Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio (kolegijos pirmininkas), Lino Šiukštos, Elenos Vainienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo S. V. prašymą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. nuosprendžiu paskirtos ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 315 straipsnio 2 dalies nuostatomis nuteistojo savanoriškai atliekamos laisvės atėmimo bausmės pakeitimo kardomosiomis priemonėmis – namų areštu su intensyvia priežiūra,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos apeliaciniame teisme nagrinėjama baudžiamoji byla pagal R. R. ir G. G., kurių turtas konfiskuotas, nuteistųjų D. P., G. T., D. U., R. J., nuteistojo S. M. (S. M.) ir jo gynėjo advokato Jono Kvaraciejaus, nuteistojo A. Š. gynėjos advokatės Dianos Višinskienės, nuteistojo S. B. ir jo gynėjo advokato Stasio Zabitos, nuteistųjų A. S., D. V., S. V. gynėjo advokato Mindaugo Paukštės apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. nuosprendžio.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nuteistasis S. V. pateikė prašymą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. nuosprendžiu paskirtos ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 315 straipsnio 2 dalies nuostatomis nuteistojo savanoriškai atliekamos laisvės atėmimo bausmės pakeitimo kardomosiomis priemonėmis – namų areštu su intensyvia priežiūra. Savo prašymą nuteistasis motyvuoja tuo, kad BPK 315 straipsnis imperatyviai nenurodo, jog nuteistojo išreikštas sutikimas atlikti neįsiteisėjusiu nuosprendžiu paskirtą bausmę yra neatšaukiamas. Taigi, apeliacinio teismo procesinio sprendimo rezultato jis galėtų laukti būdamas laisvėje ir besigydydamas sutrikusią sveikatą. Juo labiau, kad šiuo metu nuteistojo sveikatos būklė dar labiau pablogėjusi, o pataisos namuose, kuriuose jis savanoriškai atlieka neįsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę, jo gydymo galimybės yra ribotos.

Teismo posėdžio metu nuteistasis prašė pateiktą prašymą tenkinti, prokuroras prašė minėtą prašymą atmesti, o teismui nusprendus patvirtinti minėto nuteistojo sutikimo atšaukimą, skirti jam kardomąją priemonę – suėmimą, nes egzistuoja BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyti šios kardomosios priemonės taikymo pagrindai.

Nuteistojo S. V. prašymas tenkinamas iš dalies.

Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. nuosprendžiu S. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 249 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme dešimčiai metų, ją atliekant pataisos namuose, o pagal BK 260 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimo bausme trylikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant, ir S. V. paskirta galutinė trylikos metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

Vadovaudamasis BPK 315 straipsnio nuostatomis, 2014 m. birželio 9 d. nuteistasis S. V. pareiškė norą pradėti atlikti bausmę, paskirtą neįsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. nuosprendžiu, iki byla bus išnagrinėta apeliacine tvarka (iki nuosprendžio įsiteisėjimo). Tai patvirtina Vilniaus pataisos namų administracijos į bylą pateiktas, nuteistojo S. V. pasirašytas 2014 m. birželio 9 d. sutikimas.

Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartimi buvo tenkintas nuteistojo prašymas ir vadovaujantis BPK 139 straipsnio 3 dalimi panaikinta Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. nuosprendžiu jam palikta galioti kardomoji priemonė – suėmimas, o nuteistasis S. V. paliktas Vilniaus pataisos namų žinioje, kaip savanoriškai atliekantis neįsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu jam paskirtą bausmę.

Iš nagrinėjamo prašymo turinio bei teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų matyti, kad S. V. išaiškinus, jog patenkinus jo prašymą dėl savanoriško bausmės atlikimo neįsiteisėjus teismo nuosprendžiui atšaukimo, iš naujo bus svarstomas kardomųjų priemonių (tarp jų ir suėmimo) paskyrimo jam klausimas, S. V. savo prašymą palaikė. Nuteistasis nurodė, jog pageidauja atšaukti 2014 m. birželio 9 d. sutikimą ir nutraukti savanorišką laisvės atėmimo bausmės atlikimą. BPK 315 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jei yra paduotas apeliacinis skundas, nuosprendis nepradedamas vykdyti. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad bet kurio proceso dalyvio paduotas apeliacinis skundas sustabdo nuosprendžio vykdymą visų nuteistųjų atžvilgiu, nepriklausomai nuo to, ar jie padavė apeliacinį skundą, ar jų atžvilgiu skundžiamas nuosprendis. Tačiau pagal to paties straipsnio 2 dalį, nuteistasis turi teisę raštu pareikšti norą pradėti atlikti paskirtąją bausmę nedelsiant, kol byla bus išnagrinėta apeliacine tvarka. Esant tokiam nuteistojo prašymui, nuosprendis gali būti pradėtas vykdyti ir anksčiau nei jis įsiteisės. Tačiau šiuo metu galiojantis baudžiamojo proceso įstatymas nenumato nuteistajam teisės atšaukti savo raštu išreikštą pageidavimą pradėti atlikti paskirtąją bausmę, neįsiteisėjus apkaltinamajam nuosprendžiui. Kita vertus, pagal BPK 335 straipsnį pateikiamas vykdyti ir vykdomas tik įsiteisėjęs teismo nuosprendis. Akivaizdu, kad BPK 315 straipsnio 2 dalies ir BPK 335 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo galimybes, nustato skirtingą teisinį reglamentavimą. Iš vienos pusės, pagal BPK 335 straipsnį pateikiamas vykdyti ir vykdomas tik įsiteisėjęs teismo nuosprendis. Iš kitos pusės, pagal BPK 315 straipsnio 2 dalį nuteistasis turi teisę pradėti atlikti paskirtąją bausmę nedelsiant, kol byla bus išnagrinėta apeliacine tvarka, raštu išreiškęs tokį pageidavimą. Esant susidariusiai situacijai, teisėjų kolegija sprendžia, jog savanoriško laisvės atėmimo bausmės vykdymo pagal neįsiteisėjusį teismo nuosprendį galimybė turėtų būti neatsiejama nuo paties nuteistojo valios dėl bausmės vykdymo pradžios. Taigi, bausmės vykdymas, kol apkaltinamasis nuosprendis nėra įsiteisėjęs, neturėtų trukti ilgiau nei asmuo, savanoriškai atliekantis bausmę pagal neįsiteisėjusį teismo nuosprendį, to pageidauja, t. y. nuteistojo pasirinkimas pradėti atlikti neįsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę negali būti neatšaukiamas. Įvertinus susidariusią situaciją nagrinėjamo klausimo kontekste kolegija sprendžia, kad S. V. prašymas atšaukti jo, vadovaujantis BPK 315 straipsnio 2 dalimi, pasirašytą 2014 m. birželio 9 d. sutikimą pradėti atlikti bausmę, paskirtą neįsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. nuosprendžiu, yra pagrįstas, todėl tenkinamas.

Kita vertus, nėra jokio pagrindo išvadai, kad po sutikimo dėl savanoriško laisvės atėmimo bausmės atlikimo atšaukimo nuteistasis turi būti automatiškai paleidžiamas į laisvę, nesvarstant klausimo dėl kardomųjų priemonių paskyrimo. Nuteistasis, atšaukęs savo sutikimą savanoriškai atlikti neįsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę, turi būti grąžinamas į iki šio sutikimo pateikimo buvusią būseną (status quo) ir bylą nagrinėjančiam teismui kyla pareiga spręsti dėl tokiam nuteistajam taikytinų kardomųjų priemonių.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. nuosprendžiu S. V. iki šio nuosprendžio įsiteisėjimo buvo palikta galioti ankstesnėje proceso stadijoje jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartimi ši kardomoji priemonė nuteistajam buvo panaikinta vadovaujantis BPK 139 straipsnio 3 dalimi, t. y. dėl to, kad buvo pradėtas savanoriškas S. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas. Nuteistajam pareiškus pageidavimą atšaukti šį prašymą ir bylą nagrinėjančiam apeliacinės instancijos teismui jį patenkinus, teismui kyla pareiga spręsti dėl nuteistajam S. V. skirtinos kardomosios priemonės. Juo labiau, kad ir nuteistasis S. V. išreiškė pageidavimą apeliacinės instancijos teismo galutinio procesinio sprendimo laukti laisvėje, prašė skirti jam švelnesnes už suėmimą kardomąsias priemones – namų areštą ir intensyvią priežiūrą (BPK 132 ir BPK 131¹ straipsniai).

Kardomosios priemonės gali būti skiriamos, siekiant užtikrinti nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms (BPK 119 straipsnis). Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad S. V. BPK 140 straipsnio tvarka buvo sulaikytas 2011 m. lapkričio 22 d. Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 23 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas trims mėnesiams, suėmimo terminą skaičiuojant nuo 2011 m. lapkričio 22 d. Vėlesnėmis Kauno apygardos teismo nutartimis S. V. paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo terminas buvo tęsiamas. Kaip jau buvo minėta, Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. nuosprendžiu jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 249 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme dešimčiai metų, o pagal BK 260 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimo bausme trylikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant, ir S. V. skirta galutinė laisvės atėmimo bausmė trylikai metų ir šešiems mėnesiams, ją atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos, įskaitant į bausmę laiką, išbūtą sulaikyme ir suėmime nuo 2011 m. lapkričio 22 d. iki šio nuosprendžio paskelbimo dienos, bei atliktą bausmės dalį pagal Rusijos Federacijos Pytalovo rajono teismo 2009 m. spalio 29 d. nuosprendį (vieneri metai ir septyni mėnesiai (t. 19, b. l. 137-138)).

Spręsdamas kardomosios priemonės – suėmimo – skyrimo, panaikinimo ar pakeitimo kita kardomąja priemone klausimą, teismas byloje surinktus įrodymus analizuoja ir vertina tik tiek, kad būtų galima nustatyti, ar yra pakankamai duomenų asmenį įtarti ar kaltinti padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju jau priimtas apkaltinamasis nuosprendis ir tokių duomenų pirmosios instancijos teismui pakako. Kita vertus, nuteistojo S. V. prašymą nagrinėjantis teismas nesprendžia šio nuteistojo kaltės klausimo, nes pirmosios instancijos teismas dėl to jau pasisakė, o apeliacinės instancijos teismas tai padarys, baigęs nagrinėti bylą apeliacine tvarka.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog siekiant užtikrinti Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. nuosprendžio įvykdymą nuteistajam S. V. iki jo įsigaliojimo dienos buvo palikta galioti nuo sulaikymo momento 2011 m. lapkričio 22 d. taikyta kardomoji priemonė – suėmimas. Ši kardomoji priemonė buvo paskirta remiantis BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatytais pagrindais (būdamas laisvėje jis gali bėgti (slėptis) nuo teismo bei daryti naujas nusikalstamas veikas). Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 29 d. nutartimi konstatuota, jog BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas suėmimo skyrimo ir jo termino pratęsimo pagrindas buvo nustatytas nepagrįstai. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad nuosprendžio paskelbimo metu vis dar egzistavo minėto straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytas suėmimo taikymo pagrindas. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu negauta jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad minėtas suėmimo taikymo pagrindas jau yra išnykęs. S. V. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už dviejų tyčinių labai sunkių nusikaltimų, susijusių su neteisėtu disponavimu itin dideliu narkotinių medžiagų kiekiu, padarymą veikiant nusikalstamame susivienijime. Jam skirta ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė. Ankstesniais nuosprendžiais Lietuvos Respublikoje S. V. teistas du kartus, tarp jų ir už nusikaltimo žmogaus gyvybei padarymą. Be to, S. V. nagrinėjamoje byloje jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo metu buvo nuteistas ir Rusijos Federacijoje už narkotinių medžiagų kontrabandą. Naujos nusikalstamos veikos, už kurių padarymą S. V. nuteistas Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. nuosprendžiu, įvykdytos turint neišnykusį teistumą, praėjus neilgam laiko tarpui po lygtinio paleidimo iš įkalinimo įstaigos termino pabaigos. Nusikaltimų pobūdis leidžia spręsti, kad jis galėjo gauti neteisėtų pajamų dalyvaudamas nusikalstamo susivienijimo veikloje. Jo vaidmuo nusikaltimų padaryme buvo pakankamai aktyvus. Šių aplinkybių visetas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad būdamas laisvėje S. V. gali daryti naujus nusikaltimus (BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Nuteistojo prašyme išdėstyti argumentai, kad yra pablogėjusi jo sveikata, todėl apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo jis nori laukti laisvėje, negali būti vertinami kaip išimtinai prioritetiniai, nusveriantys viešąjį interesą ir sąlygojantys švelnesnių už suėmimą kardomųjų priemonių taikymą. Šie teiginiai taip pat nepaneigia BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo – taikymo pagrindo egzistavimo. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog S. V. dėl sveikatos būklės negali būti laikomas suimtas ar kad jam nėra galimybės taikyti gydymą laisvės atėmimo vietų ligoninėje ar kitose gydymo įstaigose. Juo labiau, kad kad įstatymai numato suimtųjų teisę gauti tokios pat kokybės ir lygio gydymą, koks užtikrinamas nekalinamiems asmenims, o esant būtinumui, gydymą sveikatos priežiūros įstaigose (Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 45 straipsnio 1 ir 4 dalys). Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistojo prašyme nurodytos aplinkybės nėra pakankamas pagrindas taikyti S. V. pageidaujamas švelnesnes kardomąsias priemones. Kolegija, įvertinusi nuteistąjį charakterizuojančių bylos duomenų visumą, sprendžia, kad švelnesnės kardomosios priemonės gali būti nepakankamos užtikrinant BPK 119 straipsnyje numatytus tikslus – netrukdomą bylos nagrinėjimą, siekį užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms bei apkaltinamojo nuosprendžio įvykdymą, jei išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka jis liktų nepakeistas. Dėl to nuteistajam S. V. skiriama griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas.

Bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme tęsiasi jau gan ilgą laiką, tačiau ši byla yra didelės apimties ir sudėtinga, o jos nagrinėjimas šiuo metu yra baigiamojoje stadijoje. Be to, nuteistasis S. V., bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu ilgą laiką savanoriškai atlikinėjo neįsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę ir buvo laikomas ne suėmime, o pataisos namuose. Taigi, paskyrus jam griežčiausią kardomąją priemonę, BPK 127 straipsnio 11 dalyje nustatyti terminai nebus pažeisti.

Esant išdėstytų aplinkybių visumai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra teisinio pagrindo skirti nuteistajam S. V. jo prašyme nurodytų švelnesnių kardomųjų priemonių. Nuteistajam atšaukus BPK 315 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka pareikštą sutikimą dėl savanoriško neįsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo, jis grąžinamas į iki šio sutikimo išreiškimo buvusią teisinę padėtį ir jam skiriama griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas, jos terminą nustatant trims mėnesiams, nes švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 119 straipsniu, 122 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 123 straipsnio 6 dalimi, 139 straipsnio 1 dalimi, 270 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

patvirtinti nuteistojo S. V. 2014 m. birželio 9 d. sutikimo pradėti atlikti bausmę, paskirtą neįsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. nuosprendžiu, iki byla bus išnagrinėta apeliacine tvarka, atšaukimą.

Panaikinti nuteistojo S. V., kaip savanoriškai atliekančio neįsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę nuteistojo, statusą.

Nuteistajam S. V. skirti kardomąją priemonę – suėmimą trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2017 m. gegužės 4 d.

Nutarties vykdymą pavesti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriui ir Vilniaus pataisos namų direktoriui ir Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus dalinio vadui.

Nutartis per 20 dienų nuo jos priėmimo gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui.