Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugniaus Trumpulio, Lauretos Ulbienės, Nidos Vigelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi nuteistojo H. D. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 10 d. nutarties panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1.Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžiu H. D. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227¹ straipsnio 2 dalyje, 2000 m. BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte (dvi veikos), 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 9 punktuose, 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 1961 m. BK 150 straipsnio 2 dalyje, 2000 m. BK 181 straipsnio 2 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje, 254 straipsnio 2 dalyje, 1961 m. BK 131 straipsnio 2 dalyje, 206 straipsnyje, 2000 m. BK 21 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 9 punktuose, 181 straipsnio 3 dalyje, 181 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 2 dalyje, nubaustas galutine subendrinta bausme laisvės atėmimu iki gyvos galvos. Vadovaujantis 2000 m. BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 3 punktu, 9 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu su Vilniaus apygardos teismo 1997 m. vasario 13 d. bei 2006 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiais, ir galutinė subendrinta bausmė H. D. nustatyta laisvės atėmimas iki gyvos galvos.

2.Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 30 d. nuosprendžiu Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. nuosprendis H. D. atžvilgiu pakeistas: H. D. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, 7 punktą, 9 punktą (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija (dėl S. Č. ir V. V. nužudymo) išteisintas, neįrodžius, kad H. D. dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Nuteistojo H. D. nusikalstamos veikos iš BK 22 straipsnio 1 dalies, BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto (dėl pasikėsinimo nužudyti R. P.) ir BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punkto, 9 punkto (dėl V. S. nužudymo) perkvalifikuotos į BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, 9 punktą (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir paskirta: pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, 9 punktą (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) laisvės atėmimą keturiolikai metų; pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) laisvės atėmimas aštuoniolikai metų. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria H. D. nuteistas pagal 1961 m. BK 131 straipsnio 2 dalį (1994-07-19 įstatymo Nr. 1-551 redakcija), 1961 m. BK 206 straipsnio (1994-07-19 įstatymo Nr. 1-551 redakcija) ir, pritaikius 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 2 punktą, baudžiamoji byla šioje dalyje jam nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Panaikinta Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžio dalis, kuria H. D. nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 3 punktu, 9 dalimi. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 3 punktu, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, 9 punktą ir BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą bei Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės pagal 1961 m. BK 227¹ straipsnio 2 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 1961 m. BK 150 straipsnio 2 dalį, BK 181 straipsnio 2 dalį, BK 180 straipsnio 1 dalį, BK 254 straipsnio 2 dalį, BK 21 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, BK 181 straipsnio 3 dalį, BK 181 straipsnio 1 dalį, BK 300 straipsnio 2 dalį bei bausmės, paskirtos Vilniaus apygardos teismo 1997 m. vasario 13 d. ir 2006 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiais, subendrintos apėmimo būdu ir nuteistajam H. D. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo iki gyvos bausmė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2016 m. birželio 16 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-2-699/2016 nuteistojo H. D. kasacinį skundą atmetė.

3. 2018 m. gegužės 2 d. nuteistasis H. D. pareiškimu kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių, prašydamas teikti jį lygtinio paleidimo komisijai(b.l.30). Lukiškių TI-K direktorius 2018 m. gegužės 29 d. raštu Nr. 96-2114 atsakė, kad toks prašymas nebus tenkinamas(b.l.14). Šį direktoriaus atsakymą jis 2018 m. birželio 8 d. skundu (b.l.29) apskundė nustatyta tvarka Kalėjimų departamento direktoriui. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Veiklos organizavimo ir kontrolės valdybos Resocializacijos ir probacijos skyriaus vyriausioji specialistė, atliekanti viršininko funkcijas, G. B. 2018 m. birželio 28 d. raštu Nr. 2S-2032(b.l.15-16) atsakė, kad Lukiškių TI-K priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio keisti ar naikinti nėra pagrindo. Minėtais raštais pareiškėjui buvo nurodyta, kad jo prašymas negali būti tenkinamas, nes tokios galimybės asmenims, nuteistiems iki gyvos galvos, nenumato galiojantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 158 straipsnis. Skundu, adresuotu Vilniaus apygardos administraciniam teismui, H. D. prašė panaikinti individualius administracinius teisės aktus – Lukiškių TI-K direktoriaus V. D. 2018 m. gegužės 29 d. raštą Nr. 96-2114 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2018 m. birželio 28 d. raštą Nr. 2S-2032, ir priteisti iš atsakovės – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, jo naudai 20 000 Eur neturtinę žalą.

4.Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 4 d. nutartimi administracinė byla pagal nuteistojo H. D. skundą dėl Lukiškių TI-K direktoriaus 2018 m. gegužės 29 rašto Nr. 96-2114 ir Kalėjimų departamento 2018 m. birželio 28 d. rašto Nr. 2S-2032 perduota nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui, kuris iki 2018 m. gegužės 18 d. buvo nuteistojo laisvės atėmimu iki gyvos galvos bausmės atlikimo vietos teismu. Nutartį grindė tuo, kad lygtinio paleidimo procedūros metu priimti sprendimai ir veiksmai yra siejami su baudžiamuoju procesu, todėl šiame procese kylantys klausimai nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme. O neturtinės žalos atlyginimo reikalavimas yra siejamas su Lukiškių TI-K veiksmais pareiškėjo lygtinio paleidimo iš kalinimo įstaigos vykdymo procese, todėl nesusijęs su viešojo administravimo teisiniais santykiais.

5.Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 25 d. nutartimi priimtas procesinis sprendimas kreiptis į Specialią teisėjų kolegiją su prašymu išspręsti nuteistojo H. D. skundo dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2018 m. gegužės 29 rašto Nr. 96-2114 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2018 m. birželio 28 d. rašto Nr. 2S-2032 rūšinio teismingumo klausimą. Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2019 m. vasario 6 d. nutartimi nuspręsta, jog pareiškėjo skundas dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2018 m. gegužės 29 d. rašto Nr. 96-2114 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2018 m. birželio 28 d. rašto Nr. 2S-2032 panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo (t.y. iš esmės dėl atsisakymo teikti jį lyginio paleidimo komisijai) yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui ir spręstinas, vadovaujantis BPK 360 straipsnio 2 dalimi, 362 straipsnio 2 dalimi ir BVK 157 straipsnio normomis.

6.Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 10 d. nutartimi nuteistojo H. D. skundas atmestas. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo atveju lygtinio paleidimo procedūra nebuvo pradėta, kalėjimo administracijai pareiškėją informuojant, kad nėra teisinės bazės ją inicijuoti, o skundžiamuose raštuose pagrįstai nurodoma, kad H. D. lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos negali būti taikomas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) 2017 m. gegužės 23 d. sprendime byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą konstatuodamas, kad septynių nuteistųjų atžvilgiu buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, nes skirtos laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės, joms įsigaliojus, negalėjo būti sušvelnintos, automatiškai neįpareigoja pataisos įstaigos taikyti pareiškėjui būtent tokią bausmės sušvelninimo formą, kaip lygtinis paleidimas ir esant vienintelei sąlygai – pareiškėjo prašymui. Nuteistasis H. D. reikalavimą dėl jo teikimo Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijai kildina ne iš BVK ar BPK normų, reglamentuojančių lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigų institutą, o prašo vadovautis BVK 4 straipsniu, numatančiu, kad, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias taisykles negu šiame Kodekse išdėstytosios, taikomos tarptautinės sutarties taisyklės, o šiuo atveju - Konvencijos nuostatos bei EŽTT sprendimas byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą. Pirmosios instancijos teismas nutartyje pažymėjo, jog EŽTT sprendime akcentavo būtinybę Lietuvoje įgyvendinti veiksmingą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės peržiūrą, tačiau tai savaime nereiškia, jog ši peržiūra turi būti realizuojama per lygtinio paleidimo iš pataisos namų institutą, o būtent, tenkinant pareiškėjo prašymą Lukiškių TI-K administracijai teikti jį Lygtinio paleidimo komisijai, nesant norminės bazės, reglamentuojančios tokio nuteistojo teikimo Lygtinio paleidimo komisijai sąlygas. Atkreipė dėmesį, kad byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą nebuvo konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas konkrečiai būtent Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-23-382/2017 laisvės atėmimu iki gyvos galvos nuteisto H. D. atveju. Dar pažymėjo, kad siekdamas ištaisyti EŽTT konstatuotą Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą ir įgyvendinti veiksmingą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės peržiūrą, Lietuvos Respublikos Seimas 2019 m. kovo 21 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 51 ir 97 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XIII-2005, kuris įsigaliojo 2019 m. balandžio 3 d. ir nustatė bausmės nuteistajam, kuriam paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos, peržiūrėjimo institutą. Dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą teismas sprendė, kad pareiškėjas nurodė, tik abstrakčius argumentus, išreiškė bendro pobūdžio nusiskundimus ir nepateikė įrodymų, pagrindžiančių valdžios institucijų civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir patirtos žalos realų dydį, todėl jo reikalavimą priteisti iš valstybės 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą laikė nepagrįstu ir atmetė.

7.Atsiliepimų į skundą, pareiškimų dėl nušalinimo, prašymų negauta.

8.Skundu apygardos teismui nuteistasis H. D. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 10 d. nutartį ir išspręsti jo skundą iš esmės – panaikinti individualius administracinius teisės aktus – Lukiškių TI-K direktoriaus V. D. 2018 m. gegužės 29 d. raštą Nr. 96-2114 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2018 m. birželio 28 d. raštą Nr. 2S-2032, bei priteisti iš atsakovės – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, jo naudai 20 000 Eur neturtinę žalą.

8.1.Nurodo, kad jo 2018 m. gegužės 2 d. prašymas teikti jį lygtinio paleidimo komisijai, adresuotas Lukiškių tardymo izoliatoriaus kalėjimo direktoriui, nebuvo tenkintas, skundas dėl minėto sprendimo buvo atmestas 2018 m. birželio 28 d. raštu, o pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį. Atsisakymas teikti jį lygtinio paleidimo komisijai, kai Lietuvos valstybė yra ratifikavusi Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija) ir turi nenukrypti nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos, yra nepagrįstas. Specialiosios teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 6 d. nutartimi nebuvo pasisakyta dėl jo skundo esmės ir dėl to, kokios teisės normos turi būti taikytinos. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas jo skundą netinkamai aiškino EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendimo byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą teisinę reikšmę, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio garantijas, kurios minėtu EŽTT spendimu konstatuotos kaip pažeistos Lietuvos Respublikos veiksmais. Teismas apsiribojo tik nacionalinės teisės normomis, ignoruodamas tą aplinkybę, kad tiek Baudžiamojo kodekso, tiek Baudžiamojo proceso kodekso ir Bausmių vykdymo kodekso normos yra taikytinos tik tiek, kiek jos suderintos ir neprieštarauja Lietuvos Respublikos tarptautinėms sutartims, Lietuvos Respublikos ratifikuotoms konvencijoms ir Europos žmogaus teisių teismo praktikai.

8.2. Konvencija ir EŽTT sprendimai yra taikomi tiesiogiai, todėl pirmosios instancijos teismas pritardamas Lukiškių TI-K pozicijai, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 158 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog asmenys, kuriems mirties bausmė malonės arba amnestijos tvarka pakeista laisvės atėmimu iki gyvos galvos, taip pat laisvės atėmimu iki gyvos galvos nuteisti asmenys neturi teisės būti svarstomi Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos posėdžio metu, paneigė Konvencijos ir EŽTT sprendimų teisinę reikšmę.

8.3. Nors jis yra kreipęsis į EŽTT su pareiškimu Nr. 48303/16, tačiau jo atžvilgiu turėtų būti vykdomas EŽTT sprendimas byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą, nes jo nuteisimas laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme be tokios bausmės peržiūrėjimo ir lygtinio paleidimo galimybės yra absoliučiai identiškas padėčiai asmenų, kurių pareiškimus išsprendė EŽTT minėtu sprendimu. Juo labiau, kad jo pareiškimas Nr. 48303/16 yra sujungtas su kitų laisvės atėmimo bausme iki gyvos galvos nuteistų asmenų pareiškimais, pradėta taip vadinama pilot judgment procedūra.

8.4.Dar skundu apeliantas vertina, jog pirmosios instancijos teismas atsisakydamas nagrinėti jo skundą taikant Konvencijos teisinį reguliavimą ir EŽTT praktiką, nukrypo nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimo Nr. KT12-S5/2016 išaiškinimų, kad Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galią ir tais atvejais, kai nacionalinės teisės aktu nustatytas teisinis reguliavimas konkuruoja su nustatytu tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis. Konvencijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas negali būti aiškinamas taip, kad esą valstybės įstatymai numato ką kita; valstybė Konvencijos dalyvė turi užtikrinti Konvencijos normų taikymą savo vidaus teisinėje sistemoje.

8.6.Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos Seimo 2019 m. kovo 21 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 51 ir 97 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XIII-2005, bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 360¹ straipsnio 1 dalimi (įstatymo Nr. XIII-2006 redakcija), nes jo skundžiamų raštų surašymo metu (2018 m. gegužės 29 d. ir 2018 m. birželio 28 d.) tokio teisinio reguliavimo nebuvo ir institucijos negalėjo remtis būsimu teisiniu reguliavimu ir tokiu būdu atsisakyti vykdyti joms tenkančią pareigą tiesiogiai vykdyti Konvenciją ir EŽTT sprendimus. Teismo atsisakymas užpildyti spragą ad hoc negali būti pateisinamas tuo, kad ateityje teisinis reguliavimas gali pasikeisti. Juo labiau, kad EŽTT sprendime byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą pateikiama išvada, jog peržiūrą turėtų atlikti arba vykdomosios valdžios institucija, pateikdama motyvus, arba teismas, kad būtų išvengta bet kokių savivalės požymių.

8.7.Dar apeliantas nurodo patyręs neturtinę žalą dėl to, kad esant visoms sąlygoms teikti jį lygtinio paleidimo komisijai, skundžiamais raštais tai buvo atsisakyta padaryti, ir tokie pažeidimai jam sukėlė ir toliau sukelia ne tik traumuojančią patirtį, bet ir menkina jo žmogiškąjį orumą, sukelia neviltį ir kančias.

8.8.Nors šiuo metu jis atlieka bausmę ne Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime, bet Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje, tačiau teismo išaiškinimai lieka aktualūs jam atliekant bausmę ir kitoje institucijoje. Ta aplinkybė, kad jo skundas procesiniu sprendimu buvo perduotas nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui, nereiškia, kad jo skundo reikalavimai dėl tokio procesinio sprendimo tapo nepagrįsti ar nenagrinėtini.

Nuteistojo H. D. skundas atmetamas.

9.Nuteistasis H. D. kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2018 m. gegužės 29 d. raštą Nr. 96-2114 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2018 m. birželio 28 d. raštą Nr. 2S-2032 ir atlyginti neturtinę žalą (t.y. iš esmės dėl atsisakymo teikti jį lyginio paleidimo komisijai). Tokį prašymą grindė visų pirma EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendimu byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti), LR tarptautinių sutarčių įstatymu, oficialia konstitucine doktrina, Bausmių vykdymo kodekso 4 straipsnio nuostatomis, teismų kompetencija užpildyti įstatymų spragas. Apygardos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas teisingai taikė materialinės ir procesinės teisės normas bei priėmė pagrįstą sprendimą, kad nuteistojo H. D. prašymas negali būti tenkinamas.

9.1. Visų pirma pažymėtina, kad H. D. 2018 m. gegužės 2 d. pareiškimu Nr. 29-1239 kreipdamasis į Lukiškių tardymo – izoliatoriaus direktorių ir prašydamas jį teikti Lygtinio paleidimo komisijai remiasi ne BPK ar BVK nuostatomis, o EŽTT priimtu nutarimu Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (peticijos Nr. 22662/13 ir 7 kiti) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. kovo 19 d. pateiktomis pastabomis EŽTT dėl bylos priimtinumo ir esmės byloje Dardanskis ir kiti prieš Lietuvą.(b.l.30). Lukiškių TI-K direktorius 2018 m. gegužės 29 d. raštu Nr. 96-2114 nuteistąjį informavo, kad jo prašymas nebus tenkinamas(b.l. 27). Tokį direktoriaus atsakymą jis 2018 m. birželio 8 d. skundu apskundė nustatyta tvarka Kalėjimų departamento direktoriui. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2018 m. birželio 28 d. raštu 2S-2032 (b.l.15-16) atsakyta, jog Lukiškių TI-K priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio keisti ar naikinti nėra pagrindo. Atitinkamai 2019 m. balandžio10 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjų kolegijos nutartimi H. D. skundas dėl minėtų raštų panaikinimo ir neturtinės žalos priteisimo atmestas.

9.2. Teisėjų kolegija nesutinka su skundo argumentu, kad esant visoms sąlygoms teikti H. D. lygtinio paleidimo komisijai, buvo atsisakyta tai daryti. Pažymėtina, kad BK numato dvi skirtingas bausmes – laisvės atėmimą iki gyvos galvos ir terminuotą laisvės atėmimą. Nuteistųjų lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigų tvarka ir sąlygos nustatytos Bausmių vykdymo kodekso 7 skirsnyje (157–164 straipsniuose) ir Probacijos įstatyme. Bausmių vykdymo kodekse nebuvo numatyta lygtinio paleidimo galimybė asmenims nuteistiems laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (BVK 158 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Šiuo metu galiojantis (nuo 2019 m. balandžio 3 d.) BVK 167¹ straipsnis, Baudžiamojo kodekso 51 ir 97 straipsniais nustatyta nuteistiesiems paskirtos (atliekamos) laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės švelninimo galimybė teismine tvarka – laisvės atėmimo iki galvos bausmės pakeitimas į terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Pagal BVK 3 straipsnio 1 dalį bausmės vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus. H. D. 2013 m. birželio 14 d. Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu, kuris pakeistas 2015 m. birželio 30 d. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendžiu, nuteistas laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, todėl H. D. prašymas teikti jį lygtinio paleidimo komisijai, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą prašymo padavimo metu (t.y. 2018 m. gegužės – birželio mėnesiai), pagrįstai nebuvo tenkintas, ką konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

9.3.Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi nuo kitų valstybės valdžios institucijų, pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ir kitų asmenų. Todėl teismo nesaisto Lietuvos Respublikos Vyriausybės Pastabose byloje D. ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 74452/13, 48303/16 ir kiti) pateikta nuomonė dėl to, kokiu būdu turėtų būti šalinama teisės spraga dėl laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės peržiūros. Tokia formuojama šiuo klausimu ir teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. 1S-288-518/2018)

9.4. Nagrinėjamo klausimo kontekste neabejotinai svarbus EŽTT priimtas nutarimas Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (peticijos Nr. 22662/13 ir 7 kiti). EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. priėmė sprendimą byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą, kuriame nustatė, kad laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės reglamentavimas Lietuvoje, nenumatantis nuteistiesiems realios ir veiksmingai praktikoje taikomos laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės švelninimo galimybės, pažeidžia nuteistųjų teises įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnyje. EŽTT, konstatuodamas kankinimą uždraudžiančio Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą Lietuvoje, pripažino, šį pažeidimą nulemia galiojantis laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės reglamentavimas Lietuvoje, o ne atskiri prieš nuteistuosius priimti valstybės institucijų sprendimai, todėl, EŽTT vertinimu, siekiant nutraukti nuteistųjų pagrindinių teisių pažeidimus ir užkirsti kelią kitiems galimiems Konvencijos 3 straipsnio pažeidimams, būtini laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės reglamentavimo pakeitimai. Svarbu paminėti ir tai, kad H. D. dėl bausmės švelninimo kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą, kuris 2019 m. balandžio 8 d. nutartimi prašymą atmetė, paminėdamas ir tai, kad sprendime Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą nebuvo konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas nuteistojo H. D. atveju (Liteko sistemos duomenys).

9.5. Būtent atsižvelgiant į Lietuvos Respublikai nepalankų EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą, siekiant ištaisyti EŽTT konstatuotą Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą ir įgyvendinti veiksmingą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės peržiūrą, Lietuvos Respublikos Seimas 2019 m. kovo 21 d. priėmė eilę įstatymų, kurie galioja nuo 2019 m. balandžio 3 d.: 1) Bausmių vykdymo kodekso 69, 137, 140 ir 157 straipsnių pakeitimo ir kodekso papildymo 167¹ straipsniu įstatymą Nr. XIII-2007; 2)Baudžiamojo kodekso 51 ir 97 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XIII-2005;3) Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso papildymo 360¹straipsniu įstatymą Nr. XIII-2006.

9.6. Buvusi teisės spraga šiuo metu yra pašalinta pakeitus nacionalinį teisinį reguliavimą. Įstatyme numatyta nuteistiesiems paskirtos (atliekamos) laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės švelninimo galimybė teismine tvarka – laisvės atėmimo iki galvos galvos bausmės pakeitimas į terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Nustatytas dviejų pakopų (mišrus) progresyvaus bausmių atlikimo principu pagrįstas laisvės atėmimo iki gyvos galvos švelninimo modelis, kurio esmę sudaro tai, kad pirmiausia laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė keičiama terminuotu laisvės atėmimu ir po to sprendžiamas klausimas dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos taikymo. Galiojančioje BK 51 straipsnio 2 dalies redakcijoje yra numatyta, kad, nuteistajam atlikus dvidešimt metų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės, klausimą dėl jam paskirtos laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės pakeitimo terminuoto laisvės atėmimo bausme nagrinėja ir išsprendžia teismas pagal bausmę vykdančios institucijos teikimą. BVK 167¹ straipsnio 1 dalis nustato, kad tik ne mažiau kaip dvidešimt metų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės atlikęs nuteistasis gali pateikti bausmę vykdančiai institucijai prašymą dėl kreipimosi į teismą, kad jam paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė būtų pakeista terminuoto laisvės atėmimo bausme. Pagal BVK 157 straipsnio 2 dalies 2 punktą teikti Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijai prašymus lygtinai paleisti iš pataisos įstaigos nuteistieji gali ne anksčiau kaip likus mėnesiui iki laiko, kai jie faktiškai bus atlikę atitinkamą šiame įstatyme numatytą minimalią paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalį: pusę paskirtos laisvės atėmimo bausmės – nuteistieji už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, kuriems paskirta bausmė viršija šešerius metus, taip pat nuteistieji, kuriems paskirta bausmė viršija trejus metus laisvės atėmimo, bet neviršija dešimties metų laisvės atėmimo, taip pat nuteistieji, kuriems BK 51 straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė buvo pakeista terminuoto laisvės atėmimo bausme.

9.7. Atsižvelgiant į nurodytą, šiuo metu nebėra pagrindo Vilniaus apygardos teismui teisės reguliavimo spragos užpildyti ad hoc, kaip kad prašo H. D., nes įstatyme nustatyta aiški tvarka, kada ir kaip nuteistasis gali kreiptis dėl laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės peržiūros, taip pat nustato kokius kriterijus turi atitikti nuteistasis, norėdamas pateikti tokį prašymą, įstatymas aiškiai reglamentuoja terminus, kuriems suėjus, galima teikti prašymus Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijai lygtinai paleisti iš pataisos įstaigos asmenims, kuriems Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 51 straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė buvo pakeista terminuoto laisvės atėmimo bausme ir pan. Duomenų, kad H. D. atitinka įstatyme nustatytas sąlygas, t.y. kad H. D. paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė buvo pakeista į terminuotą laisvės atėmimo bausmę, kad jis atlikęs įstatyme nustatytą privalomą terminuoto laisvės atėmimo bausmės dalį, nėra.

9.8. H. D. skunde teigė, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos Seimo 2019 m. kovo 21 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 51 ir 97 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XIII-2005, bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 360¹ straipsnio 1 dalimi (įstatymo Nr. XIII-2006 redakcija), nes jo skundžiamų raštų surašymo metu (2018 m. gegužės 29 d. ir 2018 m. birželio 28 d.) tokio teisinio reguliavimo nebuvo ir institucijos negalėjo remtis būsimu teisiniu reguliavimu ir tokiu būdu atsisakyti vykdyti joms tenkančią pareigą tiesiogiai vykdyti Konvenciją ir EŽTT sprendimus. Tačiau toks aiškinimas nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas priimdamas procesinį sprendimą, o ir institucijos atsakydamos į H. D. raštus, rėmėsi esamu (galiojančiu) teisiniu reglamentavimu, nes bausmės vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius įstatymus (BVK 3 straipsnio 1 dalis).

9.9. Dar pažymėtina, kad teikdamas prašymą Lukiškių TI-K H. D. išreiškė prašymą teikti jį lygtiniam paleidimui. Tačiau pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog tai, kad EŽTT sprendime akcentavo būtinybę Lietuvoje įgyvendinti veiksmingą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės peržiūrą, savaime nereiškia, jog ši peržiūra turi būti realizuojama per lygtinio paleidimo iš pataisos namų institutą, o būtent, tenkinant pareiškėjo prašymą Lukiškių TI-K administracijai teikti jį Lygtinio paleidimo komisijai, nesant norminės bazės (tuo metu), reglamentuojančios tokio nuteistojo teikimo Lygtinio paleidimo komisijai sąlygas.

9.10. Nuteistasis didžiąją dalį skundo argumentų skyrė EŽTT praktikos (ypač EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendimo byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą ) ir Konvencijos nuostatų vertinimui, siekiant paneigti BVK 158 straipsnio pagrįstumą (ir konstitucingumą). Kaip jau minėta iki 2019 m. balandžio 3 d. BVK 158 straipsnis nustatė, kad lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigų netaikomas laisvės atėmimu iki gyvos galvos nuteistiems asmenims. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog skunde nurodytas EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendimas byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą, akcentavo kankinimą uždraudžiančio Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą Lietuvoje, pripažino, šį pažeidimą nulemia galiojantis laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės reglamentavimas Lietuvoje, o ne atskiri prieš nuteistuosius priimti valstybės institucijų sprendimai. Reaguojant į minėtą sprendimą, buvo parengti aukščiau minėti įstatymų projektai, kurie šiai dienai priimti ir galioja, t.y. buvęs reglamentavimas pakeistas, o esamas užtikrina Lietuvos baudžiamųjų įstatymų atitikmenį Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos dokumentams. Dar šiame kontekste pažymėtina, jog nuteistojo nurodyti EŽTT sprendimai, nei Europos Tarybos, nei ES dokumentai valstybėms narėms nenumato draudimo taikyti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, o EŽTT jurisprudencijoje taip pat nėra jokių teiginių, konstatuojančių, kad ši bausmė prieštarauja Konvencijai. Taigi nuteistojo atlikta EŽTT sprendimų ir teismų praktikos analizė nėra teisinga, nes Lietuvoje teisinis reglamentavimas šiai dienai yra pasikeitęs.

9.11. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama nustatytų faktinių aplinkybių visumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti iš valstybės 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo laikytinas nepagrįstu. H. D. neturtinės žalos atsiradimą kildina iš to, kad esant jo nuomone visoms sąlygoms, sudarančioms pagrindą teikti jį lygtinio paleidimo komisijai, skundžiamais raštais tai buvo atsisakyta padaryti ir jis toliau privalo būti laikomas kankinančio elgesio sąlygomis Konvencijos 3 straipsnio prasme. Tačiau, priešingai nei teigia pareiškėjas, sąlygų teikti jį lygtinio paleidimo komisijai, nebuvo. Akcentuotina, kad tokių sąlygų nenustatė ir aukštesnysis teismas. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas nurodė, tik abstrakčius argumentus, išreiškė bendro pobūdžio nusiskundimus ir nepateikė įrodymų, pagrindžiančių valdžios institucijų civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir patirtos žalos realų dydį, todėl jo reikalavimas priteisti iš valstybės 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą atmestas pagrįstai.

9.12. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 10 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl ją naikinti dėl skunde išdėstytų motyvų nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 straipsnio 8 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo H. D. skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 10 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.