Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Rūta Mickevičienė, sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo I. V. gynėjos advokatės Loretos Guižauskienės skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 21 d. nutarties, kuria kaltinamajam I. V. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas 3 mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2015 m. sausio 22 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje I. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 147 straipsnio 2 dalį (6 veikos) kaltinamas tuo, kad nuo 2012 metų rudens (ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytos datos) iki 2013 m. liepos 22 d., skirtingais laikotarpiais, veikdamas kartu su įvairių sudėčių organizuotomis grupėmis, t. y. A. N., A. B., R. S., A. L., su Marijampolės pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliekančiais M. Z., S. Ž. ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais organizuotų grupių nariais, turėdamas tikslą bendrininkų ir kitų asmenų naudai apgaule įgyti svetimą turtą – lėšas, kiekvienam iš jų atliekant tam tikras užduotis ar skirtingą vaidmenį, iš anksto susitaręs su jais daryti labai sunkius nusikaltimus – verbuoti, perleisti, gabenti ir išnaudoti nukentėjusius asmenis nusikalstamoms veikoms – sukčiavimams daryti Vokietijos Federacinėje Respublikoje (toliau – ir VFR), kartu su M. Z. organizavo prekybą žmonėmis, pasinaudodamas nukentėjusiųjų A. G., R. S. ir V. S. pažeidžiamumu, panaudodamas apgaulę, juos verbavo ir sudarė sąlygas jiems gabenti į VFR nurodytoms nusikalstamoms veikoms daryti.

I. V. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį kaltinamas dar ir dėl to, kad jis, veikdamas kartu su bendrininkų grupe, t. y. A. N., neturėdamas teisinio pagrindo, atvirai, savo naudai, grasindami panaudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį K. J., vertė jį perduoti didesnį, nei prievolės apimtis, turtą.

Be to, I. V. pagal BK 259 straipsnio 1 dalį kaltinamas ir tuo, kad jis, nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos tikslios datos iki 2013 m. liepos 22 d., 15.30 val., neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė narkotines ir psichotropines medžiagas iki tol, kol visas neteisėtai laikytas narkotines ir psichotropines medžiagas kratos metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.

I. V. taip pat kaltinamas ir pagal BK 253 straipsnio 1 dalį tuo, kad jis nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos tikslios datos iki 2013 m. liepos 22 d., 15.35 val., neturėdamas leidimo, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), laikė šaunamąjį ginklą, 16 vnt. pirmos grupės šaudmenų, 3 vnt. antros grupės šaudmenų, 8 vnt. 9 mm kalibro šovinių su guminėmis kulkomis, 17 vnt. šaudmenų iki tol, kol šaunamąjį ginklą bei šaudmenis kratos metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.

I. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 140 straipsnį 2013 m. liepos 22 d. buvo laikinai sulaikytas, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 23 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas 2 mėnesiams. Vėlesnėmis teismų nutartimis I. V. taikytos kardomosios priemonės – suėmimo terminas buvo tęsiamas.

Teismo posėdyje kaltinamojo I. V. gynėja prašė skundą tenkinti, o prokurorė prašė jį atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Skundžiama nutartis yra pagrįsta ir teisėta. Apygardos teismas, pratęsdamas I. V. kardomosios priemonės – suėmimo terminą 3 mėnesiams, įvykdė realų, konstitucinėmis normomis pagrįstą, teisingumą, teisingai įvertino visas teisiškai reikšmingas aplinkybes kardomajai priemonei – suėmimui pratęsti. Teismas nepažeidė nei BPK 119, 121, 122 ir 127 straipsnių normų, nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų, pagal kurias niekam negali būti atimta laisvė kitaip, kaip tik tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas.

Žemesnės instancijos teismas nutartyje pagrįstai konstatavo, kad baudžiamosios bylos medžiagoje yra pakankamai duomenų, suteikiančių pagrindą pagrįstai manyti, jog I. V. galbūt padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, nes šią teismo išvadą pagrindžia bylos duomenys: iš dalies paties I. V., nukentėjusiųjų K. J., V. S., ir kitų, liudytojų A. S., T. M., A. K. ir kitų parodymai, kratos, daiktų apžiūros, asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės ir įrašų darymo protokolai, specialistų išvados, tarnybiniai pranešimai bei kita bylos medžiaga (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Kaip žinia, pratęsiant suėmimo terminą, suimtojo kaltės klausimas nesprendžiamas ir byloje esantys duomenys dėl asmeniui inkriminuojamų veikų vertinami tiek, kiek jie susiję su suėmimo taikymo (pratęsimo) pagrindų ir sąlygų nustatymu, o pratęsiant kardomąją priemonę nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant galutinį teismo sprendimą.

Nesutiktina su kaltinamojo gynėjos skundo argumentais, kad teismas be pagrindo suėmimą pratęsė pagal BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktus. Teismas padarė įrodymais pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra išnykę BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose įtvirtinti kardomosios priemonės – suėmimo pratęsimo pagrindai.

Gynėja skunde teisingai tvirtina, kad kaltinimas sunkių ir labai sunkių nusikaltimų padarymu bei gresianti griežta laisvės atėmimo bausmė nėra absoliuti sąlyga neribotą laiką taikyti griežčiausią kardomąją priemonę, kai kitos aplinkybės neduoda pagrindo manyti, jog kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo. Tačiau pagal formuojamą teismų praktiką nusikaltimo sunkumas ir sankcijoje nustatyta griežta laisvės atėmimo bausmė pripažintina ta aplinkybe, kuria remiantis galima daryti išvadą, jog asmuo bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, ir šios aplinkybės iš esmės pakanka tam, kad asmeniui būtų skirtas arba pratęstas suėmimas vadovaujantis BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Be to, priešingai nei teigia gynėja, byloje yra ir kitų aplinkybių, pagrindžiančių šį manymą. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas šio suėmimo pratęsimo pagrindo buvimą, pagrįstai atsižvelgė ne tik į tai, kad suimtajam I. V. inkriminuojamas nusikaltimas, nustatytas BK 147 straipsnio 2 dalyje, priskirtinas prie labai sunkių tyčinių nusikaltimų žmogaus laisvei, už kurio padarymą įstatymų leidėjas yra nustatęs tik su laisvės atėmimu susijusią griežtą bausmę, I. V. taip pat kaltinamas padaręs 2 apysunkes nusikalstamas veikas ir baudžiamąjį nusižengimą, bet įvertino ir tai, jog suimtasis I. V. iki suėmimo nedirbo, nevedęs, byloje nėra duomenų, kad iki suėmimo būtų turėjęs legalų ir teisėtą pragyvenimo šaltinį, turi ryšių užsienyje, nes nusikaltimas padarytas ir užsienyje – VFR. Taigi, nepaisant to, kad kaltinamasis turi nepilnamečių išlaikytinių, iki suėmimo buvo registruotas darbo biržoje, turi deklaruotą gyvenamą vietą, pirmiau aptartų duomenų visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog apygardos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad I. V. nėra saistomas stipriais socialiniais ryšiais su visuomene ir (ar) šeima, turėdamas ryšių užsienyje ir siekdamas išvengti griežtos baudžiamosios atsakomybės, gali bėgti (slėptis) nuo teismo (BPK 122 straipsnio 2 ir 8 dalys).

Susiklosčiusioje teismų praktikoje nurodoma, kad pagrįstą manymą, jog asmuo darys naujus BPK 122 straipsnio 4 dalyje nustatytus nusikaltimus, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmenį padarant nusikaltimus, įtarimas kelių nusikaltimų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veiklos bei kiti duomenys. Įvertinęs tai, kad kaltinamajam inkriminuotos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 147 straipsnio 2 dalyje ir 181 straipsnio 1 dalyje, aprėpia BPK 122 straipsnio 4 dalyje reglamentuojamą nusikalstamų veikų sąrašą; nusikalstamos veikos pavojingumą, pobūdį, sunkumą, mastą; jog kaltinamasis anksčiau teistas užsienyje (ši aplinkybė rodo, kad I. V. linkęs nesilaikyti nustatytų elgesio taisyklių); galbūt BK 147 straipsnio 2 dalyje nustatytą jam inkriminuotą veiką padarė organizuotai veikdamas su kitais asmenimis, o jo vaidmuo darant jam inkriminuojamą veiką nebuvo antraeilis; nusikalstama veika galbūt buvo gerai suplanuota, veikiama ne tik Lietuvoje, bet ir VFR, siekiant turtinės naudos; kaip minėta, iki sulaikymo nedirbo, neturėjo legalaus pragyvenimo šaltinio, aukštesnės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad nėra išnykęs ir BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas sulaikymo termino pratęsimo pagrindas (suimtasis, būdamas laisvėje, gali daryti naujus nusikaltimus).

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, aukštesnės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad paskyrus suimtajam I. V. švelnesnę kardomąją priemonę – užstatą nebus pasiekti BPK 119 straipsnyje nustatyti tikslai ir tuo pačiu konstatuoja, jog nėra pagrindo suimtąjį paleisti į laisvę (BPK 122 straipsnio 7 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kiek ilgai kardomoji priemonė turi būti taikoma, kada ji gali būti griežtinama, švelninama ir (ar) jos taikymas praranda tikslingumą, teismas vertina kiekvienu konkrečiu atveju pagal byloje nustatytas aplinkybes. Ši baudžiamoji byla yra ypatingai sudėtinga (5 kaltinamieji, kuriems kartu pareikšta 28 kaltinimai, daug nukentėjusiųjų, liudytojų), didelės apimties (19 tomų), perduota teismui ir paskirta nagrinėti teisiamajame posėdyje. Teismas privalo užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese, netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme, užkirsti kelią daryti naujus nusikaltimus. Paskirta griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas neabejotinai varžo kaltinamojo I. V. teises bei laisves, tačiau šioje baudžiamojoje byloje teigti, kad kaltinamojo teisės bei laisvės suvaržytos pažeidžiant proporcingumo principą ir (ar) proceso teises, nėra pagrindo. I. V. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas adekvati jo tikėtinai padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui, sunkumui, pateisinama tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo taikymo kontekste. Kaltinamasis yra suimtas 18 mėnesių. Toks suėmimo terminas nėra neleistinos trukmės. Kita vertus, maksimalus leistinas suėmimo taikymo kaltinamajam terminas bylos nagrinėjimo teisme stadijoje nei baudžiamojo proceso įstatyme, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatose nėra konkrečiai apibrėžtas.

Kaltinamojo gynėjos skunde akcentuojamos aplinkybės dėl kaltinamojo sugyventinės gaunamų legalių pajamų, iš kurių neva šeima ir gyveno (pastebėtina, kad I. V. sugyventinė UAB „Skorpiono takas“ dirba tik nuo 2014 m. kovo 14 d., I. V. jam inkriminuojamas veikas galbūt padarė nuo 2012 metų rudens iki 2013 m. liepos 22 d, o suimtas 2013 m. liepos 23 d.), prosenelės sveikatos problemų, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, kurios, kaip konstatuota pirmiau, pagrįstos bylos duomenimis. Aplinkybė, kad žemesnės instancijos teismas nevertino bylos duomenų taip, kaip būtų palankiau I. V., nesuponuoja išvados, jog teismas neteisingai išsprendė suėmimo pratęsimo klausimą ir nesuteikia pagrindo naikinti apskųstą nutartį.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 130 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

kaltinamojo I. V. gynėjos advokatės Loretos Guižauskienės skundą atmesti.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.