Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens (kreditorės) Šveicarijos įmonės United Engineering & Consulting Capital AG atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. vasario 24 d. nutarties uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ bankroto byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Dėl 5 841 812,65 Eur dydžio reikalavimo pagrįstumo

Dėl 5 023 226,68 Eur reikalavimo dalies pagrįstumo

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

9. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria patenkintas VMI prašymas dėl finansinių reikalavimų patvirtinimo atsakovės BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ bankroto byloje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl atskirojo skundo argumentų

10. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialųjį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011; 2012 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2012). Ar reikalavimas pagrįstas, teismas sprendžia, įvertinęs tokio reikalavimo pagrindą – sandorius, ūkines operacijas, apskaitos, mokėjimo dokumentus, kitus byloje esančius įrodymus, kuriais grindžiamas konkretus reikalavimas į bankrutuojančią įmonę.

11. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2021 m. gegužės 21 d. nutartimi iškėlė BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ bankroto bylą ir paskyrė UAB „Lideres“ bankroto administratore. Ši teismo nutartis 2021 m. rugsėjo 6 d. įsiteisėjo.

13. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu pirmiausia nurodo, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjama kita administracinė byla Nr. eI3-2575-596/2022, kurios baigtis turės įtakos VMI finansinio reikalavimo dydžiui, o konkrečiai, kalbant po šio ginčo gali nelikti atsakovės turimos mokestinės nepriemokos.

14. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-1761-463/2019, išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjos BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ skundą atsakovei VMI dėl Mokestinių ginčų komisijos 2018 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. S-218 (7-194/2018) ir VMI 2018 m. rugsėjo 4 d. sprendimo Nr. (21.131-31-5) FR0682-299, kuriuo pareiškėjai papildomai apskaičiuota 6 517 901,36 Eur PVM, apskaičiuota 3 431 505,31 Eur PVM delspinigių ir skirta 1 862 257 Eur PVM bauda, panaikinimo, nusprendė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2271-556/2020 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 30 d. sprendimą paliko nepakeistą.

15. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2271-556/2020 nustatyta, kad UAB „GJ baldai“ ir UAB „Baldų meistras“ deklaravo medžiagų, reikalingų baldams gaminti, įsigijimą pagal UAB „Grangeras“, UAB „Construction ACE“ ir UAB „Extra švara“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Tačiau minėtos įmonės, kaip buvo nustatyta patikrinimo metu, neturėjo piniginių lėšų didelių kiekių medžiagų įsigijimui, jų vadovai – Rusijos Federacijos piliečiai, kurių įformintų sandorių metu Lietuvos Respublikoje nebuvo, minėtos įmonės neturėjo patalpų medžiagoms laikyti ir saugoti, pastarosioms trims bendrovėms buvo iškeltos bankroto bylos, įmonių atsakingi asmenys nebuvo surasti, turtas ir apskaitos dokumentai bankroto administratoriams neperduoti. Visos išvardytos bendrovės faktiškai PVM į biudžetą nemokėjo. Be kita ko, teismas patvirtino, kad mokesčių administratorius surinko pakankamai faktinių duomenų, kurie leido apriboti bendrovės PVM atskaitą, o pastaroji tai nepaneigė nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei dabar.

16. Teisėjų kolegija, susipažinusi su aukščiau nurodyta nutartimi, atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus, kad nei vieno iš vykusių procesų metu nebuvo paneigtos ar užginčytos aplinkybės, jog bendrovės kontrahentai yra įvykdę mokestines prievoles susijusias su pardavimo PVM ir dėl šios priežasties valstybės biudžetas laikytinas nepagrįstai praturtėjusiu. Apeliantė savo skunde nurodo visiškai priešingas faktines aplinkybes nei nustatė Lietuvos vyriausiasis administracinis ir kiti teismai nagrinėjamose bylose, todėl jos faktinių aplinkybių interpretavimas negali sudaryti teisėto pagrindo pirmosios instancijos teismo nutarties panaikinimui, o valstybės biudžetas negali būti pripažintas nepagrįstai praturtėjusiu.

17. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. eI3-2575-596/2022 yra keliamas klausimas, ar BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, jau pasibaigus anksčiau tarp šalių kilusiam mokestiniam ginčui, išnagrinėtam Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2271-556/2020, turi teisę į PVM užskaitą, taip pat ar VMI turėjo vertinti pareiškėjos pateiktas patikslintas PVM deklaracijas. Taigi, administracinėje byloje Nr. eI3-2575-596/2022 nėra tiesiogiai ginčijamas jau teisėtu pripažintas VMI sprendimas dėl 3 160 969,68 Eur delspinigių ir 1 862 257 Eur baudos skyrimo BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“. Nurodytoje byloje ginčijami vėlesni VMI sprendimai, kuriais netenkinami pakartotiniai pareiškėjos prašymai atleisti ją nuo delspinigių bei mažinti baudą pagal pateiktas patikslintas PVM deklaracijas. Taigi, teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentą, kad nagrinėjamos aukščiau nurodytos bylos baigtis turės įtakos VMI finansinio reikalavimo dydžiui, o konkrečiai, kalbant po šio ginčo gali nelikti atsakovės turimos mokestinės nepriemokos. Net ir tuo atveju, jei bylos baigtis turės įtakos VMI finansinio reikalavimo dydžiui, tai neužkerta kelio kreiptis į bankroto bylą nagrinėjantį teismą dėl VMI finansinio reikalavimo patikslinimo padidinant jį, arba sumažinant.

18. Kaip jau minėta, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2271-556/2020 pareiškėjos BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 30 d. sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo priimtas BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2271-556/2020, kuris išnagrinėtas administracinėje byloje Nr. eP-23-815/2022. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. kovo 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eP-23-815/2022 atsisakė atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2271-556/2020 pagal pareiškėjos BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 30 d. sprendimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėja BUAB ,,Nekilnojamojo turto valdymas“ siekė atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-2271-556/2020 Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu – kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, t. y. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2271-556/2020 siejo su aplinkybėmis, kad 2021 m. spalio 14 d. Lietuvos apeliacinis teismas išnagrinėjo civilinę bylą, kuria BUAB „GJ baldai“ prisiteisė skolą už pareiškėjui parduotus baldus, t. y. už tuos pačius sandorius, kurie administracinėje byloje buvo nustatyti kaip faktiškai neįvykę. Teisėjų kolegija nustatė, kad UAB „GJ baldai“ su ieškiniu dėl skolos priteisimo ir skolų suderinimo akto pripažinimo negaliojančiu į Vilniaus apygardos teismą kreipėsi 2018 m. rugpjūčio 21 d. Taigi, kai pareiškėja BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (2019 m. sausio 3 d.), jau buvo iškelta civilinė byla Vilniaus apygardos teisme. Todėl aplinkybės, kurios buvo nagrinėjamos civilinėje byloje, pareiškėjui buvo žinomos administracinės bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, taigi, tai nelaikytina naujai paaiškėjusia aplinkybe.

19. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad bankroto byloje pareiškiami kreditorių reikalavimai pagal jų apibrėžtumo lygį ir įgyvendinimo etapą gali būti skirtingi. Pirma, tai kreditorių reikalavimai, kurių pagrįstumas jau patvirtintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu arba įsigaliojusiu viešojo administravimo subjekto (mokesčių administravimo institucijos, socialinio draudimo institucijos ir kt.) administraciniu aktu. Tokiu atveju bankroto bylą nagrinėjančiam teismui perduodamas įsiteisėjęs teismo sprendimas arba įsigaliojęs viešojo administravimo subjekto administracinis aktas arba vykdomasis raštas, kurio pagrindu atliekamas išieškojimas iš skolininko. Antra, tai kreditorių reikalavimai, kurie pareikšti savarankiškose civilinėse bylose, kuriose teismų sprendimai nėra priimti iki skolininkui iškeliant bankroto bylą. Tokiu atveju bankroto bylą nagrinėjančiam teismui perduodama civilinė byla, kurioje skolininkui pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai. Trečia, tai nauji kreditorių reikalavimai, kurie nebuvo pareikšti iki bankroto bylos iškėlimo skolininkui dienos. Tokiu atveju teismui perduodamas kreditoriaus reikalavimas bei jį patvirtinantys dokumentai, o teismas sprendžia, ar reikalavimas yra visiškai ar iš dalies pagrįstas, ir jį visiškai ar iš dalies patvirtina arba atsisako tvirtinti. Pastaruoju atveju kreditoriaus pareikštas reikalavimas pagal savo teisinę prigimtį atitinka ieškinį, kuris, jei skolininkui nebūtų iškelta bankroto byla, būtų pareiškiamas ir nagrinėjamas savarankiškoje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011; 2012 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2012; kt.).

20. Be kita ko, tam tikrų kreditorių reikalavimų bankroto bylą nagrinėjantis teismas ne tik kad neprivalo, bet ir neturi teisės tikrinti. Jei kreditoriaus reikalavimas kyla iš įsiteisėjusio teismo sprendimo, nutarties ar įsakymo, tokiu procesiniu dokumentu jau yra konstatuota skolininko prievolė kreditoriui. Teismo sprendimo res judicata (galutinio teismo sprendimo) galia draudžia kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią, tai reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Todėl pakartotinis kreditoriaus reikalavimo, kuris patvirtintas teismo sprendimu, tikrinimas reikštų ankstesnio teismo sprendimo res judicata galios paneigimą. Tokį kreditoriaus reikalavimą bankroto byloje teismas turi tvirtinti automatiškai, nereikalaudamas pridėti dokumentų, patvirtinančių pirminį reikalavimo pagrindą, nes reikalavimas kyla iš teismo sprendimo (Kavalnė, S., Norkus, R. Bankroto teisė. Antroji knyga. Vilnius: Justitia, 2011, p. 160 iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-823/2021).

21. Atsižvelgdama į nurodytą kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės tvirtinti VMI finansinio reikalavimo, patvirtinto įsiteisėjusiais teismų sprendimais, pilnoje apimtyje, o šioje civilinėje byloje susiklosčiusi situacija atitinka vieną iš privalomų civilinės bylos sustabdymo pagrindų bei taip pat sudaro pagrindą taikyti fakultatyvinį bylos sustabdymo pagrindą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino nemokumo administratorės prašymo dėl bylos sustabdymo.

22. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo ginčijama nutartimi, taip pat nurodė, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. spalio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-16-450/2021 yra aiškiai nurodoma, kad per baldų tiekimo laikotarpį už baldus išrašė ir pateikė BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ 1 126 775,96 Eur PVM sąskaitų faktūrų ir į šią sumą buvo įskaitytas PVM. Taigi, pirmosios instancijos teismas turėjo visus duomenis tam, kad atliktų elementarų aritmetinį veiksmą ir apskaičiuotų, kokia PVM suma yra 1 126 775,96 Eur apimtyje. Nurodyta PVM suma sudaro 195 556,16 Eur. Todėl nepagrįstai teigė, kad apeliantė ir nemokumo administratorė nepateikė jokių savo skaičiavimų. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad tokiu atveju apeliantė turėjo VMI reikalavimą ginčyti 195 556,16 Eur apimtyje. Kaip minėta VMI finansinis reikalavimas sudaro 10 865 039,33 Eur. Todėl lieka neaišku, kodėl apeliantė ginčija visą VMI reikalavimą, o ne 195 556,16 Eur apimtyje.

23. Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis, Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjama administracinė byla Nr. eI3-814-596/2022. Šioje dalyje pažymėtina, kad apeliantė skunde nepagrįstai teigia, jog VMI pripažino, kad apskaičiuota delspinigių suma yra nepagrįsta. Byloje esantys VMI priimti sprendimai ir išdėstyta pozicija administracinėje byloje Nr. eI3-814-596/2022 patvirtina, jog VMI apskaičiuotus delspinigius laiko pagrįstais. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. balandžio 11 d. nutartimi aukščiau nurodytoje byloje pareiškėjos BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nurodė, kad įvertinęs visas nagrinėjamu atveju reikšmingas aplinkybes ir įrodymus daro išvadą, jog nėra teisinio pagrindo pareiškėjos skundą tenkinti ir panaikinti skundžiamus Komisijos ir VMI sprendimus remiantis pareiškėjos skunde nurodytais argumentais. Teismo įsitikinimu, ginčijamas VMI sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis, faktinės aplinkybės susietos su aiškiai išdėstytu ir cituojamu teisiniu reglamentavimu. Sprendime atsakovė detaliai išdėstė savo poziciją dėl atleidimo nuo apskaičiuotų delspinigių mokėjimo ir paskirtos baudos sumažinimo, t. y. vadovaudamasi aktualių nurodytų teisės aktų nuostatomis įvardijo, dėl kokių priežasčių pareiškėjos prašymas negali būti tenkinamas. Komisijos sprendime atsakyta į pareiškėjos pateiktus argumentus, atskleista ginčo esmė, o iš sprendimo argumentacijos yra pakankamai aiškus jo priėmimo pagrindas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, tenkinti pareiškėjos reikalavimų dėl VMI ir Komisijos sprendimų panaikinimo nėra pagrindo, todėl šie reikalavimai netenkintini. Netenkinus šių skundo reikalavimų, netenkinami ir išvestiniai pareiškėjos reikalavimai atleisti pareiškėją nuo delspinigių sumokėjimo ir sumažinti paskirtą baudą.

24. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantė atskirajame skunde nepateikė jokių svarių argumentų, kurie galėtų sudaryti pagrindą abejoti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. vasario 24 d. nutarties pagrįstumu, todėl apeliantės skundas atmetamas. Kiti apeliantės argumentai taip pat neturi esminės reikšmės pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumui.

Dėl baudos apeliantei skyrimo

25. VMI atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad byloje yra pagrindas konstatuoti apeliantės piktnaudžiavimą, pateikus didžiąja dalimi žinomai nepagrįstą atskirąjį skundą, ir spręsti klausimą dėl baudos apeliantei paskyrimo.

26. CPK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Pagal CPK 95 straipsnio 2 dalį teismas, nustatęs nurodytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki 5 000 Eur baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui.

27. Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį nustatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę, įtvirtintą CPK 95 straipsnyje. Ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės priemonių, nustatytų CPK 95 straipsnio, taikymą, t. y. ne kiekvienu atveju pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nepaisymas laikytinas teisės pažeidimu, bet tam tikrais atvejais gali būti įvertintas kaip netinkamas subjektinės teisės įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017). Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017).

28. Byloje nenustatyta aplinkybių, sudarančių teisinį pagrindą padaryti išvadą, kad apeliantė sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos nagrinėjimą, reiškė nepagrįstus reikalavimus. Apeliantė pasinaudojo savo teise nesutikti su pirmosios instancijos teismo nutartimi dėl VMI finansinio reikalavimo patvirtinimo, todėl ją apskundė. Nenustačius apeliantės piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, nėra pagrindo taikyti jai piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmes, numatytas CPK 95 straipsnio 2 dalyje.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. vasario 24 d. nutartį palikti nepakeistą.