Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

gynėjams advokatams Aleksandrui Palamarčuk, Valdui Burneikiui, Aldevinui Švedui, Loretai Guižauskienei, Gintarei Leškevičienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų S. Ž., A. N., I. V., M. Z., nuteistojo A. B. gynėjos advokatės Gintarės Leškevičienės, Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro A. N. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunkčiu, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės dalinio bausmių sudėjimo bei apėmimo būdais subendrintos ir A. N. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 9 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, dalimis, 5 dalies 2 punktu, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunkčiu, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės apėmimo būdu subendrintos ir A. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 4 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Solidariai iš A. N., I. V., M. Z. ir S. Ž. nukentėjusiajam V. S. priteista 4000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Solidariai iš A. N. ir I. V. nukentėjusiajam K. J. priteista 275,14 Eurturtinei ir 200 Eurneturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo V. K. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Advokato Daliaus Poviliaus prašymas iš nuteistųjų Lietuvos Caritui priteisti 2600 Lt (753,01 Eur) atmestas.

Laikino nuosavybės teisės apribojimo į I. V. priklausančias pinigines lėšas – 466,12 Lt ir 30 Eur (viso 164,99 Eur), į A. B. priklausančias pinigines lėšas – 18 383 Lt (5324,08 Eur) terminas pratęstas iki nuosprendžiu priteistų civilinių ieškinių išieškojimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. N., I. V., A. B., M. Z. ir S. Ž. nuteisti už tai, kad jie su asmenimis, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas (R. S. ir A. L.) ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais organizuotų grupių nariais, nuo 2012 m. rudens, ikiteisminio tyrimo bei teismo metu tiksliai nenustatytos datos, iki 2013 m. liepos 22 d., skirtingais laiko tarpais, veikdami įvairių sudėčių organizuotose grupėse, turint tikslą bendrininkų ir kitų asmenų naudai apgaule įgyti svetimą turtą – pinigines lėšas, kiekvienam iš jų atliekant tam tikras užduotis ar skirtingą vaidmenį, iš anksto susitarė daryti labai sunkius nusikaltimus – verbuoti, gabenti asmenis į Vokietijos Federacinę Respubliką (toliau – VFR) siekiant juos išnaudoti nusikalstamoms veikoms – sukčiavimams daryti, o būtent:

A. N., I. V.,A. B., A. L. ir (duomenys neskelbtini) PN laisvės atėmimo bausmę atliekantys S. Ž. bei M. Z.,veikdami organizuotoje grupėje kartu su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais organizuotos grupės nariais, laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 22 d. iki 2013 m. gegužės 8 d., vykdydami 2013 m. kovo 22 d. I. V. ir M. Z. užmaskuotos formos bendrą susitarimą verbuoti, gabenti asmenis į VFR siekiant juos išnaudoti nusikalstamoms veikoms – sukčiavimams daryti, t.y. organizavus prekybą žmonėmis, kiekvienam iš organizuotos grupės narių atliekant savo užduotį siekiant bendrų organizuotos grupės tikslų, A. L. nuo 2013 m. balandžio mėnesio, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytos dienos, iki 2013 m. gegužės 3 d. iš anksto žinodamas apie nukentėjusiojo A. G. sunkią materialinę padėtį, dėl to, kad jis neturi nuolatinio darbo ir pastovaus pragyvenimo šaltinio, t.y. pasinaudodamas nukentėjusiojo pažeidžiamumu, paskambino telefonu ir žinodamas, kad nukentėjusysis bus išnaudojamas nusikalstamoms veikoms VFR daryti, panaudodamas apgaulę pasiūlė poilsį VFR, o nukentėjęs patikėjęs melagingais pažadais su pasiūlymu sutiko, tokiu būdu užverbavo nukentėjusįjį ir nupirkęs bilietus į autobusą vykstantį maršrutu Ryga–Štutgartas, kartu su A. B. pastarojo vairuojamu automobiliu „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2013 m. gegužės 3 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, nukentėjusįjį iš (duomenys neskelbtini) miesto nuvežė į (duomenys neskelbtini) autobusų stotį, adresu (duomenys neskelbtini), kur tą pačią dieną įsodino į autobusą ir apie 16 val. išgabeno į VFR, o A. N., atlikdamas savo užduotį, gavęs informaciją iš A. B. apie nukentėjusiojo išgabenimą, telefonu informavo I. V., o šis M. Z., kuris turimą informaciją perdavė S. Ž., tokiu būdu perleido nukentėjusįjį S. Ž. kontrolei, kuris pasinaudodamas nukentėjusiojo priklausomumu – piniginių lėšų trūkumu bei pažeidžiamumu – kalbos nemokėjimu, buvimu užsienio valstybėje, telefonu toliau iki 2013 m. gegužės 8 d. kontroliavo nukentėjusįjį, kad kiti nenustatyti organizuotos grupės nariai išnaudotų jį nusikalstamų veikų darymui, taip veikdami šios sudėties organizuota grupe, pasinaudodami A. G. pažeidžiamumu, I. V. ir M. Z. organizavo nukentėjusiojo verbabimą, A. B. gabeno nukentėjusįjį, A. N. perleido jį kitiems organizuotos grupės nariams S. Ž. A. G. kontroliavo, kad kiti grupės nariai jį išnaudotų nusikalstamoms veikoms – sukčiavimams VFR daryti.

Be to, A. N., I. V., M. Z. ir S. Ž., nuo 2013 m. kovo 22 d. iki 2013 m. balandžio 6 d. veikdami organizuota grupe ir su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais organizuotos grupės nariais, vykdydami 2013 m. kovo 22 d. I. V. ir (duomenys neskelbtini) PN laisvės atėmimo bausmę atliekančio M. Z. užmaskuotos formos bendrą susitarimą verbuoti, gabenti asmenis į VFR siekiant juos išnaudoti nusikalstamoms veikoms – sukčiavimams daryti, t.y. organizavus prekybą žmonėmis, kiekvienam iš organizuotos grupės narių atliekant savo užduotį, siekiant bendrų organizuotos grupės tikslų, A. N., vykdydamas I. V. ir M. Z. bendrą susitarimą, 2013 m. balandžio 1 d. telefonu susisiekė su S. Ž. ir su juo užmaskuota forma aptarė asmenų, reikalingų nusikalstamų veikų darymui, verbavimo,gabenimo aplinkybes, po ko A. N., siekdamas bendrų organizuotos grupės tikslų, atlikdamas savo užduotį, iš anksto žinodamas apie nukentėjusiojo V. S. pažeidžiamumą, t.y. apie sunkią materialinę padėtį, dėl to, kad jis neturi nuolatinio darbo ir pastovaus pragyvenimo šaltinio, sunkią nukentėjusiojo žmonos A. S. sveikatos būklę dėl nėštumo, bei po A. N., 2012 m. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, susitikimo metu nukentėjusiojo atžvilgiu panaudotų grasinimų fiziškai susidoroti su juo ir jo šeima, jeigu šis ateityje atsisakys važiuoti į VFR daryti nusikaltimų, 2013 m. balandžio 2 d. A. N. paskambino telefonu nukentėjusiajam ir nurodė važiuoti į VFR daryti nusikalstamų veikų, tokiu būdu užverbavo nukentėjusįjį, po ko laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 2 d. iki 2013 m. balandžio 4 d. A. N., įvykusio tarpusavio susitikimo metu šalia prekybos centro „IKI“, esančio (duomenys neskelbtini), nukentėjusiajam padavė 300 eurų kelionei bei tuo pačiu nurodė autobuso vairuotojo, neturėjusio tyčios padaryti nusikalstamos veikos, telefono numerį, su kuriuo susisiekus nukentėjusysis bus nuvežtas į VFR, V. S. įvykdžius jo nurodymą, t.y. telefonu susisiekus su autobuso vairuotoju, 2013 m. balandžio 4 d. apie 11 val., nukentėjusysis iš autobusų stoties, esančios (duomenys neskelbtini), mikroautobusu buvo nugabentas į VFR, po ko apie nukentėjusiojo išgabenimą A. N. telefonu informavo S. Ž., tokių būdu perleido nukentėjusįjį pastarojo kontrolei, kuris pasinaudodamas nukentėjusiojo priklausomumu – piniginių lėšų trūkumu bei pažeidžiamumu – kalbos nemokėjimu, būvimu užsienio valstybėje, telefonu toliau iki 2013 m. balandžio 6 d. kontroliavo nukentėjusįjį, kad kiti nenustatyti organizuotos grupės nariai išnaudotų jį nusikalstamų veikų darymui, taip veikdami šios sudėties organizuota grupe, pasinaudodami V. S. pažeidžiamumu, I. V. ir M. Z. organizavo nukentėjusiojo verbavimą, A. N. jį verbavo, gabeno bei perleido nukentėjusįjį kitiems organizuotos grupės nariams,o S. Ž. V. S. kontroliavo, kad kiti grupės nariai jį išnaudotų nusikalstamoms veikoms – sukčiavimams VFR daryti.

Be to, A. N. I. V., nuo 2012 m. rudens, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytos datos, iki 2013 m. sausio 30 d., veikdamas organizuota grupe kartu su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais organizuotos grupės nariais, vykdydami bendrą susitarimą verbuoti, gabenti asmenis į VFR siekiant juos išnaudoti nusikalstamoms veikoms – sukčiavimams daryti, A. N. siekdamas bendrų organizuotos grupės tikslų, iš D. A., kuris šiuo metu atlieką bausmę VFR, gavo nukentėjusiojo R. S. kontaktinį telefono numerį ir iš anksto žinodamas apie nukentėjusiojo sunkią materialinę padėtį, dėl to, kad jis neturi nuolatinio darbo ir pastovaus pragyvenimo šaltinio, t.y. pasinaudodamas nukentėjusiojo pažeidžiamumu, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu paskambino ir neįvardindamas tikrojo susitikimo tikslo pasiūlė susitikti šalia parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną ir laiku nukentėjusiajam atvykus į nurodytą vietą, ten atvykę automobiliu, laukė A. N. ir I. V., kurie atlikdami savo užduotį, iš anksto žinodami, kad nukentėjusysis bus išnaudojamas nusikalstamoms veikoms VFR daryti, panaudodami apgaulę pasiūlė gerai apmokamą darbą VFR neįvardindami tikrojo darbo pobūdžio, o nukentėjęs patikėjęs melagingais pažadais su pasiūlymu sutiko, tokiu būdu užverbavo nukentėjusįjį ir praėjus keletui dienų po susitikimo, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą mėnesį bei dieną, telefonu su nukentėjusiuoju susisiekęs tyrimo metu nenustatytas asmuo jam nurodė, tos pačios dienos 10 val. ryto ateiti prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), nukentėjusiajam nurodytu laiku atvykus į nurodytą vietą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo automobiliu „VW PASSAT“, valstybinio numerio ženklai nenustatyti, nugabeno nukentėjusįjį R. S. į VFR, kur kiti nenustatyti organizuotos grupės nariai, pasinaudodami nukentėjusiojo priklausomumu – piniginių lėšų trūkumu bei pažeidžiamumu – kalbos nemokėjimu, buvimu užsienio valstybėje, išnaudojo nusikalstamų veikų darymui, taip A. N. ir I. V., veikdami šios sudėties organizuota grupe, pasinaudodami R. S. pažeidžiamumu, panaudodami apgaulę, verbavo nukentėjusįjį nusikalstamoms veikoms – sukčiavimams VFR daryti.

Be to, A. N. ir I. V., nuo 2013 m. kovo 14 d. iki 2013 m. balandžio 13 d., veikdami organizuota grupe kartu su R. S., ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais organizuotos grupės nariais, vykdydamas bendrą susitarimą verbuoti, gabenti asmenis į VFR siekiant juos išnaudoti nusikalstamoms veikoms – sukčiavimams daryti, siekdamas bendrų organizuotos grupės tikslų, atlikdami savo užduotį, iš anksto žinodami apie nukentėjusiojo V. S. pažeidžiamumą, t.y. apie sunkią materialinę padėtį, dėl to, kad jis neturi nuolatinio darbo ir pastovaus pragyvenimo šaltinio, sunkią nukentėjusiojo žmonos A. S. sveikatos būklę dėl nėštumo bei po. A. N., 2012 m. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) mieste, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, susitikimo metu nukentėjusiojo atžvilgiu panaudotų grasinimų fiziškai susidoroti su juo ir jo šeima, jeigu šis ateityje atsisakys važiuoti į VFR daryti nusikaltimų, A. N., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną ir laiku, suorganizavo nukentėjusiojo V. S. susitikimą prie prekybos centro „Maxima“, esančio (duomenys neskelbtini), kuomet A. N. ir I. V. atvykę automobiliu „OPEL ZAFIRA COMFORT DTI“, VIN kodas (duomenys neskelbtini), valstybinio numerio ženklai nenustatyti, nurodė V. S. važiuoti į VFR daryti nusikalstamų veikų, tokiu būdu užverbavo nukentėjusįjį, po ko ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną bei laiku nukentėjusiajam atvykus į iš anksto nurodytą tiksliai tyrimo metu nenustatytą vietą, (duomenys neskelbtini), R. S. automobiliu „OPEL ZAFIRA“ VIN kodas (duomenys neskelbtini), valstybinio numerio ženklai nenustatyti, nugabeno V. S. į VFR, kur kiti nenustatyti organizuotos grupės nariai pasinaudodami nukentėjusiojo priklausomumu – piniginių lėšų trūkumu bei pažeidžiamumu – kalbos nemokėjimu, buvimu užsienio valstybėje išnaudojo nusikalstamų veikų darymui, taip A. N. ir I. V., veikdami šios sudėties organizuota grupe, pasinaudodamas V. S. pažeidžiamumu, panaudodamas grasinimus verbavo nukentėjusįjį nusikalstamoms veikoms – sukčiavimams VFR daryti.

Be to, A. N. ir I. V.,veikdami organizuota grupe kartu su R. S. ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais organizuotos grupės nariais, vykdydami bendrą susitarimą verbuoti, gabenti asmenis į VFR siekiant juos išnaudoti nusikalstamoms veikoms – sukčiavimams daryti, A. N., siekdamas bendrų organizuotos grupės tikslų, atlikdamas savo užduotį, iš anksto žinodamas apie V. S. pažeidžiamumą, t.y. apie sunkią materialinę padėtį, dėl to, kad jis neturi nuolatinio darbo ir pastovaus pragyvenimo šaltinio, sunkią nukentėjusiojo žmonos A. S. sveikatos būklę dėl nėštumo bei po A. N., 2012 m. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, susitikimo metu nukentėjusiojo atžvilgiu panaudotų grasinimų fiziškai susidoroti su juo ir jo šeima, jeigu šis ateityje atsisakys važiuoti į VFR daryti nusikaltimų, 2013 m. gegužės 20 d. A. N. paskambino nukentėjusiajam telefonu ir nurodė važiuoti į VFR daryti nusikalstamų veikų, tokiu būdu užverbavo nukentėjusįjį, o I. V., siekdamas bendrų organizuotos grupės tikslų, atlikdamas savo užduotį, laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 4 d. iki 2013 m. gegužės 26 d., rūpinosi nukentėjusiojo V. S. gabenimui skirtos transporto priemonės paieškomis ir radęs automobilį „AUDI A4“ Didžiosios Britanijos valstybiniais numerio ženklais (duomenys neskelbtini), jį perdavė R. S., kuris 2013 m. gegužės 26 d. apie 5 val. ryto atvykęs prie nukentėjusiojo namų, esančių (duomenys neskelbtini), iš ten minėtu automobiliu jį nugabeno į VFR, kur kiti nenustatyti organizuotos grupės nariai pasinaudodami nukentėjusiojo priklausomumu – piniginių lėšų trūkumu bei pažeidžiamumu – kalbos nemokėjimu, buvimu užsienio valstybėje, išnaudojo nusikalstamų veikų darymui, taip A. N., veikdamas šios sudėties organizuota grupe,pasinaudodami V. S. pažeidžiamumu, panaudodamas grasinimus, verbavo, nukentėjusįjį, o I. V. sudarė sąlygas gabenti nukentėjusįjį į VFR nusikalstamoms veikoms – sukčiavimams daryti.

Be to, A. N. ir I. V.,veikdami organizuota grupe kartu su R. S. ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais organizuotos grupės nariais, vykdydami bendrą susitarimą verbuoti, gabenti asmenis į VFR siekiant juos išnaudoti nusikalstamoms veikoms – sukčiavimams daryti, siekdami bendrų organizuotos grupės tikslų, atlikdami savo užduotį, iš anksto žinodami apie nukentėjusiojo V. S. pažeidžiamumą, t.y. apie sunkią materialinę padėtį, dėl to, kad jis neturi nuolatinio darbo ir pastovaus pragyvenimo šaltinio, sunkią nukentėjusiojo žmonos A. S. sveikatos būklę dėl nėštumo bei po A. N., 2012 m. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) mieste, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, susitikimo metu nukentėjusiojo atžvilgiu panaudotų grasinimų fiziškai susidoroti su juo ir jo šeima, jeigu šis ateityje atsisakys važiuoti į VFR daryti nusikaltimų, 2013 m. liepos 19 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, abu nuvyko pas V. S. į namus, esančius (duomenys neskelbtini), ir nurodė važiuoti į VFR daryti nusikalstamų veikų, tokiu būdu užverbavo nukentėjusįjį, po ko I. V. 2013 m. liepos 20 d., apie 19 val., R. S. perdavė nukentėjusiojo V. S. gabenimui skirtą automobilį „AUDI A4“ Didžiosios Britanijos valstybiniais numerio ženklais (duomenys neskelbtini), kuriuo R. S. 2013 m. liepos 21 d., apie 7 val. 30 min. ryto, atvykęs prie nukentėjusiojo namų, esančių (duomenys neskelbtini), iš ten jį nugabeno į VFR, kur kiti nenustatyti organizuotos grupės nariai pasinaudodami nukentėjusiojo priklausomumu – piniginių lėšų trūkumu bei pažeidžiamumu – kalbos nemokėjimu, buvimu užsienio valstybėje, išnaudojo nusikalstamų veikų darymui, taip jie veikdami šios sudėties organizuota grupe, pasinaudodami V. S. pažeidžiamumu, verbavo, nukentėjusįjį nusikalstamoms veikoms – sukčiavimams VFR daryti.

Be to, A. N., nuo 2012 m. rudens, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytos datos, iki 2013 m. sausio 30 d., veikdamas organizuota grupe kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais organizuotos grupės nariais, vykdydamas bendrą susitarimą verbuoti, gabenti asmenis į VFR siekiant juos išnaudoti nusikalstamoms veikoms – sukčiavimams daryti, jis, t.y. A. N., siekdamas bendrų organizuotos grupės tikslų, atlikdamas savo užduotį, iš D. A., kuris šiuo metu atlieką bausmę VFR, gavo nukentėjusiojo V. S. kontaktinį telefono numerį ir iš anksto žinodamas apie sunkią nukentėjusiojo materialinę padėtį, dėl to, kad jis neturi nuolatinio darbo ir pastovaus pragyvenimo šaltinio, t.y. pasinaudodamas nukentėjusiojo pažeidžiamumu, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku paskambino telefonu ir neįvardindamas tikrojo susitikimo tikslo pasiūlė susitikti šalia prekybos centro „IKI“, esančio (duomenys neskelbtini), kur susitikimo metu, iš anksto žinodamas, kad nukentėjusysis bus išnaudojamas nusikalstamoms veikoms VFR daryti, panaudodamas apgaulę pasiūlė darbą VFR neįvardindamas tikrojo darbo pobūdžio, o nukentėjęs patikėjęs melagingais pažadais su pasiūlymu sutiko, tokiu būdu užverbavo nukentėjusįjį ir praėjus savaitei po susitikimo, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą mėnesį ir dieną, vėl telefonu susisiekęs su nukentėjusiuoju, pastarajam nurodė, kad su juo susisieks asmuo, kuris jį, t.y. V. S., nuveš į VFR ir tos pačios dienos vakare, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, tyrimo metu nenustatytas asmuo susiekęs su nukentėjusiuoju telefonu jam nurodė, kitos dienos 6 val. ryto jo lauks (duomenys neskelbtini), prie pagrindinio kelio, po ko ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną nukentėjusiajam nurodytu laiku atvykus į iš anksto nurodytą tiksliai tyrimo metu nenustatytą vietą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo automobiliu „VW PASSAT“, valstybinio numerio ženklai nenustatyti, nugabeno nukentėjusįjį V. S. į VFR, kur kiti nenustatyti organizuotos grupės nariai pasinaudodami nukentėjusiojo priklausomumu – piniginių lėšų trūkumu bei pažeidžiamumu – kalbos nemokėjimu, būvimu užsienio valstybėje, išnaudojo nusikalstamų veikų darymui, taip jis veikdamas šios sudėties organizuota grupe, pasinaudodamas V. S. pažeidžiamumu, panaudodamas apgaulę verbavo nukentėjusįjį nusikalstamoms veikoms – sukčiavimams VFR daryti.

Be to, A. N. nuo 2012 m. rudens, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytos datos, iki 2013 m. sausio 30 d., veikdamas organizuota grupe kartu su R. S. ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais organizuotos grupės nariais, vykdydamas bendrą susitarimą verbuoti, gabenti asmenis į VFR siekiant juos išnaudoti nusikalstamoms veikoms – sukčiavimams daryti jis, t.y. A. N., siekdamas bendrų organizuotos grupės tikslų, atlikdamas savo užduotį, iš anksto žinodamas apie nukentėjusiojo V. S. pažeidžiamumą t.y. apie sunkią materialinę padėtį, dėl to, kad jis neturi nuolatinio darbo ir pastovaus pragyvenimo šaltinio, bei po jo, t.y. A. N., 2012 m. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) mieste, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, susitikimo metu nukentėjusiojo atžvilgiu panaudotų grasinimų fiziškai susidoroti su juo ir jo šeima, jeigu šis ateityje atsisakys važiuoti į VFR daryti nusikaltimų, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu lauku paskambino telefonu nukentėjusiajam ir nurodė važiuoti į VFR daryti nusikalstamų veikų, tokiu būdu užverbavo nukentėjusįjį tuo pačiu sakydamas, jog su juo susisieks asmuo, kuris jį nuveš, po ko tos pačios dienos vakare su nukentėjusiuoju V. S. telefonu susiekęs ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo jam nurodė kitos dienos rytą ateiti prie prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), po ko ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną nukentėjusiajam nurodytu laiku atvykus į nurodytą vietą, R. S. automobiliu „AUDI“,valstybinio numerio ženklai nenustatyti, nugabeno V. S. į VFR, kur kiti nenustatyti organizuotos grupės nariai pasinaudodami nukentėjusiojo priklausomumu – piniginių lėšų trūkumu bei pažeidžiamumu – kalbos nemokėjimu, būvimu užsienio valstybėje išnaudojo nusikalstamų veikų darymui, taip jis veikdamas šios sudėties organizuota grupe pasinaudodamas V. S. pažeidžiamumu, panaudodamas grasinimus verbavo nukentėjusįjį nusikalstamoms veikoms – sukčiavimams VFR daryti.

Be to, A. N., nuo 2012 m. rudens, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytos datos iki 2013 m. sausio 30 d., veikdamas organizuota grupe kartu su R. S. ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais organizuotos grupės nariais, vykdydamas bendrą susitarimą verbuoti, gabenti asmenis į VFR siekiant juos išnaudoti nusikalstamoms veikoms – sukčiavimams daryti, jis, t.y. A. N., siekdamas bendrų organizuotos grupės tikslų, atlikdamas savo užduotį, iš anksto žinodamas apie nukentėjusiojo V. S. pažeidžiamumą t.y. apie sunkią materialinę padėtį, dėl to, kad jis neturi nuolatinio darbo ir pastovaus pragyvenimo šaltinio bei po jo, t.y. A. N., 2012 m. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, susitikimo metu nukentėjusiojo atžvilgiu panaudotų grasinimų fiziškai susidoroti su juo ir jo šeima, jeigu šis ateityje atsisakys važiuoti į VFR daryti nusikaltimų, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu lauku paskambino telefonu nukentėjusiajam ir nurodė važiuoti į VFR daryti nusikalstamų veikų, tokiu būdu užverbavo nukentėjusįjį, po ko ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną bei laiku nukentėjusiajam atvykus į iš anksto nurodytą tiksliai tyrimo metu nenustatytą vietą, (duomenys neskelbtini), R. S. automobiliu „AUDI“, valstybinio numerio ženklai nenustatyti, nugabeno V. S. į VFR, kur kiti nenustatyti organizuotos grupės nariai pasinaudodami nukentėjusiojo priklausomumu – piniginių lėšų trūkumu bei pažeidžiamumu – kalbos nemokėjimu, būvimu užsienio valstybėje išnaudojo nusikalstamų veikų darymui, taip jis veikdamas šios sudėties organizuota grupe, pasinaudodamas V. S. pažeidžiamumu, panaudodamas grasinimus, verbavo nukentėjusįjį nusikalstamoms veikoms – sukčiavimams VFR daryti.

Be to, A. N. nuo 2013 m. sausio 30 d. iki 2013 m. vasario 27 d.,veikdamas organizuota grupe kartu su R. S. ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais organizuotos grupės nariais, vykdydamas bendrą susitarimą verbuoti, gabenti asmenis į VFR siekiant juos išnaudoti nusikalstamoms veikoms – sukčiavimams daryti, jis, t.y. A. N., siekdamas bendrų organizuotos grupės tikslų, atlikdamas savo užduotį, iš anksto žinodamas apie nukentėjusiojo V. S. pažeidžiamumą, t.y. apie sunkią materialinę padėtį, dėl to, kad jis neturi nuolatinio darbo ir pastovaus pragyvenimo šaltinio, bei po jo, t.y. A. N., 2012 m. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, susitikimo metu nukentėjusiojo atžvilgiu panaudotų grasinimų fiziškai susidoroti su juo ir jo šeima, jeigu šis ateityje atsisakys važiuoti į VFR daryti nusikaltimų, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą mėnesį bei dieną paskambino telefonu ir nurodė važiuoti į VFR daryti nusikalstamų veikų, tokiu būdu užverbavo nukentėjusįjį, po ko ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną bei laiku nukentėjusiajam atvykus į iš anksto nurodytą tiksliai tyrimo metu nenustatytą vietą, Kėdainiuose, R. S. automobiliu „AUDI A4“, VIN kodas (duomenys neskelbtini), valstybinio numerio ženklai nenustatyti, nugabeno V. S. į VFR, kur kiti nenustatyti organizuotos grupės nariai pasinaudodami nukentėjusiojo priklausomumu – piniginių lėšų trūkumu bei pažeidžiamumu – kalbos nemokėjimu, būvimu užsienio valstybėje, išnaudojo nusikalstamų veikų darymui, taip jis veikdamas šios sudėties organizuota grupe pasinaudodamas V. S. pažeidžiamumu, panaudodamas grasinimus, verbavo nukentėjusįjį nusikalstamoms veikoms – sukčiavimams VFR daryti.

Be to, A. N. ir I. V. nuteisti už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupe, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai savo naudai, grasindami panaudoti fizinį smurtą nukentėjusiojo K. J. atžvilgiu, vertė jį perduoti didesnį nei prievolės apimtis turtą, t.y. 2013 m. kovo mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną ir laiku, A. N. ir I. V. susitikimo, vykusio šalia parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), su K. J. metu, pastarajam davė 250 Lt asmens dokumentui, reikalingam vykimui į VFR susitvarkyti, tačiau nukentėjusiajam duotus pinigus panaudojus ne pagal paskirtį, laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 13 d. iki 2013 m. gegužės 17 d., telefonu pareikalavo skolą grąžinti bei tuo pačiu metu siekdami sau materialinės naudos, bendrais veiksmais panaudodami psichinę prievartą – grasinimus fiziškai susidoroti su nukentėjusiuoju, iš pastarojo pareikalavo dar 1000 Lt, kuriuos per du kartus šalia prekybos centro „Maxima“, esančio (duomenys neskelbtini), nukentėjusysis perdavė A. N.: 2013 m. gegužės 9 d. apie 10 val. 250 Lt. reikalaujamos skolos ir dalį – 150 Lt prievolę viršijančios sumos per A. N. nurodytą tarpininką, neturėjusio tyčios padaryti nusikalstamos veikos, L. N., ir dalį prievolę viršijančios sumos – 800 Lt, 2013 m. gegužės 17 d., apie 19 val., pačiam A. N..

A. N. nuteistas ir už tai, kad jis nuo ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytos datos iki 2013 m. liepos 22 d. neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, nuomojame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), plastikinėje smulkintuvėje „(duomenys neskelbtini)“ laikė nedidelį kiekį 0,0377 gramo narkotinės medžiagos – kanapių dalių su jose esančio delta – 9 tetrahidrokanabinolio koncentracija 12,5%, kol visas neteisėtai jo laikytas narkotines medžiagas – kanapių dalis 2013 m. liepos 22 d. 12 val. 50 min. rado ir paėmė policijos pareigūnai atliktos kratos metu.

Be to, A. N. nuteistas už tai, kad jis nuo ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytos datos iki 2013 m. liepos 22 d., nuomojame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), laikė žinomai netikrą asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą L. R. vardu, kuri atspausdinta ne pagal tokių blankų spausdinimo reikalavimus, t.y. disponavo žinomai suklastotu dokumentu iki 2013 m. liepos 22 d. 12 val. 50 min., kol ją rado ir paėmė policijos pareigūnai atliktos kratos metu.

I. V. nuteistas ir už tai, kad jis nuo ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytos datos iki 2013 m. liepos 22 d., neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), laikė narkotines ir psichotropines medžiagas: 1,3543 g narkotinės medžiagos – kanapių dervos (hašišo), bendrą kiekį – 1,0996 g narkotinės medžiagos – kanapių dalių: 0,4765 g kanapių dalių su jose esančia delta-9-tetrahidrakanabiniolio koncentracija 11,4% ir0,6231 g kanapių dalių su jose esančio delta-9-tetrahidrakanabinolio koncentracija 8,8%, 4 vnt. psichotropinės medžiagos – klonazepamo – tablečių, kuriose yra 0,008 g gryno klonazepamo ir 21 vnt. – 4,9797 g bendro svorio psichotropinės medžiagos – MDMA tablečių, kuriose yra– 1,9419 g (39,0%) gryno MDMA, kol visas neteisėtai laikytas narkotines ir psichotropines medžiagas 2013 m. liepos 22 d. 15 val. 30 min. rado ir paėmė policijos pareigūnai atliktos kratos metu.

Be to, I. V. nuteistas už tai, kad jis nuo ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytos datos iki 2013m. liepos 22 d., neturėdamas leidimo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), laikė šaunamąjį ginklą, kuris remiantis ,,Lietuvos Respublikos Ginklų ir Šaudmenų kontrolės įstatymu“ priskiriamas šaunamiesiems „A“ kategorijos ginklams: 9 mm kalibro automatinį dujinį pistoletą „Zoraki mod.914“, su savadarbiu būdu panaikintu numeriu, skirtą šaudyti 9mm P.A.K. dujiniais bei garsiniais šoviniais, su išsukta kanalo pertvara leidžiančia iš pistoleto šaudyti ir pistoletiniais 9mm kalibro P.A. šoviniais, bei 16 vnt. pirmos ir 3 vnt. antros grupės šaudmenų, kurie pagal Lietuvos Respublikos Ginklų ir šaudmenų įstatymą bei Ekspertų komisijos daiktų, įrenginių modeliniams ginklams bei konkrečiai kategorijai priskirti 2011 m. kovo 11d. posėdžio protokolo Nr. 12 išrašą, priskiriami „B“ kategorijos šaudmenims, o būtent: 16 vnt. pramoninės gamybos, 9mm pistoletinius šovinius su gumine kulka „9mm PA, OZK“, kurių maksimali kulkos kinetinė energija yra 35J, skirtų šaudyti pistoletams su guminėmis kulkomis, kurių kinetinė energija viršija 7,5J, 3 vnt. – 16 kalibro medžioklinių šovinių, skirtų įvairiems lygiavamzdžiams medžiokliniams šautuvams, t.y. neteisėtai disponavo šaunamuoju ginklu ir šaudmenimis iki 2013m. liepos 22 d., 15 val. 30 min., kol šaunamąjį ginklą bei šaudmenis rado ir paėmė policijos pareigūnai atliktos kratos metu.

A. B., be kita ko, nuteistas už tai, kad jis tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2013 m. birželio 19 d., susitikimo su nukentėjusiuoju V. K. metu, šalia parduotuvės UAB „(duomenys neskelbtini)“ esančios (duomenys neskelbtini), pastarajam pasiūlė darbą Jungtinėse Amerikos Valstijose (toliau – JAV), o šiam su pasiūlymu sutikus, padavė 360 Lt asmens dokumentui – Lietuvos Respublikos pasui reikalingam vykimui į JAV susitvarkyti, nukentėjusiajam 2013 m. birželio 19 d. (duomenys neskelbtini) Migracijos poskyryje atsiėmus jo vardu išduotą dokumentą – LR pasą Nr. (duomenys neskelbtini), tą pačią dieną ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, (duomenys neskelbtini) mieste, susitikimo metu A. B. nukentėjusiojo paprašė parodyti įgytą dokumentą nurodydamas, kad jis jam reikalingas kitų dokumentų tvarkymui, nukentėjusiajam patikėjus jo pažadais, pastarasis dokumentą atidavė, tačiau A. B. dokumentų vykimui į JAV nesutvarkė, dokumento negrąžino, tokiu būdu atvirai panaudodamas apgaulę pagrobė nukentėjusiojo V. K. vardu išduotą dokumentą – Lietuvos Respublikos pasą.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirtą bausmę iš dalies pridėti prie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-12-17 nutartimi subendrintos Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-06-30 nuosprendžiu paskirtos neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies ir skirti galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 12 metų 6 mėnesiams.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad M. Z. iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo viso buvo teistas tris kartus, iš kurių du kartus jau būdamas pilnametis. M. Z. ankstesniais nuosprendžiais, būdamas pilnametis, nuteistas už 4 tyčių nusikaltimų padarymą, iš kurių net du yra labai sunkūs ir kurie buvo nukreipti prieš žmogaus sveikatą bei gyvybę. Naują šioje byloje inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 147 straipsnio 2 dalyje, kuris priskiriamas prie labai sunkių nusikaltimų, padarė ne tik turėdamas neišnykusį teistumą už labai sunkų nusikaltimą, bet ir būdamas recidyvistu. M. Z. jokių teigiamų išvadų nepadarė, nusikalto atlikdamas bausmę pataisos namuose, o tai rodo, kad paskirtos ir atliekamos bausmės tikslų nepasiekė. Pataisos namų nuteistasis charakterizuojamas neigiamai, eilę kartų baustas. Darant nusikalstamą veiką, dėl kurios nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, jo vaidmuo buvo neantraeilis, veika padaryta iš savanaudiškų paskatų ir nukreipta į socialiai pažeidžiamus asmenis. Taigi, vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies l, 2, 3 punktais, 3 dalimi, teismas galėjo M. Z. pripažinti pavojingu recidyvistu.

Pirmosios instancijos teismas nesilaikė imperatyvių baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, reglamentuojančių apkaltinamojo nuosprendžio surašymą, nuosprendžio aprašomoji dalis surašyta pažeidžiant BPK 305 straipsnio reikalavimus. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka nei apkaltinamojo nuosprendžio formai, nei turiniui keliamų reikalavimų. Susipažinus su skundžiamo nuosprendžio tekstu ir sugretinus šį tekstą su byloje esančiu kaltinamojo akto tekstu, akivaizdžiai matyti, kad nuosprendis nebuvo surašytas kaip to reikalauja baudžiamojo proceso kodekso nuostatos, net neperrašytas iš kaltinamojo akto, o nukopijuotas iš tos pačios elektroninės laikmenos. Nuosprendžio struktūra, tekstas, dėstymo būdas beveik šimtu procentu pažodžiui atitinka kaltinamąjį aktą. Nuosprendžio motyvuojamosios dalies, kuri numatyta BPK 305 straipsnio 1 dalies 2-3 punktuose, iš esmės nėra, teismas nuosprendyje nepateikė nei argumentuotos įrodymų analizės, nei nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvų bei išvadų.Nurodyti teismo padaryti padaryti pažeidimai laikytini esminiais.

A. B. buvo nuteistas už tai, kad veikdamas organizuotoje grupėje su A. N., I. V., A. L., S. Ž., M. Z. bei kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais organizuotos grupės nariais verbavo nukentėjusįjį A. G., pasinaudoję jo pažeidžiamumu (sunkia materialine padėtimi, kad jis neturi nuolatinio darbo ir pastovaus pragyvenimo šaltinio), taip pat apgaule (pasiūlydami poilsį VFR), gabeno nukentėjusįjį į VFR, kur S. Ž. kontrolei, kuris telefonu kontroliavo nukentėjusįjį, kad kiti organizuotos grupės nariai išnaudotų jį nusikalstamų veikų darymui. Kita vertus, iš byloje nustatytų aplinkybių, akivaizdu, jog abu nukentėjusiojo A. G. valios palenkimo būdai - pasinaudojimas pažeidžiamumu ir apgaulė, byloje nustatyti nebuvo ir A. B. bei kitiems nuteistiesiems buvo inkriminuoti nepagrįstai.

Byloje nėra jokių patikimų duomenų, kad A. G. materialinė padėtis buvo sunki ir kad tai galėjo nulemti nusikalstamos veikos jo atžvilgiu padarymą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, A. G. yra jauno darbingo amžiaus, nėra duomenų, kad jis turėtų fizinę ar psichinę negalią, būtų kitokios objektyvios priežastys, dėl kurių jis negalėjo dirbti. Nukentėjusysis duodamas parodymus nurodė, kad turi įgijęs buhalterinės apskaitos specialybę ir neblogai moka kelias užsienio kalbas (anglų ir rusų). Taigi, akivaizdu, jog A. G. neturėjo jokių kliūčių įsidarbinti ir taip pakeisti savo materialinę padėtį. Šios aplinkybės rodo, kad būtent paties A. G. sąmoningi veiksmai, jo nenoras dirbti lėmė jo turtinę padėtį, kuri, akivaizdu, nebuvo sunki, nes nukentėjusysis gyveno pas tėvus, buvo jų išlaikomas, kas neskatino jo aktyviai ieškoti kito legalaus pragyvenimo šaltinio. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai priskyrė A. G. pažeidžiamų asmenų grupei.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nustatė, kad A. N. gavęs iš A. B. informaciją apie A. G. išgabenimą, telefonu informavo I. V., o šis M. Z., kuris turimą informaciją perdavė S. Ž., tokiu būdu perleido nukentėjusįjį A. G. S. Ž. kontrolei, kuris pasinaudodamas nukentėjusiojo priklausomumu - piniginių lėšų trūkumu bei pažeidžiamumu - kalbos nemokėjimu, buvimu užsienio valstybėje, telefonu kontroliavo nukentėjusįjį, kad kiti nenustatyti organizuotos grupės nariai išnaudotų jį nusikalstamų veikų darymui. Teismų praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog asmens laisvės suvaržymas (pažeidimas) susijęs su pilna ar daline nukentėjusiojo galimybe judėti ar galimybe pasirinkti savo elgesio variantą. Teismas nuosprendyje nemotyvavo, kaip konkrečiai buvo suvaržyta nukentėjusiojo A. G. laisvė, kaip konkrečiai jis buvo netekęs galimybės judėti ar pasirinkti savo elgesio variantą.

Apeliantė nurodo, jog kaltinime minimu laikotarpiu S. Ž., kurio kontrolei neva buvo perduotas nukentėjusysis A. G., atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, todėl lieka visiškai nesuprantama, kokiu būdu A. G. galėjo būti perduotas pastarojo kontrolei, kokiu būdu S. Ž. galėjo jį kontroliuoti, kokiu būdu telefonu galėjo bent dalinai riboti nukentėjusiojo galimybę judėti ar galimybę pasirinkti savo elgesio variantą.

Bylos medžiaga patvirtina, kad A. G. fizinė ir valios laisvė nebuvo pažeista (suvaržyta). A. G. niekur nebuvo izoliuotas, galėjo bendrauti su kitais asmenimis, artimaisiais, iš pastarojo nebuvo atimti asmens dokumentai, pinigai, mobilaus ryšio telefonai. Savo mobilaus ryšio telefonu jis galėjo laisvai naudotis irkreiptis pagalbos, ką, beje, ir padarė.Nuosprendyje nurodytas pasinaudojimas nukentėjusiojo priklausomumu - piniginių lėšų trūkumu bei pažeidžiamumu - kalbos nemokėjimu, buvimu užsienio valstybėje, prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Duodamas parodymus A. G. pats pripažino, jog prieš išvažiuojant jam ir P. J. buvo duoti 500 eurų.Kaip matyti ir byloje esančių UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktų duomenų, po kelių dienų nuo išvykimo, tai yra 2013 m. gegužės 6 d., kartu su A. G. P. J. buvo išsiųsta 137 eurų perlaida, o dar po kelių dienų - gegužės 8 d., išsiųsta dar 180 eurų perlaida. Taigi, net jeigu laikyti teisingais A. G. parodymus, kad jis išvažiuodamas atostogauti nepasiėmė nei euro savų pinigų, matyti, jog jis kartu su P. J. penkioms dienoms pragyvenimui turėjo daugiau nei 800 eurų, todėl kalbėti apie piniginių lėšų trūkumą ir tokiu būdu pasinaudojimą asmens priklausomumu, nėra jokio pagrindo. Byloje nėra duomenų, jog A. G. būtų buvęs priklausomas nuo kartu su juo buvusio P. J., duodamas parodymus pats nurodė, kad pinigus su P. J. leido kartu. Taip pat nėra jokio pagrindo tvirtinimui, kad buvo pasinaudota A. G. pažeidžiamumu, nes būdamas užsienio valstybėje jis nemokėjo užsienio kalbų. Apklaustas teismo posėdžio metu A. G. nurodė, kad moka net dvi užsienio kalbas - rusų ir anglų, taip pat nurodė, jog kartu su juo buvęs P. J. kalbėjo vokiškai. Duodamas parodymus teisiamojo posėdžio metu, A. G. patvirtino, jog bet kuriuo momentu galėjo laisvai judėti ir pasirinkti savo elgesio variantą, galėjo bet kada išlipti iš autobuso ir grįžti namo, tai yra turėjo galimybę bet kada nutraukti kelionę.Taigi byloje neįrodytas būtinasis BK 147 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymis - nukentėjusiojo A. G. fizinės ir valios laisvės pažeidimas (suvaržymas), dėl kurio jis negalėtų laisvai pasirinkti savo buvimo vietos arba vieno ar kito savo elgesio varianto.

Be to, byloje neįrodytas ir būtinas subjektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis –tikslas - nukentėjusiojo A. G. išnaudojimas nusikalstamoms veikoms (sukčiavimams) daryti. Nors byloje nėra įrodytas nei vienas atlikto sukčiavimo faktas, tačiau akivaizdu, jog A. G. žinojo vykimo į Vokietiją tikslą ir pats niekieno neverčiamas sutiko tuo tikslu ten vykti. Kaip matyti iš jo paties ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, A. L. jau (duomenys neskelbtini) autobusų stotyje jam ir P. J. tiksliai paaiškino, ką jiems Vokietijoje reikės daryti, ir nurodė, jog už tai jie gaus po 2000 litų. A. G. galėjo atsisakyti vykti į Vokietiją, galėjo atsisakyti daryti nusikalstamas veikas, byloje nėra jokių duomenų, kad jis prieš savo valią kokiais nors būdais būtų buvęs verčiamas vykti į Vokietiją ir ten daryti nusikalstamas veikas, tačiau jis sutiko tai daryti ir būti galimų nusikalstamų veikų –sukčiavimų, bendrininku, jokios prievartos jo atžvilgiu nebuvo, jis nebuvo priverstinai įtrauktas į nusikalstamų veikų vykdymą, nebuvo verčiamas jas daryti.

Teismas pripažinęs, jog A. B. nusikaltimą, numatytą BK 147 straipsnio 2 dalyje, padarė veikdamas organizuotoje grupėje kartu su A. N., I. V., A. L., S. Ž., M. Z. ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais organizuotos grupės nariais, privalėjo išsamiai išanalizuoti organizuotos grupės požymį ir pateikti pagrįstus motyvus, kuo konkrečiai pasireiškė A. B. dalyvavimas organizuotoje grupėje, nustatyti visus būtinus organizuotos grupės požymius, tačiau to nepadarė.Baudžiamojoje byloje nenustatyta, kad tarp kaltinamųjų buvo susiformavę besitęsiantys, ilgalaikiai ryšiai. Priešingai, A. B. pažinojo tik A. N., su kitais šios bylos kaltinamaisiais net nebuvo pažįstamas, jokios nusikalstamos veikos atlikti su jais nesitarė, toks susitarimas byloje užfiksuotas nebuvo. Pasirengiant nusikalstamo sumanymo realizavimui, nereikėjo atlikti kokių nors sudėtingesnių veiksmų ar kurti detalų nusikaltimo padarymo planą. Tai rodo, kad tarp nuteistųjų organizuotumas nebuvo pakankamai aukšto lygio. Vien nusikalstamo sumanymo padaryti sunkų nusikaltimą, vaidmenų pasidalijimo tarp nuteistųjų šiuo atveju nepakanka konstatuoti, jog A. B., veikdamas kartu su A. N., I. V., A. L., S. Ž., M. Z. bei kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais organizuotos grupės nariais, padarė prekybą žmonėmis organizuotoje grupėje. Be to, inkriminuojant atskiram bendrininkui organizuotos grupės aplinkybę būtina, kad šis suprastų priklausęs tokiai grupei. Aplinkybių, patvirtinančių, jog A. B. bent bendrais bruožais suvokė priklausąs tokiai grupei, šioje byloje taip pat nėra. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, jog A. B. BK 147 straipsnio 2 dalyje numatytas kvalifikuojantis požymis - veikos padarymas organizuotoje grupėje, inkriminuotas nepagrįstai.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje perrašė iš kaltinamojo akto duomenis iš elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolų, kuriuose užfiksuoti A. B. ir kitų nuteistųjų šioje byloje telefoniniai pokalbiai bei šiuos protokolus rašiusių Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro pareigūnų paaiškinimai, t.y. pokalbių interpretacijos. Kita vertus, teismas apkaltinamąjį nuosprendį gali grįsti tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teisiamajame posėdyje. Teisiamojo posėdžio metu buvo išklausyta tik menka dalis į bylą pateiktų telefoninių pokalbių, likusi dalis pokalbių teisiamojo posėdžio metu ištirta nebuvo, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolai pagarsinti taip pat nebuvo. Teismui nepateikus įrodymų analizės liko neaišku, kuriais iš kaltinamajame akte nurodytų pokalbių teismas grindžia A. B. kaltę. Apeliantė pažymi, kad nei A. B., nei kiti kaltinamieji pokalbiuose užfiksuotų balsų priklausomumo jiems nepripažino, pokalbių turinio nepaaiškino. Byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog telefonų numeriai, kuriais buvo vykdoma slapta elektroninių ryšių (telekomunikacijų) tinklais perduodamos informacijos kontrolė, priklausė būtent A. B. ir kitiems kaltinamiesiems, taip pat nėra duomenų, kad pokalbiuose užfiksuoti balsai iš tikrųjų priklauso būtent šiems asmenims, neaišku kokiais duomenimis remiantis elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose identifikuotos šių asmenų tapatybės. Be to, telefoniniuose pokalbiuose nėra net menkiausių užuominų apie prekybą žmonėmis, pokalbiai buitinio lygmens, tuo tarpu protokolus rašę pareigūnai pokalbius interpretavo kaltinimui naudinga prasme, tačiau tokios interpretacijos, prielaidos, kai pokalbių turinio nepaaiškino nei vienas pokalbių dalyvių, negali būti laikomas tinkamu bei pakankamu įrodymu kaltinamųjų kaltei pagrįsti, juolab, kad teismas nepateikė jokių motyvų, ar šiuos pokalbius bei juose esančius duomenis pripažįsta įrodymu. Byloje nėra pateiktos buvusių telekomunikacinių įvykių suvestinės, iš kurių matytųsi, kad tokie pokalbiai tarp byloje minimų abonentinių numerių iš tiesų egzistavo, taip pat iš kurių matytųsi visų telekomunikacinių įvykių eiga, visi įeinantys bei išeinantys skambučiai tarp reikšmingų abonentų. Teisiamojo posėdžio metu apklaustas vienas iš šiuos pokalbius klausiusių ir protokolus rašiusių pareigūnų T. G. parodė, kad teismui pateikti ne visi pokalbiai, o tik tie, kurie jam pasirodė reikšmingi, todėl šiuo metu niekas nebegali paneigti tikimybės, jog pareigūnai selektyviai atrinko tik tuos pokalbius, kurie yra naudingi kaltinimui šioje baudžiamojoje byloje, tačiau specialiai nepateikė tų pokalbių, kurie būtų naudingi kaltinamųjų gynybai ir galėtų paneigti pateiktus kaltinimus. Taigi teismui nepateikus įrodymų vertinimo argumentų, neišdėsčius visų įrodymų analizės, telefoniniai pokalbiai negali būti laikomi patikimu įrodymų, pagrindžiančiu A. B. kaltę.

Dėl paminėtų aplinkybių akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo A. B. nusikalstamą veiką pagal BK 147 straipsnio 2 dalį ir pripažino jį kaltu dėl šio nusikaltimo padarymo, kadangi jis šio nusikaltimo nepadarė, jo padarytoje veikoje nėra šio nusikaltimo sudėties.

Pirmosios instancijos teismas A. B. taip pat pripažino kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 302 straipsnio 1 dalyje. Kaip ir nusikalstamos veikos, numatytos BK 147 straipsnio 2 dalyje, atveju, teismas dėl šios nusikalstamos veikos taip pat nepateikė jokios įrodymų analizės, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvų ir išvadų.

Kaltinimas dėl šios veikos A. B. buvo pagrįstas išimtinai V. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Kaip žinia, teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti parodymai negali būti laikomi įrodymais byloje, jais negalima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio. Be to, apeliantė atkreipia dėmesį, kad laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 2 d. iki lapkričio 19 d. ikiteisminio tyrimo terminas šioje baudžiamojoje byloje nebuvo pratęstas BPK 176 straipsnyje nustatyta tvarka, todėl visi šiuo laikotarpiu atlikti procesiniai veiksmai, tame tarpe ir 2013 m. spalio 23 d. atlikta V. K. apklausa, yra neteisėti ir negali būti pripažįstami leistinais įrodymais.

Teismo posėdžio metu V. K. savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, nepatvirtino.Parodė, kad jam ikiteisminio tyrimo metu buvo daromas neleistinas poveikis, jis buvo gąsdinamas, kad būtų buvęs išvežtas organams, todėl supykęs apkalbėjo A. B..Be to, tyrėja netiksliai užfiksavo jo parodymus, jis juos pasirašė neperskaitęs. Teisme V. K. parodė, kad pasą jis turi, pasas iš jo buvo paimtas tik kopijai pasidaryti ir netrukus grąžintas. Pats V. K. nesikreipė į policiją dėl to, kad iš jo neva buvo pagrobtas asmens tapatybę patvirtinantis dokumentas, apie šio dokumento praradimą niekam nepranešė, kas taip pat rodo, jog pasą jis turėjo. V. K. atsiradimo procese ir pripažinimo nukentėjusiuoju aplinkybės, kai teisme pastarasis net keletą kartų primygtinai pakartojo, jog nėra nukentėjusysis, kelia pagrįstų abejonių proceso skaidrumu ikiteisminiame tyrime ir klausimų dėl pareigūnų piktnaudžiavimo jiems suteiktais procesiniais įgaliojimais, kuomet asmuo prievarta atvežamas apklausai ir pripažįstamas nukentėjusiuoju, o po to, laikantis šio priverstinio procesinio statuso, prievarta verčiamas vykti į teismą.

Nuosprendyje nurodyta, kad A. B. nesutvarkė V. K. dokumentų vykimui į JAV, tačiau teismui teisiamojo posėdžio metu buvo pateikti dokumentai, kad V. K. dokumentai vykimui į JAV buvo sutvarkyti. Iš elektroninės leidimų kelionėms sistemos teismui pateiktų duomenų matyti, kad paraiška dėl leidimo V. K. įvažiuoti į JAV buvo pateikta 2013 m. liepos 17 d. ir V. K. buvo suteiktas leidimas įvažiuoti į JAV. Šių duomenų pirmosios instancijos teismas nuosprendyje netyrė ir dėl jų nepasisakė. Be to, atkreipia apeliantė dėmesį į tai, jog po kelių dienų nuo paraiškos dėl leidimo pateikimo -2013 m. liepos 22 d., A. B. buvo sulaikytas ir suimtas iki tų pačių metų spalio 30 d. Todėl netgi laikant įrodyta, kad A. B. buvo paėmęs V. K. pasą, akivaizdu, jog jis neturėjo jokių galimybių pastarojo grąžinti. Dėl šių aplinkybių teismas nuosprendyje taip pat nieko nepasisakė.

Pirmosios instancijos teismui nuosprendyje tik išdėsčius įrodymus, tiksliau nukopijavus kaltinamąjį aktą, tačiau nepateikus detalios įrodymų analizės, jų vertinimo, atitinkančio BPK 20 straipsnio nuostatas, nenurodžius kokius konkrečiai bylos duomenis teismas pripažino įrodymais ir grindė jais A. B. kaltę, motyvų, kuriais vadovaudamasis teismas rėmėsi vienais ir atmetė kitus įrodymus, nepateikus įrodymų vertinimo, skunde nėra galimybės ginčyti įrodymų vertinimo. Surašydamas nemotyvuotą apkaltinamąjį nuosprendį apyagrdos teismas suvaržė A. B. teisę į gynybą bei atėmė iš jo galimybę ginčyti teismo išvadas, jų motyvaciją.

Dėl nurodytų priežasčių skundžiamas nuosprendis dalyje, kurioje A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, 302 straipsnio 1 dalį, turi būti panaikintas ir jo atžvilgiu priimtas naujas - išteisinamasis nuosprendis.

Be kita ko, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė A. B. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, tai yra, kad nusikalstamą veiką padarė dėl savanaudiškų paskatų. Paskirdamas jos ginamajam bausmę, netinkamai įvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių visumą, kas sąlygojo neteisingos, tai yra per griežtos bausmės paskyrimą.

Apygardos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad A. B. turi rimtų sveikatos problemų, serga sunkia liga, sukūrė šeimą, turi nuolatinį dirbą, nuolatinę gyvenamąją vietą, jo galimas vaidmuo nusikalstamos veikos padaryme buvo mažareikšmis, todėl šios aplinkybės suponuojama mažesnį jo asmenybės ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Pirmosios instancijos teismo A. B. paskirta laisvės atėmimo bausmė iš esmės įgyvendina tik vieną bausmės tikslą - nubaudimą, kuris tokioje situacijoje yra per griežtas, nelogiškas ir nereikalingas. A. B. teismo paskirta net minimali įstatymo sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė iš esmės nedera su teisingumo principo reikalavimais, yra aiškiai per griežta, todėl apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad A. B. vistik kaltas dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 3 dalimi, turėtų paskirti jam švelnesnę, negu sankcijoje numatyta, bausmę.

Ikiteisminio tyrimo metu, siekiant užtikrinti galimus nukentėjusiųjų civilinius ieškinius, buvo apribota A. B. teisė į turtą: pinigus - 3256 litus; 2000 JAV dolerių; 320 eurų; 14600 litų; 527 litus. Taip pat buvo apribotos nuosavybės teisės į A. B. seseriai J. J. nuosavybės teise priklausantį automobilį Mercedes Benz, v/n (duomenys neskelbtini) Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė laikiną nuosavybės teisių apribojimą A. B. į 18383 litus (viso 5324,08 Eur) pratęsti iki nuosprendžiu priteistų civilinių ieškinių įvykdymo, o J. J. laikiną nuosavybės teisių apribojimą į jai priklausantį automobilį Mercedes Benz, v/n (duomenys neskelbtini) palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Toks teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Apeliantė pažymi, kad teismas nuosprendyje nepasisakė dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo į kitus A. B. priklausančius pinigus - 2000 JAV dolerių ir 320 eurų. Atkreipia dėmesį, kad solidariai iš A. B., A. N., I. V., S. Ž. ir M. Z. nukentėjusiajam A. G. teismas priteisė 500 eurų neturtinės žalos atlyginimą. Todėl, siekiant užtikrinti A. G. priteisto civilinio ieškinio įvykdymą, teismas galėjo palikti laikiną nuosavybės teisių apribojimą tik į priteistą sumą, tai yra 500 eurų, o likusius pinigus ir automobilį privalėjo nedelsiant grąžinti, kadangi priešingu atveju yra nepagrįstai ir neteisėtai varžomos A. B. ir J. J. konstitucinės teisės į nuosavybę. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliantė prašo panaikinti laikiną nuosavybės teisių apribojimą į A. B. priklausančius pinigus bei J. J. priklausantį automobilį Mercedes Benz, v/(duomenys neskelbtini) ir šį turtą nedelsiant grąžinti minėtiems asmenims.

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė tenkinti jų pateiktus apeliacinius skundus; nuteistasis M. Z. ir jo gynėjas prašė atmesti prokuroro skundą. Prokurorė prašė pateiktą prokuratūros skundą tenkinti, nuteistųjų ir gynėjos apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų S. Ž., A. N., I. V., M. Z. bei nuteistojo A. B. gynėjos apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Skundžiamas nuosprendis naikinamas ir baudžiamoji byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, kadangi bylą išnagrinėjo šališkas teismas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, teisė į tai, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas.

Teismo nešališkumo principas teismų praktikoje pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2009, 2K-388/2014). Įgyvendinant šio principo reikalavimus viena reikšmingiausių nešališko teismo nuostatų yra tai, kad nagrinėjantis bylą teismas būtų vienodai dėmesingas šalių procesinėms teisėms bei pareigoms ir objektyvus tiek vienai, tiek kitai proceso šaliai, rodytų vienodą iniciatyvą realizuojant šalių teises šioms reiškiant pagrįstus prašymus ir teikiant įrodymus, taip pat vertindamas įrodymus priimant baigiamąjį teismo aktą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-422/2010).

Lietuvos teismų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, 2K-396/2014, 2K-548-699/2015, EŽTT Didžiosios kolegijos 2015 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10, par. 73–78) teismo nešališkumas vertinamas subjektyviuoju ir objektyviuoju aspektais. Subjektyvus (asmeninis) teismo nešališkumas vertinamas atsižvelgiant į konkretaus teisėjo asmeninį nusistatymą ir elgesį, t. y. į tai, ar jis konkrečioje byloje yra asmeniškai iš anksto nusistatęs ar tendencingas. Subjektyvusis teisėjo nešališkumas turi būti preziumuojamas, kol nėra įrodyta priešingai. Vertinant teismo nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar teismas pateikė pakankamas garantijas bet kokiai pagrįstai abejonei jo nešališkumu pašalinti. Šis nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti pagrįstas įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-122/2010, 2K-489-303/2015).

Vertinant nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas baimintis, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, suinteresuoto asmens požiūris, nors ir yra svarbus, bet nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia abejonė gali būti laikoma pagrįsta (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-195/2010). EŽTT praktikoje pažymima, kad vertinant nešališkumą objektyviąja prasme netgi tai, kaip situacija atrodo, gali būti svarbu. Nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti visuomenei (2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, peticijos Nr. 42095/98, par. 32).

Taigi bylą nagrinėjantis teismas privalo būti visiems proceso dalyviams nešališkas, be kita ko, tiek teismo posėdžio metu, tiek valstybės vardu surašydamas nuosprendį ar nutartį neturi rodyti susierzinimo, privalo vengti visko, kas gali sudaryti įspūdį, kad teisėjas iš anksto turėjo nusistatymą dėl bylos baigties.Teisėjai turi išklausyti procese dalyvaujančius asmenis ir atsakyti į jų argumentus taip, kaip to reikalauja įstatymas, turi būti jiems vienodai dėmesingi. Nei teismo posėdžio metu, nei priimdama nuosprendį ar nutartį teisėjas neturi diskutuoti su proceso dalyviais, moralizuoti, reikšti pasipiktinimą, nes tai gali sudaryti prielaidas pagrįstai abejoti teismo nešališkumu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-751/2007, 2K-202/2005).

Nuteistieji bei nuteistojo A. B. gynėja apeliaciniuose skunduose, be kita ko, teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, numatančių, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apeliantų nuomone, skundžiamą nuosprendį priėmė šališkas teismas. Teisminio bylos nagrinėjimo metu apeliantai prašė byloje skirti fonoskopinę ekspertizę, kadangi nei vienas iš jų neatpažino savo balso teismo posėdyje klausytuose telefoninių pokalbių garso įrašuose. Tačiau, pasak apeliantų, teisėjas, turėdamas išankstinę nuomonę, šiurkščiai pareiškė nuteistajam A. N., kad nėra abejonių, kad tai yra jo balsas ir prašymą atmetė. Kitų nuteistųjų prašymus skirti byloje fonoskopinę ekspertizę teismas taip pat atmetė visiškai nemotyvuodamas tokio sprendimo.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinių skundų argumentais, jog priimant skundžiamą nuosprendį buvo pažeistas bylos nagrinėjimo nešališkumo principas objektyviuoju aspektu.

Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo (t.22, b.l. 174-176), 2015 10 26 teisiamojo posėdžio metu teismas nutarė perklausyti byloje esančius telefoninių pokalbių garso įrašus. Išklausius kiekvieną garso įrašą, teisėjas uždavinėjo klausimus kaltinamiesiems, ar jie atpažįsta garso įrašuose savo balsą. Perklausius telefoninio pokalbio garso įrašą, kaltinamasis A. N. į teisėjo klausimą atsakė, jog garso įraše neatpažįsta savo balso. Tuomet teisėjas, reaguodamas į kaltinamojo atsakymą pareiškė: „nereikia apsimesti“; „jūs apsimetat, kad nežinot“, „sakot, kad čia visi išsikalinėja“ (teismo posėdžio garso įrašas 40.56-41.16). Toliau klausant telefoninių pokalbių garso įrašų, kaltinamajam A. N. neatpažįstant įrašuose savo balso, teisėjas pakomentavo kaltinamojo atsakymą: „jums vieninteliam kelia balsas abejonių, malonu klausytis jūsų aukštaitiškos kalbos nuo (duomenys neskelbtini)“ (teismo posėdžio garso įrašas 42.30-48). Tolesnės garso įrašų perklausos metu, kaltinamajam paaiškinus, kad nesupranta, kokie pokalbiai vyksta telefonu, teisėjas kaltinamajam replikuoja: „tai jau toks nesupratingas“( garso įrašas 53.21).

Toliau tęsiant teisiamąjį posėdį, buvo sprendžiama dėl įrodymų tyrimo tvarkos, nutarus apklausti atvykusį nukentėjusįjį ir liudytoją, teisėjas, reaguodamas į kaltinamųjų paaiškinimus dėl perklausytų garso įrašų, sako: „gal per tą laiką, kaltinamiesiems atmintis sugrįš“ (teisiamojo posėdžio garso įrašas 01.26.54-58).

2015 10 26 teisiamojo posėdžio metu, byloje buvo apklaustas nukentėjusysis V. K. (t.22, b.l. 178-179). Apklausos metu teisėjas paklausė nukentėjusiojo, ar jis palaiko pateiktą prašymą dėl teisėjo nušalinimo (t.22, b.l. 77), kuriame nurodyta, jog teisėjas J. K. 2015 06 11 teismo posėdyje „darė nukentėjusiajam spaudimą, šaukė ant jo, grasino iškelti baudžiamąją bylą“. Nukentėjusysis, išklausęs teisėjo moralizavimo dėl pareikšto nušalinimo (akivaizdžiai patvirtina teismo posėdžio garso įrašas), atsisakė teisėjui pareikšto nušalinimo, tačiau nukentėjusiojo apklausos metu, aiškinantis prieštaravimus, esančius nukentėjusiojo parodymuose, nukentėjusysis, atsakydamas į prokuroro klausimą paaiškino, kad bijojo būti išvežtas į užsienį kaip organų donoras. Į tokį nukentėjusiojo atsakymą, teisėjas replikavo nukentėjusiajam: „tiek jau sveikuolis, kad jūsų organai reikalingi“ (teismo posėdžio garso įrašas 01.26.54-58).

Po nukentėjusiojo apklausos 2015 10 26 teismo posėdyje buvo tęsiamas telefoninių pokalbių garso įrašų klausymas (t. 22, b.l. 180-183), kurio metu kaltinamasis A. N., atsakydamas į teisėjo klausimus, teigė, jog garso įrašuose neatpažįsta savo balso, prašo skirti fonoskopinę ekspertizę. Be kita ko, kaltinamasis A. N. pareiškė prašymą dėl nušalinimo (t.22, b.l. 180), kuriame nurodė, kad teisėjas yra prieš jį nusiteikęs, turi išankstinę nuomonę, todėl prašė bylą nagrinėti nešališkai. Teisėjas šio prašymo nesprendė ir toliau tęsė bylos nagrinėjimą, klausė garso įrašų. Po to, kaltinamasis A. N. atsisakė atsakyti į klausimus dėl garso įrašų, paaiškindamas, kad atsakinės į klausimus tik tuomet, kai bus atlikta fonoskopinė ekspertizė. Teisėjas, reaguodamas į kaltinamojo išsakytą poziciją, atsakė: „o kai bus ekspertizė, tai jau tada pakomentuosi“, „turėčiau bandyti atspėti, kad norit, jog teismas skirtų fonoskopinę ekspertizę“,<...> „ekspertizė kainuoja“ (teismo posėdžio garso įrašas nuo 02.11-13 min.). Kaltinamajam atsakius, kad jis neprivalo mokėti už ekspertizę, teisėjas jam atsakė: „kas užsako muziką, tas ir moka“ (teismo posėdžio garso įrašas 02.13.35). Po to, teisėjas priėmė protokolinę nutartį, kuria kaltinamojo A. N. prašymą skirti fonoskopinę ekspertizė atmetė, motyvuodamas tuo, kad teismui nekyla abejonių kas konkrečiai kalba garso įrašuose, be to, kaltinamasis, kaip numato BPK, nepateikė konkrečių klausimų raštu, kurie turėtų būti užduoti fonoskopinę ekspertizę atliekantiems specialistams (t.22, b.l. 183) ir toliau teismo posėdyje klausė telefoninių pokalbių garso įrašų.

Išdėstytos aplinkybės, teisėjų kolegijai leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad teisėjas bylos nagrinėjimo metu buvo šališkas tiek nukentėjusiojo V. K. atžvilgiu, tiek ir kaltinamojo A. N. atžvilgiu. Pažymėtina, kad BPK 104 straipsnyje nustatyta, jog proceso išlaidos liudytojui, nukentėjusiajam, ekspertui, specialistui atlyginamos iš ikiteisminio tyrimo įstaigų, prokuratūros ar teismo lėšų. BPK 286 straipsnis, reglamentuojantis ekspertizės skyrimą ir darymą bylos nagrinėjimo teisme metu, numato, kad nutartį dėl ekspertizės paskyrimo ir klausimų ekspertui pateikimo teismas priima pasitarimų kambaryje. Be kita ko, bylos dalyviams turi būti sudaryta galimybė pateikti klausimus raštu, kuriuos teisiamojo posėdžio pirmininkas perskaito balsu ir išklauso nagrinėjimo teisme dalyvių nuomonę dėl jų ir tik apsvarstęs pateiktus klausimus, teismas, kaip minėta, pasitarimų kambaryje, nusprendžia dėl ekspertizės skyrimo. Nagrinėjamu atveju, teisėjas, akivaizdžiai turėdamas išankstinę nuomonę dėl fonoskopinės ekspertizės skyrimo, nesudarė galimybės kaltinamajam pateikti klausimus dėl ekspertizės, visiškai nepagrįstai teigė, kad pats kaltinamasis turės pareigą sumokėti už ekspertizės atlikimą, dar daugiau, visa tai darė nepagarbiai replikuodamas kaltinamojo atžvilgiu, kalbėjo pakeltu balsu, rodė susierzinimą. Teisėjo šališkumą rodo ir nukentėjusiojo V. K. apklausa – vėlgi teisėjas rodė susierzinimą nukentėjusiajam dėl jo parodymuose esančių prieštaravimų, įžeidžiančiai komentavo nukentėjusiojo atsakymą į klausimą - „tiek jau sveikuolis, kad jūsų organai reikalingi“. Tokiu būdu teisėjas rodė išankstinį nusistatymą prieš nukentėjusįjį ir jo teisme duotus parodymus, kuriuose jis neigė ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes, palankias kaltinimui. Nustatytos aplinkybės patvirtina, jog bylą nagrinėjantis teisėjas nesielgė su visais proceso dalyviais vienodai, parodė priešiškumą kaltinamajam, o tuo pačiu ir nukentėjusiajam, teisme davusiam gynybai palankius parodymus.

Kitame teismo posėdyje, vykusiame 2015 12 07 dieną, kaltinamasis M. Z. pareiškė nušalinimą bylą nagrinėjančiam teisėjui, motyvuodamas tuo, kad 2015 10 26 vykusio teisiamojo posėdžio metu, klausant garso įrašų, teisėjas buvo šališkai nusiteikęs kaltinamojo A. N. atžvilgiu, tvirtino, kad įrašuose yra pastarojo balsas, todėl mano, kad ir jo atžvilgiu teisėjas yra šališkas. Tokį prašymą palaikė ir kaltinamieji A. N., I. V., S. Ž., A. B. bei jų gynėjai, motyvuodami, kad praėjusio teisiamojo posėdžio metu teisėjas išsakė savo išankstinę nuomonę dėl įrodymų vertinimo. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, teisėjas protokoline nutartimi atmetė kaltinamojo M. Z. prašymą dėl nušalinimo, motyvuodamas tuo, kad „jis neatitinka BPK reikalavimų, o nurodytos jame aplinkybės nėra pagrindu bylą perduoti kitam teisėjui“ (t. 23, b.l.83-84).Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ir šiame teisiamajame posėdyje buvo pažeistos BPK nuostatos, netinkamai išspręstas pareikšto teisėjui nušalinimo klausimas. BPK 59 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad dėl nusišalinimo ar nušalinimo teismas nusprendžia pasitarimų kambaryje. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, teisėjas jam pareikšto nušalinimo klausimą išsprendė protokoline nutartimi, tinkamai jo neapsvarstęs, neįvertinęs išdėstytų argumentų, toliau tęsė telefoninių pokalbių klausymą, užduodamas kaltinamiesiems klausimus dėl jų balso identifikavimobei ignoruodamas daugkartinį kaltinamųjų prašymą dėl fonoskopinės ekspertizės skyrimo.

Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinių skundų argumentais, jog teismas, rodydamas savo šališkumą, nemotyvuotai atmetė prašymą dėl ekspertizės skyrimo, pilnai neištyręs garso įrašų teisiamajame posėdyje, išsakė savo išankstinę nuomonę dėl jų vertinimo, pažeisdamas BPK 20 straipsnyje numatytas įrodymų vertinimo taisykles.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo šališkumą, tai yra vienareikšmį kaltinimo pusės palaikymą, neabejotinai patvirtina ir paties skundžiamo nuosprendžio turinys ir forma. Pažymėtina, kad savo forma ir turiniu nuosprendis turi atitikti Lietuvos Respublikos BPK 302-307 straipsniuose numatytus, o taip pat oficialiems dokumentams keliamus reikalavimus, jis turi būti logiškas, aiškus, išsamus. Kolegija pripažįsta pagrįstais nuteistojo M. Z. nuteistojo A. B. advokatės Gintarės Leškevičienės apeliacinių skundų argumentus, jog teismas surašė nuosprendį, neatitinkantį įstatymo jam keliamų reikalavimų, neištyręs įrodymų ir neįvertinęs visų byloje surinktų įrodymų, pripažino juos kaltais dėl jiems inkriminuotų nusikaltimų.

Baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstoma: 1) įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus; 3) nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados. Nagrinėjamu atveju, skundžiamas nuosprendis surašytas visiškai nesilaikant šių įstatymo keliamų reikalavimų. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas nustatė, jog kaltinamieji A. N., I. V., A. B., M. Z., S. Ž., veikdami įvairių sudėčių organizuotose grupėse, verbavo, gabeno asmenis į Vokietijos Federacinę Respubliką, siekiant juos išnaudoti nusikalstamoms veikoms- sukčiavimams daryti, tai yra nustatė, kad kaltinamieji padarė pavienes, atskiras nusikalstamas veikas: A. N. – 10 nusikaltimų, I. V. – 6 nusikaltimus, M. Z. ir S. Ž. – po 2 nusikaltimus, A. B. – 1 nusikaltimą (nuosprendžio 1-34 lapai, t. 26, b.l.27-34). Nuosprendžio dalyje, kuri įvardinta „Nusikalstamų veikų kvalifikavimas ir teisinis vertinimas“ (nuosprendžio 47-48 lapai), teismas, prieštaraudamas nuosprendžio nustatomojoje dalyje išdėstytoms aplinkybėms, padarė išvadą, kad kaltinamieji, išskyrus A. B., padarė tęstinę nusikalstamą veiką, numatytą BK 147 straipsnyje. Nuosprendžio rezoliucinėje dalyje teismas nusprendė A. N. pripažinti kaltu padarius nusikaltimus, numatytis BK 147 straipsnio 2 dalyje dėl 10 epizodų; I. V. – dėl 6 epizodų, M. Z. ir S. Ž. - dėl 2 epizodų ir paskyrė jiems po vieną bausmę pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, tuo šiurkščiai pažeisdamas BK 63 straipsnio 1 dalies nuostatą, nustatančią, - jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas turi paskirti bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskirti galutinę subendrintą bausmę. Kita vertus, teismui išdėsčius iš esmės prieštaringas nustatomąją, motyvuojamąją ir rezoliucinę nuosprendžio dalis, visiškai neaišku dėl kokių konkrečių nusikalstamų veikų įvykdymo kaltinamieji buvo pripažinti kaltais ir nuteisti. Taip buvo padarytas esminis baudžiamojo proceso kodekso pažeidimas, suvaržęs įstatymu garantuotą kaltinamųjų teisę į gynybą.

Be to, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų keliamų reikalavimų – nuosprendis yra absoliučiai nemotyvuotas, nėra atlikta įrodymų analizė, jų vertinimas, nėra išdėstytų nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvų ir išvadų. Kaip minėta, nuosprendžio 47 lape įvardinta nuosprendžio dalis „Nusikalstamų veikų kvalifikavimas ir teisinis vertinimas“, tačiau jos turinys neatitinka nurodyto pavadinimo. Nuosprendžio 48-49 lapuose yra išdėstyta BK 147 straipsnio 1, 2 dalies dispozicija ir konstatuota, kad kaltinamieji padarė tęstinę veiką, numatytą BK 147 straipsnyje. Analogiškai neatlikta įrodymų analizė, jų vertinimas ir dėl kaltinimų pagal BK 181 straipsnio 1dalį, 259 straipsnio 2 dalį, 253 straipsnio 1 dalį, 302 straispnio 1 dalį. Apsiribota išvada, kad „kaltinimai pasitvirtino“.

Teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo M. Z. bei nuteistojo A. B. gynėjos apeliacinių skundu argumentais, jog nuosprendyje yra nukopijuotas kaltinamasis aktas, neatliktas įrodymų vertinimas. Palyginus byloje surašytą kaltinamąjį aktą (t.18, b.l. 132-187) ir skundžiamą apygardos teismo nuosprendį, akivaizdžiai matosi, kad jie yra identiški savo turiniu (išskyrus papildomai surašytus asmenų teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus), nuosprendyje yra perrašyti ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys, kurie yra prokuroro išdėstyti kaltinamajame akte. Atkreiptinas dėmesys, kad nuosprendyje (nuo 34 iki 42 lapo)iš kaltinamojo akto, be kitų bylos duomenų, yra ne tik nukopijuoti Kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolai, bet perrašyti ir ikiteisminio tyrimo metu pareigūnų duoti įvertinimai dėl kiekvieno įrašyto telefoninio pokalbio, kurie identiški kaltinamojo akto 34-44 lapuose nurodytiems duomenims (t. 18, b.l. 165-175).Svarbu pažymėti, kad teisiamojo posėdžio metu buvo betarpiškai ištirta tik maža dalis telefoninių pokalbių garso įrašų (patvirtina 2015 10 26, 2015 12 07 teisiamojo posėdžio protokolai), tai yra buvo perklausyti telefoninių pokalbių garso įrašai, kurie užfiksuoti tik 2013 07 15 Kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole (t. 1, b.l. 35-83) ir 2013 07 29 Kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole užfiksuotos SMS žinutės bei telefoninių pokalbių garso įrašai 2472, 2473, 2477, 2518 (t.1, b.l. 115). Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, jog „kaltinamųjų kaltė įrodyta byloje esančiais ir ištirtais įrodymais“ (nuosprendžio 32 lapas) ir nukopijavo kaltinamajame akte išdėstytus visus ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis jų netirdamas ir nevertindamas, tuo pažeisdamas įstatymo nuostatą, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus (BPK 242 straispnio 1 dalis) bei BPK 20 straispnio 5 dalyje teismui nustatytą pareigą įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatyti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, kad išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl apskųsto nuosprendžio apeliacinės instancijos teismas priima nutartį panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui, jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas. Nustatęs pirmosios instancijos teismo šališkumą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad skundžiamas nuosprendis vien dėl šio pažeidimo yra neteisėtas ir neanalizuoja su kaltinamųjų kalte dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų susijusių apeliacinių skundų argumentų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 12d. nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti Kauno apygardos teismui.