- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-27
- Bylos Nr.
- 1S-69-1076/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-2-00004-2018-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Justas Namavičius, Linas Šiukšta, Laima Garnelienė
- Kaltinamasis
- A. R.
- Advokatai
- Karolis Barysas
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Garnelienės, Justo Namavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Lino Šiukštos,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo kaltinamojo A. R. gynėjo advokato Karolio Baryso skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 20 d. nutarties, kuria kaltinamajam A. R. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2019 m. vasario 22 d.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje A. R. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 249 straipsnio 3 dalį kaltinamas tuo, kad organizavo nusikalstamą susivienijimą ir jam vadovavo. A. R., vadovaudamas nusikalstamam susivienijimui, veikdamas savo ir nusikalstamo susivienijimo vadovų ir dalyvių naudai, pagal kriminalinės subkultūros taisykles demonstruodamas ir stiprindamas (duomenys neskelbtini) (toliau - Pataisos namai) nuteistųjų lyderių poziciją bei siekdamas pašalinti bet kokią šios pozicijos praradimo galimybę, taip pat siekdamas nusikalstamai praturtėti iš neteisėto disponavimo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, prekybos Pataisos namuose draudžiamais daiktais, nuteistųjų turto prievartavimo, padarė nusikaltimus, numatytus BK 138 straipsnio 2 dalies 2, 6, 9 punktuose, tai yra dėl savanaudiškų paskatų, kankinant ir itin žiauriai, organizavo bejėgiškos būklės V. G. nesunkų sveikatos sutrikdymą; BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 9 punktuose, BK 22 straipsnio 1 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 6, 9 punktuose, tai yra dėl savanaudiškų paskatų organizavo ir padarė bejėgiškos būklės M. J. nužudymą kankinant ir itin žiauriai bei pasikėsinimą kankinant ir itin žiauriai nužudyti bejėgiškos būklės K. V. ir M. M.; BK 138 straipsnio 2 dalies 9 punkte, tai yra dėl savanaudiškų paskatų organizavo ir padarė P. J. nesunkų sveikatos sutrikdymą; BK 260 straipsnio 3 dalyje, tai yra organizavo neteisėtą disponavimą labai dideliu narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekiu; BK 181 straipsnio 3 dalyje, tai yra organizavo didelės vertės svetimo turto prievartavimą panaudojant psichinę prievartą, grasinant panaudoti fizinį smurtą ir panaudojant fizinį smurtą. Taip pat A. R. kaltinamas pagal BK 253 straipsnio 2 dalį (neteisėtas disponavimas ginklais ir dideliu kiekiu šaudmenų) ir BK 300 straipsnio 2 dalį (neteisėtas disponavimas netikromis asmens tapatybės kortelėmis). Nusikalstamų veikų aprašymas išdėstytas kaltinamajame akte, t. 51, b. l. 23-35, bei Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro prašyme pakeisti kaltinimą, t. 55, b. l. 83-103.
2. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 140 straipsnyje nustatyta tvarka A. R. sulaikytas 2016 m. lapkričio 22 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartimi A. R. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, kurio terminas buvo tęsiamas vėlesnėmis šio teismo bei Vilniaus apygardos teismo nutartims.
Žemesnės instancijos teismas
3. Skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 20 d. nutartimi kaltinamajam A. R. kardomosios priemonės - suėmimo terminas pratęstas dar trims mėnesiams BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose numatytais pagrindais. Teismas padarė išvadą, kad kaltinamajam parinkus švelnesnę kardomąją priemonę nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų.
Šalies argumentai
4. Kaltinamojo A. R. gynėjas advokatas K. Barysas skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 20 d. nutartį ir paskirti A. R. namų areštą, intensyvią priežiūrą, užstatą ir įpareigojimą nebendrauti bei neieškoti ryšių su kitais bylos kaltinamaisiais, nukentėjusiais ir liudytojais.
4.1. Skunde nurodo, kad kardomąją priemonę – suėmimą galima skirti tik tais atvejais, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima užtikrinti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Teismas turi pareigą ypatingai atidžiai įvertinti šios kardomosios priemonės būtinumą ir proporcingumą, kad būtų užtikrintas ne tik viešasis interesas, bet ir nepažeidžiamos kaltinamo asmens teisės. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje pabrėžia, kad suėmimas turėtų būti taikomas tik kaip išimtinė priemonė, kurios taikymą gali pagrįsti tik išskirtinės priežastys (sprendimas byloje Lavents prieš Latviją). Šios kardomosios priemonės skyrimas gali būti pateisinamas tik tais atvejais, kai apsvarsčius kitas, švelnesnes priemones yra nusprendžiama, jog jų nepakaktų asmenų ar viešojo interesų - dėl kurių suėmimas tapo būtinas – apsaugai (sprendimas byloje Ambruszkiewicz prieš Lenkiją). Teismas, pratęsdamas A. R. suėmimo terminą, į šiuos EŽTT suformuluotus kriterijus neatsižvelgė. Analogiškai, kaip ir ankstesnėse nutartyse, konstatavo du suėmimo pagrindus, didžiąją dalį motyvų skyrė A. R. pareikšto kaltinimo sunkumui, tokiu būdu a priori konstatavo, kad A. R. kardomoji priemonė nebus sušvelninta iki pat bylos nagrinėjimo pabaigos. Tokia teismo pozicija pažeidžia EŽTT praktiką, kurioje pabrėžiama, kad nusikaltimo įvykdymas pats savaime nėra pakankama priežastis skirti suėmimą - nesvarbu, koks sunkus nusikaltimas tai bebūtų ir kaip įtikinamai atrodo prieš įtariamąjį surinkti įkalčiai (sprendimas byloje Tomasi prieš Prancūziją). Šis teismas byloje Buzadji prieš Moldovą nurodė, kad ne tik kaltinimo sunkumas, bet ir buvimas pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad asmuo galimai padarė nusikalstamas veikas, nėra pakankami pagrindai taikyti suėmimą.
4.2. Teismas, nutartyje vertindamas pareikštų kaltinimų sunkumą ir pobūdį, privalėjo atkreipti dėmesį, kad dalis A. R. inkriminuojamų veikų grindžiamos vien jo dalyvavimu nusikalstamo susivienijimo veikloje, nors apie jo tiesioginį dalyvavimą veikų padaryme duomenų nėra. Visi A. R. inkriminuojami turto prievartavimo epizodai įkalinimo įstaigoje buvo padaryti tuo metu, kai jis jau buvo išleistas iš įkalinimo įstaigos. Už narkotinių medžiagų platinimą, pagal bylos duomenis, taip pat buvo atsakingi kiti asmenys. Neįrodžius nusikalstamo susivienijimo, didžioji dalis kaltinimų A. R. bus pašalinti.
4.3. Gynėjas nesutinka su skundžiamos nutarties išvada dėl BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto pagrindo egzistavimo. Nurodo, jog teismo argumentai rodo, kad šis suėmimo pagrindas išnyktų tik baigus įrodymų tyrimą. Tokiu būdu teismas a priori konstatavo, kad suėmimas bus tęsiamas neapibrėžtą laiko tarpą. Tai nesuderinama su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatomis ir EŽTT praktika. Be to, šį suėmimo pagrindą teismas nustatė formaliai, teismo išvados grindžiamos prielaidomis, o ne konkrečiais bylos duomenimis. Gynėjas pažymi, kad duomenų, patvirtinančių šio pagrindo egzistavimą, byloje nėra. Tai, kad šis pagrindas taikomas nepagrįstai, patvirtina ir nenuosekli teismų, sprendusių suėmimo termino pratęsimą, pozicija šiuo klausimu. Pradiniame proceso etape šio suėmimo pagrindo nebuvo ir tai ankstesnėse nutartyse konstatavo ne tik apygardos teismas, bet ir Lietuvos apeliacinis teismas, tačiau perdavus bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, bylą nagrinėjančiam teismui vėl taikant šį suėmimo pagrindą, byloje turėjo atsirasti konkretūs duomenys, rodantys trukdymo procesui riziką. Gynėjas teigia, kad tokių duomenų byloje neatsirado. Nors teismo nutartyje nurodyta, kad po to, kai kaltinamasis A. R. buvo paleistas iš įkalinimo įstaigos, jis toliau telefonu intensyviai bendravo su kitais kaltinamaisiais, ši aplinkybė negali būti pakankamas pagrindas konstatuoti trukdymo procesui riziką. Teismas nutartyje nenurodė kokie bylos duomenys rodo su kuo konkrečiai A. R. bendravo, taip pat nenurodė, ar tuose pokalbiuose fiksuota galima įtaka ar poveikis šioje byloje apklaustiniems liudytojams ar nukentėjusiesiems. Gynėjas nurodo, kad byloje nėra duomenų, jog A. R. būtų bendravęs su bylos liudytojais ar nukentėjusiaisiais. Teismas ignoravo EŽTT išaiškinimus, pateiktus bylose Ilkin v. Russia, Kislitsa v. Russia, kad trukdymo procesui pagrindas tinkamu gali būti pripažįstamas tik pradinėje proceso stadijoje, kuris sumažėja atlikus procesinius veiksmus, kurių galimu trukdymu buvo motyvuojamas suėmimas. Šiuo atveju, visi procesiniai veiksmai buvo atlikti ikiteisminio tyrimo metu. Vien tai, kad teisminio nagrinėjimo metu kai kurie nukentėjusieji išreiškė prašymus duoti parodymus ne teismo salėje ar nurodė neduosiantys parodymų, nesuteikia teisinio pagrindo konstatuoti trukdymo procesui riziką. Tai tik subjektyvus kai kurių nukentėjusiųjų galimas situacijos vertinimas. Teismas nesiėmė priemonių išsiaiškinti dėl kokių priežasčių kai kurie nukentėjusieji išreiškė tokią poziciją. Gynėjas pabrėžia, kad nė vienas byloje apklaustas liudytojas ar nukentėjusysis nenurodė, kad jam buvo daroma įtaka iš kaltinamųjų pusės. Priešingai, keli byloje apklausti nukentėjusieji parodė, kad pas juos prieš apklausą teisme lankėsi (duomenys neskelbtini) pareigūnai (E. A. 2018 m. gruodžio 4 d. apklaustas teisme parodė, kad 2018 m. lapkričio 7 d. atvažiavo (duomenys neskelbtini) pareigūnai ir davė parodymus, kuriuos jis turi duoti teisme; M. N. 2018 m. lapkričio 8 d. apklaustas teisme parodė: „vakar buvo atvykęs pareigūnas į L. ir atvežė man parodymus“). Gynėjas nurodo ir tai, kad pagrindiniai kaltinimo liudytojai yra apklausti pas ikiteisminio tyrimo teisėją, o 7 liudytojai atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnį, tai iš esmės eliminuoja parodymų keitimo riziką. Teismo argumentas, kad nuteistųjų subkultūra ir griežta tarpusavio hierarchija grįsti santykiai leidžia įžvelgti trukdymo procesui riziką, neatitinka faktinių bylos duomenų. Teismas neatsižvelgė į tai, kad byloje apklausti nukentėjusieji ir liudytojai parodė, kad subkultūra egzistuoja ir veikia tik įkalinimo įstaigoje, subkultūros taisyklės ar tradicijos netaikomos laisvėje. Atsižvelgiant į tai, teismas net ir darydamas išvadą apie A. R. vaidmenį jam būnant įkalinimo įstaigoje, neturėjo pagrindo teigti, kad analogiškas A. R. vaidmuo gali būti ir laisvėje.
4.4. BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyto pagrindo egzistavimą teismas iš esmės grindė tik galimų nusikalstamų veikų padarymo vieta. Gynėjo nuomone, vien tai, kad A. R. kaltinamas laisvės atėmimo vietoje padaręs nusikaltimą, nesant kitų naujų nusikaltimų darymo tikimybę patvirtinančių duomenų, nesudaro pakankamo pagrindo manyti, kad A. R. ir toliau gali daryti naujus nusikaltimus. Gynėjas pabrėžia, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog kaltinamasis planuoja daryti naujas konkrečias nusikalstamas veikas. Nors A. R. yra teistas, tačiau ankstesnis teistumas gali suteikti pagrindą pagrįstai baimintis, kad kaltinamasis gali padaryti naujų nusikaltimų, tik tuomet, jei jis yra teistas neseniai ir už analogiškus nusikaltimus (EŽTT sprendimai bylose Morkūnas v. Lithuania, S. D. v. Russia). A. R. buvo teistas tik vieną kartą, už prieš 10 metų padarytą nusikalstamą veiką. Be to, priešingai, nei nurodo teismas, jis nebuvo nuteistas už panašaus pobūdžio veiką. Vien tai, kad pagal kaltinimą jis priskiriamas prie nusikalstamo susivienijimo organizatorių ir vadovų, nerodo pakartotinio nusikalstamumo rizikos. Teismas nepagrįstai akcentavo, kad A. R. turėjo išskirtinį statusą tarp nuteistųjų. Bylos duomenys, apibūdinantys kaltinamojo statusą tarp nuteistųjų, yra prieštaringi. Dalis liudytojų ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad po V. G. sumušimo, įkalinimo įstaigos lyderiais tapo R. L., A. K. ir A. O.. A. R. net negyveno patalpoje, kurią liudytojai įvardijo kaip patalpą, kurioje gyvendavo įkalinimo įstaigos nuteistųjų lyderiai. Gynėjo nuomone, pakartotinio nusikaltimų darymo riziką mažina ir tai, kad A. R. turi šeimą, su kuria jį sieja itin glaudus ryšys, laisvės atėmimo metu jis mokėsi, įgijo papildomų kvalifikacijų, paleistas į laisvę su broliu įkūrė įmonę ir turėjo legalų pragyvenimo šaltinį.
4.5. Skunde gynėjas nurodo ir tai, kad skundžiamos nutarties išvada, jog švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų, yra nepagrįsta. Nutartyje neišdėstyti konkretūs atsisakymo taikyti tokias priemones motyvai, švelnesnių priemonių neveiksmingumo priežastys. Gynėjo nuomone, švelnesnių nei suėmimas kardomųjų priemonių kompleksas, tokių kaip užstatas, namų areštas, intensyvi priežiūra, dokumentų paėmimas, įpareigojimas nebendrauti su tam tikrais asmenimis, leistų pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytus tikslus. Be to, Vilniaus miesto apylinkės teismas dar 2017 m. vasario 21 d. nutartyje pratęsti A. R. suėmimo terminą 2 mėnesiams konstatavo, kad vėlesniame ikiteisminio tyrimo etape BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai gali būti pasiekti švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis. Gynėjas teigia, kad atsižvelgiant į ilgą A. R. kardomojo kalinimo laiką (beveik 2,5 metų), į tai, jog byloje nėra išskirtinių priežasčių, pateisinančių tokį ilgą suėmimo tęsimą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 3 dalies požiūriu, įvertinus baudžiamosios bylos apimtį ir sudėtingumą ir dėl to galimą ilgą bylos nagrinėjimą, suėmimo taikymas visą šį laiką kaltinamajam prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio bei BPK 121, 122 straipsnių nuostatoms.
5. Teismo posėdyje prokuroras prašė kaltinamojo gynėjo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Kaltinamojo A. R. gynėjo advokato K. Baryso skundas atmetamas
6. Kardomosios priemonės, skyrimo ar jos termino pratęsimo būtina sąlyga yra duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad kaltinamasis galėjo padaryti nusikalstamą veiką, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Baudžiamojoje byloje esančių duomenų visuma – liudytojų (R. L., V. T. ir kt.) bei nukentėjusiųjų parodymai, apžiūrų protokolai, specialisto išvados ir kita baudžiamosios bylos medžiaga leidžia pagrįstai manyti, jog kaltinamasis A. R. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas.
7. Skundžiama nutartimi kaltinamajam A. R. kardomosios priemonės – suėmimo terminas buvo pratęstas nustačius, jog nėra išnykę BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose numatyti suėmimo pagrindai, t. y. kad kaltinamasis gali trukdyti procesui bei daryti BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus naujus nusikaltimus.
7.1. BPK 122 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai pagrįstai manoma, jog kaltinamasis trukdys procesui, suėmimas gali būti paskirtas, jei yra duomenų, kad kaltinamasis pats ar per kitus asmenis gali bandyti paveikti nukentėjusiuosius, liudytojus, ekspertus, kitus kaltinamuosius bei gali bandyti sunaikinti, paslėpti ar suklastoti daiktus bei dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti teisme.
7.2. Skundžiamoje nutartyje teismas įvertino aplinkybes, kad šiuo metu teisiamajame posėdyje apklausta tik dalis nukentėjusiųjų, liudytojų apklausa tik pradėta. Dalis nukentėjusiųjų dėl galimo psichologinio poveikio, teismo prašė apklausti juos nuotoliniu būdu. Be to, dalis nukentėjusiųjų atsisakė duoti parodymus. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad teisiamajame posėdyje apklausti nukentėjusieji teigė jautę baimę dėl galimo susidorojimo, jei nevykdytų aukštesnei kastai priklausiusių nuteistųjų nurodymų. Taip pat apygardos teismas įvertino bylos duomenis, kad A. R., po jo paleidimo iš pataisos įstaigos ir toliau telefonu intensyviai bendravo su pataisos įstaigoje likusiais bausmes atliekančiais asmenimis ((duomenys neskelbtini) tarnybinis pranešimas). A. R. pareikšti kaltinimai dėl nusikalstamų veikų, kurias jis galimai padarė dalyvaudamas nusikalstamo susivienijimo, veikusio pataisos įstaigoje, veikloje, be to, jis kaltinamas vadovavęs šiam nusikalstamam susivienijimui, taigi kaltinamojo įtaka kitiems nuteistiesiems (šios bylos liudytojams, nukentėjusiesiems, kitiems kaltinamiesiems) yra akivaizdi. Įvertinus baudžiamosios bylos duomenis, reikšmingus minėto pagrindo konstatavimui, taip pat proceso stadiją, darytina išvada, kad būdamas nesuimtas A. R. gali trukdyti procesui, pats ar per kitus asmenis bandyti paveikti liudytojus, nukentėjusiuosius bei kitus kaltinamuosius, derinti parodymus tarpusavyje, todėl suėmimo taikymo pagrindas, numatytas BK 122 straipsnio 1 dalies 2 punkte, skundžiamoje nutartyje nurodytas pagrįstai. Nors kaltinamojo gynėjas skunde nurodo, kad pradiniame proceso etape šis suėmimo pagrindas nebuvo nustatytas, tačiau būtina pažymėti, kad tiek ikiteisminis tyrimas, tiek teisminis bylos nagrinėjimas yra dinamiški procesai, jų metu suėmimo pagrindai gali kisti.
7.3. BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu suėmimas gali būti skiriamas arba pratęsiamas jo terminas, jeigu asmuo kaltinamas bent vieno iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų padarymu, iki nuosprendžio priėmimo gali padaryti naujų labai sunkių, sunkių ar minėtame straipsnyje nurodytų apysunkių nusikaltimų. Pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti bent vieną iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmenį padarant nusikaltimus, kaltinimas kelių nusikaltimų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veiklos bei kiti duomenys.
7.4. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas turėjo pagrindą konstatuoti, jog egzistuoja tikimybė, kad būdamas laisvėje kaltinamasis gali daryti BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus naujus nusikaltimus.
7.5. A. R. kaltinamas nusikaltimų, kurie patenka į BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų sąrašą, galimu padarymu. Inkriminuojamas nusikalstamas veikas kaltinamasis galimai padarė būdamas teistas, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo metu. Nusikalstami veiksmai truko itin ilgą laiką ir galimai buvo padaryti veikiant nusikalstamame susivienijime, kaltinamajam A. R. priskiriamas nusikalstamo susivienijimo organizatoriaus ir vadovo vaidmuo. Dalies jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų pobūdis, leidžia manyti, kad kaltinamasis jas galimai padarė iš savanaudiškų paskatų, siekdamas gauti neteisėtų pajamų. Taigi aptartų duomenų visuma leidžia daryti išvadą, jog A. R. būdamas laisvėje, gali daryti naujus nusikaltimus, taip pat ir nurodytus BPK 122 straipsnio 4 dalyje.
7.6. Gynėjas skunde nurodo, jog A. R. turi šeimą, laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu mokėsi, paleistas iš pataisos įstaigos įkūrė įmonę ir turėjo legalų pragyvenimo šaltinį. Šios aplinkybės teigiamai apibūdina kaltinamąjį, tačiau vien jų nepakanka paneigti skundžiama nutartimi nustatyto BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyto suėmimo taikymo pagrindo.
8. Kaltinamajam pratęsta kardomoji priemonė – suėmimas yra adekvati jo galimai padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui, jo teisės suvaržytos, nepažeidžiant BPK 11 straipsnyje įtvirtinto proporcingumo principo. Apygardos teismas skundžiamoje nutartyje išsamiai aptarė priežastis, kodėl, nepaisant ilgo įkalinimo laiko, suėmimas pratęstinas. Šiuo atveju išskirtinės priežastys pateisinančios tolimesnį suėmimo taikymą yra paties A. R. pavojingumas visuomenei, jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų pobūdis, pavojingumas ir mastas (jis kaltinamas visuomenei itin pavojingų nusikaltimų, t. y. nusikaltimų visuomenės saugumui, žmogaus sveikatai, nuosavybei ir kt., galimu padarymu), o taip pat ypatingas šios bylos sudėtingumas bei itin didelė apimtis. Šiuo metu suimtojo teisės suvaržytos laikantis Baudžiamojo proceso kodekse numatytų reikalavimų, esant suėmimo taikymo sąlygoms ir pagrindams, toks kaltinamojo teisių suvaržymas yra pateisinamas. Įvertinus baudžiamojoje byloje esančių duomenų visumą, A. R. inkriminuotų nusikaltimų sunkumą, pobūdį, pavojingumą ir mastą, jo vaidmenį darant nusikaltimus, gresiančią bausmę, asmenybę bei kitus duomenis, darytina išvada, kad šioje proceso stadijoje nėra pagrindo A. R. skirti vieną ar kelias kitas švelnesnes kardomąsias priemones, taip pat ir namų areštą, intensyvią priežiūrą, užstatą bei įpareigojimą nebendrauti bei neieškoti ryšių su kitais bylos kaltinamaisiais, nukentėjusiais ir liudytojais, nes nė vienų jų, ar jų kompleksas, nebus pakankamos priemonės užtikrinti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų įgyvendinimą. Vilniaus apygardos teismas, pratęsdamas kaltinamajam kardomosios priemonės – suėmimo terminą, nei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, nei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų, nurodančių, kad niekam negali būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas, nepažeidė.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 130 straipsnio 2 dalimi,
nutaria:
kaltinamojo A. R. gynėjo advokato Karolio Baryso skundą atmesti.
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 20 d. nutartimi kaltinamajam A. R. pratęstą suėmimo terminą palikti galioti.
Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.