Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo A. U. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 4 d. nutarties, kuria kaltinamajam A. U. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, skaičiuojant šį terminą nuo 2014 m. birželio 12 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-141/2014, A. U. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 249 straipsnio 1 dalį, BK 260 straipsnio 3 dalį ir BK 199 straipsnio 2 dalį kaltinamas tuo, kad dalyvavo 2011 m. E. N., D. D. ir R. J. suburto nusikalstamo susivienijimo veikloje ir neteisėtai disponavo labai dideliais kiekiais psichotropinių medžiagų bei neturėdamas leidimo gabeno šias medžiagas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną.

Taip pat, A. U. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį kaltinamas tuo, kad jis 2012 m. pradžioje, tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, Kauno mieste, Aleksoto mikrorajone esančioje degalinėje Statoil, iš tyrimo metu nenustatyto asmens, neteisėtai – neturėdamas leidimo įsigijo šaunamąjį ginklą – perdirbtą 5,6 mm kalibro Margolino konstrukcijos pistoletą su savadarbiais užraktu ir rankenos kriaunomis, savadarbį duslintuvą, pistoleto dėtuvę su keturiais 5,6 mm kalibro šoviniais, kuriuos neteisėtai – neturėdamas leidimo laikė savo gyvenamojoje vietoje – bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kol 2012 m. kovo 12 d. apie 11 val. 30 min., kratos metu juos rado ir paėmė policijos pareigūnai.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsniu, A. U. buvo sulaikytas 2012 m. kovo 12 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 13 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, kurio terminas buvo tęsiamas vėlesnėmis to paties ir Vilniaus apygardos teismo nutartimis.

Kaltinamasis A. U. ir jo gynėja prašo skundą tenkinti. Prokurorė prašo kaltinamojo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo A. U. skundas atmetamas.

Vilniaus apygardos teismas pratęsdamas kardomosios priemonės – suėmimo terminą kaltinamajam A. U. nepažeidė BPK 119, BPK 121, BPK 122, BPK 127, BPK 130 straipsnių bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimų. Suėmimas gali būti skiriamas tik esant BPK 122 straipsnio 7 dalyje ir 8 dalyje numatytoms sąlygoms ir bent vienam BPK 122 straipsnio 1 dalyje numatytam pagrindui. Tokios sąlygos pratęsti kaltinamajam A. U. suėmimo terminą šioje byloje yra, nes jis kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, už kurias baudžiamasis įstatymas numato griežtesnę negu vienerių metų laisvės atėmimo bausmę. Be to, BPK 119 straipsnyje numatyta, kad kardomosios priemonės gali būti skiriamos siekiant užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese, netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms.

Suėmimo, kaip ir kitų kardomųjų priemonių, būtina sąlyga yra duomenų, leidžiančių manyti, jog kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Svarstant kardomosios priemonės termino pratęsimo teisėtumą bei pagrįstumą, suimtojo kaltės klausimas iš esmės nesprendžiamas ir įrodymai nevertinami. Šiuo atveju svarbu, kad byloje būtų duomenų, leidžiančių manyti, jog kaltinamasis padarė inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Kaltinamajame akte esantys duomenys, t. y. iš dalies paties A. U. parodymai, kitų kaltinamųjų parodymai, slapto sekimo protokolai, kratų protokolai, specialistų išvados, elektroninių ryšių tinklais perduotos informacijos protokolai, Švedijos Karalystės ir Danijos Karalystės pateikta medžiaga, apklausų protokolai, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolai, operatyvinių veiksmų atlikimo protokolai bei kita baudžiamosios bylos medžiaga leidžia pagrįstai manyti, jog kaltinamasis A. U. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Tuo pačiu pažymėtina, kad duomenų pakankamumo kriterijus yra vertinamasis, todėl pratęsiant kardomąją priemonę nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant apkaltinamąjį nuosprendį.

Vilniaus apygardos teismas skundžiama nutartimi pratęsė kaltinamajam A. U. kardomosios priemonės – suėmimo terminą nustatęs tam pagrindus, numatytus BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose, t. y. esant pagrįstam manymui, kad būdamas laisvėje jis gali bėgti (slėptis) nuo teismo ir daryti naujus nusikaltimus.

BPK 122 straipsnio 2 dalis nustato, kad kai pagrįstai manoma, jog kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo, suėmimas gali būti paskirtas atsižvelgiant į jo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes. Pagal formuojamą teismų praktiką, kuri yra vienas iš teisės šaltinių, nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskiriama BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai. Vien tik inkriminuojamų nusikaltimų sunkumas bei bausmės griežtumas nėra pakankamas pagrindas tęsti suėmimo terminą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, pratęsdamas A. U. suėmimo terminą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu teismas įvertino visas BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Teismas įvertino tai, kad iki suėmimo kaltinamasis niekur oficialiai nedirbo, yra gyvenęs užsienyje, kur turi ryšių, praeityje teistas, kas charakterizuoja jį kaip asmenį, linkusį nepaistyti įstatymų reikalavimų. Buvo atsižvelgta ir į tai, kad jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos galimai padarytos veikiant pačia pavojingiausia bendrininkavimo forma, t. y. nusikalstamame susivienijime. Šios aplinkybės sustiprina pasislėpimo tikimybę ir leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad būdamas laisvėje A. U. gali nevykdyti švelnesnių kardomųjų priemonių sąlygų, o siekdamas išvengti jam galimai gresiančios bausmės, gali bėgti (slėptis) nuo teismo (BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu suėmimas gali būti skiriamas arba pratęsiamas jo terminas, jei yra duomenų, kad asmuo, (įtariamas) kaltinamas padaręs vieną ar kelis labai sunkius ar sunkius nusikaltimus arba BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus apysunkius nusikaltimus, iki nuosprendžio priėmimo gali padaryti naujų labai sunkių, sunkių ar šioje dalyje nurodytų apysunkių nusikaltimų. Vadovaujantis teismų praktika, pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti bent vieną iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmuo padarant nusikaltimus, (įtarimas) kaltinimas kelių nusikaltimų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veiklos, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai bei kiti duomenys. Skundžiamojoje nutartyje teisingai nurodyta, kad A. U. kaltinamas apysunkių, sunkių ir labai sunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnio 4, 5, 6 dalys) padarymu, pastarieji patenka į BPK 122 straipsnio 4 dalyje numatytų nusikaltimų sąrašą. Nusikalstamos veikos galimai įvykdytos veikiant pačia pavojingiausia bendrininkavimo forma – nusikalstamame susivienijime, galimai siekiant gauti neteisėtai pajamas iš visuomenei itin pavojingos nusikalstamos veikos – neteisėto disponavimo labai dideliu kiekiu psichotropinių medžiagų. Kaltinamasis oficialiai niekur nedirbo, legalaus pragyvenimo šaltinio neturėjo. Šios aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad būdamas laisvėje A. U. toliau gali daryti naujas nusikalstamas veikas (BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Skunde nurodomi kaltinamojo socialiniai ryšiai su motina ir vaikais arba registracija darbo biržoje yra reikšmingos aplinkybės, tačiau nepakankamos griežčiausiai kardomajai priemonei – suėmimui panaikinti.

Ilgą laiką kaltinamajam A. U. taikomas suėmimas neabejotinai suvaržo jo teises, tačiau toks suvaržymas yra pateisinamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos požiūriu, neprieštarauja nacionalinės teisės normoms. Ilgalaikis asmens kalinimas galimas tik išimtiniais atvejais. Šioje baudžiamojoje byloje išskirtinėmis priežastimis, pateisinančiomis ilgalaikį kaltinamojo kalinimą yra kaltinamojo asmenybė bei jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų pobūdis. Apeliacinis teismas pritaria apygardos teismo išvadai, kad be kaltinamojo teisės į laisvę suvaržymo nėra galimybės pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. A. U. skunde minimos laikymo suėmime sąlygos nėra šio skundo nagrinėjimo dalykas. Byloje nėra duomenų, kad A. U. reikalinga sveikatos priežiūra negali būti suteikta jam esant suėmime. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad jis buvo konsultuojamas ir gydomas tiek suėmimo vietoje, tiek Laisvės atėmimo vietų ligoninėje.

Vilniaus apygardos teismas skundžiama nutartimi pratęsdamas A. U. kardomosios priemonės – suėmimo terminą, nei BPK nuostatų, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų, nurodančių, jog niekam negali būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas, nepažeidė. Pusiausvyra tarp kaltinamojo galimai padarytų nusikalstamų veikų sunkumo ir griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo taikymo išlaikyta, proporcingumo principas nepažeistas. Apeliacinio teismo nuomone, šiuo metu kaltinamajam A. U. taikoma kardomoji priemonė – suėmimas yra adekvati jo galimai padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui, atitinkamai jo teisės suvaržytos nepažeidžiant BPK 11 straipsnyje įtvirtinto proporcingumo principo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kaltinamojo A. U. skundą atmesti.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.