Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo E. L. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2025 m. liepos 17 d. nutarties nustatyti terminą žyminiam mokesčiui sumokėti už atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria netenkintas kreditoriaus E. L. prašymas dėl nemokumo administratoriaus įpareigojimo atlikti veiksmus likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Laugina“ bankroto byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacijos ribų

12. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis nustatyti terminą žyminiam mokesčiui už atskirąjį skundą bankroto byloje sumokėti yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 ir 338 straipsniai).

13. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, civilinė byla nagrinėjama, neperžengiant atskirojo skundo ribų.

Dėl žyminio mokesčio

14. Teisę kreiptis į teismą užtikrina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis, garantuojantis visiems asmenims teisę į teisminę gynybą, taip pat CPK 5 straipsnis, nustatantis kiekvieno suinteresuoto asmens teisę įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama teisė arba įstatymo saugomas interesas. Teisminės gynybos prieinamumas yra siejamas su galimybe kreiptis į teismą tik įstatymo nustatyta tvarka. Viena iš tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra žyminio mokesčio, tai yra įstatymo nustatytos pinigų sumos, kurią asmuo sumoka už tam tikrus įstatyme numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus, sumokėjimas (CPK 80 straipsnis).

15. Kasacinis teismas išaiškino, kad žyminio mokesčio sumokėjimo klausimas yra glaudžiai susijęs su tinkamu teisės kreiptis į teismą įgyvendinimu, su visuotinai pripažįstama proceso šalies pareiga inicijuojant procesą. Žyminis mokestis – proceso įstatymo nustatyta pinigų suma, kurią šalys, tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, pareiškėjai ar kreditoriai privalo sumokėti už tam tikrus CPK nustatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus. Žyminio mokesčio paskirtis – perkelti dalį valstybės vykdomo teisingumo išlaidų dalyvaujantiems byloje asmenims, turintiems teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-141-378/2017).

16. CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami juridinis asmuo, kuriam iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurio bankroto procesas vyksta ne teismo tvarka, ar fizinis asmuo, kuriam iškelta bankroto byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šioje byloje paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami ieškovai ir turtinius reikalavimus pareiškiantys asmenys – bankroto ar restruktūrizavimo bylose (CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

17. CPK 80 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad už atskiruosius skundus žyminis mokestis nemokamas, išskyrus atskiruosius skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir atskiruosius skundus bankroto ar restruktūrizavimo bylose. Už šioje dalyje nurodytus atskiruosius skundus mokamas 50 Eur žyminis mokestis. Jeigu procesiniai dokumentai teikiami į bylą tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą procesinį dokumentą mokėtinos sumos (CPK 80 straipsnio 7 dalis).

18. CPK 82 straipsnio 1 dalis nustato, kad žyminį mokestį, išskyrus apskaičiuojamą procentais, teismai indeksuoja, atsižvelgdami į ketvirčio vartojimo kainų indeksą, jeigu jis didesnis negu 110. Taikytinas indeksas apskaičiuojamas laikotarpiui nuo įstatymo, kuriame nustatytas žyminis mokestis, įsigaliojimo mėnesio iki kiekvieno ketvirčio pradžios (CPK 82 straipsnio 2 dalis). Vyriausybės įgaliota institucija teismų taikomus indeksus skelbia vieną kartą per ketvirtį Oficialiosios statistikos portale (CPK 82 straipsnio 3 dalis). Paskelbtas indeksas taikomas nuo atitinkamo ketvirčio antro mėnesio 1 dienos (CPK 82 straipsnio 4 dalis).

19. Nagrinėjamu atveju aktualus CPK 80 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas 50 Eur žyminio mokesčio dydis už atskiruosius skundus bankroto bylose. Tokio dydžio žyminis mokestis buvo nustatytas 2017 m. gegužės 2 d. įstatymu Nr. XIII-329, įsigaliojusiu 2017 m. liepos 1 d. Pagal Oficialios statistikos portale nurodytą informaciją pirmosios instancijos teismas indeksavo žyminį mokestį, taikant 152 vartotojų kainų indeksą, galiojusį iki 2025 m. I ketvirčio pradžios, palyginus su 2017 m. liepos mėn., kuris buvo didesnis už 110 (CPK 82 straipsnio 1 dalis). Atskirasis skundas dėl Kauno apygardos teismo 2025 m. liepos 9 d. nutarties gautas 2025 m. liepos 14 d., t. y. 2025 m. III ketvirtį. Atitinkamai 2025 m. liepos mėnesį už atskiruosius skundus bankroto bylose mokėtinas žyminis mokestis, kuris, kaip minėta, nustatytas 2017 m. liepos mėn. įsigaliojusiais CPK pakeitimais, turi būti indeksuojamas ir, pateikiant elektroninio ryšio priemonėmis, sudaro 57 Eur.

20. Sprendžiant dėl atskirojo skundo apmokestinimo žyminiu mokesčiu yra aktuali CPK 80 straipsnio 2 dalies nuostata ir Lietuvos teismų praktika dėl jos taikymo.

21. Kasacinis teismas nuosekliai pabrėžia teismų pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-183-248/2015). Teismo precedento horizontalusis poveikis lemia teismo pareigą laikytis būtent tos pačios pakopos teismo pirmiau išnagrinėtoje analogiškoje ar iš esmės panašioje byloje suformuluotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių tiek, kiek bylose nagrinėjami santykiai yra tapatūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-211-248/2018).

22. Teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juolab suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo nesaisto įsiteisėjusi tarpinė Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 23 d. nutartis dėl toje pačioje bankroto byloje žyminio mokesčio už atskirąjį skundą nemokėjimo, nes Lietuvos apeliacinio teismo praktika dėl žyminio mokesčio mokėjimo už atskiruosius skundus bankroto bylose yra nuosekli.

23. Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-1206-790/2020 nurodyta, kad CPK ir kituose įstatymuose numatyti atleidimo nuo žyminio mokesčio pagrindai taikomi tik už CPK 83 straipsnio 2 dalyje tiesiogiai nurodytus dokumentus (ieškinius, priešieškinius, pareiškimus, apeliacinius ir kasacinius skundus, taip pat už prašymus dėl proceso atnaujinimo), neatitiktų žyminio mokesčio lengvatų nustatymu siekiamų tikslų – palengvinti teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą asmenims, ginantiems svarbiausias asmens teises, asmenims, kurių materialinė padėtis yra sunki, bei su viešojo, valstybės ar savivaldybės interesų gynimu susijusiais atvejais. Poreikis atleidžiamiems nuo žyminio mokesčio asmenims palengvinti teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą išlieka nepriklausomai nuo teismui paduodamų procesinių dokumentų pobūdžio ir formos, kadangi minėti asmenys, įgyvendindami teisę į teisminę gynybą, gali būti suinteresuoti pateikti teismui ne tik pagrindinius reikalavimus, susijusius su ginčo dalyku, bet ir su šiais reikalavimais susijusius kitus dokumentus, kuriais reiškiami procesinio pobūdžio prašymai (pvz., prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atskiruosius skundus). Poreikis atleisti tam tikrus asmenis nuo žyminio mokesčio mokėjimo egzistuoja ir paduodant atskiruosius skundus bankroto ar restruktūrizavimo bylose. Šiose bylose asmenys taip pat gina svarbiausias savo teises (pvz., darbuotojai). Bankroto ar restruktūrizavimo bylose ginami valstybės, savivaldybės interesai. Be to, tokiose bylose dalyvauja ir asmenys, kurių materialinė padėtis sunki (pvz., asmenys, turintys teisę į antrinę teisinę pagalbą, kiti bankrutuojantys ar restruktūrizuojami asmenys) ir pan. Tokių asmenų teisės ginti atitinkamus interesus bankroto ar restruktūrizavimo bylų proceso metu būtų apsunkintos reikalavimu sumokėti žyminį mokestį už šiose bylose paduodamus atskiruosius skundus, ypač įvertinus tai, kad tokiose bylose teismas daugumą kylančių klausimų išsprendžia priimdamas nutartis, kurios gali būti skundžiamos atskiraisiais skundais (žr., pvz., Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 13 straipsnio 4 dalį, 19 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 2 dalį, 23 straipsnio 4 ir 6 dalis, 24 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnį, 28 straipsnio 1, 2 dalis ir daugelį kitų šio įstatymo nuostatų). Nors įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs pagrindą grąžinti sumokėtą žyminį mokestį, jeigu atskirasis skundas bankroto ar restruktūrizavimo byloje yra tenkinamas (CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punktas), tačiau ši nuostata taikoma jau pasibaigus apeliaciniam procesui.

24. Nagrinėjamu atveju nėra CPK ar kituose įstatymuose nustatytų apelianto atleidimo nuo žyminio mokesčio sumokėjimo pagrindų, todėl padavęs atskirąjį skundą bankroto byloje apeliantas CPK 80 straipsnio 2 dalies pagrindu turi sumokėti už jį nustatyto dydžio žyminį mokestį. Tai, kad apeliantas į bylos nagrinėjimą buvo įtrauktas, kaip kreditorius, neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl paduoto atskirojo skundo apmokestinimo žyminiu mokesčiu, nes tokių išlygų CPK 80 straipsnio 2 dalyje nenumatyta.

25. Jei bankrutuojančios bendrovės atžvilgiu pareikšti turtiniai reikalavimai yra glaudžiai susiję su tokios bendrovės bankroto procesu, pareiškėjas turi būti atleidžiamas nuo žyminio mokesčio mokėjimo, vadovaujantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktu, nepaisant to, kad tokie turtiniai reikalavimai nagrinėjami ne pačioje bankroto byloje, tačiau nuo žyminio mokesčio mokėjimo CPK 83 straipsnio nuostatų pagrindu atleidžiami tik kreditoriai, pareiškę finansinius reikalavimus bankroto ar restruktūrizavimo bylose, kai pirmosios instancijos teismas jų reikalavimų netenkina visiškai arba iš dalies – dėl teismo nutarties netenkinti jų reikalavimo ar jo dalies (CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1206-790/2020, 17, 20 punktai). Kitais atvejais, siekiant užtikrinti nemokumo procesų efektyvumą ir apriboti nepagrįstų skundų teikimą, žyminis mokestis už atskiruosius skundus bankroto ar restruktūrizavimo bylose CPK 80 straipsnio 2 dalies pagrindu yra mokamas. Pavyzdžiui, žyminį mokestį moka bankrutuojančio ar restruktūrizuojamo asmens kreditoriai – už visus bankroto ar restruktūrizavimo bylose kylančius ginčus, išskyrus dėl savo pareikšto reikalavimo patvirtinimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-223-407/2022).

26. Nagrinėjamu atveju apeliantas teikia atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria netenkintas jo prašymas dėl nemokumo administratoriaus įpareigojimo atlikti veiksmus LUAB „Laugina“ bankroto byloje, todėl CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatos netaikomos ir apeliantas turi pareigą sumokėti CPK 80 straipsnio 2 dalyje nustatyto dydžio žyminį mokestį.

27. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas terminą apeliantui sumokėti žyminį mokestį už atskirąjį skundą, tinkamai pritaikė CPK 83 straipsnio nuostatas, nes bankroto byloje apeliantas skundžia nutartį, kuria netenkintas jo prašymas dėl nemokumo administratoriaus įpareigojimo atlikti veiksmus bankroto byloje, pateikdamas atskirąjį skundą.

28. Taigi, šiuo atveju nėra CPK ar kituose įstatymuose nustatytų apelianto atleidimo nuo žyminio mokesčio sumokėjimo pagrindų, todėl padavęs atskirąjį skundą bankroto byloje apeliantas CPK 80 straipsnio 2 dalies pagrindu turi sumokėti už jį nustatyto dydžio žyminį mokestį.

Dėl bylos procesinės baigties

29. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas, reglamentuojančias žyminio mokesčio sumokėjimą už atskirąjį skundą bankroto byloje, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo. Kiti apelianto argumentai neturi teisinės reikšmės skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nevertina.

30. Atmetus atskirąjį skundą, apeliantui nėra atlyginamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad skundžiama nutartimi nustatytas terminas sumokėti žyminį mokestį yra pasibaigęs, apeliantui nustatomas naujas terminas žyminiam mokesčiui sumokėti ir pirmosios instancijos teismui pateikti sumokėjimą patvirtinantį dokumentą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2025 m. liepos 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nustatyti pareiškėjui (kreditoriui) E. L. terminą iki 2025 m. rugpjūčio 29 d. sumokėti 57 Eur (penkiasdešimt septynių eurų) žyminį mokestį už atskirąjį skundą ir pateikti Kauno apygardos teismui sumokėjimą patvirtinantį įrodymą.