Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Rūta Mickevičienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo V. B. skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 25 d. nutarties, kuria nuteistojo prašymas dėl bausmės sumažinimo paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-23-245/2012, V. B. nuteistas už nusikaltimų, nustatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 24 straipsnio 4 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje ir 199 straipsnio 2 dalyje, 24 straipsnio 4 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, 24 straipsnio 4 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje ir 263 straipsnio 3 dalyje, 24 straipsnio 4 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje ir 266 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 4 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje ir 199 straipsnio 2 dalyje, 24 straipsnio 4 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, 199² straipsnio 1 dalyje, padarymą ir jam paskirta galutinė subendrinta 16 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 31 d. nuosprendžiu, be kita ko, Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nuosprendis pakeistas, panaikinta Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio dalis dėl V. B. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 263 straipsnio 3 dalį bei V. B. išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką; panaikinta Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio dalis dėl V. B. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 266 straipsnio 1 dalį, ir V. B. išteisintas, nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, bei ši bylos dalis nutraukta; iš Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio aprašomosios dalies V. B. pašalinta nuoroda į BK 24 straipsnio 4 dalį; iš Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio pašalinta aplinkybė, kad nuteistasis V. B. vykdė pirmos kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtako (prekursoriaus) kontrabandą; V. B., nuteistam pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį (dėl 53 460 vnt. „Extazy“ tablečių), BK 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį (dėl 53 460 vnt. „Extazy“ tablečių), BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį (dėl 30 000 vnt. „Extazy“ tablečių), pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį (dėl 30 000 vnt. „Extazy“ tablečių), pagal BK 199² straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis ir 5 dalies 1, 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo ir apėmimo būdu bei paskirta subendrinta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 14 metų. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartimi V. B. gynėjo kasacinis skundas atmestas.

Nuteistasis V. B. kreipėsi į Kauno apygardos teismą su prašymu pakeisti Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 31 d. nuosprendį bei sumažinti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę 1/3. Nuteistasis prašyme nurodė, kad yra pagrindas šioje baudžiamojoje byloje taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti jam švelnesnę bausmę, nes baudžiamasis procesas truko aiškiai per ilgai ir buvo pažeistas teisingumo principas.

Kauno apygardos teismas 2015 m. kovo 25 d. nutartimi nuteistojo V. B. prašymą paliko nenagrinėtą ir grąžino jį nuteistajam. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas pagrindė tuo, kad nuteistasis V. B. yra išnaudojęs visas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nustatytas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio apskundimo galimybes, o tikrinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimto procesinio sprendimo išvadų pagrįstumo apygardos teismas neturi kompetencijos.

V. B., nesutikdamas su Kauno apygardos teismas 2015 m. kovo 25 d. nutartimi, skunde prašo šią nutartį panaikinti ir jo prašymą dėl bausmės sumažinimo visiškai patenkinti. Skunde nuteistasis teigia, kad nepaisant to, jog jis prašyme buvo aiškiai nurodęs savarankiškus pagrindus, kuriais remiantis yra pagrindas sumažinti jam paskirtą bausmę, šiuo klausimu aktualią tarptautinę teisminę praktiką, teismas nemotyvuotai, formaliai, neatsakydamas į nuteistojo prašyme išdėstytus argumentus, atsisakė nagrinėti jo prašymą dėl švelnesnės bausmės paskyrimo dėl per ilgos baudžiamojo proceso trukmės. Nuteistasis tvirtina, kad jis nesiekia pakeisti ankstesnių prieš jį priimtų teismų nuosprendžių, tačiau mano, jog per ilgas bylos nagrinėjimas yra savarankiškas žmogaus teisių pažeidimas, suteikiantis pagrindą sušvelninti nuteistojo padėtį. Nuteistasis pažymi, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas truko 5 metus ir 2 mėnesius, o tai yra aiškiai per ilgas terminas, pažeidžiantis žmogaus teises. Nuteistojo nuomone, teismas turi vykdyti realų teisingumą ir savo iniciatyva imtis veiksmų užkertant kelią galimiems žmogaus teisių pažeidimams, ypatingai atsižvelgiant į tai, kad procesas truko per ilgai, nuteistais serga sunkia nepagydoma liga.

Skundas netenkintinas.

Žemesnės instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, šio įstatymo pažeidimų nepadarė.

Nusikalstamų veikų tyrimo ir baudžiamųjų bylų nagrinėjimo teisme tvarka įstatymo leidėjo yra įtvirtinta vientisame kodifikuotame teisės akte, t. y. BPK. BPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad baudžiamasis procesas turi užtikrinti greitą, išsamų nusikalstamų veikų atskleidimą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Teisingumą kiekvienoje baudžiamojoje byloje vykdo tik teismas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis; BPK 6 straipsnio 1 dalis). Baudžiamosios bylos nagrinėjimas ir išsprendimas, t. y. teisingumo vykdymas, yra teismo prerogatyva. Asmens konstitucinė teisė į teisingą teismą, nustatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, reiškia ir tai, kad kaltu už tam tikros nusikalstamos veikos padarymą pripažintam asmeniui, baudžiamajame įstatyme nustatyta ir teismo paskirta bausmė turi būti teisinga. Būtent teisingumo principas ir užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitinka įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, o skiriama bausmė adekvati padarytai veikai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsnio 1–2 dalis proceso funkcijas baudžiamojo proceso metu vykdo keturių pakopų bendrosios kompetencijos teismai – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylanti bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema suponuoja, kad bet kurį pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą galima apskųsti baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka bent vienos aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismui. Klaidos tikimybė yra viena iš priežasčių, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nuosprendžiai ar nutartys, kuriais išsprendžiama byla, neįsiteisėja nuo jų priėmimo ar paskelbimo momento. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pabrėžęs, kad bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos paskirtis – sudaryti prielaidas aukštesnės instancijos teismuose ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių gali padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad byloje būtų įvykdytas neteisingumas (2006 m. kovo 28 d., 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimai). Taigi pirmosios instancijos teismo padarytas teisės ir fakto klaidas gali ištaisyti tik aukštesnės instancijos teismas. Teisė apskųsti pirmosios instancijos teismo ir (ar) apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir (ar) nutartį kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamos asmens teisės kreiptis į teismą. Lietuvos Respublikoje baudžiamojo proceso atveju šios teisės įgyvendinimo pagrindus ir tvarką nustato BPK VI dalies („Bylų procesas apeliacinės instancijos teisme“) ir VIII dalies („Bylų procesas kasacinės instancijos teisme“) normos.

Baudžiamajame procese apeliacija yra viena iš teismo nuosprendžių apskundimo formų ir neįsiteisėjusių teismo nuosprendžių patikrinimo būdas (BPK 312 straipsnio 1 dalis). Apeliacijos esmę sudaro tai, kad apeliacinės instancijos teismas pagal proceso dalyvių ar prokuroro apeliacinius skundus patikrina neįsiteisėjusių pirmosios instancijos teismo nuosprendžių teisėtumą ar pagrįstumą, t. y. teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinį skundą ar dėl kurių toks skundas buvo paduotas (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Be abejonės, jeigu nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nustatoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios ir (ar) proceso teisės normas, tokią klaidą turi teisę ištaisyti pats apeliacinės instancijos teismas priimdamas teisėtą bei pagrįstą baigiamąjį aktą. Apeliacinės instancijos teismas gali ištaisyti visas klaidas, padarytas nustatant tiek faktines bylos aplinkybes, tiek taikant įstatymus (kasacinė nutartis Nr. 2K-425/2012). Pirmosios instancijos teismo nuosprendis įsiteisėja, jei, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, jis nėra apskųstas. Jei paduotas apeliacinis skundas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo apeliacinės instancijos teismo sprendimo paskelbimo dienos. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ir nutartis įsiteisėja nuo jų paskelbimo dienos (BPK 336 straipsnis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis, kuriuo skiriama bausmė, yra privalomas visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems asmenims ir turi būti be prieštaravimų ir netrukdomai vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnis; BPK 346 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos bylos kontekste pastebėtina ir tai, kad teismo nuosprendis prieš nuteistą asmenį įsiteisėja visas, t. y. dėl visų sprendimų, nurodytų jo rezoliucinėje dalyje, taip pat ir dėl motyvų bei pagrindų, išdėstytų jo aprašomojoje dalyje. Nuo apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo momento nustoja veikti nekaltumo prezumpcija, asmuo laikomas kaltu, o baudžiamoji atsakomybė paprastai įgyvendinama per paskirtą bausmę.

Tačiau, nepaisant to, kas išdėstyta, tuo atveju, jeigu dėl vienokių ar kitokių priežasčių įsiteisėjusiame teismo nuosprendyje gali būti neteisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas arba teismo sprendimas priimtas pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, įstatymų leidėjas BPK yra nustatęs galimybę peržiūrėti įsiteisėjusiojo teismo nuosprendžio teisėtumą, šį ginčijant kasacine tvarka. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacine tvarka nuosprendžiai, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrinami tik teisės taikymo aspektu, t. y. patikrinamas jų teisėtumas ir netikrinamas jų pagrįstumas (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Kasacine tvarka bylas nagrinėja tik Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Joks kitas teismas kasacine tvarka bylų nenagrinėja. Kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį teismo nuosprendį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, t. y. tik tais klausimais, kurie buvo nurodyti apeliaciniame skunde arba kurie buvo nagrinėjame apeliacinės instancijos teisme BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Kasacine tvarka priimta nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo momento, ji yra galutinė ir negali būti skundžiama. Tuo atveju, jeigu kasacinis skundas atmetamas, kasacinės instancijos teismo nutartis yra galutinis sprendimas baudžiamojoje byloje. Taigi išnagrinėjus baudžiamąją bylą kasacine tvarka arba pasibaigus kasacinio apskundimo terminui, priimti teismų sprendimai daugiau negali būti skundžiami ir turi būti įvykdyti.

Byloje nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-23-245/2012, V. B. už šiame nuosprendyje nurodytų nusikalstamų veikų padarymą buvo paskirta 16 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė (47 t., b. l. 102-131). Iš šio pirmosios instancijos teismo baigiamojo akto dalies, susijusios su bausmės skyrimu V. B., matyti, kad teismas, V. B. paskirdamas tokio dydžio bausmę, atsižvelgė į tai, jog byloje nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamas veikas jis padarė veikdamas su organizuota grupe, dėl savanaudiškų paskatų, padarė tyčines nusikalstamas veikas: tris labai sunkias, dvi sunkias ir vieną nesunkią, nusikaltimus (išskyrus BK 199² straipsnio 1 dalyje) padarė veikdamas su organizuota grupe, nusikaltimai baigti, įvertino nusikalstamų veikų visuomeninę reikšmę, tai, kad nusikaltimai buvo daromi tarptautiniu mastu ir truko ilgą laiką, padaryti tiesiogine tyčia, V. B. organizavo labai sunkių, sunkių nusikaltimų padarymą, jiems vadovavo ir koordinavo bendrininkų veiksmus, į organizuotą grupę buvo įtraukta eilė asmenų, taip pat atsižvelgė į V. B. sveiktos būklę, jog jis serga nepagydoma liga.

Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs nuteistojo V. B. gynėjo apeliacinį skundą, kuriame, be kita ko, buvo prašoma taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, atsižvelgti į nuteistojo sveikatos būklę, ir patikrinęs Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, 2014 m. kovo 31 d. nuosprendžiu šį pakeitė ir už jame nurodytų nusikalstamų veikų padarymą nuteistajam V. B. paskyrė subendrintą galutinę bausmę – laisvės atėmimą 14 metų (47 t., b. l. 134-136; 49 t., b. l. 31-93). Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl 54 straipsnio 3 dalies taikymo V. B., konstatavo, kad nuteistojo sveikatos būklė nepripažintina išimtine aplinkybe BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo kontekste, nepagydomos ligos, kuriomis serga nuteistasis, yra daugiau tipinės, jos nesuteikia pagrindo taikyti V. B. nurodytą teisės normą ir paskirti jam švelnesnę bausmę, o apygardos teismo už nusikaltimų, nustatytų BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 199 straipsnio 2 dalyje, BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 199 straipsnio 2 dalyje, BK 199² straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirtos bausmės nėra aiškiai per griežtos, todėl švelninti jas nėra pagrindo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs nuteistojo V. B. gynėjo kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 31 d. nuosprendžio, 2014 m. gruodžio 16 d. nutartimi V. B. gynėjo kasacinį skundą atmetė (50 t., b. l. 150-154; 51 t., b. l. 18-40). Kasacinis teismas sprendė, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl BK 54 straipsnio 3 dalies netaikymo V. B. dėl jo sveikatos būklės yra teisėtos, o kasacinio skundo argumentus dėl bausmės sušvelninimo dėl ilgos bylos nagrinėjimo trukmės, prisipažinimo bei padėjimo išsiaiškinti nusikalstamas veikas pripažinimo atsakomybę lengvinančia aplinkybe aspektais, paliko nenagrinėtus, nes jie viršijo kasacijos ribas, tokių argumentų nuteistojo V. B. gynėjas nebuvo nurodęs apeliaciniame skunde (BPK 376 straipsnio 3 dalis).

Iš nuteistojo V. B. prašymo dėl bausmės sumažinimo ir skundo argumentų, priešingai nei teigia nuteistasis, akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju jis siekia, jog būtų sušvelninta jo teisinės padėtis ir sumažinta įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nuosprendžiu, kuris pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 31 d. nuosprendžiu, kurio teisėtumas patikrintas kasacine tvarka, paskirta bausmė, nes ji, nuteistojo nuomone, neteisinga. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal pirmiau aptartą galiojantį teisinį reglamentavimą ir nustatytas aplinkybes tokia situacija negalima, nes tokiu būdu būtų pakeista priimto įsiteisėjusio teismo nuosprendžio esmė, paneigti apeliacinio ir kasacinio procesų paskirtis bei tikslai.

Kaip minėta, kasacinės instancijos teismo nutartis yra galutinis sprendimas baudžiamojoje byloje, išnagrinėjus baudžiamąją bylą kasacine tvarka, priimti teismų sprendimai daugiau negali būti skundžiami, turi būti vykdomi. Visos aplinkybės, susijusios su nuteistajam V. B. bausmės paskyrimu, buvo išnagrinėtos bylą nagrinėjant tiek apeliacine tvarka, tiek kasacine tvarka pagal apeliaciniame ir kasaciniame skunduose apibrėžtas ribas. Iš naujo vertinti tas aplinkybes, kurios buvo patikrintos apeliacine bei kasacine tvarka, nėra jokių teisinių prielaidų. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju nuteistais V. B. išnaudojo visas nacionalinio įstatymo leidėjo asmeniui garantuotas vidaus teisinės gynybos priemones, o kvestionuoti kasacinio teismo priimtą sprendimą jo teisėtumo aspektu neturi kompetencijos nė vienas žemesnės instancijos teismas. Tokios aplinkybės suteikė pagrindą pirmosios instancijos teismui nuteistojo V. B. skundą dėl bausmės sumažinimo palikti nenagrinėtą (BPK 312 straipsnio 1 dalis).

Be to, kaip jau buvo nurodyta anksčiau, įsiteisėjęs teismo nuosprendis privalomas visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems asmenims ir netrukdomai turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Akcentuotina, kad baudžiamasis procesas negali tęstis neapibrėžtą laiką, o teismų priimti galutiniai įsiteisėję baigiamieji aktai tikrinami faktų ir teisės taikymo aspektais vis iš naujo ir iš naujo. Esant tokiai situacijai baudžiamasis procesas taptų be pabaigos, tuo tarpu, šio proceso pradžia ir pabaiga įstatymo leidėjo aiškiai yra įtvirtinta BPK bei nustatyta, kad tuo atveju, jeigu teismo nuosprendžio teisėtumas patikrinamas kasacine tvarka, šiam teismui priėmus procesinį dokumentą, laikoma, jog baudžiamoji byla baigta, įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs galimybės reikšti prieštaravimus dėl tokio procesinio sprendimo. Todėl dėl nurodytų aplinkybių iš naujo vertinti bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę dėl, jo įsitikinimu, per ilgai trukusio baudžiamojo proceso, jo sveikatos būklės nėra jokių teisinių galimybių.

Nuteistasis V. B. yra teisus nurodydamas, kad pagrindą skirti švelnesnę bausmę gali sudaryti pernelyg ilgai užsitęsęs ikiteisminis tyrimas. EŽTT jurisprudencijoje iš tiesų ne kartą konstatuota, kad tais atvejais, kai pripažįstama, jog byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems (Ohlen v. Denmark, no. 63214/00, judgement of 24 May 2005 ir kt.). Su EŽTT praktika koreliuoja ir kasacinio teismo praktika (kasacinė nutartis 2K-534/2013). Tačiau iš pirmiau aptartų teismų baigiamųjų aktų matyti, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nebuvo nustatyta, jog nuteistojo V. B. teisė ilgai nelikti nežinioje dėl savo likimo buvo neužtikrinta. Gynybos taktika yra ginamojo ir gynėjo susitarimo reikalas. Paminėta aplinkybe nuteistojo V. B. gynėjas, vykdydamas nuteistojo raštu išreikštą valią ir skųsdamas Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nuosprendį, apeliacinio skundo negrindė, o apeliacinės instancijos teismas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nenustatė (47 t., b. l. 137, 138; BPK 312 straipsnio 5 dalis).

Kita vertus, visos aplinkybės, reikšmingos nuteistajam individualizuojant ir paskiriant bausmę, buvo įvertintos tiek atskirai, tiek kartu, baudžiamąją bylą nagrinėjant instancine tvarka, išskirtinių aplinkybių byloje nebuvo nustatyta (BK 54 straipsnio 3 dalis). Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo nuteistajam V. B., nuteistojo sveikatos būklės nepripažino išimtine aplinkybe BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo kontekste, kasacinis teismas sprendė, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl BK 54 straipsnio 3 dalies netaikymo V. B. dėl jo sveikatos būklės yra teisėtos, o kasacinio skundo argumentai dėl bausmės sušvelninimo dėl ilgos bylos nagrinėjimo trukmės palikti nenagrinėti, nes nuteistojo V. B. gynėjas jų nebuvo nurodęs apeliaciniame skunde.

Sutiktina su nuteistojo V. B. argumentais, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vykdomas realus, o ne formalus, teisingumas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą nurodyta, kad konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija (2012 m. gruodžio 19 d., 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimai). Aplinkybę, kad šioje byloje buvo įvykdytas realus, o ne formalus, teisingumas patvirtina šioje nutartyje pirmiau nustatytos ir aptartos aplinkybės. Vien nuteistojo V. B. subjektyvi nuomonė dėl bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių vertinimo, baudžiamojo, baudžiamojo proceso įstatymų aiškinimo ir taikymo, savaime nereiškia, kad baudžiamojoje byloje buvo įvykdytas nominalus teisingumas, vienokiu ar kitokiu būdu pažeista nuteistojo teisė į teisingą teismą.

Remdamasis visa tuo, kas pasakyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tenkinti nuteistojo V. B. skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apskųsta iš esmės teisėta ir pagrįsta apygardos teismo nutartis nekeičiama bei nenaikinama.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 straipsnio 8 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. B. skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.