Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Justo Namavičiaus, Lino Šiukštos ir Algimanto Valantino (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo kaltinamojo A. R. gynėjo advokato K. B. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 12 d. nutarties, kuria kaltinamajam A. R. paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo –terminas pratęstas trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2020 m. vasario 22 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. R. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, nustatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 249 straipsnio 3 dalyje (organizavimas ir vadovavimas nusikalstamam susivienijimui), BK 25 straipsnio 4 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 2, 6, 9 punktuose (bejėgiškos būklės asmens nesunkus sveikatos sutrikdymas, jį kankinant ar kitaip itin žiauriai dėl savanaudiškų paskatų, veikiant nusikalstamame susivienijime), BK 25 straipsnio 4 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 9 punktuose (bejėgiškos būklės asmens nužudymas kankinant ir itin žiauriai bei pasikėsinimas kankinant ir itin žiauriai nužudyti du bejėgiškos būklės asmenis dėl savanaudiškų paskatų, BK 25 straipsnio 4 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 9 punkte (asmens nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl savanaudiškų paskatų, veikiant nusikalstamame susivienijime), BK 25 straipsnio 4 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje (neteisėtas disponavimas labai dideliu narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekiu, veikiant nusikalstamame susivienijime), BK 25 straipsnio 4 dalyje ir 181 straipsnio 3 dalyje (turto prievartavimas, veikiant nusikalstamame susivienijime), BK 253 straipsnio 2 dalyje (neteisėtas disponavimas ginklais ir dideliu kiekiu šaudmenų) ir BK 300 straipsnio 2 dalyje (neteisėtas disponavimas netikromis asmens tapatybės kortelėmis). Nusikalstamų veikų aprašymas išdėstytas kaltinamajame akte (t. 51, b. l. 23–35), bei Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro prašyme pakeisti kaltinimą (t. 55, b. l. 83–103).

2. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnyje nustatyta tvarka A. R. sulaikytas 2016 m. lapkričio 22 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartimi A. R. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas – kurios terminas buvo tęsiamas vėlesnėmis šio teismo ir Vilniaus apygardos teismo nutartimis.

II. Skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Kaltinamojo A. R. gynėjo advokato K. B. skundas atmetamas.

11. Įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus apygardos teismas 2020 m. vasario 12 d. nutartimi pratęsęs kaltinamajam A. R. kardomosios priemonės – suėmimo – terminą, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalies, Europos žmogaus teisių bei pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 5 straipsnio nuostatų ir BPK reikalavimų nepažeidė.

12. BPK 121 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad kardomoji priemonė gali būti skiriama tik tuomet, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką, taikytina ir suėmimo skyrimo atveju. Pagrįstu manymas gali būti laikoma tai, kai iš surinktų duomenų nešališkas stebėtojas darytų išvadą, kad asmuo, kuriam norima taikyti suėmimą, gali būti padaręs nusikalstamą veiką. Taip pat suėmimui skirti (terminui pratęsti) turi būti nustatytas bent vienas iš BPK 122 straipsnio 1 dalyje numatytų suėmimo pagrindų, t. y. turi būti pagrįstas manymas, kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo; trukdys procesui; darys naujas nusikalstamas veikas. Reikėtų pažymėti, kad pagrįsto manymo sąvoka jokiu būdu negali būti prilyginama įrodymų sąvokai. Teismui turi būti pateikti baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys, leidžiantys pagrįstai manyti, kad yra BPK 121 straipsnio 2 dalyje, 122 straipsnyje numatyti pagrindai ir sąlygos, vadovaudamasis kuriais teismas sprendžia klausimą dėl suėmimo skyrimo (termino pratęsimo) pagrįstumo. Šiuo atveju įrodymai nėra vertinami (BPK 20 straipsnis), taip pat nėra sprendžiamas asmens kaltės klausimas. Vadovaudamasis pastarųjų duomenų visuma, teismas tik sprendžia ar yra pagrindas manyti, kad asmuo galėjo padaryti jam įkaltinamą nusikalstamą veiką. Nors skunde gynėjas ir atkartoja šiuos nagrinėjamam klausimui spręsti reikšmingus teiginius, tačiau dėstydamas argumentus iš esmės kalba ne apie duomenų pakankamumo kriterijų, bet apie A. R. kaltę padarius jam inkriminuojamas veikas.

13. Atkreiptinas dėmesys, kad šioje proceso stadijoje teismas nenustatinėja atskirų kaltinamajam inkriminuojamų veikų padarymo aplinkybių, nusikaltimų sudėčių požymių ir pan. Cituodamas teisminio bylos nagrinėjimo metu apklaustų atskirų liudytojų parodymus ir teigdamas, kad jų nurodomos aplinkybės paneigia A. R. pareikštus kaltinimus, gynėjas atlieka įrodymų vertinimą. O tai, kaip jau buvo minėta, yra bylą nagrinėjančio teismo, priimsiančio atitinkamą procesinį sprendimą byloje, prerogatyva. Būtent tuomet, įvertinęs tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu surinktų įrodymų visumą, pirmosios instancijos teismas pasisakys dėl A. R. kaltės padarius jam inkriminuojamas veikas, jį teisinančių bei kaltinančių įrodymų ir kt.

14. Gynėjas nepagrįstai nurodo, kad skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas jau atliko įrodymų – liudytojų parodymų – vertinimą A. R. kaltinančiuoju aspektu. Pažymėtina, kad skunde minimų liudytojų parodymus teismas mini labai ribotai ir tik ta apimtimi, kiek tai yra susiję su BPK 122 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyto suėmimo pagrindo nustatymu. Pats gynėjas visiškai teisingai nurodo, kad nustatant šį suėmimo taikymo pagrindą būtina vertinti konkrečius duomenis, o ne vadovautis prielaidomis. Taigi pasisakydamas dėl A. R. taikytinos kardomosios priemonės, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į šiam klausimui spręsti reikšmingas byloje nustatytas aplinkybes. Tačiau priešingai nei teigia gynėjas, skundžiamoje nutartyje nėra vertinami liudytojų parodymai, juo labiau A. R. kaltinančiuoju aspektu.

15. Susipažinusi su pateikta bylos medžiaga teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad A. R. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Jie yra užfiksuoti liudytojų A. D., D. P., D. M., R. L., D. R. ir kt. apklausos protokoluose; liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, apklausos protokoluose; apžiūros protokoluose; savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokole, kitoje rašytinėje medžiagoje. Kaip jau buvo minėta, šioje proceso stadijoje nėra ir negali būti sprendžiamas A. R. kaltės klausimas, todėl dėl skundo argumentų, susijusių su jam pareikšto kaltinimo pagrįstumu (kaltinamojo veiksmų sumušant M. J.; jo statuso nuteistųjų tarpe ir kt.), teisėjų kolegija plačiau nepasisako ir jų detaliau neanalizuoja.

16. Vilniaus apygardos teismas kaltinamajam A. R. kardomąją priemonę – suėmimą – pratęsė nustatęs BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose numatytus pagrindus, t. y. kad, būdamas laisvėje, kaltinamasis trukdys procesui ir darys BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus naujus nusikaltimus.

17. BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu suėmimas gali būti skiriamas, kai pagrįstai manoma, kad kaltinamasis pats ar per kitus asmenis gali bandyti: 1) paveikti nukentėjusiuosius, liudytojus, ekspertus, kitus įtariamuosius, kaltinamuosius ar nuteistuosius; 2) sunaikinti, paslėpti ar suklastoti daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti teisme.

18. A. R. kaltinamas organizavęs ir vadovavęs pataisos įstaigoje veikusiam nusikalstamam susivienijimui, padaręs sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, už kuriuos įstatymas nustato itin griežtas bausmes – ilgalaikį laisvės atėmimą arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Nustatydamas šį suėmimo taikymo pagrindą, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atsižvelgė į kaltinamajam inkriminuotų veikų pobūdį, o būtent į tai, kad A. R. yra kaltinamas padaręs nusikaltimus jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo metu, o nusikalstamos veikos galbūt buvo padarytos prieš kitus nuteistuosius, kurie, bylos duomenimis, bijojo elgtis kitaip nei jiems nurodydavo atitinkamą statusą nuteistųjų tarpe turėję asmenys, kuriems galbūt priklausė ir A. R.. Gynėjas nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas, kad kaltinamasis užėmė aukštą vietą nusikalstamo susivienijimo hierarchijoje, vadovavosi tik kaltinimu, bet ne ikiteisminio tyrimo duomenimis ir tais duomenimis, kurie buvo gauti nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje. Skundžiamoje nutartyje yra nurodomi konkretūs bylos duomenys, patvirtinantys pirmosios instancijos teismo išvados dėl galimos A. R. įtakos kitiems nuteistiesiems ir (ar) asmenims, kurie šiuo metu jau yra atlikę jiems paskirtas bausmes, pagrįstumo. Šiai išvadai pritaria ir bylos medžiaga nagrinėjamu klausimu išanalizavusi teisėjų kolegija. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad skundžiamoje nutartyje nurodoma, jog surinktų duomenų pakanka pagrįstam manymui, kad kaltinamasis galėjo užimti itin aukštą vietą kalinčių kalinių ir iš jų tarpo galbūt suburto nusikalstamo susivienijimo hierarchijoje. Taigi, priešingai nei nurodo gynėjas, pirmosios instancijos teismas nedarė neginčijamos išvados dėl A. R. statuso kitų kalinių tarpe ir jam įkaltinamų veikų padarymo bei nepažeidė nekaltumo prezumpcijos principo. Gynėjo dėmesys taip pat atkreiptinas į tai, kad šioje proceso stadijoje negalima kalbėti apie in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principo pažeidimą, nes jo taikymas yra sietinas su įrodymų vertinimu, sprendžiant asmens kaltės klausimą. Tuomet įstatymas įpareigoja teismą daryti neginčijamas išvadas dėl pareikšto kaltinimo pagrįstumo, šalinti visas abejones dėl asmens kaltės, o nepavykus jų pašalinti, visas jas aiškinti kaltinamojo naudai. Šiuo metu, vykstant įrodymų tyrimui ir tęsiant teisminį bylos nagrinėjimą, teismas negali pilna apimtimi vadovautis gynėjo minimu principu, tad atitinkamai negali ir jo pažeisti.

19. Skunde nepagrįstai teigiama, kad A. R. galimas vaidmuo įkalinimo įstaigoje neturi jokios reikšmės jam būnant laisvėje, nes subkultūros taisyklės yra taikomas tik laisvės atėmimo vietose. Byloje esantys duomenys – liudytojų parodymai – leidžia daryti išvadą, kad tam tikro statuso turėjimas laisvėje (priklausimas kažkokiai nusikalstamai grupuotei, pažintys su autoritetą kriminaliniame pasaulyje turinčiais asmenimis ir pan.) įtakoja asmens, nuteisto laisvės atėmimo bausme, statusą įkalinimo įstaigoje ir atvirkščiai. Bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad tarp nuteistųjų ir laisvėje esančių į nusikaltimų darymą linkusių asmenų yra palaikomas nuolatinis ryšys. Šios išvados pagrįstumą patvirtina ir skundžiamoje nutartyje minimi liudytojų parodymai, kur pastarieji nurodė, kad įkalinimo įstaigoje buvę asmenys grasino jiems ir jų artimiesiems, esantiems laisvėje.

20. Įvertinęs šiuos konkrečius byloje esančius duomenis ir nagrinėjamos bylos kontekste išskirtinėmis laikytinas aplinkybes (kaltinamojo galimą įtaką liudytojams; ikiteisminio tyrimo metu liudytojų nurodytas aplinkybes dėl jų vienokio ar kitokio elgesio priežasčių įkalinimo įstaigoje; A. R. inkriminuojamų veikų pobūdį), pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad būdamas laisvėje A. R. trukdys procesui.

21. BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu suėmimas gali būti skiriamas arba pratęsiamas jo terminas, jei yra duomenų, kad asmuo, (įtariamas) kaltinamas padaręs vieną ar kelis labai sunkius ar sunkius nusikaltimus arba BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus apysunkius nusikaltimus, iki nuosprendžio priėmimo gali padaryti naujų labai sunkių, sunkių ar šioje dalyje nurodytų apysunkių nusikaltimų.

22. Byloje nustatyta, kad A. R. kaltinamas sunkių ir labai sunkių nusikaltimų padarymu, kurie patenka į BPK 122 straipsnio 4 dalyje nustatytą nusikaltimų sąrašą. Kaltinamajam inkriminuojamos veikos susijusius su itin visuomenei pavojingu neteisėtu veikimu – žiauriu nusikaltimų žmogaus gyvybei ir sveikatai padarymu, neteisėtų disponavimu šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis bei kt. Nusikalstami veiksmai galbūt truko ilgą laiką ir buvo įvykdyti įkalinimo įstaigoje. Įvertinus galbūt kaltinamojo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, jo vaidmenį jų padaryme, atsižvelgus į tai, kad kaltinamasis praeityje buvo teistas, o naujas nusikalstamas veikas galbūt padarė jam paskirtos bausmės atlikimo metu, pagrįstai manytina, jog A. R. yra pavojingas visuomenei ir paleistas į laisvę gali daryti naujus nusikaltimus.

23. Gynėjo nurodomas argumentas, kad teismas neturėtų atsižvelgti į ankstesnį kaltinamojo teistumą, nes jis buvo teistas tik vieną kartą prieš dešimt metų, atmestinas kaip nepagrįstas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad 2010 m. birželio 21 d. teismo nuosprendžiu A. R. buvo pripažintas kaltu padaręs du sunkius tyčinius nusikaltimus ir nubaustas griežta 7 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Tačiau jau nuo 2011 m. pavasario, jam paskirtos bausmės atlikimo metu, A. R. galbūt pradėjo daryti naujus sunkius ir labai sunkius tyčinius nusikaltimus, kurie savo pobūdžiu yra panašūs į ankstesnį kaltinamojo įvykdytą nusikaltimą (BK 181 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie tai, kad kratos A. R. gyvenamojoje vietoje 2016 metais atlikimo metu buvo rasti galbūt jo neteisėtai laikyti šaunamasis ginklas ir šaudmenys bei galbūt žinomai netikri dokumentai, taip pat leidžia manyti, kad būdamas laisvėje A. R. gali daryti naujus nusikaltimus (kaltinamasis iš įkalinimo vietos buvo paleistas 2014 m. rugsėjo 7 d.).

24. Kuo ilgiau tęsiasi suėmimo terminas, tuo kruopščiau teismas turėtų svarstyti galimybę, net ir esant visiems formaliems suėmimo taikymo pagrindams, taikyti vietoj suėmimo kitą kardomąją priemonę. Suėmimo, kaip griežčiausios kardomosios priemonės taikymas ir termino tęsimas, net ir esant pagrindui suėmimą taikyti ar tęsti jo terminą, yra teismo teisė, bet ne pareiga. Teismas galėtų svarstyti švelnesnės kardomosios priemonės ar jų kompleksą skyrimą vietoj suėmimo, jei suėmimo terminas būtų tęsiamas nepagrįstai ilgai, bet nagrinėjamu atveju tai nenustatyta. Švelnesnės kardomosios priemonės, atsižvelgiant į kaltinamajam inkriminuojamų nusikalstamų veikų pobūdį, sunkumą, jo asmenybę ir galimą vaidmenį nusikaltimų padaryme, nėra pakankamos, kad užtikrintų BPK 119 straipsnyje nustatytų tikslų įgyvendinimą. Teismas kiekvienu konkrečiu atveju pagal konkrečioje byloje nustatytas tam tikras aplinkybes sprendžia, ar yra pagrindas sugriežtinti ar sušvelninti paskirtą kardomąją priemonę, ar jos taikymas prarado tikslingumą. Nagrinėjamu atveju, nustatytų suėmimo taikymo pagrindų buvimas, galbūt padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas, pobūdis, sunkumas, teisėjų kolegijai leidžia konstatuoti, kad šioje proceso stadijoje nėra pagrindo paleisti A. R. iš suėmimo ir skirti jam kitą švelnesnę kardomąją priemonę ir (ar) jų kompleksą. Ši išvada grindžiama ne vien kaltinimo sunkumu ir formaliu pagrindu, tačiau visumos konkrečių šios baudžiamosios bylos aplinkybių įvertinimu.

25. BPK 127 straipsnio 11 dalyje nustatytas maksimalus leistinas suėmimo taikymo terminas viso baudžiamojo proceso metu. A. R. suėmimas buvo paskirtas 2016 m. lapkričio 23 d. Kaltinamajam inkriminuojami labai sunkūs nusikaltimai, už kurių padarymą baudžiamasis įstatymas numato itin griežtą bausmę – laisvės atėmimą iki 20 metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Taigi aptariamu atveju suėmimo trukmė neviršija BPK 127 straipsnio 11 dalyje nustatytos 2/3 didžiausios laisvės atėmimo bausmės, nustatytos už sunkiausią nusikaltimą, dėl kurio nagrinėjama ši byla ir nepažeidžia baudžiamojo proceso įstatyme nustatytų maksimalių griežčiausios kardomosios priemonės taikymo terminų.

26. EŽTT yra pasisakęs, kad nepaisant to, jog asmuo yra suimtas, teismas turi tinkamai ištirti byloje surinktus įrodymus, nustatyti nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes tam, kad būtų tinkamai išspręstas kaltinamų asmenų kaltės klausimas (sprendimas Bąk prieš Lenkija, pareiškimo Nr. 7870/04). Tokią išvadą suponuoja ir nacionaliniai Lietuvos baudžiamieji įstatymai, o būtent aukščiau minėta BPK nuostata, kad suėmimas negali viršyti 2/3 didžiausios laisvės atėmimo bausmės, nustatytos už sunkiausią nusikaltimą, dėl kurio nagrinėjama byla. Taigi kuo sunkesnė ir sudėtingesnė nusikalstama veika tiriama, tuo griežtų prievartos priemonių panaudojimas gali būti pateisintas ir ilgo tokios procesinės prievartos priemonės taikymo prasme.

27. Ši baudžiamoji byla yra sudėtinga (kaltinimai pareikšti 16 asmenų, inkriminuota daug nusikalstamų veikų), byla didelės apimties (ją sudaro 68 tomai). Teisėjų kolegijos nuomone, teismas deda visas pastangas, kad bylos nagrinėjimas vyktų sklandžiai ir kuo sparčiau. Yra suderintas intensyvus teismo posėdžių grafikas, iki 2020 m. gruodžio 10 d. turi įvykti 33 teismo posėdžiai (t. 66, b. l. 139). Šiuo metu bylos nagrinėjimas vyksta nustatyta tvarka, teismo posėdžių metu sprendžiami kaltinamųjų ir jų gynėjų reiškiami prašymai, tęsiama liudytojų apklausa, yra imamasi priemonių siekiant užtikrinti liudytojų atvykimą į teismo posėdį (priimamos atvesdinimo nutartys).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 130 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

kaltinamojo A. R. gynėjo advokato K. B. skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartimi kaltinamajam A. R. trims mėnesiams pratęstą suėmimo terminą palikti galioti.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.