Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Almos Jurgelienės, Aleksandro Rusako (pirmininko ir pranešėjo) ir Irmos Valiuškienės, veikdama Kauno apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) P. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. spalio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2087-1164/2025 pagal ieškovės L. R. ieškinį atsakovui P. R. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir kitų klausimų išsprendimo, ir atsakovo P. R. priešieškinį ieškovei L. R. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir kitų klausimų išsprendimo, trečiasis asmuo Luminor Bank AS Lietuvos skyrius, išvadą duodanti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos K. miesto Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas

34. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

35. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

36. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

37. Kasacinio teismo suformuota nuosekli praktika, aiškinant, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 14 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016).

38. Prieš tai minėtas draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu ir yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti naujus įrodymus. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas).

39. Ieškovė L. R. apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus įrodymus - vaizdo įrašus, kurie kaip nurodė ieškovė daryti 2023 m. sausio 20 d. atsakovo bute, ir kuriuose užfiksuotas atsakovo fizinis ir psichologinis smurtas ieškovės atžvilgiu. Ieškovė pažymėjo, kad įrašai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui, nes ieškovė jų negalėjo rasti, jie buvo išsaugoti kitoje laikmenoje, pateikti policijos atstovams, o jų pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas atsakovo atžvilgiu. Teisėjų kolegija pažymi, kad kaip ir nurodė ieškovė, minėtus įrašus ji buvo pateikusi policijos atstovams ir jų pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, todėl ieškovė turėjo galimybę minėtus įrašus gauti dar iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo ir juos pateikti pirmosios instancijos teismui. Be to, ieškovė neįrodė šių įrodymų pateikimo pirmosios instancijos teismui stokos, nes kaip bylos medžiaga nustatyta, byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama beveik trejus metus, todėl ieškovė minėtus įrašus galėjo gauti anksčiau ir pateikti pirmosios instancijos teismui. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtame vaizdo įraše ieškovės nurodomas aplinkybes pirmosios instancijos teismas tyrė ir įvertino priimdamas sprendimą, todėl nėra pagrįstos būtinybės juos priimti apeliacinės instancijos teisme.

40. Apeliantas P. R. apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus įrodymus bei rašytinius paaiškinimus dėl ieškovės nurodytų aplinkybių atsiliepime į apeliacinį skundą. Teisėjų kolegija pažymi, kad dalis minėtų dokumentų buvo parengti iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, kita dalis jų jau po sprendimo priėmimo, ir atsakovas turėjo galimybę minėtus dokumentus pateikti iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo jo manymu bylai išnagrinėti reikalingus papildomus įrodymus. Atsakovas nepagrindė kodėl minėtų dokumentų nepateikė anksčiau, o juos iškilo būtinybė teikti tik po sprendimo priėmimo. Be to, apeliantas neįrodė šių įrodymų pateikimo pirmosios instancijos teismui stokos, nes kaip ir minėta, byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama beveik trejus metus, todėl atsakovas minėtus įrodymus galėjo gauti anksčiau ir pateikti pirmosios instancijos teismui, todėl tai nėra pagrįsta būtinybė juos priimti apeliacinės instancijos teisme.

41. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra išimtinių sąlygų priimti šalių pateiktus naujus įrodymus. Be to, šalių teiktų naujų įrodymų priėmimas, užvilkintų bylos nagrinėjimą, nes ir kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims turėtų būti sudaryta galimybė šiuos įrodymus įvertinti ir pateikti dėl jų savo nuomones. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija nevertina ieškovės ir atsakovo pateiktų naujų įrodymų.

42. CPK 42 straipsnyje įtvirtinta byloje dalyvaujančių asmenų teisė teikti rašytinius paaiškinimus. Šalys, nepažeisdamos teisės normų, kuriose reglamentuotas procesas apeliacinės instancijos teisme, gali pasinaudoti nurodyta teise. Vis dėlto pasibaigus apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį padavimo terminams, juos keisti ar papildyti naujais argumentais yra draudžiama (CPK 323 straipsnis). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui patikrinti pakanka šalių pateiktų procesinių dokumentų ir rašytinių įrodymų, o apelianto paaiškinimai pateikti pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui. Nenustačiusi būtinybės pateikti naujus rašytinius paaiškinimus, teisėjų kolegija atsisako priimti apelianto 2026 m. sausio 15 d. pateiktus rašytinius paaiškinimus.

Dėl teismo (ne)šališkumo

43. Apeliantas teigia, jog, atsižvelgus į pirmosios instancijos teismo sprendimą ir į skundžiamo sprendimo motyvus, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, buvo šališkas, įvertino tik ieškovės argumentus, o atsakovo įrodinėjamų aplinkybių netyrė ir nevertino, netenkino beveik visų apelianto prašymų vykstant bylos nagrinėjimui. Teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus laiko nepagrįstus.

44. Viena iš tinkamo proceso garantijų yra užtikrinimas, kad šalių ginčą išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis, CPK 21 straipsnis). Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, CPK normose įtvirtintas nušalinimo institutas. Dalyvaujantis byloje asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, gali pagal CPK 65, 66 straipsnius teikti motyvuotą pareiškimą nušalinti teisėją (CPK 68 straipsnis).

45. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, nesant konkrečių teismo šališkumo požymių, šališkumo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto procesinio sprendimo motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatais ar teismo sprendimo surašymo trūkumais. Juo labiau nešališkumo principo (ne)įgyvendinimas negali būti siejamas vien su tuo, kad teismo padarytos išvados (vertinant įrodymus, nustatant bei teisiškai vertinant faktines aplinkybes ir pan.) yra ne tokios, kaip to norėtų proceso dalyvis. Nors asmens nuogąstavimai yra svarbūs, tačiau nėra lemiami, sprendžiant dėl teisėjo nešališkumo. Lemiamą reikšmę šiuo atžvilgiu turi tai, ar suinteresuoto asmens nuogąstavimai gali būti laikomi objektyviai pateisinamais (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-120-701/2022).

46. Procesinių veiksmų atlikimas ir atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas savaime negali būti vertinamas kaip teisėjo šališkumo ir suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas bei teisėjo nušalinimo pagrindas. Nesutikdamas su atitinkamais teismo procesiniais sprendimais, asmuo turi teisę pasinaudoti civilinio proceso įstatyme nustatytomis teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formomis – apeliacija, kasacija, proceso atnaujinimo institutu (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-330-916/2019). Nors teismo nustatytos bylos aplinkybės yra objektyviai naudingos vienai iš šalių, o teismo išvados šalies vertinamos kaip nenuoseklios, nelogiškos ar spėjamojo pobūdžio, tai nereiškia teisėjo šališkumo, jeigu nėra duomenų apie jo suinteresuotumą bylos baigtimi ar kitų aplinkybių, kurios keltų abejonių dėl teisėjo nešališkumo (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2012).

47. Nagrinėjamu atveju apeliantas bylą išnagrinėjusio pirmosios instancijos teismo šališkumą iš esmės sieja su teismo atliktais procesiniais veiksmais, t. y. įvertino tik ieškovės argumentus, o atsakovo įrodinėjamų aplinkybių netyrė ir nevertino, netenkino beveik visų apelianto prašymų vykstant bylos nagrinėjimui, priimto sprendimo motyvavimo netinkamumu bei tuo, kad teismo sprendimas yra priimtas ieškovės naudai. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo atlikti procesiniai veiksmai ir priimti procesiniai sprendimai negali būti vertinami kaip šališkumo ir suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ar nušalinimo pagrindas. CPK 8 straipsnyje numatyta, kad teismas, bendradarbiaudamas su dalyvaujančiais byloje asmenimis, imasi priemonių, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta. Taigi, teismas, likdamas nešališkas ir nepažeisdamas dispozityvumo, rungimosi, lygiateisiškumo principų, vadovauja bylos procesui ir atlieka CPK teismo kompetencijai priskirtus procesinius veiksmus ir pareigas: išaiškina dalyvaujantiems asmenims jų teises ir pareigas (CPK 42 straipsnis, 158 straipsnio 3dalis); manydamas, kad bylai išspręsti nepakanka įrodymų, pasiūlo šalims pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 straipsnio 1 dalis, 160 straipsnio 1 dalies 3, 5 punktai); sprendžia dėl būtinumo byloje paskirti ekspertizę (CPK 160 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 212 straipsnio 1 dalis); per išaiškinimo pareigą patikslina šalių pareigą įrodinėti bylai reikšmingas aplinkybes, nurodo aplinkybes, kurias būtina nustatyti siekiant teisingai išnagrinėti bylą (CPK 159 straipsnio 1 dalis, 160 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Todėl apelianto argumentai dėl teismo šališkumo teismui netenkinus dalies apelianto reiškiamų prašymų reiškia ne teismo šališkumą, bet teismui nustatytų pareigų rūpintis tinkamu, nepertraukiamu, kuo greitesniu bylos išnagrinėjimu vykdymą. Apeliantas nepateikė objektyvių ir konkrečių sprendimą priėmusio teismo šališkumo požymių, o vien subjektyvus situacijos vertinimas savaime neįrodo bylą nagrinėjusios teisėjos šališkumo subjektyviąja ar objektyviąja prasme. Teisėjų kolegija be kita ko pažymi, kad atsakovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme teisėjai net du kartus reiškė nušalinimą, tačiau Kauno apylinkės teismo pirmininko pavaduotoja 2023 m. lapkričio 8 d. nutartimi atmetė atsakovo P. R. pareiškimą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų teisėjos V. M. nušalinimo, bei įspėjo atsakovą P. R., kad už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis gali būti paskirta iki 5 000 Eur bauda. Nutartyje pažymėjo, kad teisėjos byloje atlikti procesiniai veiksmai ir sprendimai, kurie yra nepalankūs proceso šaliai, negali būti vertinami kaip teisėjos šališkumas ar suinteresuotumas bylos baigtimi ir būti pagrindu teisėjos nušalinimui. 2025 m. balandžio 28 d. Kauno apylinkės teismo pirmininko pavaduotoja, laikinai einanti teismo pirmininko pareigas, taip pat atmetė atsakovo P. R. pareiškimą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų teisėjos V. M. nušalinimo ir pakartotinai pažymėjo, kad teisėjos byloje atlikti procesiniai veiksmai ir sprendimai, kurie yra nepalankūs ar nepriimtini proceso šaliai, negali būti vertinami kaip teisėjos šališkumas ar suinteresuotumas bylos baigtimi ir būti pagrindu teisėjos nušalinimui. Atkreipė dėmesį, kad net ir pakeitus teisėją, nėra jokios garantijos, jog byla būtų nagrinėjama ir procesiniai prašymai sprendžiami taip, kaip to pageidauja atsakovas. Teismo pirmininko pavaduotoja, laikinai einanti teismo pirmininko pareigas, aplinkybių, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad byloje buvo neužtikrintas šalių lygiateisiškumas ar atsakovas buvo diskriminuojamas, ar kitaip kaip varžomos jo teisės procese, nenustatė, kaip ir nenustatė pagrindo teigti, kad bylos nagrinėjimas užsitęsė dėl teisėjos veiksmų, o vien teismo proceso trukmė, kai tai įvyksta dėl objektyvių priežasčių, nėra pagrindas išvadai, kad bylą nagrinėjanti teisėja yra šališka ar turi susiformavusią išankstinę nuomonę, suinteresuota bylos baigtimi ar palaiko ieškovę lyties pagrindu.

Dėl ginčo esmės

48. Apeliacijos dalykas – Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. spalio 28 d. sprendimas, kuriuo patikslintas ieškinys ir patikslintas priešieškinis tenkinti iš dalies, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

49. Teisėjų kolegija, prieš analizuodama konkrečius apelianto apeliaciniame skunde nurodytus argumentus pažymi, jog Lietuvos Respublikos civiliniame procese įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2013). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės (tas yra būdinga visiškai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-12-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339-469/2020). Apeliacijos ribas apibrėžia apeliacinio skundo dalykas (reikalavimai).

Dėl įrodymų vertinimo

50. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas skunde iš esmės kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadas, padarytas įvertinus byloje esančius įrodymus, teigdamas, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ar tam tikrus įrodymus įvertino netinkamai.

51. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis įrodymais. Įrodinėjimo dalykas – tai juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja ginčijamo santykio buvimą ar nebuvimą. Faktai, kuriais pagrįsti šalių reikalavimai ir atsikirtimai bei kitos aplinkybės, kurias būtina nustatyti taikant materialiosios teisės normas ginčo santykiams. Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnis). Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016, 29 punktą; 2016 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016, 22 punktą ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad, pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014; kt.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010; 2018 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018 53–55 punktus).

52. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo nustatyta, kad teismas įvairiapusiškai įvertino faktines bylos aplinkybes ir byloje teiktus įrodymus, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apelianto nurodytus argumentus, įvertinusi byloje priimto pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, konstatuoja, kad šioje byloje nėra pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso įstatyme įtvirtintas ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles. Teismas vertino byloje surinktų įrodymų, įskaitant ir tuos, kuriuos atsakovas vardija kaip teismo ignoruotus, visetą, analizavo byloje esančius įrodymus, padarydamas išvadas dėl šiais duomenimis šalių įrodinėtų faktinių aplinkybių buvimo (nebuvimo).

53. Pažymėtina, kad apeliantas, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių bylą nagrinėjusio teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog eilinį kartą pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Tuo tarpu kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo skundą pateikęs asmuo, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017, 44 punktas).

54. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija atmeta apelianto skundo teiginius dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo.

Dėl kito sutuoktinio kaltės

55. Apeliantas skunde teigė, kad pirmos instancijos teismas, spręsdamas sutuoktinių kaltės dėl santuokos iširimo klausimą, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, nes byloje nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų apie atsakovo kaltę dėl santuokos iširimo. Teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių ieškovės, kaip sutuoktinės kaltę dėl santuokos iširimo, o rėmėsi tik ieškovės teiktais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino ir nepasisakė dėl atsakovo pateiktų įrodymų, kurie įrodo ieškovės kaltę dėl santuokos iširimo. Apelianto įsitikinimu, teismas turėjo pripažinti, jog santuoka iširo dėl ieškovės kaltės, nes ji buvo neištikima, nelojali sutuoktiniui, jo negerbė. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais.

56. CK 3.60 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio, pareigas, nustatytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Esminės sutuoktinių tarpusavio pareigos įtvirtintos CK 3.27 straipsnyje – sutuoktiniai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą remti moraliai bei materialiai ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo, o CK 3.30 straipsnyje išdėstytos sutuoktinių pareigos išlaikyti ir auklėti savo nepilnamečius vaikus. CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nurodytos teisinės prezumpcijos, kai pripažįstama, jog santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės - jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. Esminiu sutuoktinio pareigų pažeidimu pripažintinas sutuoktinio elgesys, kuris nepriimtinas teisės ir moralės požiūriu. Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį stengiantis išsaugoti santuoką tarpusavio santykių pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010; 2011 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-225-686/2015 ir kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010; kt.).

57. Pagal CPK 177 straipsnio 1 dalį, įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais (CPK 186 straipsnis), liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, jog teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-701/2021, 80 punktas).

58. Teisėjų kolegija pažymi, kad santuokos nutraukimas dėl vieno iš sutuoktinių kaltės yra pakankamai griežta atsakomybės forma, todėl ji taikoma tik tinkamai nustačius jos taikymo sąlygas – kaltus sutuoktinio veiksmus ar neveikimą ir jų priežastinį ryšį su kilusiais žalingais padariniais – santuokos nutraukimu. Tačiau, tarpusavio asmeniniams santykiams būdinga tai, kad vieno asmens elgesys dažniausiai sąlygoja kito asmens elgesį. Todėl tais atvejais, kai vienas sutuoktinis elgiasi netinkamai, santuokoje kylančių problemų savalaikis pastebėjimas ir jų sprendimas didele dalimi priklauso ir nuo kito sutuoktinio, ypač jo netoleravimo tokio elgesio bei tokio elgesio priežasčių. Tačiau, jei sutuoktiniai laiku nepastebi ir nesprendžia santuokoje kylančių problemų, jų tarpusavio ryšiai gali nutrūkti, bet ne dėl vieno iš sutuoktinių kaltės, o dėl jų abiejų nesugebėjimo rasti sprendimą, net ir taikiai išsiskirti.

59. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2023 m. sausio 19 d. atsakovas nepilnamečio vaiko akivaizdoje konfliktavo su ieškove, vartojo jos atžvilgiu necenzūrinius, įžeidžiančius žodžius, primygtinai siūlė pasirašyti povedybinę sutartį, kaltino ieškovę gyvenant dėl naudos. 2023 m. sausio 20 d. šalių namuose atsakovas smurtavo prieš ieškovę, tuo padarydamas nežymų jos sveikatos sutrikdymą. Dėl šio įvykio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuris nutrauktas 2023 m. sausio 26 d. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 2-ojo skyriaus nutarimu, taikant laidavimą. Atsakovas ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę pripažino, gailėjosi. Atsižvelgiant į aukščiau aptartą teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovo elgesys su savo šeimos nariais epizodiškai būdavo žiaurus ir reiškia esminį sutuoktinio pareigų pažeidimą, dėl ko bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde apeliantas neigė smurtavęs prieš ieškovę, nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu kaltę pripažino patartas advokatės, kad būtų galima nutraukti ikiteisminį tyrimą pagal laidavimą. Teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus vertina kaip deklaratyvius, nepagrįstus ir neįrodytus, kaip atsakovo gynybinę versiją siekiant išvengti santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės pasekmių. Aplinkybė, kad atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad yra pagrindas pakeisti ar panaikinti sprendimą dalyje santuokos nutraukimo pagrindo nustatymo ir spręsti klausimą dėl santuokos pabaigos pagrindo iš naujo, įvertinant ieškovės kaltę dėl santuokos iširimo ir abiejų sutuoktinių elgesį santuokoje 2018-2022 metais ir šioje dalyje priimti naują sprendimą, patvirtina faktą, kad atsakovas iš esmės pripažįsta savo kaltę dėl santuokos iširimo, tačiau siekia, kad ir ieškovės kaltės faktas būtų konstatuotas. Faktinę aplinkybę, kad prieš savo sutuoktinę atsakovas panaudojo fizinį smurtą, jis pripažino ikiteisminio tyrimo metu. Smurto vartojimas santuokoje visada netoleruotinas. Kolegijos vertinimu, atsakovo elgesys, vartojant psichologinį smurtą, rodo atsakovo nepagarbą ieškovei kaip moteriai ir motinai. Ieškovė buvo žeminama vaiko akivaizdoje, atsakovas į ginčus įtraukė ir vaiką, skųsdamasis ieškove, nuteikinėjo vaiką prieš motiną, tuo rodydamas netinkamą pavyzdį vaikui, pažeisdamas ne tik ieškovės, bet ir vaiko teisę į saugią aplinką, normalų vystymąsi.

60. Atsakant į apelianto argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino tik faktinio gyvenimo kartu pasibaigimo aplinkybes, tačiau nevertino ir neatsižvelgė į atsakovo įrodinėjamas aplinkybes, susijusias su 2018-2022 metais, teisėjų kolegija pažymi, kad priešingai nei teigia apeliantas, teismas vertino atsakovo nurodomas aplinkybes dėl ieškovės neištikimybės, nelojalumo sutuoktiniui ir konstatavo, kad atsakovo argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti bylos medžiaga. Pirmosios instancijos teismas sprendė, o teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti, kad byloje nenustatyta konkrečių ieškovės veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip nelojalumas, nepagarba atsakovui, neprisidėjimas prie abiejų šeimos narių poreikių tenkinimo, nepalaikymas moraliai/materialiai, ir kurie turėtų įtakos santuokos iširimui. Tai, kad ieškovė kreipėsi dėl santuokos nutraukimo, o ne atsakovas, taip pat paneigia atsakovo argumentus, kad dėl santuokos iširimo yra kalta ieškovė ir jos netinkamas elgesys 2018-2022 metais. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje pakanka duomenų, kad būtų galima daryti išvadą, jog santuoka iširo dėl atsakovo kaltės, nes jis iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio, pareigas ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas (CK 3.60 straipsnio 2 dalis).

61. Įvertinusi aukščiau išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias santuokos nutraukimo pagrindus, tinkamai vertino įrodymus, atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotus teisės išaiškinimus ir priėjo prie pagrįstos išvados, jog dėl iširusios santuokos yra kaltas atsakovas. Vien tai, kad apeliantas turi kitokią nuomonę dėl byloje esančių įrodymų vertinimo dėl ieškovės kaltės ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias procesines teisės normas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog atsakovo pateikti įrodymai nebuvo pakankami ieškovės kaltei nustatyti ir tai nesudaro pagrindo apeliacinės instancijos teismui priimtą sprendimą pakeisti.

Dėl neturtinės žalos priteisimo

62. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neturtinės žalos atlyginimą ieškovei priteisė nepagrįstai, nesant įrodymų ar kitų duomenų, kurie patvirtintų, jog ieškovė patyrė neigiamus išgyvenimus, buvo suprastėjusi jos gyvenimo kokybė ar egzistavo kitų aplinkybių, kurios būtų sąlygojusios pagrindą atlyginti neturtinę žalą ieškovei, todėl šis ieškovės reikalavimas turėtų būti atmestas. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka.

63. CK 3.70 straipsnio 2 dalis numato, kad kitas sutuoktinis turi teisę reikalauti iš kalto dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio atlyginti turtinę žalą, susijusią su santuokos nutraukimu, taip pat ir neturtinę žalą, padarytą dėl santuokos nutraukimo. Ši nuostata netaikoma, jeigu santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

64. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas, įvertino byloje esančius įrodymus, t. y. šalių santuokos trukmę, santuokos iširimo aplinkybes ir priežastis (šalių santuoka iširo dėl atsakovo kaltės, pasireiškusios psichologinio ir fizinio smurto vartojimu ieškovės atžvilgiu), ieškovės išgyvenimų pobūdį, sukeltas pasekmes (bylos duomenimis, ieškovė patyrė emocinį skausmą, dvasinius išgyvenimus ir fizinį smurtą, pasekmės jaučiamos iki šiol), ieškovės paaiškinimus apie patirtus išgyvenimus, ieškovės dvasines kančias dėl atsakovo elgesio, sprendė, kad ieškovei buvo padaryta neturtinė žala ir priteisė ieškovei iš atsakovo 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, kurios dydį nustatė įvertinęs šalių turtinę padėtį ir teismų praktiką analogiškose bylose.

66. Teisėjų kolegija pripažinusi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai šalių santuoką nutraukė dėl atsakovo kaltės, atitinkamai, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą priteisti ieškovei 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl neturtinės žalos priteisimo, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ir neįrodytus.

Dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo

67. Vienas pagrindinių šeimos teisės principų – prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynybos principas, įtvirtinantis pareigą, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, pirmiausia atsižvelgti į tai, kas geriausia vaikui (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 24 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas).

68. CK 3.161 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vaikas turi teisę gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia vaiko interesams. Ši įstatyme įtvirtinta vaiko teisė į šeimos ryšius yra pamatinė, nes visapusiška ir darni vaiko raida galima tik augant šeimoje, jaučiant meilę ir supratimą (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos preambulė). Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir Chartijos 24 straipsnio 3 dalyje, kurioje nurodyta, jog kiekvienas vaikas turi teisę reguliariai palaikyti asmeninius santykius ir tiesiogiai bendrauti su abiem savo tėvais, jei tai neprieštarauja vaiko interesams.

69. CK 3.169 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai tėvas ar motina gyvena skyrium, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma tėvų susitarimu. Jei kyla ginčas tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatoma su vienu iš tėvų (CPK 3.169 straipsnio 2 dalis).

70. Vienas esminių tėvų valdžios (globos teisių) elementų – teisė nustatyti vaiko gyvenamąją vietą (CK 3.168, 2.14 straipsniai). Šios teisės įgyvendinimas glaudžiai susijęs su geriausių vaiko interesų užtikrinimu, tinkamos jo vystymuisi materialinės, socialinės, psichologinės aplinkos nustatymu. Visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu (CK 3.165 straipsnio 3 dalis), nes vaiko saugumui ir ugdymui užtikrinti reikalingas tėvų bendradarbiavimas tarpusavyje ir su vaiku. Būtent todėl tėvai turi siekti spręsti visus su vaiku susijusius klausimus taikiai. Tik tuo atveju, jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamą klausimą sprendžia teismas (CK 3.165 straipsnio 3 dalis, 3.169 straipsnio 2 dalis) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019 ir jos 22–23 punktuose nurodyta kasacinio teismo praktiką).

71. Kasacinio teismo praktika vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimu orientuoja teismus, nagrinėjant bylas dėl vaikų, vadovautis išimtinai vaiko interesais, kuriuos kiekvienoje nagrinėjamoje byloje būtina individualizuoti (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis). Juos pirmiausiai nulemia teigiama vaiko, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, raida, jo poreikiai turėti saugią asmeninę (tiek fizine, tiek socialine prasme) aplinką, kurioje jis galėtų būti, užsiimti pagal amžių jam reikalingais dalykais, ugdytis, lavintis ir pan. (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-483-611/2020, 61 punktas; 2021 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-701/2021, 65 punktas).

72. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas. Vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006; 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013). Aplinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumas yra reikšmingas veiksnys, turintis įtakos vaiko psichologinei būklei, todėl, kai vaikas daugiau kaip vienus metus gyvena tam tikroje aplinkoje, jos pakeitimo galimybė turi būti įvertinama ypač atidžiai (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019, 27 punktas).

73. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas iki reikalavimo pareiškimo kartu negyveno, keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, jog esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006; 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010).

74. Kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį į tai, kad tiek nacionaliniai, tiek tarptautiniai teisės aktai įtvirtina nuostatą, kad, sprendžiant ginčus dėl vaikų, būtina išsiaiškinti vaiko pažiūras ir norus jį liečiančiu klausimu, nepriklausomai nuo vaiko amžiaus, svarbu, kad vaikas sugebėtų suformuluoti savo pažiūras. CK ir Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje yra nustatytos kelios sąlygos vaikui dalyvauti ginant savo paties teises: pirma, visais su jo interesais susijusiais klausimais vaikas, gebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, – per atstovą; antra, į vaiko norus būtina atsižvelgti, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-483-611/2020, 86, 87 punktai).

75. Nagrinėjamu atveju teismas skundžiamu sprendimu vaiko gyvenamąją vietą nustatė su ieškove. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, kad nėra aišku kodėl pirmosios instancijos teismas, nustatydamas vaiko gyvenamąją vietą su ieškove sprendė, jog nepilnametės dukros gyvenamosios vietos nustatymas su motina geriau atitiks nepilnamečio vaiko interesus, teismas nenurodė kodėl gyvenamosios vietos nustatymas rotacijos principu yra netinkamas.

76. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai vertino, kad ieškovės vaidmuo vaiko kasdienėje priežiūroje buvo dažnesnis ir pastovus, todėl būtent ji geriausiai užtikrina vaiko kasdieninius poreikius. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija pastebi, kad vaikas tiek dėl tėvų gyvenimo skyrium fakto, tiek dėl jau keletą metų besitęsiančių tėvų tarpusavio nesutarimų, nuolatinių konfliktų, lydimų įžeidinėjimų, pykčio, akivaizdaus neigiamo požiūrio vienas į kitą išreiškimo, smerkimo ir kritikavimo, kitokio psichologinio ir netgi fizinio smurto vartojimo, vykstančio vaiko akivaizdoje, šiuo metu vykstančio teismo proceso ir viso tą sąlygotų nevienkartinių vaiko apklausų tiek iš įvairių vaiko teisių gynimo institucijų specialistų, tiek iš psichologų, tiek iš teismo pusės, t. y. iš esmės dėl pačių nagrinėjamos bylos šalių – ieškovės ir atsakovo (apelianto) – nesugebėjimo geranoriškai, kuo mažiau įtraukiant vaiką ir jį psichologiškai traumuojant, tarpusavyje susitarti dėl įvairių su vaiku susijusių klausimų (gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos, išlaikymo formos bei dydžio ir pan.) taip, kad prioritetas būtų teikiamas ne pačių tėvų asmeninėms ambicijoms, nuoskaudoms, kerštui ir interesams įgyvendinti, o geriausiems jų vaiko interesams, fizinei ir psichologinei gerovei, ramybei ir laimei užtikrinti, neabejotinai patiria didelį stresą, stiprius neigiamus išgyvenimus, psichologinę žalą, lojalumo konfliktą, kas atsiliepia ir atsilieps jo elgesyje, pasaulėžiūroje, charakteryje bei nuomonėje.

77. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas vaiko gyvenamąją vietą su ieškove vertino tai, kad šalių vaikas nuo gimimo gyveno kartu su abiem tėvais, tačiau atsakovui smurtavus prieš ieškovę ir jai išsikrausčius iš namų, šalių nepilnametė dukra išsikėlė kartu su ieškove, atskirai nuo atsakovo. Kauno apylinkės teismo 2023 m. balandžio 24 d. nutartimi pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, šalių nepilnametės dukros A. R. gyvenamoji vieta laikinai nustatyta su ieškove, ir vaikas sprendimo priėmimo pirmosios instancijos teisme metu virš 2,5 metų gyvena kartu su ieškove. Teismas be kita ko vertino ir nepilnamečio vaiko amžių ((duomenys neskelbtini) m.), kiekvieno iš tėvų asmenines savybes, elgesį, gebėjimą tinkamai užtikrinti nepilnamečio vaiko geriausius interesus, tai, kad ieškovė visiškai užtikrina nepilnamečio vaiko poreikių ir interesų tenkinimą, mergaitę su mama sieja itin glaudus emocinis ryšys. Tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinėje instancijoje, nenustatyta, kad vaikui gyvenant su ieškove nebūtų užtikrintas mergaitės saugumas, poreikių patenkinimas, taip pat nenustatyta aplinkybių, dėl kurių vaiko gyvenamosios aplinkos keitimas būtų būtinas ar objektyviai pateisinamas.

78. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su apelianto teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė kodėl gyvenamosios vietos nustatymas rotacijos principu yra netinkamas. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo rotacijos principu pažymėjo, kad vaiko gyvenamosios aplinkos stabilumas yra svarbus vaiko vystymuisi ir emocinei gerovei. Nuolatinė gyvenamosios vietos kaita gali sukelti vaikui nerimą ir emocinius sutrikimus. Vaikui gali būti sunku priprasti prie dviejų skirtingų rutinų, ypač jei tėvo ir motinos namuose skiriasi taisyklės. Vaikas gali nesijausti „namuose“ nei tėvo, nei motinos gyvenamojoje vietoje. Dažnas gyvenamosios vietos keitimas reiškia ir nuolatinį daiktų transportavimą, kas taip pat gali būti emociškai vaiką varginantis procesas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad periodiškai – kas pusę metų keisti nepilnametės dukros gyvenamąją vietą, neatitinka nepilnamečio vaiko geriausių interesų. Sutiktina, kad dideli (gyvenamosios aplinkos keitimo) pokyčiai vaiko gyvenime negali vykti periodiškai tokiu dažnumu kaip prašė atsakovas, nes vaikui tik (duomenys neskelbtini) metai, todėl jam yra būtinas stabilumas, saugumas, o dažnas nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos keitimas neatitiktų vaiko geriausių interesų ir gali turėti dar didesnę neigiamą įtaką vaiko emocinei sveikatai.

79. Svarbu pažymėti, kad nors atsakovas apeliaciniame skunde nurodo būtinumą atsižvelgti į paties vaiko išsakytą norą gyventi ir su tėvu, tačiau šiuo aspektu pastebėtina, kad vaiko išsakyta nuomonė negalėjo būti pirmosios instancijos teismo ir pagrįstai nebuvo suabsoliutina.

80. CK 3.174 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas ginčą išsprendžia vadovaudamasis vaiko interesais, atsižvelgdamas į vaiko norą. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tik tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams. Pagal CK 3.177 straipsnį teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išsiaiškinti vaiko norus. Remiantis CPK 380 straipsniu, kai sprendžiamas bet kuris su vaiku susijęs klausimas, vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma – per atstovą. Priimant sprendimą turi būti atsižvelgta į vaiko nuomonę, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams (1 dalis). Vaiko nuomonė gali būti išreikšta žodžiu, raštu arba kitais vaiko pasirinktais būdais (2 dalis).

81. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog vaiko kompetencija priimti sprendimą dėl gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų, bendravimo su tėvais ir už jį atsakyti paprastai priklauso nuo vaiko amžiaus ir brandos, sąmoningumas didėja vaikui augant, bręstant, kai vaikas gali aiškiai apibrėžti priimamo sprendimo priežastis ir suvokti tokio sprendimo padarinius, todėl teismas gali ir neatsižvelgti į vaiko nuomonę ir nustatyti, jo manymu, geriausiai vaiko poreikius ir interesus atitinkančią bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014). Be to, toks sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant ir nepaneigiant tėvo (motinos) teisės dalyvauti auklėjant bei ugdant vaiką.

82. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nurodyta, kad, sprendžiant vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarkos / vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, turi būti vertinama bylai svarbių aplinkybių visuma. Vaiko nuomonė yra viena iš jų, tačiau ne visa lemianti. Įstatymų leidėjas įtvirtina vaiko teisę dalyvauti priimant sprendimą, nurodydamas, kad priimant sprendimą būtina atsižvelgti į vaiko nuomonę, tačiau tai nereiškia, kad galutinį sprendimą priima vaikas. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (CK 3.174 straipsnio 2 dalis, CPK 380 straipsnio 1 dalis) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014).

83. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje 2024 m. vasario 5 d. teismo psichologė J. V. išvadoje dėl A. R. nuomonės išklausymo nurodė, kad mergaitė pagal savo amžių, išsivystymo lygį, individualias psichologines charakteristikas geba išreikšti nuomonę, pateikti atsakymus į klausimus, geba sutelkti dėmesį ir jį išlaikyti ilgesniam laikui. Kalbant apie ateitį, mergaitė įvardijo, kad norėtų gyventi 7 dienas su mama, 7 dienas su tėčiu. Tačiau paklausus, kieno čia mintis, paminėjo, kad tėčio, todėl darė prielaidą, kad su mergaite apie tolimesnes gyvenimo galimybes buvo pasikalbėta, o išsakyta vaiko nuomonė yra suformuota tėčio. Tokio amžiaus vaikui rekomenduotina pastovi socialinė aplinka, kad vaikas nejustų įtampos ir nerimo, nuolatos galvojant ir persikraustant iš vienų namų į kitus. Pastovi erdvė reikalinga harmoningai vystytis ir augti, suvokiant savo gyvenamą vietą, kaip vieną socialinę erdve. Skiriant gyvenamąją vietą, turėtų būti atsižvelgta į mergaitės būsimos brandos etapą, į esminius paauglystės, identiteto bei moteriškumo formavimosi klausimus.

84. Nurodytų motyvų pagrindu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino aplinkybes, jog nepilnametį šalių vaiką su ieškove sieja emociškai artimas ir glaudus tarpusavio ryšys, mergaitė virš 2,5 metų gyvena kartu su ieškove, ieškovė tinkamai užtikrina nepilnametės dukters geriausius interesus, byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie netinkamą ieškovės elgesį dukters atžvilgiu, todėl padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, jog nepilnametės šalių dukters gyvenamosios vietos nustatymas su ieškove labiau atitinka jos geriausius interesus. Apelianto apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti priešingų išvadų.

Dėl bendravimo tvarkos nustatymo

85. Nustatydamas vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, teismas visų pirma turi užtikrinti vaikui saugią ir stabilią aplinką, taip pat lygias tėvų teises dalyvauti vaiką auklėjant ir ugdant (CK 3.156 straipsnis). CK 3.170 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. CK 3.170 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kai tėvai nesusitaria dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaiką ir bendravimo su juo, bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką nustato teismas.

86. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarkos nustatymas nėra savitikslis, ja visų pirma siekiama išlaikyti, atkurti, jei jis yra nutrūkęs ar susilpnėjęs, vaiko ryšį su skyrium gyvenančiu vaiko tėvu (motina), nes vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpinimasis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-378/2021, 30 punktas). Skyrium gyvenantis tėvas ar motina neturi siekti nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri būtų patogiausia jam. Šiuo atveju turi būti tenkinami vaiko interesai, tėvams, tam, su kuriuo vaikas gyvena, ir skyrium gyvenančiam, randant tarpusavio kompromisą, nes bendravimo tikslas yra užtikrinti vaiko saugų ryšį su abiem tėvais, kad vaikas, nepaisant tėvų tarpusavio santykių, jaustų, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia, kad abu tėvai juo rūpinasi, domisi ir jį globoja.

87. Aptariamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas procesinį sprendimą, įvertino byloje pateiktus įrodymus, tarp jų šalių parodymus, VTAS pateiktus duomenis, ir kt., atskleidžiančius tėvų ir vaiko ryšį, šalių santykį su vaiku pareigų vaikui vykdymo kontekste.

88. Atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria nustatyta skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su vaiku tvarka. Apelianto nuomone, teismas sprendimu nustatė visiškai minimalią bendravimo su vaiku tvarką, vietoje esamos lygiavertės tėvystės, grįstos 50/50 modeliu. Apelianto teigimu, teismui buvo pagrindas nustatyti 50/50 modelio bendravimo su vaiku tvarką, nes jis su vaiku gyveno nuo dukters gimimo nepertraukiamai, vaikui atsakovo namuose yra sudarytos visos sąlygos būti, užtikrinami visi vaiko poreikiai, be to, šalių gyvenamosios vietos yra netoliese, byloje nėra duomenų, kad prašoma nustatyti 50/50 modelio bendravimo su vaiku tvarka pažeistų vaiko interesus, kad būtų ydinga, ar, kad vaikui nėra saugu bendrauti su atsakovu. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip teisiškai nepagrįstus.

89. Kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad teismas, nagrinėdamas bylas, aiškina ir taiko teisės normas ne a priori (iš anksto, nepatikrinus faktų), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas). Vadinasi, kitoje byloje pateiktas teismo taikytinos teisės aiškinimas gali būti taikomas tik tada, kai konkrečios bylos esminės faktinės aplinkybės, lemiančios vienos ar kitos normos taikymą, yra tapačios ar iš esmės panašios (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193-969/2018, 31 punktas). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad „50:50 procentų laiko“ (pagal kurį vaikas praleidžia su skyrium gyvenančiu tėvu tiek pat laiko, kiek ir su motina, su kuria nustatyta vaiko gyvenamoji vieta) modelio įgyvendinimo forma gali būti nustatoma tik išskirtiniais atvejais ir tik konstatavus, kad ji geriausiai atitinka vaiko interesus.

90. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas šiuo metu tarp šalių nusistovėjusi laikina bendravimo tvarka yra realiai vykdoma, vyksta sklandžiai, reguliariai ir pakankamai aktyviai, šalių nepilnametė dukra yra prie jos pripratusi, žino jos tvarką, jaučiasi saugiai. Šalių santykiai yra mažiau konfliktiški, ieškovė bendradarbiauja su atsakovu, laikosi laikinos bendravimo tvarkos 12 p., sudaro galimybę atsakovui su dukra bendrauti kitu šalių suderintu laiku (VAT 2025 m. birželio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2S-1838-640/2025 31 p.). Sutiktina, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta bendravimo tvarka užtikrina mergaitei stabilumą ir saugumą, jos poreikį turėti stabilią namų aplinką, atitinka geriausius mergaitės interesus pagal jos amžių. Tuo tarpu taikant „50:50 procentų laiko“ modelį vaikas, įvertinus jo amžių ((duomenys neskelbtini) metai) justų įtampą ir nerimą, nuolatos galvojant ir persikraustant iš vienų namų į kitus, nebūtų vaikui užtikrinta stabili namų aplinka, o tai neatitiktų geriausių vaiko interesų. Tai, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta bendravimo tvarka netenkina atsakovo norų, nėra pagrindas spręsti, kad ji neatitinka geriausių vaiko interesų.

91. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byloje esančius įrodymus ir įvertinusi apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, šiuo atveju neturi pagrindo abejoti, kad ginčo šalių vaiko interesus ir susiklosčiusią teismų praktiką labiau atitinka pirmosios instancijos teismo nustatyta, o ne apelianto prašoma nustatyti skyriumi gyvenančio tėvo bendravimo su vaiku tvarka.

92. Pažymėtina, kad, esant poreikiui tėvai bendru sutarimu gali keisti teismo sprendimu nustatytą atskirai gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaikais tvarką, o esant nesutarimui, kreiptis į teismą dėl bendravimo tvarkos pakeitimo ir panašiai. Teismo sprendimas dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo neįgyja res judicata (galutinis teismo sprendimas) galios ir pasikeitus aplinkybėms dėl jo pakeitimo tėvas ar motina gali kreiptis ateityje.

Dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo priteisimo

93. Vaiko išlaikymas – konstitucinė tėvų pareiga (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalis). Tėvų pareiga išlaikyti nepilnamečius vaikus yra įtvirtinta ir Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje. Konvencijos 27 straipsnyje pripažįstama kiekvieno vaiko teisė turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, socialiniam vystymuisi.

94. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant klausimą dėl nepilnamečiam vaikui teiktino išlaikymo dydžio vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas sąlygas vaikui vystytis. Pagrindiniai priteistino vaikui išlaikymo dydį lemiantys kriterijai yra vaiko poreikiai ir tėvų turtinė padėtis.

95. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nors tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus abiem tėvams yra vienoda, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas iš jų turi teikti vienodo dydžio išlaikymą. CK 3.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas tėvų valdžios lygybės principas reiškia tai, kad tėvų teisės ir pareigos vaikams yra lygios, tačiau konkrečios teisės ir pareigos bei jų apimtis gali skirtis, priklausomai nuo daugelio faktinių aplinkybių, tokių kaip nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, turtinė padėtis ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013; 2016 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016 30 punktą).

96. Išlaikymo dydis turi būti proporcingas ne tik vaiko poreikiams, bet ir tėvų turtinei padėčiai (CK 3.192 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas negali priteisti vaikui išlaikyti daugiau, negu objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo ar jo dydžio pakeitimo teismas privalo nustatyti tėvų turtinę padėtį, t. y. visas jų gaunamas pajamas, turtą, būtinas išlaidas ir vaiko poreikius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2010). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti. Nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013).

97. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus yra tik orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad tai, jog vaikams, gyvenantiems Lietuvoje, išlaikymo dydis paprastai nustatomas pagal minimalų darbo užmokestį, nėra suformuota ir sektina praktika, nes išlaikymo dydis nustatomas kiekvienu atveju individualiai. Minimalus darbo užmokestis paprastai gali tenkinti tik minimalius, būtinuosius žmogaus poreikius, o, kaip pažymėta pirmiau, vaiko visapusiškam vystymuisi užtikrinti turėtų būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016, 32 punktas).

98. Bylose dėl vaiko išlaikymo nustatant vaiko poreikius tėvas (motina) neturėtų būti įpareigotas teikti detalius įrodymus (pavyzdžiui, pirkinių čekius), pagrindžiančius ne didesnes nei minimalioji mėnesinė alga išlaidas vaikui. Tačiau tėvas (motina), įrodinėjantis didesnių ar mažesnių nei minimalioji mėnesinė alga išlaidų reikalaujančius vaiko poreikius, turi pareigą tai pagrįsti (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-273-969/2020 22 punktas).

99. Kartu pažymėtina, kad, teismui sprendžiant dėl iš tėvo (motinos) priteistino išlaikymo vaikui dydžio, nustatytas visas vaikui reikalingo išlaikymo dydis mažintinas pagal Išmokų vaikams įstatymą ir Valstybinių šalpos išmokų įstatymą valstybės mokamomis vaikui išmokomis ir šalpos pensijomis, tik po to nustatytinos tėvų teiktino išlaikymo dalys, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų turtinę padėtį (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-687/2020, 33 punktas). Vis dėlto atkreiptinas dėmesys į tai, kad išmokų vaikams dydis ir mokėjimo tvarka keičiasi priklausomai nuo valstybės vykdomos politikos, o jų tikslas yra suteikti paramą tėvams, tenkinant vaiko poreikius, tačiau tai nereiškia, kad iš tėvų priteistinas išlaikymas privalomai turėtų būti mažinamas išmokų suma ir tais atvejais, kai tėvų turtinė padėtis leidžia tenkinti vaiko poreikius. Tokiu atveju valstybės mokamos išmokos galėtų būti skiriamos papildomiems vaiko poreikiams tenkinti, bet ne tėvų pareigos vykdymui kompensuoti.

101. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šalių nepilnametės dukros būtiniesiems poreikiams patenkinti per mėnesį yra reikalinga 892,00 Eur suma (didesnė už MMA dėl atsakovo parūpinto privataus muzikos užsiėmimo). Pažymėjo, jog šiuo metu atsakovo turtinė padėtis yra žymiai geresnė ir jo pajamos yra bent tris kartus didesnės nei ieškovės, ieškovei tenka visa kasdieninių rūpesčių nepilnamečiu vaiku našta, o tai reikalauja papildomų finansinių resursų, kurių atsakovas galimai nepatirs. Teismas nustatė, kad atsakovas gali mokėti daugiau išlaikymo savo dukrai ir tai niekaip nepakenks jo interesams, todėl sprendė, jog yra pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo ir iš atsakovo priteisė didesnę dalį išlaikymo (80 procentų reikalingo vaikui minimalaus išlaikymo) – po 616,00 Eur ((892 Eur (poreikis) – 122,5 Eur („vaiko pinigai“)) x 80 proc.) nepilnamečiam vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki vaiko pilnametystės nuo teismo sprendimo priėmimo dienos.

102. Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas neteisingai nustatė kiekvienos iš šalių turtinę padėtį. Nurodė, kad atsakovas išlaiko pilnametį sūnų, turi vykdyti kreditorinius įsipareigojimus kreditoriams, ir nors jo pajamos yra didesnės nei ieškovės, tai nereiškia, kad yra pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo sprendžiant dėl vaiko išlaikymo prievolės paskirstymo. Pažymėjo, kad dalį vaiko būtinųjų poreikių apmoka ir vykdo atsakovas, bendravimo su dukra metu taip pat patiria išlaidas, todėl pirmosios instancijos teismo priteista 616 Eur suma yra nesąžininga ir nepagrįsta. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka.

103. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tiek ieškovė, tiek ir atsakovas yra sveiki, darbingo amžiaus, jų darbingumas nėra ribotas. Ieškovė dirba pagal individualią veiklą, per mėnesį gauna apie 650-740 Eur pajamų, turi dalinės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto. Tuo tarpu atsakovas per mėnesį gauna apie 2 400 Eur darbo užmokesčio, turi asmeninės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto. Kitų išlaikytinių nei ieškovė nei atsakovas neturi, ieškovas prisideda prie kito pilnamečio sūnaus išlaikymo, per mėnesį jo išlaidas sudaro apie 1500 – 1700 Eur, kitas lėšas atsideda. Teismas sprendė, o teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti, jog šiuo metu atsakovo turtinė padėtis yra žymiai geresnė ir jo pajamos yra tris kartus didesnės nei ieškovės, o tai, kad atsakovo esama turtinė padėtis yra pakankamai gera ir jis gali didesne dalimi prisidėti prie nepilnamečio vaiko išlaikymo yra socialiai teisinga, nes nustačius vaiko gyvenamąją vietą su ieškove jai tenka didesnė pareiga rūpintis vaiku, jo priežiūra, maisto ruoša ir kt. Teisėjų kolegija pažymi, kad išlaikymas vaikui yra priteisiamas ilgesniam laikotarpiui į ateitį (iki jo pilnametystės), todėl yra įvertinami jo poreikiai ne tik šiuo momentu, bet ir į ateitį. Tai, kad atsakovas patiria papildomas išlaidas bendravimo su dukra metu nėra pagrindas spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nukrypo nuo lygių dalių principo sprendžiant dėl vaiko išlaikymo prievolės paskirstymo. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodytais argumentais, kad teismas 132 Eur dydžio išlaidas vaiko būreliams įtraukė į šalių nepilnametės dukters poreikius, todėl, esant priteistai 616 Eur išlaikymo sumai, atsakovas nebepatirs privataus muzikos būrelio apmokėjimo išlaidų, nes jas privalės apmokėti ieškovė, uzufrukto teisėmis valdanti nepilnametei dukrai priteistą periodinę išlaikymo sumą. Teisėjų kolegijos vertinimu apelianto nurodomas jo galimas teikti 200 Eur išlaikymo dydis neatitiktų nepilnamečio vaiko išlaikymo paskirties, teismų formuojamos praktikos tokio pobūdžio bylose, nebūtų užtikrinti nepilnamečio vaiko būtinieji poreikiai, o ir apeliantas neįrodė, kad jo minėta suma yra pakankama vaiko poreikiams patenkinti.

104. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo išvados dėl vaikui priteisto išlaikymo dydžio padarytos tiek atsižvelgiant į vaiko poreikius, tiek ir įvertinus šalių turtinę padėtį. Dėl to nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismo iš atsakovo priteistas išlaikymo dydis nepilnamečiam vaikui neatitinka atsakovo turtinės padėties.

Dėl santuokos metu įgyto turto ir prievolių padalijimo

105. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, pagal kurį šalys ir kiti proceso dalyviai turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 13 straipsnis), teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Atsižvelgdamos į tai, kad dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnio 2 dalis, 42 straipsnio 5 dalis), bei į aplinkybę, jog esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, laikydamosi proceso operatyvumo, koncentruotumo principų, šalys jau pirmosios instancijos teismui turi pateikti visus savo reikalavimus, atsikirtimus ir įrodymus. CPK 226 straipsnyje, nustatančiame šalių ir trečiųjų asmenų pareigas pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme metu, įsakmiai nurodyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Kasacinio teismo konstatuota, kad jeigu šalys ar tretieji asmenys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nevykdo arba netinkamai vykdo nurodytas pareigas, jie gali tikėtis sau nepalankių, CPK nustatytų teisinių padarinių: draudimo apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, draudimo apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, ribojimo teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, draudimo kasaciniame skunde remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312, 314 straipsniai) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. J. v. D. M., bylos Nr. 3K-3-95/2012).

106. CPK 376 straipsnyje įtvirtintas aktyvus teismo vaidmuo nagrinėjant šeimos bylas. Teismas tokiose bylose turi ne tik teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu, jo nuomone, tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą (CPK 376 straipsnio 1 dalis), bet ir viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. gali patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu (CPK 376 straipsnio 3 dalis), taikyti įstatymuose nustatytą alternatyvų asmens teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą (CPK 376 straipsnio 4 dalis).

107. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 376 straipsnyje įtvirtinta teismo pareiga savaime nereiškia teismo pareigos būti aktyviam visose šeimos bylose ar visų byloje pareikštų reikalavimų apimtimi. Ši teismo pareiga turi būti derinama su asmenų procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principais (CPK 6, 12, 13 straipsniai), todėl kiekvienoje byloje teismas turi teisę įvertinti faktines aplinkybes, sudarančias teisinį pagrindą teismui aktyviai veikti, tam, kad ši išimtinė taisyklė būtų taikoma tik konkrečioje byloje ar tokioje byloje pareikštų reikalavimų daliai ir netaptų privaloma visiems reikalavimams šeimos bylose (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-687/2019 86 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Taip pat kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog aktyvaus teismo vaidmens tikslas – maksimaliai apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, o ginčų, nesusijusių su vaikų teisėmis ir interesais, atvejais teismo būtinybė veikti aktyviai turi būti konstatuojama ir pagrindžiama (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2014).

108. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad teismas šeimos bylose įgalinamas veikti aktyviai, kad būtų maksimaliai apsaugoti nepilnamečių vaikų interesai, o ginčų, nesusijusių su vaikų teisėmis ir interesais, atvejais būtinybė veikti aktyviai tiek, kiek reikia, kad būtų užtikrintas sutuoktinių lygiateisiškumas (CK 3.3 straipsnio 1 dalis), jų interesų pusiausvyra ar apsaugotos vieno iš sutuoktinių teisės ir interesai, kurių jis dėl kokių nors objektyvių aplinkybių negali pats tinkamai ginti, turi būti konstatuojama ir pagrindžiama (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2010; 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2014). Kai abu sutuoktiniai santuokos nutraukimo ir padarinių procese dalyvauja lygiomis teisėmis, vadovaujamasi rungimosi ir dispozityvumo principais, o byloje nenustatyta šių principų išimtis pateisinančių aplinkybių, kurios teismui sudarytų pagrindą veikti vieno iš sutuoktinių interesais, tai teismui procese nėra teisinio pagrindo remtis CPK 376 straipsnyje suteikiamomis teisėmis (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).

109. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas nesudarė sutuoktinių dalintino turto balanso, atskirai nenustatė kiekvienam iš sutuoktinių tenkančių dalių, nevertino, kad sutuoktinių dalys bendrojoje nuosavybėje nebuvo lygios, nes pati ieškovė pripažino, kad 88 proc. visų pajamų santuokos metu buvo atsakovo indėlis, nesprendė dėl pagrindų nukrypti nuo lygių dalių principo atsižvelgiant į atsakovo įrodinėjamas aplinkybes, surinktus įrodymus, nepagrįstai nepriteisė kompensacijos ar turto atsakovui dėl bendrų lėšų, panaudotų ieškovės veiklai, kuriomis buvo sumažinta bendro šeimos turto vertė, taip pat, priteisė ieškovės naudai 6369,44 Eur kompensacijos, nors tai iš esmės lėmė, kad ieškovės naudai priteista daugiau turto, be to, kompensacija priteista neatsižvelgiant į sprendimu sukurtą prievolę dėl išlaikymo, priteisiant 88 proc. išlaikymo dukrai iš atsakovo. Taip pat, teismas neatsižvelgė, į tai, iš kokių lėšų ir koks turtas buvo įgytas, kada, todėl prašė pakeisti pirmosios instancijos sprendimo dalį dalyje dėl santuokoje įgyto turto ir prievolių padalijimo, ištaisant teismo padarytas klaidas, susijusias su santuokoje įgyto turto padalinimu, prievolių paskirstymu. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtas aplinkybes apeliantas pirmą kartą pateikė tik apeliaciniame skunde, nors byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama daugiau nei dvejus metus, atsakovas buvo atstovaujamas profesionalaus teisininko gerai žinančio įstatymus bei visus niuansus, būtinus sprendžiant klausimus santuokos nutraukimo bylose, teikė ne tik atsiliepimą į ieškovės ieškinį, tačiau ir priešieškinį, jį tikslino, tačiau šiomis aplinkybėmis nesirėmė, ir tokių reikalavimų nereiškė, t. y. pirmosios instancijos teismas dėl šių aplinkybių nepasisakė ir jų nenagrinėjo, su jomis susijusių reikšmingų aplinkybių nenustatinėjo, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie apeliacinio skundo argumentai negali būti apeliacijos dalykas, todėl jų nevertina ir plačiau apie juos nepasisako (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 320 straipsnio 1 dalis).

Dėl kompensacijos dydžio

110. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo 90 punkte padarė aritmetinę klaidą skaičiuojant atsakovo naudai priteistiną kompensaciją už ieškovei tenkančią didesnę kilnojamojo turto dalį. Pirmosios instancijos teismas sprendimo 89 punkte nurodė, kad atsakovas nurodė, kad bendra pirkinių suma IKEA parduotuvėje yra 1 786,06 Eur, tačiau aritmetiškai suskaičiavus nurodytas prekių vertes bendra vertė sudaro 1781,07 Eur. Teismas sprendimo 90 punkte nurodė, kad atsakovo reikalavimas ieškovei priteisti 1 786,06 Eur vertės kilnojamus daiktus (sprendimo 89 punktas), naudojamus ieškovės verslui vykdyti, o jam kompensaciją tenkinamas iš dalies ir ieškovei priteisė sprendimo 89 punkte nurodytus daiktus, o atsakovui iš ieškovės priteisė (1781,07:2) 890,54 Eur piniginę kompensaciją už santuokoje iš bendrų santuokinių lėšų įgytus, atitekusius ieškovei, kilnojamuosius daiktus, kurie naudojami jos gėlių verslui vykdyti. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo keisti sprendimo šioje dalyje.

111. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įvertinti, todėl dėl jų teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K- 3-133-823/2020 40 punktą).

112. Teisėjų kolegija, apibendrindama nustatytas aplinkybes ir pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė procesinės ir materialiosios teisės normas, vadovavosi aktualia teismų praktika. Dėl to apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

113. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, tarp šalių paskirstomos bylinėjimosi išlaidos (CPK 98 str. 1 d.).

114. Ieškovė teikdama atsiliepimą į apeliacinį skundą teismo prašė iš apelianto priteisti ieškovės turėtas 3000 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

115. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo dalyką, ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą turinį ir apimtį, įvertindama ieškovės atstovo advokato darbo ir laiko sąnaudas tokiam procesiniam dokumentui paruošti ir ieškovei suteiktų advokato paslaugų kompleksiškumą, sprendžia, jog ieškovės turėtos advokato pagalbos išlaidos mažintinos nuo 3000 Eur iki 2000,00 Eur. Kolegija pažymi, kad ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nors jos ir neviršijo rekomendacijų kriterijų, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atsakovo P. R. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei L. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo P. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2000 Eur (du tūkstančius eurų) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.