Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Pauliukėno, Zigmo Pociaus (kolegijos pirmininko) ir Aurelijos Sadauskaitės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi nuteistojo H. D. prašymą palengvinti jo teisinę padėtį, užpildant teisinio reguliavimo spragą ir sušvelninant Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. apkaltinamuoju nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-23-382/2013 skirtą bausmę,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-23-382/2013 H. D. paskirtosios bausmės, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 3 punktu, 9 dalimi, ir bausmės, paskirtos Vilniaus apygardos teismo 1997 m. vasario 13 d. bei to paties teismo 2006 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiais, subendrintos apėmimo būdu, ir galutinė subendrinta bausmė H. D. paskirta laisvės atėmimas iki gyvos galvos.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. birželio 30 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-55-202/2015 nuteistojo H. D. apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. nuosprendį pakeitė. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžio dalis, kuria H. D. paskirtos bausmės subendrintos, panaikinta. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 3 punktu, 9 dalimi, Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, 9 punktą ir BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą bei Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės pagal 1961 m. BK 227¹ straipsnio 2 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 1961 m. BK 150 straipsnio 2 dalį, BK 181 straipsnio 2 dalį, BK 180 straipsnio 1 dalį, BK 254 straipsnio 2 dalį, BK 21 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, BK 181 straipsnio 3 dalį, BK 181 straipsnio 1 dalį, BK 300 straipsnio 2 dalį bei bausmės, paskirtos Vilniaus apygardos teismo 1997 m. vasario 13 d. ir 2006 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiais, subendrintos apėmimo būdu ir nuteistajam H. D. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė. Bausmę paskirta atlikti kalėjime.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2016 m. birželio 16 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-2-699/2016 nuteistojo H. D. kasacinį skundą atmetė.

Įsiteisėjus anksčiau minėtiems nuosprendžiams ir nutartims, nuteistasis H. D. su pareiškimu kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą. Jo kreipimuisi (pareiškimui) suteiktas numeris 48303/16. Šio kreipimosi dalis dėl laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės skyrimo Europos Žmogaus Teisių Teisme buvo sujungta su kitais pareiškėjų iš Lietuvos pareiškimais.

2018 m. balandžio mėnesį nuteistojo H. D. gynėjas advokatas V. S. kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą su prašymu palengvinti nuteistojo iki gyvos galvos H. D. teisinę padėtį, sušvelninant jam Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. apkaltinamuoju nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-23-382/2013 paskirtąją bausmę, parenkant kitą bausmės rūšį (terminuotą laisvės atėmimą ar kitą bausmės rūšį).

Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. gegužės 21 d. nutartimi nuteistojo H. D. gynėjo prašymą atmetė. Ši Klaipėdos apygardos teismo nutartis buvo skundžiama apeliaciniame tvarka. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartimi Nr. 1S-154-487/2018 nuteistojo H. D. gynėjo skundas buvo atmestas, o Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gegužės 21 d. nutartis palikta nepakeista.

Nuteistasis H. D. apygardos teismo prašo nutartimi palengvinti jo teisinę padėtį, sušvelninant Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę, parenkant kitą bausmės rūšį (terminuotą laisvės atėmimą ar kitą bausmės rūšį). Nuteistasis prašyme nurodo, jog visi duomenys, kuriais jo gynėjas grindė ankstesnį prašymą palengvinti teisinę padėtį, išlieka aktualūs, ir prašo jais remtis, nagrinėjant šį prašymą.

Nuo Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gegužės 21 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 29 d. nutarčių priėmimo praėjo jau beveik vieneri metai, o Lietuvos Respublikos Seimas nepriėmė jokių įstatymų pakeitimų, kuriais Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika būtų pradėta įgyvendinti, nors nuo sprendimo byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti) praėjo beveik dveji metai. Nė vienas iš įstatymų pakeitimų, kurie minimi Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gegužės 21 d. nutartyje ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartyje, nėra priimtas, nors 2018 m. gegužės 21 d. nutartyje buvo nurodyta, kad tokių įstatymų pakeitimų priėmimo data turėtų būti 2018 m. birželis. Taigi prašyme tvirtinama, kad apie Konvencijos pažeidimų staigų pašalinimą nebegali būti kalbama.

Prašyme pažymima, jog Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gegužės 21 d. nutartyje nurodytas motyvas, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai prieš Lietuvą, kuriuose konstatuojami Konvencijos pažeidimai, turi būti vykdomi, t. y. pakeičiamas nacionalinis teisinis reguliavimas arba užpildomos teisinio reguliavimo spragos, ne tik išlieka aktualus, bet, nepakeitus nacionalinio teisinio reguliavimo, turi būti pereinama prie teisinio reguliavimo spragų pildymo, pačiam teismui užpildant tokią teisės spragą ad hoc. Nurodoma, kad H. D. prašymo tenkinimas savaime nereiškia kitų asmenų situacijos pasikeitimo.

Prie prašymo nuteistasis taip pat pridėjo Malonės komisijos 2018 m. gruodžio 31 d. atsakymą, iš kurio matyti, kad jo malonės prašymas buvo atmestas. Šis motyvas, anot H. D., yra reikšmingas, kadangi prokuratūra, nesutikdama su jo ir jo gynėjų kasaciniu skundu, tvirtino, kad esą Prezidentės galima suteikti malonė yra pakankama garantija peržiūrėti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę. Pabrėžiama, jog tokie argumentai Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstami nepagrįstais.

Prašyme pažymima, kad H. D., įvertinus jo gerą elgesį iki priimant nuosprendį bei nuosprendžiui įsiteisėjus, buvo perkeltas iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini). Toks sprendimas būtų buvęs neįmanomas, jeigu jis būtų turėjęs nuobaudų ar netinkamai laikęsis režimo.

H. D. savo prašyme akcentuoja, kad yra senyvo amžiaus, o 2019 m. sausio mėnesį patyrė (duomenys neskelbtini), buvo perkeltas į (duomenys neskelbtini) ligoninę, iš ten, gresiant pavojui gyvybei, buvo vežamas ir gydomas (duomenys neskelbtini) gydymo įstaigose, įskaitant (duomenys neskelbtini) klinikas. Ši situacija, anot H. D., reiškia, kad įstatymų leidėjui nesiimant jam tenkančios pareigos, nepašalinus Konvencijos pažeidimų, jis jau niekuomet į laisvę nebeišeis, o tai yra esminis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos pažeidimas.

Taigi nuteistasis H. D., remdamasis anksčiau išdėstytais motyvais ir argumentais, mano, kad yra Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 362¹ straipsnyje numatytas teisinis pagrindas palengvinti iki gyvos galvos nuteistojo asmens teisinę padėtį tokiu būdu, jog pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis būtų pakeistas tiek, kad juo paskirtoji bausmė atitiktų Žmogaus pagrindinių teisių ir laisvių apsaugos konvenciją ir Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimo byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą išaiškinimus.

Prašymas atmestinas.

Prašyme yra vadovaujamasi reguliavimu, numatytu BPK 362¹ straipsnio 1 dalyje, jog įstatymą, panaikinantį veikos nusikalstamumą, švelninantį bausmę arba kitokiu būdu lengvinantį veiką padariusio asmens teisinę padėtį pagal nuteistojo, jo gynėjo prašymus, prokuroro, bausmės vykdymo institucijos teikimus, taiko teismas, nagrinėjęs bylą pirmąja instancija. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paduodant šio straipsnio 1 dalyje nurodytus prašymus ar teikimus ir priimant teismo nutartis, vadovaujamasi Baudžiamojo kodekso 3 straipsnio nuostatomis. Vis dėlto nagrinėjamu atveju prašymas paduotas tuo pagrindu, kad nuteistojo H. D. padėtį neva švelnina ne įstatyme įtvirtintas reguliavimas, o išaiškinimas, kurį pateikė Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT), priimdamas 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti).

Šis sprendimas yra aktualus nagrinėjamai situacijai tiek, kiek jame konstatuota, jog „net tie labiausiai pasibjaurėtinus ir baisiausius nusikaltimus įvykdę asmenys vis tiek išsaugo savo esminį žmogiškumą ir gebėjimą keistis. Nors jų laisvės atėmimo bausmės yra ilgos ir pelnytos, jie išsaugo teisę turėti viltį, kad vieną dieną jie išpirks savo kaltes. Šios vilties iš jų negalima visai atimti. Atėmus iš jų viltį, būtų paneigtas esminis jų žmogiškumo aspektas, ir tai prilygtų pažeminimui.“ (180 pastraipa). Taigi EŽTT sprendime konstatuota, jog nacionalinis reguliavimas, kuriame nebuvo numatyta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės peržiūra, pažeidė Konvencijos 3 straipsnio reikalavimus. Aptartą išaiškinimą EŽTT priėmė konkrečioje byloje, t. y. dėl kelių asmenų pareiškimų – Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti). Vis dėlto šiame sprendime nebuvo konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas konkrečiai būtent nuteistojo H. D. atveju, t. y. nebuvo konstatuota, kad Klaipėdos apygardos teismui priėmus apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-23-382/2017, kuriuo H. D. paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, buvo padarytas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Antra, nagrinėjamu atveju būtų visiškai nepagrįsta teismui esančią teisėkūros spragą pašalinti ad hoc ir išaiškinimą, numatytą EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendime byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti), tiesiogiai taikyti ir nuteistajam H. D., konstatuojant, kad ir šiuo atveju buvo padarytas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Toks vienkartinis teisėkūros spragos užpildymas prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, kadangi EŽTT yra pateikti, bet dar neišnagrinėti H. D. ir kitų pareiškėjų iš Lietuvos pareiškimai dėl to paties klausimo.

EŽTT sprendimai prieš Lietuvą, kuriuose konstatuojami Konvencijos pažeidimai, turi būti vykdomi, t. y. pakeičiamas nacionalinis teisinis reguliavimas arba užpildomos teisinio reguliavimo spragos. Vis dėlto valstybės, net ir vykdydamos EŽTT sprendimus, ne visuomet gali užtikrinti nustatytų Konvencijos pažeidimų staigų pašalinimą, tam reikia atitinkamo laiko tarpo. Nors nuo EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendimo byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti) yra praėję jau beveik dveji metai, tačiau nuteistasis H. D. yra visiškai neteisus, tvirtindamas, jog nebuvo imtasi jokių veiksmų, siekiant pašalinti nustatytą Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Įstatymų leidybos procesas yra sudėtingas ir itin imlus laikui, todėl reikšmingų pakeitimų priėmimas ir įsigaliojimas užtrunka. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gegužės 21 d. nutartyje nurodytas Baudžiamojo kodekso 51 ir 97 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas buvo ne kartą keistas, svarstyti lyginamieji variantai, kol jam pritarė Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos bei Žmogaus teisių komitetai. Įstatymo projektui Nr. XIIIP-2473(2) dėl Baudžiamojo kodekso 51 ir 97 straipsnių pakeitimo Lietuvos Respublikos Seime buvo pritarta tik 2019 m. vasario 14 d. Atkreiptinas dėmesys, jog nuteistasis H. D. savo prašyme klaidingai nurodo, kad Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gegužės 21 d. nutartyje neva buvo pasakyta, kad įstatymų pakeitimų priėmimo data turėjo būti 2018 m. birželis. Minėtoje nutartyje Klaipėdos apygardos teismas buvo nurodęs, kad projekto svarstymo, o ne jo priėmimo Seime mėnuo buvo numatytas 2018 m. birželis. Šiuo metu reguliavimas, kuriuo yra ištaisomas EŽTT konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, yra įsigaliojęs, t. y. Lietuvos Respublikos Seimas 2019 m. kovo 21 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 51 ir 97 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XIII-2005, kuris įsigaliojo 2019 m. balandžio 3 d.

Taigi akivaizdu, jog atitinkami teisinio reguliavimo keitimo ir pildymo veiksmai, siekiant pašalinti esamą spragą ir užtikrinti EŽTT sprendimo įgyvendinimą, yra atlikti. Šiuo metu galiojančioje BK 51 straipsnio 2 dalies redakcijoje yra numatyta, kad, nuteistajam atlikus dvidešimt metų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės, klausimą dėl jam paskirtos laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės pakeitimo terminuoto laisvės atėmimo bausme nagrinėja ir išsprendžia teismas pagal bausmę vykdančios institucijos teikimą. Jeigu teismas nusprendžia pakeisti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę terminuoto laisvės atėmimo bausme, terminuoto laisvės atėmimo bausmės terminas negali būti trumpesnis negu penkeri ir ilgesnis negu dešimt metų nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos. Spręsdamas laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės pakeitimo terminuoto laisvės atėmimo bausme klausimą, teismas atsižvelgia į nuteistojo nusikalstamo elgesio riziką, nuteistojo elgesį bausmės atlikimo metu, bausmės tikslus ir atliktos bausmės poveikį nuteistajam, ar nuteistasis atlygino ar pašalino reikšmingą padarytos žalos dalį ir įsipareigoja ją visiškai atlyginti ar pašalinti. Taigi matyti, kad šiuo metu nebėra pagrindo Klaipėdos apygardos teismui teisės reguliavimo spragos užpildyti ad hoc, nes Lietuvos Respublikos Seimas nustatė bausmės nuteistajam, kuriam paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos, peržiūrėjimo institutą, t. y. įstatyme aiškiai įtvirtino kriterijus, kuriais remiantis būtų sprendžiama, ar keisti paskirtąją laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę.

Papildomai pažymėtina, kad BPK 360¹ straipsnio 1 dalyje (įstatymo Nr. XIII-2006 redakcija, įsigaliojusi nuo 2019 m. balandžio 3 d.) yra numatyta, jog Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 51 straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju klausimą dėl nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės pakeitimo terminuoto laisvės atėmimo bausme nagrinėja ir motyvuota nutartimi išsprendžia bausmės atlikimo vietos apygardos teismo trijų teisėjų kolegija pagal bausmę vykdančios institucijos teikimą. Taigi esant visoms sąlygoms, kada gali būti svarstomas laisvės atėmimo iki gyvos galvos pakeitimas kita bausmės rūšimi, klausimą nagrinėti turi ne nuosprendį priėmęs teismas ir prašymą paduoti turi ne pats nuteistasis, o bausmę vykdanti institucija. Atsižvelgdamas į visa tai, kas aptarta, apygardos teismas daro išvadą, jog nuteistojo H. D. prašymas yra nepagrįstas, todėl nesama pagrindo, vadovaujantis BPK 362¹ straipsniu, keisti nuteistajam H. D. Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę kita bausmės rūšimi.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 360¹, 362¹, 364 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo H. D. prašymą atmesti.

Nutartis per 7 dienas nuo nutarties nuorašo gavimo dienos gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui per Klaipėdos apygardos teismą.