Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Šalies argumentai

4. Kaltinamojo A. R. gynėjas advokatas K. Barysas skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 20 d. nutartį ir paskirti A. R. švelnesnę kardomąją priemonę ar jų kompleksą.

4.1. Gynėjas nurodo, kad teismas skundžiamoje nutartyje perrašė kitą - 2019 m. rugpjūčio 21 d. Vilniaus apygardos teismo nutartį, sutampa net bylos numeris. Paskutinius du A. R. suėmimo pratęsimo klausimus nagrinėjo dvi skirtingos teisėjų kolegijos, tačiau jų priimtos nutartys yra visiškai tapačios. Be to, teismas suėmimo klausimą sprendė posėdyje 2019 m. lapkričio 19 d., o jau 2019 m. lapkričio 20 d. paskelbė nutartį, kuria A. R. suėmimas pratęstas dar 3 mėnesiams. Gynėjo nuomone, tai rodo, kad teismas realiai net nesprendė kardomosios priemonės pratęsimo klausimo. Tai, kad skundžiama nutartis yra nukopijuota nuo kitos teismo nutarties reiškia, kad 2019 m. lapkričio 20 d. nutartis yra be motyvų. Tokia nutartis neatitinka BPK reikalavimų, nustatančių nuosprendžių ir nutarčių turinį ir formą. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas. Vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kuri įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau - EŽTT), nurodydamas, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai. Šiuo atveju, teismas ne tik perrašė 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį, bet ir nutartyje apskritai neatsakė nė į vieną posėdžio metu gynybos išsakytą argumentą. Tokiu būdu teismas pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau ir - Konvencija) 6 straipsnyje įtvirtintą asmens teisę į teisingą ir bešališką teismą.

4.2. Skunde gynėjas pabrėžia, kad šiuo metu kaltinamasis A. R. suimtas yra daugiau nei 3 metus. Toks ilgas suėmime praleistas laikas įpareigoja teismą itin atidžiai patikrinti, ar tolesnis asmens laisvės suvaržymas yra šiuo konkrečiu atveju pateisinamas ir ar tokios kardomosios priemonės tolimesnis taikymas nepažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau ir - Konvencija) įtvirtintų pagrindinių žmogaus teisių. EŽTT ne viename savo sprendime yra pabrėžęs, jog ilgainiui net ir pagrįsto kaltinimo paties savaime nebeužtenka tam, kad būtų tęsiamas suėmimo terminas, o inkriminuojamos nusikalstamos veikos sunkumas negali būti laikomas pakankamu suėmimo skyrimo (termino pratęsimo) pagrindu. Kuo ilgiau asmuo yra laikomas suėmime, tuo kruopščiau turi būti tikrinami konkretūs faktai, įrodantys būtinybę tokį asmenį laikyti suėmime, o iš esmės niekuo neparemti teiginiai, kad asmuo gali daryti naujus nusikaltimus ar trukdyti procesui nesudaro pagrindo nuolat tęsti suėmimo terminą. Gynėjo nuomone, pratęsdamas A. R. suėmimo terminą teismas į šiuos EŽTT išaiškinimus neatsižvelgė. Gynėjas sutinka, kad galimai padaryto nusikaltimo sunkumas turi įtakos parenkant kardomosios priemonės rūšį (BPK 121 straipsnio 4 dalis), tačiau vien faktas, kad asmuo kaltinamas labai sunkių nusikalstamų veikų padarymų, savaime nesuponuoja suėmimo pagrindų buvimo. Šiuo atveju, teismas akcentuoja, kad A. R. galimai padaryti nusikaltimai yra itin pavojingi, o tai iš esmės rodo, kad teismas lemiančiu kriterijumi toliau taikyti suėmimą laiko pareikštų kaltinimų sunkumą. Tokia teismo pozicija rodo, kad teismas jau a priori konstatavo, kad A. R. nebus sušvelninta kardomoji priemonė iki pat bylos išnagrinėjimo pabaigos. Tai lemia Konvencijos pažeidimą. EŽTT savo praktikoje akcentuoja, kad nusikaltimo įvykdymas pats savaime nėra pakankama priežastis skirti suėmimą - nesvarbu, koks sunkus nusikaltimas tai bebūtų. Tuo tarpu teismas, jau penktoje nutartyje pratęsti suėmimą akcentuoja galimai įvykdytų nusikalstamų veikų pavojingumą. Taip pat teismas, grįsdamas būtinybę pratęsti suėmimą nutartyje dėsto išvadas apie teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus, apklaustų asmenų turinį ir tą daro kaltinančiuoju aspektu. Tai rodo, kad teismas jau iš anksto pasisako A. R. kaltės klausimu ir taip pažeidžia nekaltumo principą. Teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad byloje esantys duomenys leidžia pagrįstai manyti, kad A. R. galėjo padaryti jam inkriminuojamas veikas ir šie duomenys yra pakankami taikyti šią kardomąją priemonę. Teismo teigimu, šiuo metu negalima nei patvirtinti, nei atmesti pateikto kaltinimo, bet byloje esantys duomenys leidžia manyti, kad A. R. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, o pateiktas kaltinimas nėra aiškiai nepagrįstas. Tokios teismo išvados prieštarauja EŽTT praktikai, kurioje akcentuojama, kad buvimas pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad asmuo galimai padarė nusikalstamas veikas, nėra pakankamas pagrindas taikyti suėmimą, nepaisant to, kokie tie duomenys įtikinami bebūtų. Teismas nepaisė tokių EŽTT išaiškinimų ir nutartyje išsamiai aptarinėja ir vertina bylos duomenis, bandydamas pagrįsti suėmimo pratęsimą. Skunde nurodoma, kad dalis A. R. inkriminuojamų veikų grindžiamos vien jo dalyvavimu nusikalstamo susivienijimo veikloje, nors apie jo tiesioginį dalyvavimą veikų padaryme duomenų nėra. Visi A. R. inkriminuojami turto prievartavimo epizodai įkalinimo įstaigoje buvo padaryti tuo metu, kai jis jau buvo išleistas iš įkalinimo įstaigos. Už narkotinių medžiagų platinimą, pagal bylos duomenis, taip pat buvo atsakingi kiti asmenys. Tai reiškia, kad neįrodžius byloje nusikalstamo susivienijimo, didžioji dalis kaltinimų A. R. bus pašalinti. Kad kaltinimai A. R. dalyvavus nusikalstamo susivienijimo veikloje turi būti vertinami pakankamai atsargiai sutiko ir teismas, nurodęs, kad kaltinimus vertins itin atidžiai ir netgi kritiškai. Nepaisant to, teismas vis tiek tęsia suėmimą, kas patvirtina, kad suėmimas tęsiamas formaliai, nesant tam nei sąlygų, nei pagrindų. Gynėjas nurodo ir tai, kad pagal pareikštą kaltinimą A. R. dalyvavo galimai padarant bejėgiškos būklės asmens nužudymą, tačiau teismas vertindamas bylos duomenis niekaip neįvertino, kad apklausus teisme šio kaltinimo epizodo liudytojus D. P., V. T., M. M., aiškėja, kad A. R. veiksmai ir vaidmuo nebuvo toks, koks pateiktas kaltinime. Šių liudytojų apklausa leidžia spręsti, kad tuo metu, kai buvo pradėtas mušti vėliau miręs M. J., o vienas iš kaltinamųjų, pasak liudytojo D. P., šokinėjo M. J. ant krūtinės ir galvos (mirties priežastis - krūtinės ir galvos sumušimas), A. R. tuo metu buvo prie kito nukentėjusiojo - M. M.. Šiame kontekste reikšmingi ir liudytojų parodymai, kad būtent A. R. buvo tas asmuo, kuris gaivino M. J. ir priekaištavo kitiems kaltinamiesiems, kodėl šie smūgiavo M. J. į galvą. Taigi, ir dėl šio kaltinimo epizodo teismui turėjo kilti abejonių, vertinant duomenų pakankamumą suėmimo pratęsimui. Tačiau teismas visiškai neanalizuoja ir nevertina tų bylos nagrinėjimo metu surinktų duomenų, kurie paneigia kaltinime nurodytas aplinkybes. Teismas visiškai neatsako į šiuos gynybos jau ne pirmą kartą išsakytus argumentus. Toks teismas yra šališkas ir neobjektyvus.

4.3. Gynėjas nesutinka su skundžiama nutartimi nustatytu suėmimo pagrindu, numatytu BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Nurodo, kad teismas be pagrindo akcentavo, jog A. R. turėjo išskirtinį statusą tarp nuteistųjų. Bylos duomenys, apibūdinantys kaltinamojo statusą tarp nuteistųjų, yra prieštaringi. Liudytojai ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad po V. G. sumušimo, įkalinimo įstaigos lyderiais tapo R. L., A. K. ir A. O.. A. R. net negyveno patalpoje 1-4, kurią liudytojai įvardijo kaip patalpą, kurioje gyvendavo įkalinimo įstaigos nuteistųjų lyderiai. Pagal byloje esančius duomenys, patys nuteistieji po V. G. sumušimo išrinko naują savo lyderį, kuriuo tapo liudytojas R. L.. A. R. visą įkalinimo laiką pragyveno 2-2 brigadoje ir buvo tik šios brigados vyresnysis. Teismas, vertindamas, kad A. R. užėmė aukštą vietą nusikalstamo susivienijimo hierarchija, rėmėsi tik kaltinimu. Teismas privalėjo atkreipti dėmesį, kad net ir ikiteisminio tyrimo duomenys, apibūdinantys A. R. statusą tarp nuteistųjų yra prieštaringi. Vieni liudytojai ikiteisminio tyrimo metu A. R. buvo įvardiję, kaip vieną iš aukštesnės kastos nuteistųjų, kiti liudytojai A. R. neįvardijo ir nurodė, kad nuteistųjų lyderiai buvo A. K., A. O. ir R. L.. Chronologiškai vertinant ikiteisminio tyrimo duomenis, A. R. tarp aukštesniojo statuso nuteistųjų atsiranda tik tuomet, kai R. L. buvo pradėtas rengti atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės. Iki tol, ikiteisminį tyrimą vykdę pareigūnai ir prokurorai A. R. nebuvo priskyrę prie aukščiausioje nuteistųjų kastoje buvusių kalinių. Tik tuomet, kai R. L. buvo pradėtas ruošti atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės, vietoj jo, kaip vienas nuteistųjų lyderių buvo pradėtas vardinti A. R.. Netgi liudytojai, kurie pradžioje ikiteisminio tyrimo teigė, kad kalinių lyderiai buvo A. K., R. L. ir A. O., vėliau, atleidus R. L. nuo baudžiamosios atsakomybės, ėmė teigti, kad kalinių lyderiai buvo A. K., A. O. ir A. R.. Teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu skirtingų liudytojų apklausų protokoluose yra visur nurodyta ir ta pati identiška frazė „A. R. buvo lygiavertis kamoros vierchams“. Tuo tarpu nagrinėjant bylą, aiškėja, kad dalis liudytojų, kurių apklausose nurodyta ši frazė, apskritai nekalėjo tuo pačiu metu, kaip ir A. R.. Kiti liudytojai, ikiteisminio tyrimo metu įvardiję A. R. kaip vieną nuteistųjų lyderių, atlikus atpažinimą teisiamajame posėdyje, neatpažino A. R. ir nurodė tokio asmens nežinantys. Tokie bylos nagrinėjimo metu gauti duomenys turėjo sustiprinti teismo abejones kaltinime pateiktomis aplinkybėmis. Tačiau teismas ignoruoja šias aplinkybes ir apie šiuos gynybos išsakytus argumentus nutyli.

4.4. Gynėjo nuomone, teismo nurodyti argumentai, kad byloje apklausta mažesnė dalis liudytojų, lemia išvadą, kad šis suėmimo pagrindas galimai išnyktų tik apklausus visus liudytojus, nukentėjusiuosius ir kaltinamuosius, tai yra, iš esmės baigus įrodymų tyrimą. Įvertinus tai, kad apklaustinų asmenų byloje yra virš šimto, galima teigti, kad teismas turi išankstinę nuostatą A. R. suėmimą tęsti iki pat nuosprendžio priėmimo. Teismo išvada, kad bylos nagrinėjimas yra intensyvus yra neteisinga ir prieštaraujanti faktinei padėčiai. Teisiamųjų posėdžių organizavimas yra ne tik, kad neintensyvus, bet nepateisinamas, ypač vertinant tai, kad kaltinamasis jau suimtas virš trejų metų. Byla teismui perduota prieš pusantrų metų, tačiau byloje tėra apklausta vos trečdalis liudytojų. Absoliuti dauguma suplanuotų teismo posėdžių buvo atšaukti teismo iniciatyva ir ne dėl kaltinamųjų kaltės. Byloje yra daromos nepateisinamai ilgos pertraukos - nuo 2018 m. gruodžio 17 d. iki 2019 m. vasario 11 d.; nuo 2019 m. birželio 7 d. iki 2019 m. rugpjūčio 28 d.; nuo 2019 m. rugpjūčio 28 d. iki 2019 m. gruodžio 5 d. EŽTT ne vienoje byloje yra konstatavęs, kad vieno teismo posėdžio per mėnesį intensyvumas yra nesuderinamas su EŽTT konvencija tais atvejais, kai asmuo yra suimtas. Per paskutinius 6 mėnesius, skaičiuojant nuo 2019 m. gegužės 21 d. nutarties, kuria A. R. buvo pratęstas suėmimas, byla buvo nagrinėjama tik 6 dienas. Nuo 2019 m. birželio 20 d. įvyko tik du teisiamieji posėdžiai - 2019 m. rugpjūčio 28 d., kurio metu buvo apklausti vos 2 nereikšmingi liudytojai ir 2019 m. gruodžio 5 d., kuriame byla buvo pradėta nagrinėti iš pradžių dėl pasikeitusios teisėjų kolegijos. Sekantis teismo posėdis numatytas tik 2020 m. sausio 8 d. Dėl nepakankamo bylos nagrinėjimo organizavimo intensyvumo, nepaskirto atsarginio teisėjo ir dėl kitų ne nuo kaltinamųjų priklausančių priežasčių bylą teks nagrinėti iš pradžių, o kaltinamasis suimtas jau virš 3 metų. Akivaizdu, kad byla tęsis dar ilgą laiką. Gynėjas nurodo ir tai, kad nemaža dalis posėdžių buvo atšaukta dėl to, kad į kolegiją vietoje teisėjo A. P. buvo paskirta teisėja N. V., kuri nusišalino nuo bylos nagrinėjimo, nors aplinkybės, kad ši teisėja negalės nagrinėti šios bylos buvo žinomos iš anksto. Tokie bylos nagrinėjimo trukdžiai nepriklauso nuo kaltinamojo valios.

4.5. Skunde nurodoma ir tai, kad teismas, nutartyje akcentuodamas, kad byloje apklausta mažesnė dalis liudytojų, neatsakė į gynybos posėdžio metu pateiktus argumentus, kad visi esminiai liudytojai, susiję su A. R. pateiktu kaltinimu jau yra apklausti, liko neapklaustas tik D. R., tačiau šis liudytojas dar pavasarį informavo teismą, kad į posėdį galės atvykti tik gruodžio mėnesį. Gynėjas kelia klausimą, kokių veiksmų ėmėsi teismas, kad šis liudytojas būtų apklaustas kuo skubiau. Šiuo metu, dėl teisėjų kolegijos pasikeitimo, gruodžio 13 d. turėjusi vykti liudytojo apklausa neįvyks. Tokia pati situacija buvo ir su kitu vienu pagrindinių kaltinimo liudytojų - R. L.. Teismas nesiima visiškai jokių priemonių jį apklausti kuo skubiau.

4.6. Gynėjo nuomone, teismas, konstatuodamas trukdymo procesui pagrindą, pažeidė BPK nuostatas ir ignoravo EŽTT praktiką. Įstatymas reikalauja, kad skiriant suėmimą šiuo pagrindu, teismas privalo turėti duomenis, kurie leistų daryti neabejotiną išvadą, kad kaltinamasis gali paveikti liudytojus, nukentėjusiuosius ir/ar kitus proceso. Nagrinėjamoje byloje tokių duomenų nėra, todėl teismo išvada dėl trukdymo procesui yra pagrįsta tik prielaidomis, bet ne konkrečiais bylos duomenimis. Pratęsdamas suėmimą šiuo pagrindu teismas ignoravo EŽTT bylose Ilkin v. Russia, Kislitsa v. Russia pateiktus išaiškinimus, kad trukdymo procesui pagrindas tinkamu iš esmės gali būti pripažįstamas tik pradinėje proceso stadijoje, kuris sumažėja atlikus procesinius veiksmus, kurių galimu trukdymu buvo motyvuojamas suėmimas. Gynėjas pažymi, kad ankstesnėse teismų nutartyse (tarp jų ir Lietuvos apeliacinio teismo) šis suėmimo pagrindas buvo atmestas. Nepaisant to, šis suėmimo pagrindas vėl atsirado perdavus bylą į teismą, nors byloje neatsirado jokių konkrečių duomenų, pateisinančių tokio pagrindo pakartotinį atsiradimą. Toks teismo nenuoseklumas tik patvirtina, kad teismas išimtinai formaliai tęsia suėmimo terminą Vien teismo nurodytas faktas, kad teisminio nagrinėjimo metu kai kurie nukentėjusieji išreiškė prašymus duoti parodymus ne teismo salėje ar apskritai sakė neduosiantys parodymų, nesuteikia teisinio pagrindo konstatuoti trukdymo procesui riziką. Tai tik subjektyvus kai kurių nukentėjusiųjų ir liudytojų situacijos vertinimas. Juo labiau, kad tokią poziciją išreiškė vos keli liudytojai ir nukentėjusieji iš 41 apklausto. Gynėjas pabrėžia, kad nei vienas byloje apklaustas liudytojas ar nukentėjusysis nenurodė, kad jam buvo daroma įtaka iš kaltinamųjų pusės. Byloje apklausiant liudytojus tiek teismas, tiek prokurorai klausė ne vieno liudytojo, ar prieš apklausą teisme juos bandė kažkas paveikti dėl parodymų teisme davimo. Visi to paklausti liudytojai atsakė neigiamai. Šiuos faktus teismas privalėjo vertinti kaltinamojo naudai, tačiau teismas apie tai nutartyje net neužsimena, nors tai buvo akcentuojama 2019 m. rugpjūčio 20 d. ir 2019 m. lapkričio 19 d. teismo posėdžiuose. Gynėjas nurodo, jog šioje byloje yra nagrinėjamos aplinkybės, ar įkalinimo įstaigoje buvo subkultūra ir veikė kalinių pasiskirstymas pagal kastas ir byloje yra duomenų, leidžiančių manyti, kad toks reiškinys galėjo būti. Tačiau teismas neatsižvelgė, kad byloje apklausti nukentėjusieji ir liudytojai nurodė, kad subkultūra egzistuoja ir veikia tik įkalinimo įstaigoje. Subkultūros taisyklės, ar tradicijos netaikomos laisvėje. Atsižvelgiant į tai, teismas net ir darydamas išvadą apie A. R. vaidmenį šiam būnant įkalinimo įstaigoje, neturi pagrindo teigti, kad analogiškas A. R. vaidmuo gali būti ir laisvėje. Tai iš esmės paneigia teismo vertinimą, kad įkalinimo įstaigoje buvusi subkultūra, gali lemti rizikos proceso trukdymui atsiradimą.

4.7. Gynėjo nuomone, vien tai, kad A. R. kaltinamas laisvės atėmimo vietoje padaręs nusikaltimą, nesant kitų naujų nusikaltimų darymo tikimybę patvirtinančių duomenų, nesudaro pakankamo pagrindo manyti, kad jis ir toliau gali daryti naujus nusikaltimus. EŽTT byloje Matznetter v. Austriją nurodė, kad suėmimą galima pagrįsti pakartotinio nusikaltimų rizika tik tuo atveju, jei yra konkrečių įrodymų dėl realios naujų nusikaltimų rizikos. Bylos medžiagoje nėra jokių objektyvių duomenų, kad kaltinamasis planuoja daryti naujas konkrečias nusikalstamas veikas. Nors A. R. teistas, tačiau ankstesnis teistumas gali suteikti pagrindą pagrįstai baimintis, kad kaltinamasis gali padaryti naujų nusikaltimų, tik tuomet, jei jis yra teistas neseniai ir už analogiškus nusikaltimus (Morkūnas v. Lithuania, S. D. v. Russia). Šiuo atveju, A. R. buvo teistas tik vieną kartą, už prieš 10 metų padarytą nusikalstamą veiką. Ir priešingai, negu nurodo teismas, jis nebuvo nuteistas už panašaus pobūdžio veiką į tas, kuriomis kaltinamas yra šioje byloje.

4.8. Skunde gynėjas nurodo ir tai, kad EŽTT pabrėžia būtinybę skiriant kardomąsias priemones laikytis proporcingumo principo, kas reiškia, jog prieš taikant suėmimą, pirmiausia turėtų būti apsvarstomos švelnesnės alternatyvos byloje (Ladentprieš Lenkija). Šiuo atveju, bylą nagrinėjantis teismas net ir praėjus daugiau nei 2 metams ir 9 mėnesiams nuo suėmimo paskyrimo dienos ignoruoja EŽTT suformuotą paleidimo į laisvę prezumpcijos principą. Nė vienoje iš suėmimo termino pratęsimo nutarčių, išskyrus 2017 m. vasario 21 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį, nebuvo realiai apsvarstytos alternatyvios kardomosios priemonės Skundžiamoje nutartyje teismas nurodė, kad alternatyvios suėmimui priemonės nėra pakankamos BPK 119 straipsnio tikslų įgyvendinimui, tačiau tokią savo išvadą grindė iš esmės tais pačiais argumentais dėl galimai padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo, pobūdžio, vietos bei nepaneigtu kaltinimu. Iš teismo nutarties nėra aišku, kodėl kompleksas švelnesnių, nei suėmimas, bet pakankamai griežtų kardomųjų priemonių, tokių kaip užstatas, namų areštas, intensyvi priežiūra, dokumentų paėmimas, įpareigojimas nebendrauti su tam tikrais asmenimis, neužtikrintų BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Gynėjo nuomone, šios priemonės yra veiksmingos ir daugiau nei pakankamos ir gali garantuoti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų pasiekimą, ypač įvertinus A. R. socialinius ryšius (darbas, šeima, pastovi gyvenamoji vieta, teisėtos pajamos). Tokie teismo veiksmai, kai iš esmės nepagrindžiama kodėl švelnesnės priemonės yra nepakankamos, nėra suderinamos su EŽTT byloje Bolech prieš Šveicarija pateiktais išaiškinimais. Juo labiau, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas dar 2017 m. vasario 21 d. nutartyje pratęsti A. R. suėmimo terminą 2 mėnesiams konstatavo, kad vėlesniame ikiteisminio tyrimo etape BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai gali būti pasiekti švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis, taikant jas kompleksiškai su užstatu. Toks teismų nenuoseklumas, kai įvairiais laikotarpiais nurodomi skirtingi suėmimo pagrindai, ar nesilaikoma jau išreikštos pozicijos dėl švelnesnių priemonių taikymo, negali būti laikomas pateisinamu Konvencijos 5 straipsnio prasme. Atsižvelgiant į ilgą A. R. kardomojo kalinimo laiką (virš 3 metų), į tai, kad byloje nėra išskirtinių priežasčių pateisinančių tokį ilgą suėmimo tęsimą Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies požiūriu, įvertinus baudžiamosios bylos apimtį ir sudėtingumą ir dėl to neišvengiamai ilgą bylos nagrinėjimą, neintensyvų bylos nagrinėjimą, į tai, kad byla ne dėl kaltinamojo kaltės buvo pradėta nagrinėti iš pradžių, suėmimo taikymas visą šį laiką kaltinamajam prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio, Konvencijos 5 straipsnio bei BPK 121, 122 straipsnių nuostatoms.