Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje išnagrinėjo asmenų, kurių nuosavybės teisė laikinai apribota – R. D. ir J. D. skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 25 d. nutarties, kuria kaltinamojo H. D. bei J. D. ir R. D. turtui buvo pratęstas laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas šešiems mėnesiams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

H. D. , Klaipėdos apygardos teismui perduotoje nagrinėti baudžiamojoje byloje kaltinamas padaręs nusikaltimus, numatytus 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 227¹ straipsnio 2 dalyje (1997-05-20 įstatymo Nr. VIII-217 redakcija); 150 straipsnio 2 dalyje (1989-04-21 įsako Nr. XI-2877 redakcija); 206 straipsnyje, 131 straipsnio 2 dalyje (1994-07-19 įstatymo Nr. 1-551 redakcija), taip pat 2000 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 9 punktuose; 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte; 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte; 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte; 21 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte; 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 9 punktuose; 180 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse; 181 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse; 254 straipsnio 2 dalyje; 182 straipsnio 2 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje; 284 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 5 ir 8 punktuose (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija). Šioje baudžiamojoje byloje kaltinimai pareikšti ir kitiems asmenims, tačiau nagrinėjamas laikino nuosavybės teisės apribojimo klausimas su jais nesusijęs.

Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros prokuroro 2009 m. vasario 26 d. nutarimu buvo laikinai apribotos H. D. , R. D. , J. D. nuosavybės teisės į jiems priklausantį turtą. Vilniaus miesto 1 – o apylinkės teismo nutartimis laikino nuosavybės teisių apribojimo terminas buvo pratęstas iki 2011 m. vasario 26 d.

Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. vasario 25 d. nutartimi pratęsė laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą H. D. , J. D. , R. D. turtui šešiems mėnesiams.

2011 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismas dar kartą pratęsė laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą H. D. , J. D. , R. D. turtui šešiems mėnesiams.

Apygardos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad bylos duomenys leidžia daryti išvadą, jog J. D. bei R. D. vardu registruotas turtas galėjo būti įgytas už H. D. nusikalstamu būdu gautas lėšas. Kadangi byloje pareikšti civiliniai ieškiniai, be to, byloje galimas H. D. turto konfiskavimas, teismas sprendė, jog laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra reikalingas galimam turto konfiskavimui bei civiliniams ieškiniams užtikrinti.

Asmuo, kurio nuosavybės teisė laikinai apribota – R. D. skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 25 d. nutartį.

R. D. nurodo, kad Klaipėdos apygardos teismo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje ji nėra įtariamoji, jos atžvilgiu civilinio ieškinio nukreipti negalima, todėl nuosavybės teisės apribojimas jos valdomam turtui yra negalimas.

Iš prokuroro 2009 m. vasario 26 d. nutarimo matyti, jog būtinybė areštuoti R. D. turtą grindžiama tuo, kad kilo įtarimų, jog jis nupirktas iš H. D. nusikalstamu būdu gautų pajamų. R. D. manymu, tokie argumentai yra nepagrįsti. Atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutartyje nurodė, jog šios nutarties priėmimo metu nebuvo galima spręsti turto areštų panaikinimo klausimų, nes nebuvo pabaigtas ikiteisminis tyrimas, kadangi tik tyrimą pabaigus galima pasakyti iš kokių pajamų pirktas turtas. R. D. manymu, šiuo metu pabaigus tyrimą galima daryti išvadas dėl gautų pajamų legalumo.

R. D. atkreipia dėmesį, kad apygardos teismas tęsdamas laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimo klausimą, skundžiamoje nutartyje nenurodė kokiais įrodymais grindžiamas toks sprendimas. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad dar ikiteisminio tyrimo metu buvo pateikti visi įrodymai, paneigiantys nepagrįstas prokuroro prielaidas. R. D. nurodo, jos teigimu, legaliai gautų pajamų kilmę ir sumas, kurias patvirtina baudžiamosios bylos 66 tomo 42, 44 – 46, 48-57, 58 – 66, 67 – 78, 79 – 86 puslapiuose esantys dokumentai, iš kurių matyti, kad A. M. jai padovanojo 400 000 litų, tėvai padovanojo 80 000 litų vertės butą, be to, yra pirkusi nekilnojamojo turto, kurį pardavė gerokai brangiau. Taigi, R. D. mano, kad teismas nutartyje nepagrįstai pratęsė jos turto areštą, nes jis visas pirktas už legalias pajamas. Baudžiamosios bylos 66 tome 87 - 124 puslapiuose yra pateiktos notarinės sutartys, patvirtinančios areštuotų žemės sklypų pirkimo kainas. Byloje yra kiti duomenys apie tai, kad gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), Užliedžių km. Kauno rajone, įgytas 1989 m. gegužės 10 d., kuris padovanotas brolio J. A. . Kadangi tai giminės turtas, ji teigia 1995 m. lapkričio 21 d. su H. D. sudariusi santuokinio gyvenimo metu įgyto turto dalybų sutartį, pagal kurią šis namas atiteko jai.

Taigi, R. D. mano, kad byloje nėra jokių duomenų, kad H. D. nelegaliai gautas lėšas legalizavo per ją, nes nesutampa laikotarpiai. H. D. yra įtariamas nusikalstamas veikas padaręs laikotarpiu 1993 - 2000 metais, iš kurių 1996 – 2000 ir 2005 – 2007 m. laikotarpiu atlikinėjo bausmę. R. D. manymu, iš aukščiau nurodytų aplinkybių matyti, kad visas areštuotas turtas yra įgytas 2007 – 2008 metais, turtas įgytas už jos aktyviais verslo veiksmais gautą legalų pelną. Visa veikla yra ne vieną kartą tikrinta Kauno VMI, sumokėti visi mokesčiai.

Taip pat R. D. teigia, kad nepagrįstas ir neadekvatus turto areštas kelia didelius nepatogumus uždraudus disponuoti turtu, nes būtina išlaikyti nepilnamečius vaikus.

Asmuo, kurio nuosavybės teisė laikinai apribota – J. D. skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 25 d. nutartį.

J. D. nurodo, kad Klaipėdos apygardos teismo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje ji nėra įtariamoji, jos atžvilgiu civilinio ieškinio nukreipti negalima, todėl nuosavybės teisės apribojimas jos valdomam turtui yra negalimas.

Iš prokuroro 2009 m. vasario 26 d. nutarimo matyti, jog būtinybė areštuoti J. D. turtą grindžiama tuo, kad kilo įtarimų, jog jis nupirktas iš H. D. nusikalstamu būdu gautų pajamų. J. D. manymu, tokie argumentai yra nepagrįsti. Be to, pagal BK 72 straipsnio 2 dalį, gali būti konfiskuojamas tik tas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas. Tačiau J. D. mano, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad jos turtas atitiktų šiuos reikalavimus.

J. D. atkreipia dėmesį, kad apygardos teismas pratęsdamas laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimo klausimą, skundžiamoj nutartyje nenurodė, kokiomis faktinėmis aplinkybėmis ar įrodymais remiantis priimtas toks sprendimas.

Taip pat J. D. nurodo, kad baudžiamosios bylos 66 tomo 149 - 184 puslapiuose yra visi dokumentai pagrindžiantys jos įgyto turto teisėtumą. Iš šių dokumentų matyti, kad ji nuo 1968 m. nuolat gauna darbo užmokestį, nuo 1994 m. senatvės pensiją, kuri laikotarpiu nuo 1994 metų iki 2009 metų viso sudarė 58 524 litų. Be to, 1997 m. už 30 000 litų pardavė butą, kuris buvo įgytas 1974 m., yra nemažai pasiskolinusi bei gavusi dovanų virš 60 000 Lt. taip pat gavusi 15 000 litų dividendų. Jokių nelegalių pajamų iš savo sūnaus teigia niekada negavusi.

Asmenų, kurių nuosavybės teisė laikinai apribota – J. D. ir R. D. skundai atmetami.

Pastebėtina, kad J. D. ir R. D. skundai grindžiami iš esmės identiškais argumentais, kaip ankstesnis jų skundas dėl 2011 m. vasario 25 d. nutarties, nenurodant jokių naujų argumentų, kurie iš esmės keistų byloje susiklosčiusią situacija ir būtų pagrindas panaikinti laikiną nuosavybės teisės apribojimą.

Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra viena iš BPK numatytų procesinių prievartos priemonių, kuri susijusi su asmens konstitucinės teisės į nuosavybės neliečiamumą teisėtu suvaržymu. Vadovaujantis BPK 151 straipsnio 1 dalimi, civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti, prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. To paties straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad kai byla perduota į teismą, dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo ar jo taikymo termino pratęsimo priimdamas nutartį nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Taip pat baudžiamojo proceso įstatymas numato, kad, bylą perdavus teismui, teisėjas, spręsdamas dėl bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje, ta pačia nutartimi išsprendžia ir procesinių prievartos priemonių kaltinamajam paskyrimo, pakeitimo ar panaikinimo bei kitus klausimus (BPK 233 str. 4 d.). Be to, BPK 151 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad baudžiamosiose bylose dėl sunkių ar labai sunkių nusikaltimų arba kai įtariamasis yra pasislėpęs laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimų skaičius neribojamas.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apygardos teismas 2011 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi pagrįstai pratęsė laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą, J. D. ir R. D. priklausančiam, nutartyje nurodytam, turtui. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje, be kitų asmenų, kaltinimai pareikšti ir H. D. . Taigi, H. D. šioje byloje nurodytas tarp asmenų, kuriems byloje jau anksčiau buvo pranešta apie įtarimą, o šiuo metu pareikšti kaltinimai padarius aukščiau nurodytas nusikalstamas veikas.

Vadovaujantis BPK 151 straipsniu, įtariamojo (kaltinamojo) turtui laikinas nuosavybės teisės apribojimas gali būti paskirtas ar jo taikymo terminas pratęstas esant bent vienam iš dviejų pagrindų, t. y. procese turi būti užtikrintas civilinis ieškinys arba galimas turto konfiskavimas. Baudžiamojoje byloje esantis kaltinamasis aktas bei kita bylos medžiaga patvirtina, kad šioje baudžiamojoje byloje net dvidešimt devyni asmenys pripažinti nukentėjusiaisiais, iš jų keturiolika yra pareiškę civilinius ieškinius, kurių suma viršija aštuonis milijonus litų. Dėl šios priežasties prokuratūra turėjo teisinį pagrindą, vadovaujantis BPK 151 straipsniu, laikinai apriboti kaltinamojo H. D. nuosavybės teisę į jam priklausantį turtą, civilinių ieškinių užtikrinimui. Kaltinamasis iš esmės turto neturi, tačiau byloje pakanka duomenų, kurie leidžia pagrįstai manyti, kad visas inkriminuotų nusikalstamų veikų metu galimai gautas lėšas kaltinamasis H. D. galėjo legalizuoti savo sutuoktinės, motinos bei kitų asmenų pagalba turtą registruodamas jų vardu. Todėl prokuroras ikiteisminio tyrimo metu priėmė pagrįstą ir teisėtą 2009 m. vasario 26 d. nutarimą laikinai apriboti H. D. motinos J. D. , bei jo sutuoktinės R. D. nuosavybės teisę į jų vardu registruotą turtą, nes yra pagrindas manyti, jog šis turtas, nors ir registruotas ne kaltinamojo H. D. vardu, tačiau faktinis jo savininkas yra būtent kaltinamasis. Dėl šios priežasties apygardos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai pratęsė šios procesinės prievartos priemonės terminą. Nagrinėjamu atveju nelaikytinas esminiu skundų argumentas, kad J. D. ir R. D. byloje nėra įtariamosios ar kaltinamosios ir į jų turtą civilinis išieškojimas negali būti nukreiptas.

Iš bylos medžiagos bei kaltinamajam H. D. pareikštų kaltinimų, galima pagrįstai manyti, jog byloje galimas H. D. turto konfiskavimas. Pirmosios instancijos teismui bylą išnagrinėjus iš esmės ir nustačius, jog R. D. bei J. D. vardu registruoto turto faktinis savininkas yra H. D. ir, kad šis turtas yra BK uždraustos, šio asmens padarytos veikos rezultatas, jis gali būti konfiskuotas BK 72 straipsnyje numatyta tvarka. Dėl šių aplinkybių teismas mano, kad skunduose nurodyti bei bylos 66 tome esantys dokumentai, galimai patvirtinantys įgyto turto teisėtumą, šiuo atveju nelaikytini šalinančiais abejones turto įgijimo teisėtumu, taip pat leidžiančiais naikinti skundžiamą nutartį. Nors R. D. remdamasi Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartimi tvirtina, kad šiuo metu pabaigus byloje ikiteisminį tyrimą galima daryti apibendrintas išvadas dėl turto įgijimo teisėtumo, visgi apeliacinės instancijos teismas su tokiu argumentu nesutinka. Be abejo, baigus ikiteisminį tyrimą ir bylą perdavus nagrinėti pirmosios instancijos teismui, šis teismas įvertinęs bylos medžiagą gali daryti tam tikras išvadas dėl turto kilmės ir priklausomybės, kartu ir dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo pagrįstumo ir teisėtumo, tačiau tai nėra aksioma. Atskirais atvejais, bylos neišnagrinėjus iš esmės nėra įmanoma išspręsti šių klausimų. Nagrinėjamu atveju, iš esmės neištyrus kaltinamajam H. D. inkriminuotų nusikalstamų veikų aplinkybių, nėra įmanoma spręsti ar R. D. ir J. D. yra joms teisiškai priklausančio turto faktinės savininkės ir ar šis turtas nėra įgytas už H. D. galimai nusikalstamu būdu gautas lėšas. Byloje tokias išvadas padarys bylą nagrinėjantis iš esmės pirmosios instancijos teismas, kuris priimdamas byloje galutinį sprendimą, turės išspręsti civilinių ieškinių ir turto konfiskavimo klausimus, kartu įvertindamas areštuoto turto kilmę bei tikrąją jo priklausomybę.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog R. D. ir J. D. nuosavybės teisė laikinai apribota pagrįstai ir teisėtai bei nėra pagrindų, leidžiančių panaikinti šią procesinę prievartos priemonę. Todėl apygardos teismas pagrįstai pratęsė laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą J. D. ir R. D. turtui, nurodytam skundžiamoje nutartyje. Šių asmenų konstitucinės teisės į disponavimą nuosavybe apribojimas, nepažeidžia jų teisių, garantuotų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose ir yra pateisinamas teisėsaugos institucijų pareiga įgyvendinti svarbų bendrąjį interesą – nukentėjusio asmens teisių apsaugą.

Apygardos teismo nutartis teisėta ir pagrįsta, jos naikinti nėra teisinio pagrindo.

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 441 straipsniu, 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Asmenų, kurių nuosavybės teisė laikinai apribota – R. D. ir J. D. skundus atmesti ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 25 d. nutartį.

Nutartis neskundžiama.