Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Pauliukėno, Zigmo Pociaus (kolegijos pirmininko) ir Aurelijos Sadauskaitės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi nuteistojo H. D. gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio prašymą palengvinti nuteistojo iki gyvos galvos H. D. teisinę padėtį, sušvelninant jam Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. apkaltinamuoju nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-23-382/2013 skirtą bausmę,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-23-382/2013 H. D. paskirtosios bausmės, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 3 punktu, 9 dalimi, ir bausmės, paskirtos Vilniaus apygardos teismo 1997 m. vasario 13 d. bei to paties teismo 2006 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiais, subendrintos apėmimo būdu, ir galutinė subendrinta bausmė H. D. paskirta laisvės atėmimas iki gyvos galvos.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. birželio 30 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-55-202/2015 nuteistojo H. D. apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. nuosprendį pakeitė. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžio dalis, kuria H. D. paskirtos bausmės subendrintos, panaikinta. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 3 punktu, 9 dalimi, Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, 9 punktą ir BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą bei Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės pagal 1961 m. BK 227¹ straipsnio 2 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 1961 m. BK 150 straipsnio 2 dalį, BK 181 straipsnio 2 dalį, BK 180 straipsnio 1 dalį, BK 254 straipsnio 2 dalį, BK 21 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, BK 181 straipsnio 3 dalį, BK 181 straipsnio 1 dalį, BK 300 straipsnio 2 dalį bei bausmės, paskirtos Vilniaus apygardos teismo 1997 m. vasario 13 d. ir 2006 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiais, subendrintos apėmimo būdu ir nuteistajam H. D. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė. Bausmę paskirta atlikti kalėjime.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2016 m. birželio 16 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-2-699/2016 nuteistojo H. D. kasacinį skundą atmetė.

Įsiteisėjus anksčiau minėtiems nuosprendžiams ir nutartims, nuteistasis H. D. su pareiškimu kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą. Jo kreipimuisi (pareiškimui) suteiktas numeris 48303/16. Šio kreipimosi dalis dėl laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės skyrimo Europos Žmogaus Teisių Teisme buvo sujungta su kitais pareiškėjų iš Lietuvos pareiškimais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas 2017 m. spalio 12 d. informavo Lietuvos Respublikos Vyriausybę apie šiuos pareiškimus ir pareikalavo pateikti savo poziciją dėl jų priimtinumo ir esmės bei atsakyti į pateiktus klausimus.

Nuteistojo H. D. gynėjas advokatas Vytautas Sirvydis apygardos teismo prašo palengvinti nuteistojo iki gyvos galvos H. D. teisinę padėtį, sušvelninant jam Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. apkaltinamuoju nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-23-382/2013 paskirtąją bausmę, parenkant kitą bausmės rūšį (terminuotą laisvės atėmimą ar kitą bausmės rūšį).

Šiam prašymui yra aktuali Lietuvos Respublikos Vyriausybės pozicija, pateikta 2018 m. kovo 19 d. pastabose dėl bylos priimtinumo ir esmės, kiek tai susiję su H. D. nuteisimu Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. apkaltinamuoju nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-23-382/2013, kuriuo jam buvo paskirta bausmė – laisvės atėmimas iki gyvos galvos.

Prašyme nurodoma, jog savo 2018 m. kovo 19 d. pastabose dėl bylos priimtinumo ir esmės (toliau – Pastabos) Vyriausybė nurodo, jog pareiškėjai, taip pat ir nuteistasis H. D., galėjo pasinaudoti Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimu byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti). Be to, Vyriausybė teigia, kad nepasinaudojimas tokia galimybe yra ne kas kita, kaip vidaus teisinių galimybių neišnaudojimas, savo ruožtu sukeliantis neigiamų teisinių pasekmių Europos Žmogaus Teisių Teismo procese.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 362¹ straipsnyje yra naudojamas terminas „įstatymas“, todėl prašyme pasisakoma, kad šis terminas turi būti aiškinamas plačiau nei tik Lietuvos Respublikos Seimo išleistas ir Prezidento patvirtintas teisės aktas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgauna teisinę galią. Pažymėta ir tai, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, doktrininė nuostata, jog Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galią, negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad esą Lietuvos Respublika gali nesilaikyti savo tarptautinių sutarčių, jeigu jos įstatymuose ar konstituciniuose įstatymuose yra nustatytas kitoks teisinis reguliavimas negu nustatytasis tarptautinėmis sutartimis (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Konstitucijoje taip pat yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinės teisės aktas (aišku, išskyrus pačią Konstituciją) nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai).

2016 m. gegužės 9 d. Konstitucinio Teismo sprendime Nr. KT12-S5/2016 „Dėl atsisakymo nagrinėti pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą ištirti Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatuota, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) normos turi būti realiai įgyvendinamos, o joje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas negali būti aiškinamas taip, kad esą valstybės įstatymai numato ką kita. Valstybė Konvencijos dalyvė turi užtikrinti Konvencijos normų taikymą savo vidaus teisinėje sistemoje (1995 m. sausio 24 d. išvada). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) įsteigtas siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi įsipareigojimų, kuriuos valstybės prisiėmė pagal Konvenciją ir jos protokolus (2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimas). EŽTT jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui (inter alia 2000 m. gegužės 8 d., 2015 m. kovo 5 d. nutarimai).

Prašyme nurodoma, jog, atsižvelgiant į aptartas Konstitucinio Teismo jurisprudencijos nuostatas, reikšmės turi teisinis reguliavimas, numatytas BK 1 straipsnio 3 dalyje, kad gali būti nustatomos ir kitokios bylų nagrinėjimo taisyklės, nei numato Baudžiamojo proceso kodeksas. Prašyme padaryta išvada, jog BPK 362¹ straipsnyje naudojamas terminas „įstatymas“, vertinant ir Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių teisinį reguliavimą, turi būti taikomas plačiau.

Dėl teismų kompetencijos užpildyti įstatymų spragas

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 7 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ 20 paragrafe išaiškino: „teisės spragas yra įmanoma tam tikru mastu užpildyti ir taikant teisę (inter alia naudojant teisės analogiją, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją), taigi taip pat ir aiškinant teisę (inter alia teisingumą vykdantiems teismams, pagal savo kompetenciją sprendžiantiems atskiras bylas ir privalantiems aiškinti teisę, kad galėtų ją taikyti); teisės spragas teismai gali užpildyti tik ad hoc, t. y. jie jas gali pašalinti tik individualiam visuomeniniam santykiui, dėl kurio sprendžiamas ginčas teisme nagrinėjamoje byloje; galutinai pašalinti teisės spragas galima tik teisę kuriančioms institucijoms išleidus atitinkamus teisės aktus; teismai to padaryti negali, nes jie vykdo teisingumą, o ne yra legislatyvinės institucijos (pozityviąja ir plačiausia šios sąvokos prasme).

Vyriausybės Pastabų 22–27 pastraipose pasisakoma, kad po Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimo byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti) galima teigti apie teisinę spragą, kuria privalo pasinaudoti ne tik minėtos bylos Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą pareiškėjai. Nepasinaudojimas teismams suteikta kompetencija (ir netgi pareiga) užpildyti teisės spragas, kada to nepadaro įstatymų leidėjas, yra ne kas kita, kaip vidaus teisinių galimybių nepanaudojimas. <...> Vyriausybės nuomone, svarstomoje byloje sąžininga reikalauti, kad ieškovai išnaudotų visas nacionalines gynybos priemones, kadangi tiesioginis Teismo išvadų byloje Matiošaitis ir kiti taikymas užtikrino veiksmingas priemones apginti Konvencijoje nustatytas teises ir galimybes spręsti klausimą nacionaliniu lygmeniu, priešingai Strasbūro teismo proceso suteikiamoms galimybėms, kurios vis tiek reikalauja naudoti individualias priemones nustačius pažeidimą. <...> Vyriausybė teigia, kad nacionaliniai baudžiamieji Teismai turėtų būti laikomi kompetentingais užpildyti esamas teisines spragas ir užtikrinti skirtų nuosprendžių kalėti iki gyvos galvos teisinę peržiūrą, siekiant išanalizuoti galimą bausmės sušvelninimą.“.

Nuteistojo H. D. gynėjas didžiąja dalimi sutinka su tokia Vyriausybės pozicija tiek dėl Konvencijos ir EŽTT praktikos viršenybės, tiek ir dėl tiesioginio EŽTT praktikos taikymo. Be to, nuteistojo iki gyvos galvos gynėjas yra tos pačios nuomonės, kad teismai turi ne tik teisę, bet ir pareigą užpildyti teisės spragas, kai to nepadaro įstatymų leidėjas. Prašyme pažymėta, kad nuo EŽTT sprendimo byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą praėjo jau beveik metai, tačiau įstatymų leidėjas niekaip nekoregavo baudžiamojo įstatymo, kad šis atitiktų Konvenciją ir EŽTT praktiką. Taigi prašyme daroma išvada, jog šiuo atveju teisės spraga nuteistojo iki gyvos galvos H. D. atveju užpildytina ad hoc, palengvinant jo teisinę padėtį BPK 362¹ straipsnio pagrindais ir tvarka, kadangi minėtas EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendimas byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti) laikytinas švelninančiu bausmę teisiniu reguliavimu.

Prašoma surengti teismo posėdį.

Prašymas atmestinas.

Klaipėdos apygardos teisme 2018 m. balandžio 30 d. gautame nuteistojo H. D. gynėjo advokato V. Sirvydžio prašyme sušvelninti nuteistojo teisinę padėtį ir paskirti kitos rūšies bausmę, taip pat yra išdėstytas prašymas šį teikimą nagrinėti žodinio proceso tvarka. BPK 362¹ straipsnio 3 dalyje yra numatyta, jog prašymui arba teikimui nagrinėti gali būti rengiamas teismo posėdis, kuriame dalyvauja prokuroras. Dalyvauti šiame teismo posėdyje šaukiamas laisvėje esantis nuteistasis ir nuteistojo prašymu gynėjas. Laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis į teismo posėdį šaukiamas prireikus. Nuteistojo ir gynėjo neatvykimas į teismo posėdį nesustabdo bylos nagrinėjimo, jeigu teismas nepripažįsta, kad jiems dalyvauti būtina. Šiuo atveju nuspręsta žodinio nagrinėjimo nerengti, kadangi naujai aiškintinų aplinkybių nenustatyta. Apygardos teismas nurodo, jog nuteistojo H. D. gynėjas prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka niekaip nemotyvavo. Atkreiptinas dėmesys, jog jokių naujų aplinkybių, kurios nebūtų išnagrinėtos teismo posėdžių pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose metu, prašyme nuteistojo gynėjas nenurodė, todėl kyla tik paskirtos bausmės vertinimo klausimas, atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti). Visus, nuteistojo H. D. ir jo gynėjo nuomone, reikšmingus argumentus ir motyvus jie galėjo nurodyti prašyme sušvelninti nuteistojo padėtį ir šia savo procesine teise pasinaudojo. Tuo tarpu akivaizdu, kad galimybė pateikti papildomą informaciją rašytinio proceso tvarka nuteistajam H. D. buvo aiškiai žinoma ir asmuo proceso metu ją išnaudojo.

Prašyme yra vadovaujamasi reguliavimu, numatytu BPK 362¹ straipsnio 1 dalyje, jog įstatymą, panaikinantį veikos nusikalstamumą, švelninantį bausmę arba kitokiu būdu lengvinantį veiką padariusio asmens teisinę padėtį pagal nuteistojo, jo gynėjo prašymus, prokuroro, bausmės vykdymo institucijos teikimus taiko teismas, nagrinėjęs bylą pirmąja instancija. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paduodant šio straipsnio 1 dalyje nurodytus prašymus ar teikimus ir priimant teismo nutartis, vadovaujamasi Baudžiamojo kodekso 3 straipsnio nuostatomis. Vis dėlto nagrinėjamu atveju prašymas paduotas tuo pagrindu, kad nuteistojo H. D. padėtį švelnina ne įstatyme įtvirtintas reguliavimas, o išaiškinimas, kurį pateikė Europos Žmogaus Teisių Teismas, priimdamas 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti).

Šis sprendimas yra aktualus nagrinėjamai situacijai tiek, kiek jame konstatuota, jog „net tie labiausiai pasibjaurėtinus ir baisiausius nusikaltimus įvykdę asmenys vis tiek išsaugo savo esminį žmogiškumą ir gebėjimą keistis. Nors jų laisvės atėmimo bausmės yra ilgos ir pelnytos, jie išsaugo teisę turėti viltį, kad vieną dieną jie išpirks savo kaltes. Šios vilties iš jų negalima visai atimti. Atėmus iš jų viltį, būtų paneigtas esminis jų žmogiškumo aspektas, ir tai prilygtų pažeminimui.“ (180 pastraipa). Taigi EŽTT sprendime konstatuota, jog nacionalinis reguliavimas, kuriame nenumatyta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės peržiūra, pažeidžia Konvencijos 3 straipsnio reikalavimus.

Aptartą išaiškinimą EŽTT priėmė konkrečioje byloje, t. y. dėl kelių asmenų pareiškimų – Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti). Apygardos teismas sutinka su prašyme aptartu ir detalizuotu išaiškinimu, kuris remiasi Konstitucinio Teismo jurisprudencija, kad doktrininė nuostata, jog Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galią, negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą Lietuvos Respublika gali nesilaikyti savo tarptautinių sutarčių, jeigu jos įstatymuose ar konstituciniuose įstatymuose yra nustatytas kitoks teisinis reguliavimas negu nustatytasis tarptautinėmis sutartimis. Konstitucijoje taip pat yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinės teisės aktas (aišku, išskyrus pačią Konstituciją) nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis. Taigi teismas sutinka su išvada, kad tiek pati Konvencija, tiek EŽTT sprendimai nacionalinėje teisėje turi būti taikomi tiesiogiai. Tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendime byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti) nebuvo konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas konkrečiai būtent nuteistojo H. D. atveju, t. y. nebuvo konstatuota, kad Klaipėdos apygardos teismui priėmus apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-23-382/2017, kuriuo H. D. paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, buvo padarytas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Antra, nagrinėjamu atveju būtų visiškai nepagrįsta teismui esančią teisėkūros spragą pašalinti ad hoc ir išaiškinimą, numatytą EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendime byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti), tiesiogiai taikyti ir nuteistajam H. D., konstatuojant, kad ir šiuo atveju buvo padarytas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Toks vienkartinis teisėkūros spragos užpildymas prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, kadangi EŽTT yra pateikti, bet dar neišnagrinėti H. D. ir kitų pareiškėjų iš Lietuvos pareiškimai dėl to paties klausimo, t. y. ar paskyrus laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, kai nacionaliniame reguliavime nėra įtvirtintas peržiūros institutas, pažeidžiami Konvencijos 3 straipsnio reikalavimai (Dardanskis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 74452/13, 48303/16, kt.)). Taigi teismas, šiuo metu ad hoc užpildydamas teisinio reguliavimo spragą, išspręstų klausimą, kurį EŽTT dar tik nagrinės ateityje ir galbūt pasisakys nebūtinai taip pat identiškai, kaip yra išaiškinta 2017 m. gegužės 23 d. sprendime byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti).

EŽTT sprendimai prieš Lietuvą, kuriuose konstatuojami Konvencijos pažeidimai, turi būti vykdomi, t. y. pakeičiamas nacionalinis teisinis reguliavimas arba užpildomos teisinio reguliavimo spragos. Vis dėlto valstybės, net ir vykdydamos EŽTT sprendimus, ne visuomet gali užtikrinti nustatytų Konvencijos pažeidimų staigų pašalinimą, tam reikia atitinkamo laiko tarpo. Nors nuo EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendimo byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti) yra praėję jau beveik metai, negalima tvirtinti, jog nebuvo imtasi jokių veiksmų, siekiant pašalinti nustatytą Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. vasario 12 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo IV (pavasario) sesijos darbų programos“ Nr. 152 priede „Teisės aktų projektų, kuriuos Lietuvos Respublikos Vyriausybė siūlo įtraukti į Lietuvos Respublikos Seimo IV (pavasario) sesijos darbų programą, sąrašas“ yra numatyta, jog vienas iš siūlomų projektų yra Baudžiamojo kodekso 51 ir 97 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas ir lydimieji įstatymų projektai, kuriais siekiama įgyvendinti Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą ir sudaryti teisines sąlygas asmenims, kurie nuteisti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme ir atitinka Įstatyme nustatytus kriterijus, kreiptis į teismą dėl laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės pakeitimo į terminuotą laisvės atėmimo bausmę. Projekto siūlomas svarstymo Seime mėnuo numatytas birželis. Taigi akivaizdu, jog atitinkami teisinio reguliavimo keitimo ir pildymo veiksmai, siekiant pašalinti esamą spragą ir užtikrinti EŽTT sprendimo įgyvendinimą, yra atliekami. Be to, akivaizdu, jog turi būti nustatytas bausmės nuteistajam, kuriam paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos, peržiūrėjimo institutas, t. y. įstatyme turi būti aiškiai įtvirtinti kriterijai, kuriais remiantis būtų sprendžiama, ar keisti paskirtąją laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, tačiau nekalbama tiesiog apie bausmės pakeitimą kitos rūšies bausme vykdymo proceso metu. Nagrinėjamu atveju nuteistajam H. D. keičiant paskirtąją laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę kita bausme, pavyzdžiui, terminuotu laisvės atėmimu, nebūtų aišku, kokiais kriterijais remtis sprendžiant šį klausimą, t. y. tokia situacija neatitiktų numatomo įstatyme įtvirtinti peržiūros instituto prasmės, o būtų tik vienos bausmės rūšies pakeitimo kita klausimo svarstymas be įvertinimo, ar asmuo atitinka aiškius įstatyme įtvirtintus reikalavimus.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas aptarta, apygardos teismas daro išvadą, jog nuteistojo H. D. gynėjo advokato V. Sirvydžio prašymas yra nepagrįstas, todėl nesama pagrindo, vadovaujantis BPK 362¹ straipsniu, keisti nuteistajam H. D. Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę kita bausmės rūšimi.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 362¹, 364 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo H. D. gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio prašymą atmesti.

Nutartis per 7 dienas nuo nutarties nuorašo gavimo dienos gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui per Klaipėdos apygardos teismą.