- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-01-13
- Bylos Nr.
- e2-94-854/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02679-2017-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Giedrė Čėsnienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos (kreditorės) uždarosios akcinės bendrovės „Estero“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 18 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjos prašymas dėl kreditorės pakeitimo likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Finiens“ bankroto byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 10 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Finiens“ (toliau – ir bendrovė) iškėlė bankroto bylą. Nutartis įsiteisėjo 2018 m. lapkričio 7 d. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 18 d. nutartimi UAB „Finiens“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
2. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutartimi buvo patvirtintas bankrutuojančios UAB „Finiens“ pradinis kreditorių sąrašas, kuris vėlesnėmis teismo nutartimis buvo tikslinamas. Teismas į bendrovės kreditorių sąrašą yra įtraukęs UAB „Sorita“.
Šalies argumentai
3. 2025 m. spalio 16 d. kreditorė UAB „Estero“ pateikė prašymą dėl kreditorės pakeitimo likviduojamos dėl bankroto UAB (toliau – LUAB) „Finiens“ bankroto byloje, kuriuo prašė: patikslinti LUAB „Finiens“ kreditorių sąrašą, pakeisti pradinę kreditorę UAB „Sorita“ naująja kreditore UAB „Estero“ su 43 600 Eur finansiniu reikalavimu. Prašyme nurodė, kad 2024 m. spalio 24 d. tarp UAB „Sorita“ ir UAB „Estero“ buvo sudaryta finansinio reikalavimo perleidimo sutartis, kuria UAB „Sorita“ perleido 43 600 Eur finansinį reikalavimą į LUAB „Finiens“ naujajai kreditorei UAB „Estero“. Pareiškėja dar 2024 m. lapkričio 21 d. kreipėsi į LUAB „Finiens“ nemokumo administratorių su prašymu dėl kreditorės pakeitimo, tačiau pastarasis iki šiol atsakymo nepateikė, į teismą nesikreipė. Taip bendrovės nemokumo administratorė UAB „Reniva“ ir jos įgaliotinė Š. P. pažeidė Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 41 straipsnio 8 dalies reikalavimus.
Atsiliepimas
4. Bankrutuojančios UAB (toliau – BUAB) „Sorita“, atstovaujama nemokumo administratoriaus V. G., pateikė teismui atsiliepimą į prašymą, kuriuo prašė UAB „Estero“ prašymo dėl kreditorės pakeitimo netenkinti, taip pat prašė pripažinti 2024 m. spalio 24 d. tarp UAB „Sorita“ ir UAB „Estero“ sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį niekine ab initio (nuo pradžių); taikyti vienašalę restituciją ir sugrąžinti UAB „Sorita“ 43 600 Eur finansinio reikalavimo teisę į BUAB „Finiens“. Paaiškino, kad BUAB „Sorita“ 43 600 Eur finansinis reikalavimas kilo iš 2015 m. gegužės 20 d. paskolos sutarties, kurios vykdymas buvo užtikrintas hipoteka. Pagal minėtą sutartį LUAB „Finiens“ liko skolinga UAB „Sorita“ 40 000 Eur skolos ir 3600 Eur delspinigių. Šis reikalavimas patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 20 d. nutartimi LUAB „Finiens“ bankroto byloje, kuri įsiteisėjo 2022 m. vasario 15 d. UAB ,,Sorita“ bandė perleisti UAB ,,Estero“ reikalavimo teisę į prievolę, kuri užtikrinta nekilnojamojo turto hipoteka, tačiau tam, jog 2024 m. spalio 24 d. tarp UAB „Sorita“ ir UAB „Estero“ sudaryta reikalavimo teisės perleidimo sutartis galiotų, ji turėjo būti notarinės formos, nes reikalavimo perleidimo sutarties formai taikomi tokie pat reikalavimai kaip ir pagrindinei prievolei. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.93 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. UAB ,,Sorita” ir UAB ,,Estero” sudaryta reikalavimo teisės perleidimo sutartis yra niekinis sandoris, nesukeliantis teisinių pasekmių nuo pat sandorio sudarymo momento. 2024 m. spalio 24 d. tarp UAB „Sorita“ ir UAB „Estero“ paprasta rašytine forma sudaryta finansinio reikalavimo perleidimo sutartis pripažintina negaliojančia (niekine) ab initio, o sandorio šalims taikytina restitucija. Kadangi UAB „Estero“ į bylą nėra pateikusi įrodymų, kad yra atsiskaičiusi su UAB „Sorita“ pagal 2024 m. spalio 24 d. reikalavimo perleidimo sutartį, taikytina vienašalė restitucija – sugrąžinant UAB „Sorita“ 43 600 Eur finansinio reikalavimo teisę į LUAB „Finiens“. Be to, hipoteka užtikrinto reikalavimo ar jo dalies perleidimas, hipotekos teisės perleidimas, hipotekos sandorio indosamentas gali būti panaudotas prieš sąžiningus trečiuosius asmenis tik įregistravus viešame registre šio registro nuostatų nustatyta tvarka, tačiau UAB „Estero“ iki šios dienos nėra pateikusi įrodymų, kad 2024 m. spalio 24 d. sutartimi perleistas 43 600 Eur hipoteka užtikrintas finansinis reikalavimas į LUAB „Finiens“ yra įregistruotas viešame registre.
Žemesnės instancijos teismas
5. LUAB „Finiens“ nemokumo administratorė UAB „Reniva“ prašė UAB „Esero“ prašymo netenkinti, paaiškino, kad UAB „Esero“ nepateikė įrodymų, kad atsiskaitė su UAB „Sorita“ pagal reikalavimo perleidimo sutartį, ji, perimdama reikalavimą, neįsiregistravo hipotekos savo vardu, be to, neskundė Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 21 d. nutarties, priimtos jau po reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo, kurioje LUAB „Finiens“ kreditore liko nurodyta UAB „Sorita“.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. lapkričio 18 d. nutartimi pareiškėjos UAB „Estero“ prašymą dėl kreditorės pakeitimo atmetė.
7. Teismas nustatė, kad kreditorė UAB „Estero“ prašymą dėl kreditoriaus pakeitimo LUAB „Finiens“ bankroto byloje grindžia 2024 m. spalio 24 d. tarp UAB „Sorita“ ir UAB „Estero“ sudaryta finansinio reikalavimo perleidimo sutartimi.
8. Teismas nurodė, kad tarp reikalavimo teisės perleidimo sutarties šalių egzistuoja tiesioginis ir realus ginčas dėl pačios sutarties galiojimo, vykdymo bei šalių tarpusavio teisių ir pareigų. Pareiškėja šio ginčo objektyviai nepaneigė ir nepateikė pakankamų įrodymų, kurie leistų teismui konstatuoti neabejotiną reikalavimo teisės perėjimo faktą.
9. Teismas atkreipė dėmesį, kad reikalavimo teisių perleidimo sutarties 5.3. papunkčiu šalys aiškiai susitarė, kad visi tarp šalių kilę ginčai sprendžiami Respublikiniame komerciniame arbitražo teisme. Atsižvelgdamas į šią arbitražinę išlygą, teismas nurodė, kad ginčas dėl reikalavimo teisių perleidimo sutarties galiojimo, apimties ar jos šalių tarpusavio teisių ir pareigų turėtų būti nagrinėjamas arbitraže.
10. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi buvo patvirtintas patikslintas bendrovės kreditorių sąrašas, kuriame 43 600 Eur finansinis reikalavimas nurodytas kaip priklausantis UAB „Sorita“, tačiau gavusi šią nutartį, pareiškėja jos neskundė, nors tuo metu jau teigė esanti tikroji finansinio reikalavimo savininkė. Teismo vertinimu, ši aplinkybė taip pat leidžia spręsti, kad reikalavimo teisės perėjimo faktas nėra akivaizdus ar tinkamai pagrįstas.
11. Teismas taip pat pažymėjo, kad nors anksčiau LUAB „Finiens“ bankroto byloje buvo tenkinami prašymai dėl kreditoriaus pakeitimo, pateikti remiantis reikalavimo teisių perleidimo sutartimis, ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo tenkinti ir nagrinėjamą pareiškėjos prašymą. Šiuo atveju reikalavimo teisių perleidimo sutartis yra tiesiogiai ginčijama jos šalies, ginčo apimtis apima sutarties galiojimą, vykdymą ir esmines jos sąlygas, todėl situacija iš esmės skiriasi nuo ankstesnių atvejų ir negali būti laikoma analogiška.
12. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, reikalavimo teisių perleidimo sutarties turinį, sprendė, kad šiuo atveju, nesant aiškaus ir neginčijamo reikalavimo teisės perėjimo UAB „Estero“, nėra teisinio pagrindo pakeisti kreditorės LUAB „Finiens“ bankroto byloje.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
13. Pareiškėja UAB „Estero“ (toliau – ir apeliantė) atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 18 d. nutartį ir priimti naują nutartį – patikslinti LUAB „Finiens“ kreditorių sąrašą, pakeisti pradinę LUAB „Finiens“ kreditorę UAB „Sorita” naująja kreditore UAB „Estero“ su 43 600 Eur finansiniu reikalavimu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Teismas nepagrįstai teigia, kad pareiškėja nepateikė pakankamų įrodymų, kurie leistų konstatuoti neabejotiną reikalavimo teisės perėjimo faktą. Reikalavimo teisės į LUAB „Finiens“ perleidimas įformintas tinkamai – reikalavimo teisių perleidimo sutartimi. Sutartyje aiškiai nurodyta, kad už reikalavimo teisių perleidimą atsiskaityta. Už reikalavimo teisių perleidimą atsiskaityta realiai įvykdytu mokėjimu. Iš sutarties nuostatų matyti, kad UAB „Sorita“ neatšaukiamai ir besąlygiškai perleido pareiškėjai reikalavimo teisę ne tik į 43 600 Eur sumą, bet ir į visas iš jos kylančias ir su ja susijusias papildomas teises į LUAB „Finiens“. Ši tarp pareiškėjos ir UAB „Sorita“ sudaryta sutartis teismo sprendimu nėra panaikinta, todėl yra galiojanti bei sukurianti šalims teises ir pareigas. UAB „Sorita“ taip ir nenurodė, dėl kokių priežasčių, turėjusi suinteresuotumą sudaryti reikalavimo teisės perleidimą naujajam kreditoriui, tariamai perleido tik procesines teises, pasilikdama materialiąją teisę. UAB „Sorita“ pati pasirašiusi sutartį, laisva valia išreiškusi sutikimą perleisti pagrindines teises ir su ja susijusias papildomas teises, negali remtis savo pačios valios trūkumais, formos pažeidimais, registracijos viešajame registre neatlikimu, skolininko ar įkeisto turto savininko sutikimo nebuvimu, siekdama išvengti sudarytos sutarties pasekmių.
13.2. Po 2024 m. spalio 24 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo pareiškėja prašymą, reikalavimo teisių perleidimo sutartį ir įrodymus pateikė dar 2024 m. lapkričio 21 d. tiesiogiai bendrovės nemokumo administratoriui, t. y. prieš daugiau nei metus. Tik dėl bendrovės nemokumo administratoriaus neteisėto neveikimo, kai šis kreditorės keitimo klausimą nedelsiant turėjo perduoti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, pareiškėjos prašymas nebuvo perduotas teismui. Pareiškėja negali būti atsakinga už neteisėtą bendrovės nemokumo administratoriaus veikimą, kai šis tyčia, ilgą laiką laikė ir neteikė teismui prašymo keisti kreditorių bendrovės bankroto byloje. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi patikslinto LUAB „Finiens“ kreditorių sąrašo neskundimas nėra pagrindas teigti, kad reikalavimo teisės perėjimo faktas yra neakivaizdus ar nėra tinkamai pagrįstas.
13.3. Pareiškėja nurodo, kad ji skundė bendrovės nemokumo administratoriaus UAB „Reniva“ ir jo įgaliotinių neteisėtą neveikimą Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – AVNT). AVNT konstatavo grubius teisės aktų pažeidimus UAB „Reniva“ ir jos įgaliotiniams, administruojant LUAB „Finiens“ bankroto procesą. LUAB „Finiens“ nemokumo administratoriaus ir jo įgaliotinių D. Š., Š. P. neteisėtas neveikimas yra sąlygotas to, kad pareiškėja netvirtino šių asmenų milijoninių nepagrįstų išlaidų iš LUAB „Finiens“ banko sąskaitų ir pareikalavo teismo šį nemokumo administratorių atstatydinti. Teismas netikslindamas bendrovės kreditorių sąrašo, palaikė neteisėtą UAB „Reniva“ kerštą ir piktnaudžiavimą tarnyba.
13.4. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas turi būti aktyvus ir veikti ex officio (savo iniciatyva). Jei teismui, ypač tikslinant kreditorių sąrašą, pritrūksta dokumentų ar papildomų įrodymų, šis privalo patikslinti šaliai įrodinėjimo pareigą, teismo posėdį vesti žodinio proceso tvarka, kviečiant šalis gyvai pateikti paaiškinimus, įrodymus teismo posėdžio metu. Tai nebuvo padaryta, todėl teismas netinkamai vedė kreditorių sąrašo tikslinimo procesą, nepaskirstė šalims įrodinėjimo pareigų ir klausimą išsprendė neišsamiai.
13.5. Teismas neturėjo svarios priežasties neatlikti kreditorių pakeitimo bendrovės bankroto byloje. Pareiškėja dar prieš metus pateikė prašymą su jį pagrindžiančiais įrodymais dėl kreditoriaus pakeitimo. Klausimas dėl kreditoriaus pakeitimo sprendžiamas tik dabar. Visa tai – dėl aplaidaus LUAB „Finiens“ nemokumo administratoriaus darbo. Teismas padarė nepagrįstas išvadas, byla išnagrinėta pernelyg formaliai, teismas nebuvo aktyvus, neveikė ex officio, kas lėmė neteisingą bylos išnagrinėjimą.
Atsiliepimas
14. Atsakovės LUAB „Finiens“ nemokumo administratorė UAB „Ius Positivum“ pateikė atsiliepimą, kuriame prašo klausimą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 18 d. nutarties teisėtumo spręsti teismo nuožiūra, vadovaujantis teisės aktais, remiantis visuose procesiniuose dokumentuose nurodytomis aplinkybėmis ir argumentais, taip pat į bylą pateiktais įrodymais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
16. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas pareiškėjos UAB „Estero“ prašymas dėl kreditoriaus pakeitimo bendrovės bankroto byloje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
17. Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – 2025 m. liepos 21 d. AVNT atsakymą į 2025 m. liepos 14 d., 2025 m. liepos 15 d. elektroninius laiškus.
18. Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kasacinis teismas yra pasisakęs ir dėl kriterijų, kurie turi būti patikrinti bei įvertinti prieš nusprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, pavyzdžiui: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019; 2023 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-421/2023; 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024).
19. Pažymėtina, kad apeliantė nesuformulavo apeliacinės instancijos teismui prašymo priimti naujus įrodymus, poreikio pridedamus dokumentus priimti apeliacinėje klausimo nagrinėjimo stadijoje konkrečiais argumentais nepagrindė. Be to, apeliantės kartu su atskiruoju skundu pateikti įrodymai jau yra pateikti byloje (pareiškėjos prašymo dėl kreditoriaus pakeitimo bendrovės bankroto byloje priedas Nr. 5), todėl apeliantės pateiktus įrodymus atsisakytina priimti kaip perteklinius.
Dėl ginčui taikytino teisinio reglamentavimo
20. 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus JANĮ, neteko galios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ) su visais pakeitimais ir papildymais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus šio straipsnio 1 – 5 punktuose nustatytas išimtis.
21. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad JANĮ 155 straipsnyje prie išimčių, kurioms taikomas ĮBĮ priskirta kreditorių reikalavimo tenkinimo eilė ir tvarka, todėl iki JANĮ įsigaliojimo pradėtose bankroto bylose kreditorių reikalavimų pareiškimas ir tvirtinimas turi būti vykdomi pagal ĮBĮ nuostatas (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-767-407/2020; 2020 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-705-450/2020). Kreditorių reikalavimų tikslinimas nemokumo byloje, iškeltoje iki JANĮ įsigaliojimo, taip pat atliekamas pagal ĮBĮ nuostatas (JANĮ 155 straipsnis) ir šiame įstatyme nustatyta tvarka (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-956-241/2020). Pagal ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalį, reikalavimo teisės perleidimas tvirtinamas teismo, atliekant kreditorių ir jų reikalavimų sąrašo patikslinimo procesinį veiksmą.
22. Kadangi LUAB „Finiens“ bankroto procesas pradėtas iki 2019 m. gruodžio 31 d., kreditorės pakeitimo klausimas perleidus finansinį reikalavimą bendrovės bankroto byloje spręstinas remiantis ĮBĮ nuostatomis.
Dėl kreditorės (ne)pakeitimo
23. Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartimi LUAB „Finiens“ bankroto byloje buvo patvirtintas 43 600 Eur UAB „Sorita“ finansinis reikalavimas, tenkintinas trečiąja eile. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 20 d. nutartimi LUAB „Finiens“ bankroto byloje UAB „Sorita“ finansinis reikalavimas patikslintas, nurodant, kad 43 600 Eur reikalavimas yra užtikrintas hipoteka.
24. 2024 m. spalio 24 d. tarp UAB „Sorita“ ir UAB „Estero“ buvo sudaryta finansinio reikalavimo perleidimo sutartis, kuria UAB „Sorita“ perleido savo turimą teismo patvirtintą finansinį reikalavimą (43 600 Eur) į LUAB „Finiens“ naujajai kreditorei UAB „Estero“. Pareiškėja (kreditorė) UAB „Estero“ prašymą dėl kreditorės pakeitimo bendrovės bankroto byloje grindžia minėta finansinio reikalavimo perleidimo sutartimi.
25. Bankroto bylos iškėlimas skolininkui neriboja jo kreditorių teisės disponuoti reikalavimo teisėmis savo nuožiūra. Kreditoriai turi teisę bankroto proceso metu perleisti savo reikalavimus, patvirtintus teismo, kitiems kreditoriams ar asmenims (ĮBĮ 26 straipsnio 3 dalis, CK 6.101 straipsnio 1 dalis). Jau minėta, kad reikalavimo teisės perleidimas tvirtinamas teismo, atliekant kreditorių ir jų reikalavimų sąrašo patikslinimo procesinį veiksmą (ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalis).
26. Teismas, spręsdamas dėl kreditoriaus reikalavimo ar jo dalies perleidimo kitam asmeniui tvirtinimo, nebeatlieka anksčiau skolininko bankroto byloje patvirtinto reikalavimo pagrįstumo materialiosios kontrolės, tačiau įvertina, ar reikalavimas (jo dalis) perleistas laikantis teisės aktų reikalavimų (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1356-330/2017; 2020 m. liepos 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1173-553/2020 ir kt.).
27. Vadinasi ir šiuo atveju, teismas, gavęs UAB „Estero“ prašymą dėl kreditorės pakeitimo bendrovės bankroto byloje, turėjo pareigą patikrinti, ar 2024 m. spalio 24 d. tarp UAB „Sorita“ ir UAB „Estero“ sudaryta finansinio reikalavimo perleidimo sutartimi finansinis reikalavimas, patvirtintas LUB „Finiens“ bankroto byloje, naujajai kreditorei perleistas teisėtai, t. y. laikantis teisės aktų nustatytų reikalavimų.
28. Pagal CK kreditoriaus reikalavimo teisė, kaip prievolinė subjektinė teisė, yra savarankiškas civilinių teisinių santykių objektas (CK 1.112 straipsnio 1 dalis), todėl gali būti perleista kitam asmeniui bendraisiais pagrindais (CK 1.112 straipsnio 2 dalis). Kreditoriaus teisę perleisti savo reikalavimą kitam asmeniui pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį (cesija) reglamentuoja CK 6.101–6.110 straipsniai. Reikalavimo teisei perleisti nereikia skolininko sutikimo, išskyrus įstatymo ar sutarties nustatytas išimtis (CK 6.101 straipsnio 1, 5 dalys). Draudimai perleisti reikalavimo teisę gali būti nustatyti įstatymo (CK 6.102 straipsnis) arba sutarties. Reikalavimo perleidimo teisei galioja bendrieji disponavimo civilinėmis teisėmis principai: asmuo savo nuožiūra gali naudotis civilinėmis teisėmis tiek, kiek tai nepažeidžia imperatyviųjų įstatymo nuostatų ir kitų asmenų teisių (CK 1.137 straipsnis). Perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius prievolėje, o pati prievolė išlieka nepakitusi. Šis esminis cesijos požymis atskleidžiamas reikalavimo perleidimo instituto normose, pavyzdžiui: CK 6.101 straipsnio 1 dalyje, 6.101 straipsnio 2 dalyje, 6.107 straipsnio 1 dalyje. CK 6.101 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog reikalavimo įgijėjui pereina ne tik pagrindinė prievolė, bet ir prievolės įvykdymui užtikrinti nustatytos bei kitos papildomos teisės. Šia teisės norma įtvirtinta bendroji taisyklė, kad, perleidžiant reikalavimą, perleidžiamos ir papildomos, šalutinės teisės, net jeigu tai ir nenurodyta cesijos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-672/2013; Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1173-553/2020).
29. Byloje nustatyta, kad BUAB „Sorita“, atstovaujama nemokumo administratorius V. G., atsiliepime į prašymą dėl kreditorės pakeitimo, prašydama jo netenkinti, jame taip pat išdėstė prašymą pripažinti 2024 m. spalio 24 d. tarp UAB „Sorita“ ir UAB „Estero“ sudarytą finansinio reikalavimo perleidimo sutartį niekine bei taikyti vienašalę restituciją ir sugrąžinti UAB „Sorita“ 43 600 Eur finansinio reikalavimo teisę į LUAB „Finiens“. Ginčo sutarties negaliojimą BUAB „Sorita“ grindė įstatymo reikalaujamos notarinės formos nesilaikymu, taip pat tuo, kad UAB „Estero“ su BUAB „Sorita“ už įgytą reikalavimą nėra atsiskaičiusi.
30. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje abstrakčiai nurodęs, kad tarp reikalavimo perleidimo sutarties šalių egzistuoja ginčas, o pagal 2024 m. spalio 24 d. sutarties 5.3 papunktį ginčai dėl jos sprendžiami arbitraže, atmetė prašymą dėl kreditorės pakeitimo, neatlikęs visiškai jokio reikalavimo perleidimo teisėtumo vertinimo. Tokiu procesiniu sprendimu teismas sukūrė ydingą neapibrėžtumo situaciją, kuomet užkirto kelią naujajai kreditorei realizuoti savo teises, nekonstatavęs galimos reikalavimo perleidimo neatitikties teisės aktų reikalavimams.
31. Sutiktina su apeliante, kad, atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, teismas jose turi būti aktyvus ir, nesant byloje pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo, imtis priemonių išaiškinti kreditoriaus reikalavimo patvirtinimui reikšmingas aplinkybes. Tai apima ir teisę rinkti įrodymus (CPK 179 straipsnis, ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 6 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas aptariamos pareigos tinkamai neįvykdė, kilę prieštaravimai bylos nagrinėjimo metu nebuvo pašalinti.
32. Šioje byloje, įvertinus proceso dalyvių teiktus argumentus, buvo aktualu išspręsti ir klausimą, ar ginčo sandoris laikytinas niekiniu, tačiau tokio klausimo pirmosios instancijos teismas nesprendė. CK 1.78 straipsnio, reglamentuojančio niekinius ir nuginčijamus sandorius, 5 dalyje nustatyta, kad niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio. Tačiau reikšminga tai, kad kasacinis teismas nuosekliai pažymi, jog tam, kad teismas galėtų savo iniciatyva sandorį pripažinti niekiniu, niekinio sandorio aplinkybės turi būti akivaizdžios. Jeigu aplinkybė, kad sandoris yra niekinis, nėra akivaizdi, būtina laikytis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių. Kai sandoris ar aktas nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2012; 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-248/2015; 2019 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-366-823/2019, 2024 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024).
33. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, apskritai nesiaiškino jokių su 2024 m. spalio 24 d. tarp UAB „Sorita“ ir UAB „Estero“ sudaryta finansinio reikalavimo perleidimo sutartimi susijusių faktinių aplinkybių, iš kurių būtų galėjęs padaryti išvadas dėl reikalavimo perleidimo teisėtumo, nesprendė klausimo dėl pagrindo vertinti galimą ginčo reikalavimo perleidimo sutarties niekinį pobūdį ex officio, o dėl UAB „Sorita“ prašymo įvertinti ginčo sutarties (ne)galiojimą nieko nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, net ir nusprendęs, jog nėra pagrindo pripažinti ginčo sutarties niekine ex officio, pirmosios instancijos teismas, esant UAB „Sorita“ prašymui pripažinti ją negaliojančia, turėjo šiuo klausimu pasisakyti, aiškintis, ar yra šios kreditorės valia tokį savarankišką reikalavimą reikšti, pasisakyti dėl tokios galimybės buvimo, formos tinkamumo, išaiškinti proceso taisykles, nurodyti galimus procesinio dokumento trūkumus, etc.
34. Neįvertinęs reikalavimo perleidimo sutarties teisėtumo, nesiaiškinęs tokiam vertinimui atlikti reikšmingų aplinkybių, nesprendęs klausimo dėl pagrindo laikyti sutartį niekine ex officio (ne)buvimo, nesiaiškinęs, ar ši sutartis nenuginčyta arba neginčijama įstatymų nustatyta tvarka, pirmosios instancijos teismas kilusio ginčo faktiškai neišnagrinėjo, o kreditoriaus pakeitimo bendrovės bankroto byloje klausimu priėmė nutartį, kuri negali būti laikoma nei pagrįsta, nei teisėta.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
35. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismui neįvertinus reikalavimo perleidimo sutarties atitikties teisės aktų reikalavimams, nesiaiškinus tam reikalingų faktinių aplinkybių, nepasisakius dėl suinteresuoto asmens prašymo ginčo sutartį pripažinti niekine, liko neatskleista bylos esmė.
36. CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sprendžiant, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo aplinkybes – jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir dėl naujų aplinkybių, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir pagrindą perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2010; 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-683-686/2015).
37. Šiuo atveju aukščiau nurodyti pirmosios instancijos teismo pažeidimai negali būti ištaisyti, nes byla turėtų būti nagrinėjama iš esmės pirmą kartą visais aspektais. Taip apeliacinės instancijos teismas pakeistų pirmosios instancijos teismą, o tokiu atveju būtų paneigta ginčo šalių teisė į apeliaciją. Dėl to skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama, o kreditoriaus pakeitimo LUAB „Finiens“ bankroto byloje klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis).
38. Ginčo klausimą perdavus nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, apeliacinės instancijos teismas dėl kitų atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, susijusių su ginčo esme, nepasisako, kaip neturinčių teisinės reikšmės bylos baigčiai.
39. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nepriėmė galutinio sprendimo dėl ginčo esmės, todėl šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas bus sprendžiamas pirmosios instancijos teisme priimant galutinį procesinį sprendimą, atsižvelgiant į bylos baigtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-268-421/2016 37 punktas).
40. Remiantis CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 3 dalimi, apeliantei grąžinamas už atskirąjį skundą sumokėtas 57 Eur žyminis mokestis, išaiškinant, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos remdamasi teismo nutartimi.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 18 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Estero“ prašymą dėl kreditorės pakeitimo likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Finiens“ bankroto byloje perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Grąžinti apeliantei uždarajai akcinei bendrovei „Estero“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 57 Eur (penkiasdešimt septynių eurų) žyminį mokestį, sumokėtą 2025 m. lapkričio 26 d., žyminio mokesčio mokėjimo užduoties kodas (ID) ZO93885, išaiškinant, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, remdamasi teismo nutartimi.