Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Estero“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 30 d. nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal pareiškėjos likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Finiens“ nemokumo administratorės skundą dėl kreditorių susirinkimo 2025 m. rugsėjo 11 d. sprendimų 2–uoju, 3–iuoju, 4–uoju, 5–uoju, 6–uoju ir 7–uoju darbotvarkės klausimais panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

16. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 30 d. nutarties dalies, kuria patenkintas nemokumo administratorės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

17. Apeliantė UAB „Estero“ kartu su atskiruoju skundu pateikė rašytinius įrodymus: UAB „Estero“ susirašinėjimą su nemokumo administratore dėl lėšų pervedimo ir nemokumo administratorės prašymus apeliantei dėl lėšų pervedimo.

18. Nemokumo administratorė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą taip pat pateikė rašytinius įrodymus: 2021 m. vasario 19 d. LUAB „Finiens“ banko sąskaitos išrašą, 2021 m. vasario 19 d. LUAB „Finiens“ nemokumo administratorės prašymą, 2021 m. kovo 12 d. VMI atsakymą dėl nurašytų piniginių lėšų, Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 3 d. nutartį, 2025 m. rugsėjo 19 d. UAB „Estero“ prašymą ir elektroninį (toliau – ir el.) laišką, 2025 m. rugsėjo 26 d. LUAB „Finiens“ nemokumo administratorės atsakymą ir el. laišką, 2025 m. rugsėjo 29 d. UAB „Estero“ el. laišką, 2025 m. rugsėjo 29 d. LUAB „Finiens“ nemokumo administratorės el. laišką, 2025 m. spalio 2 d. LUAB „Finiens“ nemokumo administratorės el. laišką, 2025 m. spalio 8 d. LUAB „Finiens“ nemokumo administratorės el. laišką, 2025 m. spalio 10 d. ir 2025 m. spalio 14 d. UAB „Estero“ el. laiškus, 2025 m. spalio 14 d. LUAB „Finiens“ nemokumo administratorės el. laišką.

19. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

20. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytą išimtį ir spręsdamas dėl naujų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis jų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas).

21. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas, o asmuo, siekdamas pasinaudoti CPK 314 straipsnyje įtvirtinta išimtimi, apeliacinės instancijos teismui turi pateikti atitinkamą prašymą ir jį pagrįsti ne deklaratyviais, o pagrįstais argumentais, dėl ko turėtų būti taikoma ši išimtis iš bendrosios taisyklės.

22. CPK 180 straipsnyje įtvirtinta įrodymų sąsajumo taisyklė, pagal kurią teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, o leistinumas reiškia, kad atitinkami faktiniai duomenys gali būti įrodymais pagal proceso įstatymą. Taigi, teismas, atsižvelgdamas į CPK 180 straipsnyje įtvirtintą sąsajumo principą, priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

23. Pažymėtina, kad nei apeliantė, nei nemokumo administratorė nesuformulavo apeliacinės instancijos teismui prašymo priimti naujus įrodymus, nepagrindė konkrečiais argumentais poreikio priimti naujus įrodymus. Nei apeliantė, nei nemokumo administratorė nenurodė, kokias reikšmingas aplinkybes dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumo gali patvirtinti ar paneigti elektroniniai susirašinėjimai dėl piniginių lėšų (ne)pervedimo ar tai, kad VMI nurašė iš bendrovės sąskaitos pinigines lėšas ir atsisako jas grąžinti, kaip šių dokumentų turinys susijęs su sprendžiamu klausimu dėl skundžiamos nutarties dalies teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti pateiktus naujus įrodymus, kaip neatitinkančius sąsajumo reikalavimo su apeliacijos objektu.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

24. JANĮ, reguliuojančio juridinių asmenų restruktūrizavimo ir bankroto procesus, 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nemokumo bylos nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis.

25. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo skundo reikalavimus ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: pirma, tikėtinai pagrindžiamas skundo reikalavimas, antra, įrodoma, kad, nesiėmus prevencinių priemonių, tikėtinai pareiškėjai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš pirmiau nurodytų sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas.

26. Spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas pirmiausia turi atlikti pareikštų skundo reikalavimų tenkinimo galimybės preliminarų įvertinimą. Toks skundo reikalavimų preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia skundo reikalavimų teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo nurodytiems argumentams patvirtinti, jų sąsajumo, jei aplinkybė, kad su skundu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje.

27. Nagrinėjamu atveju apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones pritaikė neegzistuojant nė vienai iš šių sąlygų. Apeliacinės instancijos teismas su tuo nesutinka.

28. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi preliminariai (prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tikėtino ieškinio (skundo) pagrįstumo pagal prima facie doktriną sąlyga reiškia, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas nenagrinėja ir neturi nagrinėti ieškinio (skundo) pagrįstumo klausimo iš esmės, neturi tirti ir vertinti ieškinio (skundo) faktinių bei teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, jog pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų galėtų būti priimtas ieškovui (pareiškėjui) palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2023 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1129-933/2023, 22 punktas).

29. Kai vertinamas skundo preliminarus pagrįstumas, teismui pakanka vien įsitikinti, ar skundas grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais ir ar skundo argumentai paremti įrodymais. Preliminarus skundo įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai skundu reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, pareiškėjas pasirinko neleistiną ar neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas skunde nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. tais atvejais, kai jau skundo priėmimo stadijoje galima daryti pagrįstą prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo.

30. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nemokumo administratorė pasirinko leistiną teisių gynimo būdą ir skunde nurodė teisinius bei faktinius argumentus, jos nuomone, patvirtinančius, kad skunde išdėstyti reikalavimai yra pagrįsti. Kartu su skundu pateikė įrodymus, kuriais grindžia skunde nurodytas faktines aplinkybes bei reikalavimus. Akivaizdu, kad dėl apeliantės nurodomų aplinkybių, kuriomis ji įrodinėja nemokumo administratorės skundo nepagrįstumą, yra kilęs ginčas, kuris bus išnagrinėtas iš esmės pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apeliantės pateikti argumentai dėl skundo preliminaraus pagrįstumo nėra pakankami konstatuoti, kad nemokumo administratorei palankus teismo procesinis sprendimas negalėtų būti priimtas. Taigi, egzistuoja pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – preliminariai tikėtinas skundo pagrįstumas.

31. Pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – LITEKO) duomenis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), Vilniaus apygardos teismas 2025 m. spalio 30 d. nutartimi (civilinė byla Nr. eB2-2994-794/2025) nemokumo administratorės skundą patenkino iš dalies: panaikino kreditorių susirinkimo 2025 m. rugsėjo 11 d. sprendimą 7–uoju darbotvarkės klausimu, atmetė kitą skundo dalį ir paliko 2025 m. rugsėjo 30 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones galioti iki šios nutarties įsiteisėjimo. Nors 2025 m. spalio 30 d. nutartis nėra įsiteisėjusi (yra apskųsta apeliacine tvarka), tačiau ši aplinkybė patvirtina minėtą pirmąją būtiną laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą dėl preliminariai tikėtino skundo pagrįstumo.

32. Vertinant antrąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtiną sąlygą – grėsmę teismo sprendimo įvykdymui – pažymėtina, kad nei CPK, nei JANĮ nuostatos neįtvirtina pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašo, todėl šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus konkrečias faktines aplinkybes.

33. Nemokumo administratorė pateikė skundą dėl bendrovės kreditorių susirinkimo 2025 m. rugsėjo 11 d. sprendimų 2–uoju, 3–iuoju, 4–uoju, 5–uoju, 6–uoju ir 7–uoju darbotvarkės klausimais panaikinimo, prašydama skundo nagrinėjimo laikotarpiu sustabdyti šių kreditorių susirinkimo sprendimų vykdymą, nes nurodyti sprendimai yra susiję su stabiliu bendrovės bankroto proceso vykdymu bei siekiu išvengti konfliktinių situacijų ir neapibrėžtumo.

34. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad nėra pagrindo sustabdyti kreditorių susirinkimo 2025 m. rugsėjo 11 d. sprendimų 2–uoju, 3–iuoju, 4–uoju, 5–uoju ir 6–uoju darbotvarkės klausimais vykdymo, nes jie nesukels neigiamų pasekmių bendrovei ir kreditoriams. Įvertinęs skundžiamo sprendimo 7–uoju darbotvarkės klausimu turinį, kuriuo nemokumo administratorė buvo įpareigota per 1 darbo dieną nuo šio sprendimo priėmimo dienos pervesti apeliantei 90 349,03 Eur, teismas konstatavo, kad nesustabdžius šio kreditorių susirinkimo sprendimo vykdymo, tarp kreditorių ir nemokumo administratorės gali kilti nauji ginčai, dėl kurių šalys vėl gali kreiptis į teismą, gali būti taikomas vykdymo atgręžimas ir tai gali lemti, kad bankroto procedūros iki skundo išnagrinėjimo nebus vykdomos sklandžiai, įvertinus numatytą itin trumpą 1 darbo dienos nuo sprendimo priėmimo dienos terminą lėšoms sumokėti.

35. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs kreditorių susirinkimo sprendimo 7–uoju darbotvarkės klausimu pobūdį ir reikšmę, konstatuoja, kad prašomų laikinųjų apsaugos priemonių (sprendimo vykdymo sustabdymo) taikymo tikslas yra prevencinis, užtikrinantis padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, esamos padėties išsaugojimą bei užkertantis kelią žalai atsirasti ar padidėti (CPK 145 straipsnio 1 dalies 6, 12 punktai).

36. Minėta, kad bendrovės kreditorių susirinkimo 2025 m. rugsėjo 11 d. sprendimu 7–uoju darbotvarkės klausimu buvo nustatyta ir patvirtinta apeliantei UAB „Estero“ finansinio reikalavimo, užtikrinto LUAB „Finiens“ priklausiusio nekilnojamojo turto hipoteka, dengimo tvarka bei nemokumo administratorė buvo įpareigota sumokėti apeliantei 90 349,03 Eur per 1 darbo dieną nuo šio sprendimo priėmimo dienos. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors hipotekos kreditorė turi pirmenybę gauti atsiskaitymą iš įkeisto turto (šiuo atveju LUAB „Finiens“ priklausiusio nekilnojamojo turto), tai savaime nereiškia, kad ji gali gauti lėšas bet kokiu kreditorių susirinkimo nustatytu būdu.

37. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad hipotekos kreditoriaus pirmenybės teisė gauti kreditoriaus reikalavimo patenkinimą iš įkeisto turto pardavimo gautų lėšų neatleidžia ir nepašalina jo pareigos proporcingai su kitais kreditoriais mokėti administravimo išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2016, 35 punktas). Nors minėta kasacinio teismo praktika yra suformuluota aiškinant ĮBĮ normas, tačiau ji išlieka aktuali ir įsigaliojus JANĮ. Be kita ko, šiai dienai nėra patvirtinta bendrovės bankroto proceso administravimo išlaidų sąmata, todėl nėra galimybės apskaičiuoti, kokia dalimi prie bendrovės bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatos apmokėjimo privalo prisidėti hipotekos kreditorė UAB „Estero“ pagal proporcingą jos tenkinamo reikalavimo dydžiui administravimo išlaidų dalį.

38. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir nesustabdžius kreditorių susirinkimo sprendimo vykdymo minėtu klausimu tarp kreditorių ir nemokumo administratorės gali kilti nauji ginčai, o bankroto procedūros nebūtų vykdomos sklandžiai, atsižvelgiant į tai, kad bendrovės nemokumo administratorė įpareigota sumokėti apeliantei visas iš antstolio gautas pinigines lėšas, neatskaičiuojant dalies, kuri turi būti palikta bendrovės bankroto proceso administravimo išlaidų apmokėjimui. Tai reiškia, kad, priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – iš esmės sustabdžius lėšų išmokėjimą hipotekos kreditorei, atlieka būsimo teismo procesinio sprendimo užtikrinimą.

39. Būtent tokią konservacinę paskirtį atlieka pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, neleidžiančios iki ginčo išsprendimo iš esmės vykdyti kreditorių susirinkimo sprendimo ar atlikti naujus veiksmus, kurie, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, ateityje taip pat galėtų tapti kito ginčo objektu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bankroto proceso ekonomiškumo ir operatyvumo aspektais yra racionaliau pirmiausia išnagrinėti ginčijamų kreditorių sprendimų teisėtumo klausimą ir tik po to šiuos kreditorių sprendimus, jeigu teismas atmestų reikalavimą dėl jų pripažinimo negaliojančiais, vykdyti.

40. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas prieina prie išvados, kad, panaikinus pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, nemokumo administratorei palankaus teismo procesinio sprendimo atveju jo įvykdymas pasunkėtų arba taptų neįmanomas ir ši aplinkybė leidžia konstatuoti egzistuojant ir antrąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą – nemokumo administratorei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo grėsmę.

Dėl bylos procesinės baigties

41. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi, atsižvelgdamas į bankroto proceso specifiką, tinkamai pritaikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurios naikinti pagal atskirojo skundo argumentus nėra teisinio pagrindo. Apeliantės atskirasis skundas atmetamas, todėl ji neįgijo teisės į žyminio mokesčio grąžinimą (CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 30 d. nutartį palikti nepakeistą.