimui.

Teismas atsisakė nagrinėti priešieškinio reikalavimą iš esmės, nevertino sandorio galiojimo materialiuoju aspektu ir neanalizavo ieškovės argumentų. Toks procesinis sprendimas pažeidė pareiškėjos teisę į teisminę gynybą ir teisę į teisingą teismą, nes ginčas dėl sandorio galiojimo realiai nebuvo išnagrinėtas.

Teismas nepagrįstai atmetė priešieškinį, neteisingai laikydamas, kad ginčas dėl perleidimo sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 galiojimo turi būti nagrinėjamas arbitraže. Tokia išvada yra neteisėta, nes arbitražinė išlyga negali būti taikoma asmeniui, kuris nėra sutarties šalis, o ieškovė ir UAB „Estero“ nėra sudariusios arbitražinio susitarimo pagal Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo (toliau – KAĮ) 3 straipsnio 5 dalį.

Be to, ginčas dėl sutarčių pripažinimo niekinėmis yra išimtinai teismo kompetencijai priskirtas klausimas, nes tik teismas gali ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) konstatuoti niekinio sandorio faktą ir taikyti jo teisines pasekmes. Todėl toks ginčas apskritai negali būti nukreipiamas į arbitražą, ypač kai jis susijęs su imperatyvių teisės normų pažeidimu ir bankroto proceso viešuoju interesu.

Teismas taip pat netinkamai įvertino pačią arbitražinę išlygą, nes ji yra neapibrėžta, asimetriška ir nesudaro aiškaus šalių susitarimo dėl konkretaus arbitražo ar ginčų apimties, todėl neatitinka esminių arbitražinio susitarimo galiojimo reikalavimų.

Teismas nepagrįstai atmetė priešieškinį dėl perleidimo sutarties Nr. 2 pripažinimo niekine, neteisingai pritaikydamas prejudicijos taisykles ir pažeisdamas teisėjo aktyvumo (vadovavimo nemokumo procesui) principą.

Teismas nepagrįstai rėmėsi ankstesniais įsiteisėjusiais teismų sprendimais kaip prejudiciniais, nors perleidimo sutartis Nr. 2 minėtų bylų nagrinėjimo metu dar nebuvo sudaryta, todėl joje nustatytos aplinkybės objektyviai negalėjo būti ir nebuvo nagrinėtos. Dėl to nėra CPK 182 straipsnio 2 punkte numatytų prejudicijos taikymo sąlygų.

Teismas netinkamai vertino įrodymus ir nepagrįstai konstatavo, kad ieškovės pateiktų duomenų nepakanka perleidimo sutarties Nr. 2 niekiniam pobūdžiui pagrįsti, nors pats pripažino, kad šie duomenys kelia abejonių dėl sutarties teisėtumo. Tokiu būdu teismas formaliai įvertino įrodymų visumą ir nepagrįstai perkėlė visą įrodinėjimo naštą ieškovei.

Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatyme įtvirtintą teisėjo vadovavimo nemokumo procesui principą, nes, esant viešajam interesui ir kilus abejonėms dėl kreditoriaus reikalavimo teisėtumo, nesiėmė aktyvių veiksmų (nepareikalavo papildomų įrodymų, neapklausė liudytojų), nors privalėjo ex officio aiškintis reikšmingas aplinkybes.

Teismas padarė esminius įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių pažeidimus, dėl kurių buvo neteisingai atmestas priešieškinis dėl perleidimo sutarties Nr. 2 pripažinimo niekine.

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėja neįrodė perleidimo sutarties Nr. 2 niekinumo, nors pateikė visus jai prieinamus įrodymus, įskaitant FNTT apklausos protokolą, patvirtinantį esmines abejones dėl sutartį pasirašiusio asmens atstovavimo. Teismas faktiškai nustatė pernelyg aukštą ir ieškovei objektyviai neįvykdomą įrodinėjimo standartą, nes ji negali turėti visų dokumentų apie trečiųjų asmenų sudarytą sandorį.

Teismas ignoravo aplinkybę, kad atsakovai UAB „Estero“ ir „STATUM“ EOOD, nepaisydami teismo įpareigojimų, nepateikė esminių sandorio sudarymą ir vykdymą patvirtinančių dokumentų (sutarties originalo, atsiskaitymo tvarkos ir mokėjimų įrodymų). Tokiu atveju pagal proceso teisės principus neigiamų procesinių pasekmių rizika turėjo tekti būtent šiems asmenims, o ne ieškovei.

Kreditorė (bendraieškė) UAB „8 stebuklas“ (toliau kartu su apeliante LUAB „KARDOS“ – ir apeliantės) prisidėjimu prie atskirojo skundo prašo atskirąjį skundą tenkinti, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 13 d. nutarties dalį, kuria atmestas priešieškinis ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Prisidėjimas prie atskirojo skundo grindžiamas šiais argumentais:

UAB „8 Stebuklas“ sutinka su atskirojo skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė prejudiciją reglamentuojančias proceso teisės normas. Ankstesnėje byloje nedalyvavo atsakovė UAB „Estero“, kurios veiksmai ir teisės šioje byloje yra tiesiogiai ginčijami, todėl joje nustatytos aplinkybės negali turėti prejudicinės galios šios bendrovės atžvilgiu.

UAB „8 Stebuklas“ nėra nė vienos iš priešieškiniu ginčijamų reikalavimo teisių perleidimo sutarčių šalis, todėl šiose sutartyse įtvirtintos arbitražinės išlygos jai negali būti taikomos.

Nemokumo procese sprendžiami klausimai dėl kreditorių sudėties, jų reikalavimų pagrįstumo ir eiliškumo priskirtini išimtinei teismo kompetencijai, todėl arbitražinė išlyga negali eliminuoti teismo kompetencijos spręsti klausimų, tiesiogiai susijusių su kreditorių teisių apimtimi ir jų įgyvendinimu nemokumo procese. Atsižvelgiant į tai, pareikštas priešieškinis dėl reikalavimo teisių perleidimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis yra priskirtinas teismo kompetencijai ir šiuo atveju turi būti nagrinėjamas LUAB „Finiens“ bankroto byloje.

Teismo skundžiamoje nutartyje pateiktas teisinis vertinimas yra nenuoseklus ir prieštaringas, nes pats teismas pripažino esant esmines aplinkybes, kurios kelia abejonių dėl sandorių sudarymo, tačiau jų teisinės reikšmės tinkamai neįvertino. Teismas nutartyje konstatavo, kad atsakovės neįvykdė teismo įpareigojimų pateikti tiesiogiai su ginčo dalyku susijusius įrodymus, todėl neįvykdė CPK 178 straipsnio pareigos, pažeidė proceso šalių sąžiningumo ir bendradarbiavimo principus. Atsakovėms turėjo būti taikyta contra spoliatorem (pažeidėjui nepalanki, prieš pažeidėją) taisyklė. Byloje ne tik neįrodytas ginčijamų sandorių realumas ir teisėtumas, bet ir nepaneigtos pagrįstos abejonės dėl šių sandorių tikrumo.

Atsakovė „STATUM“ EOOD atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 13 d. nutarties dalį dėl priešieškinio atmetimo palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo tokius argumentus:

Perleidimo sutarties Nr. 1 teisėtumo vertinimo aplinkybės, kurias įsiteisėjusiais sprendimais jau konstatavo teismai, yra ne tik dalimi, bet ir tiesiogiai susijusios su perleidimo sutarties Nr. 2 teisėtumo vertinimu.

Bankroto bylos iškėlimas neturi įtakos arbitražinio susitarimo galiojimui ir nesuponuoja ginčo nearbitruotinumo. Arbitražiniai susitarimai įtvirtinti perleidimo sutartyse ir yra galiojantys, todėl ginčas pagal priešieškinį spręstinas ne bendrosios kompetencijos teisme, o Respublikiniame komercinio arbitražo teisme.

Apeliantės priešieškinyje nurodyti argumentai dėl perleidimo sutarties Nr. 2 neteisėtumo yra tapatūs perleidimo sutarties Nr. 1 negaliojimo argumentams, dėl kurių teismas nutartyje pagrįstai nurodė, kad šie yra išnagrinėti įsiteisėjusiais teismų sprendimais.

Apeliantės pateikti rašytiniai įrodymai nesudaro pagrindo naikinti perleidimo sutartis.

Teismas pagrįstai, konstatavęs, kad ginčas pagal priešieškinį nagrinėtinas arbitraže, nesiėmė papildomų, perteklinių veiksmų, nes ginčas nepatenka į nagrinėtų teisme apimtį.

Atsakovė „STATUM“ EOOD atsiliepimu į prisidėjimą prie atskirojo skundo prašo prisidėjimą prie atskirojo skundo atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 13 d. nutarties dalį dėl priešieškinio atmetimo palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo tokius argumentus:

Pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai taikė prejudiciją. Apeliantės procesiniais dokumentais pradėtoje ankstesnėje byloje, kurioje aktyviai dalyvavo ir kreditorė UAB „8 stebuklas“, perleidimo sutarties Nr. 1 negaliojimo pagrindai buvo tiesioginis bylos nagrinėjimo dalykas ir dėl šių pagrindų pasisakyta, jie atmesti įsiteisėjusiomis teismų nutartimis.

Tiek „STATUM“ EOOD, tiek UAB „Estero” niekada neatsisakė arbitražinių išlygų ir jurisdikcijos klausimą teisme iškėlė nedelsiant bei jį palaikė ir palaiko viso proceso metu. Vien abstraktus viešojo intereso buvimas ar ryšys su bankrutuojančia bendrove savaime nepanaikina arbitražinio susitarimo galios, ypač jei ginčas kyla iš sutarties vykdymo.

Nei LUAB „KARDOS“, nei UAB „8 stebuklas“ viso proceso metu nepateikė pagrįstų įrodymų, kad „STATUM“ EOOD perleidimo sutartys Nr. 1 ir Nr. 2 yra suklastotos. FNTT apklausos protokolas nėra pakankamas įrodymas teigti, kad sandoriai suklastoti. Nei UAB „8 stebuklas“, nei LUAB „KARDOS“ byloje neparašė skirti teismo ekspertizių, neprašė kviesti liudytojų, taigi tinkamai nevykdė įrodinėjimo pareigos.

Teismas pagrįstai, konstatavęs, kad ginčas pagal priešieškinį nagrinėtinas arbitraže, nesiėmė papildomų, perteklinių veiksmų, nes ginčas net nepatenka į nagrinėtų teisme ginčų apimtį.

Kreditorė UAB „8 stebuklas”, galimai neteisėtai organizuodama LUAB „Finiens“ ir LUAB „KARDOS“ nemokumo administratorių veiklą, teikdama įvairius prašymus, skundus, reikalavimus, siekia realizuoti savo pačios neteisėtus tikslus LUAB „Finiens“ bankroto procese.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atmestas priešieškinis, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties dalies negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ir prisidėjimo prie jo ribų.

Dėl atsakovės „STATUM“ EOOD atstovės įgaliojimų patikrinimo

Apeliantė Lietuvos apeliaciniam teismui 2026 m. gegužės 25 d. pateikė prašymą ex officio įvertinti atsakovės „STATUM“ EOOD atstovės advokatės R. J. įgaliojimų teisėtumą.

Prašyme nurodyta, kad atsakovės „STATUM“ EOOD vadovu registruotas asmuo S. I. R. ikiteisminiame tyrime Nr. 0360001319 yra davęs parodymus, jog jis dokumentų „STATUM“ EOOD vardu nepasirašinėjo, faktiškai bendrovės vadovo funkcijų neatliko ir nėra susipažinęs su įmonės veikla. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių neįvertino ir netikrino, ar atsakovę byloje atstovauja teisėti atstovai. Be to, apeliantė teigia, kad advokatės R. J. atstovavimo sutartyje esantis S. I. R. parašas vizualiai reikšmingai skiriasi nuo jo parašo, esančio ikiteisminio tyrimo apklausos protokole.

Atsižvelgdama į tai, apeliantė prašo teismo ex officio įvertinti atsakovės „STATUM“ EOOD atstovės advokatės R. J. įgaliojimų teisėtumą minėto ikiteisminio tyrimo kontekste bei spręsti dėl galimų absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų pagal CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktą, susijusių su galbūt netinkamu atsakovės atstovavimu.

Kreditorė UAB „8 stebuklas“ sutinka su BUAB „KARDOS“ 2026 m. gegužės 25 d. prašyme išdėstytais argumentais dėl būtinybės ex officio įvertinti „STATUM“ EOOD vardu veikiančių atstovų įgaliojimų teisėtumą ir tinkamą šios bendrovės atstovavimą procese. Nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu „STATUM“ EOOD vadovu registruotas asmuo S. I. R. davė parodymus, jog jis faktiškai nevykdė vadovo funkcijų, nepriiminėjo sprendimų bendrovės vardu, nepasirašinėjo dokumentų ir nedalyvavo bendrovės veikloje bei jos atstovavime teismuose. Tuo tarpu byloje esantys duomenys rodo, kad „STATUM“ EOOD atstovavimo sutartis su advokate sudaryta būtent S. I. R. vardu, tai prieštarauja jo parodymams ir kelia pagrįstų abejonių dėl įgaliojimų suteikimo teisėtumo bei faktinio atstovavimo pagrindo. Esant tokiems objektyviems prieštaravimams tarp procesinių dokumentų ir ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, UAB „8 stebuklas“ teigimu, teismas negali apsiriboti formaliu įgaliojimų egzistavimo konstatavimu ir privalo ex officio patikrinti, ar „STATUM“ EOOD procese yra tinkamai atstovaujama, nes tinkamas proceso dalyvio atstovavimas nėra vien šalių dispozicijos klausimas, o esminė proceso teisėtumo garantija.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės nurodyti argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti proceso teisės normų pažeidimo ar abejoti atsakovės „STATUM“ EOOD procesinio atstovavimo teisėtumu, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šiuo aspektu laikytinas pagrįstu ir teisėtu.

Pirma, civiliniame procese atstovavimo teisėtumas vertinamas pagal byloje pateiktus atstovavimo teisę patvirtinančius dokumentus, jų formą ir turinį (CPK 51, 56, 57 straipsniai). Kai pateikiamas tinkamai įformintas įgaliojimas ar kitas atstovavimo pagrindą patvirtinantis dokumentas, atstovo teisės ir pareigos pripažįstamos pagal šiuos dokumentus, nebent jos būtų nuginčytos įstatymų nustatyta tvarka pateikus pakankamus ir patikimus įrodymus. Vien deklaratyvūs abejones keliantys teiginiai ar subjektyvus parašų palyginimas šio vertinimo nepagrindžia.

Antra, apeliantės nurodyti S. I. R. parodymai ikiteisminiame tyrime Nr. 0360001319 savaime nepatvirtina, kad šioje civilinėje byloje pateikti procesiniai dokumentai ar atstovavimo pagrindą patvirtinantys dokumentai yra suklastoti ar negaliojantys. Skirtinguose procesuose duoti paaiškinimai vertinami individualiai, atsižvelgiant į jų reikšmę konkrečiam ginčo dalykui ir įrodymų visumą, todėl vien kitame procese pateikti parodymai nesudaro pakankamo pagrindo paneigti byloje esančių dokumentų galiojimo ar autentiškumo.

Trečia, teismo pareiga ex officio vertinti proceso dalyvių atstovavimo teisėtumą nereiškia pareigos atlikti kiekvieno šalies ginčijamo fakto ar dokumento autentiškumo patikrinimą nesant tam pakankamo procesinio pagrindo. Teismas imasi aktyvių procesinių veiksmų tik tuomet, kai egzistuoja objektyvūs duomenys, leidžiantys pagrįstai abejoti pateiktų dokumentų tikrumu ir (ar) galiojimu. Nagrinėjamu atveju tokių duomenų nepateikta.

Ketvirta, parašo autentiškumo vertinimas yra specialiųjų žinių reikalaujantis klausimas, paprastai sprendžiamas skiriant teismo ekspertizę. Vien vizualinis parašų palyginimas nėra pakankamas pagrindas konstatuoti dokumento klastojimą ar jo negaliojimą. Apeliantė nepateikė ekspertinio tyrimo ar kitų objektyvių įrodymų, patvirtinančių jos abejones. Be to, teisėjų kolegija neturi objektyvaus pagrindo abejoti, kad atstovavimo sutartį su S. I. R. sudariusi advokatė neįsitikino jo tapatybe.

Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, kad byloje nėra pagrindo konstatuoti procesinio pažeidimo ar CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinto absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo dėl galimai netinkamo atsakovės atstovavimo. Todėl apeliantės argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl atsakovės „STATUM“ EOOD prašymo dėl duomenų išreikalavimo

Atsakovė „STATUM“ EOOD prašo išreikalauti iš UAB „8 stebuklas“, AB „Swedbank“ visus dokumentus, kurie patvirtintų UAB „8 stebuklas“ 2 000 000 Eur lėšų, už kurias buvo įgytas finansinis reikalavimas į BUAB „Finiens“ iš AB „Swedbank“, pradinę kilmę, t. y. kas buvo (yra) pirminis šių lėšų savininkas. Nurodo, kad viešai prieinami duomenys leidžia abejoti UAB „8 stebuklas“ galimybėmis disponuoti tokio dydžio lėšomis, nes bendrovė tuo metu negavo pajamų, kurios paaiškintų finansinio reikalavimo įsigijimą. Atsakovė taip pat remiasi viešojoje erdvėje aptartais AB „Swedbank“ pinigų plovimo prevencijos pažeidimų atvejais ir kelia prielaidą, kad UAB „8 stebuklas“ lėšų kilmės patikrinimas galėjo būti nepakankamas. Nustačius, kad finansinis reikalavimas buvo įgytas naudojant neteisėtos kilmės lėšas, kiltų abejonių dėl UAB „8 stebuklas“ teisės veikti kaip kreditorei šiame procese. Todėl, atsakovės nuomone, tik išreikalavus minėtus dokumentus būtų galima patvirtinti arba paneigti šias aplinkybes.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamos bylos dalykas nėra UAB „8 stebuklas“ finansinio reikalavimo įsigijimo aplinkybių ar lėšų kilmės teisėtumo vertinimas, nusprendžia, jog atsakovės prašomi išreikalauti dokumentai nėra tiesiogiai susiję su byloje nustatinėjamomis aplinkybėmis ir neturi reikšmės nagrinėjamo ginčo išsprendimui. Todėl prašymas atmetamas.

Dėl atsakovės UAB „Estero“ ir atsakovės „STATUM“ EOOD prašymų sustabdyti bylos nagrinėjimą

Lietuvos apeliaciniame teisme gautas atsakovės UAB „Estero“ prašymas sustabdyti apeliacinės instancijos nagrinėjamą civilinę bylą CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu iki bus išspręstas Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamas klausimas dėl BUAB „Finiens“ nemokumo administratoriaus UAB „Ius Positivum“ atstatydinimo ir naujo nemokumo administratoriaus paskyrimo.

Prašymas grindžiamas tuo, kad nagrinėjamas nemokumo administratoriaus atstatydinimo klausimas, atsakovės vertinimu, turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai. UAB „Estero“ teigimu, nuo šio klausimo išsprendimo priklauso, ar BUAB „Finiens“ procesinė pozicija ir procesiniai veiksmai buvo formuojami nešališkai ir nesant interesų konflikto. Atsakovė nurodo, kad nemokumo administratorius yra susijęs su kai kuriais proceso dalyviais ir galimai palaikė BUAB „KARDOS“ procesinę poziciją, todėl tik paskyrus naują administratorių būtų užtikrintas objektyvus BUAB „Finiens“ interesų atstovavimas.

Kreditorė UAB „8 stebuklas“ prieštarauja dėl UAB „Estero“ prašymo sustabdyti bylą ir nurodo, kad jis yra nepagrįstas, nes grindžiamas aplinkybėmis, nesusijusiomis su nagrinėjamos bylos dalyku. Šioje byloje sprendžiami klausimai dėl reikalavimo teisės perėjimo ir ginčijamų sandorių teisėtumo, tuo tarpu BUAB „Finiens“ nemokumo administratoriaus atstatydinimo klausimas yra savarankiškas procesinis klausimas, neturintis prejudicinio ryšio su šia byla. Kreditorės vertinimu, nėra nei privalomojo, nei fakultatyviojo bylos sustabdymo pagrindų, o UAB „Estero“ prašymas laikytinas nepagrįstu ir atmestinu.

Ieškovė (kreditorė) BUAB „KARDOS“ taip pat prieštarauja dėl UAB „Estero“ prašymo sustabdyti bylą ir nurodo, kad jis yra nepagrįstas, nes grindžiamas aplinkybėmis, kurios nesusijusios su nagrinėjamos apeliacinės bylos dalyku. Pažymi, kad prašymas siejamas su BUAB „Finiens“ nemokumo administratoriaus atstatydinimo procedūra, tačiau šis klausimas yra savarankiškas, procedūrinio pobūdžio ir neturi teisinio ar faktinio ryšio su nagrinėjamu atskiruoju skundu dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria išspręstas priešieškinio atmetimo klausimas. Kreditorės teigimu, tarp nurodytų aplinkybių ir nagrinėjamo ginčo nėra prejudicinio ryšio, skiriasi ginčo dalykas ir pagrindas, todėl nėra nei privalomojo, nei fakultatyvaus bylos sustabdymo pagrindo. Be to, prašymas laikytinas nepagrįstu ir iš esmės nukreiptu į proceso vilkinimą bei nepagrįstą apeliacinio proceso užtęsimo siekį.

Teisėjų kolegija, įvertinusi UAB „Estero“ prašymo argumentus, daro išvadą, kad prašymo nėra pagrindo tenkinti.

Pagal CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punktą teismas privalo sustabdyti bylą tik tuo atveju, kai jos negalima išnagrinėti iki bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, administracine ar baudžiamąja tvarka. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad šis pagrindas taikomas tik esant tiesioginiam prejudiciniam ryšiui, kai kitoje byloje nustatytinos aplinkybės turi esminę reikšmę nagrinėjamam ginčui ir be jų nustatymo teismas negali priimti teisėto ir pagrįsto sprendimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-568-611/2016 53 punktas).

Nagrinėjamu atveju UAB „Estero“ prašymas grindžiamas aplinkybe, kad Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamas nemokumo administratoriaus atstatydinimo klausimas, nes nemokumo administratorius, atsakovės vertinimu, nėra nešališkas. Tačiau šios aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti objektyvų negalimumą nagrinėti šią bylą.

Šioje byloje sprendžiami klausimai yra susiję su reikalavimo teisių perleidimo sandorių teisinėmis pasekmėmis, jų galiojimu, apimtimi ir kreditoriaus statuso nustatymu bankroto procese. Tuo tarpu kitoje byloje sprendžiamas nemokumo administratoriaus tinkamumo eiti pareigas klausimas. Todėl šių bylų dalykas nėra tapatus, o procesinis sprendimas dėl nemokumo administratoriaus atstatydinimo neturi prejudicinės reikšmės nagrinėjamoje byloje.

Teisėjų kolegija pažymi, kad galimas nemokumo administratoriaus pakeitimas nepakeistų nei bylos dalyko, nei įrodymų, nei materialiųjų teisinių santykių turinio. Galimi nemokumo administratoriaus veiksmų ar procesinės pozicijos pokyčiai nesudaro CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto pagrindo, nes proceso dalyvio atstovavimo pasikeitimas savaime nereiškia objektyvaus negalimumo išnagrinėti bylą.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra nustatyta aplinkybių, sudarančių pagrindą sustabdyti bylos nagrinėjimą iki bus išspręstas klausimas dėl BUAB „Finiens“ nemokumo administratoriaus atstatydinimo, todėl UAB „Estero“ prašymas atmetamas.

Teisme taip pat gautas atsakovės „STATUM“ EOOD prašymas sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą iki bus galutinai išnagrinėta Respublikiniame komercinio arbitražo teisme nagrinėjama arbitražo byla Nr. 2025-12-29/3 pagal „STATUM“ EOOD ieškinį atsakovei BUAB „KARDOS“ dėl 1 397 573 Eur skolos ir palūkanų priteisimo.

Nurodoma, kad arbitražo byloje nagrinėjamas ginčas dėl 1 397 573 Eur skolos ir palūkanų priteisimo yra susijęs su šioje byloje nagrinėjamais klausimais, inter alia (be kita ko) dėl perleidimo sutarties Nr. 1 teisinių pasekmių, arbitražinės išlygos galiojimo ir arbitražo jurisdikcijos. Taip pat teigiama, kad BUAB „KARDOS“ tiek šioje, tiek arbitražo byloje kelia res judicata taikymo ir arbitražinio susitarimo nebuvimo klausimus.

Atsakovės teigimu, arbitražo byloje reikalavimai grindžiami perleidimo sutarties Nr. 1 pagrindu sudarytu atskiruoju susitarimu, todėl arbitražo byloje nagrinėjami klausimai, jos vertinimu, turi reikšmės ir šioje byloje.

Atsakovės vertinimu, lygiagretus tų pačių teisinių klausimų nagrinėjimas teisme ir arbitraže gali lemti prieštaringų procesinių sprendimų riziką, todėl prašoma sustabdyti bylos nagrinėjimą.

Dėl šio prašymo (ne)pagrįstumo kitų šalių nuomonių nebuvo (nėra) gauta.

Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovės „STATUM“ EOOD argumentus, sprendžia, kad jie nėra pagrįsti.

CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas privalomojo bylos sustabdymo pagrindas taikomas tik esant tiesioginiam prejudiciniam ryšiui tarp bylų, kai kitoje byloje nustatytinos aplinkybės turi esminę reikšmę nagrinėjamam ginčui ir be jų nustatymo teismas negali priimti teisėto ir pagrįsto sprendimo.

Nagrinėjamu atveju arbitražo byloje sprendžiamas ginčas dėl piniginio reikalavimo priteisimo, grindžiamas perleidimo sutarties Nr. 1 pagrindu sudarytu susitarimu. Tuo tarpu šioje byloje sprendžiami klausimai yra susiję su reikalavimo teisių perleidimo sandorių teisiniu vertinimu, jų galiojimu, apimtimi ir reikšme kreditoriaus statusui bankroto procese.

Nurodomi argumentai dėl ginčų tapatumo ir res judicata principo yra susiję su arbitražo byloje nagrinėjamo reikalavimo priteisti pinigus ir ankstesnių teismų sprendimų pasekmėmis, tačiau jie nepaneigia šioje byloje nagrinėjamo ginčo dalyko. Arbitražo teismo sprendimas dėl skolos priteisimo neturės prejudicinės reikšmės šioje byloje sprendžiamiems klausimams.

Skirtingas ginčų pobūdis – arbitraže nagrinėjamas reikalavimas priteisti pinigus, o šioje byloje – reikalavimo teisių perleidimo teisėtumo ir kreditoriaus statuso vertinimas – patvirtina, kad bylų dalykai nėra prejudiciškai susiję.

Argumentai dėl galimos prieštaringų sprendimų rizikos yra hipotetinio pobūdžio ir savaime nesudaro CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto bylos sustabdymo pagrindo. Vien lygiagreti procesų eiga ar galimas rezultatų nesutapimas nereiškia objektyvaus negalimumo išnagrinėti bylą.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimo iki bus išnagrinėta arbitražo byla Nr. 2025-12-29/3, todėl „STATUM“ EOOD prašymas netenkinamas.

Dėl esminių faktinių aplinkybių

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 10 d. nutartimi UAB „Finiens“ iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta UAB „Reniva“, nutartis įsiteisėjo 2018 m. lapkričio 7 d. 2021 m. vasario 18 d. nutartimi BUAB „Finiens“ pripažinta likviduojama dėl bankroto. Ši nutartis įsiteisėjo 2021 m. balandžio 29 d. Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 4 d. nutartimi iš LUAB „Finiens“ nemokumo administratorės pareigų atstatydinta UAB ,,Reniva“ ir LUAB „Finiens“ nemokumo administratore paskirta UAB „Ius Positivum“.

UAB „Sorita“ 2019 m. sausio 18 d. išdavė neprotestuotiną vekselį, kuriuo UAB „Sorita“ iki 2019 m. birželio 1 d. įsipareigojo sumokėti UAB „KARDOS“ 1 680 000 Eur. UAB „Sorita“ ir UAB „KARDOS“ 2019 m. balandžio 24 d. sudarė hipotekos sutartį, kuria užtikrintas prievolės, kylančios iš 2019 m. sausio 18 d. paprastojo neprotestuotino vekselio, įvykdymas. UAB „Sorita“ 2019 m. gegužės 10 d. sutarties pagrindu pardavė nekilnojamąjį turtą UAB „KARDOS“ už 686 594 Eur kainą, kurios dalis (597 210 Eur) padengta įskaitymu pagal UAB „Sorita“ prievolę grąžinti pareiškėjai 1 680 000 Eur, gautus iš UAB „Sorita“ pagal 2019 m. sausio 18 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį. Minėta sutartimi buvo susitarta, kad UAB „Sorita“ pagal 2019 m. sausio 18 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį lieka skolinga UAB „KARDOS“ 1 082 790 Eur.

Vilniaus apygardos teismas 2021 m. gruodžio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1171-855/2021, kuris paliktas nepakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-603-553/2022: pripažino negaliojančiomis UAB „Sorita“ ir UAB „KARDOS“ 2019 m. balandžio 25 d. ir 2019 m. gegužės 10 d. sudarytas nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis; taikė restituciją ir grąžino LUAB „Finiens“ nuosavybės teises į iš UAB „Sorita“ ir UAB „KARDOS“ ginčo sutartimis perleistą nekilnojamąjį turtą; grąžino UAB „KARDOS“ reikalavimo teisę į UAB „Sorita“ dėl 1 197 210 Eur; pripažino negaliojančiomis 2019 m. balandžio 24 d. UAB „Sorita“, kaip skolininkės ir įkaito davėjos, bei UAB „KARDOS“, kaip hipotekos kreditorės, sudarytą sutartinės hipotekos sutartį, išskyrus dalį dėl žemės sklypo hipotekos. Taigi Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1171-855/2021, kuris paliktas nepakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-603-553/2022, restitucijos pagrindu buvo grąžinta UAB „KARDOS“ reikalavimo teisė ir į 597 210 Eur, kurie buvo panaudoti kaip atsiskaitymas už nekilnojamąjį turtą. UAB „KARDOS“ atgavo 1 680 000 Eur reikalavimo teisę į UAB „Sorita“ pagal 2019 m. sausio 18 d. išrašytą neprotestuotiną vekselį. 2022 m. gegužės 16 d. buvo išduotas vykdomasis įrašas dėl 1 680 000 Eur skolos pagal 2019 m. sausio 18 d. vekselį išieškojimo iš UAB „Sorita“.

UAB „KARDOS“ 2022 m. spalio 19 d. pateikė prašymą įtraukti į LUAB „Finiens“ kreditorių į hipoteka užtikrintų finansinių reikalavimų sąrašą su 2 520 000 Eur finansiniu reikalavimu. Finansinis reikalavimas buvo grindžiamas: 1) Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1171-855/2021; 2) Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-603-553/2022; 3) 2022 m. balandžio 22 d. išrašu iš valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro Nekilnojamojo turto registro bei Sutarčių ir teisių suvaržymo registro dėl hipotekos duomenų.

Vilniaus apygardos teismas 2022 m. gruodžio 23 d. nutartimi patenkino UAB „KARDOS“ prašymą dėl 2 459 900 Eur (I etapas – 1 680 000 Eur; II etapas – 779 900 Eur) finansinio reikalavimo patvirtinimo LUAB „Finiens“ bankroto byloje. Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2021 m. gruodžio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1171-855/2021 sukūrė situaciją, kai UAB „Sorita“ turimos prievolės UAB „KARDOS“ buvo užtikrintos LUAB „FINIENS“ nuosavybės teise valdomu nekilnojamuoju turtu (21 žemės sklypu), iš esmės įtvirtinant svetimo daikto hipoteką UAB „KARDOS“ naudai. Finansinio reikalavimo dydis nustatytas, atsižvelgiant į UAB „ideaArt“ 2022 m. gegužės 13 d. parengtą nekilnojamojo turto kainos nustatymo išvadą, kurioje pateiktu įvertinimu UAB „KARDOS“ naudai įkeistų ir LUAB „Finiens“ nuosavybės teise valdomų nekilnojamojo turto objektų bendra vertė yra 2 459 900 Eur.

Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. vasario 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-174-798/2023 paliko Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 23 d. nutartį nepakeistą. Teismas atsisakė priimti UAB „8 stebuklas“ pateiktą UAB „Centro kubas-Nekilnojamasis turtas“ 2023 m. sausio 27 d. turto vertinimo išvadą (turtas įvertintas 975 100 Eur) kaip pateiktą pavėluotai. Teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog UAB „KARDOS“ 2 459 900 Eur finansinis reikalavimas turi būti patvirtintas LUAB „Finiens“ bankroto byloje ir finansinio reikalavimo dydis pagrįstai nustatytas, atsižvelgiant į UAB „ideaArt“ 2022 m. gegužės 13 d. nekilnojamojo turto kainos nustatymo išvadą, nes teismui nebuvo pateikti kiti turto vertinimai, paneigiantys minėtą išvadą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. rugsėjo 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-231-1120/2023 paliko Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 23 d. nutarties ir Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. vasario 7 d. nutarties dalis dėl UAB „KARDOS“ 2 459 900 Eur finansinio reikalavimo patvirtinimo nepakeistomis. Kasacinis teismas nurodė, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai rėmėsi teismų sprendimais nustatyta aplinkybe, jog UAB „KARDOS“ yra sąžininga hipotekos kreditorė, todėl pakartotinai nevertino ir nenagrinėjo materialiųjų teisinių santykių, iš kurių kildinamas šis reikalavimas. Kasacinis teismas pažymėjo, kad byloje esant nenuginčytam įrodymui dėl UAB „KARDOS“ reikalavimo dydžio – dėl hipotekos duomenų 2022 m. balandžio 22 d. išrašui iš VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro bei Sutarčių ir teisių suvaržymo registro (2 520 000 Eur) bei duomenims (UAB „ideaArt“ 2022 m. gegužės 13 d. nekilnojamojo turto kainos nustatymo išvada) apie faktinę hipoteka įkeisto turto vertę (2 459 900 Eur), teismai pagrįstai patvirtino 2 459 900 Eur finansinį reikalavimą.

UAB „KARDOS“ 2023 m. vasario 22 d., t. y. po teismo nutarties dėl 2 459 900 Eur jos finansinio reikalavimo patvirtinimo LUAB „Finiens“ bankroto byloje įsiteisėjimo, perleidimo sutartimi Nr. 1 perleido „STATUM“ EOOD 2 459 900 Eur reikalavimo teisę ir visas iš jos kylančias bei su ja susijusias papildomas teises į skolininkę LUAB „Finiens“ (šios sutarties I.1 papunktis). Sutartyje nurodyta, kad visi tarp šalių kilę ginčai sprendžiami komercinio arbitražo teismuose Lietuvoje pagal „STATUM“ EOOD pasirinkimą (šios sutarties V.2 papunktis).

Vilniaus apygardos teismas 2023 m. balandžio 17 d. nutartimi išbraukė LUAB „KARDOS“ iš LUAB „Finiens“ kreditorių sąrašo ir vietoj jos įtraukė „STATUM“ EOOD su 2 459 900 Eur finansiniu reikalavimu. Nutartis įsiteisėjo 2023 m. balandžio 26 d.

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 10 d. nutartimi atsisakyta iškelti UAB „KARDOS“ restruktūrizavimo bylą ir iškelta bankroto byla bei nemokumo administratoriumi paskirtas Žilvinas Bliznikas, ši nutartis įsiteisėjo 2024 m. liepos 3 d. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 16 d. nutartimi bankrutuojančios UAB „KARDOS“ nemokumo administratore paskirta UAB „Ultima optio“.

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 9 d. nutartimi UAB „Sorita“ iškelta bankroto byla, nemokumo administratoriumi paskirtas Vytautas Glodenis. Nutartis įsiteisėjo 2025 m. kovo 6 d.

Vilniaus apygardos teismas 2025 m. liepos 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2308-430/2025 patvirtino antrosios eilės kreditorės BUAB „KARDOS“ finansinį reikalavimą 2 248 219 Eur (1 680 000 Eur – I etapas; 568 219 Eur (palūkanos) – II etapas) BUAB „Sorita“ bankroto byloje. Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. rugsėjo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-814-934/2025 paliko pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad 2019 m. sausio 18 d. vekselis ir jo pagrindu išduotas notaro vykdomasis įrašas, kuris nėra nuginčytas, tvirtinant jo pagrindu atsiradusį finansinį reikalavimą, laikytinas turinčiu privalomąją galią ir vykdytinas įstatymo nustatyta tvarka. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą patvirtinti BUAB „KARDOS“ 2 248 219 Eur finansinį reikalavimą BUAB „Sorita“ bankroto byloje, netikrindamas vykdomajame įraše nurodytų duomenų pagrįstumo.

Vilniaus apygardos teismas 2025 m. spalio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-3049-794/2025 netenkino LUAB „Finiens“ nemokumo administratorės prašymo dėl kreditorės „STATUM“ EOOD pašalinimo iš kreditorių sąrašo, į šį sąrašą vietoje „STATUM“ EOOD įtraukiant hipotekos kreditorių LUAB „KARDOS“. Lietuvos apeliacinis teismas 2026 m. sausio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-63-567/2026 Vilniaus apygardos teismo 2025 m. spalio 30 d. nutartį paliko nepakeistą.

„STATUM“ EOOD 2026 m. sausio 5 d. perleidimo sutartimi Nr. 2 perleido UAB „Estero“ 2 459 900 Eur reikalavimo teisę ir visas iš jos kylančias bei su ja susijusias papildomas teises į skolininkę LUAB „Finiens“ (šios sutarties I.1 papunktis). Visi ginčai pagal šį susitarimą (priedą), visus jo pakeitimus, papildomus susitarimus, kitus dokumentus, o taip pat ginčai dėl perleidžiamų reikalavimo teisių bei jų atsiradimo pagrindų, galutinai sprendžiami Respublikiniame komercinio arbitražo teisme pagal Respublikinio komercinio arbitražo teismo Reglamentą arbitrą (arbitrus) parenkant naujajam kreditoriui (UAB „Estero“) (šios sutarties 5.2 papunktis).

LUAB „Finiens“ nemokumo administratorė, remdamasi 2026 m. sausio 5 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi, Vilniaus apygardos teismui pateikė pareiškėjos (atsakovės) UAB „Estero“ prašymą dėl kreditorės „STATUM“ EOOD pakeitimo LUAB „Finiens“ bankroto byloje, t. y. vietoj kreditorės „STATUM“ EOOD į kreditorių sąrašą įtraukti hipotekos kreditorę UAB „Estero“ su 2 459 900 Eur finansiniu reikalavimu.

LUAB „KARDOS“ ir UAB „8 Stebuklas“, gindamos savo kaip LUAB „Finiens“ kreditorių teises, 2026 m. kovo 5 d. pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti niekinėmis nuo sudarymo momento (ab initio) kaip prieštaraujančias imperatyvioms teisės normoms: UAB „KARDOS“ ir „STATUM“ EOOD 2023 m. vasario 22 d. sudarytą reikalavimo teisių perleidimo sutartį (su visais priedais bei papildymais); „STATUM“ EOOD ir UAB „Estero“ 2026 m. sausio 5 d. sudarytą reikalavimo teisių perleidimo sutartį (su visais priedais bei papildymais).

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. balandžio 13 d. nutartimi atmetė kreditorių priešieškinį, nurodydamas, kad perleidimo sutarties Nr. 1 galiojimo ir jos pagrindu įvykusio kreditoriaus pasikeitimo aplinkybės jau yra nustatytos prejudicinę galią turinčiais įsiteisėjusiais teismų sprendimais, todėl negali būti iš naujo nagrinėjamos. Teismas taip pat nusprendė, kad byloje nėra pakankamo pagrindo perleidimo sutartį Nr. 2 pripažinti niekine, o reikalavimai dėl abiejų sutarčių galiojimo nagrinėtini arbitraže. Kartu teismas atsisakė tenkinti prašymą pakeisti kreditorę „STATUM“ EOOD jos teisių perėmėja UAB „Estero“ LUAB „Finiens“ bankroto byloje, motyvuodamas tuo, kad byloje nėra pakankamų ir patikimų duomenų, patvirtinančių perleidimo sutarties Nr. 2 realų įvykdymą ir reikalavimo teisės perėjimą UAB „Estero“, todėl nenustatytas pagrindas konstatuoti kreditorės pasikeitimą.

Byloje kilo ginčas dėl perleidimo sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 galiojimo ir jų sukeltų teisinių pasekmių, sprendžiant, ar jų pagrindu „STATUM“ EOOD, o vėliau UAB „Estero“, teisėtai įgijo LUAB „Finiens“ bankroto byloje patvirtintą 2 459 900 Eur finansinį reikalavimą ir su juo susijusias teises.

Apeliantės teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė nagrinėti priešieškinį, netinkamai taikė prejudicijos taisykles ir nepagrįstai pripažino, jog perleidimo sutarties Nr. 1 galiojimo klausimas jau išspręstas ankstesnėse bylose. Apeliančių vertinimu, ginčijamomis sutartimis buvo siekiama perleisti ne savarankišką piniginį reikalavimą, o hipoteka užtikrintą akcesorinę teisę, todėl sandoriams turėjo būti taikomi specialūs formos ir registravimo reikalavimai. Be to, apeliantės nesutinka su teismo išvada dėl ginčo arbitruotinumo, teigia, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus, nepakankamai ištyrė perleidimo sutarties Nr. 2 sudarymo aplinkybes ir nepagrįstai pripažino neįrodytomis aplinkybes, keliančias abejonių dėl ginčijamų sandorių teisėtumo.

Dėl prejudicijos taikymo ir priešieškinio išnagrinėjimo apimties

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad prejudicinę galią turi ne bet kurios ankstesniame teismo sprendime nurodytos aplinkybės, bet tik tie faktai, kurie buvo tiesioginis įrodinėjimo dalykas ir kurių nustatymas buvo būtinas ankstesnei bylai išspręsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-421/2019 39 punktas; 2023 m. liepos 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-823/2023 33 punktas). Dėl to prejudicijos taisyklės negali būti aiškinamos plečiamai ir taikomos tokioms aplinkybėms, kurios ankstesnėje byloje nebuvo savarankiškas ginčo dalykas ir nebuvo reikalingos teismo sprendimui priimti.

Nagrinėjamu atveju įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais buvo konstatuotas 2 459 900 Eur finansinio reikalavimo egzistavimas LUAB „Finiens“ bankroto byloje, jo dydis bei kreditoriaus pakeitimo procesinis pagrindas, kylantis iš perleidimo sutarties Nr. 1. Taip pat buvo išspręsti klausimai dėl kreditoriaus statuso pasikeitimo bankroto procese, t. y. procesinio teisių perėmimo.

Tačiau minėtuose procesuose nebuvo nagrinėjamas ir sprendžiamas klausimas dėl perleidimo sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 dalyko, perleistų teisių apimties bei šių sandorių galiojimo imperatyviųjų teisės normų taikymo aspektu. Ankstesnėse bylose nebuvo vertinama, kokios konkrečiai teisės buvo perleistos ginčijamais sandoriais, ar jos galėjo būti savarankiškas civilinių teisių apyvartos objektas, taip pat nebuvo sprendžiamas klausimas dėl šių sandorių atitikties įstatymo reikalavimams. Todėl šios aplinkybės nelaikytinos prejudiciškai nustatytomis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmę sudaro būtent ginčas dėl perleidimo sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 turinio ir jų sukeltų teisinių pasekmių. Apeliantės laikosi pozicijos, kad šiomis sutartimis buvo siekiama perleisti hipoteka užtikrintas akcesorines teises, kurios negalėjo būti perleistos atsietai nuo pagrindinio reikalavimo, tuo tarpu priešinga šalis teigia, kad buvo perleistas savarankiškas LUAB „Finiens“ bankroto byloje patvirtintas finansinis reikalavimas. Šios aplinkybės ankstesnėse bylose nebuvo tiriamos ir vertinamos.

Atsižvelgiant į tai, vien ankstesniuose procesuose konstatuotas kreditoriaus pakeitimo faktas savaime neatsako į klausimą, kokios teisės buvo perleistos ginčijamomis sutartimis ir ar šie sandoriai sukėlė apeliantei ginčijamas teisines pasekmes. Todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo apsiriboti vien prejudicinę galią turinčių aplinkybių konstatavimu, bet turėjo iš esmės ištirti priešieškinyje nurodytus argumentus dėl ginčijamų sandorių dalyko, perleistų teisių apimties ir jų galiojimo.

Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CPK 182 straipsnio nuostatas, nepagrįstai išplėtė prejudicijos ribas ir dėl to neištyrė visų aplinkybių, turinčių esminę reikšmę teisingam bylos išsprendimui. Tokie proceso teisės pažeidimai sudaro pagrindą konstatuoti, kad bylos esmė nebuvo atskleista.

Dėl arbitražinės išlygos galiojimo

KAĮ 49 straipsnio 7 dalis nustato, kad bankroto bylos iškėlimas arbitražinio susitarimo šaliai savaime nepanaikina arbitražinio susitarimo galiojimo ir nedaro įtakos galimybei ginčą spręsti arbitraže. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant dėl arbitražinio susitarimo taikymo, teismas privalo neapsiriboti formaliu jo egzistavimo konstatavimu, o turi įvertinti ginčo pobūdį, arbitražinio susitarimo materialinę taikymo apimtį bei tai, ar konkretus ginčas pagal savo prigimtį gali būti veiksmingai nagrinėjamas arbitraže (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428-690/2016; 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-488-469/2018).

Teisėjų kolegija pažymi, kad arbitražinės išlygos buvimas savaime nesuponuoja išvados, jog visi su atitinkamu sandoriu susiję ginčai be išimties turi būti sprendžiami arbitraže. Ši taisyklė ypač aktuali tais atvejais, kai ginčas kyla nemokumo procese ir yra susijęs su kreditorių teisinio statuso bei jų reikalavimų apimties nustatymu. Tokiose situacijose ginčas gali įgyti viešojo intereso elementų, nes jo išsprendimas daro įtaką ne tik sutartinių santykių šalims, bet ir visai kreditorių visumai, todėl jo kvalifikavimas kaip išimtinai inter partes (tarp sutarties šalių) ginčo nėra savaime preziumuojamas.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl arbitražinės išlygos taikymo, iš esmės apsiribojo formaliu jos egzistavimo konstatavimu ir nepakankamai įvertino ginčo materialųjį pobūdį. Priešieškinio reikalavimai yra susiję ne vien su šalių tarpusavio sutartinių teisių aiškinimu, bet ir su klausimu, ar reikalavimo teisių perleidimo sutarčių pagrindu apskritai įvyko kreditoriaus pasikeitimas, kuris lemia asmens statusą LUAB „Finiens“ nemokumo byloje ir turi įtakos kitų kreditorių teisinei padėčiai.

Sprendžiant dėl arbitražinio susitarimo taikymo, būtina nustatyti, ar ginčas savo esme išlieka autonomiškas sutartinis (inter partes) ginčas, apsiribojantis šalių tarpusavio teisių ir pareigų aiškinimu, ar jis yra neatskiriamai susijęs su nemokumo procesu ir kreditorių statuso nustatymu, turinčiu poveikį tretiesiems asmenims. Tik pirmuoju atveju gali būti pagrindas konstatuoti, kad ginčas patenka į arbitražinės išlygos taikymo sritį.

Kadangi nagrinėjamu atveju ginčo kvalifikavimas dėl reikalavimo teisių perleidimo sutarčių turinio, apimties ir jų teisinių pasekmių kreditoriaus statusui nebuvo atliktas pakankamai išsamiai, pirmosios instancijos teismas neturėjo pakankamo pagrindo spręsti dėl arbitražinės išlygos taikymo kaip procesinės kliūties nagrinėti priešieškinį teisme. Vien formalus arbitražinės išlygos egzistavimo konstatavimas, nesant išsamiai įvertinto ginčo pobūdžio ir jo santykio su nemokumo procesu, nesudaro pakankamo pagrindo riboti teismo jurisdikciją.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad arbitražinės išlygos taikymo klausimas nagrinėjamoje byloje gali būti galutinai išspręstas tik tinkamai kvalifikavus ginčą ir nustačius, ar jis savo esme yra sutartinis (inter partes) ginčas, ar ginčas dėl kreditoriaus statuso nustatymo nemokumo procese. Tik atlikus šį vertinimą galima spręsti, ar ginčas patenka į arbitražinio susitarimo taikymo sritį, ar jis priklauso teismo kompetencijai nemokumo byloje.

Dėl teisėjo vadovavimo nemokumo procesui pažeidimo

Apeliantės iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vykdydamas nemokumo bylai būdingą aktyvų procesinį vaidmenį, pažeidė proceso koncentracijos, šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principus, netinkamai organizavo įrodymų tyrimą, nevienodai paskirstė procesines pareigas bei neužtikrino visapusiško reikšmingų aplinkybių, ypač susijusių su perleidimo sutarties Nr. 2 sudarymu, turiniu ir realiu vykdymu, ištyrimo.

Vertinant šiuos argumentus, pažymėtina, kad nemokumo procese teismas išties atlieka aktyvesnį vaidmenį nei dispozityviame civiliniame procese – jis turi pareigą užtikrinti kreditorių interesų pusiausvyrą, viešojo intereso apsaugą bei teisingą ir operatyvią proceso eigą. Vis dėlto šis aktyvumas nepaneigia šalių pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiami jų reikalavimai, ir nesuponuoja teismo pareigos perimti įrodinėjimo naštą ar užimti vienos iš šalių procesinę poziciją.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas ėmėsi procesinių priemonių ginčo faktinėms aplinkybėms išsiaiškinti – nustatė terminus dokumentams pateikti, įpareigojo pateikti perleidimo sutarties Nr. 2 originalą, atsiskaitymą patvirtinančius dokumentus bei kitus sandorių vykdymą pagrindžiančius duomenis. Tokie teismo veiksmai atitinka aktyvaus teismo vaidmens nemokumo procese standartą ir negali būti vertinami kaip šalių procesinių teisių ribojimas.

Tai, kad tam tikri teismo reikalauti dokumentai nebuvo pateikti arba pateikti ne visi, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti teisėjo vadovavimo procesui pažeidimo. Priešingai, procesinė rizika dėl neįvykdytos įrodinėjimo pareigos tenka tai šaliai, kuri remiasi atitinkamomis aplinkybėmis savo reikalavimams pagrįsti.

Apeliančių argumentai šiuo aspektu iš esmės suponuoja nesutikimą su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir išvada dėl nepakankamo reikalavimo teisių perleidimo sandorių realumo bei įvykdymo įrodymo, tačiau vien tokia aplinkybė nereiškia proceso teisės normų pažeidimo ar teisėjo šališkumo.

Apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neperžengė jam suteiktų procesinio vadovavimo ribų, o apeliančių teisė į teisingą procesą ir veiksmingą teisminę gynybą nebuvo pažeista. Visgi kartu pažymėtina, kad būtent nepakankamas ginčijamų reikalavimo teisių perleidimo sutarčių realaus sudarymo ir vykdymo įvertinimas buvo reikšmingas nustatant bylos esmę, tačiau tai laikytina įrodymų tyrimo ir ginčo esmės neatskleidimo, o ne proceso vadovavimo pažeidimo problema.

Dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo

Apeliantės iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, nepagrįstai reikalavo iš jų įrodyti aplinkybes, kuriomis turėjo remtis priešinga šalis, neįvertino atsakovių nepateiktų teismo reikalautų dokumentų, taip pat nepakankamai ištyrė perleidimo sutarties Nr. 2 sudarymo, galiojimo ir realaus įvykdymo aplinkybes.

Vertinant šiuos argumentus, pažymėtina, kad pagal CPK 178 straipsnį įrodinėjimo pareiga tenka šaliai, kuri remiasi tam tikromis aplinkybėmis kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Todėl subjektas, siekiantis būti pripažintas kreditoriaus teisių perėmėju nemokumo byloje, privalo pagrįsti ne tik reikalavimo teisių perleidimo sandorio sudarymo faktą, bet ir šio sandorio turinį, apimtį bei jo realų įvykdymą, kai šios aplinkybės yra ginčijamos ir turi esminę reikšmę kreditoriaus statuso nustatymui.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčas nėra apsiribojantis formaliu sandorio egzistavimo nustatymu, o apima reikalavimo teisės perėjimo realumo ir jos apimties įvertinimą. Esant tokiam ginčo pobūdžiui, pareiga pateikti esminius reikalavimo teisių perleidimo sudarymą ir įvykdymą patvirtinančius įrodymus (įskaitant sandorio originalą, atsiskaitymą pagrindžiančius dokumentus, susitarimus dėl atsiskaitymo sąlygų ir kitus sandorio vykdymą patvirtinančius duomenis) tenka būtent tai šaliai, kuri remiasi reikalavimo perleidimu kaip savo procesinės padėties bankroto byloje pagrindu.

Aplinkybė, kad atsakovės neįvykdė teismo nurodymų pateikti tam tikrus dokumentus, vertintina CPK 185 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių kontekste, t. y. kartu su kitais byloje esančiais duomenimis, tačiau savaime nesuponuoja procesinės prezumpcijos priešingos šalies nurodytų aplinkybių teisingumui. Teismas, vadovaudamasis įrodymų pakankamumo ir visapusiško vertinimo principais, sprendžia dėl visų įrodymų visumos, jų tarpusavio ryšio, patikimumo bei pakankamumo nustatyti reikšmingoms bylos aplinkybėms.

Apeliančių argumentas dėl tariamai netinkamo įrodinėjimo naštos „perkėlimo“ atmestinas, nes iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas ne perkėlė įrodinėjimo pareigą kitai šaliai, o vertino, ar byloje pateiktų duomenų pakanka konstatuoti reikalavimo teisės perėjimą ir jo apimtį. Toks vertinimas atitinka rungimosi principą ir teismo pareigą spręsti bylą pagal įrodymų visumą, o ne atskiras jų dalis.

Be to, pažymėtina, kad vien formalus reikalavimo teisių perleidimo sutarties egzistavimas, nesant ją patvirtinančių įvykdymo ir atsiskaitymo faktą pagrindžiančių duomenų, savaime negali būti laikomas pakankamu kreditoriaus teisių perėmimui nemokumo byloje konstatuoti. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad kreditoriaus statuso pasikeitimui pagrįsti būtina vertinti visą įrodymų visumą, o ne apsiriboti vien sandorio forma, laikytina atitinkančia CPK 185 straipsnyje įtvirtintą įrodymų visapusiško ir objektyvaus vertinimo standartą.

Dėl bylos procesinės baigties

Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą ir perduoda bylą nagrinėti iš naujo, kai nustatoma, kad neatskleista bylos esmė ir dėl byloje esančių duomenų bei įrodymų apeliacinės instancijos teismas negali išnagrinėti ginčo iš esmės.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bylos esmė laikoma neatskleista tuomet, kai pirmosios instancijos teismas neištyrė visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ar jų neįvertino, o jų visuma ir pobūdis lemia poreikį atlikti iš esmės naują bylos nagrinėjimą apeliacinėje instancijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2018 m. rugsėjo 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018 31 punktas; 2018 m. lapkričio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-446-378/2018 47 punktas; 2022 m. sausio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-123-823/2022 27 punktas).

Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sprendžiant, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo aplinkybes – jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir dėl naujų aplinkybių, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir pagrindą perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2010).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nes neišsamiai ištyrė ginčo esmę sudarančias aplinkybes, susijusias su 2023 m. vasario 22 d. ir 2026 m. sausio 5 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarčių turiniu, galiojimu bei jų teisinėmis pasekmėmis LUAB „Finiens“ bankroto byloje.

Esminis neišspręstas ginčo klausimas yra tai, ar minėtomis sutartimis buvo perleistas savarankiškas, bankroto byloje patvirtintas piniginis reikalavimas, ar tik iš hipotekos (akcesorinės teisės) kylanti užtikrinimo teisė, susijusi su pagrindine prievole pagal vekselį. Šio klausimo išsprendimas yra esminis nustatant kreditoriaus statuso teisėtumą bankroto byloje ir reikalavimo egzistavimą bei apimtį.

Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino sistemiškai, neanalizavo hipotekos akcesoriškumo principo taikymo reikalavimo perleidimui, neatskleidė, ar buvo perleista materialioji reikalavimo teisė, ar tik su ja susijusi užtikrinimo teisė, todėl nėra galimybės įvertinti ginčo kvalifikacijos tinkamumo.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos sąlygos. Byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas), įpareigojant ištirti perleidimo sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 dalyką ir apimtį, jų galiojimą, akcesoriškumo santykį bei šių aplinkybių įtaką kreditorių statusui nemokumo byloje.

Kadangi byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegija nesprendžia šalių apeliacinės instancijos teisme pateiktų papildomų rašytinių įrodymų priėmimo ir prijungimo prie bylos klausimo. Šis klausimas paliekamas spręsti bylą iš naujo nagrinėsiančiam pirmosios instancijos teismui.

Šioje proceso stadijoje nesprendžiamas ir šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas. Jis turės būti išspręstas pirmosios instancijos teismo, priimsiančio galutinį procesinį sprendimą byloje, atsižvelgiant į bylos išnagrinėjimo rezultatą (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 13 d. nutarties dalį, kuria atmestas kreditorių likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „KARDOS“ ir uždarosios akcinės bendrovės „8 stebuklas“ priešieškinis atsakovėms Bulgarijos ribotos atsakomybės juridiniam asmeniui „STATUM“ EOOD ir uždarajai akcinei bendrovei „Estero“, panaikinti ir perduoti šią dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.