Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2026 m. birželio 11 d. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jadvygos Mardosevič, Laimos Ribokaitės ir Neringos Švedienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Rentopa“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 10 d. nutarties patikslinti kreditorės Panevėžio miesto savivaldybės finansinį reikalavimą likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės ,,Finiens“ bankroto byloje.

Kreditorė UAB „Rentopa“ (toliau – ir apeliantė) atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 10 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – netenkinti nemokumo administratorės prašymo patikslinti kreditorės Panevėžio miesto savivaldybės finansinį reikalavimą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl esminių faktinių aplinkybių

Dėl skolos už valstybinės žemės nuomą tenkinimo tvarkos juridinio asmens bankroto byloje

Pažymėtina, kad pirminį kreditorių pareikštų reikalavimų patikrinimą atlieka nemokumo administratorius ir teikia teismui tvirtinti konkretų reikalavimą arba jį ginčija teisme. Nepriklausomai nuo nemokumo administratoriaus pozicijos dėl konkretaus reikalavimo, teismas tvirtina kreditoriaus reikalavimą tik tokiu atveju, jei jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai. Taigi, pirmiausia kreditoriaus pareikštą finansinį reikalavimą patikrina likviduojamo dėl bankroto juridinio asmens nemokumo administratorius, o esminis kreditorių reikalavimų pagrįstumo vertinimas atliekamas pirmosios instancijos teisme, kuris, gavęs reikiamus duomenis, nusprendžia, ar reikalavimas yra tinkamai pareikštas (nėra praleistas įstatyme nustatytas pareiškimo terminas), ar jis yra pagrįstas, ar pateikti jo pagrįstumą įrodantys duomenys. Įvertinęs šias aplinkybes, bankroto bylą nagrinėjantis teismas priima procesinį sprendimą tvirtinti pareikštą reikalavimą arba jo netvirtinti.

Esminis kreditorių reikalavimų pagrįstumo vertinimas atliekamas pirmosios instancijos teisme, kuris, gavęs reikiamus duomenis, sprendžia, ar reikalavimas yra tinkamai pareikštas (nėra praleistas įstatyme nustatytas pareiškimo terminas), ar jis yra pagrįstas, ar pateikti jo pagrįstumą įrodantys duomenys. Įvertinęs šias aplinkybes, bankroto bylą nagrinėjantis teismas priima procesinį sprendimą tvirtinti pareikštą reikalavimą arba jo netvirtinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-313/2023, 20 punktas).

Kasacinis teismas išaiškino, kad pareiga valstybinės žemės nuomos mokestį mokėti ne tik tiems valstybinės žemės naudotojams, kurie naudoja tik teisės aktų nustatyta tvarka suformuotą ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotą valstybinės žemės sklypą, bet ir kitiems valstybinės žemės naudotojams, kurie naudoja valstybinę žemę teisiniu pagrindu, už faktinį naudojimąsi valstybei priklausančia žeme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-49-1075/2018, 31 punktas). Teisė naudotis valstybine žeme reikalinga pastatams ir statiniams eksploatuoti, taip pat teisė teisės aktuose nustatyta tvarka ją nuomoti ar pirkti yra įstatyme įtvirtinta teisė (CK XXIX skyrius, Žemės įstatymas, kiti specialieji įstatymai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-611/2016, 13 punktas). Taigi, asmuo valstybine žeme, reikalinga teisėtai pastatytiems pastatams ir statiniams eksploatuoti, nesant sudarytos valstybinės žemės nuomos sutarties, naudojasi kaip valstybinės žemės naudotojas.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio dydžio, jo apskaičiavimo būdo, t. y. tiek iki valstybinės žemės sklypo dalių nuomos sutarčių nutraukimo, tiek po sutarčių nutraukimo, bendrovei faktiškai naudojantis valstybinės žemės sklypu, kuriame yra likviduojamai dėl bankroto bendrovei priklausantys ir iki šiol bankroto procese nerealizuoti pastatai.

Atkreiptinas dėmesys, kad bendrovei bankroto byla iškelta ir kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas patvirtintas iki JANĮ įsigaliojimo 2020 m., tačiau bendrovę nutarta likviduoti dėl bankroto jau po JANĮ įsigaliojimo. Taigi, nagrinėjamu atveju aktualus tiek teisinis reglamentavimas, galiojęs iki JANĮ įsigaliojimo ir galiojantis po JANĮ įsigaliojimo, tiek skirtingu laikotarpiu suformuota teismų praktika, atsižvelgiant į tai, kad esminės nuostatos (principai) dėl einamųjų įmokų mokėjimo po bankroto bylos iškėlimo iš esmės nepasikeitė, o skola už valstybinės žemės sklypo nuomą (faktinį naudojimą) taip pat atsirado skirtingais laikotarpiais.

Lietuvos apeliacinis teismas, remdamasis kasacinio teismo išaiškinimais 2018 m. sausio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-421/2018, pažymi, kad JANĮ 2 straipsnio 2 dalyje nurodyti einamieji mokėjimai savo esme atitinka ir anksčiau galiojusio Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) normas dėl einamųjų įmokų. Teisinis reguliavimas, t. y. einamųjų įmokų (mokėjimų) sąvoka, priėmus JANĮ, pasikeitė labai mažai, todėl teismų praktika (ir joje pateikti išaiškinimai), suformuota iki JANĮ įsigaliojimo, yra aktuali.

Kasacinis teismas išaiškino, kad kai nustatoma, jog po nemokumo bylos iškėlimo susidariusi skola atsirado atliekant nemokumo procedūras, užtikrinant įmonės ūkinę komercinę veiklą, tai tokios išlaidos pagal savo teisinę prigimtį ir paskirtį laikytinos einamosiomis įmokomis, kurias įmonė turi mokėti nemokumo bylos metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-421/2018, 18 punktas).

Teisės doktrinoje išskiriami šie esminiai einamųjų įmokų požymiai: 1) atsiranda po įmonės nemokumo bylos iškėlimo (pradedant nuo teismo nutarties iškelti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos) ir 2) ryšys su įmonės ūkinės komercinės veiklos vykdymo užtikrinimu. Einamieji mokėjimai turi būti atskiriami nuo „senųjų“ įmonės prievolių (skolų), atsiradusių iki nemokumo bylos iškėlimo. Juridinis asmuo nemokumo proceso metu privalo mokėti visus einamuosius mokėjimus, todėl galima situacija, kad jų nesumokėjus kita šalis inicijuoja ginčo nagrinėjimą ir pradeda vykdymo procesą. Nemokumo procesas nedaro įtakos išieškojimui iš juridinio asmens turto pagal skolas, susidariusias nesumokant einamųjų įmokų (Jokubauskas, Remigijus. Juridinių asmenų nemokumo procesas. Krokuva: Mykolo Romerio universitetas, 2021, p. 112–114).

Taigi, tiek teismų praktikoje, tiek teisės doktrinoje einamieji mokėjimai pirmiausiai yra siejami su juridinio asmens po nemokumo (bankroto ar restruktūrizavimo) bylos iškėlimo vykdoma ūkine komercine veikla.

Nagrinėjamu atveju bendrovės kreditorių reikalavimai patvirtinti iki JANĮ įsigaliojimo. Tuo metu galiojęs Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 35 straipsnis, įtvirtinantis kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką, nustatė, kad pirmąja eile yra tenkinami darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais; reikalavimai atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, susirgimo (duomenys neskelbtini). lėšų ir valstybės biudžeto lėšų (ĮBĮ 35 straipsnio 3 dalis). Trečiąja eile tenkinami visi likusieji kreditorių reikalavimai (ĮBĮ 35 straipsnio 4 dalis).

ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad pirmiausia apmokamos įmonės bankroto administravimo išlaidos, kurios mokamos iš bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės komercinės veiklos šio straipsnio 3 dalyje nurodyta apimtimi ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų). Kasacinis teismas išaiškino, kad ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalyje nustatytas administravimo išlaidų sąrašas nėra baigtinis, nes tokiomis išlaidomis pripažįstamos ir kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos, t. y. tokios, kurios atitinka administravimo išlaidų teisinę prigimtį ir paskirtį. Jeigu tam tikros išlaidos pagal savo teisinę prigimtį skirtos bankroto procedūroms atlikti, kreditorių interesams bankroto procedūrų metu ginti, įmonės veiklai (išskyrus ūkinę komercinę veiklą) užtikrinti, tai tokios išlaidos turi būti dengiamos iš administravimo išlaidų sąmatos. Jeigu įmonė patyrė išlaidų po bankroto bylos iškėlimo, svarstytina, ar jos neturėtų būti priskirtos prie administravimo išlaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2011). Nustatant, ar išlaidos priskirtinos prie administravimo išlaidų, visų pirma reikia atsižvelgti į tokių išlaidų paskirtį, teisinę prigimtį, subjektus, kurių naudai tos išlaidos apmokamos, taip pat jų atsiradimo laiką. Tiek įmonės turto gausinimas bankroto proceso metu, kai įmonė, atstovaujama nemokumo administratoriaus, reiškia reikalavimus skolininkams, tiek įmonės turto išsaugojimas, kai įmonė, atstovaujama nemokumo administratoriaus, ginasi nuo jai pareikštų kreditorių reikalavimų, yra tiesiogiai susiję su įmonės bankroto proceso administravimu, o iš šios veiklos atsiradusios išlaidos priskirtinos prie įmonės bankroto administravimo išlaidų, kurių sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo jomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013). Įmonės bankroto administravimo išlaidos, į kurias įgyja teisę kreditorius po bankroto bylos iškėlimo, išieškomos ne CPK nustatyta tvarka, bet jos kreditoriui sumokamos ĮBĮ 36 straipsnio nustatyta tvarka, t. y. pirmiau už kitus kreditorius, neturinčius teisės į tokio pobūdžio išlaidų atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2011). Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013). Įmonės bankroto administravimo išlaidos, į kurias įgyja teisę kreditorius po bankroto bylos iškėlimo, išieškomos ne CPK nustatyta tvarka, bet jos kreditoriui sumokamos ĮBĮ 36 straipsnio nustatyta tvarka, t. y. pirmiau už kitus kreditorius, neturinčius teisės į tokio pobūdžio išlaidų atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2011).

Dėl įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, prievolių, atsiradusių po bankroto bylos iškėlimo, vykdymo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs keliais aspektais. Tuo atveju, kai iškėlus bankroto bylą įmonė, atstovaujama profesionalaus nemokumo administratoriaus, toliau vykdo ar sudaro naujus sandorius, reikalingus bankroto procedūroms vykdyti (ĮBĮ 17 straipsnis), ir dėl to kreditorius patiria nuostolių, tokių sandorių šalys laikytinos lygiateisėmis. Tai reiškia, kad bankrutuojančiai įmonei, atstovaujamai profesionalaus nemokumo administratoriaus, veikiančio, be kita ko, kreditorių interesais, negali būti sudarytos palankesnės sandorio vykdymo sąlygos nei kitai sandorio šaliai. Tokių sandorių šalies padėtis negali būti tokia pati kaip kreditorių, kurių reikalavimai atsirado iki bankroto bylos iškėlimo, ir bankrutuojančios įmonės patiriamos tokių sandorių vykdymo išlaidos laikytinos administravimo išlaidomis ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalies prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2009; 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013).

Šiuo metu galiojančio JANĮ 41 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kreditoriai savo reikalavimus ir jų pagrindimo dokumentus per 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti nemokumo bylą paskelbimo priežiūros institucijos interneto svetainėje dienos pateikia paskirtam nemokumo administratoriui, taip pat nurodo, kaip yra užtikrintas šių reikalavimų įvykdymas. Nemokumo administratorius patikrina kreditoriaus reikalavimo teisės pagrindimo dokumentus ir ne vėliau kaip per 30 dienų nuo reikalavimų pateikimo termino pabaigos perduoda kreditorių reikalavimus tvirtinti teismui bei prideda savo nuomonę dėl kreditorių reikalavimų pagrįstumo (JANĮ 41 straipsnio 2 dalis). Pagal JANĮ 41 straipsnio 8 dalį kreditoriai savo reikalavimus, atsiradusius po nemokumo bylos iškėlimo dėl nemokumo procedūrų vykdymo, gali pateikti paskirtam nemokumo administratoriui per 30 dienų nuo šių reikalavimų atsiradimo dienos JANĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, o nemokumo administratorius, patikrinęs kreditorių reikalavimo teisės pagrindimo dokumentus, perduoda šiuos reikalavimus tvirtinti teismui JANĮ 41 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Kreditorių reikalavimus tvirtina teismas. Teismas ne vėliau kaip per 20 dienų nuo kreditorių reikalavimų gavimo dienos patvirtina kreditorių reikalavimus, kurie yra neginčijami (JANĮ 42 straipsnio 1–2 dalys). Kreditorių reikalavimai tenkinami JANĮ 94 straipsnyje nustatyta tvarka, atsižvelgiant į kreditorių eiliškumą.

Pažymėtina tai, kad JANĮ 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog bankroto proceso metu kreditorių reikalavimai yra tenkinami iš juridinio asmens turto, kuris lieka padengus bankroto proceso išlaidas. JANĮ 73 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bankroto proceso išlaidas sudaro: 1) bankroto proceso administravimo išlaidos; 2) ūkinės komercinės veiklos išlaidos; 3) kintamasis atlygis už bankroto proceso administravimo rezultatus nemokumo administratoriui. JANĮ 73 straipsnio 2dalyje apibrėžta, kokios išlaidos yra priskiriamos bankroto proceso administravimo išlaidoms. Pagal JANĮ 75 straipsnio 2 dalies nuostatas bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatą tvirtina ir keičia kreditorių susirinkimas, įvertinęs išlaidų būtinumą ir pagrįstumą. Jeigu kreditorių susirinkimas nepatvirtina bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatos, nemokumo administratorius turi teisę kreiptis į teismą dėl bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo. Teismas, tvirtindamas bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatą, įvertina išlaidų būtinumą ir pagrįstumą (JANĮ 75 straipsnio 3 dalis).

Pagal JANĮ 93 straipsnio 1 dalį bankroto proceso metu pirmiausia apmokamos bankroto proceso išlaidos. Tai reiškia, kad JANĮ įtvirtina prioritetinį administravimo išlaidų atlyginimą prieš kitus juridinio asmens kreditorius, nepriklausomai nuo jų reikalavimų tenkinimo eilės, t. y. tiek prieš kreditorius, kurių reikalavimai susidarė iki bankroto bylos iškėlimo (senieji kreditoriai), tiek prieš tuos, kurių reikalavimai susidarė po bankroto bylos iškėlimo (naujieji kreditoriai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-165-910/2024, 30 punktas).

Pagal JANĮ 63 straipsnio 2 dalį sprendimą dėl ūkinės komercinės veiklos vykdymo priima kreditorių susirinkimas, o pradėjus juridinio asmens likvidavimo etapą, bendrovės sandoriai gali būti tęsiami tik dėl jų naudingumo nusprendus teismui (JANĮ 83 straipsnio 4 dalis). JANĮ 63 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad vykdydamas ūkinę komercinę veiklą juridinis asmuo moka visus einamuosius mokėjimus. Einamieji mokėjimai mokami ir gali būti išieškomi tik iš ūkinės komercinės veiklos pajamų (JANĮ 63 straipsnio 4 dalis). Iš ūkinės komercinės veiklos kilę reikalavimai dėl neįvykdytų prievolių tenkinami šio įstatymo II dalies III skyriaus septintajame skirsnyje nustatyta tvarka (JANĮ 63 straipsnio 6 dalis). JANĮ 94 straipsnio 2 dalies 1 punkto d) papunktyje nurodyta, kad pirmąja eile tenkinami kreditorių reikalavimai dėl neįvykdytų prievolių iš nemokumo proceso metu vykdytos ūkinės komercinės veiklos.

JANĮ 76 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad juridinis asmuo bankroto proceso metu turi komercinę sąskaitą, jeigu juridinis asmuo bankroto proceso metu vykdo ūkinę komercinę veiklą. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad sąskaitose esančios lėšos negali būti naudojamos sąskaitų paskirties neatitinkantiems tikslams. Komercinės sąskaitos lėšos pervedamos į kreditorių sąskaitą tik nutraukus ūkinę komercinę veiklą ir sumokėjus visus su ūkine komercine veikla susijusius einamuosius mokėjimus (JANĮ 76 straipsnio 3 dalis). JANĮ 73 straipsnio, reglamentuojančio bankroto proceso išlaidas ir jų sudėtį, 1 dalies 1–2 punktuose nurodyta, kad bankroto proceso išlaidas sudaro bankroto proceso administravimo išlaidos ir ūkinės komercinės veiklos išlaidos. Ūkinės komercinės veiklos išlaidas sudaro su juridinio asmens ūkine komercine veikla susijusios išlaidos (JANĮ 73 straipsnio 3 dalis).

Taigi, tiek pagal JANĮ, tiek pagal ĮBĮ nuostatas išskiriamos dvi kreditorių rūšys: 1) kreditoriai, kurių reikalavimai atsirado iki bankroto bylos juridiniam asmeniui iškėlimo; 2) kreditoriai, kurių reikalavimai atsiranda po bankroto bylos iškėlimo. Tuo pačiu tiek JANĮ, tiek ĮBĮ nuostatos ir jas detalizuojanti teismų praktika numato tam tikrą prioritetą kreditorių reikalavimams, atsiradusiems po bankroto bylos juridiniam asmeniui iškėlimo, susijusiems su privalomų mokesčių, einamųjų įmokų mokėjimu ir tenkinimo tvarka tuo atveju, jei juridinis asmuo po bankroto bylos iškėlimo vykdo ūkinę komercinę veiklą.

Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Kasacinis teismas nuosekliai pabrėžia teismų pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-183-248/2015). Teismo precedento horizontalusis poveikis lemia teismo pareigą laikytis būtent tos pačios pakopos teismo pirmiau išnagrinėtoje analogiškoje ar iš esmės panašioje byloje suformuluotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių tiek, kiek bylose nagrinėjami santykiai yra tapatūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-211-248/2018, 45 punktas). Teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-183-248/2015). Teismo precedento horizontalusis poveikis lemia teismo pareigą laikytis būtent tos pačios pakopos teismo pirmiau išnagrinėtoje analogiškoje ar iš esmės panašioje byloje suformuluotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių tiek, kiek bylose nagrinėjami santykiai yra tapatūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-211-248/2018, 45 punktas).

Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. balandžio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-846/2014 nurodė, kad prievolė mokėti žemės nuomos mokestį pagal valstybinės žemės nuomos sutartį turi būti apmokama iš kreditorių patvirtintos bankroto administravimo išlaidų sąmatos, kadangi nuomos sutartis tęsiama, kad nesumažėtų bankrutuojančio juridinio asmens turimo nekilnojamojo turto vertė.

Lietuvos apeliacinis teismas 2026 m. sausio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-143-798/2026 (38 punktas), priimtoje LUAB „Finiens“ bankroto byloje, nurodė, kad po bankroto bylos bendrovei iškėlimo atsiradusi skola Palangos miesto savivaldybės administracijai už valstybinės žemės nuomą vertinama kaip bendrovės ūkinės komercinės veiklos vykdymo išlaidos (einamieji mokėjimai), kurie turėjo būti sumokėti (mokėtini) iš bendrovės bankroto procese gautų lėšų, t. y. iš komercinės sąskaitos, jeigu vykdoma ūkinė komercinė veikla, arba iš bankroto procesui skirtų administravimo lėšų.

Nagrinėjamu atveju bendrovės nemokumo administratorė nurodė, kad bendrovės kreditorių susirinkime nebuvo patvirtinta administravimo išlaidų sąmata, susijusi su nekilnojamojo turto išlaikymu, įskaitant su nekilnojamuoju turtu susijusių mokesčių mokėjimu. Bendrovės bankroto bylos duomenimis, 2024 m. birželio 20 d. ir 2024 m. liepos 30 d. kreditorių susirinkimuose kreditoriai pritarė jos ūkinės komercinės veiklos tęsimui iki atskiro kreditorių susirinkimo sprendimo priėmimo. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. vasario 27 d. nutartimi patenkino LUAB „Finiens“ prašymą leisti vykdyti (tęsti) prašyme nurodytus sandorius, įskaitant bendrovei priklausančio nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis, sudarytas 2020 m. Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. balandžio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-422-567/2025 paliko Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 27 d. nutartį nepakeistą.

Taigi, bendrovės nekilnojamasis turtas (pastatai), esantys Panevėžio miesto savivaldybės teritorijoje, t. y. patikėjimo teise valdomame valstybinės žemės sklype, buvo ir yra naudojamas bendrovės ūkinės komercinės veiklos vykdymui. Nurodytas bendrovės turtas iki šiol nėra realizuotas. Bendrovės nemokumo administratorė neginčija, kad valstybinėje žemėje yra bendrovės vardu įregistruoti pastatai, todėl valstybinė žemė iš esmės yra reikalinga bendrovei šiems statiniams eksploatuoti, juos nuomoti, be to, bendrovė šiuo žemės sklypu naudojasi visa apimtimi. Vadinasi, bendrovė po bankroto bylos iškėlimo faktiškai naudojasi valstybine žeme, reikalinga jos pastatams eksploatuoti, bendrovė iš turto nuomos gauna finansinę naudą, todėl valstybinės žemės nuomos (faktinio naudojimo) mokesčiai laikytini prioritetiniais, nes yra susiję su bendrovės ūkinės komercinės veiklos vykdymu, iki šiol nerealizuoto turto eksploatavimu, turto vertės išlaikymu ir turto gausinimu (pajamų gavimu iš pastatų nuomos).

Teisėjų kolegija prieina išvadą, kad bendrovei kaip pastatų, esančių valstybei priklausančiame žemės sklype, savininkei buvo pagrįstai skaičiuojami valstybinės žemės nuomos (faktinio naudojimo) mokesčiai, kurie susiję tiek su likviduojamos dėl bankroto bendrovės ūkinės komercinės veiklos vykdymu, tiek su bendrovės turto vertės išlaikymu ir jo gausinimu, todėl Panevėžio miesto savivaldybės reikalavimas kvalifikuotinas ne kaip finansinis reikalavimas, o kaip einamieji juridinio asmens mokėjimai, kurie apmokami iš bendrovės vykdomos ūkinės komercinės veiklos gaunamų pajamų ir (ar) iš bendrovės bankroto administravimui skirtų lėšų.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiškėjos reikalavimas atsirado po nutarties dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo įsiteisėjimo dėl nesumokėto valstybinės žemės nuomos mokesčio už 2018 m. lapkričio 15 d.–2025 m. laikotarpį, todėl negali būti patvirtinamas įtraukiant jį į bendrovės kreditorių sąrašą. Žemės nuomos mokesčio priskyrimui prie išlaidų, patirtų iš vykdomos ūkinės komercinės veiklos pajamų, ir (arba) prie administravimo išlaidų įtakos neturi Panevėžio miesto savivaldybės pareikštas patikslintas finansinis reikalavimas dėl papildomai apskaičiuoto valstybinės žemės nuomos mokesčio už laikotarpį nuo 2018 m. lapkričio 15 d. iki 2025 m., kadangi šis reikalavimas nepaneigia teisinio reglamentavimo ir suformuotos teismų praktikos dėl jo kvalifikavimo bei tenkinimo tvarkos.

Dėl bylos procesinės baigties

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl padarė neteisingą išvadą, jog yra pagrindas bendrovės bankroto byloje patvirtinti patikslintą Panevėžio miesto savivaldybės finansinį reikalavimą. Dėl to skundžiama pirmosios instancijos nutartis panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės, nustatant, kad Panevėžio miesto savivaldybei mokėtina 1 152,31 Eur skola už valstybinės žemės nuomą turi būti sumokėta iš bendrovės bankroto proceso metu už ūkinę komercinę veiklą gautų pajamų ir (ar) iš bankroto proceso administravimui skirtų lėšų. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai, kaip neturintys reikšmės šios bylos dalykui, šioje nutartyje nevertinami. Pagal apeliacine tvarka išnagrinėtos bylos procesinę baigtį, kreditorės UAB „Rentopa“ atskirasis skundas laikomas patenkintu, todėl kreditorei grąžinamas už atskirąjį skundą 2026 m. balandžio 21 d. mokėjimo kvitu sumokėtas 57 Eur žyminis mokestis (CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 5 dalis). Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, remdamasi teismo nutartimi (CPK 87 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 10 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės. Nustatyti, kad pareiškėjai Panevėžio miesto savivaldybei 1 152,31 Eur (vieno tūkstančio vieno šimto penkiasdešimt dviejų eurų ir 31 ct) skola už valstybinės žemės nuomą turi būti sumokėta iš likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Finiens“ bankroto proceso metu gautų ūkinės komercinės veiklos pajamų ir (arba) bankroto administravimo lėšų. Grąžinti kreditorei uždarajai akcinei bendrovei „Rentopa“ sumokėtą 57 Eur (penkiasdešimt septynių eurų) žyminį mokestį.