Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje išnagrinėjo suimto kaltinamojo S. N. skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 1 d. nutarties, kuria kaltinamajam S. N. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, pratęsimo terminą skaičiuojant nuo 2012 m. birželio 3 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Panevėžio apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje S. N. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 25 straipsnio 3 dalyje, 180 straipsnio 3 dalyje, 289 straipsnyje, 146 straipsnio 2 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje, 254 straipsnio 2 dalyje, o būtent: jis kaltinamas tuo, kad veikdamas organizuota grupe, pasisavino valstybės tarnautojo vardą, neteisėtai atėmė žmogui laisvę ir įsibraunant į patalpą, panaudojant fizinį smurtą ir grasinant tuoj pat jį panaudoti bei panaudojant šaunamuosius ginklus, pagrobė didelės vertės svetimą turtą, šaunamąjį ginklą ir šaudmenis bei sunaikino turtą.

Kaltinamasis S. N., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsniu, sulaikytas 2009 m. gruodžio 2 d. Vilniaus miesto l apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 3 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė - suėmimą. Šios kardomosios priemonės terminas vėliau buvo tęsiamas.

Panevėžio apygardos teismas 2012 m. birželio 1 d. nutartimi kaltinamajam S. N. kardomosios priemonės – suėmimo terminą pratęsė dar trims mėnesiams. Teismas kaltinamajam pratęsė suėmimo terminą nustatęs BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatytus pagrindus (kaltinamasis gali bėgti (slėptis) nuo teismo bei daryti naujas nusikalstamas veikas) bei atsižvelgęs į tai, kad baudžiamosios bylos, kuri yra didelės apimties ir sudėtinga, teisminis nagrinėjimas yra pradiniame etape, S. N. teismui parodymų nėra davęs. Nutartyje nurodoma, kad suėmimo taikymo būtinumas ir įstatymo numatyti pagrindai jį taikyti S. N. nėra išnykę ar pasikeitę, jokiomis švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų šio kaltinamojo atžvilgiu pasiekti negalima.

Kaltinamasis S. N. skundu prašo Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 1 d. nutartį panaikinti. Kaltinamasis skunde nurodo, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime jis laikomas jau nuo 2009 m. gruodžio mėnesio, per tą laiką jis nepadarė jokių pažeidimų, negavo jokių nuobaudų, įspėjimų, kalėjimo administracijos charakterizuojamas teigiamai. S. N. teigimu, nuo 2011 m. jis bendradarbiauja su tyrėjais, o tai labai apsunkina buvimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime sąlygas, dėl bendradarbiavimo su teisėsaugos pareigūnais jis buvo smarkiai sumuštas, buvo sudegintas jo sugyventinės automobilis. Anot kaltinamojo, skundžiamoje nutartyje neteisingai nurodoma, kad jis turi ryšių užsienyje, jis tik perparduodavo automobilius iš Jungtinių Amerikos Valstijų, bet pats Jungtinėse Amerikos Valstijose niekada nėra buvęs ir ten pažįstamų neturi. S. N. nurodo, kad jis yra kaltas tik dėl sunkaus nusikaltimo – plėšimo organizuota grupe padarymo, apie šio nusikaltimo padarymo aplinkybes davė parodymus teisme. Kaltinamasis taip pat nesutinka su teismo išvada, kad būdamas laisvėje jis gali disponuoti pagrobtu turtu, nurodo, kad dėl bendradarbiavimo su tyrėjais jis neturi jokių galimybių disponuoti pagrobtu turtu.

Kaltinamasis S. N. skunde nurodo, kad bylos nagrinėjimas teisme yra akivaizdžiai vilkinamas dėl kaltinamojo L. E. kaltės. Kaltinamojo teigimu, nepagrįstas yra teismo motyvas, kad būdamas laisvėje jis slėpsis nuo teismo. Anot S. N., jis niekada nebuvo teistas ir nuo teisėsaugos pareigūnų nesislapstė, jis turi gyvenamąją vietą, turi aukštąjį išsilavinimą, anksčiau dirbo ir šiuo metu turi galimybę įsidarbinti, turi šeimą, du vaikus, iš kurių viena dukra serga cerebraliniu paralyžiumi, todėl jai ypatingai reikalinga tėvo globa ir pagalba. Šios aplinkybės, taip pat jo elgesys Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime, jo pagalba teisėsaugos pareigūnams, anot kaltinamojo, paneigia bet kokią galimybę, kad jis gali bėgti (slėptis) nuo teismo. Kalinamasis skunde pažymi, kad prokuroras G. Jasaitis jau ne vieno teismo posėdžio metu prašė suėmimą jam pakeisti į švelnesnę kardomąją priemonę, tam neprieštaravo ir nukentėjusysis A. B..

Teismo posėdyje kaltinamasis S. N. ir jo gynėjas prašė kaltinamojo skundą tenkinti, prokuroras taip pat prašė kaltinamojo skundą patenkinti.

Kaltinamojo S. N. skundas tenkinamas.

Kardomųjų priemonių paskirtis nustatyta BPK 119 straipsnyje. Minėtame straipsnyje nurodyta, kad kardomosios priemonės gali būti skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. BPK 121 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad prokuroras, teisėjas ar teismas, spręsdamas, ar reikia skirti kardomąją priemonę, ir parinkdamas jos rūšį, turi atsižvelgti į įtariamojo (kaltinamojo) nusikalstamos veikos sunkumą, įtariamojo (kaltinamojo) asmenybę, į tai, ar jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir darbą ar kitokį legalų pragyvenimo šaltinį, į įtariamojo (kaltinamojo) amžių, sveikatos būklę, šeiminę padėtį ir kitas aplinkybes, galinčias turėti reikšmės sprendžiant dėl kardomosios priemonės. Griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo pagrindai ir sąlygos numatyti Lietuvos Respublikos BPK 122 str. Minėto straipsnio pirmoje dalyje nurodyta, kad suėmimo pagrindas yra pagrįstas manymas, kad įtariamasis (kaltinamasis):

1) bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo;

2) trukdys procesui;

3) darys Lietuvos Respublikos BPK 122 str. 4 d. nurodytus naujus nusikaltimus.

Iš apygardos teismo skundžiamos nutarties matyti, kad S. N. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas nurodant pagrindus, numatytus BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte – kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo ir BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte – kaltinamasis darys naujus nusikaltimus, numatytus BPK 122 straipsnio 4 dalyje.

Skiriant arba pratęsiant suėmimą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, būtina atsižvelgti į visas BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes – įtariamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes. Kardomoji priemonė – suėmimas BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu gali būti skiriamas arba pratęsiamas, jeigu asmuo kaltinamas padaręs bent vieną iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų. Pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus nusikaltimus gali patvirtinti informacija apie jo teistumą, jo vaidmuo padarant nusikaltimus, kaltinimas kelių nusikalstamų veikų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veikos, kiti duomenys.

Kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, apygardos teismas BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyto suėmimo skyrimo pagrindo buvimą motyvavo tuo, kad už S. N. inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymą baudžiamasis įstatymas numato tik griežtą laisvės atėmimo bausmę, S. N. turi verslo ryšių užsienyje, jis kaltinamas tęstinius nusikaltimus padaręs organizuotoje grupėje, kad itin didelės vertės turtas, kurio pagrobimu S. N. kaltinamas, nėra surastas, dėl to yra pagrindas manyti, jog kaltinamasis turi realią galimybę būdamas laisvėje šiuo turtu disponuoti. Tuo tarpu BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytas suėmimo skyrimo pagrindas skundžiamoje nutartyje visiškai nemotyvuotas ir neargumentuotas. Tačiau vien ši aplinkybė savaime nepaneigia byloje nustatyto BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyto suėmimo skyrimo pagrindo egzistavimo.

Nors praeityje S. N. nebuvo teistas, tačiau šioje baudžiamojoje byloje S. N. kaltinamas padaręs penkias tyčines, savanaudiškas, smurtines nusikalstamas veikas, iš kurių dvi priskiriamos sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), už šių nusikaltimų padarymą baudžiamasis įstatymas be alternatyvų numato griežtas laisvės atėmimo bausmes. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 8 punkte išaiškinta, jog „nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskiriama BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai. Jei remiantis minėta aplinkybe galima padaryti išvadą, kad asmuo bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, tai tada jos gali pakakti tam asmeniui skirti arba pratęsti suėmimą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu.“ Nors gresianti griežta laisvės atėmimo bausmė nėra absoliuti sąlyga taikyti griežčiausią kardomąją priemonę, tačiau jos pakanka pagrįstai manyti, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo. Byloje yra duomenys, kad kaltinamasis S. N. turėjo verslo ryšių Jungtinėse Amerikos Valstijose. S. N. kaltinamas nusikalstamų veikų, tarp kurių yra nusikaltimai, numatyti BPK 122 straipsnio 4 dalyje, padarymu, jis kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas organizuota grupe, S. N. vaidmuo darant inkriminuojamus nusikaltimus nebuvo antraeilis, S. N. buvo aktyvus jam inkriminuojamų nusikaltimų dalyvis, savo veiksmais aktyviai prisidėjęs prie nusikalstamų padarinių atsiradimo. Savo kaltę S. N. teisme pripažįsta. Duomenų, kad S. N. iki suėmimo būtų dirbęs ar turėjęs kitą legalų pragyvenimo šaltinį, byloje nėra. Tai, kad S. N. prekiavo iš Jungtinių Amerikos Valstijų atgabentais automobiliais, neįrodo, jog jis turėjo legalų pragyvenimo šaltinį, nes ši aplinkybė objektyviais duomenimis (dokumentais) nepatvirtinta. Taigi, aptartos aplinkybės ir nusikalstamų veikų, kurių padarymu kaltinamas S. N., sunkumas ir pobūdis leidžia pagrįstai manyti, kad jis, būdamas laisvėje, gali daryti naujus nusikaltimus, numatytus BPK 122 straipsnio 4 dalyje, bei, siekdamas išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės, ilgalaikio laisvės atėmimo, gali bėgti (slėptis) nuo teismo. Todėl apygardos teismas pagrįstai nustatė BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte bei 3 punkte numatytus suėmimo skyrimo pagrindus, nors, kaip minėta, tinkamai šių išvadų skundžiamoje nutartyje nemotyvavo.

Tačiau pažymėtina, kad suėmimas yra pati griežčiausia kardomoji priemonė, kurią taikant asmeniui esmingai apribojamos teisės, todėl teismas, skirdamas ar pratęsdamas pačios griežčiausios kardomosios priemonės terminą, turi išsamiai įvertinti kalinimo trukmės pagrįstumą, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Kaip nurodė Europos Žmogaus Teisių Teismas sprendime byloje Balčiūnas prieš Lietuvą, nacionalinės teisminės institucijos turi užtikrinti, kad kaltinamojo kardomasis kalinimas nebūtų pernelyg ilgas. Poreikis tęsti laisvės atėmimą negali būti vertinamas visiškai abstrakčiai. Teismas pažymėjo, kad kiekvienu atveju, sprendžiant kardomojo kalinimo pratęsimo terminą, būtina atsižvelgti į tai, ar tokiu būdu nebus pažeistos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatos, numatančios teisę į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką arba teisę būti paleistam proceso metu. Kuo ilgiau asmuo yra laikomas suėmime, tuo kruopščiau (atidžiau) turi būti tikrinami (analizuojami) konkretūs faktai, įrodantys būtinybę tokį asmenį laikyti suėmime. Atsižvelgiant į pakankamai ilgą suimtojo kalinimo laiką, tik išskirtinės priežastys gali pateisinti kardomojo kalinimo tęsimą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 3 dalies požiūriu.

Susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga, darytina išvada, kad S. N. kardomoji priemonė - suėmimas iš pradžių galėjo būti pateisinamas pagrįstu manymu, kad jis, būdamas laisvėje, gali bandyti bėgti, slėptis nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo bei daryti naujas nusikalstamas veikas. Tačiau nuo kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo praėjus dvejiems metams ir šešiems mėnesiams, šie pagrindai tapo ne tokie reikšmingi. Iš bylos duomenų matyti, kad kaltinamasis S. N. sutiko bendradarbiauti su teisėsaugos institucijomis, teisme davė parodymus apie savo ir bendrininkų padarytas nusikalstamas veikas, kas rodo, kad kaltinamasis įvertino savo nusikalstamą poelgį, yra suinteresuotas, kad byla būtų kuo greičiau išnagrinėta ir joje būtų priimtas sprendimas. Iš bylos medžiagos matyti, kad S. N. teisiamajame posėdyje buvo apklaustas ir davė parodymus, kurie yra fiksuoti teisiamojo posėdžio protokole. Apygardos teismo nutartyje nurodyta aplinkybė, kad S. N. nėra davęs parodymų šiuo metu bylą nagrinėjančiai naujai teismo sudėčiai, negali būti pagrindu tęsti kaltinamajam suėmimo terminą. Be to, priešingai nei nurodoma skundžiamoje nutartyje, iš bylos duomenų matyti, kad S. N. neturi jokių galimybių disponuoti pagrobtu didelės vertės turtu, duodamas parodymus pats ragino kitus bendrininkus grąžinti pagrobtas vertybes. Byloje yra duomenų, kad S. N. dėl bendradarbiavimo su teisėsaugos pareigūnais nukentėjo pats, taip pat nukentėjo jo artimieji, dėl šių veikų yra atlikti ikiteisminiai tyrimai. Pažymėtina, kad aptariamoji baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu teismui buvo perduota 2011 m. vasario 21 d., bet iki šiol byla iš esmės, nauja teismo sudėtimi, nepradėta nagrinėti. Šioje byloje ilgą bylos nagrinėjimo procesą lemia tiek valstybės institucijų veiksmai (baudžiamosios bylos teismingumo klausimo sprendimas, bylą nagrinėjančios teisėjų kolegijos sudėties pakeitimas, nepagrįstas bylų išskyrimas), tiek kitos priežastys (kitų kaltinamųjų vengimas atvykti į teismo posėdžius). Įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, darytina išvada, kad BPK 119 straipsnyje numatyti kardomųjų priemonių tikslai šiuo atveju gali būti pasiekti S. N. taikant ir kitas, švelnesnes kardomąsias priemones.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 1 d. nutartį, kuria suėmimo terminas S. N. pratęstas trims mėnesiams, panaikinti ir S. N. iš suėmimo paleisti.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.