Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, eI3-814-596/2022

Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2022-04-11
Bylos Nr.: eI3-814-596/2022
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-02196-2021-6
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: I-a instancija
Rezultatas: Skundas (prašymas) atmestas

Teisėjas: Jolita Rasiukevičienė (pirm.)
Atsakovas: Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR FM
Pareiškėjas: UAB „Nekilnojamojo turto valdymas. “

Administracinė byla Nr. eI3-814-596/2022 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02196-2021-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 12.5.3; 55.1.3

(S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. balandžio 11 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė,dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokato padėjėjui M. V.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Nekilnojamojo turto valdymas“ (toliau – pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija arba MGK) 2021 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. S-76 (7-52/2021) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI arba atsakovė) 2021 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. (21.222)500-63 (toliau – ir VMI sprendimas); 3) atleisti pareiškėją nuo delspinigių mokėjimo; 4) sumažinti pareiškėjai paskirtą baudą 10 proc.

Paaiškina, kad nesutikdama su VMI sprendimu, kuriuo buvo nuspręsta neatleisti pareiškėjos nuo priskaičiuotų delspinigių sumokėjimo ir nesumažinti paskirtos baudos, kreipėsi į Komisiją su skundu, prašydama panaikinti VMI sprendimą. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, nusprendė patvirtinti VMI sprendimą, todėl, nesutikdama su Komisijos ir VMI sprendimuose išdėstytais argumentais, kreipėsi į teismą prašydama juos panaikinti.

Nurodo, kad Komisijos ir VMI pozicija yra grindžiama selektyviai pasirinktais įrodymais. Atkreipia dėmesį, jog neginčija to, jog delspinigių paskirtis yra kompensuoti valstybės nuostolius tuo atveju, kai pažeidžiant teisės aktus ar piktnaudžiaujant teise yra laiku nesumokami mokesčiai į valstybės biudžetą, tačiau šiuo konkrečiu atveju nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-2271-556/2020 nebuvo pateikti įrodymai, jog pareiškėjos kontrahentai netinkamai įvykdė jiems tenkančias mokestines prievoles, susijusias su pardavimo PVM įvykdymu. Pažymi, kad tiek Komisija, tiek ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - ir LVAT) minėtoje administracinėje byloje konstatavo, jog pareiškėjos kontrahentai faktiškai PVM nemokėjo, nes deklaravo pirkimo PVM artimą pardavimo PVM arba grąžintinas iš biudžeto PVM sumas. Taigi, nebuvo nustatyta, jog pareiškėjos kontrahentai neteisėtai ar nepagrįstai pasinaudojo teise įskaityti mokėtiną PVM iš turimos PVM atskaitos (permokos).

Pareiškėja cituoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 82 straipsnio nuostatas. Pažymi, kad pagal 82 straipsnio 3 punktą, mokestinė prievolė gali būti įvykdoma turimos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymu mokestinei nepriemokai padengti. Kitaip tariant, pareiškėjos kontrahentai pasinaudojo įstatymo suteikiama teise įskaityti mokėtiną pardavimo PVM iš turimų mokesčių permokų. Pabrėžia, kad vadovaujantis MAĮ 138 straipsniu, mokesčių įstatymų pažeidimu yra laikomas neteisėtas asmenų elgesys, kuriuo yra pažeidžiami mokesčių įstatymų reikalavimai. Taip pat MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad tuo atveju jei mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo metu nustato, jog mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 proc. šios trūkstamos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip.

Pažymi, kad nei administracinėje byloje Nr. eA-2271-556/2020, nei skundžiamame Komisijos sprendime nėra nei nurodomi nei pateikiami įrodymai, jog pareiškėjos kontrahentai buvo nubausti dėl neteisėto (nepagrįsto) PVM įskaitymo bei ar jų atžvilgiu buvo atlikti mokestinės kontrolės veiksmai, kurie buvo pabaigti surašant patikrinimo aktą, kuriame būtų užfiksuoti mokestiniai pažeidimai ir priskaičiuojami papildomai mokėtini mokesčiai. Pabrėžia, jog duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjos kontrahentų atliktas pardavimo PVM įskaitymas buvo neteisėtas, nėra. Be to VMI, veikdama kaip mokesčių administratorius, nepaneigė ir pareiškėjos kontrahentų teisės į PVM ataskaitą iš kurios ir buvo sudengtas mokėtinas PVM, pagal pareiškėjai išrašomas PVM sąskaitas faktūras.

Akcentuoja, jog aplinkybę, kad pareiškėjos kontrahentai nebuvo skolingi valstybės biudžetui patvirtina ir tai, jog daliai kontrahentų yra iškeltos bankroto bylos, o VMI, atstovaudama valstybės interesus, nėra pareiškusi kreditorinių reikalavimų arba jų dydis yra minimalus ir nesusijęs su PVM prievolių įvykdymu. Atsižvelgdama į tai, kad paminėtos aplinkybės dėl MAĮ įtvirtintų senaties terminų yra įgavusios teisinį stabilumą ir nesant priešingų įrodymų mano, jog yra privaloma vadovautis tuo faktu, kad pareiškėjos kontrahentai tinkamai įvykdė jiems tenkančias mokestines prievoles susijusias su pardavimo PVM. Taigi, Komisijos teiginiai, kad šiuo konkrečiu atveju delspinigiai kompensuoja biudžeto patirtus nuostolius, kadangi pareiškėja nesumokėjo mokesčių į valstybės biudžetą yra nepagrįsti. Taip yra dėl to, kad administracinėje byloje Nr. eA-2271-556/2020 buvo paneigta pareiškėjos teisė į PVM ataskaitą, tačiau, kaip jau buvo minėta, nėra paneigta ar nuginčyta ta aplinkybė, jog pareiškėjos kontrahentai įvykdė mokestinę prievolę – sumokėti pardavimo PVM. Dėl šių priežasčių valstybė ne tik kad nepatyrė nuostolio, bet ir nepagrįstai praturtėjo, kadangi pažeidžiant PVM neutralumo principą neva neįvykusios ūkinės operacijos buvo apmokestintos du kartus.

Teigia, kad remiantis LVAT praktika, nagrinėjant mokėtojų atleidimo nuo delspinigių ir baudų pagrindus, vadovaujamasi ne tik MAĮ įtvirtintais atleidimo nuo delspinigių (baudų) pagrindais, bet ir teisingumo bei protingumo kriterijais. Reikšmingomis aplinkybėmis, sprendžiant atleidimo nuo ekonominių sankcijų (baudų, delspinigių) klausimą, pripažįstama ir mokestinio patikrinimo, mokestinio ginčo trukmė, mokesčių administratoriaus kontrolės veiksmų atlikimo operatyvumas, paties mokesčių mokėtojo elgesys. Taigi, nagrinėjamu atveju būtina įvertinti aplinkybę, kad dėl konstatuotų pareiškėjos padarytų veiksmų valstybės biudžetas nenukentėjo, kadangi papildomai mokėtini mokesčiai pareiškėjai buvo priskaičiuoti už tai, kad nepagrįstai buvo pasinaudota teise į PVM atskaitą, tačiau svarbu tai, jog pareiškėjos kontrahentai įvykdė prievoles, susijusias su pardavimo PVM. Kitaip tariant pareiškėjai nepagrįstai pasinaudojus PVM atskaitos teise, nuo ginčo prekių ar paslaugų pardavimo PVM į valstybės biudžetą buvo sumokėtas, o šios aplinkybės minimalizuoja pareiškėjos veiksmų pavojingumą.

Pareiškėja cituoja LVAT praktiką, susijusią su mokesčių administratoriaus tinkamu jo kompetencijai priskiriamų funkcijų atlikimu, nepažeidžiant mokesčių mokėtojo teisių, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarime išsakytą poziciją, susijusią su precedentų, kaip vienodos teismų praktikos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo įgyvendinimo, svarba. Akcentuoja ir tai, kad MAĮ 100 straipsnis yra speciali norma, skirta spręsti atleidimo nuo delspinigių klausimą, todėl ji negali būti supriešinama su MAĮ 8 straipsnio nuostatomis dėl bendrųjų (teisingumo, privalomumo) principų taikymo mokestiniuose santykiuose. Tam, kad būtų užtikrinamas mokesčių mokėjimas į valstybės biudžetą, yra svarbus mokesčių administratoriaus vaidmuo, nes MAĮ 8 straipsnyje įtvirtinta teisingumo ir visuotinio privalomumo principo nuostata įpareigoja mokesčių administratorių užtikrinti efektyvų mokesčių administravimą, vadovaujantis teisingumu ir protingumu pagrįstais kriterijais. Šiuo atveju siekti teisingumo reiškia siekti protingos skirtingų interesų pusiausvyros, atsižvelgiant į abiejų pusių interesus ir pareigas, t. y. mokesčių mokėtojo prievolę teisingai mokėti ir deklaruoti mokesčius ir mokesčių administratoriaus pareigą skatinti savanorišką mokesčių mokėjimą. Protingumo kriterijus reikalauja, kad mokesčių administratorius elgtųsi atidžiai, teisingai ir sąžiningai, taikydamas sankcijas už mokesčių įstatymų pažeidimus, atsižvelgtų į sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes.

Atkreipia dėmesį, kad 2018 m. rugsėjo 4 d. VMI priimant sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo buvo priskaičiuota beveik du su puse milijono eurų delspinigių t. y. daugiau nei 37 proc. visos mokestinės nepriemokos, šiai dienai delspinigių suma yra tik išaugusi dėl daugiau nei metus trukusio mokestinio ginčo ir sudaro beveik pusę priskaičiuotų papildomai mokėtinų mokesčių, dėl ko jie atliks baudimo funkciją ir bus pažeidžiamos pareiškėjos teisės. Pažymi, kad delspinigiai savo esme negali atlikti baudimo funkcijos, nes tokiu būdu būtų pažeidžiamas non bis in idem ir proporcingumo principai.

Remdamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika nurodo, kad sankcijų griežtumas turi būti proporcingas pažeidimo sunkumui. Pagal Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio reikalavimus į nuosavybę nukreiptos priemonės turi išlaikyti teisingą pusiausvyrą, t. y. turi būti išlaikytas proporcingumas tarp viešojo intereso poreikių ir asmens teisės netrukdomai naudotis savo turtu apsaugos reikalavimų, kad asmeniui nebūtų užkrauta individuali ir pernelyg didelė našta. Neproporcingos sankcijos savaime yra nepagrįsta ir pernelyg didelė našta nubaustajam. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, pažymi, jog nagrinėjamu atveju 50 proc. dydžio delspinigių suma, sudaranti 3 mln. eurų, laikytina neproporcingai didele ir pažeidžianti pareiškėjos teises. Proporcingumo aspektu vertinant pareiškėjos turtinę padėtį skirtų delspinigių ir baudos bendros sumos kontekste, būtina atsižvelgti ir į šiandieninę verslo bei pareiškėjos situaciją. Nagrinėjamu atveju, delspinigių dydžio suma gali turėti ir lemiamą įtaką pareiškėjos veiklos tęstinumui, kas taip pat būtų kaip papildoma priverstinio poveikio priemonė. Teigia, jog pareiškėja šiuo skundu nekvestionuoja LVAT užbaigto mokestinio ginčo baigties ir to, kad kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti jam tenkančius mokėti mokesčius į valstybės biudžetą, o to nepadarius turi priimti visas iš to kylančias pasekmes, tačiau nori atkreipti dėmesį į tai, kad delspinigiai, kurie anot LVAT praktikos negali atlikti baudimo funkcijos, šiuo atveju sudaro daugiau nei 50 proc. mokėtinų mokesčių sumos ir yra didesni už paskirtą baudą, todėl mano, jog šiuo konkrečiu atveju yra pagrindas atleisti nuo priskaičiuotų delspinigių.

Nesutinka su Komisijos pozicija, jog mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo paskirtos baudos, esant MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nurodytiems pagrindams, bet įsiteisėjusiu teismo sprendimu patvirtintos baudos dydis negali būti mažinamas. Paaiškina, kad administracinėje byloje Nr. eA-2271-556/2020 nagrinėtame mokestiniame ginče pareiškėja niekada nekvestionavo paskirtos baudos dydžio, kadangi buvo nesutinkama su papildomai priskaičiuotais mokėtinais mokesčiais, todėl minėtoje administracinėje byloje buvo siekiama iš esmės nuginčyti VMI parengtą patikrinimo aktą ir jame priskaičiuotus papildomai mokėtinus mokesčius, taigi siekiant nuoseklumo buvo koncentruojamasi į nustatytų pažeidimų paneigimą. Teigia, kad tiek VMI, tiek MGK klaidinančiai nurodo, jog nėra teisinio pagrindo, pasibaigus mokestiniam ginčui, sumažinti pareiškėjai paskirtos baudos dydį. Atkreipia dėmesį, kad VMI oficialiame puslapyje nurodoma, jog mokesčių mokėtojas nuo baudų, delspinigių ir (ar) palūkanų gali būti atleidžiamas jo prašymu arba VMI iniciatyva (nesant mokesčių mokėtojo prašymo): 1) mokestinio patikrinimo rezultatų tvirtinimo metu; 2) nagrinėjant mokestinį ginčą; 3) atliekant atskirą atleidimo nuo baudų, delspinigių ir (ar) palūkanų procedūrą. Pažymi, jog tas pats yra nurodoma ir Atleidimo nuo baudų, delspinigių ir palūkanų taisyklių, patvirtintų VMI viršininko 2004 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. VA-144 (toliau - ir Taisyklės) 8 punkte, o tai tik patvirtina, jog yra teisinės galimybės sumažinti pareiškėjai paskirtą baudos dydį, juo labiau kai pareiškėja prašo ne visiškai atleisti nuo baudos sumokėjimo, o tik sumažinti jos dydį.

Pažymi, kad vertinant, ar valstybės biudžetas nukentėjo dėl galimai pareiškėjos nepagrįstai atliktos PVM atskaitos, būtina įvertinti tai, kad mokestinio patikrinimo ir mokestinio ginčo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjos kontrahentai įvykdė jiems tenkančias PVM prievoles, t. y. sumokėjo pardavimo PVM į valstybes biudžetą, o tai sumažina mokesčių mokėtojo atliktų veiksmų pavojingumą bei daromą neigiamą poveikį. Be to, tiek VMI, tiek Komisija nustatė, jog pareiškėja mokestinio patikrinimo metu bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, o dalies dokumentų nepateikė pasinaudodama jai įstatymų suteikiamomis galimybėmis neduoti parodymų prieš save.

Cituoja LVAT praktiką, susijusią su baudos dydžio nustatymu bei pažymi, kad baudos dydžio vidurkis (30 proc.), gali būti skiriamas esant tiek mokesčių mokėtojo kaltę sunkinančių, tiek lengvinančių aplinkybių arba nesant nei vienų, nei kitų aplinkybių.

Nurodo, kad mokestinio patikrinimo metu neteikė paaiškinimų ir dokumentų dėl kelių priežasčių: 1) dalis dokumentų buvo paimti Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atliktos kratos metu ir šie dokumentai kartu su kita ikiteisminio tyrimo medžiaga yra perduoti teismui teisminiam bylos nagrinėjimui; 2) dalis dokumentų buvo pas buhalterinę apskaitą vedusią įmonę, kuri atsisakė pateikti dokumentus dėl nesumokėtos skolos už teikiamas paslaugas; 3) pareiškėja pasinaudojo įstatymų suteikiama teise neduoti parodymų prieš save, kadangi tiek pareiškėjos, tiek jos vadovo atžvilgiu dėl tų pačių priežasčių yra atliekamas ir ikiteisminis tyrimas.

Šalies argumentai

Pareiškėjos teigimu, VMI pozicija dėl specialiųjų metodų, kaip sunkinančios aplinkybės, kvalifikavimo nėra objektyvi ginčo situacijoje, kai siekiama mokėtojui pritaikyti griežtesnę atsakomybę, nei turi būti taikoma pagal iki šiol nusistovėjusią teismų (ir pačių mokestį apskaičiuojančių bei mokestinius ginčus nagrinėjančių institucijų) praktiką. Nurodo, kad Komisijos pasvarstymai apie alternatyvų nusistovėjusiam mokesčių mokėtojų lygybės ir teisingumo principų taikymą pasisakant, dėl ko naudojant specialiuosius mokesčio apskaičiavimo metodus bauda visgi turėtų būti didinama LVAT praktikos pagrindu yra nepagrįsti ir prieštaraujantys LVAT išaiškinimams.

Apibendrindama pažymi, jog MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad mokesčių administratoriaus, administruodamas mokesčius, privalo vadovautis ne tik formaliomis mokesčių teisės aktuose nustatytomis taisyklėmis, bet ir minėtais teisingumo ir protingumo kriterijais, todėl atsižvelgiant į visas faktines aplinkybes mano, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas sumažinti paskirtą baudą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas prašė skundą tenkinti, remdamasis skunde išdėstytais argumentais.

Atsiliepimas

Atsakovė VMI atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Šalies argumentai

Paaiškina, kad 2021 m. sausio 18 d. pareiškėja VMI pateikė prašymą atleisti nuo priskaičiuotų delspinigių sumokėjimo ir paskirtos baudos sumažinimo, tačiau nenustačius įstatyme nustatytų pagrindų (taip pat įvertinus galimybę atleisti pareiškėją nuo delspinigių mokėjimo remiantis teisingumo ir protingumo principais), pareiškėjos prašymas nebuvo tenkintas. Nesutikdama su VMI sprendimu, pareiškėja pateikė skundą Komisijai, tačiau Komisija patvirtino VMI sprendimą.

Nurodo, kad sutinka su Komisijos teiginiais, jog pareiškėjos argumentai dėl kontrahentų įvykdytų prievolių PVM srityje nėra pagrįsti jokiais rašytiniais bylos duomenimis. Priešingai nei teigia pareiškėja, jos kontrahentai faktiškai PVM nemokėjo, nes deklaravo pirkimo PVM artimą pardavimo PVM arba grąžintinas iš biudžeto PVM sumas (UAB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini) (ši įmonė taip pat nepateikė PVM deklaracijų už laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. kovo 8 d.), UAB (duomenys neskelbtini) (nemokėjo, nes buvo atlikti įskaitymai iš PVM skirtumų); mokesčių administratoriui nebuvo pateikti pareiškėjos kontrahentų dokumentai, todėl mokesčių administratorius neturėjo galimybės įvertinti deklaruotų sumų teisingumo bei atskaitytų pirkimo PVM sumų pagrįstumo. UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) deklaravo medžiagų, reikalingų baldams gaminti, įsigijimą pagal UAB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras, tačiau minėtos įmonės, kaip buvo nustatyta patikrinimo metu, neturėjo piniginių lėšų didelių kiekių medžiagų įsigijimui, jų vadovai –(duomenys neskelbtini) piliečiai, kurių įformintų sandorių metu Lietuvos Respublikoje nebuvo, minėtos įmonės neturėjo patalpų medžiagoms laikyti ir saugoti, pastarosioms trims bendrovėms buvo iškeltos bankroto bylos, įmonių atsakingi asmenys nebuvo surasti, turtas ir apskaitos dokumentai bankroto administratoriams neperduoti. Taigi, pareiškėjai laiku nesumokėjus priklausančių mokesčių, valstybės biudžetas patyrė žalą.

Remdamasi Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimu atsakovė pažymi, kad mokesčių mokėtojas turi konstitucinę pareigą sąžiningai mokėti mokesčius. Mokesčių surinkimas yra susijęs su viešojo intereso apsauga, nes taip yra gaunama lėšų visos visuomenės poreikiams tenkinti. Nemokant mokesčių viešasis interesas yra pažeidžiamas, o subjektas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo, mokesčių teisės prasme elgiasi nesąžiningai. Tokiu būdu pažeidžiami ir mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principai įtvirtinti MAĮ 7 ir 8 straipsniuose, nes mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje padėtyje nei juos mokantys, todėl minėtus principus pažeidžianti veikla negali būti laikoma teisėta.

Nurodo, kad mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę, teisingai apskaičiuoti mokestį bei laiku pateikti mokesčių deklaracijas ir kitus teisės aktuose nurodytus dokumentus. Mokesčiai yra sudėtinė valstybės biudžeto dalis, nukreipta į visuomenės interesų tenkinimą. Laiku nesumokėjus mokesčių valstybei kyla finansinių problemų, todėl mokesčių mokėtojui atsiranda nauja prievolė – sumokėti už pradelstą laikotarpį atitinkamą sumą – delspinigius ir kompensuoti valstybei žalą už tai, kad ji tam tikrą laikotarpį biudžete neturėjo lėšų, kurios jai teisėtai priklausė. Pažymi, jog nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėją reikėtų atleisti nuo pagal mokesčių įstatymus apskaičiuotų delspinigių mokėjimo.

Dėl pareiškėjos nurodomos aplinkybės, jog jai apskaičiuota delspinigių suma sudaro daugiau nei 50 proc. mokestinio patikrinimo metu papildomai apskaičiuotos mokėtinų mokesčių sumos yra neproporcingas, pažymi, kad nagrinėjamu atveju santykinai didelės PVM delspinigių sumos pareiškėjai apskaičiuotos dėl jos pačios pasirinkto prieš tai paminėto elgesio modelio – pareiškėja įstatymų nustatyta tvarka ir terminais nesumokėjo priklausančios sumokėti PVM sumos, nesutikdama su mokesčių administratoriumi, skundė pastarojo sprendimus – dėl to mokesčių nesumokėjimu biudžetui padaryta žala išaugo. Atkreipia dėmesį, kad remiantis MAĮ 95 straipsnio 1 dalies 1 punktu, delspinigiai yra mokestinės prievolės užtikrinimo būdas. Jie skaičiuojami kaip kompensacija už tai, kad valstybė atitinkamu laikotarpiu negalėjo naudotis jai pagal mokesčių įstatymus priklausančiomis lėšomis, o pareiškėja šiomis sumomis disponavo nepagrįstai. VMI vertinimu, delspinigių dydis nelaikytinas pareiškėjos atžvilgiu taikoma nebūtina ir neadekvačia, t. y. neproporcinga priemone, todėl nėra pagrindo jos mažinti ir pripažinti, kad pareiškėja turėtų būti atleista nuo įstatyme nustatytų mokėjimų, kurie nustatyti pareiškėjai nesilaikant mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos.

Kritiškai vertina pareiškėjos argumentą, kad yra pagrindas sumažinti jai paskirtą baudą iš esmės dėl to, jog ji bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, o dalies dokumentų nepateikė pasinaudodama jai įstatymų suteikiamomis galimybėmis neduoti parodymų prie save. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai buvo paskirta 35 proc. (1 862 257 Eur) bauda, kuri taip pat buvo patvirtinta ir LVAT 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2271-556/2020. Skirdamas baudą mokesčių administratorius atsižvelgė į padaryto pažeidimo pobūdį, į atsakomybę lengvinančią aplinkybę (pareiškėja iš dalies bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, pateikė dalį turimų dokumentų) ir į atsakomybę sunkinančias aplinkybes (pareiškėja elgėsi nesąžiningai, todėl buvo taikytos MAĮ 69 straipsnio nuostatos, apskaitė juridines galios neturinčius dokumentus, dėl tyčinių veiksmų ar neveikimo padarė didelę žalą valstybės biudžetui, kuri viršijo 500 bazinių socialinių išmokų).

Motyvuojamoji dalis

Atsakovė sutinka su Komisija, jog pareiškėjos kaltė dėl padaryto pažeidimo yra įrodyta, o paskirtos baudos dydis patvirtintas įsiteisėjusia LVAT 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2271-556/2020. Pažymi, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo paskirtos baudos, esant MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nurodytiems pagrindams, bet įsiteisėjusiu teismo sprendimu patvirtintos baudos dydis negali būti mažinamas (tokia galimybė nėra numatyta MAĮ), todėl pareiškėjos prašymas sumažinti PVM baudą negali būti tenkinamas.

Apibendrindama atsakovė nurodo, kad Komisija nuodugniai bei visapusiškai įvertino visus skundo argumentus bei bylos medžiagą, tinkamai išanalizavo bei taikė teismų praktiką ir teisės aktus, taigi priėmė teisėtą ir pagrįstą teisės aktais sprendimą, todėl naikinti Komisijos ir VMI sprendimus nėra pagrindo.

Atsakovės atstovas teismo posėdyje, apie kurį buvo pranešta tinkamai, nedalyvavo.

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

Byloje ginčas kilo dėl VMI sprendimo, kuriuo buvo netenkintas pareiškėjos prašymas dėl atleidimo nuo priskaičiuotų delspinigių sumokėjimo ir paskirtos baudos sumažinimo, bei Komisijos sprendimo, kuriuo pareiškėjos skundas dėl VMI sprendimo panaikinimo buvo netenkintas, teisėtumo bei pagrįstumo.

Iš į administracinę bylą pateiktų rašytinių įrodymų, taip pat MGK bylos Nr. 7-52/2021 medžiaga nustatyta, kad VMI atliko pareiškėjos PVM už laikotarpį nuo 2012 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo teisingumo patikrinimą ir 2018 m. birželio 29 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (21.60-32) FR0680-271 (toliau – Patikrinimo aktas).

VMI 2018 m. rugsėjo 4 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.131-31-5) FR0682-299, patvirtino Patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjai sumokėti 6 517 901,36 Eur PVM, 2 431 505,31 Eur PVM delspinigių ir 1 862 257 Eur PVM baudą.

Pareiškėja, nesutikdama su minėtu VMI sprendimu, pateikė Komisijai skundą, tačiau Komisija patvirtino VMI 2018 m. rugsėjo 4 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.131-31-5) FR0682-299.

Nesutikdama su Komisijos sprendimu, pareiškėja Vilniaus apygardos administraciniams teismui pateikė skundą, kuris 2019 m. gegužės 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-1761-463/2019 taip pat pareiškėjos skundo netenkino.

Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, tačiau jis LVAT 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2271-556/2020 buvo atmestas.

Pareiškėja VMI 2021 m. sausio 18 d. pateikė prašymą atleisti nuo priskaičiuotų delspinigių sumokėjimo ir paskirtos baudos sumažinimo, tačiau nenustačius įstatyme nustatytų pagrindų (taip pat įvertinus galimybę atleisti pareiškėją nuo delspinigių mokėjimo remiantis teisingumo ir protingumo principais), VMI pareiškėjos prašymo netenkino.

Nesutikdama su VMI sprendimu, pareiškėja 2021 m. balandžio 6 d. pateikė skundą dėl VMI sprendimo Komisijai, kuri 2021 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. S-76 (7-52/2021) ,,Dėl uždarosios akcinės bendrovės ,,Nekilnojamojo turto valdymas“ skundo“, VMI sprendimą patvirtino ir neatleido pareiškėjos nuo 2 835 125,75 Eur PVM delspinigių mokėjimo.

Ginčo teisiniams santykiams aktualus teisinis reglamentavimas, įtvirtintas MAĮ ir Taisyklėse.

Mokesčių surinkimas, kaip ne kartą yra pažymėjęs ir Konstitucinis Teismas bei LVAT, yra susijęs su viešojo intereso apsauga, nes taip yra gaunama lėšų visos visuomenės poreikiams tenkinti. Nemokant mokesčių, viešasis interesas yra pažeidžiamas, o subjektas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo mokesčių teisės prasme elgiasi nesąžiningai. Tokiu būdu yra pažeidžiami mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principai, nes mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje padėtyje nei juos mokantys (žr. pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimą, LVAT 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-2255/11).

MAĮ 85 straipsnio 1 dalyje nustatyta mokesčių mokėtojo pareiga laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę, teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą ir vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu.

MAĮ 95 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad delspinigiai yra vienas iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų. Pagal MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 1 punktą, už nesumokėtą arba pavėluotai į biudžetą sumokėtą mokesčių mokėtojo deklaruotą mokestį arba mokesčių mokėtojo apskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį mokesčių administratoriui atsiranda pareiga skaičiuoti mokesčių mokėtojui delspinigius.

Pareiškėja skunde nurodo, jog yra pagrindas atleisti ją nuo apskaičiuotų delspinigių mokėjimo, nes reali žala valstybės biudžetui nebuvo padaryta.. Teigia, kad administracinėje byloje Nr. eA-2271-556/2020 nebuvo paneigta ar nuginčyta ta aplinkybė, jog pareiškėjos kontrahentai įvykdė mokestinę prievolę – sumokėti pardavimo PVM. Dėl šių priežasčių valstybė ne tik kad nepatyrė nuostolio, bet ir nepagrįstai praturtėjo, kadangi pažeidžiant PVM neutralumo principą neva neįvykusios ūkinės operacijos buvo apmokestintos du kartus. Be to, priskaičiuota daugiau nei 37 proc. visos mokestinės nepriemokos, šiai dienai delspinigių suma yra tik išaugusi ir sudaro beveik pusę priskaičiuotų papildomai mokėtinų mokesčių dėl ko jie atliks baudimo funkciją ir bus pažeidžiamos pareiškėjos teisės.

Atleidimo nuo delspinigių tvarką reglamentuoja MAĮ 100 straipsnis ir Taisyklės. Remiantis MAĮ 100 straipsnio 1 dalies (atitinkamai ir Taisyklių 7 punkto) nuostatomis, mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet dar nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, kai yra MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai, t. y. 1) jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; 2) jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti; tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; 3) kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; 4) kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais; kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą – netikslinga išieškoti mokesčio nepriemoką, kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama.

Pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktą, mokesčių mokėtojas atleidžiamas nuo delspinigių, jei įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo. LVAT praktikoje išaiškinta, kad vertinant, ar taikyti šį atleidimo pagrindą, yra reikšminga mokesčio mokėtojo subjektyvinė pusė, t. y. kaltė, kurios išraiška yra nepakankamas atidumas, rūpestingumas ar apdairumas, kurio reikalaujama iš veikiančio asmens konkrečiomis sąlygomis. Asmuo, kuris nevykdė pareigos elgtis rūpestingai ir atidžiai arba nesugebėjo toks būti konkrečioje situacijoje, negali būti atleistas nuo atsakomybės (delspinigių), nesant kaltės dėl padaryto pažeidimo (žr., pvz., 2015 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-81-261/2015). MAĮ prasme pažeidimu yra laikomas neteisėtas asmenų elgesys, kuriuo yra pažeidžiami mokesčių įstatymų reikalavimai (MAĮ 138 straipsnis). Kiekvieno mokesčių mokėtojo atsakomybė yra individuali ir taikoma atsižvelgiant į konkrečiu atveju atsakomybėn traukiamo, o ne į kito mokesčių mokėtojo padarytą pažeidimą ar jam taikomus mokestinių sankcijų dydžius (LVAT 2011 m. gegužės 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1034/2011).

Tiek Komisijos, tiek ir atsakovės sprendimuose, konstatuota, kad pareiškėja apskaitoje fiksavo realiai neįvykusias operacijas. Kitaip tariant, pareiškėjos, kaip rūpestingo ir atsakingo mokesčių mokėtojo, veiksmai, neatitiko Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatų, nes mokestinės prievolės PVM srityje nebuvo atliktos teisės aktų nustatytais terminais ir tvarka. Pareiškėjos kaltė dėl padaryto pažeidimo yra įrodyta ir už tai paskirta bauda įsiteisėjusia LVAT 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2271-556/2020. Pareiškėja nei atsakovei, nei teismui nepateikė jokių įrodymų, kurių pagrindu galima būtų konstatuoti, jog ji dėl objektyvių priežasčių negalėjo deklaruoti teisingas PVM sumas ar laiku sumokėti, todėl darytina išvada, jog atsakovė pagrįstai atsisakė atleisti pareiškėją nuo delspinigių MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

Kaip ne kartą yra pažymėjęs LVAT, MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas atleidimo pagrindas yra sietinas su nenugalimos jėgos poveikiu ir atsitiktinių aplinkybių poveikiu, kurių savo veikloje mokesčių mokėtojas nenumatė ir numatyti negalėjo, ir šių aplinkybių poveikio pasekoje atsiradę padariniai, kuriems negalėjo daryti įtakos mokesčių mokėtojas. Minėtomis aplinkybėmis pripažintinos gamtos jėgos, valstybinės valdžios institucijų neteisėti veiksmai ir žmogaus poveikis. Tačiau žmogaus poveikis mokesčių mokėtojo veiklai tik tuomet eliminuoja mokesčio mokėtojo valią, kai prieš jį naudojamas absoliutus smurtas, kurio jis negali išvengti, jam pasipriešinti ar nuo jo apsiginti (žr., pvz., LVAT 2005 m. vasario 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A15 -141/2005, 2013 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-941/2013 ir kt.). Pareiškėja nepateikė jokių duomenų apie minėtų aplinkybių buvimą, todėl ji negali būti atleista nuo delspinigių mokėjimo MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

Pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktą mokesčių mokėtojas atleidžiamas nuo delspinigių, kai nepadaroma žala biudžetui. Prašymo nagrinėjimo metu nustatyta, kad pareiškėjai mokestinio patikrinimo metu papildomai apskaičiuota 6 517 901,36 Eur PVM suma už mokestinį laikotarpį nuo 2012 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. Nesumokėjus šios sumos į biudžetą, valstybės biudžetui buvo padaryta žala, o pareiškėja šia suma disponavo nepagrįstai. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad byloje susiklosčiusios faktinės aplinkybės, nesudaro pagrindo taikyti MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto. Duomenų, jog pareiškėja mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo ar dėl mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu suteiktos klaidingos konsultacijos, nenustatyta, todėl MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytas atleidimo nuo delspinigių mokėjimo pagrindas nagrinėjamu atveju taip pat negali būti taikomas.

Paminėtina, jog vadovaujantis MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir Taisyklių 7.3 papunkčiu, mokesčių mokėtojas - fizinis asmuo gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą, pareiškėjai, kaip juridiniam asmeniui, minėtos atleidimo nuo delspinigių nuostatos netaikytinos.

Pareiškėja taip pat prašo atleisti ją nuo delspinigių mokėjimo vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais.

Pažymėtina, kad nors MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas baigtinis sąrašas aplinkybių, dėl kurių mokesčių mokėtojas gali būti atleistas nuo delspinigių ir (ar) baudų mokėjimo, vis dėlto Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas mokėtojų atleidimo nuo delspinigių ir baudų prašymus, vadovaujasi ne tik MAĮ įtvirtintais atleidimo nuo delspinigių (baudų) pagrindais, bet ir laikosi pozicijos, kad, sprendžiant mokėtojų atleidimo nuo apskaičiuotų baudų ir delspinigių klausimus, turi būti vadovaujamasi teisingumo ir protingumo kriterijais bei atsižvelgiama į Konstitucinio Teismo suformuotą doktriną dėl skiriamų sankcijų už įstatymų pažeidimus.

Kaip pagrįstai pažymėjo VMI atsiliepime, nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėją reiktų atleisti nuo pagal mokesčių įstatymus apskaičiuotų delspinigių mokėjimo. Kaip matyti iš VMI sprendimo turinio, atsakovė objektyviai ir visapusiškai įvertino visas reikšmingas aplinkybes bei galimybę atleisti pareiškėją nuo delspinigių mokėjimo remiantis protingumo ir teisingumo principais, tačiau tokio pagrindo nenustatė.

Vadovaujantis nustatytu teisiniu reglamentavimu ir LVAT mokestiniuose ginčuose formuojama administracinių teismų praktika bei vertinant bylos aplinkybes, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog atsakovė nagrinėdama mokestinį ginčą būtų vilkinusi procesą ar atlikusi kitokius neteisėtus veiksmus, teismas daro išvadą, kad atsakovė ir Komisija pagrįstai nustatė, kad nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo jai apskaičiuotų delspinigių. Pažymėtina, jog pareiškėja neapskaičiavusi ir nesumokėjusi jai priklausančių mokėti mokesčių, pradėdama mokestinį ginčą žinojo ar galėjo žinoti, kad remiantis MAĮ 98 straipsnio 2 dalies nuostatomis, delspinigiai, netenkinus mokesčių mokėtojo skundo, skaičiuojami už visą mokestinio ginčo laikotarpį. Atsižvelgdama į tai atsakovė skundžiamame sprendime pagrįstai pasisakė, kad pareiškėja, pasirinkusi ginčyti VMI sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.131-31-5) FR0682-299, turėjo įvertinti aplinkybę, jog pagal MAĮ 110 straipsnio 1 dalies nuostatas skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą, tačiau tai nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones, nurodytas MAĮ 95 straipsnyje (nagrinėjamu atveju delspinigių skaičiavimas), arba pagrindas jas naikinti, todėl delspinigiai už ne laiku sumokėtą mokestį yra skaičiuojami. Taigi, pareiškėjos argumentai dėl delspinigių dydžio proporcingumo atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėja skunde nurodo, kad yra pagrindas sumažinti jai paskirtą baudą iš esmės dėl to, jog bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, be kita ko, teigdama, kad dalies dokumentų nepateikė dėl susiklosčiusių aplinkybių ir pasinaudodama jai įstatymų suteikta teise neduoti parodymų prieš save.

Bylos rašytiniais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjos mokestinis patikrinimas buvo pradėtas 2016 m. sausio 8 d. ir baigtas 2018 m. birželio 28 d., t. y. truko 2,5 metų. Mokestinis patikrinimas buvo tęstas ir stabdytas kelis kartus dėl pareiškėjai duotų mokesčių administratoriaus nurodymų vykdymo: tęstas nuo 2016 m. kovo 9 d. iki 2016 m. gegužės 9 d., tęstas nuo 2016 m. gegužės 10 d. iki 2016 m. liepos 11 d., stabdytas nuo 2016 m. gegužės 31 d. iki 2017 m. kovo 8 d., stabdytas nuo 2017 m. balandžio 27 d. iki 2017 m. gegužės 18 d., stabdytas nuo 2017 m. birželio 12 d. iki 2018 m. sausio 4 d., tęstas nuo 2018 m. kovo 2 d. iki 2018 m. gegužės 2 d., t. y. iš viso patikrinimas tęstas apie 0,5 metų ir buvo sustabdytas apie 1,5 metų dėl to, kad pareiškėja patikrinimui išvis neteikė arba teikė dalimis buhalterinės apskaitos registrus ir dokumentus. Pareiškėja nevykdė mokesčių administratoriaus nurodymų, neteikė buhalterinės apskaitos registrų ir dokumentų ir tuo trukdė mokesčių administratoriui tinkamai atlikti savo pareigas - patikrinti mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumą.

LVAT, nagrinėdamas bylas dėl mokesčių mokėtojų atleidimo nuo delspinigių ir baudų, laikosi pozicijos, kad atleidimas nuo ekonominių sankcijų mokėjimo yra galimas tik esant išskirtinėms aplinkybėms, kurios buvo nulemtos norminių aktų reikalavimų neatitinkančių mokesčių administratoriaus veiksmų, jo neveikimo. Reikšmingomis aplinkybėmis, sprendžiant atleidimo nuo ekonominių sankcijų (baudų, delspinigių) klausimą, LVAT pripažįsta ir tokias aplinkybes, kaip mokestinio patikrinimo, mokestinio ginčo trukmė, mokesčių administratoriaus kontrolės veiksmų atlikimo operatyvumas, paties mokėtojo elgesys kontrolės veiksmų metu ar po jų.

Ginčo atveju nebuvo nustatyti mokesčių administratoriaus netinkamai atlikti veiksmai ar kontrolės veiksmų vilkinimas. Atsakovė, skirdama pareiškėjai baudą, vertindama baudos mažinimo ar didinimo pagrindus, atsižvelgė į padaryto pažeidimo pobūdį, atsakomybę lengvinančią aplinkybę (kad pareiškėja iš dalies bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi ir pateikė dalį turimų dokumentų), taip pat patikrinimo metu nustatytas sunkinančias aplinkybes (pareiškėja elgėsi nesąžiningai, apskaitė juridinės galios neturinčius dokumentus, dėl tyčinių veiksmų ar neveikimo padarė didelę žalą valstybės biudžetui, kuri viršijo 500 bazinių socialinių išmokų (anksčiau MGL)). Pareiškėjos kaltė dėl padaryto pažeidimo yra įrodyta, o paskirtos baudos dydis patvirtintas įsiteisėjusia LVAT 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartimi administracinėje byloje eA-2271-556/2020. Atsižvelgiant į su pareiškėja susijusių aplinkybių visumą, bei į tai, jog pareiškėjai paskirta 35 proc. bauda yra patvirtinta ir LVAT 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr.eA-2271-556/2020, teismas sutinka su Komisijos vertinimu, kad atsakovė pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą dėl baudos sumažinimo.

Teismas, įvertinęs visas nagrinėjamu atveju reikšmingas aplinkybes ir įrodymus daro išvadą, jog nėra teisinio pagrindo pareiškėjos skundą tenkinti ir panaikinti skundžiamus Komisijos ir VMI sprendimus remiantis pareiškėjos skunde nurodytais argumentais.

Teismo įsitikinimu, ginčijamas VMI sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis, faktinės aplinkybės susietos su aiškiai išdėstytu ir cituojamu teisiniu reglamentavimu. Sprendime atsakovė detaliai išdėstė savo poziciją dėl atleidimo nuo apskaičiuotų delspinigių mokėjimo ir paskirtos baudos sumažinimo, t. y. vadovaudamasi aktualių nurodytų teisės aktų nuostatomis įvardijo, dėl kokių priežasčių pareiškėjos prašymas negali būti tenkinamas. Komisijos sprendime atsakyta į pareiškėjos pateiktus argumentus, atskleista ginčo esmė, o iš sprendimo argumentacijos yra pakankamai aiškus jo priėmimo pagrindas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, tenkinti pareiškėjos reikalavimų dėl VMI ir Komisijos sprendimų panaikinimo nėra pagrindo, todėl šie reikalavimai netenkintini. Netenkinus šių skundo reikalavimų, netenkinami ir išvestiniai pareiškėjos reikalavimai atleisti pareiškėją nuo delspinigių sumokėjimo ir sumažinti paskirtą baudą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jolita Rasiukevičienė