Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Svajūnas Knizleris, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs užstato davėjos A. K. skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. birželio 2 d. nutarties, kuria atmestas A. K. prašymas dėl užstato grąžinimo ir nutarta pagal 2012 m. rugsėjo 28 d. Panevėžio apygardos teismo nutartį kaip užstatą už A. B. į Panevėžio apygardos teismo depozitinę sąskaitą A. K. sumokėtą piniginę 15 000 Lt (4344,30 eurų) įmoką perduoti į valstybės biudžetą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. Panevėžio apygardos teismo 2014 m. birželio 6 d. nuosprendžiu nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 180 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu šešeriems metams vienam mėnesiui, BK 146 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, A. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas šešeriems metams vienam mėnesiui. Tuo pačiu nuosprendžiu nuspręsta A. B. paskirtas kardomąsias priemones rašytinį pasižadėjimą neišvykti, dokumento paėmimą bei periodinį registravimąsi policijos įstaigoje nuo nuosprendžio paskelbimo momento pakeisti į suėmimą ir šią kardomąją priemonę taikyti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. spalio 21 d. nuosprendžiu pakeitė Panevėžio apygardos teismo 2014 m. birželio 6 d. nuosprendį, tačiau ne dėl A. B., kurio apeliacinis skundas buvo atmestas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. balandžio 13 d. nutartimi pakeitė Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. spalio 21 d. nuosprendį, tačiau ne dėl A. B., kurio gynėjo advokato Aido Mažeikos kasacinis skundas buvo atmestas.

Panevėžio apygardos teisme 2017 m. gegužės 16 d. gautas A. K. prašymas grąžinti jos už A. B. įmokėtą 15 000 Lt (4344,30 Eur) užstatą motyvuojant tuo, kad Panevėžio apygardos teismo 2014 m. birželio 6 d. nuosprendis, kuriuo A. B. paskirta subendrinta laisvės atėmimo 6 metams ir 1 mėnesiui bausmė, šiuo metu įsiteisėjęs.

Panevėžio apygardos teismas 2017 m. birželio 2 d. nutartimi prašymą atmetė, kadangi A. B. pažeidė kardomosios priemonės užstato sąlygas, ir nutarė pagal 2012 m. rugsėjo 28 d. Panevėžio apygardos teismo nutartį kaip užstatą už A. B. į Panevėžio apygardos teismo depozitinę sąskaitą A. K. sumokėtą piniginę 15 000 Lt (4344,30 eurų) įmoką perduoti į valstybės biudžetą.

Skunde A. K. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2017 m. birželio 2 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – panaikinti A. B. kardomąją priemonę užstatą ir grąžinti A. K. už jį įmokėtą 15 000 Lt (4344,30 Eur) užstatą. Nurodo, kad skundžiama nutartis yra neteisėta, todėl turi būti panaikinta.

Pareiškėja pažymi, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 361 straipsnio 2 dalyje nustatytas baigtinis sąrašas sprendimų, kuriuos gali priimti teismas dėl nuosprendžio vykdymo metu kylančių abejonių. Šiame sąraše nėra numatyta galimybė užstatą perduoti valstybei. Dėl kardomųjų priemonių yra numatyta tik vienintelė sprendimo galimybė – panaikinti kardomąją priemonę tais atvejais, kai išteisinamajame nuosprendyje arba nuosprendyje, kuriuo kaltinamasis nuteistas ir nuo bausmės atlikimo atleistas, nenurodyta, kad kardomoji priemonė panaikinama. Panevėžio apygardos teismo 2014 m. birželio 6 d. nuosprendyje dėl užstato nieko nepasisakyta, todėl vadovaujantis toliau BPK 361 straipsnio 2 dalimi, ši kardomoji priemonė turi būti panaikinta ir A. K. grąžintas už A. B. sumokėtas užstatas.

Atsiliepime į A. K. skundą prokuroras prašo skundą atmesti. Nurodo, kad pareiškėjos skundas yra nepagrįstas, nemotyvuotas, todėl turi būti atmestas. Prokuroras pažymi, kad A. B. pažeidė jam paskirtos kardomosios priemonės užstato sąlygas, t. y. padarė naują nusikalstamą veiką, taip pat neatvyko į Panevėžio apygardos teismo posėdį, kai buvo skelbiamas 2014 m. birželio 6 d. nuosprendis. Dėl šios priežasties už A. B. įmokėtas 15 000 Lt (4344,30 Eur) užstatas negalėjo būti grąžintas užstato davėjai A. K.. Prokuroras mano, kad skundžiama nutartis, kuria nutarta kaip užstatą už A. B. sumokėtą piniginę 15 000 Lt (4344,30 eurų) įmoką perduoti į valstybės biudžetą, yra teisėta, pagrįsta, todėl nėra procesinio pagrindo jos panaikinti.

A. K. skundas atmetamas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 361 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas nuosprendžio vykdymo metu turi teisę išspręsti dėl nuosprendžio kylančias abejones, jeigu jas išsprendus nepakeičiama nuosprendžio esmė. BPK 361 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę priimti sprendimą panaikinti kardomąją priemonę tais atvejais, kai išteisinamajame nuosprendyje arba nuosprendyje, kuriuo kaltinamasis nuteistas ir nuo bausmės atlikimo atleistas, nenurodyta, kad kardomoji priemonė panaikinama.

Nagrinėjamu atveju iš aukštesniajam teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad Panevėžio apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartimi kaltinamajam A. B., be jam jau taikomos kardomosios priemonės - dokumentų paėmimo, buvo paskirta kardomoji priemonė – 15000 litų (4344,30 eurų) užstatas, kurį 2012 m. rugsėjo 27 d. į Panevėžio apygardos teismo sąskaitą pagal kasos pajamų orderį Nr. 357539 įmokėjo A. K., bei pakeistos iki tol jam taikomos kardomosios priemonės – namų arešto sąlygos. Vykdant BPK 133 straipsnio 4 dalies reikalavimus, A. B. buvo išaiškinta, kad jis privalo šaukiamas atvykti į teismą, nekliudyti proceso eigos, nedaryti naujų nusikalstamų veikų ir, jei jis to nesilaikys ar pažeis 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartimi paskirtų kardomųjų priemonių reikalavimus, esant pagrindui, jam bus paskirta kardomoji priemonė suėmimas. Užstato davėjai A. K. buvo išaiškinta, kad jei A. B. šaukiamas neatvyks į teismą, kliudys proceso eigai ar darys naujas nusikalstamas veikas, jos sumokėtas užstatas pereis valstybei. Taigi, užstato davėjai A. K. buvo žinomos BPK 133 straipsnio 5 dalyje numatytos pasekmės įtariamajam ar kaltinamajam pažeidus kardomąją priemonę – užstatą, t. y. kad jam gali būti paskirta kita kardomoji priemonė, o užstatas pereiti valstybei.

Iš aukštesniajam teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad A. B. Suomijos Respublikos Pietų Savonijos pirmosios instancijos teismo 2015 m. kovo 13 d. nuosprendžiu buvo nuteistas už didelės vertės turto vagystes, kurias įvykdė 2014 m. kovo 13 d. – 2014 m. kovo 14 d. Be to, A. B. neatvyko į teismo posėdį, kai buvo skelbiamas Panevėžio apygardos teismo 2014 m. birželio 6 d. nuosprendis, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu, nors apie procesinio sprendimo skelbimo laiką jam buvo žinoma. A. B. į policiją prisistatė ir jam nuosprendis įteiktas 2014 m. spalio 8 d. Šie duomenys patvirtina, kad A. B. nesilaikė Panevėžio apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartimi paskirtos kardomosios priemonės – užstato sąlygų, šaukiamas neatvyko į teismą, išvyko iš Lietuvos Respublikos bei padarė naujų nusikalstamų veikų. Panevėžio apygardos teismo 2014 m. birželio 6 d. nuosprendyje dėl kardomosios priemonės – užstato nepasisakyta, todėl žemesnės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 133 straipsnio 5 dalies ir 361 straipsnio 2 dalies nuostatomis, skundžiama nutartimi pagrįstai nutarė, kad užstatas jo davėjai A. K. negali būti grąžintas, o turi pereiti valstybei.

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, aukštesnysis teismas daro išvadą, kad Panevėžio apygardos teismo 2017 m. birželio 2 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, keisti ar naikinti ją užstato davėjos skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

užstato davėjos A. K. skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2017 m. birželio 2 d. nutartį.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.