- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-12-11
- Bylos Nr.
- 1S-335-453/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-2-00004-2018-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aloyzas Kruopys, Justas Namavičius, Laima Garnelienė
- Kaltinamasis
- A. R.
- Advokatai
- Karolis Barysas
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Garnelienės, Aloyzo Kruopio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Justo Namavičiaus,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo kaltinamojo A. R. gynėjo advokato Karolio Baryso skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutarties, kuria kaltinamajam A. R. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2018 m. lapkričio 22 d.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje A. R. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 249 straipsnio 3 dalį kaltinamas tuo, kad organizavo nusikalstamą susivienijimą ir jam vadovavo. A. R., vadovaudamas nusikalstamam susivienijimui, veikdamas savo ir nusikalstamo susivienijimo vadovų ir dalyvių naudai, pagal kriminalinės subkultūros taisykles demonstruodamas ir stiprindamas (duomenys neskelbtini) pataisos namų - atvirosios kolonijos 2-ajame sektoriuje (toliau - Pataisos namai) nuteistųjų lyderių poziciją bei siekdamas pašalinti bet kokią šios pozicijos praradimo galimybę, taip pat siekdamas nusikalstamai praturtėti iš neteisėto disponavimo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, prekybos Pataisos namuose draudžiamais daiktais, nuteistųjų turto prievartavimo, padarė nusikaltimus, numatytus BK 138 straipsnio 2 dalies 2, 6, 9 punktuose, tai yra dėl savanaudiškų paskatų, kankinant ir itin žiauriai, organizavo bejėgiškos būklės V. G. nesunkų sveikatos sutrikdymą; BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 9 punktuose, BK 22 straipsnio 1 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 6, 9 punktuose, tai yra dėl savanaudiškų paskatų organizavo ir padarė bejėgiškos būklės M. J. nužudymą kankinant ir itin žiauriai bei pasikėsinimą kankinant ir itin žiauriai nužudyti bejėgiškos būklės K. V. ir M. M.; BK 138 straipsnio 2 dalies 9 punkte, tai yra dėl savanaudiškų paskatų organizavo ir padarė P. J. nesunkų sveikatos sutrikdymą; BK 260 straipsnio 3 dalyje, tai yra organizavo neteisėtą disponavimą labai dideliu narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekiu; BK 181 straipsnio 3 dalyje, tai yra organizavo didelės vertės svetimo turto prievartavimą panaudojant psichinę prievartą, grasinant panaudoti fizinį smurtą ir panaudojant fizinį smurtą. Taip pat A. R. kaltinamas pagal BK 253 straipsnio 2 dalį (neteisėtas disponavimas ginklais ir dideliu kiekiu šaudmenų) ir BK 300 straipsnio 2 dalį (neteisėtas disponavimas netikromis asmens tapatybės kortelėmis). Nusikalstamų veikų aprašymas išdėstytas kaltinamajame akte, t. 51, b. l. 23-35, bei Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro prašyme pakeisti kaltinimą, t. 55, b. l. 83-103.
2. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 140 straipsnyje nustatyta tvarka A. R. sulaikytas 2016 m. lapkričio 22 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartimi A. R. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, kurio terminas buvo tęsiamas vėlesnėmis šio teismo bei Vilniaus apygardos teismo nutartims.
Žemesnės instancijos teismas
3. Skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartimi kaltinamajam A. R. kardomosios priemonės - suėmimo terminas pratęstas dar trims mėnesiams BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose numatytais pagrindais. Teismas padarė išvadą, kad kaltinamajam parinkus kurią nors švelnesnę kardomąją priemonę, nebūtų galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų, t. y. apriboti naujų nusikalstamų veikų padarymo riziką ir kaltinamojo galimą poveikį nukentėjusiesiems, liudytojams ar kitiems kaltinamiesiems.
Šalies argumentai
4. Kaltinamojo A. R. gynėjas advokatas K. Barysas skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį ir paskirti A. R. namų areštą, intensyvią priežiūrą, užstatą ir įpareigojimą nebendrauti bei neieškoti ryšių su kitais bylos kaltinamaisiais, nukentėjusiais ir liudytojais.
4.1. Skunde nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo nutartis pratęsti kaltinamajam suėmimą nepagrįsta ir neteisėta.
4.2. Baudžiamojo proceso kodeksas numato, kad suėmimą, kaip labiausiai asmens teisę į laisvę varžančią kardomąją priemonę, galima skirti tik tais atvejais, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima užtikrinti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje pabrėžia, kad suėmimas turėtų būti taikomas tik kaip išimtinė priemonė (Lavents prieš Latviją). Byloje Ambruszkiewicz prieš Lenkiją EŽTT konstatavo, kad „asmens suėmimas yra tokia rimta priemonė, kad ji gali būti pateisinama tik tais atvejais, kai apsvarsčius kitas, švelnesnes priemones yra nusprendžiama, jog jų nepakaktų asmenų ar viešojo interesų - dėl kurių suėmimas tapo būtinas - apsaugai. Tai reiškia, kad nepakanka vien to, jog laisvės atėmimas atitinka nacionalinės teisės keliamus reikalavimus - tai taip pat turi būti būtina ir atsižvelgiant į aplinkybes“. Šių EŽTT suformuluotų kriterijų, pratęsdamas A. R. suėmimo terminą, teismas nesilaikė. Teismas išskirtinę reikšmę suteikė galimai padaryto nusikaltimo sunkumui ir jo pobūdžiui, būtent šie kriterijai faktiškai nulėmė teismo motyvus pratęsti suėmimą A. R.. EŽTT byloje Tomasi prieš Prancūziją nurodė, kad nusikaltimo įvykdymas pats savaime nėra pakankama priežastis skirti suėmimą - nesvarbu, koks sunkus nusikaltimas tai bebūtų ir kaip įtikinamai atrodo prieš įtariamąjį surinkti įkalčiai. EŽTT byloje Buzadji prieš Moldovą suformulavo kriterijų, pagal kurį negalima asmens suimti remiantis vien tuo, kad byloje yra pakankamai duomenų manyti jį padarius nusikaltimą.
4.3. Gynėjo nuomone, remiantis skundžiamos nutarties argumentais dėl BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto pagrindo, šis suėmimo pagrindas išnyktų tik baigus įrodymų tyrimą, o tai, įvertinus bylos apimtį, apklaustinų asmenų ir kaltinamųjų kiekį, bus dar negreitai. Tokiu būdu teismas a priori konstatavo, kad suėmimas bus tęsiamas neapibrėžtą laiko tarpą. Tai nesuderinama su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatomis ir EŽTT praktika. Gynėjas pažymi, kad skiriant suėmimą šiuo pagrindu, teismas turi turėti duomenis, kurie rodytų, jog kaltinamasis gali paveikti liudytojus, nukentėjusiuosius ir/ar kitus proceso dalyvius. EŽTT, ne vienoje byloje yra nurodęs, kad trukdymo procesui pavojus turi būti nustatomas remiantis konkrečiais faktiniais duomenimis, kurie rodytų, jog kaltinamasis jau trukdė, trukdo, ar ėmėsi veiksmų, kad paveiktų kitus proceso dalyvius (Y. K. v. Russia, Y. Y. v. Russia). Byloje tokių duomenų nėra, todėl šis teismo taikytas suėmimo pagrindas negali būti laikomas teisėtu. Tokią išvadą pagrindžia ir nenuosekli teismų, kurie skyrė A. R. suėmimą ir jį pratęsė, pozicija šiuo klausimu. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 23 d. nutartimi, paskyręs A. R. suėmimą, nurodė, jog nėra konkrečių duomenų, rodančių, kad A. R. trukdys procesui. Vėliau, šis pagrindas nustatomas, iš esmės jo nemotyvuojant, tačiau 2017 m. birželio 5 d. nutartimi Apeliacinis teismas šį pagrindą panaikina, po ko apygardos teismas tęsdamas suėmimą šio pagrindo nebepripažįsta. Tačiau bylą perdavus nagrinėti teisiamajame posėdyje, šis pagrindas vėl atsiranda. Gynyba šį teismų nenuoseklumo klausimą kėlė ir teismo posėdžio metu, svarstant suėmimo pratęsimą, tačiau teismas iš esmės į šį argumentą neatsakė. A. R. suėmimo pagrindai keitėsi, nors byloje neatsirado konkrečių duomenų, kad jis pats ar per kitus asmenis bandytų paveikti bylos liudytojus ar kitais būdais sutrukdyti vykstantį procesą. Tiek 2018 m. rugpjūčio 21 d., tiek ir 2018 m. lapkričio 22 d. nutartyse nėra nurodyti nauji duomenys, pateisinantys šio pagrindo atsiradimą. Teismas nepagrįstai nutartyje nurodė, kad duomenys, rodantys galimą trukdymą procesui, yra tai, kad po A. R. paleidimo iš įkalinimo įstaigos, jis toliau telefonu intensyviai bendravo su kitais kaltinamaisiais, taip pat ir likusiais kalinimo įstaigoje. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis vien 2018 m. vasario 2 d. (duomenys neskelbtini) vyriausiojo tyrėjo tarnybinis pranešimu, tačiau teismas nutartyje neatsakė į gynybos iškeltus klausimus, t. y., ar kartu su tarnybiniu pranešimu buvo pateikti duomenys su kuo A. R. bendravo, kada tai darė, ir apie ką bendravo. Teismas nenurodė, ar tuose pokalbiuose fiksuota galima įtaka ar poveikis šioje byloje apklaustiniems liudytojams ar nukentėjusiesiems. Be to, bendravimas galėjo vykti kai A. R. nebuvo įtariamasis. Gynėjas pažymi ir tai, kad sprendžiant iš liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymų turinio, faktas, kad A. R. išėjęs į laisvę bendravo su įkalinimo įstaigoje likusiais asmenimis, neturėjo jokios įtakos ar poveikio. Spręsdamas apie galimą trukdymą procesui teismas neįvertino, kad 2018 m. lapkričio 8 d. teisiamajame posėdyje apklaustas nukentėjusysis M. N. nurodė, kad dieną prieš teisiamąjį posėdį pas jį į Lukiškes susitikti atvyko policijos pareigūnai ir atnešė jam jo parodymus. EŽTT bylose Ilkin v. Russia, Kislitsa v. Russia išaiškino, kad trukdymo procesui pagrindas tinkamu gali būti pripažįstamas tik pradinėje proceso stadijoje, kuris sumažėja atlikus procesinius veiksmus, kurių galimu trukdymu buvo motyvuojamas suėmimas. Šiuo atveju, visi procesiniai veiksmai buvo atlikti ikiteisminio tyrimo metu. Tai, kad teisminio nagrinėjimo metu kai kurie nukentėjusieji išreiškė prašymus duoti parodymus ne teismo salėje ar nurodė neduosiantys parodymų, nesuteikia teisinio pagrindo konstatuoti trukdymo procesui riziką. Tai tik subjektyvus kai kurių nukentėjusiųjų galimas situacijos vertinimas. Be to, nėra aišku dėl kokių priežasčių kai kurie nukentėjusieji išreiškė tokią poziciją, o teismas nesiėmė priemonių tai išsiaiškinti. Prašymas atlikti apklausą nuotoliniu būdu, gali būti išreikštas tik patogumo sumetimais, o atsisakymas duoti parodymus gali būti nulemtas pačių nukentėjusiųjų laikymosi subkultūros tradicijų, pagal kurias, parodymų davimas ir buvimas nukentėjusiuoju nėra galimas. Tai įrodo ir kai kurių nukentėjusiųjų pozicija, nes dalis nukentėjusiųjų teismui nurodė nesantys byloje nukentėję. Be to, esminiai kaltinimo liudytojai yra apklausti pas ikiteisminio tyrimo teisėją, o 7 liudytojai atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnio pagrindu, tai iš esmės eliminuoja parodymų keitimo riziką. Todėl nebuvo teisinio pagrindo pratęsti suėmimą A. R. motyvuojant tuo, kad jis gali pats arba per kitus asmenis gali paveikti byloje dar neapklaustus liudytojus ir nukentėjusiuosius ir taip trukdyti procesui.
4.4. Teismas tolimesnį suėmimo tęsimą BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu grindžia iš esmės tik galimų veikų padarymo vieta. Tačiau vien tai, kad A. R. kaltinamas laisvės atėmimo vietoje padaręs nusikaltimą, nesant kitų naujų nusikaltimų darymo tikimybę patvirtinančių duomenų, nesudaro pakankamo pagrindo manyti, kad A. R. ir toliau gali daryti naujus nusikaltimus. Gynėjas pažymi, kad EŽTT byloje Matznetter v. Austrija nurodė, jog suėmimą galima pagrįsti pakartotinių nusikaltimų rizika tik tuo atveju, jei yra konkrečių įrodymų dėl realios naujų nusikaltimų rizikos. Šiuo atveju tokių įrodymų byloje nėra. Nors A. R. yra teistas, tačiau ankstesnis teistumas gali suteikti pagrindą pagrįstai baimintis, kad kaltinamasis gali padaryti naujų nusikaltimų, tik tuomet, jei jis yra teistas neseniai ir už analogiškus nusikaltimus (Morkūnas v. Lithuania, S. D. v. Russia). Šiuo atveju, A. R. buvo teistas tik vieną kartą, už prieš 10 metų padarytą nusikalstamą veiką. Pakartotinio nusikalstamumo riziką mažina ir tai, kad A. R. turi šeimą, su kuria jį sieja itin glaudus ryšys, laisvės atėmimo metu mokėsi, įgijo papildomų kvalifikacijų, grįžęs į laisvę su broliu įkūrė įmonę, taigi turėjo legalų pragyvenimo šaltinį.
4.5. Skunde gynėjas nurodo ir tai, kad EŽTT byloje Ladent prieš Lenkiją pabrėžė būtinybę laikytis proporcingumo principo. EŽTT byloje Michalko prieš Slovakiją suformulavo paleidimo į laisvę prezumpciją. Teismai kiekvienu atveju privalo vertinti, ar „tolesnis kaltinamojo kalinimas yra absoliučiai būtinas“ (Ilijkov prieš Bulgariją, Rehbock prieš Slovėniją). Šiuo atveju, A. R. yra taikoma suėmimo, o ne paleidimo į laisvę prezumpcija. Nė vienoje nutartyje dėl suėmimo pratęsimo, išskyrus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 21 d. nutartį, nebuvo realiai apsvarstytos alternatyvios kardomosios priemonės (BPK 122 straipsnio 7 dalis). Skundžiamoje nutartyje neišdėstyti konkretūs atsisakymo taikyti kitas kardomąsias priemones motyvai, švelnesnių priemonių neveiksmingumo priežastys. Iš nutarties nėra aišku kodėl visas kompleksas kardomųjų priemonių, tokių kaip užstatas, namų areštas, intensyvi priežiūra, dokumentų paėmimas, įpareigojimas nebendrauti su tam tikrais asmenimis, neužtikrintų BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Gynėjas tvirtina, kad šios priemonės gali garantuoti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų pasiekimą, ypač įvertinus A. R. socialinius ryšius. Tokie teismo veiksmai, kai iš esmės nepagrindžiama kodėl švelnesnės priemonės yra nepakankamos, nėra suderinami su EŽTT byloje Bolech prieš Šveicariją pateiktais išaiškinimais. Juo labiau, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas dar 2017 m. vasario 21 d. nutartyje konstatavo, kad vėlesniame ikiteisminio tyrimo etape BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai gali būti pasiekti švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis. Toks teismų nenuoseklumas negali būti laikomas pateisinamu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio prasme (Buzadji v. Moldova). Įvertinus ilgą A. R. kardomojo kalinimo laiką (virš 2 metų), bei tai, kad byloje nėra išskirtinių priežasčių pateisinančių tokį ilgą suėmimo tęsimą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 3 dalies požiūriu, taip pat įvertinus baudžiamosios bylos apimtį ir sudėtingumą ir dėl to galimą ilgą bylos nagrinėjimą, suėmimo taikymas visą šį laiką kaltinamajam prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio bei BPK 121, 122 straipsnių nuostatoms.
5. Teismo posėdyje gynėjas prašė skundą patenkinti, prokuroras prašė kaltinamojo gynėjo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Kaltinamojo A. R. gynėjo K. Baryso skundas atmetamas
6. BPK 121 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kardomosios priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog kaltinamasis galėjo padaryti nusikalstamą veiką. Baudžiamojoje byloje esantys duomenys, užfiksuoti liudytojų D. P., R. L. ir kt. bei nukentėjusiųjų parodymuose, apžiūrų protokoluose, specialistų išvadose, kitoje baudžiamosios bylos medžiagoje, leidžia pagrįstai manyti, kad kaltinamasis A. R. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas.
7. Vilniaus apygardos teismas kaltinamajam A. R. suėmimo terminą pratęsė nustatęs BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose numatytus pagrindus, tai yra esant pagrįstam manymui, kad kaltinamasis trukdys procesui bei darys BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus naujus nusikaltimus
8. Pagal BPK 122 straipsnio 3 dalį, kai pagrįstai manoma, jog kaltinamasis trukdys procesui, suėmimas gali būti paskirtas, jei yra duomenų, kad kaltinamasis pats ar per kitus asmenis gali bandyti paveikti nukentėjusiuosius, liudytojus, ekspertus kitus kaltinamuosius bei gali bandyti sunaikinti, paslėpti ar suklastoti daiktus bei dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti teisme. Apygardos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad šiuo metu teisiamajame posėdyje atliekamas įrodymų tyrimas yra tik pradinėje stadijoje, byloje apklausti tik keli proceso dalyviai, todėl trukdymo procesui rizika nėra išnykusi. Susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, teisėjų kolegija laiko nepagrįstu kaltinamojo gynėjo skundo argumentą, jog apygardos teismas nepagrįstai nusprendė, jog A. R. būdamas laisvėje gali trukdyti procesui, bandydamas paveikti liudytojus, nukentėjusiuosius ar kitus kaltinamuosius. Baudžiamosios bylos medžiagoje yra duomenų, jog kaltinamasis paleistas iš pataisos įstaigos ir toliau palaikė ryšius, telefonu bendravo su pataisos namuose likusiais nuteistaisiais bei suimtais asmenimis. A. R. galimai buvo nusikalstamo susivienijimo, veikusio pataisos įstaigoje, organizatorius ir vadovas, taigi liudytojus, nukentėjusiuosius bei nusikalstamų veikų bendrininkus gali paveikti savo autoritetu. Pareikštame kaltinime nurodytos aplinkybės apie pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų subkultūrą, egzistavusią griežtą tarpusavio hierarchiją tarp nusikalstamo susivienijimo narių ir kitų nuteistųjų, tuo ir buvo grindžiama A. R. įtaka bei padėtis prieš kitus nuteistuosius. Konstatuojant galimą poveikį kitiems proceso dalyviams, nebūtina tiksliai nurodyti, kaip šis poveikis (kokiais veiksmais) pasireiškia, užtenka pagrįsto manymo, jog kaltinamasis, būdamas laisvėje, turės galimybę daryti įtaką asmenims, kurių parodymai yra reikšmingi tiesos nustatymui byloje. Nagrinėjamu atveju tokios įtakos galimybė yra reali, nes kaltinamajam inkriminuojamos veikos galimai padarytos prieš kitus pataisos įstaigoje bausmę atlikinėjusius nuteistuosius. Atsižvelgiant į visas minėtas aplinkybes, daroma išvada, jog apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad kaltinamasis A. R. būdamas laisvėje gali bandyti trukdyti procesui. Priešingai nei nurodoma skunde, apygardos teismas įvertino gynybos argumentus dėl skirtingose proceso stadijose nustatytų suėmimo pagrindų. Ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas yra dinamiški procesai, jų metu suėmimo pagrindai gali kisti. Suėmimo pagrindų pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant į tyrimo bei bylos nagrinėjimo eigą, jų metu gaunamus duomenis.
9. BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu suėmimas gali būti skiriamas (pratęsiamas jo terminas), jei yra pagrindas manyti, jog asmuo, kaltinamas padaręs vieną ar kelis labai sunkius ar sunkius nusikaltimus arba BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus apysunkius nusikaltimus, iki nuosprendžio priėmimo gali padaryti naujų labai sunkių, sunkių ar šioje dalyje nurodytų apysunkių nusikaltimų. A. R. kaltinamas nusikaltimų, kurie patenka į BPK 122 straipsnio 4 dalyje numatytą sąrašą, padarymu. Pagal teismų praktiką, pagrįstą manymą, jog asmuo darys naujus BPK 122 straipsnio 4 dalyje numatytus nusikaltimus, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmenį padarant nusikaltimus, įtarimas kelių nusikaltimų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veiklos bei kiti duomenys. A. R. teistas, taip pat ir už analogiško pobūdžio nusikaltimo padarymą, galimai vėl nusikalto atlikdamas ankstesniu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose. Nusikalstami veiksmai truko itin ilgą laiką ir galimai buvo padaryti veikiant nusikalstamame susivienijime, kaltinamajam A. R. priskiriamas nusikalstamo susivienijimo organizatoriaus ir vadovo vaidmuo. Iš pareikštų kaltinimų (neteisėtas disponavimas labai dideliu kiekiu narkotinių ir psichotropinių medžiagų, turo prievartavimas) matyti, kad galimai darydamas nusikalstamas veikas kaltinamasis galėjo siekti gauti neteisėtų pajamų. Šių aplinkybių visuma rodo itin didelį kaltinamojo asmenybės pavojingumą bei patvirtina tikimybę, jog paleistas iš suėmimo kaltinamasis gali daryti naujus nusikaltimus, taip pat ir nurodytus BPK 122 straipsnio 4 dalyje. Šios išvados nepaneigia gynėjo skundo teiginiai, kad A. R. turi šeimą, laisvės atėmimo metu mokėsi, paleistas iš pataisos įstaigos įkūrė įmonę ir turėjo legalų pragyvenimo šaltinį. Įvertinus jau minėtus duomenis apie ankstesnį teistumą, tai, kad dalis suimtajam inkriminuojamų veikų susijusios su neteisėtų pajamų gavimu, skunde nurodomos aplinkybės negali būti vertinamos kaip veiksnys, esmingai mažinantis naujų nusikaltimų darymo tikimybę.
10. Įvertinus baudžiamosios bylos medžiagoje esančių duomenų visumą, nusikalstamų veikų, kurių padarymu kaltinamas A. R., mastą, pobūdį ir sunkumą, taip pat suimtojo vaidmenį galimai veikusio nusikalstamo susivienijimo veikloje, daroma išvada, kad šioje proceso stadijoje kaltinamojo trukdymui procesui bei naujų nusikaltimų darymo rizika gali būti pašalinta, tik taikant griežčiausią kardomąją priemonę. Skunde prašoma paskirti A. R. namų areštą, intensyvią priežiūrą, užstatą ir įpareigojimą nebendrauti bei neieškoti ryšių su kitais bylos kaltinamaisiais, nukentėjusiais ir liudytojais, tačiau šiuo atveju, priešingai nei teigiama gynėjo skunde, A. R. inkriminuotų nusikaltimų pobūdis, jį charakterizuojantys duomenys (praeityje teistas, taip pat ir už analogiško pobūdžio nusikaltimo padarymą, naujas nusikalstamas veikas kaltinamas padaręs pataisos įstaigoje atlikdamas laisvės atėmimo bausmę), patvirtina, kad švelnesnėmis už suėmimą kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų.
11. A. R. paskirtos kardomosios priemonės suėmimo terminas nepažeidžia BPK 127 straipsnio 11 dalies nuostatų. Kaltinamajam paskirta kardomoji priemonė ir jos termino pratęsimas yra adekvatus jo galimai padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui, todėl A. R. teisės suvaržytos nepažeidžiant proporcingumo principo. Šiuo metu suimtojo teisės suvaržytos laikantis Baudžiamojo proceso kodekse numatytų reikalavimų, esant suėmimo taikymo sąlygoms ir pagrindams, toks kaltinamojo teisių suvaržymas yra pateisinamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos požiūriu. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo sprendimuose yra pažymėjęs, jog atsižvelgiant į gana ilgą suimtojo kalinimo laiką, tik išskirtinės priežastys gali pateisinti tolimesnį suėmimo taikymą. Šiuo konkrečiu atveju tokiomis išskirtinėmis priežastimis išlieka tiek paties A. R. pavojingumas visuomenei, tiek jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų pobūdis, pavojingumas ir mastas, tiek ypatingas šios bylos sudėtingumas bei itin didelė apimtis. Jis kaltinamas visuomenei itin pavojingų nusikaltimų, t. y. nusikaltimų visuomenės saugumui, žmogaus gyvybei, žmogaus sveikatai, taip pat nusikaltimų, susijusių su disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, disponavimu ginklais ir šaudmenimis, nusikaltimų nuosavybei, padarymu. Visų šių aplinkybių visuma sudaro pagrindą teismui imtis reikiamų priemonių, kad būtų apgintas viešasis interesas izoliuoti nuo visuomenės pavojingą asmenį ir netrukdomai ištirti teisme bei teisiškai įvertinti visuomenei labai pavojingas nusikalstamas veikas. Taigi, teismo sprendimas pratęsti suėmimo terminą A. R. neprieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai, pagal kurią besitęsiantis suėmimas gali būti pateisinamas tada, kai yra konkrečių požymių, kad to iš tikrųjų reikalauja viešasis interesas, kuris, nepaisant nekaltumo prezumpcijos, turi prioritetą prieš asmens laisvės gerbimo taisyklę.
12. Įvertinusi visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartimi suėmimo terminas kaltinamajam A. R. pratęstas pagrįstai, todėl kaltinamojo gynėjo skundas atmetamas, o pratęstas suėmimo terminas paliekamas galioti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 130 straipsnio 2 dalimi,
nutaria:
kaltinamojo A. R. gynėjo advokato Karolio Baryso skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartimi kaltinamajam A. R. trims mėnesiams pratęstos kardomosios priemonės – suėmimo terminą.
Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.