Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo N. G. skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 15 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti jo skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutarties, bei dėl šios nutarties, kuria laikinai – iki galutinio sprendimo šioje byloje įvykdymo – apribotos N. G. teisės į jam asmenine bei kartu su sutuoktine B. G. jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį turtą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Panevėžio apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje N. G. kaltinamas padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 3 dalyje, 180 straipsnio 3 dalyje, 289 straipsnyje, 146 straipsnio 2 dalyje, 254 straipsnio 2 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje.

Taip pat šioje byloje kaltinimai pareikšti S. N., S. J., A. B., R. B., A. B., L. E..

Panevėžio apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartimi laikinai – iki galutinio sprendimo šioje byloje įvykdymo – apribojo N. G. teises į jam asmenine bei kartu su sutuoktine B. G. jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį 52 000 000 litų vertės turtą bei turtines teises. Skundžiamoje nutartyje teismas nurodė, kad baudžiamojoje byloje nukentėjusieji yra pareiškę civilinius ieškinius bendrai daugiau nei 52 milijonų litų sumai, todėl siekiant užtikrinti pateiktus ieškinius apribotinos kaltinamojo N. G. teises į surastą jam asmeninės bei jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį turtą bei turtines teises.

Panevėžio apygardos teismas 2013 m. spalio 15 d. nutartimi atsisakė priimti kaltinamojo N. G. skundą ir grąžino jį pareiškėjui. Skundžiamoje nutartyje teismas nurodė, kad skundas paduotas praleidus BPK 440 straipsnio 2 dalyje numatytą terminą, pareiškėjas neprašė šio termino atnaujinti. Pareiškėjas nepateikė jokių patvirtinančių duomenų, jog Panevėžio apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutarties nuorašą jis gavo tik 2013 m. spalio 4 d. Teismas padarė išvadą, kad nutartis pareiškėjui buvo tinkamai įteikta daug anksčiau, nes pareiškėjo nurodytas siuntos su skundžiama nutartimi keliavimo iki jo gyvenamosios vietos laikas akivaizdžiai nerealus. Kadangi skundas buvo išsiųstas 2013 m. spalio 10 d., laikytina, jog jis paduotas praleidus įstatyme numatytą terminą.

Kaltinamasis N. G. skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 15 d. nutartį ir priimti jo skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutarties.

Kaltinamasis N. G. nurodo, kad skundžiamą nutartį jis gavo tik 2013 m. spalio 4 d., todėl nepraleido nutarties apskundimo termino. Kadangi Panevėžio apygardos teismas atsisakė priimti jo skundą motyvuojant vien tuo, jog jis nepridėjo jokių dokumentų, patvirtinančių nutarties gavimą 2013 m. spalio 4 d., kartu su skundu pateikia voką su skundžiamos nutarties gavimo data ir Lietuvos pašto pažymą dėl registruotos pašto korespondencijos siuntos įteikimo.

Kaltinamasis N. G. skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartį dalyje dėl jo žmonai B. G. priklausančio turto nuosavybės teisių apribojimo. Nurodo, kad teismas nepagrįstai apribojo nuosavybės teises į B. G. pinigines lėšas, esančias AB banko Swedbank sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) ir AB SEB banko sąskaitose Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), į kurias pervedama socialinė pašalpa jų 2013 m. rugsėjo 17 d. gimusiam vaikui. Teismas neturi teisės apriboti vaikams skirtų pinigų naudojimo, todėl šioje dalyje teismo nutartis turi būti panaikinta.

Kaltinamasis N. G. taip pat teigia, kad jokio turto, kuris priklausytų jam ir jo sutuoktinei B. G. jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, neturi. Visas turtas, įgytas iki santuokos ir santuokoje 2013 m. birželio 18 d. Vedybų (povedybine) sutartimi yra padalintas ir abiems priklauso dalinės nuosavybės teise. Todėl N. G. neturi jokių teisių į sutuoktinei B. G. asmenine nuosavybe priklausantį turtą, o pastaroji nėra atsakinga savo turtu už N. G. galimai padarytą žalą.

Teismo posėdyje kaltinamasis prašė skundus tenkinti.

Kaltinamojo N. G. skundas dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 15 d. nutarties tenkinamas pilnai, o dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutarties – iš dalies.

Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 15 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti kaltinamojo N. G. skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutarties, naikintina, nes laikytina, jog skundas paduotas nepraleidus įstatyme numatyto termino.

BPK 151 straipsnio 6 dalyje numatyta, jog teismo nutartį, kuria laikinai apribota nuosavybės teisė, galima apskųsti teismui per septynias dienas nuo nutarties gavimo. Dėl skundo priimta nutartis gali būti skundžiama aukštesniajam teismui BPK X dalyje nustatyta tvarka.

BPK 440 straipsnio 2 dalyje numatytas toks pat septynių dienų nutarties apskundimo aukštesniajam teismui terminas.

Iš Lietuvos pašto pažymos dėl registruotos pašto korespondencijos siuntos įteikimo matyti, kad Panevėžio apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartis N. G. nurodytu gyvenamosios vietos adresu buvo įteikta 2013 m. spalio 4 d. jo žmonai B. G.. Taigi, paskutinė skundo padavimo diena - 2013 m. spalio 11 d. Todėl kaltinamojo N. G. skundas, išsiųstas 2013 m. spalio 10 d., ką objektyviai patvirtina ir kaltinamojo pateiktas Lietuvos pašto kvitas, buvo paduotas nepraleidus įstatyme numatyto apskundimo termino.

Kadangi skundas dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutarties paduotas nepraleidus įstatyme numatyto apskundimo termino ir atsižvelgiant į proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principus, tuo pačiu nagrinėjamas ir kaltinamojo N. G. skundas dėl minėtos Panevėžio apygardos teismo nutarties pagrįstumo.

Teismo posėdyje kaltinamasis paaiškino, kad šeimoje auga du vaikai – sūnus Danilas, gim. 2006 m. ir dukra Nika, gim. 2013 m. rugsėjo 17 d., taip pat mokami mokesčiai už komunalines paslaugas. Areštavus visas lėšas nebelieka pinigų vaikų išlaikymui ir mokesčių mokėjimui.

Kaltinamojo N. G. prašymas iš dalies yra pagrįstas, todėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartis dalyje dėl jo sutuoktinės B. G. piniginių lėšų, esančių banko sąskaitose, laikino nuosavybės teisės apribojimo keistina.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 151 straipsnio nuostatos reglamentuoja procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo skyrimą ir pratęsimą. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas gali būti skiriamas, esant bent vienam iš dviejų pagrindų, t. y., kai baudžiamajame procese turi būti užtikrintas civilinis ieškinys arba galimas turto konfiskavimas. Ši procesinė prievartos priemonė susijusi su viena iš asmens konstitucinių teisių – teise į nuosavybės neliečiamumą, todėl turi būti skiriama pagrįstai ir įsitikinus, jog tam yra teisėtas pagrindas, nepažeidžiamos konkretaus asmens teisės bei teisėti interesai, t. y. teismas turi atsižvelgti ne tik į tai, kad būtų patenkintas civilinis ieškinys ar galimas turto konfiskavimas, bet ir į tai, ar laikinai apribojus fizinio asmens teises nebus pažeisti proporcingumo, ekonomiškumo, proceso šalių interesų pusiausvyros principai.

Iš skundo nagrinėjimui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Panevėžio apygardos teismas laikinai apribojo kaltinamojo N. G. teises į jam asmenine bei kartu su sutuoktine B. G. jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį 52 000 000 litų vertės turtą bei turtines teises. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamos nutarties, teismas šią procesinę prievartos priemonę nukreipė į visą N. G. asmenine bei kartu su sutuoktine B. G. jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį turtą bei turtines teises. Pažymėtina, kad pagal 2013 m. birželio 17 d. Vedybų (povedybinės) sutarties, sudarytos tarp N. G. ir B. G., 3.3. straipsnio 1 punktą piniginės lėšos, esančios banko sąskaitoje, yra asmeninė sutuoktinio, kurio vardu atidaryta sąskaita, nuosavybė. Atsižvelgiant į tai, kad kaltinamojo skunde nurodytos AB banke Swedbank ir AB SEB banke sąskaitos yra atidarytos B. G. vardu, joje esančios piniginės lėšos yra asmeninė B. G. nuosavybė, todėl laikinas nuosavybės teisių apribojimas šiose sąskaitose esančioms lėšoms turi būti panaikinamas. Panaikinus šiuos apribojimus tuo pačiu išsprendžiamas klausimas dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo į socialinę pašalpą mokamą kaltinamojo sutuoktinei B. G. už 2013 m. rugsėjo 17 d. gimusią dukrą.

Medžiagoje nėra duomenų apie kokį nors kitą asmeninį B. G. turtą ir jam taikytus apribojimus, todėl šis klausimas nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo nuomone, siekiant teisingai išspręsti klausimą dėl pritaikyto laikino nuosavybės teisės apribojimo, būtina atsižvelgti ne tik į tai, kad būtų patenkintas civilinis ieškinys, bet ir į tai, ar laikinai apribojus fizinio asmens teises nebus neproporcingai pažeistos asmens, kuriam taikoma procesinė prievartos priemonė, teisės bei teisėti interesai. Nagrinėjamu atveju, Lietuvos apeliacinis teismas daro išvadą, kad kaltinamojo šeimai turi būti palikta galimybė disponuoti lėšomis, reikalingomis būtiniems kasdieniniams šeimos ir mažamečių vaikų poreikiams patenkinti, apmokėti sąskaitas už komunalinius patarnavimus ar panašiai. Iš skundo nagrinėjimui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad N. G. pagal 2013 m. rugsėjo 13 d. Darbo sutartį gaunamas darbo užmokestis sudaro 300 Lt per mėnesį. Kaltinamojo šeimoje auga du vaikai. Lietuvos apeliacinio teismo nuomone, šiuo atveju optimali suma reikalinga šioms išlaidoms padengti yra 1000 Lt, kuri neviršija Vyriausybės nustatytos vienos minimalios mėnesinės algos (MMA). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Panevėžio apygardos teismo nutartis keistina, paliekant kaltinamajam galimybę disponuoti 1000 Lt suma per mėnesį. Tokio dydžio pinigų suma leis užtikrinti vaikų poreikius bei atitiks šalių interesų pusiausvyrą.

Apygardos teismo sprendimas pratęsti laikiną nuosavybės teisių apribojimą iki galutinio sprendimo šioje byloje įvykdymo, t. y. neapibrėžtam terminui, neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. BPK 151 straipsnio 6 dalyje, reglamentuojančioje procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo terminus, nustatyta, jog pasibaigus šešių mėnesių prokuroro nutarimu paskirtam šios procesinės prievartos priemonės terminui, jis gali būti pratęstas, tačiau ne ilgiau kaip trims mėnesiams. Galimybės pratęsti laikiną nuosavybės teisės apribojimo terminą iki baudžiamosios bylos išnagrinėjimo teisme baudžiamojo proceso įstatymas nenumato. Esant šioms aplinkybėms, apygardos teismo nutartis keičiama, nurodant konkretų terminą, kuriam pratęsiamas kaltinamajam N. G. paskirtos procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymas.

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 15 d. nutartį, kuria atsisakyta priimti kaltinamojo N. G. skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutarties.

Pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartį.

Panaikinti laikiną nuosavybės teisės apribojimą piniginėms lėšoms, esančioms B. G. (a.k. (duomenys neskelbtini)) vardu AB SEB banko sąskaitose Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir AB banko Swedbank sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini).

Leisti kaltinamajam N. G., a.k. (duomenys neskelbtini), kas mėnesį disponuoti 1000 (vieno tūkstančio) litų dydžio piniginėmis lėšomis.

Laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą N. G. nustatyti trims mėnesiams, skaičiuojant nuo 2013 m. rugsėjo 25 d.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.