- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-10-14
- Bylos Nr.
- e2A-16-450/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01538-2018-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Bajoras, Asta Radzevičienė, Danguolė Martinavičienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“, „Apskaitos analizė“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Danguolės Martinavičienės, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ (šiuo metu – bankrutuojanti) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „GJ baldai“ ieškinį atsakovėms uždarosioms akcinėms bendrovėms „Nekilnojamojo turto valdymas“ ir „Apskaitos analizė“ dėl skolos priteisimo ir skolų suderinimo akto pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „GJ baldai“ pateikė teismui ieškinį, prašydama: 1) pripažinti negaliojančiu 2016 m. gruodžio 29 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą (toliau – Aktas), sudarytą tarp UAB „Apskaitos analizė“ ir UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, kuriame nurodyta, kad UAB „GJ Baldai“ skola UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ atžvilgiu sudaro 13 819,65 Eur; 2) priteisti ieškovei iš atsakovės 459 467,46 Eur UAB „Nekilnojamo turto valdymas“ skolą, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą skolos sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinį grindė tuo, kad ieškovė atsakovei UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ pagamino ir pardavė prekes – įvairius baldus, išrašė PVM sąskaitas, kurias atsakovė apmokėjo tik iš dalies ir liko skolinga 459 467,46 Eur. Ieškovė 2017 m. gegužės 12 d. išsiuntė atsakovei pretenziją per 30 dienų nuo pranešimo įteikimo dienos grąžinti skolą, pranešimas atsakovei įteiktas 2017 m. gegužės 17 d., tačiau ji per nustatytą terminą su ieškove neatsiskaitė.
3. Nurodė, kad pagal UAB „Apskaitos analizė“ (iki 2016 m. gegužės 4 d. ieškovės buhalterinę apskaitą tvarkiusi įmonė) ir atsakovės pasirašytą Aktą ne atsakovė, o ieškovė, yra skolinga atsakovei UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ 13 819,65 Eur. Pažymėjo, kad Aktas buvo pasirašytas neįgaliotų asmenų. Ieškovė su UAB „Apskaitos analizė“ nuo 2016 m. gegužės 4 d. nutraukė 2013 m. lapkričio 4 d. sutartį Nr. 2013/93-07 ir pareikalavo grąžinti visus buhalterinės apskaitos dokumentus. UAB „Apskaitos analizė“ 2016 m. gegužės 6 d. atsakymu patvirtino, kad jai apie sutarties nutraukimą yra žinoma, tam neprieštaravo, bet paprašė dokumentų grąžinimo terminą pratęsti iki 2016 m. gegužės 19 d. Ieškovė sutiko terminą pratęsti iki 2016 m. gegužės 13 d., tačiau UAB „Apskaitos analizė“ buhalterinės apskaitos dokumentų nėra grąžinusi. Vilniaus regiono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-13651-8921/2018, kurioje buvo sprendžiamas ginčas dėl skolos priteisimo už buhalterinės apskaitos paslaugas tarp ieškovės UAB „Apskaitos analizė“ ir atsakovės UAB „GJ baldai“ 2018 m. balandžio 13 d. sprendimu už akių nustatė, kad tarp šalių 2013 m. lapkričio 4 d. sudaryta sutartis dėl buhalterinės apskaitos vedimo buvo nutraukta 2016 m. gegužės 4 d., dėl to ieškovės reikalavimas dėl skolos priteisimo atmestas. Taigi, įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuota, kad UAB „Apskaitos analizė“ nuo 2016 m. gegužės 4 d. ieškovei buhalterinės apskaitos paslaugų neteikė. Vadinasi, negalėjo ieškovės vardu pasirašyti ir Akto.
Žemesnės instancijos teismas
4. PVM sąskaitose faktūrose buvo padarytos rašymo apsirikimo klaidos nurodant netinkamą pirkėjo pavadinimą. Nurodė, kad ieškovė neturi įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų, todėl negali sutikrinti, ar PVM sąskaita faktūra Nr. BM25 buvo sudaryta ir įtraukta į ieškovės buhalterinę apskaitą / pateikta atsakovei, ar atsakovė atsiskaitė su ieškove 217 215,01 Eur dydžiu, ar UAB „Grangeras“ buvo ieškovės kreditorė, kokio dydžio finansinis reikalavimas buvo nurodytas buhalterinėje apskaitoje.
Šalies argumentai
5. Atsakovė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovės pateikti duomenys apie tarpusavio atsiskaitymus yra neteisingi. Šalys 2013 m. rugpjūčio mėn. susitarė, kad pagal atsakovės UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ užsakymus UAB „GJ baldai“ gamins ir tieks atsakovei baldus; UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškovei avansu sumokėjo 3 671 659,47 Lt (1 063 386,08 Eur); ieškovei buvo sumokėta grynais – 750 000 Lt (217 215,01 Eur); 2 921 659,47 Lt (846 171,07 Eur) sumai įskaityta reikalavimo teisė į UAB „GJ baldai“, kurią UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ 2014 m. balandžio 14 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartimi įgijo iš UAB „Grangeras“. Pažymėjo, kad ieškovė šių sumų į tarpusavio atsiskaitymus už patiektus baldus neįtraukė. Nurodė, kad ieškovė nepaaiškino, kodėl PVM sąskaitas faktūras Nr. BM27, Nr. BM028 ir Nr. BM029, išrašytas ne atsakovei, bet UAB „Golbena“, įtraukė į tarpusavio atsiskaitymus; ieškinyje nurodytos sąskaitos Nr. BM25 228 951,36 Lt sumai atsakovė nėra gavusi. Atsakovė iš viso ieškovei už patiektus baldus yra sumokėjusi 1 141 045,61 Eur, t. y. 14 269,65 Eur daugiau nei ieškovės išrašytų PVM sąskaitų faktūrų suma. Didelę dalį mokėjimų atsakovė sumokėjo ieškovei ne už baldus, o pagal su ieškove pasirašytas Jungtinės veiklos sutartis.
6. Akto surašymo metu atsakovei nebuvo žinoma apie tai, kad ieškovė yra nutraukusi sutartį dėl buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo su UAB „Apskaitos analizė“. Akte nurodyta ieškovės įsiskolinimo suma sutampa su atsakovės paskaičiavimais dėl tarpusavio atsiskaitymų už patiektus baldus, t. y. 14 269,65 Eur permoka. Po Akto surašymo ieškovė baldų netiekė, o atsakovė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ 2017 m. kovo 15 d. ieškovei grynais sumokėjo dar 450 Eur, t. y. ieškovės skola padidėjo šia suma.
Šalies argumentai
7. Atsakovė UAB „Apskaitos analizė“ su ieškiniu nesutiko, todėl prašė jį atmesti. Nurodė, kad Akto pasirašymo metu, su ieškove 2013 m. lapkričio 4 d. sudaryta Paslaugų suteikimo sutartis Nr. 2013/93-07 nebuvo nutraukta. Atsakovė atitinkamoms institucijoms teikė už ieškovę informaciją.
Žemesnės instancijos teismas
8. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 26 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla (įsiteisėjo 2018 m. spalio 11 d.) (civilinė byla Nr. eB2-833-275/2021).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
9. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. birželio 25 d. sprendimu ieškovės bankrutavusios UAB (toliau – BUAB) „GJ baldai“ ieškinį tenkino iš dalies – pripažino negaliojančiu UAB „Apskaitos analizė“ ir UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ pasirašytą 2016 m. gruodžio 29 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą; priteisė ieškovei iš atsakovės UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ 228 674,12 Eur skolą, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą skolos sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. rugsėjo 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
10. Teismas nustatė, kad PVM sąskaitos faktūros Nr. BM27 (248 812,30 Lt), Nr. BM028 (74 067,73 Eur), Nr. BM029 (72 168,03 Eur) ir Nr. BM25 (228 951,36 Lt) buvo išrašytos ne atsakovei UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, o UAB „Golbena“. Įrodymų, patvirtinančių, kad baldai, pagal nurodytas sąskaitas, buvo perduoti atsakovei, o ne UAB „Golbena“, nepateikta, kaip ir nėra įrodymų, jog šios sąskaitos buvo pateiktos atsakovei. Tai, kad ieškovės BUAB „GJ baldai“ bankroto administratoriui nebuvo perduoti įmonės dokumentai, negali būti panaudota prieš atsakovę UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ir neatleidžia ieškovės nuo pareigos įrodyti ieškinio pagrįstumą. Vien dėl to, kad ieškovė sąskaitose nurodė, jog sąskaitas priėmė direktorius R. B. (t. y. atsakovės vadovas), teismas nevertino kaip pagrindą konstatuoti, jog šiose PVM sąskaitose faktūrose padaryta pirkėjo pavadinimo rašymo apsirikimo klaida.
11. Teismas konstatavo, jog atsakovei buvo išrašytos sąskaitos už perduotus baldus bendrai 1 126 775,96 Eur sumai.
12. Byloje nėra duomenų, kad atsakovės finansinėje atskaitomybėje buvo apskaitytas 846 171,07 Eur įskaitymas, todėl nesant įrodymų apie tai, jog ieškovei buvo pranešta apie įskaitymą, teismas atsakovės nurodytą aplinkybę apie 846 171,07 Eur atliktą įskaitymą vertino neįrodyta (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.131 straipsnio 1–2 dalys). Be to, atsakovė nepateikė įrodymų, kad 260 099,54 Eur dydžio lėšos buvo išmokėtos iš atsakovės UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ kasos, tai leidžia abejoti, jog nurodyto dydžio suma su ieškove buvo atsiskaityta grynais pinigais. Kita vertus, ieškovė pripažino, kad atsakovė jai sumokėjo 898 101,78 Eur sumą už pateiktus baldus, todėl atsakovei neįrodžius, jog sumokėjo didesnę nei ieškovės nurodyta suma, teismas neturėjo pagrindo vertinti ieškovės pripažintą kaip sumokėtą už baldus sumos dydį nepagrįstu. Todėl iš atsakovės ieškovės naudai priteisė 228 674,12 Eur skolą (1 126 775,90 Eur–898 101,78 Eur) bei 6 proc. dydžio metines palūkanas.
13. Teismas vertino, kad atsakovės nurodytų jungtinės veiklos sutarčių objektas yra veikla dėl patalpų įsigijimo ir rekonstrukcijos, todėl šalių atsiskaitymas pagal jungtinės veiklos sutartis nėra šios bylos dalykas, todėl neturi teisinės reikšmės šio ginčo išsprendimui.
14. Teismas Aktą vertino kritiškai, nesant pirminių dokumentų, patvirtinančių jo pagrįstumą. Pažymėjo, kad šis aktas yra nemotyvuotas, nepagrįstas sumokėtomis sumomis pagal tam tikras PVM sąskaitas faktūras bei atsakovės finansinės atskaitomybės duomenis, taigi, šis skolų suderinimo aktas neįrodo fakto, jog atsakovė nėra skolinga ieškovei už įsigytus baldus. Be to, Vilniaus regiono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-13651-8921/2018, kurioje buvo sprendžiamas ginčas dėl skolos priteisimo už buhalterinės apskaitos paslaugas tarp ieškovės UAB „Apskaitos analizė“ ir atsakovės UAB „GJ baldai“, 2018 m. balandžio 13 d. sprendimu už akių nustatė faktą, kad tarp šalių 2013 m. lapkričio 4 d. sudaryta sutartis dėl buhalterinės apskaitos vedimo 2016 m. gegužės 4 d. buvo nutraukta, todėl sprendė, kad atsakovė UAB „Apskaitos analizė“ neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo atstovauti ieškovę pasirašant jos vardu Aktą, kuriame nurodytas ieškovės skolos atsakovei likutis 13 819,65 Eur. Įrodymų, patvirtinančių, kad UAB „Apskaitos analizė“ turėjo įgaliojimą veikti ieškovės vardu, pasirašyti aktą, jog aktas buvo suderintas su ieškove, jos vadovu, byloje nėra, todėl UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ neturėjo pagrindo manyti, kad aktą sudaro su įgaliotu ieškovės atstovu. Todėl teismas Aktą pripažino negaliojančiu CK 2.136 straipsnio 1 dalies pagrindu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
15. Atsakovė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 25 d. sprendimą – panaikinti sprendimo dalį, kuria teismas iš dalies tenkino BUAB „GJ baldai“ ieškinį, ieškovės ieškinį atmesti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Nors teismas nurodė, kad ieškinio reikalavimas nėra susijęs su kitomis, ieškovės nenurodytomis sąskaitomis, tačiau vadovavosi atsakovės pateiktais paaiškinimais, jog bendra patiektų PVM sąskaitų faktūrų suma yra 1 126 775,96 Eur. Jei teismas nebūtų vertinęs šių sąskaitų, tai pagal ieškovės pateiktus skaičiavimus patiektų prekių vertė būtų 1 072 963,66 Eur, o ne 1 126 775,96 Eur.
15.2. Teismas nepagrįstai atmetė atsakovės procesiniuose dokumentuose nurodytus teiginius, kad už baldus ieškovei yra sumokėjusi 1 141 045,61 Eur, t. y. 14 269,65 Eur daugiau nei ieškovės išrašytų PVM sąskaitų faktūrų suma.
15.3. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė nereiškė reikalavimo pripažinti sandorius – 2014 m. balandžio 14 d. pranešimą ir 2014 m. balandžio 14 d. reikalavimų teisės perleidimo sutartį, negaliojančiais, taip pat teismas šių sandorių nepripažino niekiniais, todėl privalėjo jais vadovautis.
15.4. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo reikalauta pateikti pajamų kvitų kopijų, kuriomis atsakovė grindė 260 099,54 Eur atsiskaitymą su ieškove grynais pinigais, originalų ir niekas nekėlė klausimo apie pinigų išmokėjimą iš atsakovės kasos. Ieškovė procesiniuose dokumentuose neneigė fakto, kad su ja buvo atsiskaityta ir grynais pinigais. Todėl teismas nepagrįstai į tarpusavio atsiskaitymus neįtraukė 846 171,07 Eur įskaitymo pagal 2014 m. balandžio 14 d. reikalavimų teisės perleidimo sutartį ir 260 099,54 Eur mokėjimų grynais pinigais.
15.5. Akto surašymo metu atsakovei nebuvo žinoma apie tai, kad ieškovė yra nutraukusi sutartį dėl buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo su UAB „Apskaitos analizė“. Priešingai, atsakovei buvo žinoma, kad UAB „Apskaitos analizė“ tvarko ieškovės buhalterinę apskaitą, nes būtent iš UAB „Apskaitos analizė“ atsakovė gaudavo PVM sąskaitas faktūras už baldus. Nors ieškovė ir nurodė, kad sutartis su UAB „Apskaitos analizė“ buvo nutraukta, tačiau dėl įmonės dokumentų perdavimo bankroto administratoriui vyksta ginčas.
15.6. Byloje yra pirminiai dokumentai, susiję su ginčo dalyku: PVM sąskaitos faktūros, banko išrašai, grynųjų pinigų operacijas patvirtinantys dokumentai, sutartys ir pan. Akte nurodyta ieškovės įsiskolinimo suma sutampa su atsakovės paskaičiavimais dėl tarpusavio atsiskaitymų už patiektus baldus. Procesiniuose dokumentuose atsakovė buvo nurodžiusi, kad už baldus yra permokėjusi ieškovei 14 269,65 Eur sumą; po Akto pasirašymo ieškovė baldų netiekė, o atsakovė 2017 m. kovo 15 d. ieškovei grynais sumokėjo dar 450 Eur, t. y. ieškovės skola padidėjo šia suma. Akte nurodyta ieškovės įsiskolinimo už baldus suma yra teisinga (14 269,65 – 450 =13 819,65 Eur).
Atsiliepimas
16. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė BUAB „GJ baldai“ prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:
16.1. Priešingai nei teigia apeliantė, teismas vertino 2014 m. balandžio 14 d. pranešimą ir 2014 m. balandžio 14 d. reikalavimų teisės perleidimo sutartį, tačiau atsakovei neįrodžius įskaitymo realumo, neįvykdžius teismo įpareigojimų ir nepateikus reikalautų dokumentų originalų, teisėtai ir pagrįstai sprendė dėl įrodymų nepakankamumo aplinkybėms dėl atlikto įskaitymo pagrįsti.
16.2. UAB „Apskaitos analizė“ neturėjo įgaliojimų tvarkyti ieškovės buhalterinę apskaitą, kadangi 2013 m. lapkričio 4 d. sutartis Nr. 2013/93-07 dėl buhalterinių paslaugų teikimo buvo nutraukta nuo 2016 m. gegužės 6 d. ieškovės iniciatyva, t. y. atsakovė veikė daugiau nei pusmetį neturėdama ieškovės įgaliojimų, tuo tarpu apeliantė, derindama Aktą, privalėjo įsitikinti, ar UAB „Apskaitos analizė“ yra ieškovei buhalterines paslaugas teikiantis asmuo.
17. Atsakovė UAB „Apskaitos analizė“ atsiliepimo į apeliantės UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir apeliacijos objekto
18. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas, ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
19. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo galutinis sprendimas, kuriuo teismas ieškovės BUAB „GJ baldai“ ieškinį tenkino iš dalies – pripažino negaliojančiu UAB „Apskaitos analizė“ ir UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ pasirašytą 2016 m. gruodžio 29 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą; priteisė ieškovei iš atsakovės UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ 228 674,12 Eur skolą, 6 proc. dydžio metines palūkanas. Ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas vertina neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, t. y. pagal apeliaciniame skunde nurodytus faktinius ir teisinius argumentus. Apeliantė kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą pripažinti UAB „Apskaitos analizė“ ir UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ pasirašytą 2016 m. gruodžio 29 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą negaliojančiu; kelia ginčą dėl ieškovei iš atsakovės UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ priteistos sumos dydžio ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai į tarpusavio atsiskaitymus tarp ieškovės ir atsakovės neįtraukė 846 171,07 Eur įskaitymo pagal 2014 m. balandžio 14 d. pranešimą ir 2014 m. balandžio 14 d. reikalavimų teisės perleidimo sutartį ir 260 099,54 Eur mokėjimų grynais.
Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių
20. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2013 m. rugpjūčio 28 d. tarp UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ir BUAB „GJ Baldai“ buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis. Sutartimi šalys sulygo bendrai veikti, kooperuodamos savo turtą, darbą ir žinias, siekiant šių bendrų tikslų – iš UAB „Litectus“ įsigyti patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) ir atlikti jų rekonstrukciją. Be kita ko, šalys susitarė, kad pagal atsakovės UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ užsakymus BUAB „GJ baldai“ gamins ir tieks įvairius baldus; pagal preliminarius skaičiavimus turėjo būti pagaminta ir patiekta baldų už 3 500 000–4 000 000 Lt. Pastatas, kuriame buvo įrenginėjami apartamentai, priklausė UAB „Finiens“ (šiuo metu bankrutavusi). Atsakovė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ su UAB „Finiens“ 2011 m. rugsėjo 2 d. buvo sudariusi jungtinės veiklos sutartį, kuria susitarė dėl bendros veiklos pastatuose įrengiant komercinės paskirties gyvenamąsias patalpas. Baldai turėjo būti tiekiami į įrenginėjamas komercinės paskirties gyvenamąsias patalpas (apartamentus), esančias (duomenys neskelbtini). Kadangi ieškovei BUAB „GJ baldai“ trūko apyvartinių lėšų baldų gamybai reikalingoms medžiagoms įsigyti, šalys susitarė, kad atsakovė už numatomus pagaminti baldus sumokės avansą. Baldus ieškovė tiekė nuo 2014 m. balandžio 29 d. iki 2016 m. liepos 18 d.
21. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, per baldų tiekimo laikotarpį ieškovė už baldus išrašė ir pateikė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ 1 126 775,96 Eur PVM sąskaitų faktūrų, neįtraukė į nurodytą sumą ieškovės pateiktų sąskaitų faktūrų Nr. BM27 (248 812,30 Lt arba 72 061,02 Eur), Nr. BM028 (74 067,73 Eur) ir Nr. BM029 (72 168,03 Eur) bei Nr. BM25 (228 951,36 Lt arba 66 308,90 Eur), iš viso 284 605,68 Eur, kurias ieškovė išrašė ne atsakovei UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, o UAB „Golbena“. Viena vertus, pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad byloje nėra duomenų, jog šios sąskaitos, išrašytos UAB „Golbena“, buvo perduotos atsakovei UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“; kita vertus, byloje nėra duomenų, kad pagal šias ieškovės išrašytas sąskaitas faktūras tiekti baldai buvo perduoti ne pirkėjai UAB „Golbena“, o atsakovei UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“. Be to, ieškovės nurodoma aplinkybė, kad ieškovės bankroto administratoriui atsakovė UAB „Apskaitos analizė“ ir įmonės vadovas neperdavė įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų, negali būti panaudota prieš atsakovę UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ir neatleidžia ieškovės nuo pareigos įrodyti, jog atsakovė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ gavo nurodytą kiekį už 284 605,68 Eur baldų ir turi pareigą atsiskaityti pagal šias PVM sąskaitas faktūras su ieškove. Todėl nesant byloje duomenų, kad ieškovės išrašytos PVM sąskaitos faktūros Nr. BM27, Nr. BM028, Nr. BM029, Nr. BM25 ir pagal jas tiekti baldai buvo perduoti atsakovei (ne sąskaitose nurodytai pirkėjai UAB „Golbena“), nėra pagrindo vertinti PVM sąskaitose faktūrose nurodytos pirkėjos kaip rašymo apsirikimo klaidos ir jas įtraukti į ieškovės už baldus išrašytą ir pateiktą atsakovei UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ PVM sąskaitų faktūrų sumą. Nurodytina, kad ieškovė apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteikė ir teismo nustatytos ieškovės atsakovei pateiktų PVM sąskaitų faktūrų sumos neginčijo, nors ieškinyje ir buvo nurodžiusi, kad atsakovei išrašė PVM sąskaitų faktūrų už 1 357 569,34 Eur.
22. Byloje taip pat nustatyta, kad UAB „Apskaitos analizė“ pagal 2013 m. lapkričio 4 d. sutartį Nr. 2013/93-07 iki 2016 m. gegužės 4 d. teikė ieškovei buhalterinės apskaitos vedimo paslaugas. 2016 m. gegužės 3 d. pranešimu dėl sutarties nutraukimo ieškovė su UAB „Apskaitos analizė“ nutraukė sutartį ir pareikalavo grąžinti visus buhalterinės apskaitos dokumentus. UAB „Apskaitos analizė“ 2016 m. gegužės 6 d. atsakymu patvirtino, kad jai apie sutarties nutraukimą yra žinoma, tam neprieštaravo, bet paprašė dokumentų grąžinimo terminą pratęsti iki 2016 m. gegužės 19 d. Ieškovė sutiko terminą pratęsti iki 2016 m. gegužės 13 d., tačiau UAB „Apskaitos analizė“ buhalterinės apskaitos dokumentų negrąžino. Nepaisant to, UAB „Apskaitos analizė“ Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmuose buvo iniciavusi civilinę bylą Nr. 2-13651-8921/2018 dėl skolos priteisimo už teiktas buhalterines paslaugas, įsiteisėjusiu teismo sprendimu UAB „Apskaitos analizė“ ieškinys atmestas ir konstatuota, kad UAB „Apskaitos analizė“ nuo 2016 m. gegužės 4 d. ieškovei jokių buhalterinės apskaitos paslaugų neteikė.
Dėl Akto pripažinimo negaliojančiu
23. Apeliantė nurodo, kad Akto surašymo metu atsakovei UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ nebuvo žinoma apie tai, jog ieškovė yra nutraukusi sutartį dėl buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo su UAB „Apskaitos analizė“; priešingai, buvo žinoma, kad UAB „Apskaitos analizė“ tvarko ieškovės buhalterinę apskaitą, nes būtent iš pastarosios atsakovė gaudavo PVM sąskaitas faktūras už baldus.
24. CK 2.136 straipsnyje nustatyta, kad sandoris, kurį kito asmens vardu sudaro neturintis teisės sudaryti sandorį asmuo arba asmuo, viršydamas suteiktas teises, sukuria, pakeičia ir panaikina teises bei pareigas atstovaujamajam tik tuo atveju, kai atstovaujamasis po to pritaria visam šiam sandoriui arba viršijančiai teises jo daliai. Teisėjų kolegija nurodo, kad sandoriai gali būti niekiniai arba nuginčijami. Jei sandoris nuginčijamas, tai, siekiant pripažinti jį negaliojančiu, būtina pareikšti reikalavimą įstatymo nustatyta procesine tvarka. CK 2.136 straipsnyje aptariamas sandoris, sudarytas kito asmens vardu neturint teisės sudaryti sandorį ar viršijant suteiktas teises, pagal CK 1.78 ir 1.92 straipsnius savo prigimtimi yra nuginčijamas sandoris, kuris teismo gali būti pripažintas negaliojančiu tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma. Nagrinėjamoje byloje ieškovė reikalavimą pripažinti negaliojančiu 2016 m. gruodžio 29 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, sudarytą tarp UAB „Apskaitos analizė“ ir UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, grindė tuo, kad UAB „Apskaitos analizė“ ieškovės buhalterinę apskaitą tvarkė iki 2016 m. gegužės 4 d., todėl negalėjo pasirašyti skolų suderinimo akto.
25. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su ieškovės ir pirmosios instancijos teismo pozicija dėl Akto pripažinimo negaliojančiu, nes, viena vertus, įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuota, kad UAB „Apskaitos analizė“ nuo 2016 m. gegužės 4 d. ieškovei buhalterinės apskaitos paslaugų neteikė, vadinasi atsakovė UAB „Apskaitos analizė“ neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo atstovauti ieškovę pasirašant jos vardu 2016 m. gruodžio 29 d. tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktą, kuriame nurodytas ieškovės skolos atsakovei UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ likutis 13 819,65 Eur. Kita vertus, apeliantės nurodoma aplinkybė, kad tam tikras sąskaitas atsakovė gaudavo iš UAB „Apskaitos analizė“ nereiškia, jog tokiu atveju atsakovė neturėjo įsitikinti, ar UAB „Apskaitos analizė“ įmonė turi įgaliojimus pasirašyti Aktą ieškovės vardu. Taigi, pirmosios instancijos teismas UAB „Apskaitos analizė“ ir UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ 2016 m. gruodžio 29 d. pasirašytą tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, nurodantį ieškovės įsipareigojimą atsakovei 13 819,65 Eur skolos dydžiu, pagrįstai pripažino negaliojančiu.
Dėl tarpusavio atsiskaitymų
26. Apeliantė teigdama, kad ji iš esmės yra atsiskaičiusi su ieškove, nurodė, jog 846 171,07 Eur sumokėjo atlikusi įskaitymą, 260 099,54 Eur sumokėjo grynais pinigais, o 34 775 Eur sumą sumokėjo mokėjimo pavedimais, t. y. iš viso ieškovei sumokėjo 1 141 045,61 Eur ir mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šių mokėjimų neįtraukė vertindamas atsiskaitymo su ieškove sumą.
27. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad atsakovė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ neįrodė, jog atsiskaitė su ieškovė 260 099,54 Eur grynais pinigais ir atkreipė dėmesį į tai, jog šias aplinkybes ieškovė grindžia pajamų kvitų kopijomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad, viena vertus, atsakovės teikiamose pajamų kvitų kopijose nėra duomenų, jog šie pinigai sumokėti už konkrečiose sąskaitose nurodytus ir ieškovės tiektus baldus; kita vertus, BUAB „Finiens“ bankroto byloje atsakovė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ buvo pareiškusi prašymą įtraukti ją į BUAB „Finiens“ kreditorių sąrašą patvirtinant 11 610 077,04 Eur finansinį reikalavimą ir kaip reikalavimo pagrindu vadovavosi tomis pačiomis sąskaitomis faktūromis, kaip ir šioje byloje. Tiek pirmosios instancijos (civilinėje byloje Nr. eB2-40-258/2020), tiek apeliacinės instancijos (civilinėje byloje Nr. e2-786-798/2020) teismai įsiteisėjusiuose procesiniuose sprendimuose padarė išvadą, kad byloje nėra pateikta dokumentų, jog UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ apmokėjo nurodytas PVM sąskaitas faktūras už baldus. Be to, 2013 m. liepos 12 d. produkcijos gamybos paslaugų sutarties Nr. GJ/2013/07/12, kurios pagrindu buvo išrašytos ginčo PVM sąskaitos faktūros, 2.3 punkte nurodyta, kad apeliantė (užsakovė) su UAB „GJ baldai“ (gamintojas) atsiskaitys bankiniu pavedimu pagal pateiktą PVM sąskaitą faktūrą. Taigi, apeliantė ir UAB „GJ baldai“ buvo sutarę, kad atsiskaitymai vyks tik bankiniais pavedimais, be to, sutartyje nėra nurodoma, jog BUAB „GJ baldai“ gamins baldus tik išskirtinai į patalpas (duomenys neskelbtini). Priešingai, sutarties 1 punkte nurodoma, kad kiekvienu konkrečiu atveju prekių asortimentas, kiekis bei atlikimo terminai bus suderinami individualiai sudarant priedus prie pagrindinės sutarties. Tačiau į bylą nėra pateiktas nei vienas priedas prie pagrindinės sutarties, iš kurio galima būtų padaryti išvadas apie užsakytų prekių asortimentą ir kainas, pristatytų į patalpas (duomenys neskelbtini) (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-786-798/2020, 81–82 punktai).
28. Tarp šalių (UAB „GJ baldai“ ir UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“) 2013 m. liepos 12 d. sudarytoje produkcijos gamybos paslaugų sutarties Nr. GJ/2013/07/12 2.3 punkte buvo aiškiai nurodyta atsiskaitymo už ieškovės tiekiamą produkciją tvarka – numatant, kad atsiskaitymai vyks tik bankiniais pavedimais pagal ieškovės pateiktą PVM sąskaitą faktūrą per 15 kalendorinių dienų nuo jos gavimo. Taigi, viena vertus, sutartyje nebuvo numatytas atsiskaitymas grynaisiais pinigais. Kita vertus, pagal į bylą pateiktus kasos pajamų orderius neįmanoma identifikuoti už kokius baldus ar pagal kokią sutartį buvo atsiskaitoma. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ neįrodė, jog yra atsiskaičiusi su ieškove 260 099,54 Eur suma grynais pinigais.
29. Apeliantė teigė, kad ieškovė, atsakovė ir BUAB „Finiens“ 2014 m. sausio 14 d. sudarė sutartį, kuria susitarė, jog tuo atveju jei Jungtinės veiklos sutartis bus nutraukta ar pasibaigs kitu pagrindu, nepasiekus jungtinės veiklos sutartyje numatytų tikslų, bus laikoma, kad BUAB „Finiens“ nuo jungtinės veiklos sutarties pasibaigimo momento perima iš UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ visas teises ir pareigas pagal Sutartį dėl baldų tiekimo, įskaitant ir pareigą atsiskaityti su ieškove už patiektus baldus; įvykus Sutarties 5 punkte numatytam teisių ir pareigų dėl baldų tiekimo perleidimui ir skolos perkėlimui, pareiga atsiskaityti už visus nuo sudaryto susitarimo iki teisių ir pareigų perleidimo bei skolos perkėlimo momento patiektus baldus iš UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ pereina BUAB „Finiens“. Jungtinės veiklos sutartis pasibaigė 2015 m. gegužės 15 d., todėl nuo šio momento visos teisės ir pareigos, įskaitant pareigą atsiskaityti pagal sutartį, perėjo BUAB „Finiens“.
30. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal 2014 m. sausio 14 d. sutarties 1 punktą UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ir UAB „GJ baldai“ sudaryta 2013 m. liepos 12 d. produkcijos gamybos paslaugų sutartimi Nr. GJ/2013/07/12 UAB „GJ baldai“ įsipareigojo pagaminti, o UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ nupirkti baldus; UAB „Finiens“ ir UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ 2011 m. rugsėjo 2 d. jungtinės veiklos sutartimi dėl pastato (duomenys neskelbtini) rekonstrukcijos ir 2013 m. gruodžio 10 d. sutartimi dėl pagal produkcijos gamybos paslaugų sutartį Nr. GJ/2013/07/12 pagamintų baldų tiekimo į rekonstruojamas patalpas šių baldų verte didinant UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ įnašą pagal 2011 m. rugsėjo 2 d. jungtinės veiklos sutartį (2014 m. sausio 14 d. sutarties 2 punktas). Atitinkamai 2014 m. sausio 14 d. sutarties 4–5 punktais UAB „Finiens“ garantavo tinkamą UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ prievolių įvykdymą pagal 2013 m. gruodžio 10 d. sutartį ir perims iš UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ visas teises ir pareigas pagal 2013 m. gruodžio 10 d. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė BUAB „Finiens“ pareigą atsiskaityti su ieškove BUAB „GJ baldai“ už visą pateiktą produkciją grindžia ne 2014 m. sausio 14 d. sutarties pagrindu, bet 2013 m. gruodžio 10 d. sutartimi, kuri yra sudaryta tik tarp UAB „Finiens“ ir UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, o BUAB „GJ baldai“ nėra šios sutarties šalimi. Atsižvelgiant į tai, kad BUAB „GJ baldai“ nėra 2013 m. gruodžio 10 d. sutarties šalis, nėra pagrindo vertinti, jog BUAB „Finiens“ turėjo pareigą atsiskaityti su BUAB „GJ baldai“ pagal kitą 2013 m. liepos 12 d. produkcijos gamybos paslaugų sutartį Nr. GJ/2013/07/12 už ieškovės UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ pateiktą produkciją.
31. Atsakovė 141 045,61 Eur sumos sumokėjimą ieškovei be kita ko grindė 846 171,07 Eur mokėjimu atlikus įskaitymą, kai atsakovė įsigijo reikalavimo teisę į ieškovę iš UAB „Grangeras“ pagal 2014 m. balandžio 14 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį, apie įskaitymą pranešus ieškovei 2014 m. balandžio 17 d. pranešimu.
32. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas įpareigojo atsakovę UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ pateikti teismui 2014 m. balandžio 17 d. pranešimo (jo įteikimo ieškovei) originalą, taip pat 2014 m. balandžio 14 d. reikalavimų teisės perleidimo sutarties originalą. Tokį įpareigojimą atsakovė pripažino 2019 m. gegužės 10 d. prašyme dėl papildomų dokumentų pateikimo, tačiau neįvykdė ir nepateikė nurodytų dokumentų originalų, todėl pirmosios instancijos teismas nesant pakankamai įrodymų apie tai, kad ieškovei buvo pranešta apie įskaitymą, atsakovės nurodytą aplinkybę apie 846 171,07 Eur atliktą įskaitymą laikė neįrodyta.
33. Apeliantės teigimu, ieškovė nereiškė reikalavimo pripažinti sandorius – 2014 m. balandžio 14 d. pranešimą ir 2014 m. balandžio 14 d. reikalavimų teisės perleidimo sutartį, negaliojančiais, taip pat teismas šių sandorių nepripažino niekiniais, todėl teismas privalėjo jais vadovautis.
34. Teisėjų kolegija nurodo, kad ant 2014 m. balandžio 14 d. pranešimo apie įskaitymą kopijos yra uždėta UAB „GJ baldai“ direktoriaus šio dokumento gavimo žyma (jos kopija), o pačiame pranešime nurodyta, jog UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ turimą 2 921 659,47 Lt dydžio reikalavimą įskaito kaip avansinį apmokėjimą už baldus, kuriuos UAB „GJ baldai“ pagamins ir patieks į nurodytą objektą. Nors, viena vertus, apeliantė teisingai nurodo, kad tiek šis pranešimas, tiek 2014 m. balandžio 14 d. reikalavimų teisės perleidimo sutartis nėra nuginčyti, tačiau BUAB „GJ baldai“ bankroto administratorė, nesant pradinio kreditoriaus UAB „Grangeras“ reikalavimo teisės į ieškovę patvirtinančių duomenų, šiuo atveju teisėtai kėlė klausimą dėl pateiktų duomenų patikimumo, tuo labiau, kad pranešimo apie įskaitymo kopijoje yra pažymėta šio dokumento gavimo žyma buvusio bendrovės vadovo, o šio pranešimo originalas nepateiktas bei duomenų apie pranešimo įteikimą, bendrovėje nėra. Todėl apeliantė turėjo pagrįsti, kad pradinė kreditorė UAB „Grangeras“ ne tik turėjo reikalavimo teisę į ieškovę, bet ir atsakovė tinkamai informavo ieškovę apie atliktą įskaitymą, tačiau apeliantė ne tik nepateikė nurodytų dokumentų originalų, bet ir kitų duomenų, patvirtinančių, jog pirminė kreditorė turėjo reikalavimo teisę į ieškovę.
35. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Kasacinis teismas pažymėjo, kad aktyvus teismo vaidmuo neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2015).
36. Nurodytina, kad teismas dėl reikalavimo teisės perleidimo pagrįstumo sprendžia įvertinęs tokio reikalavimo pagrindą – sandorius, ūkines operacijas, apskaitos, mokėjimo dokumentus, kitus esančius įrodymus, kuriais grindžiamas būtent nurodyto dydžio reikalavimas į įmonę. Taigi, apeliantė į bylą galėjo teikti atitinkamus įrodymus, taip pat teikti duomenis iš įmonės pranešimų (dokumentų) registro, kad toks 2014 m. balandžio 14 d. pranešimas apie įskaitymą buvo registruotas pačioje atsakovės įmonėje, tačiau ne tik, nepateikė įrodymų apie tinkamą pranešimą ieškovei dėl ginčo sumos įskaitymo, bet ir nepagrindė, jog pirminė kreditorė turėjo reikalavimo teisę į ieškovę, kurią perleidimo sutartimi apeliantė įgijo iš UAB „Grangeras“. Be kita ko, nurodytina ir tai, jog abejonės teismui dėl reikalavimo teisės perleidimo pagrįstumo kyla ir dėl to, kad abi įmonės (UAB „Grangeras“ ir UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“) yra susijusios per veiklą.
37. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors 2014 m. balandžio 14 d. reikalavimų teisės perleidimo sutartis yra galiojanti, tačiau nėra pagrįsta dėl pirminio kreditoriaus turėtos reikalavimo teisės į ieškovę. Apeliantė neteisi teigdama, kad teismas ex officio gali įvertinti reikalavimo perleidimo sutartį, nes sutartis yra nuginčijamas sandoris. Byloje nėra duomenų, kad pirminė kreditorė UAB „Grangeras“ turėjo reikalavimo teisę į ieškovę, kurią galimai perleido apeliantei, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės argumentai, jog 2014 m. balandžio 14 d. pranešimas ir 2014 m. balandžio 14 d. reikalavimų teisės perleidimo sutartis nėra teismo pripažinti negaliojančiais ar niekiniais, teisiškai nėra reikšmingi. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad nesant pakankamai įrodymų apie tai, jog ieškovei buvo pranešta apie įskaitymą, atsakovės nurodytą aplinkybę apie 846 171,07 Eur atliktą įskaitymą vertino kaip neįrodytą; pagrįstai šia suma (898 101,78 Eur) nesumažino atsakovės skolą ieškovei bei atitinkamai iš atsakovės UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškovei priteisė 228 674,12 Eur skolą (1 126 775,90–898 101,78 Eur) bei 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą skolos sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Dėl procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
38. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 25 d. sprendimas ieškovės BUAB „GJ baldai“ ieškinį tenkinti iš dalies – pripažinti negaliojančiu UAB „Apskaitos analizė“ ir UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ pasirašytą 2016 m. gruodžio 29 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą; priteisti ieškovei iš atsakovės UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ 228 674,12 Eur skolą, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą skolos sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. rugsėjo 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priimtas tinkamai įvertinus bylos aplinkybes, bylą nagrinėjęs teismas nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, tinkamai įvertino susiklosčiusią situaciją, teisingai aiškino šalių sudarytų sutarčių nuostatas, rėmėsi aktualia teismų praktika, o apeliantės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
39. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nuostatos, reglamentuotos CPK 93 straipsnyje, taikomos ir bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 302 straipsnis). Todėl netenkinus apeliantės apeliacinio skundo, ieškovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą. Ieškovė nenurodė patirtų bylinėjimosi išlaidų ir nepateikė jas pagrindžiančių įrodymų, todėl klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo, nesprendžiamas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.