Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Garnelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algimanto Valantino ir Daivos Pranytės-Zalieckienės,

gynėjams advokatams Tomui Kaminskui, Auksanui Čiupailai, Silvai Mardosaitei, Jonui Skruzdžiui, Eleonorai Adai Unčiurienei, Romualdui Lelertavičiui, Linui Belevičiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. Ž., G. R., M. R., A. K., A. S., A. S., A. J., nuteistojo A. Ž. gynėjo advokato Lino Belevičiaus ir nuteistojo V. P. gynėjo advokato A. Š. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 249 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo bausme 17 (septyniolikai) metų,

– pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 266 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 3 (trejiems) metams,

– pagal BK 266 straipsnio 1 dalį (BMK laikymas iki 2008 m. lapkričio 4 d.) laisvės atėmimo bausme 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams,

– pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo bausme 14 (keturiolikai) metų,

– pagal BK 266 straipsnio 1 dalį (BMK laikymas iki 2009 m. gegužės 14 d.) laisvės atėmimo bausme 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams,

– pagal BK 266 straipsnio 1 dalį (BMK laikymas iki 2009 m. gegužės 19 d.) laisvės atėmimo bausme 2 (dvejiems) metams,

– pagal BK 262 straipsnį laisvės atėmimo bausme 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės, paskirtos pagal BK 249 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 4 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, subendrintos dalinio sudėjimo būdu, ir nustatyta laisvės atėmimo bausmė 20 (dvidešimčiai) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės, paskirtos pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 266 straipsnio 1 dalį, pagal BK 266 straipsnio 1 dalį (BMK laikymas iki 2008 m. lapkričio 4 d.), pagal BK 266 straipsnio 1 dalį (BMK laikymas iki 2009 m. gegužės 14 d.), pagal BK 266 straipsnio 1 dalį (BMK laikymas iki 2009 m. gegužės 19 d.) ir pagal BK 262 straipsnį, subendrintos dalinio sudėjimo būdu, ir nustatyta laisvės atėmimo bausmė 5 (penkeriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir nustatyta galutinė laisvės atėmimo bausmė 20 (dvidešimčiai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, baudžiamoji byla dėl A. Ž. kaltinimo pagal BK 201 straipsnio 3 dalį nutraukta, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.

– pagal BK 266 straipsnio 1 dalį (BMK laikymas iki 2008 m. lapkričio 4 d.) laisvės atėmimo bausme 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams,

– pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo bausme 13 (trylikai) metų,

– pagal BK 266 straipsnio 1 dalį (BMK laikymas iki 2009 m. gegužės 14 d.) laisvės atėmimo bausme 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams,

– pagal BK 266 straipsnio 1 dalį (BMK laikymas iki 2009 m. gegužės 14 d. savo namuose) laisvės atėmimo bausme 2 (dvejiems) metams,

– pagal BK 262 straipsnį laisvės atėmimo bausme 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės, paskirtos pagal BK 249 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, subendrintos dalinio sudėjimo būdu, ir nustatyta laisvės atėmimo bausmė 18 (aštuoniolikai) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės, paskirtos pagal BK 266 straipsnio 1 dalį (BMK laikymas iki 2008 m. lapkričio 4 d.), pagal BK 266 straipsnio 1 dalį (BMK laikymas iki 2009 m. gegužės 14 d.), pagal BK 266 straipsnio 1 dalį (BMK laikymas iki 2009 m. gegužės 14 d. savo namuose) ir pagal BK 262 straipsnį, subendrintos dalinio sudėjimo būdu, ir nustatyta laisvės atėmimo bausmė 4 (ketveriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir nustatyta galutinė laisvės atėmimo bausmė 18 (aštuoniolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, baudžiamoji byla dėl A. K. kaltinimo pagal BK 201 straipsnio 3 dalį nutraukta, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.

– pagal BK 249 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 12 (dvylikai) metų ir 6 (šešiems) mėnesiams,

– pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo bausme 12 (dvylikai) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, ir nustatyta galutinė laisvės atėmimo bausmė 16 (šešiolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

– pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo bausme 10 (dešimčiai) metų,

– pagal BK 262 straipsnį laisvės atėmimo bausme 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, ir nustatyta galutinė laisvės atėmimo bausmė 13 (trylikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

– pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo bausme 13 (trylikai) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, ir nustatyta galutinė laisvės atėmimo bausmė 16 (šešiolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

– pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo bausme 13 (trylikai) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, ir nustatyta galutinė laisvės atėmimo bausmė 15 (penkiolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

– pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo bausme 10 (dešimčiai) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, ir nustatyta galutinė laisvės atėmimo bausmė 13 (trylikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

– pagal BK 266 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir nustatyta galutinė laisvės atėmimo bausmė 11 (vienuolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, iš nuteistojo A. Ž. konfiskuota nuosavybės teise priklausantys 20 920 litų, 9 100 eurų ir 651 JAV doleris; iš nuteistojo M. R. konfiskuoti jam priklausantys 3 350 litų; iš G. R. konfiskuoti jam priklausantys 2 358 litai.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti P. K. ir R. G., tačiau nuosprendis dėl jų apeliacine tvarka nėra apskųstas.

Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. gegužės 29 d. nuosprendžiu A. Ž. išteisino pagal BK 249 straipsnio 3 dalį, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, pagal BK 262 straipsnį, 266 straipsnio 1 dalį (BMK laikymas iki 2008 m. lapkričio 4 d.), pagal BK 266 straipsnio 1 dalį (BMK laikymas iki 2009 m. gegužės 14 d.), neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas; A. S. išteisino pagal BK 249 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; A. K., A. S., M. R., G. R., V. P. ir A. J. išteisino pagal BK 249 straipsnio 1 dalį, jiems nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. vasario 17 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 29 d. nuosprendį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Ž. nuteistas už tai, kad organizavo nusikalstamą susivienijimą, jam vadovavo ir dalyvavo jo veikloje, o A. K., G. R., M. R., A. S., A. J., A. S., V. P. nuteisti už tai, kad dalyvavo šio nusikalstamo susivienijimo veikloje, t. y.:

ne vėliau kaip 2008 m. pradžioje, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, A. Ž. K. mieste organizavo nusikalstamą susivienijimą, kuriuo siekta daryti labai sunkius nusikaltimus – neteisėtai gaminti ir realizuoti labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos metamfetamino, taip pat su tuo susijusius apysunkius nusikaltimus – neteisėtai gaminti ir realizuoti pirmos kategorijos psichotropinių medžiagų pirmtakus (prekursorius), neteisėtai laikyti aparatus ir įrenginius, skirtus psichotropinėms medžiagoms gaminti, bei nuo 2008 m. pradžios iki 2009 m. pavasario į šio nusikalstamo susivienijimo veiklą įtraukė A. K., G. R., M. R., A. S., A. J., A. S., V. P., S. L. (ikiteisminis tyrimas dėl jo nutrauktas pagal BK 39¹ straipsnį), šiems asmenims nurodydamas dalyvauti nusikalstamo susivienijimo veikloje, daryti nusikaltimus – neteisėtai gaminti ir realizuoti labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų, neteisėtai gaminti ir realizuoti pirmtakus (prekursorius), neteisėtai laikyti aparatus ir įrenginius, skirtus psichotropinėms medžiagoms gaminti.

Nusikalstamo susivienijimo nariai tiek tiesiogiai, tiek ryšio priemonėmis palaikė glaudžius ir ilgalaikius tarpusavio ryšius, veikė pasiskirstę vaidmenimis. Organizavus nusikalstamą susivienijimą ir įtraukus į jo veiklą pirmiau nurodytus asmenis, A. Ž. vadovavo šio nusikalstamo susivienijimo veiklai ir jo narių daromiems nusikaltimams, koordinavo nusikalstamo susivienijimo narių veiksmus, iki 2009 m. gegužės 8 d. savo gyvenamojoje vietoje – name, esančiame (duomenys neskelbtini), rengė susitikimus su nusikalstamo susivienijimo nariais ir šių susitikimų metu tarėsi dėl psichotropinės medžiagos gaminimo, jos gamybai būtinų cheminių medžiagų, pirmtakų (prekursorių) gavimo, planavo nusikalstamo susivienijimo narių išvykas psichotropinei medžiagai gaminti, duodavo nurodymus nusikalstamo susivienijimo nariams vykti gaminti psichotropinės medžiagos ir išmokyti ją gaminti naujus nusikalstamo susivienijimo narius, realizuodavo nusikalstamo susivienijimo narių pagamintą psichotropinę medžiagą ir su jais už ją atsiskaitydavo. Be to, A. Ž. iki 2009 m. gegužės 19 d. savo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė pirmtaką (prekursorių) – 1-fenil-2-propanoną (toliau – ir pirmtakas (prekursorius) BMK). A. Ž. kartu su A. K., iki 2008 m. vasario 28 d. jų naudojamame garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), laikė įrenginį, skirtą psichotropinės medžiagos gamybai, iki 2008 m. lapkričio 4 d. šiame garaže neteisėtai laikė pirmtaką (prekursorių) BMK, atitinkamai iki 2009 m. gegužės 14 d. ir iki 2009 m. gegužės 19 d. garažuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), laikė pirmtaką (prekursorių) BMK, psichotropinės medžiagos gamybai būtinas chemines medžiagas – metilamino hidrochloridą, natrio šarmą.

A. K., nusikalstamame susivienijime būdamas atsakingas už cheminių medžiagų, reikalingų psichotropinių medžiagų gamybai, tiekimą, be jau pirmiau nurodytų medžiagų, kuriomis neteisėtai disponavo bendrai su A. Ž., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), laikė pirmtaką (prekursorių) BMK, metilamino hidrochloridą, t. y. medžiagas, kuriomis aprūpindavo nusikalstamo susivienijimo narius, vykdydamas A. Ž. nurodymus, 2008–2009 m. laikotarpiu išmokė nusikalstamo susivienijimo narį G. R. gaminti psichotropinę medžiagą – metamfetaminą, 2009 m. kovo 27 d. vyko gaminti psichotropinės medžiagos bei išmokė ją gaminti S. L., iki 2009 m. gegužės 26 d. savo giminaitės R. T. gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), laikė psichotropinių medžiagų gamybai reikalingą aliuminio foliją ir katalizatorių – gyvsidabrio chloridą, įsigijo ir naudojo radijo ryšio blokavimo, radijo ryšio siųstuvų paieškos prietaisus, kuriuos naudojo, kad užtikrintų, jog darydami nusikaltimus nusikalstamo susivienijimo nariai nebūtų sekami policijos naudojamomis techninėmis priemonėmis.

Vykdydami A. Ž. nurodymą, nusikalstamo susivienijimo narys A. J. kartu su nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiu R. G. 2008 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais UAB „ (duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), neteisėtai gamino ir laikė pirmtaką (prekursorių) BMK, iki 2009 m. gegužės 20 d. laikė natrio hidroksidą, būtinus psichotropinės medžiagos metamfetamino gamybai, taip pat įrangą – įvairias talpas ir maišyti naudojamus įrankius, skirtus pirmtakui (prekursoriui) BMK gaminti, A. Ž. nurodymu kartu su A. K., A. S. ir S. L. 2009 m. kovo 27 d. vyko gaminti psichotropinės medžiagos ir kartu kontroliuoti, kad nusikalstamo susivienijimo nariai nenuslėptų pagamintos psichotropinės medžiagos kiekio.

A. S., vykdydamas A. Ž. nurodymus, 2009 m. kovo 27 d. vyko gaminti psichotropinės medžiagos bei išmokyti ją gaminti S. L., kartu su A. K. 2008 m. rudens – 2009 m. pavasario laikotarpiu organizavo psichotropinei medžiagai gaminti reikalingo katalizatoriaus – gyvsidabrio chlorido – gamybą, nurodydami jį pagaminti nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiam P. K., ir šį katalizatorių tiekė nusikalstamo susivienijimo nariams, P. K. gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), iki 2009 m. gegužės 14 d. laikė psichotropinių medžiagų gamybai reikalingą sieros rūgštį, acetoną, aliuminio foliją, savo naudojamame garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), iki 2009 m. liepos 23 d. laikė psichotropinės medžiagos gamybai reikalingą denatūruotą etilo alkoholį ir įrenginį, skirtą psichotropinės medžiagos gamybai.

A. S. užtikrino pirmtako (prekursoriaus) BMK tiekimą nusikalstamam susivienijimui, susitarė su A. Ž., kad, nusikalstamo susivienijimo nariams išmokius A. S. artimus asmenis, A. S. galės organizuoti dar vieną psichotropinių medžiagų laboratoriją, nurodė į nusikalstamą susivienijimą įtrauktam V. P. 2009 m. gegužės 10 d. važiuoti su kitais nusikalstamo susivienijimo nariais mokytis gaminti psichotropinės medžiagos.

M. R. ir G. R., vykdydami A. Ž. nurodymus, į savo giminaičių P. R. ir G. N. R. sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), suvežė įvairias chemines medžiagas, pirmtaką (prekursorių) BMK, taip pat įrankius, skirtus psichotropinės medžiagos gamybai, – įvairias plastikines talpas, plastikinius, stiklinius ir metalinius indus, centrifugas, respiratorius, vandens siurblį, dujinius degiklius, šioje sodyboje įrengė psichotropinės medžiagos – metamfetamino – gaminimo laboratoriją, kurioje iki 2009 m. gegužės 13 d. patys tiesiogiai gamino psichotropinę medžiagą metamfetaminą ir išmokė šią psichotropinę medžiagą gaminti nusikalstamo susivienijimo narius V. P. ir S. L., kurie pagal A. Ž. ir A. S. planą turėjo užsiimti psichotropinių medžiagų gamyba naujai įkurtoje psichotropinių medžiagų gaminimo laboratorijoje.

Be to, A. Ž., A. J. ir R. G. nuteisti už tai, kad A. Ž., būdamas nusikalstamo susivienijimo vadovas, 2008 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais, tiksliau ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nenustatytu laiku, K. mieste organizavo neteisėtą psichotropinės medžiagos gamybai būtino pirmos kategorijos psichotropinių medžiagų pirmtako (prekursoriaus) – 1-fenil-2-propanono – gamybą, nurodydamas nusikalstamo susivienijimo nariui A. J. ir nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiam R. G. šią medžiagą pagaminti. Vykdydami šį nurodymą, A. J. ir R. G., veikdami bendrai UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), 2008 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais, per 5–7 kartus neteisėtai pagamino ir laikė apie 600 litrų pirmtako (prekursoriaus) BMK (tikslesnis gaminimų skaičius ir pagamintas pirmtako (prekursoriaus) kiekis ikiteisminio tyrimo ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme metu nenustatytas).

Be to, A. Ž. ir A. K. nuteisti už tai, kad A. Ž., būdamas nusikalstamo susivienijimo vadovas, ir A. K., būdamas nusikalstamo susivienijimo narys, veikdami bendrai iki 2008 m. lapkričio 4 d. jų bendrai naudojamame garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), netesėtai laikė apie 20 litrų (tikslesnis kiekis ikiteisminio tyrimo ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme metu nenustatytas, tačiau jo buvo ne mažiau kaip 22 mililitrų) gelsvos spalvos skysčio, kurio sudėtyje buvo pirmos kategorijos psichotropinės medžiagos pirmtako (prekursoriaus) – 1-fenil-2-propanono (BMK).

Be to, A. Ž., A. S., A. K., A. S., M. R., G. R., V. P. nuteisti už tai, kad A. Ž., būdamas nusikalstamo susivienijimo vadovas, nuo 2009 m. balandžio mėn. iki gegužės 10 d. K, nurodė nusikalstamo susivienijimo nariams M. R. ir G. R. 2009 m. gegužės 10 d. išvykti į psichotropinių medžiagų gaminimo laboratoriją ir pagaminti ten labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos metamfetamino ir išmokyti metamfetamino gamybos nusikalstamo susivienijimo narius V. P. ir S. L. (dėl jo ikiteisminis tyrimas nutrauktas pagal BK 39¹ straipsnį), susitarė su nusikalstamo susivienijimo nariu A. S., kad organizuos A. S. artimo asmens V. P. mokymą gaminti metamfetaminą, nurodė nusikalstamo susivienijimo nariui S. L. kartu su V. P., M. R. ir G. R. vykti mokytis gaminti metamfetamino.

Vykdydamas A. Ž. nurodymą, A. S. 2009 m. gegužės 10 d. savo vairuojamu nenustatyto modelio automobiliu nuvežė S. L. ir V. P. į degalinę, esančią (duomenys neskelbtini), kurioje S. L. ir V. P. pasiėmė G. R., kuris minėtus asmenis savo vairuojamu automobiliu „VW Passat“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) nuvežė į P. R. ir G. N. R. priklausančią sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), kur nusikalstamo susivienijimo nariai A. K. ir A. S. pateikė amfetamino gamybai būtiną cheminės reakcijos katalizatorių – gyvsidabrio chloridą, o A. K. ir A. Ž. pateikė chemines medžiagas – metilamino hidrochloridą, aliuminio foliją, natrio šarmą, denatūruotą etilo alkoholį, acetoną, sieros rūgštį, ir minėtoje sodyboje nuo 2009 m. gegužės 10 d. iki gegužės 13 d. 10 val. 55 min. M. R., G. R., V. P. ir S. L., panaudodami psichotropinės medžiagos metamfetamino gamybai būtiną pirmos kategorijos psichotropinės medžiagos pirmtaką (prekursorių) 1-fenil-2-propanoną (BMK), nusikalstamo susivienijimo narių A. K. ir A. S. pateiktą amfetamino gamybai būtiną cheminės reakcijos katalizatorių gyvsidabrio chloridą, taip pat A. K. ir A. Ž. pateiktas chemines medžiagas, t. y. metilamino hidrochloridą, aliuminio foliją, natrio šarmą, denatūruotą etilo alkoholį, acetoną, sieros rūgštį, ir, panaudodami gamybos įrankius bei priemones, t. y. įvairias talpas, indus, plastikines statines, centrifugą, respiratorius, dujinius degiklius, redukcinio amininimo metodu neteisėtai pagamino ir laikė 59,593 kilogramo, t. y. labai didelį kiekį, psichotropinės medžiagos – metamfetamino.

Be to, A. Ž. ir A. K. nuteisti už tai, kad A. Ž., būdamas nusikalstamo susivienijimo vadovas, ir A. K., būdamas nusikalstamo susivienijimo narys, veikdami bendrai iki 2009 m. gegužės 14 d. jų bendrai naudojamame garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), netesėtai laikė 12 405 mililitrus gelsvos spalvos skysčio, kurio sudėtyje buvo pirmos kategorijos psichotropinės medžiagos pirmtako (prekursoriaus) 1-fenil-2-propanono (BMK).

Be to, A. K. nuteistas už tai, kad jis iki 2009 m. gegužės 14 d. savo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė 1 148 mililitrus pirmos kategorijos narkotinių ar psichotropinių medžiagų pirmtaką (prekursorių) 1-fenil-2-propanoną (BMK) ir 65 mililitrus gelsvos spalvos skysčio, kurio sudėtyje buvo pirmos kategorijos psichotropinės medžiagos pirmtako (prekursoriaus) – 1-fenil-2-propanono (BMK).

Be to, P. K. nuteistas už tai, kad jis 2009 m. gegužės mėnesį, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), iš A. S., neturėdamas tikslo platinti, už 400 litų neteisėtai įgijo ne mažiau kaip 18,09 gramo narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, šią narkotinę medžiagą iki 2009 m. gegužės 14 d. neteisėtai laikė savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), iki tol, kol šios medžiagos kratos metu buvo rastos ir paimtos policijos pareigūnų.

Be to, A. Ž. nuteistas už tai, kad jis iki 2009 m. gegužės 19 d. savo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė 1 800 mililitrų gelsvos spalvos skysčio, kurio sudėtyje buvo pirmos kategorijos psichotropinės medžiagos pirmtako (prekursoriaus) – 1-fenil-2-propanono (BMK).

Be to, A. S. nuteistas už tai, kad 2009 m. gegužės mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, savo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), už 400 litų neteisėtai pardavė P. K. ne mažiau kaip 18,09 gramo narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių.

Be to, A. S. nuteistas už tai, kad ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytomis aplinkybėmis, neteisėtai, t. y. neturėdamas leidimo įgijo B kategorijos šaunamąjį ginklą – pramoninės gamybos, pusiau automatinį, 9 mm kalibro lygiavamzdį pistoletą IŽ-79-9? Nr. 0633718819, taip pat aštuonis savadarbius šaudmenis, pagamintus perdirbant du 9 mm kalibro garsinius ir šešis 9 mm kalibro dujinius pistoletinius šovinius, kuriuos iki 2009 m. liepos 8 d. 23 val. 55 min. neteisėtai, t. y. neturėdamas leidimo, laikė savo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), iki tol, kol jie buvo rasti ir paimti atliktos kratos metu.

Be to, A. Ž., A. K. ir A. S. nuteisti už tai, kad A. Ž., būdamas nusikalstamo susivienijimo vadovas, ir A. K., būdamas nusikalstamo susivienijimo narys, veikdami bendrai iki 2008 m. vasario 28 d. jų bendrai naudojamame garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė įrenginį – savadarbę metalinę talpą, skirtą psichotropinei medžiagai metamfetaminui gaminti redukcinio amininimo metodu. Tęsdami nusikalstamą veiką, nuo ne anksčiau kaip 2008 m. vasario 28 d. (tikslus laikas ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu nenustatytas) iki 2009 m. liepos 23 d. 15 val. 49 min. A. Ž., A. K. ir A. S. veikdami bendrai šį įrenginį neteisėtai laikė pastarojo naudojame garaže Nr. 169, esančiame (duomenys neskelbtini).

Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. gegužės 29 d. nuosprendžiu A. Ž. išteisino pagal BK 249 straipsnio 3 dalį nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, pagal BK 262 straipsnį, 266 straipsnio 1 dalį (BMK laikymas iki 2008 m. lapkričio 4 d.), 266 straipsnio 1 dalį (BMK laikymas iki 2009 m. gegužės 14 d.) neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas; A. S. išteisino pagal BK 249 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; A. K., A. S., M. R., G. R., V. P. ir A. J. išteisino pagal BK 249 straipsnio 1 dalį, jiems nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. vasario 17 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 29 d. nuosprendį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Motyvuodamas tuo, kad visi apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti argumentai, dėl kurių panaikintas pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl A. Ž. nuteisimo pagal BK 249 straipsnio 3 dalį, A. K., A. S., A. S., M. R., G. R., A. J. ir V. P. – pagal BK 249 straipsnio 1 dalį ir šie asmenys išteisinti, yra teorinio lygmens, o išvados nėra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o tai yra esminis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimas. Be to, apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas BK 25 straipsnio 4 dalies ir 249 straipsnio nuostatas, visiškai neatsižvelgė į sukauptą kasacinės instancijos teismo praktiką nusikalstamo susivienijimo bylose, kuriose jau pateiktas šių BK normų aiškinimas.

Nuteistasis M. R. apeliaciniame skunde nurodo, kad įstatyme nurodytos organizuotos grupės ir nusikalstamo susivienijimo sąvokos yra labai panašios, šios sąvokos beveik nesiskiria. Todėl, nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas suklydo ir galimai organizuotos grupės veikloje įžvelgė nusikalstamo susivienijimo požymius.

Apeliantas pažymi, kad BK 25 straipsnio 3 dalyje nustatytai bendrininkavimo formai pakanka susitarimo daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Tačiau pagal BK 25 straipsnio 4 dalį reikalaujama, kad būtų daromas vienas ar keli sunkūs ar labai sunkūs nusikaltimai, t. y. nusikalstamam susivienijimui būdingas didesnis pavojingumo visuomenei laipsnis. Tačiau, kaip teigia nuteistasis, ir organizuotos grupės nariai gali padaryti vieną ar kelis sunkius ar labai sunkius nusikaltimus, todėl bendrininkavimo forma negali priklausyti vien tik nuo padarytų nusikalstamų veikų sunkumo. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad nusikalstamame susivienijime turi būti ne mažiau kaip trys bendrininkai, o organizuotoje grupėje pakanka ir dviejų. Tačiau ir ši aplinkybė, M. R. teigimu, nereiškia, kad trijų ar daugiau asmenų padarytą vieną ar kelis sunkius arba labai sunkius nusikaltimus reikėtų vertinti kaip padarytus nusikalstamo susivienijimo. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad įstatyme, apibūdinančiame organizuotą grupę, teigiama, jog jos nariai susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, o nusikalstamo susivienijimo atveju – trys ar daugiau asmenų susivienija padaryti vieną ar kelis sunkius ar labai sunkius nusikaltimus. Apeliantas teigia manantis, kad įstatymo leidėjo vartojami skirtingi veiksmažodžiai labiau primena žodžių žaismą, o ne itin skirtingus požiūrius į tai, kaip pasiekiamas susitarimas. Be to, tiek organizuotai grupei, tiek nusikalstamam susivienijimui būdingi vaidmenų bei užduočių pasiskirstymas. Esant šioms aplinkybėms, nuteistasis daro išvadą, kad esminis požymis, leidžiantis atriboti BK 25 straipsnio 3 dalį ir šio straipsnio 4 dalį yra tai, jog nusikalstamo susivienijimo narius sieja pastovūs tarpusavio ryšiai.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad dalyvavimas nusikalstamo susivienijimo veikloje galimas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. šio susivienijimo dalyvis ne tik suvokia, kad savo pastangas suvienija su kitų susivienijimui priklausančių asmenų pastangomis daryti vieną ar kelis sunkius ar labai sunkius nusikaltimus, bet ir to nori. Nuteistasis teigia manantis, kad šioje baudžiamojoje byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog jis suprato, jog egzistuoja toks nusikalstamas susivienijimas, ir sąmoningai dalyvavo šio susivienijimo veikloje. Apeliantas nurodo, kad byloje esantys duomenys leidžia teigti, kad nusikalstamo susivienijimo nagrinėjamu atveju nebuvo.

Nuteistasis teigia manantis, kad šioje baudžiamojoje byloje nėra duomenų, jog jis su kitais nuteistaisiais bendravo dėl to, kad buvo siekiama padaryti vieną ar kelis sunkius ar labai sunkius nusikaltimus. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą dėl dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje motyvavo tuo, kad iš byloje esančių pokalbių įrašų galima spręsti, jog buvo daromi sunkūs bei labai sunkūs nusikaltimai, sistemingai, labai dideliais kiekiais buvo gaminamos psichotropinės medžiagos. Tačiau, M. R. teigimu, tokie argumentai yra nepakankami. Šis apeliacinio skundo teiginys grindžiamas tuo, kad byloje nėra duomenų, kad iš tikrųjų labai dideliais kiekiais buvo gaminamos psichotropinės medžiagos: kaltinamajame akte ir skundžiamame nuosprendyje nurodytas tik vienas su psichotropinių medžiagų gaminimu susijęs epizodas. Be to, šioje skundžiamo nuosprendžio dalyje remiamasi ir minėtais pokalbių įrašais. Tačiau M. R. teigia, kad BK numatyta baudžiamoji atsakomybė už tam tikrus veiksmus, bet ne už pokalbius. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teisme nuteistieji paaiškino įrašuose užfiksuotų pokalbių prasmę. Iš šių paaiškinimų negalima daryti išvados, kad buvo kalbama apie narkotinių ar psichotropinių medžiagų gamybą dideliais arba labai dideliais kiekiais. Todėl nuteistasis teigia manantis, kad skundžiamo nuosprendžio išvados, padarytos remiantis minėtais pokalbiais, yra tik teismo prielaidos. Be to, pirmosios instancijos teismas šiuos pokalbius interpretavo nuteistiesiems nepalankia linkme.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad norint konstatuoti, jog labai dideliais kiekiais buvo gaminamos psichotropinės medžiagos, reikėtų nustatyti buvus šį nusikalstamos veikos dalyką – psichotropines medžiagas. Nuteistasis pažymi, kad ši aplinkybė skundžiamame nuosprendyje nenustatyta, todėl pirmosios instancijos teismo išvados apie labai didelius psichotropinių medžiagų kiekius yra pagrįstos tik spėjimais.

Apeliantas nurodo, kad dauguma iš užfiksuotų jo pokalbių yra apie darbą, susijusį su pastatų statyba, ir apie pinigus, kurie skirti atsiskaityti už suteiktas paslaugas. Nuteistasis sutinka, kad kai kuriuose pokalbiuose yra užuominų apie neteisėtas medžiagas ar tokio pobūdžio veiklą. Tačiau vertindamas tokių pokalbių turinį, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į nuteistųjų paaiškinimus, kad buvo kalbama apie psichotropinių medžiagų pirmtakus (prekursorius). Apeliantas teigia, kad iš pokalbių turinio galėtų būti daroma išvada, kad pokalbiuose minimos medžiagos naudojamos psichotropinių medžiagų gamybai. M. R. nurodo negalintis pasakyti, kaip ir iš ko gaminamos psichotropinės medžiagos, tačiau teigia žinantis, kad iš tų medžiagų galbūt pavyko pagaminti pirmtaką (prekursorių). Apeliantas pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje nebuvo ištirta, ką tiksliai jis pagamino. Nuteistasis taip pat atkreipia dėmesį, kad nusikalstamos veikos, susijusios su pirmos kategorijos pirmtakais (prekursoriais), pagal tuo metu galiojusį baudžiamąjį įstatymą nebuvo priskirtos prie sunkių nusikaltimų.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad iš byloje esančių duomenų negalima daryti išvados, kad buvo ruošiamasi padaryti labai sunkų nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje. Nuteistasis paaiškina, kad į (duomenys neskelbtini) jie vyko gaminti pirmos kategorijos pirmtako (prekursoriaus), tačiau tik jis vienas nusprendė pabandyti pratęsti gamybos procesą ir pagaminti psichotropinę medžiagą. Apeliantas stebisi, kad jam pavyko tai padaryti, tačiau teigia, kad toks rezultatas nebuvo iš anksto planuotas. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, kad grupė asmenų susivienijo daryti labai sunkų nusikaltimą.

Nuteistasis nurodo, kad byloje taip pat nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog turėdami bendrą tikslą susivienijo grupė asmenų, kuriuos siejo nuolatiniai tarpusavio ryšiai ir vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas. Apeliantas teigia, kad vien tai, jog tarp nuteistųjų vyko piniginiai atsiskaitymai už vienus ar kitus dalykus, neleidžia daryti išvados apie vaidmenų ar užduočių pasiskirstymą. Minėti piniginiai atsiskaitymai, nuteistojo nuomone, patvirtina buvus organizuotą grupę, kurios nariai pirkdavo ar parduodavo vienas kitam tai, ko tuo metu reikėjo. Aplinkybė, kad atsiskaitymai vykdavo nelaukiant bendro rezultato, tik patvirtina paprasčiausius tarpusavio santykius. Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nebuvo įrodytas esminis nusikalstamo susivienijimo požymis – asmenų ilgalaikis susitelkimas į tai, kad bendromis, suderintomis pastangomis, pasitelktomis ryšio ar kitokiomis priemonėmis būtų lengviau įgyvendinama susivienijimo numatyta nusikalstama veika.

Nuteistojo teigimu, skundžiamame nuosprendyje nenustatytas tariamo nusikalstamo susivienijimo lyderis ar vadovas, kuris planavo ir koordinavo bendrus veiksmus ir kurio nurodymus vykdė kiti nuteistieji, neįrodyta, kad nuteistųjų bendravimas buvo paremtas tam tikra hierarchija ir kad jie turėjo bendrų piniginių lėšų. Be to, pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad jis naudojosi nusikalstamam susivienijimui priklausančiomis ryšio priemonėmis ar kad jam buvo duota naudotis transporto priemonė. Apeliantas paaiškina, kad jis, kaip rangovas, su A. Ž. ir A. K. bendravo kaip su užsakovais, kuriems statė namus, o su kitais nuteistaisiais jis bendravo tik kartais, todėl negalėjo pagalvoti, kad egzistuoja kažkoks nusikalstamas susivienijimas, o jis yra šio susivienijimo narys. Nuteistasis teigia manantis, kad skundžiamame nuosprendyje turėjo būti nustatytos būtent šios pirmiau nurodytos aplinkybės, konstatuojant, jog nuteistieji veikė esant nusikalstamam susivienijimui.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad įstatymo leidėjas nėra pateikęs nusikalstamo susivienijimo požymių sąrašo, tokie požymiai yra susiformavę teismų praktikoje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad nenustačius vienos ar kelių teismų praktikoje nusistovėjusių aplinkybių, nėra pagrindo daryti išvados, kad nėra nusikalstamo susivienijimo, jeigu tos aplinkybės konkrečioje byloje nėra esminės. Nusikalstamo susivienijimo požymiui konstatuoti gali užtekti ir kitų aplinkybių visumos. Nuteistasis teigia manantis, kad šioje baudžiamojoje byloje nebuvo nustatyti jokie nusikalstamam susivienijimui būdingi požymiai. Todėl apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas galėjo padaryti tik išvadą, kad nuteistieji veikė organizuota grupe, kurioje keli asmenys susitarė daryti kelis nusikaltimus, ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atliko tam tikrą užduotį ar turėjo skirtingą vaidmenį. Tokiu atveju jis turėtų būti išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 249 straipsnio 1 dalį.

Apeliantas nesutinka su jam už BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskirta laisvės atėmimo bausme. Nuteistasis teigia pirmosios instancijos teisme pripažinęs savo kaltę ir papasakojęs, kaip buvo padaryta ši nusikalstama veika. M. R. sutinka, kad jo parodymai nevisiškai sutapo su kaltinamajame akte nurodytais kaltinimais, tačiau, jo teigimu, taip atsitiko todėl, kad prokuroro pateikta versija nebuvo visiškai teisinga. Apeliantas taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, turėjo daugiau dėmesio skirti aplinkybėms, jog jis anksčiau nebuvau teistas, dirbo ir turėjo legalų pajamų šaltinį, išlaikė savo šeimą, kurioje yra mažametis neįgalus vaikas. Be to, pirmosios instancijos teismas turėjo atkreipti dėmesį ir į tai, kad jo pagamintos psichotropinės medžiagos nepakliuvo į apyvartą, todėl nebuvo padaryta jokia reali žala. Apeliantas taip pat pažymi, kad šį labai sunkų nusikaltimą jis padarė apie tai žinant teisėsaugos institucijų pareigūnams – iš byloje esančių dokumentų matyti, jog operatyvinio tyrimo metu buvo išsiaiškinta, kad buvo gaminami pirmtakai (prekursoriai). Tačiau nustačius, kad buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 266 straipsnyje, ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas ir nebuvo užkirtas kelias kitoms nusikalstamoms veikoms daryti. Šiais veiksmais, nuteistojo manymu, buvo pažeisti įstatymo reikalavimai.

Pagal Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo (toliau – OVĮ) 5 straipsnį vieni iš operatyvinės veiklos uždavinių yra nusikalstamų veikų prevencija ir nusikalstamų veikų išaiškinimas, taip pat rengiančių, darančių ar padariusių nusikalstamas veikas asmenų nustatymas. Apeliantas nurodo, kad nagrinėjamu atveju operatyvinėmis priemonėmis buvo išaiškinti ir kaltininkai, ir nusikalstamos veikos, tačiau nieko nebuvo padaryta, kad būtų užkirstas kelias naujiems nusikaltimams daryti. Nuteistojo teigimu, toks teisėsaugos institucijų elgesys pažeidžia BPK 1 ir 2 straipsnių reikalavimus. Be to, šiuo atveju buvo laukiama, kol jis padarys labai sunkų nusikaltimą, už kurį jam būtų taikoma baudžiamoji atsakomybė. Esant šioms aplinkybėms, apeliantas teigia manantis, kad už BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką jam turėjo būti paskirta šio straipsnio sankcijoje numatytai minimaliai bausmei artima bausmė.

Nuteistasis nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendimu konfiskuoti jam priklausiusius 3 350 litų, nes toks sprendimas prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms bei baudžiamajam įstatymui. Apeliantas, remdamasis BK 72 straipsnio nuostatomis (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nurodo, kad yra nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada apie tai, jog 3 350 litų yra gauti iš nusikalstamos veikos. Nuteistasis paaiškina, kad šioje baudžiamojoje byloje nebuvo nustatyta, kad jis, pardavęs narkotines ar psichotropines medžiagas arba pirmos kategorijos pirmtaką (prekursorių), gavo iš to naudos.

Apeliantas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 249 straipsnio 1 dalį, ir priimti dėl šios dalies išteisinamąjį nuosprendį. Taip pat prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, ir paskirti už šį nusikaltimą švelnesnę bausmę bei panaikinti turto konfiskavimą.

Nuteistasis G. R. apeliaciniame skunde neigia, kad jis dalyvavo nusikalstamo susivienijimo veikloje, ir, remdamasis tokiais pat argumentais kaip nuteistasis M. R., nurodo, kad esminis požymis, leidžiantis atriboti BK 25 straipsnio 3 dalį ir šio straipsnio 4 dalį, yra tas, jog nusikalstamo susivienijimo narius sieja pastovūs tarpusavio ryšiai. Be to, nuteistasis, cituodamas teisės teoriją ir teismų praktiką dėl bendrininkų tarpusavio susitarimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K485/2008, Nr. 2K-5/2009), dėl kiekvieno bendrininko atliekamų veiksmų būtinumo, jų veikos tyčios bei suvokimo, kad dalyvauja nusikalstamo susivienijimo veikloje, kurio tikslas yra daryti vieną ar kelis sunkius ar labai sunkius nusikaltimus, teigia, kad pirmosios instancijos teisme jis parodė nežinojęs, kad kas nors daro nusikalstamas veikas ar daro bei ruošiasi daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. Ž. buvo nusikalstamo susivienijimo vadovas. Nuteistasis paaiškina nepastebėjęs, kad A. Ž. būtų buvęs vadovas, kurio nurodymų klausė kiti nuteistieji. Apeliantas nurodo nepastebėjęs ir to, kad jo brolis M. R. bei kiti nuteistieji būtų laikęsi kokios nors vidinės drausmės, kad jų veiksmus kas nors būtų kontroliavęs ar planavęs. Be to, niekas iš nuteistųjų nereikalavo, kad dalį pinigų jis (G. R.) atiduotų į „bendrą kasą“. Apeliantas pažymi, kad automobilis ir mobiliojo ryšio telefonas, kuriais jis naudojosi, priklausė jam. Nuteistasis, neigdamas savo dalyvavimą nusikalstamo susivienijimo veikloje, nurodo ir tai, kad su A. Ž. ir A. K. jis bendravo todėl, kad kartu su M. R. statė jiems namus. Šis jų bendravimas nebuvo grindžiamas baime ar paklusnumu, jie bendravo kaip užsakovas su darbuotoju. Apeliantas nurodo, kad kai kurie pokalbių įrašuose užfiksuoti A. Ž. pasakymai patvirtina ne jo (G. R.) pavaldumą minėto susivienijimo vadovui, bet pavaldumą asmeniui, kuris moka pinigus už statybos darbus. Nuteistasis teigia, kad jis iš jokių požymių negalėjo suprasti, kad egzistuoja nusikalstamas susivienijimas, juolab kad byloje nėra duomenų, kad jis suvokė tokio susivienijimo egzistavimą, norėjo būti jo narys ir dalyvauti nusikalstamo susivienijimo veikloje.

Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su kita pirmosios instancijos teismo išvada, kad iš pokalbių įrašų galima spręsti, jog labai dideliais kiekiais buvo gaminamos psichotropinės medžiagos. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad iš jo pokalbių tokios išvados padaryti negalima. Be to, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas ne visų nuteistųjų veikose nustatė BK 249 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, taip pripažindamas, kad ne kiekvienas asmuo, bendravęs su nuteistaisiais, buvo nusikalstamo susivienijimo dalyvis.

Nuteistasis teigia manantis, kad šioje baudžiamojoje byloje nebuvo nustatyta, kokios medžiagos buvo gaminamos, įgyjamos ir laikomos – psichotropinės, narkotinės, pirmos kategorijos narkotinių ar psichotropinių medžiagų pirmtakai (prekursoriai). Apeliantas pažymi, kad visi nuteistieji parodė, kad jų atlikti veiksmai buvo susiję su pirmos kategorijos psichotropinių medžiagų pirmtakais (prekursoriais), o tai pagal tuo metu galiojusį baudžiamąjį įstatymą nebuvo laikoma sunkiu ar labai sunkiu nusikaltimu. G. R. taip pat nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje nenurodyta, pagal kokią baudžiamojo įstatymo redakciją asmenys yra nuteisti.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), buvo pagamintas labai didelis kiekis psichotropinės medžiagos. Tačiau, jo teigimu, pasiruošimas šios medžiagos gamybai rodo, kad nuteistieji veikė organizuota grupe, jie turėjo savo užduotis ir buvo pasiskirstę vaidmenimis, tačiau jų santykiai nebuvo kaip nusikalstamo susivienijimo narių.

Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su G. R. nuteisimu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Nuteistasis pažymi, kad pirmosios instancijos teisme jis parodė, kad į (duomenys neskelbtini) padėti pagaminti kažkokį skystį, naudojamą psichotropinių medžiagų gamybai, jį pakvietė brolis M. R.. Apeliantas nurodo, kad specialiai nesidomėjo, kas ir kaip bus gaminama, gamybos proceso nesuprato, kokį produktą jiems pavyks pagaminti, nesuvokė, ar gautoji medžiaga yra galutinis rezultatas, ar tik tarpinis produktas. Todėl skundžiamame nuosprendyje nurodytas tik spėjimas, kad jis žinojo, jog bus gaminamas metamfetaminas. Esant šioms aplinkybėms, nuteistasis teigia manantis, kad galėjo būti nuteistas tik už apysunkio nusikaltimo padarymą pagal tuo metu galiojusią BK 266 straipsnio 1 dalies redakciją.

Nuteistasis nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendimu konfiskuoti jam priklausiusius 2 358 litus, nes toks sprendimas prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms bei baudžiamajam įstatymui. Apeliantas, remdamasis BK 72 straipsnio nuostatomis (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nurodo, kad yra nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada apie tai, jog 2 358 litai yra gauti iš nusikalstamos veikos. Nuteistasis paaiškina, kad šioje baudžiamojoje byloje nebuvo nustatyta, kad jis, pardavęs narkotines ar psichotropines medžiagas arba pirmos kategorijos pirmtaką (prekursorių), gavo iš to naudos.

Apeliantas pažymi, kad dauguma aplinkybių, į kurias atsižvelgiama skiriant bausmę, yra jam palankios, todėl bausmės tikslai būtų pasiekti ir nepaskyrus jam laisvės atėmimo bausmės (BK 41 straipsnis). Be to, nuteistojo teigimu, nėra pagrindo skirti jam laisvės atėmimo bausmę už padarytą nusikalstamą veiką ir atsižvelgiant į BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes.

Nuteistasis prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 249 straipsnio 1 dalį, ir priimti dėl šios dalies išteisinamąjį nuosprendį. Taip pat prašo jo nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal iš BK 260 straipsnio 3 dalį, perkvalifikuoti pagal BK 266 straipsnio 1 dalį (2006 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. X-711 redakcija) ir paskirti už šią nusikalstamą veiką baudą bei panaikinti turto konfiskavimą.

Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamas nuosprendis neatitinka faktinių bylos aplinkybių, jis yra pagrįstas prielaidomis, o jo kaltė neįrodyta. Nuteistasis teigia, kad nedalyvavo nusikalstamo susivienijimo veikloje, nebuvo atsakingas už cheminių medžiagų, reikalingų psichotropinių medžiagų gamybai, pirkimą, jų laikymą garažuose bei kitose vietose. Apeliantas neneigia pažįstantis visus nuteistuosius, išskyrus V. P..

Apeliantas nurodo, kad ši nuosprendžio dalis, kuria jis nuteistas už neteisėto disponavimo pirmos kategorijos psichotropinės medžiagos pirmtaku (prekursoriumi) BMK iki 2008 m. lapkričio 4 d. garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), ir dėl neteisėto disponavimo 1 245 mililitrais pirmos kategorijos psichotropinių medžiagų pirmtaku (prekursoriumi) iki 2009 m. gegužės 14 d. garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), yra perrašyta iš kaltinamojo akto. Nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė M. R. parodymus, kad jis nuo tada, kai atliko remonto darbus, turėjo garažo raktus, ten laikė statybines medžiagas, BMK ir kitas chemines medžiagas.

Apeliantas pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktos kratos, kurių metu paimtos psichotropinės medžiagos, įvairios talpos, įrankiai. Nuteistojo teigimu, jeigu jis būtų lietęs minėtas talpas, kuriose rastas BMK, ant jų neišvengiamai būtų likę jo pėdsakų, tačiau pagal specialisto pateiktas išvadas tokių pėdsakų nerasta.

A. K. pažymi, kad užfiksuotų telefoninių pokalbių metu jis su A. Ž. bei A. S. kalbėjo apie garažo, esančio (duomenys neskelbtini), signalizacijos kodą, o ne apie garažą, esantį (duomenys neskelbtini). Nuteistasis teigia, kad minėtame (duomenys neskelbtini) esančiame garaže jis laikė rąstus, medines spynas, skirtas medinių namų statybai, nes tuo metu dirbo pagal verslo liudijimą. Apeliantas nurodo, kad kratos metu, buvo rasti ir paimti raktai, kuriais, atlikus eksperimentą, atrakinti garažo, esančio (duomenys neskelbtini), vartai. Nuteistasis paaiškina, kad šis garažas priklausė jam, todėl normalu, kad jis turėjo raktus. Tačiau, pastarojo teigimu, byloje nepaneigta aplinkybė, jog kitus garažo raktus turėjo M. R., kuris naudojosi šiuo garažu ir laikė ten įvairias statybines medžiagas bei psichotropines medžiagas. Apeliantas teigia manantis, kad šioje baudžiamojoje byloje yra svarbu nustatyti, ne kam priklausė minėtas garažas, o kas faktiškai juo naudojosi. Esant šioms aplinkybėms, nuteistasis daro išvadą, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog jis su A. Ž. disponavo BMK arba žinojo, kad BMK yra jam priklausančiame garaže.

Apeliantas nurodo, kad garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), jis nelaikė įrenginio, skirto psichotropinių medžiagų gamybai, tokio įrenginio nematė ir nieko apie jį nežino. Nuteistasis pažymi, kad 2008 m. vasario 27–28 d. buvo slapta patekta į minėtą garažą, jame, be kitų ten buvusių daiktų, buvo apžiūrėta metalinė talpa, tačiau ant jos jo pėdsakų ir psichotropinių medžiagų nerasta. 2009 m. liepos 23 d. minėta talpa buvo rasta A. S. naudojamame garaže Nr. 169, esančiame (duomenys neskelbtini). Ši talpa buvo padidinta, papildomai pritvirtinta viena dalis, talpoje įdėtas apie 82 centimetrų ilgio ir 11,5 centimetro skersmens vamzdis, kuris pritvirtintas prie juodos spalvos plastikinio dangčio. Specialisto išvadoje nurodyta, kad ant plastikinio dangčio su pritvirtintu metaliniu vamzdžiu ir metalinės talpos paviršių rasti psichotropinės medžiagos – metamfetamino – pėdsakai. Nuteistasis pažymi, kad jam nėra žinoma, kas perdirbo šią metalinę talpą ir kas ja naudojosi, o jo teiginius paneigiančių įrodymų byloje nėra. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis M. R. parodė, kad minėta metalinė talpa yra jo, jis ją perdirbo ir ja naudojosi, tačiau skundžiamame nuosprendyje šie M. R. parodymai nevertinami, o šioje nuosprendžio dalyje remiamasi pokalbių įrašais, kuriuose užfiksuoti pokalbiai apie garažo, esančio (duomenys neskelbtini), ne K., kodą.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teisme jis parodė, jog po statybų, tvarkydamas garažą, rado jame kelis butelius su skysčiu. Galvodamas, kad tai yra skiediklis, šiuos butelius pasiliko, tačiau tikrai nežinojo, jog buteliuose buvo BMK. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad specialisto išvadoje nustatyta, jog ant butelio su užrašu „Dobilas“ rasti jo dešinės rankos nykščio pėdsakai, o ant elektroninių svarstyklių „Sensor“ rasti BMK pėdsakai. Tačiau apeliantas šią aplinkybę aiškina tuo, kad jis lietė garaže buvusius butelius, galėjo liesti ir svarstykles, naudojamas žuvų maistui ir žuvytėms pasverti. Nuteistasis teigia, kad šioje nuosprendžio dalyje pirmosios instancijos teismas, pagrįsdamas jo kaltę, rėmėsi specialisto išvada, kad 2009 m. spalio 8 d. ant kratos metu paimto automobilio „VW Transporter“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) vairuotojo durelių kišenės vidinių paviršių buvo rasti BMK pėdsakai. Tačiau apeliantas atkreipia dėmesį, kad prieš atliekant kratą šiuo automobiliu A. Ž. ir A. J. vyko į prie (duomenys neskelbtini) esantį kaimą gaminti BMK. Byloje nėra duomenų, kad su minėtu automobiliu gaminti BMK būtų važiavęs apeliantas.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad A. K. nėra buvęs (duomenys neskelbtini) esančiame (duomenys neskelbtini), jis net nežino, kur šis kaimas yra. Be to, jis nežinojo ir apie ten gaminamas psichotropines medžiagas, tam reikalingų medžiagų netiekė nei jis vienas, nei su A. S.. Visi nuteistieji, išskyrus P. K., taip pat nepatvirtino, kad A. K. tiekė psichotropinių medžiagų gamybai reikalingas chemines medžiagas. Nuteistasis teigia manantis, kad P. K. parodymai, jog A. K. prašymu jis per tris kartus išvirė 3 litrus gyvsidabrio chlorido – „klijų“, turėtų būti vertinami kritiškai, nes šie parodymai nenuoseklūs, prieštaringi ir neatitinka tikrovės. Ikiteisminio tyrimo metu vykusioje pirmoje apklausoje P. K. nedavė parodymų, kad A. K. prašymu virė „klijus“. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad po to, kai kitose apklausose P. K. davė A. K. nepalankius parodymus, P. K. buvo paleistas iš suėmimo, o skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu tik pagal BK 259 straipsnio 1 dalį. Nuteistasis teigia manantis, kad P. K., duodamas melagingus parodymus, pašvelnino savo padėtį. Apeliantas neatmeta galimybės, kad tokių parodymų davimas galėjo būti P. K. ir policijos pareigūnų susitarimas. Nuteistasis taip pat atkreipia dėmesį į P. K. parodymus, kad šis A. K. prašymu nupirko 180 litrų acetono, kurį vėliau atvežė į jo garažą. Tačiau apeliantas nurodo, kad garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), ne kartą lankėsi policijos pareigūnai, tačiau acetono jie nerado.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad telefoniniuose įrašuose yra girdimi P. K. pasakymai „ten lygiai vienas“ (t. 4, b. l. 35), „ten vienas 1,2“ (t. 4, b. l. 35), „3,2“ (t. 4, b. l. 35), „vienas penki“ (t. 4, b. l. 28, 36–37). Nuteistasis teigia, kad šiuose įrašuose užfiksuoti pokalbiai yra apie žuvų maistą – dafnijas, kurias jie kartu su P. K. ar pastarasis vienas gaudydavo ir sugautas laikydavo šaldytuve. A. K. nurodo, kad jeigu pirmosios instancijos teismas būtų turėjęs visus jo pokalbių su P. K. įrašus, nebūtų kilę abejonių, apie ką buvo kalbama. Tačiau, nuteistojo teigimu, skundžiamame nuosprendyje remiamasi tik tokių pokalbių ištraukomis.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad A. K. kartu su P. K. vykdavo į (duomenys neskelbtini). Šių kelionių metu P. K. su apeliantui nežinomais asmenimis kalbėdavo apie narkotinių medžiagų įgijimą ir realizavimą. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad tokių pokalbių suvestinių šioje baudžiamojoje byloje nėra. Esant šioms aplinkybėms, apeliantas teigia manantis, kad P. K. yra „globojamas“ policijos pareigūnų.

Nuteistasis, remdamasis liudytojos B. J. parodymais, kad nebuvo galimybės pateikti visų telefoninių pokalbių stenogramų dėl didelės apimties, teigia, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo sudarytos sąlygos manipuliuoti pokalbių turiniu kaltinimui palankia linkme.

Apeliaciniame skunde cituojami P. K. parodymai, kad nuotraukose užfiksuoti kibirėliai yra tokie pat, kokius jam duodavo A. K. išvirtiems „klijams“ supilti. Tačiau apeliantas nurodo, kad žuvų maistui laikyti jis iš tikrųjų duodavo kibirus, tačiau šie kibirai buvo kitokie – graduoti. Nuteistojo teigimu, net ir tuo atveju, jeigu jis P. K. būtų davęs tokius kibirus, kokie nurodyti pastarojo apklausos protokole, tai nereikštų, kad kibirai yra tie patys, kurie buvo rasti (duomenys neskelbtini). A. K. paaiškina, kad (duomenys neskelbtini) rasti kibirai nebuvo kažkaip specialiai pažymėti, ant jų nebuvo rasta jo pėdsakų, be to, tokių kibirų galima laisvai nusipirkti prekybos vietose.

Apeliantas teigia, kad M. R. parodė, jog gaminti narkotines medžiagas išmoko pats, visą įrangą ir chemines medžiagas įsigijo ir atsivežė į (duomenys neskelbtini) kaimą taip pat pats, o A. K. su metamfetamino gamyba nesusijęs. Liudytojas A. U. parodė, kad A. K. (duomenys neskelbtini) nebuvo ir cheminių medžiagų ten netiekė. Nuteistasis nurodo, kad iš užfiksuotų pokalbių namuose su A. Ž. taip pat matyti, kad jam nebuvo žinoma apie (duomenys neskelbtini) kaimą ar kad jis turės į šį kaimą tiekti chemines medžiagas. Be to, iš užfiksuotų pokalbių (duomenys neskelbtini) yra žinoma, kad už metamfetaminą gautas pelnas buvo dalijamas į tris dalis: A. Ž., M. R. ir G. R.. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad tuo atveju, jeigu jis būtų tiekęs chemines medžiagas, gautu pelnu būtų dalijamasi ir su juo. Tačiau tokių duomenų minėtuose pokalbiuose nėra. Šios aplinkybės, nuteistojo teigimu, paneigia, kad jis tiekė psichotropinių medžiagų gamybai reikalingas chemines medžiagas ir padėjo pagaminti labai didelį kiekį metamfetamino.

Apelianto teigimu, denatūruotas etilo alkoholio skiedinys priklausė M. R., šią aplinkybę patvirtino ir pastarasis. Nuteistasis nurodo, kad garažu nesinaudojo, todėl nežinojo, kad jame M. R. laikė minėtą skiedinį bei statybines medžiagas. Be to, A. Ž. parodė, kad kalbėdamas su M. R. sužinojo, kad talpose esantis skystis yra etilo skiediklis, kuris priklauso M. R.. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad ant minėtų talpų nebuvo rasta jo pėdsakų.

Nuteistasis pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl nusikalstamo susivienijimo yra pagrįsta ikiteisminio tyrimo pareigūnų pateikta versija, bendro pobūdžio teiginiais ir įrašytų dalies pokalbių komentavimu. Apeliantas nurodo, kad didelė dalis įrašytų pokalbių yra nesuprantama dėl girdimo triukšmo, kita dalis – neaiški, beveik prie kiekvieno pokalbio stenogramos nurodytas neaiškus tekstas, padaryti prierašai ir net pateikiamos išvados. Be to, dėl įrašuose girdimo triukšmo bei neaiškių pokalbių turinio trūksta didelės dalies pokalbių teksto. Nuteistasis teigia, kad minėtuose įrašuose girdimi pokalbiai buitinėmis temomis, tačiau šiuos pokalbius prokurorai siejo su psichotropinėmis medžiagomis ir jų gamyba.

Apeliantas pažymi, kad liudytojai B. J., D. G., A. U. parodė, kad jis (A. K.) ir A. S. būdavo išvykę gaminti metamfetamino ir jų telefonai būdavo išjungti keletą dienų. Tačiau nuteistasis teigia manantis, kad tokie liudytojų parodymai laikytini tik prielaidomis, nes jie negalėjo paaiškinti, kur ir kokiais kiekiais buvo gaminamas metamfetaminas, kiek jo buvo pagaminta, kur, už kiek ir kam jis buvo realizuotas. Nuteistasis taip pat nurodo, kad nuteistieji M. R. ir G. R. parodė, kad A. K. jų nemokė gaminti psichotropinių medžiagų.

Nuteistasis dar kartą atkreipia dėmesį, kad jis nežinojo, kaip buvo gaminamos psichotropinės medžiagos (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kaime prie (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), šiose vietose jis nebuvo ir metamfetamino gamybai cheminių medžiagų netiekė. Apeliantas nurodo M. R. pardavęs du maišus trąšų, tačiau šios medžiagos naudojamos tik žemės ūkyje.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog liudytojo S. L. parodymai, kad A. K. jį mokė gaminti psichotropines medžiagas, turėtų būti vertinami kritiškai. Nuteistasis nurodo, kad šis liudytojas buvo sulaikytas (duomenys neskelbtini), gaminantis metamfetaminą, jam buvo pareikšti įtarimai. Todėl, nuteistojo manymu, S. L., siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, davė tokius parodymus apie kitus asmenis. Pirmosios instancijos teisme šis liudytojas parodė, kad tą dieną jis su A. K. važiavo pas pusbrolį į sodybą, maišus (duomenys neskelbtini) pakrovė nepažįstamas asmuo, o Č. šiuos maišus iškrovė ne A. K., nes jis tuo metu valgė. Be to, specialistas paaiškino, kad iš Č. rastų medžiagų neįmanoma pagaminti metamfetamino.

Apeliantas pažymi, kad iš jo 2009 m. gegužės 14 d. buvo paimti ranka rašyti rašteliai. Nuteistasis paaiškina, kad M. R. prašė jo surasti medžiagų, klausė, kiek jos kainuoja. Kadangi daugelį iš M. R. nurodytų medžiagų buvo galima įsigyti parduotuvėje, A. K. teigia surašęs dideles šių medžiagų kainas, kad M. R. jas ir įsigytų būtent parduotuvėje. Dėl rastų indikatorių rūgštingumui matuoti apeliantas paaiškina, kad jie buvo skirti akvariumo, kuriame laikomos žuvytės, vandens rūgštingumui matuoti. Be to, šie indikatoriai ir buvo rasti garaže, prie akvariumų. Radijo ryšio blokavimo ir kitais prietaisais, A. K. teigimu, jis nesinaudojo, prietaisai priklausė jo sūnui H. K..

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad, nesant jokių A. K. kaltės įrodymų dėl kitų nusikalstamų veikų, jis nuteistas tik kaip nusikalstamo susivienijimo dalyvis. Tačiau nuteistasis teigia, kad jo bendravimas su kitais nuteistaisiais buvo ne nusikalstamo pobūdžio. Apeliantas nurodo, kad A. Ž. jam nevadovavo, o V. P. jis apskritai nepažinojo. Be to, baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų apie psichotropinių medžiagų realizavimą, atsiskaitymus už jas, bendrą kasą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad kratos garaže metu buvo paimta nauja, dar net neišpakuota džiovyklė, skirta vaisiams, grybams džiovinti. Ši džiovyklė nebuvo rasta (duomenys neskelbtini). Nuteistasis teigia, kad skundžiamame nuosprendyje nėra išspręstas klausimas dėl šios džiovyklės kaip daiktinio įrodymo. Apeliantas prašo džiovyklę grąžinti jam.

A. K. teigimu, net ir tuo atveju, jei jis būtų padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, paskirta 18 metų laisvės atėmimo bausmė yra per griežta. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, netinkamai įvertino jo asmenybę: atsižvelgė į išnykusį teistumą, nepagrįstai akcentavo susiformavusias antivisuomenines nuostatas, polinkį nusikalsti, neatsižvelgė į blogą jo sveikatos būklę, t. y. nustatytą neįgalumą. Aplinkybę, kad A. K. pasveikimo galimybės yra ribotos, jam reikalingas specialus maitinimas ir tinkamos gyvenimo sąlygos, patvirtina specialisto išvada bei teismo posėdyje apklaustas ekspertas. Nuteistasis taip pat pažymi, kad net ir būdamas neįgalus, jis dirbo pagal verslo liudijimą, turėjo pragyvenimo lėšų, nesiekė užsidirbti nusikalstamu būdu.

Nuteistasis prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 249 straipsnio 1 dalį, 266 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, 266 straipsnio 1 dalį ir 262 straipsnį, ir priimti dėl šios dalies išteisinamąjį nuosprendį.

Nuteistasis A. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas kaip jo kaltės įrodymu rėmėsi protokolais apie techninių priemonių panaudojimą atliekant operatyvinius veiksmus ir prie jų pridėtomis pokalbių suvestinėmis bei laikmenomis, taip pat sekimo protokolais, S. L., R. G., B. J., A. U. ir D. G. parodymais. Nuteistojo teigimu, minėtais protokolais apie techninių priemonių panaudojimą šioje byloje remtis negalima, nes jų turinys yra subjektyvus. Apeliantas paaiškina, kad šiuose protokoluose yra apibendrinamas pokalbių turinys ir nurodoma, apie ką vyko pokalbiai – protokolus surašiusi B. J. rėmėsi savo įsivaizdavimais ir protokoluose suformulavo savo išvadas. A. S. pažymi, kad didžioji dalis protokole nurodytų išvadų, kaip paaiškėjo pirmosios instancijos teisme, neatitinka tikrovės. Nuteistasis paaiškina, kad 2010 m. kovo 30 d. protokole nurodyta, kad 200 (skunde trūksta skaičiaus) kovo 28 d. 11 val. 29 min. vykusio pokalbio metu A. S. kalbėjo su A. Ž. apie narkotikų kontrabandą į (duomenys neskelbtini). Tačiau apeliantas nurodo, kad, kaip paaiškėjo, šiame pokalbyje jis nedalyvavo, o su A. Ž. kitas asmuo kalbėjo apie žvejybą užsienyje. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad šį bei kitus pokalbius šifravusi B. J. pripažino suklydusi nurodydama, kad minėtame pokalbyje dalyvavo A. S.. Apeliantas nurodo, kad tokių klaidų, kai pokalbį bandoma sutapatinti su bylos aplinkybėmis, yra ir kituose protokoluose, todėl jie negali būti vertinami kaip objektyvūs ir patikimi įrodymai. Minėti protokolai neatitinka BPK reikalavimų, nes protokoluose turi būti nurodomi nustatyti objektyvūs duomenys, o ne pareigūnų vertinimai ir išvados.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teisme A. S. parodė, jog daugumoje pokalbių girdimas ne jo balsas. Todėl abejonėms pašalinti byloje turėtų būti paskirta atlikti įrašymo priemonių (fonoskopinė) ekspertizė ir nustatytas pokalbiuose dalyvavęs asmuo.

Nuteistasis teigia manantis, kad kai kurių liudytojų parodymai taip pat neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimų. Liudytojai B. J., A. U. ir D. G. yra policijos pareigūnai, dalyvavę ikiteisminiame tyrime. Šie asmenys apie bylos aplinkybes sužinojo ne kaip paprasti asmenys, o vykdydami savo tarnybines funkcijas, todėl jų parodymai, apelianto manymu, yra subjektyvūs ir neatitinka BPK reikalavimų.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad skundžiamame nuosprendyje nebuvo remiamasi minėtų pareigūnų parodymais, kad su kitais nuteistaisiais A. S. bendravo verslo klausimais. Nuteistasis nurodo, kad A. Ž. buvo UAB „ (duomenys neskelbtini)“ akcininkas, šioje bendrovėje dirbo vadybininku, todėl jie aptarinėdavo bendrovės ūkinę finansinę veiklą, planavo gamybą, sprendė kitus gamybinius klausimus; V. P. dirbo UAB „ (duomenys neskelbtini)“ vairuotoju, todėl su juo bendravo tik darbo klausimai; su M. R., G. R. ir A. J. taip pat bendravo tik darbo klausimais, o A. K. pažinojo kaip A. Ž. giminaitį. Apeliantas pažymi, kad su šiais asmenimis jokių nusikalstamų veikų neplanavo ir nedarė.

Nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas jį nepagrįstai nuteisė už dalyvavimą nusikalstamo susivienijimo veikloje. Apelianto teigimu, iš byloje esančių duomenų matyti, kad jokio pavaldumo, hierarchijos tarp jo ir kitų nuteistųjų nebuvo, jie neaptarinėjo nusikalstamos veikos, pelno siekimo, A. Ž. jo veiksmams neturėjo jokios įtakos, niekas nepaskirstydavo ir užduočių bei vaidmenų, bendromis lėšomis nedisponavo. Nuteistasis pažymi, kad ryšio priemonėmis naudojosi aptarinėdamas darbo reikalus su bendradarbiais. Apeliantas nurodo, kad UAB „ (duomenys neskelbtini)“ gamyboje buvo naudojamos bendrovės lėšos.

Nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto S. L. parodymai yra reikšmingi sprendžiant apelianto kaltės klausimus. A. S. nurodo, kad minėtas liudytojas teigė, jog 2009 m. gegužės 10 d. pas jį į namus automobiliu atvyko V. P., automobilį vairavo A. S., kuris vėliau juos aplinkiniais keliais nuvežė iki Veiverių gatvėje esančios degalinės. Šioje degalinėje juos paėmė M. R.. Apeliaciniame skunde neneigiama, kad liudytojo nurodytą dieną A. S. vežė V. P. į S. L. namus, paskui – iki Veiverių gatvėje esančios degalinės. Tačiau nuteistojo teigimu, iki minėtos dienos jis S. L. nepažinojo, jį ir V. P. vežė tik pastarojo paprašytas. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad V. P. jam buvo sakęs, kad su draugu vyksta žvejoti, su savimi jis turėjo ir žvejybos įrankius, todėl nuteistasis negalėjo įtarti, kad jo vežami asmenys užsiima neteisėta veikla, o tuo labiau, kad šie asmenys, kaip nurodyta skundžiamame nuosprendyje, buvo vežami mokytis gaminti psichotropinių medžiagų. Be to, apeliantas pažymi, kad S. L. ir V. P. į degalinę vežė jam žinomu artimiausiu keliu, nuo nieko nesislapstydamas. A. S. teigia, kad jeigu jis būtų dalyvavęs nusikalstamo susivienijimo veikloje, V. P. ir S. L. būtų pats nuvežęs iki galutinio kelionės tikslo – į (duomenys neskelbtini) kaimą.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino R. G. parodymų dalies, kurioje jis teigė, jog UAB „ (duomenys neskelbtini)“ priklausančiomis patalpomis naudojosi pagal panaudos sutartį, šiose patalpose gamino trinkeles, šulinių ritinius. Be to, šis liudytojas parodė ir asmenis, su kuriais gamino pirmtaką (prekursorių) BMK, ir tai, kad A. S. apie BMK gamybą nieko nežinojo.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme jis davė nuoseklius parodymus, savo kaltės neneigė, jo parodymų turinys atitinka ir kitų nuteistųjų duotus parodymus bei faktines bylos aplinkybes. Be to, nuteistieji A. Ž., M. R., G. R., V. P., A. K. ir A. J. parodė, kad A. S. nusikalstamo susivienijimo veikloje nedalyvavo ir nusikalstamų veikų nedarė, tačiau pirmosios instancijos teismas nuoseklius nuteistųjų parodymus vertino kritiškai arba visai jų nevertino ir neaptarė.

Nuteistasis prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nuosprendį ir dėl jo priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Nuteistojo V. P. gynėjas advokatas A. Š. apeliaciniame skunde nurodo, kad šioje baudžiamojoje byloje nenustatytas būtinasis nusikalstamo susivienijimo požymis – pastovūs ilgalaikiai tarpusavio ryšiai. Advokato teigimu, jo ginamasis ilgą laiką iki paskiriant jam suėmimą dirbo krovininio automobilio vairuotoju, iš teisėtai gaunamo darbo užmokesčio išlaikė tris nepilnamečius vaikus. Pirmosios instancijos teisme liudytojai policijos pareigūnai paneigė, kad V. P. turėjo kokių nors ryšių su kitais nuteistaisiais, jis bendravo tik su UAB „ (duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pavaduotoju A. S. ir šios bendrovės akcininku bei darbuotoju A. Ž.. Gynėjas pažymi, kad V. P. taip pat parodė, kad su minėtais asmenimis jį siejo tik darbo santykiai, o važiuodamas į M. R. ir G. R. sodybą padėti vienam iš jų, nenurodęs direktoriui tikslios priežasties, paprašė kelių laisvų dienų. Tokių nuteistojo parodymų nepaneigia kiti byloje esantys įrodymai.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teisme Kauno apskrities kriminalinės policijos pareigūnai siekė sukompromituoti jo ginamąjį. Liudytoja B. J. nekonkrečiai parodė, kad V. P. su kitais nuteistaisiais siejo pastovūs nusikalstami ryšiai. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad 2009 m. kovo mėnesį A. S. telefonu bendravo su V. P.. Tačiau gynėjas pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje nebuvo nustatyta, kad telefoniniai pokalbiai vyko ne apie darbo reikalus ar kad buvo kalbama užmaskuota forma. A. Š. teigimu, nėra pagrindo netikėti V. P. parodymais, kad iki atvykimo į jau policijos kontroliuojamą ir stebimą sodybą (duomenys neskelbtini) jis nežinojo apie draudžiamų medžiagų gamybą.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad byloje nenustatyta, kad A. S. ar kuris kitas nuteistasis paveikė V. P. veiksmus, priėmė už jį sprendimus, galėjo V. P. parduoti kitiems asmenims ar pasiųsti mokytis neteisėtų veiksmų. Gynėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad jo ginamasis neteisėtai gamino labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos, prieštarauja teiginiams, kad V. P. mokėsi gaminti šią medžiagą. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad byloje yra duomenų, jog daug didesnę iniciatyvą mokytis gaminti psichotropines medžiagas rodė nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas S. L., visiems pasipasakojęs apie turimus abejotinus ryšius Rusijoje bei žinojęs, kur užsienyje gali būti realizuotos draudžiamos medžiagos. Iš slaptai įrašytų pokalbių žinoma, kad S. L. aiškino V. P., kad ateityje jis ruošiasi dirbti kartu su juo, tada reikės labiau domėtis kainomis (t. 5, b. l. 146). Apeliantas nurodo, kad pokalbių metu V. P. paminėjo Audrių, tačiau iš pokalbių turinio negalima daryti išvados, kad V. P. savo planus ar veiksmus derino su kitais asmenimis ar kad jo veiksmams kas nors padarė įtaką (t. 5, b. l. 153–155). Gynėjo teigimu, iš pokalbių įrašų darytina išvada, kad S. L. ir V. P. neturėjo jokios konkrečios informacijos apie draudžiamų medžiagų gamybą ar prekybą šiomis medžiagomis, tačiau kartais bandė pasipuikuoti neįmanomais dalykais: gauti acetono tonomis, paspėlioti apie nelegalioje rinkoje galiojančias kainas ir pan. Gynėjo teigimu, byloje nėra duomenų, kad V. P. su kitais asmenimis buvo susivienijęs daryti bendrą nusikalstamą veiką, kad jį su kitais asmenimis siejo ilgalaikiai, labai glaudūs, tvirti konspiraciniai tarpusavio ryšiai, kad jis turėjo tam tikrą vaidmenį ar užduotis. Be to, pas V. P. nebuvo rasta ryšio ar kitų techninių priemonių, palengvinančių nusikalstamų veikų darymą.

Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su V. P. nuteisimu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, nes pirmosios instancijos teismas suklydo kvalifikuodamas minėtą nusikalstamą veiką kaip baigtą nusikaltimą gaminti psichotropines medžiagas. Gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 37 10 punktą, kad gaminimas yra procesas, kurio metu gaunamos psichotropinės ar narkotinės medžiagos, nepriklausomai nuo gamybos būdo. Gaminimas pripažįstamas baigtu, kai yra pagamintas bet koks kiekis tinkamos vartoti medžiagos. Apelianto teigimu, atsižvelgiant į šią „gaminimo“ apibrėžtį pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti 2010 m. lapkričio 10 d. duotus liudytojo D. G. parodymus, kad iš įvykio vietoje (duomenys neskelbtini) rastų medžiagų pagaminti metamfetaminą galima, tačiau trūksta kai kurių sudedamųjų dalių. Gynėjas atkreipia dėmesį, kad šie liudytojo parodymai prieštarauja vėliau pateiktai specialisto išvadai, kad kratos metu (duomenys neskelbtini) paimtų miltelių sudėtyje yra psichotropinės medžiagos – metamfetamino. A. Š. nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje nebuvo pašalinta abejonė, ar pagaminta medžiaga buvo tinkama vartoti ir ar tai vertintina kaip baigtas nusikaltimas. Apeliantas teigia, kad iš byloje esančių duomenų matyti, kad jo ginamasis nemokėjo gaminti ir nepagamino tinkamos vartoti psichotropinės medžiagos. V. P. gaminti psichotropinę medžiagą mokęs M. R. pirmosios instancijos teisme parodė, kad niekam jis neatskleidė gamybos technologijos.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad skundžiamame nuosprendyje neįvertintos slapta padarytų pokalbių įrašų atsiradimo aplinkybės bei Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 22 d. nutartis Nr. OS3-766. Apeliantas teigia, kad ši nutartis patvirtina, jog neteisėta gamyba (duomenys neskelbtini), dar iki į ją atvažiavo V. P., buvo kontroliuojama, ši sodyba jau buvo apžiūrėta policijos pareigūnų, joje buvo įrengta slapto pasiklausymo įranga, todėl tik nuo policijos pareigūnų veiksmų priklausė, kada nusikalstamai veikai bus užkirstas kelias. Esant šioms aplinkybėms, advokatas nurodo, kad V. P. savo veiksmais nepadarė žalos visuomenės saugumui ar žmonių sveikatai, šiems objektams nebuvo iškilusi reali grėsmė, nusikalstamos veikos objektyviąją pusę sudarančios aplinkybės nebuvo tikros, nes buvo kontroliuojamos policijos pareigūnų. Todėl V. P. nusikalstama veika, atsižvelgiant į susiklosčiusią teismų praktiką, negali būti kvalifikuojama kaip baigtas nusikaltimas, ši veika turėjo būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką, nes nusikalstama veika nebuvo baigta dėl aplinkybių, nepriklausiusių nuo nuteistojo valios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-186/2005).

Advokatas teigia manantis, kad pirmosios instancijos teismas nepašalino abejonių, kad V. P. mokėsi gaminti ne psichotropinę medžiagą, o tik pirmtaką (prekursorių) BMK, o už tokią nusikalstamą veiką baudžiamoji atsakomybė nustatyta ne BK 260 straipsnyje, o BK 266 straipsnyje. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalį, šių nuteistajam palankų aplinkybių neanalizavo. Aplinkybę, kad V. P. nebuvo leidžiama gaminti metamfetamino, patvirtino R., parodęs, kad V. P. gamino tik BMK. Šiuos parodymus patvirtina ir kita pirmosios instancijos teismo neanalizuota aplinkybė, kad ant nuteistojo rankų nebuvo rasta metamfetamino pėdsakų, šios medžiagos pėdsakų buvo rasta tik ant jo striukės, kelnių ir guminių batų. Skundžiamame nuosprendyje liko neįvertina aplinkybė, kad ant V. P. drabužių minėti pėdsakai galėjo likti dėl užterštos aplinkos, buvusių kontaktų su kitų asmenų drabužiais ir batais. Apeliantas pažymi ir tai, kad ant S. L., gaminusio metamfetaminą, rankų šios medžiagos pėdsakai buvo rasti.

Gynėjas teigia, kad jo ginamojo kaltė buvo įrodinėjama nesant duomenų apie (duomenys neskelbtini) esančioje sodyboje rastą psichotropinę medžiagą – kada, kas ir kur ją pagamino, ar ji yra tinkama vartoti. Be to, byloje yra duomenų, kad psichotropinė medžiaga buvo gaminama ir kitose ikiteisminio tyrimo metu nenustatytose vietose, gamybai naudojami indai buvo pervežami, tokie indai buvo rasti ir tokiose vietose, kur gamyba nebuvo vykdoma.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 37 „Dėl teismų praktikos nagrinėjant psichotropinių ar narkotinių medžiagų grobimo, neteisėto šių medžiagų ir jų pirmos kategorijos pirmtakų (prekursorių) gaminimo, įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, pardavimo ar kitokio platinimo baudžiamąsias bylas“ reikalavimus. Šio nutarimo 17 punkte teigiama, kad tokio pobūdžio nusikaltimai yra padaromi esant kaltininko tiesioginei tyčiai, už tokių veiksmų, numatytų BK 260 straipsnyje, padarymą asmuo atsako, jeigu jis suvokė, kad medžiagos, su kuriomis susiję jo veiksmai, yra psichotropinės, taip pat suvokė, koks yra jų kiekis. Gynėjas pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje nenustatyta, kad V. P. suprato, jog jis gamina BMK, nes apklausiamas teisme parodė, kad jam buvo pasakyta, jog bus gaminami ne narkotikai. Be to, 2011 m. vasario 25 d. vykusiame teismo posėdyje specialistas U. parodė, kad metamfetamino gamyba yra santykinai paprasta, pagrindinė medžiaga yra BMK, kurią pagal bylos duomenis ir gamino V. P.. Advokatas taip pat teigia, kad draudžiamų medžiagų pas jo ginamąjį nebuvo rasta, o byloje nenustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu rastos medžiagos priklausė V. P. ar buvo jo žinioje.

Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su V. P. paskirta bausme už nusikaltimą, kurio jis nepadarė. Gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas jo ginamojo nusikalstamą veiką turėjo kvalifikuoti kaip pasikėsinimą pagaminti pirmtaką (prekursorių) arba psichotropines medžiagas, ir, vadovaudamasis BK 62 straipsnio nuostatomis, paskirti švelnesnę bausmės rūšį. A. Š. pažymi, kad V. P. nepadarė nieko blogesnio ar pavojingesnio nei nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas S. L., kurio parodymų vertingumas, atskleidžiant padarytas veikas, labai abejotinas. Be to, priešingai, nei nustatyta skundžiamame nuosprendyje, V. P. nusikalstamą veiką padarė atsitiktinai, neturėdamas jokio išankstinio susitarimo su kitais asmenimis. Gynėjas atkreipia dėmesį, kad nuteistasis, nežinodamas, kad yra slapta klausomasi jo pokalbių, kitiems asmenims pareiškė, kad gamyba gali pakenkti jo sveikatai, todėl daugiau jis šia veikla neužsiims. Tokį V. P. apsisprendimą pirmosios instancijos teismas galėjo ir turėjo vertinti kaip nepavykusį savanorišką atsisakymą daryti nusikalstamą veiką ir pripažinti tai atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Apeliantas teigia, kad tokio pobūdžio atsisakymo neišreikęs S. L. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, nors su teisėsaugos institucijomis sutiko bendradarbiauti tik po jo sulaikymo. Be to, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, kad V. P. yra vedęs, neteistas, iki paskiriant jam suėmimą dirbo, turėjo legalų pragyvenimo šaltinį, išlaikė tris vaikus, iš kurių du yra nepilnamečiai, nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, jo pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką buvo trumpalaikis ir atsitiktinis, jokios naudos iš šios veikos jis negavo. A. Š. teigia manantis, kad V. P. paskirta griežtesnė bausmė, nei prašė prokurorai, yra neteisinga.

Nuteistojo gynėjas prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nuosprendžio dalį dėl V. P.: dėl kaltinimo pagal BK 249 straipsnio 1 dalį jį išteisinti, o jo nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, perkvalifikuoti pagal BK 22 straipsnį ir 260 straipsnio 3 dalį bei paskirti švelnesnę bausmę.

Nuteistasis A. J. apeliaciniame skunde nurodo, kad iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų neaišku, kuo remiantis buvo konstatuota, jog nuosprendyje aptarta bendrininkavimo forma yra būtent nusikalstamas susivienijimas ir kad jis dalyvavo šio nusikalstamo susivienijimo veikloje. Nuteistasis pažymi, kad, atsižvelgiant į baudžiamąjį įstatymą, baudžiamosios teisės doktriną bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, būtinas nusikalstamo susivienijimo požymis yra trijų ar daugiau asmenų, kuriuos sieja pastovūs tarpusavio ryšiai ir vaidmenų bei užduočių pasiskirstymas, susivienijimas bendrai nusikalstamai veikai specialiai tam, kad bendrai darytų bent vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 22 d. parengtos Teismų praktikos nusikalstamo susivienijimo baudžiamosiose bylose apibendrinimo apžvalgos 10 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-668/2003, Nr. 2K-545/2009, Nr. 2K-471/2007, Nr. 2K-177/2008).

A. J. teigia, kad šioje baudžiamojoje byloje nėra nustatyta, jog jis veikė tiesiogine tyčia ir buvo visavertis A. Ž. organizuoto ir jo vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo narys. Apeliantas teigia manantis, kad pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės gali nebent patvirtinti jo kaltę dėl nesunkaus nusikaltimo, t. y. pirmtako (prekursoriaus) gamybos ir laikymo, tačiau nepatvirtina jo sąmoningo dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje. Be to, nuteistasis teigia manantis, kad skundžiamame nuosprendyje nenustatyta, kaip pasireiškė hierarchinė nusikalstamo susivienijimo struktūra ir koks buvo būtent jo vaidmuo šioje struktūroje, koks buvo jo pavaldumo ryšys su kitais minėto susivienijimo nariais bei vadovu, kokios įbauginimo priemonės jam buvo naudotos ar jis naudojo jas kitiems asmenims. Be to, skundžiamame nuosprendyje nenustatyta, kad su A. J. buvo pasidalijama iš nusikalstamos veikos gautu pelnu.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad įrašyti pokalbiai, vykę tarp A. J. ir A. Ž., patvirtina, kad šie asmenys buvo seniai pažįstami (17 metų), todėl turėjo daug apie ką pakalbėti, tačiau jų pokalbiai nebuvo susiję su nusikalstamomis veikomis. Be to, iš šių pokalbių darytina išvada, kad A. J. ir A. Ž. bendravimas yra neįprastas hierarchine prasme kaip susivienijimo vadovo ir jo pavaldinio. Apeliantui nesuprantama, kodėl pirmosios instancijos teismas išskyrė 2008 m. kovo–spalio mėnesių laikotarpį, nurodydamas, kad jis (A. J.), kaip nusikalstamo susivienijimo narys, mobiliojo ryšio priemonėmis bendravo su A. Ž. ir A. K.. Nuteistasis pažymi, kad su minėtais asmenimis jie yra pažįstami daugelį metų, todėl minėtas laikotarpis nėra kuo nors ypatingas.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad įrodžius, jog jis gamino pirmos kategorijos psichotropinių medžiagų pirmtaką (prekursorių), nereiškia, kad jis yra kaltas dėl psichotropinės medžiagos – metamfetamino – gamybos. Šį teiginį patvirtina Kauno apygardos prokuratūros prokuroro A. A. 2010 m. balandžio 13 d. nutarimas dėl ikiteisminio tyrimo dalies nutraukimo, kuriame nurodyta, kad nėra faktinių duomenų, kad būtent iš A. J. 2008 m. vasarą pagaminto pirmtako (prekursoriaus) 2009 m. gegužės 10–13 d. (duomenys neskelbtini), buvo pagaminta psichotropinė medžiaga – metamfetaminas. Šiame nutarime taip pat nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių pagrįstai įtarti, kad A. J. neteisėtai disponavo pirmos kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtaku (prekursoriumi), tačiau ši aplinkybė, nesant kitų tai patvirtinančių faktinių duomenų, savaime neleidžia daryti išvados, jog jis tiesiogiai kaip vykdytojas ar kitos rūšies bendrininkas 2009 m. gegužės 10–13 d. gamino psichotropines medžiagas, rastas (duomenys neskelbtini). Esant tokioms aplinkybėms, apeliantas daro išvadą, kad jam iškelta baudžiamoji byla dėl dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje nutrauktina, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę. Nuteistasis pažymi, kad jeigu jo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 266 straipsnio 1 dalyje, nėra laikoma jo specialiu vaidmeniu ar užduotimi bendroje nusikalstamo susivienijimo veikloje, tai reiškia, kad jis neturėjo jokio vaidmens šio susivienijimo veikloje.

A. J. nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje remiamasi įrašytais pokalbiais, vykusiais 2009 m. kovo 25 d. ir 2009 m. kovo 30 d. Apelianto teigimu, iš šių pokalbių galima daryti nebent išvadą, kad A. Ž., susitikęs su kitais asmenimis, kalbėjo apie A. J., ir šie pokalbiai nebent parodo ketinimą išmokyti jį gaminti metamfetaminą ar ketinimą, prižiūrint A. J., įsitikinti, ar A. K., gamindamas metamfetaminą, nesukčiauja. Nuteistasis pažymi, kad iš šių pokalbių yra akivaizdu, kad niekas, net jei ir buvo planuota, nebuvo padaryta. Apeliantas teigia manantis, kad, remiantis tik kitų asmenų pasakojimais apie ketinimą kažką daryti, negali būti pripažinta jo kaltė dalyvavus nusikalstamo susivienijimo veikloje.

Nuteistasis nurodo, kad nuosprendyje taip pat remiamasi pokalbiais, kuriuose dalyvavo ir jis: 2009 m. kovo 30 d., 2009 m. kovo 31 d. ir 2009 m. gegužės 6 d. pokalbiai. Tačiau, apelianto teigimu, šie pokalbiai nieko neparodo apie bendro tikslo siekimą. Iš 2009 m. kovo 31 d. pokalbio, kuriame A. Ž. pasakojo A. J., kad prikalbino S. L. mesti vilkiko vairuotojo darbą, negalima daryti išvados apie nusikalstamos veikos darymą, o iš 2009 m. kovo 30 d. ir 2009 m. gegužės 6 d. pokalbių, kuriuose kalbama apie pirmtaką (prekursorių), galima daryti išvadą nebent apie nesunkaus nusikaltimo darymą.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad byloje esantys operatyviniai duomenys be teisėto pagrindo pirmosios instancijos teismo buvo pripažinti įrodymais, pagrindžiančiais A. J. kaltę dėl dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje. Nuteistasis teigia manantis, kad visi garso įrašai užfiksuoti pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas. Nuteistasis, remdamasis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-412/2007, Nr. 2K-332/2006, Nr. 2K-7-141/2008, Nr. 2K-124/2004, Nr. 2K-633/2007, Nr. 2K-120/2008, 2A-P-2/2009. Nr. 2K-624/2006, Nr. 2K-7-141/2008, Nr. 2K-4/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalga dėl BPK normų, kuriomis reglamentuojamas įrodinėjimas, taikymo teismų praktikoje, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 16 straipsnio 2 dalimi bei Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2007 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. I-134 patvirtintomis rekomendacijomis dėl Operatyvinės veiklos įstatymo ir BPK normų taikymo 6 punktu, nurodo, kad dar 2008 m. liepos 15–16 d., vykdant Operatyvinės veiklos įstatyme numatytus veiksmus, buvo slapta patekta į AB „ (duomenys neskelbtini)“ patalpas, kur buvo paimti rastų miltelių pavyzdžiai. Jau kitą dieną, t. y. 2008 m. liepos 17 d., specialisto išvadoje buvo nustatyta, kad paimtuose milteliuose rasti narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtako (prekursoriaus) pėdsakai. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad per dvi dienas, atliekant operatyvinius veiksmus, buvo nustatyti nusikalstamos veikos požymiai, todėl turėjo būti pradėtas ikiteisminis tyrimas, operatyviniai veiksmai turėjo būti nutraukti, o kiti ikiteisminio tyrimo veiksmai turėjo būti atliekami vadovaujantis BPK nuostatomis. Tačiau nuteistasis pažymi, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje pradėtas nebuvo ir operatyviniai veiksmai neteisėtai buvo tęsiami toliau. Todėl apeliantas teigia manantis, kad visi paskesni operatyviniai duomenys – telefoniniai pokalbiai, A. Ž. gyvenamosiose patalpose užfiksuoti garso įrašai – gauti neteisėtai, todėl jie negali būti laikomi leistinais įrodymais.

Nuteistasis, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. ir 2006 m. sausio 16 d. nutarimais, atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo pažeidžiama nekaltumo prezumpcija, nes teismas tikėjo tik prokurorų pateiktomis versijomis, o skundžiamas nuosprendis buvo priimtas stengiantis surasti bet kokį ryšį tarp jo ir nuteistojo A. Ž..

Apeliantas nurodo, kad skundžiamo nuosprendžio išvada, jog jis dalyvavo nusikalstamo susivienijimo veikloje, nėra pagrįsta objektyviais įrodymais: pirmosios instancijos teismas neįrodė, kuo pasireiškė A. J. veika. Nuteistasis teigia, kad baudžiamajame procese taikoma taisyklė, kad neįrodytas kaltumas prilygsta įrodytam nekaltumui.

Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2009 m. kovo 27 d. A. K., A. S. ir S. L. važinėjo po Kauno apylinkes, norėdami patikrinti, ar jie nėra sekami. Nuteistasis pažymi, kad šio pasivažinėjimo metu jis ir kiti nuteistieji nedarė nieko nusikalstamo, todėl minėta pirmosios instancijos teismo išvada yra nesuprantama. Be to, minėtas pasivažinėjimas buvo fiksuojamas pažeidžiant BPK nuostatas. Apeliantas teigia manantis, kad skundžiamame nuosprendyje negalėjo būti remiamasi ir kita operatyvinio sekimo metu užfiksuota aplinkybe, t. y. kad 2009 m. kovo 27 d. A. J., A. K., A. S. ir S. L. važiavo į P. K. namus, esančius (duomenys neskelbtini), kur pasikrovė į automobilį juodus polietileninius maišus, vėliau įvažiavo į (duomenys neskelbtini). Nuteistasis nurodo, kad šie operatyvinio sekimo duomenys gauti 2009 m. kovo 27 d., tačiau, kaip minėta anksčiau, 2008 m. liepos 17 d. turėjo būti pradėtas ikiteisminis tyrimas, o operatyviniai veiksmai nutraukti.

A. J., cituodamas BK 249 straipsnio komentarą, teigia, kad jo veiksmuose nebuvo nustatytas nė vienas iš šios bendrininkavimo formos požymių – naudos gavimas iš susivienijimo daromų nusikaltimų, dalyvavimas grupės susirinkimuose, bendrų klausimų sprendimas, nuolatinių ryšių palaikymas su kitais susivienijimo nariais, nustatytos tvarkos laikymasis, pinigų padėjimas į bendrą „fondą“, naudojimasis grupės finansine ir kitokia pagalba įvairiose situacijose, laisvalaikio leidimas su kitais susivienijimo nariais ir pan.

Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausme pagal BK 266 straipsnio 1 dalį. Nuteistasis nurodo, kad minėto straipsnio sankcijoje nustatyta griežčiausia bausmė jam paskirta neatsižvelgus į jo asmenybę, šeiminę padėtį ir kitas jį teigiamai apibūdinančias aplinkybes.

Apeliantas teigia nesuprantantis, kodėl pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog jis nusikaltimus padarė ne atsitiktinai, jo antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios ir padaryti nusikaltimai buvo tik loginis jo gyvenimo būdo ir ankstesnio elgesio padarinys. Nuteistasis pripažįsta, kad anksčiau buvo teistas, tačiau nurodo, kad šiuo metu jo teistumai yra išnykę. A. J. teigia sutinkantis su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad jis neprisipažino dalyvavęs nusikalstamo susivienijimo veikloje, tačiau atkreipia dėmesį, kad dėl pirmtako (prekursoriaus) gaminimo jis prisipažino visiškai, ir tai turėjo būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Be to, pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad jo prisipažinimas buvo nenuoširdus, duodamas parodymus jis bandė apkaltinti kitus asmenis ir taip sušvelninti savo atsakomybę.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad BK 266 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas yra nesunkus, turtinio pobūdžio. Be to, šia nusikalstama veika nebuvo sukelti nepašalinami padariniai ar reali žala, todėl ši aplinkybė pripažintina kaip mažinanti nusikalstamos veikos pavojingumą.

Nuteistasis nurodo, kad, skiriant bausmę, turi būti įvertinamos kaltininką ne tik neigiamai, bet ir teigiamai apibūdinančios aplinkybės – tvirti socialiniai ryšiai, artimiausia aplinka, šeiminė padėtis ir pan. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, nevertino, ar minėto dydžio bausmės paskyrimas nepakenks jo teigiamai socialinei aplinkai bei socialiniams ryšiams, taip pat neatsižvelgė, ar paskyrus sankcijoje numatytą griežčiausią bausmę bus pasiekta daugiau naudos, nei padaryta žalos jam, jo šeimai, artimiesiems ir kitiems asmenims. A. J. nurodo, kad kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad A. J. turi nuolatinę gyvenamąją vietą, šeimą, kartu su žmona augina mažametę dukrą, buvo užsiregistravęs darbo biržoje. Nuteistasis teigia, kad, paskyrus jam griežtą laisvės atėmimo bausmę, jis negalės rūpintis savo šeima, gali iškilti net ir šeimos iširimo grėsmė, o tai labai pakenktų jo socialinei aplinkai. Be to, apeliantas nurodo, kad ilgas buvimas laisvės atėmimo vietoje kartu su kitais nuteistaisiais, nuolatiniai išgyvenimai dėl šeimos neturėtų jokios teigiamos įtakos jo asmenybei, be to, tai sukeltų itin skaudžius tiek materialinius, tiek dvasinius padarinius. A. J. teigia manantis, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nenurodyta, ar minėti materialiniai ir dvasiniai padariniai yra būtini, kad būtų pasiekti bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, bei įgyvendintas teisingumo principas.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad jo teigiamą socialinę orientaciją bei visuotinai priimtinų moralės normų laikymąsi patvirtina ir tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi nusikaltęs. Nuteistasis teigia manantis, kad griežtos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas vien tam, kad būtų įgyvendintas nubaudimo tikslas ir kad jis (A. J.) pajustų neigiamus bausmės padarinius, nelaikytinas teisingu ir iškreipia bausmės paskirtį. Esant šioms aplinkybėms, apeliantas nurodo, kad jam turėtų būti paskira švelnesnė nei BK 266 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta maksimali bausmė. Nuteistasis dar kartą pažymi, kad dėl padaryto nusikaltimo labai gailisi, pripažįsta, kad jo poelgis yra nepateisinamas, supranta, kad bet koks teisės pažeidimas yra smerktinas poelgis tiek teisiniu, tiek moraliniu požiūriu.

Nuteistasis prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 249 straipsnio 1 dalį, ir priimti dėl šios dalies išteisinamąjį nuosprendį, o už nusikalstamą veiką, numatytą BK 266 straipsnio 1 dalyje, paskirti jam švelnesnę bausmę.

Nuteistasis A. Ž. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis padarė tik vieną iš pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytų nusikalstamų veikų – savo namuose laikė 1,5 litro BMK.

Nuteistasis teigia, kad neorganizavo nusikalstamo susivienijimo ir jo veiklai nevadovavo, toks susivienijimas iš viso neegzistavo, o su nuosprendyje minimais asmenimis apie nusikalstamas veikas nekalbėjo, su jais jį siejo kitokio pobūdžio ryšiai – giminystė, draugystė, verslas ir pan.

A. Ž. pažymi, kad neorganizavo BMK ir metamfetamino gamybos, nieko draudžiamo garažuose ir kitose nuosprendyje nurodytose vietose nelaikė. Apeliantas teigia manantis, kad skundžiamas nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio reikalavimų, nes jame aptarti įrodymai gauti neteisėtais būdais. Be to, skundžiamame nuosprendyje tik atkartoti kaltinamojo akto teiginiai, o pats kaltinamasis aktas neatitinka BPK 119 straipsnio reikalavimų – jame nenurodyti nusikaltimo padarymo laikas, vieta, būdas bei pagrindiniai duomenys, pagrindžiantys jo kaltę.

Apeliantas A. Ž. nesutinka, kad pagrindinis jo kaltės įrodymas yra pokalbių stenogramos su šių pokalbių interpretacijomis ir komentarais, kurie palankūs kaltinimą palaikiusiems prokurorams. Nuteistasis pažymi, kad byloje nėra duomenų, pagrindžiančių minėtus komentarus. Nuteistasis nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo atliekamos kratos, rastos ir paimtos psichotropinės medžiagos, įrankiai, talpos ir kiti daiktai, ant kurių rasta pėdsakų. A. Ž. atkreipia dėmesį, kad pateiktose specialistų išvadose nėra duomenų, kad ant minėtų objektų būtų rasta jo pėdsakų, tačiau skundžiamas nuosprendis vis tiek buvo grindžiamas šiomis specialistų išvadomis.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad nė vienas iš nuteistųjų, išskyrus liudytoją S. L., neparodė, kad A. Ž. yra kaip nors susijęs su jam inkriminuotomis nusikalstamomis veikomis. Nuteistojo teigimu, S. L. parodymai taip pat nepatvirtina jo kaltės dėl nusikalstamų veikų padarymo, nes šis liudytojas parodė tik tai, kad jis (A. Ž.) jį siuntė mokytis gaminti psichotropinių medžiagų. Be to, apeliantas teigia manantis, kad S. L. jį kaltinančius parodymus davė, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad liudytojai policijos pareigūnai B. J., D. G.. A. U., duodami parodymus, negalėjo nurodyti konkrečių duomenų, patvirtinančių jo kaltę: šie liudytojai tik atkartojo užfiksuotų pokalbių ištraukų komentarus, tačiau negalėjo parodyti kur, už kiek, kam buvo realizuotos psichotropinės medžiagos. Apeliantas teigia, kad šioje baudžiamojoje byloje nėra duomenų, patvirtinančių jo kaltę, kaltinamajame akte, pažeidžiant BPK 119 straipsnį, pateikti išgalvoti dalykai, o skundžiamas nuosprendis grindžiamas ne įrodymais, o ikiteisminio tyrimo pareigūnų versijomis, bendro pobūdžio teiginiais bei įrašytų dalies pokalbių komentarais. Nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad dalis įrašytų pokalbių, kuriais grindžiama A. Ž. kaltė, yra nesuprantami dėl juose girdimo triukšmo, kiti pokalbiai – neaiškūs, o beveik prie kiekvieno pokalbio stenogramos nurodomi neaiškūs tekstai. Nuteistojo teigimu, dėl pokalbiuose girdimo triukšmo ir neaiškių pokalbių trūksta didelės dalies pokalbių teksto, todėl yra nežinomas išsamus pokalbių turinys ir šių pokalbių esmė. Be to, minėtų pokalbių stenogramose yra nuoroda „nereikšmingas tekstas“, todėl, apelianto nuomone, dalis pokalbių buvo tiesiog nepateikta. Pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja B. J. parodė, kad dėl didelės apimties visų pokalbių stenogramų pateikti nesugebėjo. Todėl nuteistasis teigia manantis, kad tokia pokalbių stenogramų pateikimo tvarka sudarė ikiteisminio tyrimo pareigūnams galimybę manipuliuoti pokalbių turiniu prokurorams palankia linkme, taip užpildant įrodymų nebuvimo spragą.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad byloje esančiame protokole apie techninių priemonių panaudojimą, atliekant operatyvinius veiksmus (t. 5, b. l. 75), nurodyti pokalbių komentarai, kurių nepatvirtina byloje esantys duomenys. 2009 m. kovo 25 d. užfiksuotas A. Ž. ir A. S. pokalbis. Stenogramoje A. Ž. frazė „žmogui išmokyti 50 000 eurų“, interpretuojama kaip A. Ž. aiškinimas, kad žmogų išmokyti gaminti psichotropines medžiagas kainuoja 50 000 eurų. Jo pokalbis apie žvejybą N. taip pat susiejamas su psichotropinėmis medžiagomis, kituose komentaruose nurodoma, kad kalbama apie narkotinių medžiagų kontrabandą į O., S.. Nuteistasis nurodo, kad 2009 m. kovo 24 d. užfiksuotas jo pokalbis, kurio metu jis nenustatytam asmeniui pasako, kad garaže laiko 5 tonas spirito, kuris vežamas kaip langų valymo skystis. Tačiau komentare teigiama, kad šis spiritas naudojamas gaminant psichotropines medžiagas. Apeliantui nesuprantama, kodėl niekas nebandė nustatyti, kur yra minėtas spiritas, kur jis buvo realizuotas ir ar apskritai toks spiritas buvo. A. Ž. neatmeta galimybės, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas tik klausantis pokalbių ir juos vėliau montuojant, o ne ieškant įrodymų, kurie patvirtintų komentaruose padarytas išvadas. Nuteistasis pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atliktas UAB „ (duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos patikrinimas, galėjęs patvirtinti, kad įrašytuose pokalbiuose minimi pinigai yra gauti ne iš nusikalstamos veiklos. Aptartos aplinkybės, apelianto teigimu, leidžia daryti išvadą, kad skundžiamas nuosprendis priimtas pažeidžiant BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalių reikalavimus.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes apkaltinamąjį nuosprendį grindė ikiteisminio tyrimo pareigūnų sukurta versija, komentuojant įrašytus pokalbius.

Nuteistasis teigia manantis, kad byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių jo, kaip tariamo nusikalstamo susivienijimo organizatoriaus, kaltę. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadose nurodė tik bendro pobūdžio teiginius, tokius kaip „nenustatytu laiku suorganizavo“, „palaikė glaudžius tarpusavio ryšius“, „realizuodavo pagamintą psichotropinę medžiagą – metamfetaminą“, „su jais atsiskaitydavo“ ir pan. Tačiau, A. Ž. teigimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nenustatyta, kada šis tariamas nusikalstamas susivienijimas susikūrė, kam, kada ir už kokią sumą buvo realizuotos minėtos medžiagos, taip pat nenustatytos aplinkybės, susijusios su narkotinių medžiagų realizacija N. ir O., atsiskaitymus už šias medžiagas bei bendrą nusikalstamo susivienijimo kasą. Nuteistasis nurodo, kad skundžiamo nuosprendžio dalis dėl nusikalstamo susivienijimo yra pagrįsta taip pat tik prielaidomis.

Apeliantas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 249 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 4 dalį ir 266 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, 266 straipsnio 1 dalį bei 262 straipsnį, bei priimti dėl šios nuosprendžio dalies išteisinamąjį nuosprendį. Taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu konfiskuoti jam priklausančias lėšas.

Nuteistasis A. S. apeliaciniame skunde remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. ir 2006 m. sausio 16 d. nutarimais, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punktu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-411/2004, Nr. 2K-43/2006, BPK 20 straipsnio 5 dalimi, 301 straipsniu, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nurodo, kad byloje nėra jo kaltę pagrindžiančių įrodymų.

Nuteistasis teigia nepažinojęs S. L., kurio parodymais vadovavosi pirmosios instancijos teismas. Apeliantas pažymi, kad šis liudytojas parodė, jog gamybai reikalingas chemines medžiagas tiekė A. K.. A. S. nurodo, kad nuteistasis P. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad A. K. ir A. S. nurodymu virė „klijus“, kuriuos atiduodavo A. K., tačiau pirmosios instancijos teisme šis nuteistasis davė kitokius parodymus. Jis teigė, kad A. K. pasiūlė užsidirbti kelis litus verdant kažkokius klijus, kurie skirti akvariumų gamybai. Visas medžiagas P. K. parodė gaudavęs iš A. K. arba pirkdavo pats šio nurodymu. „Klijus“ atiduodavo A. K., pinigus gaudavo iš A. K.. Paklaustas apie A. S. vaidmenį, P. K. parodė, kad jis atvažiuodavo kartu su A. K. ir stovėdavo šalia, kol jie aptarinėdavo „klijų“ virimo reikalus. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teisme P. K. patvirtino, kad klijus virdavo ir juos atiduodavo P. K., tokie jo parodymai atitinka ir liudytojo S. L. parodymus, tačiau skundžiamame nuosprendyje, nenurodant motyvų, yra remiamasis ikiteisminio tyrimo metu duotais P. K. parodymais. A. S. teigia manantis, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti P. K. parodymai kelia abejonių ir dėl to, kad ne pirmose apklausose, o tik vėliau jis davė parodymus apie apeliantą. Iš karto po to, kai P. K. parodė, jog „klijus“ virė A. S. ir A. K. prašymu, jam kardomoji priemonė – suėmimas buvo pakeista švelnesne kardomąja priemone. Be to, apeliantui kelia abejonių ir pirmosios instancijos teisme duoti P. K. parodymai, kad visus nurodymus ir kitus veiksmus A. K. atliko kartu su A. S.: kartu atvažiavo, kartu prašė, kartu mokė virti.

Nuteistasis nesutinka, kad 2008 m. spalio 31 d., 2009 m. vasario 11 d. ir 22 d. jo ir P. K. telefoniniai pokalbiai gali būti įrodymai šioje baudžiamojoje byloje, nes jie gauti pažeidžiant įstatymo reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-412/2007, Nr. 2K-332/2006, Nr. 2K-7-141/2008, Nr. 2K-124/2004, Nr. 2K-633-2007, Nr. 2K-120/2008, Nr. 1A-P-2/2009, Nr. 2K-624/2006, Nr. 2K-4/2007 bei BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikos apžvalga). Apeliantas nurodo, kad 2008 m. liepos 15–16 d., vykdant Operatyvinės veiklos įstatyme numatytus veiksmus, buvo slapta patekta į UAB „ (duomenys neskelbtini)“ patalpas ir paimti patalpose rasti miltelių pavyzdžiai. 2008 m. liepos 17 d. pateiktoje specialisto išvadoje nurodyta, kad šių miltelių sudėtyje yra psichotropinės medžiagos pirmtakų pėdsakų. Apeliantas pažymi, kad būtent šią dieną buvo nustatyti nusikalstamos veikos požymiai, todėl tą pačią dieną turėjo būti pradėtas ikiteisminis tyrimas, operatyviniai veiksmai nutraukti, o tolesni veiksmai atliekami vadovaujantis BPK nuostatomis. Tačiau, nuteistojo teigimu, operatyviniai veiksmai buvo tęsiami ir toliau. Todėl pagal Operatyvinės veiklos įstatymą, o ne BPK nustatyta tvarka gauti duomenys – jo ir P. K. bei P. K. ir A. K. telefoninių pokalbių įrašai, A. Ž. gyvenamosiose patalpose ir (duomenys neskelbtini) padaryti įrašai yra neteisėti ir negali būti laikomi įrodymais šioje baudžiamojoje byloje.

A. S. teigia, kad nuosprendyje nurodytų pokalbių tyrinys taip pat kategoriškai neįrodo jo kaltės dėl padėjimo gaminti labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos. Be to, apeliantas pažymi, kad A. Ž. namuose ir (duomenys neskelbtini) esančioje sodyboje užfiksuotuose pokalbiuose nebuvo kalbama apie jį ar apie tai, kad jis tiekia ar turėtų tiekti psichotropinei medžiagai gaminti reikalingą gyvsidabrio chloridą. Vertindamas savo ir P. K. pokalbius apie „uogienės“ virimą, nuteistasis sutinka, kad iš šių pokalbių gal ir būtų galima daryti išvadas, jog jis prisidėjo prie „klijų“ virimo, t. y. buvo kažkaip susijęs su katalizatoriaus gamyba, tačiau tai nereiškia, kad jis šį katalizatorių vėliau tiekė gaminant psichotropines medžiagas ar kad buvo nusikalstamo susivienijimo narys.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje numatyta nusikalstama veika padaroma tik esant tiesioginei tyčiai. Tačiau, nuteistojo teigimu, šioje baudžiamojoje byloje nėra pokalbių ar kitų įrodymų, patvirtinančių, jog jis žinojo, kokią cheminę medžiagą gamina P. K., kam ši medžiaga bus naudojama ar kad jis P. K. nurodė pagaminti šią medžiagą. Nuteistasis taip pat nurodo, kad baudžiamojoje byloje nėra ir įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą kokiuose nors pasitarimuose apie psichotropinių medžiagų gamybą ir kad jis yra atsakingas už gyvsidabrio chlorido tiekimą, iš kurio bus pagamintas labai didelis kiekis psichotropinės medžiagos. Esant šioms aplinkybėms, apeliantas teigia, kad nuosprendžio dalis dėl jo nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį yra pagrįsta tik prielaidomis, todėl yra neteisėta ir nepagrįsta bei pažeidžianti nekaltumo prezumpciją.

A. S. nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl jo nuteisimo už narkotinių medžiagų platinimą (18,09 gramo kanapių perdavimą P. K.) yra grindžiama tik nuteistojo P. K. parodymais ir aplinkybe, kad minėtas kiekis kanapių 2009 m. gegužės 14 d. atliktos kratos metu buvo rastas pastarojo gyvenamojoje vietoje. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad P. K. parodymai dėl narkotinių medžiagų įgijimo yra nuoseklūs. P. K. apie tai, kad kanapes pirko iš A. S., parodė tik 2009 m. liepos 1 d., ir po šios apklausos jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas buvo pakeista švelnesne kardomąja priemone. A. S. neatmeta galimybės, kad P. K. yra globojamas teisėsaugos pareigūnų, nes pirmosios instancijos teismas paskyrė jam itin švelnią bausmę. Pakirti jam tokio dydžio bausmę prašė ir prokurorė.

Apeliantas nurodo, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios jis kategoriškai neigė kam nors pardavęs narkotinių medžiagų – kanapių. Jam nesuprantama, kodėl pirmosios instancijos teismas patikėjo P. K., norinčio sušvelninti savo padėtį, parodymais. Nuteistasis pažymi, kad byloje nėra duomenų, kad jis anksčiau būtų vertęsis disponavimu narkotinėmis medžiagomis, atliktos kratos jo namuose metu nebuvo rasta šių medžiagų ar su disponavimu šiomis medžiagomis susijusių daiktų – fasavimo, svėrimo ar smulkinimo priemonių. Tačiau iš P. K. G. R. nuolat pirkdavo kanapes. Apeliantas mano, kad jis turi būti išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį.

Nuteistasis nurodo, kad jo kaltė dėl minėto nusikaltimo grindžiama aplinkybe apie jo garaže surastą talpą, kuri, pasak specialisto A. Ž., galėjo būti naudojama gaminant metamfetaminą, bei A. Ž., A. S., A. J. ir A. K. telefoniniais pokalbiais. Tačiau apelianto teigimu, BK 262 straipsnyje numatyta nusikalstama veika yra padaroma tik esant tiesioginei tyčiai, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo įrodyti, jog jis žinojo, jog minėta talpa skirta metamfetaminui gaminti ir dėl to ją kartu su A. Ž. ir A. K. laikė garaže. Be to, nuteistasis pažymi, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog jis kokiais nors veiksmais prisidėjo prie metamfetamino gamybos šioje talpoje. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad A. S. paaiškino, jog talpą jis rado automobilyje, kuriuo prieš tai naudojosi M. R.. M. R. patvirtino, kad jis padėjo šią talpą į garažą, esantį (duomenys neskelbtini), o vėliau ją paėmė ir laikė automobilyje. Iš byloje esančių duomenų A. S. daro išvadą, kad talpa, prieš jai patenkant į jo garažą, galėjo naudotis M. R., A. K., A. S. ir A. Ž., bet byloje nėra duomenų, kad šie asmenys A. S. būtų paaiškinę, kokia tai talpa, kam ji naudojama, kad joje bus gaminamos psichotropinės medžiagos. Nuteistasis taip pat nurodo, kad metamfetaminas buvo gaminamas (duomenys neskelbtini), kuriame jis niekada nėra buvęs, tačiau minėtame kaime esančioje sodyboje talpa nebuvo rasta.

Apeliantui nesuprantama, kodėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad minėta talpa jo garaže buvo laikoma nuo ne anksčiau kaip 2008 m. vasario 28 d. Nuteistasis nurodo, kad byloje nustatyta, jog 2008 m. naktį iš vasario 27 d. į 28 d. buvo slapta patekta į A. K. ir F. K. priklausantį garažą, esantį (duomenys neskelbtini). Apžiūrint šį garažą, buvo rasta minėta talpa. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad 2008 m. vasario 28 d. talpa, dėl kurios laikymo jis yra nuteistas, buvo rasta visai kitoje vietoje, t. y. garaže, esančiame (duomenys neskelbtini)), o ne, kaip nurodyta skundžiamame nuosprendyje, garaže Nr. 169, esančiame (duomenys neskelbtini).

Apeliaciniame skunde pažymima, kad A. S. kaltė dėl BK 262 straipsnyje numatyto nusikaltimo yra grindžiama ir A. Ž., A. S., A. J. ir A. K. telefoniniais pokalbiais. Nuteistasis dar kartą nurodo, kad šių pokalbių buvo klausomasi pagal Operatyvinės veiklos įstatymą, todėl jie yra neteisėti. Be to, iš šių pokalbių turinio yra žinoma, kad minėti asmenys kalbėjo ne apie jo, o apie kitą garažą. Šį teiginį nuteistasis grindžia tuo, kad jo garaže nebuvo kodinio užrakto ir signalizacijos, rakto nuo jo garažo A. K., A. S. ar A. J. niekada neturėjo. Apeliantas nurodo, kad jeigu pirmosios instancijos teismas padarė prielaidą, kad minėti asmenys kalbėjo apie A. K. ir F. K. priklausantį garažą ir šiame garaže buvo ta pati talpa, kuri kratos metu buvo rasta jo (A. S.) garaže, tokiu atveju nuteistasis teigia, kad dar 2008 m. lapkričio 11 d. (paskutinis pirmosios instancijos teismo cituotas pokalbis) ši talpa buvo garaže, esančiame (duomenys neskelbtini). Nuteistasis taip pat nurodo, kad pagal teismo išvadas talpa jo garaže galėjo atsirasti tik po 2008 m. lapkričio 11 d., o ši talpa garaže buvo rasta 2009 m. liepos 23 d. Esant tokioms aplinkybėms, A. S. nurodo, kad talpa jo žinioje galėjo būti 8 mėnesius, tačiau per šį laikotarpį nebuvo užfiksuotas nė vienas pokalbis apie šią talpą.

Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad kaltinamajame akte nurodyta, kad „A. S. veikė kartu su nusikalstamo susivienijimo nariais A. Ž. ir A. K.“. Apeliantas teigia manantis, kad tokia formuluotė reiškia, kad jis veikė ne kaip nusikalstamo susivienijimo narys, o kaip nusikalstamo susivienijimo narių bendrininkas, todėl pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad neteisėtą įrenginį, skirtą psichotropinėms medžiagoms gaminti, A. S. laikė būdamas nusikalstamo susivienijimo nariu, peržengė kaltinimo ribas.

Esant šioms aplinkybėms, A. S. teigia, jog jis turi būti išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 262 straipsnį.

Apeliantas teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme jis parodė, jog pistoletą, skirtą šaudyti guminėmis kulkomis, pirko savigynai iš nepažįstamo asmens. Kad šiam pistoletui yra reikalingas leidimas ar kad šio pistoleto dėtuvėje yra perdirbti šaudmenys, nuteistasis nurodo nežinojęs, jo žiniomis, pistoletui, skirtam šaudyti guminėmis kulkomis, jokio leidimo nereikėjo. Apeliantas teigia, kad žinių apie šaudmenis ir ginklus jis neturėjo. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad jo parodymai nebuvo paneigti, todėl yra nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. S., duodamas minėto turinio parodymus, siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Apeliantas pažymi, kad BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika padaroma tik esant tiesioginei tyčiai. Todėl, A. S. teigimu, pirmosios instancijos teismas turėjo įrodyti, kad jis tikrai žinojo, jog perka pistoletą, kuriam reikalingas leidimas, ir tikrai žinojo, kad šio pistoleto dėtuvėje esantys šaudmenys yra perdirbti.

Apeliantas nurodo, kad iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nėra aišku, kuo remiantis buvo padarytos išvados dėl nusikalstamo susivienijimo egzistavimo, kodėl pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad šio susivienijimo veikloje dalyvavo jis (A. S.). Nuteistojo teigimu, iš skundžiamo nuosprendžio taip pat nėra aišku, koks buvo jo vaidmuo nusikalstamo susivienijimo veikloje hierarchine prasme.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad nusikalstamas susivienijimas – tai trijų ar daugiau asmenų susivienijimas bendrai nusikalstamai veikai, šiuos asmenis sieja pastovūs tarpusavio ryšiai ir vaidmenų bei užduočių pasiskirstymas specialiai tam, kad jie bendrai darytų bent vieną sunkų ir labai sunkų nusikaltimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 22 d. parengtos Teismų praktikos nusikalstamo susivienijimo baudžiamosiose bylose apibendrinimo apžvalgos 10 punktas).

Apeliantas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika baudžiamosiose bylose Nr. 2K-668/2003, Nr. 2K-545/2006, Nr. 2K-471/2007, Nr. 2K-177/2008 bei minėtos apžvalgos 10 punktu, teigia, kad su kitais nuteistaisiais jų nesiejo nusikalstami santykiai: A. Ž. parodė, kad A. S. pažįsta tik iš matymo, jokių reikalų su pastaruoju neturėjo ir nusikalstamų veikų su juo nedarė; A. K. ir A. J. parodė, kad A. S. yra šeimos draugas, su kuriuo nusikalstamų veikų nedarė; A. S., M. R., G. R.. V. P. ir R. G. parodė, kad A. S. nepažįsta. Nuteistasis nurodo, kad tik P. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad A. S. pažįsta, jo nurodymu virė „klijus“, kuriuos atiduodavo A. K.. Tačiau apeliantas atkreipia dėmesį, kad jau anksčiau pasisakė dėl šio nuteistojo parodymų nepatikimumo. Taip pat A. S. teigia pasisakęs ir dėl aplinkybės, jog jis tiekė metamfetamino gamybai būtinas chemines medžiagas.

Neigdamas savo kaltę dėl dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje, apeliantas nurodo, kad A. Ž. namuose jis niekada nebuvo, pastarojo namuose užfiksuotuose pokalbiuose nedalyvavo, o šiuose pokalbiuose dalyvavę asmenys apie jį nekalbėjo. Nuteistasis pažymi, jog byloje esantys duomenys, kad jis telefonu kalbėjo su A. J. ir A. K., patvirtina tik apie jų tarpusavio bendravimą, tačiau šis bendravimas nebuvo susijęs su nusikalstamų veikų darymu. A. S. teigia, kad byloje yra užfiksuotas vienas jo telefoninis pokalbis su A. Ž.. Šio pokalbio metu A. Ž. teiravosi, kas apgadino automobilį. Apeliantas pažymi, kad šis jų pokalbis tikrai negali būti vertinamas kaip nusikalstamo susivienijimo organizatoriaus ir šio susivienijimo nario pokalbis. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad jo dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje taip pat neįrodo 2007 m. kovo 7 d. užfiksuotas jo ir A. K. susitikimas, 2007 m. kovo 9 d. ir 2009 m. kovo 27 d. užfiksuoti pasivažinėjimai su A. K., A. J., S. L.. Be to, 2009 m. kovo 27 d. operatyvinis sekimas buvo atliktas pažeidžiant BPK normas.

Apeliantas nesutinka, kad jo kaltę dalyvavus nusikalstamo susivienijimo veikloje įrodo jo ir P. K. telefoniniai pokalbiai. Nuteistasis nurodo, kad tik iš pokalbio apie „uogienės“ virimą galbūt galima daryti išvadą, kad jis kaip nors galėjo būti susijęs su katalizatoriaus gamyba, tačiau ši aplinkybė tikrai nereiškia, kad jį su kitais nuteistaisiais siejo nusikalstami ryšiai.

A. S. dar kartą pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad jis žinojo, kokią cheminę medžiagą tiksliai verda P. K., kad kas nors iš nuteistųjų jam davė užduotį pagaminti katalizatorių – gyvsidabrio chloridą. Taip pat baudžiamojoje byloje nėra įrodymų, kad jis su kitais nuteistaisiais dalyvavo pasitarimuose, kurių metu buvo kalbama apie metamfetamino gamybą, jo gaminimo technologiją, kad šiai medžiagai gaminti reikalingas gyvsidabrio chloridas, kad jis atsakingas už reikiamos cheminės medžiagos pagaminimą ar jo tiekimą, kad iš gyvsidabrio chlorido bus pagamintas labai didelis kiekis psichotropinės medžiagos, kad ši medžiaga bus realizuota, o dalis gautų pajamų atiteks jam. A. S. atkreipia dėmesį ir į tai, kad baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad iš nusikalstamos veikos jis turėjo kokios nors naudos, su juo būtų dalijamasi pelnu ar jis būtų mokėjęs pinigus į kokį nors bendrą biudžetą. Remdamasis tokiais pat įrodymais dėl duomenų baudžiamojoje byloje nebuvimo, apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje taip pat neįrodyta, kad nusikaltimą, numatytą BK 249 straipsnio 1 dalyje, jis padarė veikdamas tiesiogine tyčia.

Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad byloje nėra duomenų, kad A. S. su A. Ž. bendravo kaip su nusikalstamo susivienijimo vadovu, kad šis būtų apeliantui paskyręs kokią nors užduotį, būtų aprūpinęs jį ryšio priemonėmis, rėmęs finansiškai, iš bendros kasos mokėjęs jam pinigus už katalizatoriaus gamybą.

Nuteistasis prašo panaikinti Kauno apygardos teismo nuosprendį ir priimti dėl jo išteisinamąjį nuosprendį.

Nuteistojo A. Ž. gynėjas advokatas Linas Belevičius apeliaciniame skunde cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, BPK ir Operatyvinės veiklos įstatymo nuostatas bei Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymą.

Gynėjas nurodo, kad vieni svarbiausių A. Ž. kaltės įrodymų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, yra operatyvinių veiksmų metu nustatyti duomenys, užfiksuoti operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose (operatyvinio sekimo, slapto patekimo į patalpas, transporto priemonių, jų apžiūros, medžiagų žaliavų, produkcijos ir kitų objektų pavyzdžių paėmimo, neskelbiant apie jų paėmimą), protokoluose apie techninių priemonių panaudojimą, atliekant operatyvinius veiksmus, su prie jų pridėtomis pokalbių suvestinėmis bei laikmenomis. Visus operatyvinių veiksmų metu gautus duomenis Kauno apygardos teismas pripažino leistinais įrodymais, jais tiesiogiai grindė svarbiausias išvadas dėl asmenų kaltės. Tačiau, advokato teigimu, pripažindamas šiuos duomenis leistinais įrodymais, teismas nukrypo nuo apeliaciniame skunde cituotų teisės aktų bei teismų praktikos suformuluotų reikalavimų. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad jau baigiamųjų kalbų metu gynėjai nurodė esminius šių duomenų trūkumus, dėl kurių jie negalėjo būti pripažinti įrodymais. Pirmosios instancijos teismui atnaujinus įrodymų tyrimą, prokurorė pateikė papildomus duomenis, tačiau skundžiamame nuosprendyje operatyvinės veiklos metu gautų duomenų leistinumas, operatyvinių veiksmų atlikimo teisinis ir faktinis pagrindas, šių veiksmų įgyvendinimo teisėtumas apskritai nenagrinėtas ir šiuo klausimu nepasisakyta.

Gynėjo teigimu, šioje baudžiamojoje byloje esantys operatyvinių veiksmų atlikimo metu gauti duomenys negalėjo būti pripažinti įrodymais, nes jie buvo surinkti pažeidžiant esminius teisės aktų reikalavimus.

Ikiteisminis tyrimas Nr. 20-1-00445-09 buvo pradėtas 2009 m. gegužės 12 d. Tačiau net ir pradėjus ikiteisminį tyrimą, operatyviniai veiksmai, ribojantys asmenų teises, buvo tęsiami ir atliekami iki įtariamųjų sulaikymo 2009 m. gegužės 13 ir 14 dienomis. 2009 m. liepos 7 d. protokole apie techninių priemonių panaudojimą, atliekant operatyvinius veiksmus, nurodyta, jog sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), operatyviniai veiksmai buvo vykdomi nuo 2009 m. gegužės 6 d. iki 2009 m. gegužės 13 d. 10 val. 18 min. Šie veiksmai buvo atliekami pagal Kaune apygardos teismo pirmininko 2009 m. balandžio 22 d. nutartį Nr. 0S3-766, priimtą Operatyvinės veiklos įstatymo nustatyta tvarka. Taigi, pradėjus ikiteisminį tyrimą ir toliau tęsiant operatyvinius veiksmus, buvo pažeisti BPK reikalavimai, jog baudžiamasis procesas turi vykti tik BPK nustatyta tvarka.

Apeliantas nurodo, kad iš minėto 2009 m. liepos 7 d. protokolo matyti, jog nuo stenogramos 27 lapo yra užfiksuoti pokalbiai, vykę 2009 m. gegužės 12 d., t. y. jau pradėjus ikiteisminį tyrimą. Sprendime pradėti ikiteisminį tyrimą nėra nurodytas šio sprendimo priėmimo laikas, todėl, gynėjo teigimu, laikytina, kad visi 2009 m. gegužės 12 d. pokalbiai buvo užfiksuoti jau pradėjus ikiteisminį tyrimą, todėl šie duomenys neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų. Esant šioms aplinkybėms, advokatas teigia manantis, kad, nustatant faktines bylos aplinkybes, negalima remtis nė vienu stenogramos žodžiu nuo šios stenogramos 27 lapo ir atitinkama garso įrašo dalimi.

Gynėjas atkreipia dėmesį, kad operatyviniai veiksmai dėl A. J. ir A. Ž. – techninių priemonių panaudojimas specialiąja tvarka – taip pat buvo vykdomi ir jų telefoninių pokalbių buvo klausomasi ir po to, kai 2009 m. gegužės 12 d. buvo priimtas sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą. 2010 m. kovo 30 d. protokole apie techninių priemonių panaudojimą, atliekant operatyvinius veiksmus, nurodyta, jog užfiksuotas A. J. pokalbis, vykęs 2009 m. gegužės 14 d.; 2010 m. kovo 31 d. protokole nurodyta, jog užfiksuotas A. Ž. pokalbis, vykęs 2009 m. gegužės 12 d.; 2010 m. kovo 29 d. protokole užfiksuoti A. S. 2009 m. gegužės 14 d. siųsti trumpieji pranešimai; 2010 m. balandžio 15 d. operatyvinių veiksmų atlikimo protokole nurodyta, jog A. Ž. sekimas buvo vykdytas 2009 m. gegužės 15 d. Šie duomenys, apelianto teigimu, taip pat neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimų.

Advokatas pažymi, kad iš byloje esančių protokolų apie techninių priemonių panaudojimą, atliekant operatyvinius veiksmus, matyti, jog operatyviniai veiksmai dėl nuteistųjų buvo atliekami nuo 2007 m. liepos mėnesio. Kaip pavyzdį apeliantas nurodo 2010 m. gegužės 12 d. protokolą apie techninių priemonių panaudojimą, atliekant operatyvinius veiksmus, kuriame teigiama, jog techninės priemonės specialiąja tvarka dėl A. S. buvo taikomos 2007 m. liepos 10 d., yra užfiksuoti tos dienos jo telefoniniai pokalbiai, operatyviniai veiksmai dėl A. S. buvo tęsiami ir vėliau. Gynėjas teigia, kad įvairūs operatyviniai veiksmai – slaptas sekimas, techninių priemonių panaudojimas specialiąja tvarka, slaptas patekimas į patalpas ir jų apžiūra, slaptas pavyzdžių ir kitų objektų paėmimas – dėl daugumos nuteistųjų buvo nuolat atliekami ir 2008 bei 2009 metais. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad operatyvinė veikla gali būti tęsiama iki to momento, kai nustatomi nusikalstamos veikos požymiai, paskui turi būti pradėtas ikiteisminis tyrimas, o operatyviniai veiksmai, ribojantys asmenų teises, turi būti nutraukti. Todėl, gynėjo teigimu, šioje byloje yra svarbu nustatyti, kada operatyvinių veiksmų atlikimo metu gautais duomenimis buvo nustatyta pirma nusikalstama veika ir kada turėjo būti pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Skunde nurodyta, kad iš 2009 m. gruodžio 24 d. operatyvinių veiksmų atlikimo protokolo matyti, jog policijos pareigūnai buvo slapta patekę į UAB „ (duomenys neskelbtini)“ negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). 2008 m. liepos 15 d., 16 d., 19 d., 24 d. ir 2008 m. rugpjūčio 7 d. šios patalpos buvo apžiūrėtos, jose buvo paimti medžiagų pavyzdžiai. Protokoluose nurodyta, jog patalpose buvo ir maišai su milteliais, kurių pavyzdžiai taip pat paimti. 2008 m. liepos 17 d. buvo surašyta specialisto išvada Nr. 140-(5621 )-IS 1-5516, kurioje nurodyta, jog paimtuose milteliuose yra pirmos kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtako 1-fenil-2-propanono pėdsakai. Kitoje 2008 m. liepos 31 d. specialisto išvadoje Nr. 140-(6042)-IS 1-5871 nurodyta, jog paimtuose milteliuose yra pirmos kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakas 1-fenil-2-propanonas. 2009 m. vasario 6 d. specialisto išvadoje Nr. 140-(6050)-IS 1-972 teigiama, kad paimtuose pavyzdžiuose yra heroino pėdsakų.

Apeliantas pažymi, kad iš 2010 m. balandžio 22 d. operatyvinių veiksmų atlikimo protokolų matyti, jog policijos pareigūnai 2008 m. vasario 12 d., kovo 5 d., balandžio 30 d., spalio 7 d., lapkričio 4 d. ir 12 d. buvo slapta patekę į A. K. priklausantį garažą, esantį (duomenys neskelbtini), į garaže buvusį automobilį „VW Transporter“. Minėta patalpa ir automobilis buvo apžiūrėti, apžiūrų metu buvo paimti pavyzdžiai. 2008 m. lapkričio 4 d. slaptos apžiūros metu nustatyta, jog garaže yra trys plastikiniai bakai, kurių vienas (apie 30 1itrų talpos) yra 2/3 (apie 20 litrų) pripildytas gelsvos spalvos skysčio. Atsukus baką su skysčiu, jaučiamas aitrus benzilmetilketono kvapas, paimtas šio skysčio mėginys (t. 5, b. l. 59–60). Specialisto išvadoje Nr. 140-(9009)-IS l-4148 nurodyta, jog paimtas geltonos spalvos skystis yra pirmos kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakas (prekursorius) 1-fenil-2-propanonas (sinonimai benzilmetilketonas, BMK), kurio kiekis 22 mililitrai (t. 5, b. l. 63–69).

Esant šiems duomenims, apeliantas teigia, kad dar 2008 m. liepos 15 ir 16 dienomis atlikus operatyvinius veiksmus ir 2008 m. liepos 17 ir 31 dienomis gavus specialistų išvadas, teisėsaugos pareigūnams tapo žinoma apie apysunkį nusikaltimą, numatytą BK 266 straipsnio 1 dalyje. Dėl šio nusikaltimo turėjo būti nedelsiant pradėtas ir atliktas ikiteisminis tyrimas (BPK 166 straipsnis). Gynėjas nurodo, kad operatyviniais veiksmais gautais duomenimis jau tada buvo nustatyta, kad šią nusikalstamą veiką darė A. J. ir R. G., taip pat buvo užfiksuota, jog patalpose lankėsi ir A. Ž.. A. K. garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), 2008 m. lapkričio 4 d. radus plastikinį baką su 20 litrų skysčio ir jau apžiūros metu nustačius, kad jaučiamas aitrus benzilmetilketono (t. y. pirmos kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtako (prekursoriaus) 1-fenil-2-propanono BMK) kvapas, duomenys, kad padarytas BK 266 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas, tapo dar konkretesni, šie duomenys nekėlė abejonių: teisėsaugos pareigūnams buvo aišku, jog nustatyti asmenys disponuoja dideliu kiekiu (20 litrų) pirmtako (prekursoriaus). Linas Belevičius atkreipia dėmesį, kad nuo 2008 m. liepos mėnesio, vėliau – nuo lapkričio mėnesio buvo nustatyti visi nusikaltimo, numatyto BK 266 straipsnio 1 dalyje, požymiai bei nusikalstamą veiką padarę asmenys. Šią aplinkybę, apelianto teigimu, patvirtina ir Kauno apygardos teismo nuosprendžiu priimtas sprendimas – A. Ž. ir A. K. buvo pripažinti kaltais dėl BK 266 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo dėl to, kad jie bendrai iki 2008 m. lapkričio 4 d. garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė apie 20 litrų pirmos kategorijos psichotropinių medžiagų pirmtako (prekursoriaus). A. Ž. ir A. K. kaltė dėl šio nusikaltimo skundžiamame nuosprendyje yra daugiausia grindžiama slapto patekimo į patalpą metu nustatytais duomenimis ir paimtu skysčio pavyzdžiu, nes vėliau tas pats skystis nebuvo surastas.

Apeliantas nurodo, kad 2008 m. vasario 27–28 d. slapta patekus į garažą, esantį (duomenys neskelbtini), ir šiame garaže radus metalinę talpą, t. y. įrenginį, skirtą psichotropinei medžiagai gaminti (2010 m. balandžio 22 d. operatyvinių veiksmų atlikimo protokolas), teisėsaugos pareigūnams tapo žinoma ir apie dar vieno apysunkio nusikaltimo, numatyto BK 262 straipsnyje, padarymą. Dėl šio nusikaltimo skundžiamu Kauno apygardos teismo nuosprendžiu buvo pripažinti kaltais A. Ž., A. K., A. S..

Gynėjo teigimu, jau 2008 m. vasario mėnesį turėjo būti nutraukti operatyviniai veiksmai ir turėjo būti pradėtas ikiteisminis tyrimas. Advokatas pažymi, kad jeigu pareigūnai manė, jog reikia dar plačiau tirti paaiškėjusias veikas, jie privalėjo BPK nustatyta tvarka kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją, prašydami priimti nutartis leisti atlikti slapto pobūdžio ikiteisminio tyrimo veiksmus. Ikiteisminio tyrimo pareigūnams neįvykdžius BPK 166 straipsnyje įtvirtintos pareigos pradėti ir atlikti ikiteisminį tyrimą ir toliau tęsiant operatyvinius veiksmus visi šių veiksmų metu nuo 2008 m. vasario mėnesio surinkti duomenys neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų, nes jie nebuvo surinkti įstatymų nustatyta tvarka. Apeliantas taip pat nurodo, kad nuo 2008 m. gegužės 28 d., t. y. prieš atliekant 2008 m. liepos 15 d. ir 16 d. operatyvinius veiksmus, galiojo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro patvirtintų rekomendacijų dėl Operatyvinės veiklos įstatymo ir BPK normų taikymo 6 punkto redakcija, kurioje nurodyta, jog operatyvinės veiklos metu nustačius nusikalstamos veikos požymius, tuoj pat turi būti pradedamas ikiteisminis tyrimas, o operatyviniai veiksmai nutraukiami. Ši imperatyvi teisės akto nuostata buvo žinoma tiek operatyvinį tyrimą atlikusiems policijos pareigūnams, tiek ir dėl vėlesnių operatyvinių veiksmų sankcionavimo į teismą besikreipusiam Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojui, tačiau laiku nepradėjus ikiteisminio tyrimo, toliau buvo tęsiami ir vykdomi nauji operatyviniai veiksmai, kurie nebuvo kontroliuojami prokurorų bei nebuvo sankcionuoti ikiteisminio tyrimo teisėjo. Apeliantas teigia manantis, kad duomenų rinkimas, atliktas pagal Operatyvinės veiklos įstatymą, nuo 2007 m. vasario mėnesio buvo neteisėtas, todėl jo metu gauta informacija neturi jokios įrodomosios vertės.

Apeliantas taip pat nurodo, kad dalis duomenų, gautų atliekant operatyvinius veiksmus, neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimo ir dėl to, jog, atliekant šiuos veiksmus, galėjo būti viršytos teismų nutartimis pareigūnams suteiktos teisės, t. y. pareigūnai atliko asmenų teises ribojančius veiksmus, kurių jiems nebuvo leista atlikti teismo sprendimu.

Tikrinant operatyvinių veiksmų atlikimo teisinį ir faktinį pagrindą, buvo pateikti procesiniai sprendimai, kuriais remiantis ir buvo vykdomi operatyviniai veiksmai. Kauno apygardos teismo pirmininko 2009 m. vasario 5 d. nutartimi Nr. OS3-255 buvo leista slapta patekti į A. Ž. gyvenamąją vietą – namą, esantį (duomenys neskelbtini), patalpose įrengti ir panaudoti garsą ir vaizdą įrašančias priemones. Ši nutartis priimta, remiantis Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2009 m. vasario 4 d. raštu Nr. 20-6-ĮS-267(S) bei Kauno apygardos prokuratūros 2009 m. vasario 5 d. teikimu Nr. 02-242S. Minėtu Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato raštu bei Kauno apygardos prokuratūros teikimu buvo prašoma „sankcionuoti slaptą patekimą“, Kauno apygardos teismo nutartimi ir buvo sankcionuotas „slaptas patekimas“. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad minėtais procesiniais dokumentais buvo sankcionuotas vienkartinis slaptas patekimas į patalpas, – tai patvirtina dokumentuose pavartota vienaskaitos forma ir tai, kad nėra nurodytas didesnis patekimų į patalpas skaičius. Gynėjas nurodo, kad vieną kartą buvo leista patekti į tas pačias patalpas ir Kauno apygardos teismo 2009 m. gegužės 5 d. nutartimi Nr. OS3-828, kuria buvo tenkintas tos pačios dienos Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo teikimas Nr. 02-782S, grindžiamas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2009 m. gegužės 4 d. raštu Nr. 20-6-ĮS-870(S). Advokatas atkreipia dėmesį, kad šiuose dokumentuose taip pat vartojama sąvoka „sankcionuoti slaptą patekimą“ ir nėra nurodyta, kad būtų leista vykdyti daugkartinį slaptą patekimą bei nenurodytas patekimų skaičius. Apibendrindamas apeliantas teigia, kad iki 2009 m. gegužės 5 d. pareigūnai į A. Ž. gyvenamąsias patalpas teismo leidimu galėjo patekti vieną kartą, ir vieną kartą į šias patalpas galėjo patekti po 2009 m. gegužės 5 d.

Gynėjas taip pat pažymi, kad aplinkybę, jog minėtomis nutartimis buvo leisti būtent vienkartiniai patekimai ir kad tai nėra gramatinis netikslumas, įrodo kituose procesiniuose dokumentuose vartojamos sąvokos. Kaip pavyzdžius apeliantas nurodo Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato 2007 m. lapkričio 16 d. raštą Nr. 20-9-ĮS-1838(S), kuriame prašoma „sankcionuoti slaptus patekimus“ į A. K. ir F. K. priklausantį garažą bei R. V. priklausantį automobilį, Kauno apygardos teismo 2007 m. lapkričio 27 d. nutartimi Nr. 1449 buvo nutarta „sankcionuoti slaptus patekimus“. Apie daugkartinius slaptus patekimus kalbama ir Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato 2008 m. vasario 19 d. rašte Nr. 20-9-ĮS-299(S), 2008 m. birželio 11 d. rašte Nr. 20-9-ĮS-1283(KF), 2008 m. rugsėjo 23 d. rašte Nr. 20-9-ĮS-1853(KF), 2009 m. sausio 13 d. rašte Nr. 20-6-ĮS-49(KF), 2009 m. balandžio 21 d. rašte Nr. 20-6-ĮS-745(KF), Kauno apygardos teismo 2008 m. vasario 20 d. nutartyje Nr. 300, 2008 m. birželio 13 d. nutartyje Nr. 938, 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartyje Nr. RS4-1437, 2009 m. sausio 15 d. nutartyje Nr. OS3-97, 2009 m. balandžio 22 d. nutartyje Nr. OS3-766, kuriomis buvo sankcionuoti daugkartiniai slapti patekimai į garažus, sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), automobilį. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad, pagal Operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnį surašant protokolus dėl operatyvinių veiksmų atlikimo, šių protokolų turinys turi atitikti BPK 179 straipsnio 2 dalyje numatytus reikalavimus. Tačiau gynėjo teigimu, iš šioje byloje esančio 2010 m. kovo 4 d. protokolo apie techninių priemonių panaudojimą, atliekant operatyvinius veiksmus, apskritai neaišku, kada buvo patekta į namą, esantį (duomenys neskelbtini), kada ir kur buvo sumontuota garso fiksavimo technika, nuo kada buvo vykdomas garso fiksavimas techninėmis priemonėmis, ar pareigūnai reguliariai patekdavo į patalpas, kad paimtų laikmenas su įrašytais pokalbiais, ar ši informacija buvo perduodama nuotoliniu būdu. Linas Belevičius pažymi, kad jeigu pareigūnai pokalbių įrašus gaudavo kiekvieną kartą fiziškai patekdami į patalpas, tai kiekvienas šis patekimas buvo neteisėtas, nes teismas leido į patalpas patekti tik vieną kartą 2009 m. vasario 5 d. nutartimi ir vieną kartą 2009 m. gegužės 5 d. nutartimi. Kadangi pirmiau nurodytų duomenų byloje nėra, pirmosios instancijos teismas ir proceso dalyviai neturėjo galimybės patikrinti atliktų operatyvinių veiksmų – slapto patekimo į patalpas, garso fiksavimo technikos panaudojimo – teisėtumo, taip pat negalėjo patikrinti, ar operatyvinės veiklos subjektai neviršijo savo įgaliojimų. Apeliantas nurodo, kad vykdant operatyvinius veiksmus name, esančiame (duomenys neskelbtini), galiojo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymu Nr. 1-134 patvirtintų rekomendacijų dėl Operatyvinės veiklos įstatymo ir BPK normų taikymo 26 punktas, kuriuo įpareigojama procesiniuose sprendimuose nurodyti, kiek kartų prašoma leidimo slapta patekti į patalpas. Advokatas teigia, kad ši tvarka turėjo būti taikoma ir vykdant operatyvinius veiksmus šioje baudžiamojoje byloje, nes įrodymais gali būti pripažinti tik tokie operatyvinės veiklos metu gauti duomenys, kurie atitinka BPK ir kituose baudžiamąjį procesą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintus duomenų rinkimo būdus, tvarką, žmogaus teisių apsaugos kriterijus.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad iš byloje esančio 2010 m. kovo 4 d. protokolo apie techninių priemonių panaudojimą, atliekant operatyvinius veiksmus, ir šio protokolo priedo – pokalbių suvestinės galima spręsti, jog suvestinėje pateikiamos tik pokalbių dalys, todėl yra neaišku, kokios pokalbių dalys buvo ištrintos, koks buvo ištrintų pokalbių turinys. Gynėjas nurodo, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, perklausius pokalbių garso įrašus, paaiškėjo, jog pokalbių eigą nuolat pertraukia neaiškios kilmės trikdžiai, iš protokolo ir suvestinės nėra aiški šių trikdžių kilmė, todėl advokatas neatmeta galimybės, kad jie buvo sukurti specialiai, siekiant paslėpti pareigūnams nenaudingą informaciją. Tačiau visa tai neatsispindi pateiktoje informacijoje apie sankcionavimą ir protokoluose, todėl teismas ir proceso dalyviai neturėjo galimybių patikrinti atliktų veiksmų teisėtumo, apie tai buvo teikiamos ir į teisiamojo posėdžio protokolą buvo įrašytos gynėjų pastabos. Jis taip pat nurodo, kad teismo posėdyje apklausus operatyvinių veiksmų protokolus surašiusią pareigūnę B. J. paaiškėjo, jog ji į protokolus surašytus pokalbius atrinko pagal savo subjektyvų įsitikinimą, ji negalėjo paaiškinti apie pokalbių, kurie buvo ištrinti, turinį, apie technikos sumontavimo aplinkybes. Taip pat paaiškėjo, jog asmenis pagal balsus identifikavo pati B. J., tačiau apeliantas atkreipia dėmesį, kad ši pareigūnė neturi specialių tam reikalingų žinių, ji neatliko jokių specialių tyrimų, o protokoluose surašė tik savo subjektyvias išvadas.

Gynėjas atkreipia dėmesį, kad teismo posėdyje nuteistasis A. S. nurodė, jog kai kuriuose pokalbiuose yra užfiksuotas ne jo balsas, tačiau protokole ir suvestinėje būtent A. S. nurodytas kaip kalbėjęs asmuo. Apklausta 2011 m. rugsėjo 5 d. vykusiame teismo posėdyje liudytoja B. J. pripažino, jog kai kuriuose protokoluose, nurodant asmenis, buvo padaryta klaidų, t. y. nurodyti ne tie asmenys, kurių pokalbiai iš tikrųjų užfiksuoti.

Apeliantas nurodo, kad nesant galimybės nustatyti, ar operatyvinės veiklos subjektai laikėsi pareigos į namą patekti ne daugiau nei vieną kartą, nesant duomenų apie garso fiksavimo technikos sumontavimo aplinkybes, nesant ištisinių pokalbių įrašų, o protokole esant klaidoms, nurodant kalbėjusių asmenų tapatybes, pirmosios instancijos teismas ir proceso dalyviai negalėjo patikrinti, ar duomenys buvo gauti įstatymo nustatytu būdu ir ar nebuvo neteisėtai pažeistos A. Ž. teisės į būsto neliečiamybę. Gynėjas pažymi, kad iš 2009 m. liepos 7 d. protokolo apie techninių priemonių panaudojimą, atliekant operatyvinius veiksmus sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), taip pat neaišku, kada buvo patekta į šios sodybos statinius, kada ir kur buvo sumontuota garso fiksavimo technika, ar pareigūnai reguliariai patekdavo į patalpas. Apeliantas teigia, kad byloje yra tik dalis pokalbių, užfiksuotų minėtoje sodyboje, ir neaišku, kokios pokalbių dalys nepateiktos.

Advokatas teigia manantis, kad byloje esantys duomenys patvirtina, kad policijos pareigūnai A. Ž. gyvenamajame name buvo kelis kartus, taip apribodami A. Ž. teisę į būsto neliečiamybę labiau, nei tai buvo leista teismo sprendimu. Gynėjo manymu, tokio pobūdžio apribojimas nebuvo pagrįstas galiojančiomis teisės normomis, todėl buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis ir iš A. Ž. buvo atimta minimali apsauga, kurią demokratinėje valstybėje turi net ir sunkiausių nusikalstamų veikų padarymu įtariamas asmuo. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad duomenys, gauti padarius esminius BPK pažeidimus bei pažeidus konstitucines asmens teises, negali būti pripažinti įrodymais byloje.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teisme, privalomai turėjo būti patikrintas teisinis operatyvinių veiksmų atlikimo pagrindas, t. y. proceso dalyviams turėjo būti sudarytos sąlygos susipažinti su išslaptintomis apygardos teismo pirmininko nutartimis ar jų išrašais, prokuroro teikimais ar jų išrašais. Advokatas teigia, kad, nagrinėjant šią bylą, prokurorė pateikė tik teismo ir prokuratūros lydraščius, tačiau nebuvo pateikta nė viena nutartis ir nė vienas prokuratūros teikimas ar jų išrašai. Apeliantas teigia manantis, kad lydraščiai negali atstoti pirminių dokumentų nei savo informatyvumu, nei teisine reikšme, juolab kad šioje byloje kilo abejonių, ar pareigūnai neviršijo konkrečių teismo jiems suteiktų įgaliojimų.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįsdamas savo išvadas, subjektyviai interpretavo techninių priemonių panaudojimo specialiąja tvarka užfiksuotų pokalbių turinį ir šių pokalbių reikšmę. Nuosprendžio motyvuose nurodyta „kaltinamieji kalba užmaskuota forma, todėl jų kalbėsena vertinama bendrame kontekste su kitais byloje esančiais įrodymais“. Tačiau, gynėjo teigimu, bet kokios išvados dėl asmenų kaltės turi būti grindžiamos objektyviais ir abejonių nekeliančiais duomenimis, o ne subjektyviomis prielaidomis bei spėjimais. Kaip pavyzdį advokatas nurodo, kad epizode dėl neteisėto disponavimo pirmos kategorijos psichotropinių medžiagų pirmtaku (prekursoriumi) 2008 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), teismas rėmėsi A. Ž. ir R. G. 2008 m. rugpjūčio 14 d. užfiksuotu telefoniniu pokalbiu, kurio metu A. Ž. sakė: „man reikalingas bus tavo tas sąsiuvinukas, kur diktantą parašęs tu.“ Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad pokalbyje minimuose R. G. užrašuose buvo fiksuojama pirmtako (prekursoriaus) gamyba. Tačiau teismo posėdyje tiek A. Ž., tiek R. G. parodė, jog pastarasis sąsiuvinyje fiksuodavo betono gaminių gamybos sąnaudas ir šis pokalbis susijęs būtent su betono gaminiais. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad šie nuteistųjų parodymai skundžiamame nuosprendyje nepaminėti, ir tai patvirtina, jog teismas turėjo išankstinį nusistatymą ir visus bylos duomenis vertino vien tik valstybinį kaltinimą palikusiems prokurorams palankia linkme, ignoruodamas ir nuosprendyje nutylėdamas visus įrodymus, paneigiančius jų versiją. Gynėjo teigimu, subjektyviai buvo vertinami ir visi kiti byloje esantys pokalbių įrašai, nutylint teisminio nagrinėjimo metu duotus nuteistųjų parodymus, kurie logiškai ir įtikinamai paaiškina šių pokalbių turinį ir nurodo konkrečias faktines aplinkybes, su kuriomis šie pokalbiai susiję. Tokio pobūdžio nuteistųjų parodymai, apelianto teigimu, nuosprendyje net nepaminėti. Advokatas dar kartą nurodo, kad operatyviniai veiksmai buvo vykdyti neteisėtai ir jų metu gauti duomenys negali būti pripažinti leistinais įrodymais.

Apibendrindamas šią apeliacinio skundo dalį, apeliantas teigia, kad visus aptartus operatyvinių veiksmų metu padarytus pažeidimus gynėjai akcentavo ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tačiau pirmosios instancijos teismas operatyvinių veiksmų metu gautų duomenų teisėtumo apskritai nevertino ir apie tai nuosprendyje nepasisakė, o įrodymais pripažino neteisėtu būdu gautus, įrodymų leistinumo kriterijų neatitinkančius duomenis, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalis. Šis pirmosios instancijos teismo pažeidimas, gynėjo teigimu, yra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, sukliudęs teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Apeliantas nurodo, kad įrodymų leistinumo reikalavimų neatitinka ne tik pirmiau aptarti protokolai dėl operatyvinių veiksmų atlikimo, bet ir liudytojų policijos pareigūnų D. G., A. U. ir B. J. parodymai.

Gynėjas, remdamasis BPK 78 straipsniu, teigia, kad operatyvinės veiklos subjektas bei ikiteisminio tyrimo pareigūnai informaciją apie tiriamas nusikalstamas veikas sužino ne kaip paprasti fiziniai asmenys, o dėl savo atliekamų pareigų. Be to, pagal BPK 179 straipsnį bei Operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnį visi proceso veiksmų metu nustatyti bylai reikšmingi duomenys turi būti užfiksuoti protokoluose, būtent protokolas yra pagrindinis įstatymuose numatytas proceso veiksmų metu gautos įrodomosios informacijos fiksavimo būdas. Bylai reikšmingų duomenų sąmoningai nefiksuojant įstatymų nustatyta tvarka protokoluose, šio fiksavimo būdo negalima pakeisti kitais būdais – liudytojų pareigūnų parodymais ar pan. Apeliantas pažymi, kad jeigu pareigūnas, nustatęs kokius nors reikšmingus duomenis, jų neužfiksuoja įstatymo nustatyta tvarka, galima įžvelgti ir tarnybos pareigų neatlikimo požymių. Apeliantas teigia, kad negalima remtis duomenimis, kurie buvo gauti proceso veiksmų metu, tačiau nebuvo užfiksuoti įstatymo nustatyta tvarka, nes nustatyta tvarka neužfiksuoti duomenys neatitinka BPK 20 straipsnio reikalavimų.

Minėtų liudytojų parodymais, apelianto teigimu, negalima remtis ir dėl šių parodymų subjektyvumo. Kaip pavyzdį advokatas nurodo, kad 2010 m. lapkričio 10 d. vykusiame teismo posėdyje B. J. parodė, jog pas A. K. namuose visi susivienijimo dalyviai rinkdavosi ir planuodavo naujus nusikaltimus, tačiau paaiškėjo, jog pareigūnai tuose pokalbiuose nedalyvavo, niekas iš pokalbių dalyvių tokių parodymų nedavė, patalpose jokia speciali technika įrengta nebuvo. Duodama parodymus apie šias aplinkybes, B. J. parodė, kad tokie duomenys byloje neužfiksuoti, tačiau ji „žino tiesą“, todėl ir duoda tokius parodymus.

Esant šioms aplinkybėms, apeliantas teigia manantis, kad minėti pareigūnai negalėjo būti apklausti kaip liudytojai šioje baudžiamojoje byloje. Kadangi šie pareigūnai yra apklausti, jų parodymai negali būti vertinami kaip BPK reikalavimus atitinkantys įrodymai.

Jo ginamojo A. Ž. kaltė grindžiama tuo, kad 2008 m. lapkričio 4 d. slapta patekus į garažą, slaptos apžiūros metu buvo užfiksuotos trys plastikinės talpos, iš vienos talpos buvo paimtas skysčio mėginys, specialisto išvadoje nustatyta, kad skystis yra pirmos kategorijos psichotropinių medžiagų pirmtakas (prekursorius) 1-fenil-2-propanonas, kurio kiekis 22 mililitrai. A. Ž. kaltė taip pat grindžiama užfiksuotais 2008 m. kovo 26 d., 2008 m. birželio 5 d., 2008 m. spalio 27 d., 2008 m. lapkričio 11 d. A. Ž., A. S., A. J., A. K. pokalbiais. Šių pokalbių metu buvo kalbama apie garažo signalizacijos kodus, garažo raktus. Tačiau apeliantas pažymi, kad šiuose pokalbiuose apie jokias psichotropines medžiagas ar pirmtakus (prekursorius) neužsimenama, A. Ž. nė vieno pokalbio metu nesakė, jog nurodytame garaže yra kokie nors jam priklausantys daiktai ar kad jis ruošiasi ką nors gabenti į garažą. A. K. nurodė, jog minėtas garažas priklauso jam, raktus nuo garažo turėjo ir M. R.. Kratos metu pas A. K. buvo rasti šio garažo raktai.

Gynėjas nurodo, kad pirmtakas (prekursorius) garaže buvo rastas 2008 m. lapkričio 4 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, kada pirmtakas (prekursorius) buvo atgabentas į garažą. Todėl, apelianto teigimu, 2008 m. kovo 26 d., 2008 m. birželio 5 d. pokalbiai laiko atžvilgiu niekaip negali būti susieti su pirmtako (prekursoriaus) radimo faktu 2008 m. lapkričio 4 d. Advokatas teigia, kad skundžiamame nuosprendyje nurodyta, jog garažas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo dvigubomis durimis, tačiau apie garažą dvigubomis durimis buvo kalbėta tik 2008 m. lapkričio 11 d. pokalbyje, t. y. jau po to, kai buvo rastas pirmtakas (prekursorius). Visų kitų pokalbių, apelianto teigimu, apskritai negalima susieti su garažu, esančiu (duomenys neskelbtini), nes pokalbių metu nebuvo minimi kokie nors identifikuojantys požymiai, byloje nėra duomenų, koks buvo šio garažo signalizacijos kodas, slapto sekimo metu nebuvo užfiksuota, kad A. Ž. būtų bent kartą lankęsis šiame garaže. Gynėjas dar kartą nurodo, kad operatyvinių veiksmų metu užfiksuoti duomenys neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimų ir jais negalima pagrįsti jokių teismo išvadų. Apeliantas pažymi, kad A. K. naudojosi ir kitu garažu, esančiu (duomenys neskelbtini), būtent pastarajame garaže savo asmeninius daiktus laikė ir A. Ž.. Pas A. Ž. nebuvo rasta nei garažo, esančio (duomenys neskelbtini), raktų, nei kokių nors kitų objektų, leidžiančių jį susieti su šiuo garažu.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje nėra įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad A. Ž. žinojo apie garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), laikytą talpą su pirmtaku (prekursoriumi), kad jis šią talpą įgijo, atgabeno, išgabeno, disponavo ja ar kad kiti asmenys šiuos veiksmus atliko su jo žinia. Gynėjas nurodo, kad A. Ž. kaltė dėl minėtos nusikalstamos veikos grindžiama tik prielaidomis ir spėjimais, o ne bylos duomenimis, šios išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

Apeliantas nurodo, kad faktinės aplinkybės dėl šios nusikalstamos veikos turėtų būti pagrįstos konkrečiais įstatymo reikalavimus atitinkančiais leistinais įrodymais. Gynėjas pažymi, kad jau minėta anksčiau, jog šioje byloje negalima remtis įrodomosios galios neturinčiais neteisėtu būdu gautais duomenimis, užfiksuotais protokoluose dėl operatyvinių veiksmų atlikimo. Tačiau advokatas atkreipia dėmesį, kad kiti byloje esantys leistinumo kriterijus atitinkantys įrodymai nepagrindžia nė vienos teismo nurodytos aplinkybės dėl šios nusikalstamos veikos, t. y. kad A. Ž. G. R. ir M. R. pateikė nuosprendyje išvardytas medžiagas, reikalingas psichotropinės medžiagos gamybai. Apeliantas nurodo, kad nuteistieji A. Ž. ir M. R. parodė, jog jie kalbėjosi apie įvairias pirmtako (prekursoriaus) BMK gamybai reikalingas medžiagas, tačiau byloje nėra identifikuota, jog jie kalbėjosi būtent apie tas medžiagas, kurios buvo rastos sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), ir kurias kiti nuteistieji naudojo psichotropinės medžiagos gamybos procese. Gynėjo teigimu, byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad būtent A. Ž. perdavė šias medžiagas M. R., kad būtent A. Ž. šias medžiagas buvo įgijęs ir jomis disponavo.

Apeliantas teigia manantis, kad byloje esantys leistini įrodymai nepagrindžia ir skundžiamo nuosprendžio teiginio, kad A. Ž. nurodė M. R. ir G. R. gaminti metamfetaminą. Nuteistasis M. R. paaiškino, jog jis važiavo į kaimą turėdamas tikslą gaminti BMK ir tik vėliau nusprendė pasigaminti metamfetamino. A. Ž. taip pat neigė žinojęs, jog M. R. gali gaminti metamfetaminą, nes su juo kalbėjosi tik apie BMK. A. Ž. nurodymas gaminti metamfetaminą byloje nėra užfiksuotas, apie neva buvusį tokį nurodymą jokie asmenys neparodė.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad skundžiamame nuosprendyje nurodyta, jog A. Ž. nurodė išmokyti S. L. gaminti metamfetaminą. Tačiau A. Ž. davė nuoseklius parodymus, kad jis planavo S. L. pagalba vykdyti veiklą, susijusią su BMK įgijimu, gabenimu ir gamyba, – iš pradžių jis norėjo BMK gaminti S. L. gyvenamojoje vietoje, vėliau planavo S. L. siųsti į Maskvą, Rusiją, parvežti BMK gaminti reikalingų sauso pavidalo medžiagų, galiausiai pasiūlė S. L. važiuoti kartu su M. R. gaminti BMK. Šie A. Ž. parodymai atitinka ir S. L. parodymus. Pirmosios instancijos teisme S. L. parodė, jog A. Ž. su A. J. siūlė pas jį namuose gaminti skystį, kuris kvepia šviežia žole, t. y. BMK, kad jį (S. L.) norėjo išsiųsti į Maskvą parvežti BMK, kad jam pasiūlė važiuoti kartu su M. R. gaminti „brudą“. S. L. teismo posėdžio metu parodė, jog A. Ž. jam niekada nieko nesakė apie narkotikus, o ką reiškia „brudas“, jis nežino, negali nurodyti, ar „brudas“ yra BMK, ar amfetaminas, šių medžiagų cheminės sudėties jis nežino. Šie S. L. parodymai skundžiamame nuosprendyje apskritai yra nutylėti, o remiamasi pastarojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, jog A. Ž. jį siuntė mokytis gaminti narkotikų, t. y. skundžiamame nuosprendyje remiamasi parodymais, kurių S. L. nepatvirtino ir kuriuos paneigė teisminio nagrinėjimo metu.

Gynėjas teigia manantis, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina ir nuosprendyje nurodyto A. Ž. ir A. S. susitarimo dėl asmenų mokymo gaminti metamfetaminą.

Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, savo išvadas dėl A. Ž. kaltės grįsdamas įstatymų reikalavimų neatitinkančiais neteisėtu būdu gautais duomenimis, padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 3 dalis), tokiais duomenimis grįstos išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

Šioje nuosprendžio dalyje A. Ž. kaltė grindžiama tuo, jog 2009 m. gegužės 14 d. atliktos kratos metu garaže buvo rastas plastikinis bakelis su skysčiu, specialisto išvadoje nustatyta, kad skystis yra pirmos kategorijos psichotropinių medžiagų pirmtakas 1-fenil-2-propanonas, bei užfiksuotais 2008 m. kovo 26 d., 2008 m. birželio 5 d., 2008 m. spalio 27 d., 2008 m. lapkričio 11 d. A. Ž., A. S., A. J., A. K. pokalbiais. Šių pokalbių metu buvo kalbama apie garažo signalizacijos kodus, garažo raktus. Tačiau apeliantas pažymi, kad šiuose pokalbiuose apie jokias psichotropines medžiagas ar pirmtakus (prekursorius) neužsimenama, A. Ž. nė vieno pokalbio metu nesakė, jog nurodytame garaže yra kokie nors jam priklausantys daiktai ar kad jis ruošiasi ką nors gabenti į garažą. A. K. nurodė, jog minėtas garažas priklauso jam, raktus nuo garažo turėjo ir M. R.. Kratos metu pas A. K. buvo rasti šio garažo raktai.

Gynėjas nurodo, kad byloje nustatyta, jog pirmtakas (prekursorius) garaže buvo rastas 2009 m. gegužės 14 d., tačiau kada pirmtakas (prekursorius) buvo atgabentas į šį garažą, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta. Todėl, apelianto nuomone, 2008 m. kovo 26 d., 2008 m. birželio 5 d., 2008 m. spalio 27 d., 2008 m. lapkričio 11 d. pokalbiai laiko atžvilgiu negali būti susieti su pirmtako (prekursoriaus) radimo faktu 2009 m. gegužės 14 d. Advokatas atkreipia dėmesį, kad paskutinis pokalbis užfiksuotas likus daugiau nei pusei metų iki pirmtako (prekursoriaus) radimo dienos, o 2008 m. kovo 26 d., 2008 m. birželio 5 d., 2008 m. spalio 27 d. pokalbių turinio apskritai negalima susieti su garažu, esančiu (duomenys neskelbtini). Šių pokalbių metu nebuvo minimi kokie nors identifikuojantys požymiai, byloje nėra duomenų, koks buvo šio garažo signalizacijos kodas, slapto sekimo metu nebuvo užfiksuota, kad A. Ž. būtų bent kartą lankęsis šiame garaže. Apeliantas dar kartą nurodo, kad operatyvinių veiksmų metu užfiksuoti duomenys neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimų ir jais negalima grįsti jokių teismo išvadų. Jis pažymi, kad nuteistasis A. K. naudojosi ir kitu garažu, esančiu (duomenys neskelbtini), ir būtent šiame garaže savo asmeninius daiktus laikė ir A. Ž.. Pas A. Ž. nebuvo rasta nei garažo, esančio (duomenys neskelbtini), raktų, nei kokių nors kitų objektų, leidžiančių jį susieti su šiuo garažu.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad A. Ž. žinojo apie garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), laikytą talpą su pirmtaku (prekursoriumi), kad jis šią talpą įgijo, atgabeno, išgabeno, disponavo ja ar kad kiti asmenys šiuos veiksmus atliko su jo žinia. Gynėjas teigia manantis, kad A. Ž. kaltė dėl šio nusikaltimo grindžiama tik prielaidomis ir spėjimais, o ne bylos duomenimis, šios išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

A. Ž. kaltė yra grindžiama tuo, kad 2009 m. liepos 23 d. atliktos kratos metu garaže Nr. 169, esančiame (duomenys neskelbtini),, buvo rasta metalinė talpa, kuri gali būti naudojama metamfetamino gamybos procese, ši talpa 2008 m. vasario 27–28 d. buvo užfiksuota garaže, esančiame (duomenys neskelbtini). Taip pat A. Ž. kaltė dėl šio nusikaltimo grindžiama užfiksuotais 2008 m. kovo 26 d., 2008 m. birželio 5 d., 2008 m. spalio 27 d., 2008 m. lapkričio 11 d. A. Ž., A. S., A. J., A. K. pokalbiais. Šių pokalbių metu buvo kalbama apie garažo signalizacijos kodus, garažo raktus. Tačiau apeliantas pažymi, kad šių pokalbių metu nebuvo kalbama apie metalinę talpą, A. Ž. nesakė, jog nurodytame garaže yra kokie nors jam priklausantys daiktai, kad jis ruošiasi ką nors gabenti į garažą, esantį (duomenys neskelbtini), ar iš šio garažo. A. K. nurodė, jog minėtas garažas priklauso jam, raktus nuo garažo turėjo ir M. R.. Kratos metu pas A. K. buvo rasti šio garažo raktai.

Gynėjas nurodo, kad metalinė talpa garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo užfiksuota 2008 m. vasario 27–28 d., tačiau kada ši talpa buvo atgabenta į šį garažą ir iš jo išgabenta ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta. Todėl apeliantas teigia manantis, kad 2008 m. kovo 26 d., 2008 m. birželio 5 d., 2008 m. spalio 27 d., 2008 m. lapkričio 11 d. pokalbiai laiko atžvilgiu niekaip negali būti susiję su talpos užfiksavimo faktu 2008 m. vasario 27–28 d., nes šie pokalbiai užfiksuoti jau po to, kai talpa buvo surasta.

Advokatas dar kartą nurodo, kad 2008 m. kovo 26 d., 2008 m. birželio 5 d., 2008 m. spalio 27 d. pokalbių turinio apskritai negalima susieti su garažu, esančiu (duomenys neskelbtini). Slapto sekimo metu nebuvo užfiksuota, kad A. Ž. būtų bent kartą lankęsis šiame garaže. Operatyvinių veiksmų metu užfiksuoti duomenys neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimų ir jais negalima grįsti jokių teismo išvadų.

Gynėjas pažymi, kad šioje byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų A. Ž. susieti su garažu Nr. 169, esančiu (duomenys neskelbtini), ar su kokiais nors šiame garaže laikytais daiktais.

Esant šioms aplinkybėms, apeliantas daro išvadą, kad byloje nėra įrodymų, leidžiančių teigti, kad A. Ž. žinojo apie garažuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), Nr. 169, skirtingais laikotarpiais laikytą metalinę talpą, kad jis šią talpą įgijo, atgabeno, išgabeno, disponavo ja ar kad kiti asmenys šiuos veiksmus atliko su jo žinia. A. Ž. kaltė dėl šios nusikalstamos veikos pagrįsta tik prielaidomis ir spėjimais, o ne bylos duomenimis, šios išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

Apeliantas nurodo, kad visos faktinės aplinkybės, susijusios su A. Ž. veika organizuojant nusikalstamą susivienijimą, vadovaujant susivienijimui bei dalyvaujant susivienijimo veikloje, turėtų būti pagrįstos konkrečiais įstatymo reikalavimus atitinkančiais leistinais įrodymais. Tačiau, kaip jau minėta, byloje esantys leistini įrodymai nepatvirtina pirmosios instancijos teismo nurodytų aplinkybių, susijusių su minėta veika.

Gynėjas, remdamasis BK 25 straipsnio 4 dalimi ir 249 straipsniu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1995 m. spalio 10 d. nutarimu Nr. 16 „Dėl teismų praktikos nagrinėjant nusikalstamo susivienijimo baudžiamąsias bylas“, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 22 d. parengta Teismų praktikos nusikalstamo susivienijimo baudžiamosiose bylose apibendrinimo apžvalga bei šio Teismo nutartimis, teigia, kad šioje baudžiamojoje byloje nenustatyti būtinieji nusikalstamo susivienijimo požymiai.

Apeliantas teigia manantis, kad pirmosios instancijos teismas neįrodė, jog apskritai egzistavo koks nors vieningas ir pastovus asmenų junginys, kuris buvo suburtas ir egzistavo tam, kad būtų daromos nusikalstamos veikos. Nė vienas iš nuteistųjų ar liudytojų (nesiremiant D. G., A. U. ir B. J. parodymais, kuriuose buvo išdėstyta jų subjektyvi nuomonė ir jų pačių padarytas teisinis įvertinimas, o ne faktinės aplinkybės) neparodė egzistavus kokį nors nusikalstamą junginį. Nė vienas iš nuteistųjų neparodė, kad A. Ž. jiems būtų nurodęs ar pasiūlęs jungtis prie nusikalstamos grupės ir daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus. Gynėjas teigia, kad visi nuteistieji yra tarpusavyje pažįstami, tačiau asmenų tarpusavio pažintis dar nereiškia, jog jie susibūrė ir bendravo turėdami nusikalstamų tikslų. A. K. yra A. Ž. giminaitis, M. R. ir G. R. statė ir įrenginėjo namus A. Ž. ir A. K., A. Ž. buvo UAB „ (duomenys neskelbtini)“ akcininkas, šioje bendrovėje direktoriumi dirbo A. S., su kuriuo A. Ž. siejo ir draugiški santykiai, UAB „ (duomenys neskelbtini)“ dirbo ir V. P.. A. J. ir S. L. buvo A. Ž. draugas, R. G. ūkinei veiklai vykdyti nuomojosi patalpas iš UAB „ (duomenys neskelbtini)“. Advokatas teigia, kad A. Ž. santykiai su visais išvardytais asmenimis yra ilgalaikiai, draugiški, jie dažnai bendravo, tačiau šie santykiai buvo nenusikalstami, šiuos asmenis siejo giminystės, asmeninių pažinčių, draugystės bei darbo santykiai, o A. S. A. Ž. buvo matęs tik kelis kartus, jų nesiejo jokie santykiai. Gynėjas atkreipia dėmesį, kad nė vienas iš nuteistųjų neparodė, kad A. Ž. būtų nurodęs dalyvauti darant bent vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, tokių nurodymų nėra užfiksuota jokiais kitais leistinais įrodymų šaltiniais. Be to, byloje nėra įrodymų, kad pirmiau nurodyti asmenys būtų save identifikavę kaip bendrai veikiančią nusikalstamą grupuotę, nėra nustatyti ir jokie nusikalstamų grupuočių įprastai turimi atributai, leidžiantys jas atskirti nuo kitų nusikalstamų grupuočių, pavyzdžiui, pavadinimo ar pan.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad A. Ž. atliko veiksmus, kurie galėtų būti vertinami kaip nusikalstamo susivienijimo kūrimas, t. y. neįrodyta, kad jis parinko asmenis ir jiems pasiūlė daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus, nėra duomenų, kad jis kam nors paskirstė vaidmenis, rengė nusikalstamos veikos planus, kad jis nusikalstamais tikslais būtų įgijęs ginklų, sprogstamųjų medžiagų, transporto, ryšio ar kitokių techninių priemonių. Gynėjas pažymi, kad byloje nėra nustatyti ir kokie nors A. Ž. veiksmai, kurie galėtų būti vertinami kaip vadovavimas nusikalstamam susivienijimui.

Apeliantas nurodo, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina buvus vaidmenų, darant nusikalstamas veikas, pasiskirstymą. Taip pat nenustatytas ir nusikalstamo susivienijimo vadovas, kuris duotų kitiems asmenims privalomus nurodymus, kuriam kiti asmenys būtų pavaldūs, paklustų, kurio nurodymus vykdytų. Nė vienas iš nuteistųjų nedavė parodymų ir apie asmenų hierarchiją, pavaldumą, baimę vadovui bei apie tai, kad jiems būtų taikomos kokios nors bausmės ar pan. Gynėjo teigimu, iš byloje esančių įrodymų darytina išvada, kad visi nuteistieji tarpusavyje bendravo draugiškai.

Advokatas atkreipia dėmesį, kad visi nuteistieji tarpusavyje bendravo savo mobiliojo ryšio telefonais, nebuvo nustatyta, kad jie turėtų kokius nors konspiracinius, teisėsaugos institucijoms nežinomus telefono abonentus, kuriuos naudotų tik nusikalstamoms veikoms daryti. Visi asmenys telefono aparatus buvo įsigiję savo asmeninėmis lėšomis, patys ir apmokėdavo telekomunikacijų bendrovių sąskaitas. Kratų metu buvo rastos kelios radijo stotelės, tačiau kaltinamieji paaiškino, jog jomis buvo naudojamasi buitiniais reikalais, ir byloje nėra užfiksuota, kad jomis būtų naudojamasi darant kokius nors nusikaltimus. Gynėjas pažymi, kad šie prietaisai nebuvo naudojami sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), kur buvo sulaikyti asmenys, gaminę psichotropinę medžiagą, jos nebuvo naudojamos UAB „ (duomenys neskelbtini)“ patalpose gaminant pirmtaką (prekursorių), nėra užfiksuotas nė vienas radijo stotelių panaudojimo faktas darant kokį nors kitą nusikaltimą. Jokių specialių bendravimo priemonių ar priemonių, leidžiančių išvengti sekimo, pas A. Ž. nebuvo rasta, nebuvo nustatyta, kad jis būtų naudojęsis tokiomis priemonėmis. Apeliantas nurodo, kad visi nuteistieji naudojosi ir savo asmeniniais automobiliais, kuriuos įsigydavo iš savo asmeninių lėšų.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog byloje nėra duomenų ir apie tai, kad nuteistieji būtų turėję kokį nors bendrą piniginį fondą, kad bendroms reikmėms jie naudotų nusikalstamu būdu uždirbtus pinigus – pirktų transporto priemonių, ryšio priemonių, įrankių ar medžiagų pirmtakui (prekursoriui) bei psichotropinei medžiagai gaminti, kad bendromis lėšomis būtų remiami teisėsaugos sulaikyti grupės nariai ir panašiai. Gynėjas dar kartą pabrėžia, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo užfiksuotas nė vienas psichotropinės medžiagos ar pirmtako (prekursoriaus) pardavimo faktas, todėl nėra nustatyta, jog nuteistieji gavo kokių nors pajamų iš nusikalstamos veikos.

Apeliantas pažymi, kad jo ginamasis A. Ž. savo namuose bendravo su įvairiais asmenimis, jo namuose vyko ir įvairūs piniginiai atsiskaitymai. Tačiau A. Ž. ir M. R. paaiškino, jog jų tarpusavio atsiskaitymai yra susiję tik su namo statybos darbų vykdymu, A. Ž. atsiskaitymai su nenustatytais asmenimis yra susiję su tarpusavio skolomis ir panašiai. Gynėjas teigia, kad šioje byloje nėra įrodyta, kad bent vienas piniginis atsiskaitymas būtų susijęs su psichotropinių medžiagų realizavimu, kad A. Ž. bent vienam nuteistajam būtų perdavęs kokias nors pinigines lėšas už nusikalstamų veikų padarymą.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad šioje byloje asmenys nuteisti už vieno nusikaltimo, kuris priskiriamas prie sunkių ir labai sunkių nusikaltimų, padarymą – už psichotropinės medžiagos gamybą sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini). Gynėjas nurodo, kad jo apeliaciniame skunde jau buvo išdėstyti motyvai, pagrindžiantys, jog byloje surinkti leistini įrodymai neleidžia dėl šios nusikalstamos veikos priimti apkaltinamojo nuosprendžio A. Ž..

Advokatas pažymi, kad A. Ž. ir M. R. parodė, jog jie A. Ž. namuose bendravo apie pirmtako (prekursoriaus) BMK gamybą, tam reikalingas medžiagas ir kitas su tuo susijusias aplinkybes. A. Ž. paaiškino, jog jis domėjosi BMK, apie tai kalbėjosi su daugeliu asmenų, sudedamąsias BMK dalis vadino įvairiais pavadinimais. A. Ž. paaiškino, jog jis neturi specialių chemijos žinių, todėl nežino, kokios yra medžiagų, apie kurias jie kalbėjo, sudedamosios dalys. Nė vienas iš pokalbiuose dalyvavusių asmenų nenurodė, jog buvo kalbėta apie narkotines ar psichotropines medžiagas. A. Ž. iš dalies pripažino savo kaltę dėl pirmtako (prekursoriaus) gamybos UAB „ (duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), taip pat visiškai pripažino savo kaltę dėl disponavimo pirmtaku (prekursoriumi) savo gyvenamojoje vietoje.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad kaltinamųjų parodymai taip pat yra įrodymai pagal BPK 20 straipsnį. Nepaisant to, kad kaltinamieji neprisiekia sakyti tiesos, neatsako už melagingų parodymų davimą, jie yra suinteresuoti bylos baigtimi, jų parodymais negalima nesiremti vien dėl to, jog teismas netiki ar nenori patikėti kaltinamųjų parodymais. Gynėjas teigia, kad kaltinamųjų parodymais galima nesivadovauti tik tada, kai juos paneigia kiti objektyvūs ir leistini įrodymai. Apeliantas dar kartą nurodo, kad operatyviniai veiksmai šioje byloje buvo atliekami šiurkščiai pažeidžiant imperatyvias įstatymų normas, neteisėtai apribojant A. Ž. teisę į būsto neliečiamumą, todėl protokoluose dėl operatyvinių veiksmų atlikimo užfiksuotais duomenimis apskritai negalima remtis, nei nustatant kokias nors faktines aplinkybes, nei tikrinant kitų įrodymų patikimumą. Atmetus šiuos įrodymų šaltinius, jokie kiti teismo ištirti įrodymai neleidžia paneigti A. Ž. ir kitų nuteistųjų parodymų. Todėl, gynėjo teigimu, leistini įrodymai nepatvirtina, kad A. Ž. būtų susijęs su psichotropinės medžiagos gamyba, todėl su tuo susiję teiginiai turėtų būti pašalinti ir iš kaltinimo dėl nusikalstamo susivienijimo. Tokiu atveju A. Ž. nebūtų kaltinamas padaręs sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Apeliantas pažymi, kad anksčiau aptarti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad jo ginamasis yra nepagrįstai nuteistas dėl neteisėto disponavimo pirmtaku (prekursoriumi) bei įrenginiu, skirtu psichotropinėms medžiagoms gaminti.

Advokato teigimu, priėmus dėl A. Ž. teisėtą ir pagrįstą nuosprendį dėl kitų nusikalstamų veikų, neliktų ir būtinojo nusikalstamo susivienijimo tikslo – siekio daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus. Apeliantas nurodo, kad nusikalstamos veikos, susijusios su pirmtako (prekursoriaus) gamyba ir disponavimu pirmtaku (prekursoriumi), buvo padarytos bendrininkų grupe.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nusikalstamo susivienijimo buvimo ir dėl A. Ž. kaltės grįsdamas įstatymų reikalavimų neatitinkančiais ir neteisėtu būdu gautais duomenimis, padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), tokiais duomenimis pagrįstos išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 punktas). Pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadas dėl nusikalstamo susivienijimo egzistavimo nesant nustatytų būtinųjų šios bendrininkavimo formos požymių, netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies normą (BPK 328 straipsnio l punktas).

Apeliantas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendimu konfiskuoti jo ginamajam nuosavybės teise priklausančius 20 920 litų, 9 100 eurų, 651 JAV dolerį.

Gynėjas nurodo, kad turtas baudžiamajame procese gali būti konfiskuojamas tik BK 72 straipsnyje arba BK 72³ straipsnyje numatytais pagrindais. BK 72³ straipsnyje įtvirtintas išplėstinis turto konfiskavimas gali būti taikomas tik turtui, kuris buvo įgytas po šios normos įsigaliojimo, t. y. po 2010 m. gruodžio 11 d. Ši minėta įstatymo norma A. Ž. negali būti taikoma, nes visos jo piniginės lėšos buvo paimtos dar 2009 metais.

Apeliantas, remdamasis BK 72 straipsnyje numatytais pagrindais, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo parengta Teismų praktikos taikant turto konfiskavimą (BK 72 straipsnis) apžvalga, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-573/2003, Nr. 2K-486/2006, Nr. 2K-459/2004, Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-345-2005, teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. Ž. buvo nuteistas už nusikalstamas veikas, numatytas BK 249 straipsnio 3 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, 262 straipsnyje, 266 straipsnio 1 dalyje. Gynėjas pažymi, kad visų šių nusikaltimų sudėtyse, išskyrus BK 249 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą, yra numatytos alternatyvios veikos – platinimas ir realizavimas. Tačiau A. Ž. nebuvo kaltinamas ir nuteistas už tai, kad jis būtų platinęs ar realizavęs kokį nors kiekį pirmtako (prekursoriaus), psichotropinių medžiagų, įrenginių joms gaminti. Darant tokio pobūdžio nusikaltimus, jų organizatorius nusikalstamų pajamų gali gauti tik iš pirmtako (prekursoriaus), psichotropinių medžiagų ar įrenginių joms gaminti platinimo ar realizavimo, tačiau nė vienas tokio dalyko platinimo ar realizavimo atvejis A. Ž. nebuvo inkriminuotas. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad skundžiamame nuosprendyje apskritai nėra nurodyta, kad A. Ž. būtų gavęs kokių nors konkrečių pajamų iš nusikalstamos veikos, nėra nurodyta jokia konkreti pinigų suma, kurią pastarsisi būtų gavęs, jokios pinigų gavimo iš nusikalstamos veikos aplinkybės, jokie faktiniai duomenys. Gynėjas atkreipia dėmesį, kad skundžiamo Kauno apygardos teismo nuosprendžio 79 lape įrašytas vienintelis sakinys dėl turto konfiskavimo: „A. Ž. <...> nuosavybės teisė į jam priklausantį turtą, kas šiuo metu sudaro <...>, kurios, sutinkamai su BK 72 str. 2 d. 3 p., kaip piniginės lėšos, gautos iš nusikalstamos veikos, konfiskuotinos.“ Advokatas teigia manantis, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą konfiskuoti iš jo ginamojo pinigines lėšas, nesilaikė įstatymo ir teismų praktikos suformuluotų reikalavimų faktiniais duomenimis ir teisiniais motyvais pagrįsti sprendimą konfiskuoti turtą.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad neįrodžius, kad A. Ž. gavo piniginių lėšų iš nusikalstamų veikų, nėra ir BK 72 straipsnio 2 dalyje numatytų turto konfiskavimo pagrindų. Gynėjas teigia manantis, kad ši procesinė prievartos priemonė jo ginamajam apskritai negalėjo būti taikoma. Be to, baudžiamojoje byloje yra pateikti duomenys, patvirtinantys, jog kratų metu paimtos piniginės lėšos yra A. Ž. sutuoktinės R. Ž. teisėtai Jungtinėse Amerikos Valstijose uždirbtos ir į Lietuvos Respubliką atsigabentos lėšos. Kauno apygardos teismas netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies normą (BPK 328 straipsnio 1 punktas), teismo išvados dėl piniginių lėšų nusikalstamos kilmės nepagrįstos jokiais duomenimis ir neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

Nuteistojo gynėjas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nuosprendžio dalį, kuria A. Ž. nuteistas pagal BK 249 straipsnio 3 dalį, 266 straipsnio 1 dalį (BMK laikymas iki 2008 m. lapkričio 4 d. garaže, esančiame (duomenys neskelbtini)), 24 straipsnio 4 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, 266 straipsnio 1 dalį (BMK laikymas iki 2009 m. gegužės 14 d. garaže, esančiame (duomenys neskelbtini)), 262 straipsnį, ir priimti išteisinamąjį nuosprendį dėl A. Ž., neįrodžius jo kaltės. Taip pat advokatas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta iš A. Ž. konfiskuoti 20 920 litų, 9 100 eurų ir 651 JAV dolerį, bei panaikinti taikomą laikinąjį nuosavybės teisių apribojimą į nurodytas pinigines lėšas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje bylą nagrinėjant iš naujo nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistojo A. S. apeliacinis skundas tenkinamas. Nuteistųjų A. Ž., G. R., M. R., A. K., A. S., A. J., nuteistojo A. Ž. gynėjo advokato Lino Belevičiaus ir nuteistojo V. P. gynėjo advokato A. Š. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Dėl buvusių operatyvinių (dabar kriminalinės žvalgybos) veiksmų teisėtumo

Apeliaciniuose skunduose iš esmės teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, grįsdamas nuteistųjų kaltę OVĮ atliktų operatyvinių veiksmų metu gautais duomenimis, pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, nepatikrino šių veiksmų atlikimo teisinio ir faktinio pagrindo, todėl nepagrįstai ir neteisėtai pripažino surinktus duomenis tinkamais ir leistinais įrodymais.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnis, užtikrindamas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą, kartu numato, kad informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Riboti konstitucinę žmogaus teisę į privatumą galima, jeigu yra laikomasi iš Konstitucijos kylančių žmogaus teisių ir laisvių ribojimo bendrųjų reikalavimų – tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama žmogaus teisės į privatumą prigimtis bei jos esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas). Tais atvejais, kai asmuo daro nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neteisėtais veiksmais pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą ar kelia grėsmę atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei, jis supranta arba turi ir gali suprasti, kad tai sukels atitinkamą valstybės institucijų reakciją, kad už jo daromą (ar padarytą) teisės pažeidimą gali būti taikomos valstybės prievartos priemonės, kuriomis bus daromas tam tikras poveikis jo elgesiui. Nusikalstamą veiką padaręs asmuo neturi ir negali tikėtis, kad jo privatus gyvenimas bus saugomas lygiai taip pat, kaip ir asmenų, kurie nepažeidžia įstatymų (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutarimas). LAT savo nutartyse (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-94-895/2015) yra pažymėjęs kad slaptos informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą nusikalstamą veiką rinkimo priemonės, kuriomis įsiterpiama į žmogaus privatų gyvenimą, savaime nelaikytinos konstituciškai nepagrįstu žmogaus teisės į privatumą ribojimu, taip pat neatitinkančiomis Konvencijos reikalavimų, jeigu: 1) jos yra nustatytos įstatymu; 2) jos būtinos demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti Konstitucijos ginamas ir saugomas vertybes, 3) jomis nėra paneigiama žmogaus teisės į privatumą prigimtis ir esmė; 4) jos yra proporcingos siekiamam tikslui. Taigi tam, kad asmuo nepatirtų savavališko ir nepagrįsto teisės į privatumą suvaržymo, slaptos informacijos apie rengiamą, daromą, padarytą nusikalstamą veiką rinkimo priemonės, taip pat ir numatytos nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusiame OVĮ, kuriomis įsiterpiama į žmogaus privatų gyvenimą, gali būti skiriamos tik įstatyme nustatytais pagrindais, laikantis įstatyme nustatytos tvarkos, tik motyvuotu teismo sprendimu paisant proporcingumo reikalavimų.

Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais atliekant operatyvinį tyrimą, privalo patikrinti tris pagrindinius aspektus: 1) ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti; 2) ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant OVĮ nustatytos tvarkos; 3) ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK numatytais veiksmais. Teisinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti yra arba 1) apygardų teismų pirmininkų ar šių teismų baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkų motyvuotos nutartys (OVĮ straipsniuose nurodytiems operatyviniams veiksmams atlikti), arba 2) generalinio prokuroro ar jo įgalioto generalinio prokuroro pavaduotojo arba apygardų prokuratūrų vyriausiųjų prokurorų ar jų įgaliotų vyriausiųjų prokurorų pavaduotųjų sankcionuoti operatyvinės veiklos subjekto vadovo ar jo įgalioto vadovo pavaduotojo motyvuoti teikimai (OVĮ 12, 13 straipsniuose nurodytiems operatyviniams veiksmams atlikti). Faktinis operatyvinio tyrimo veiksmų pagrindas nustatytas OVĮ 9 straipsnyje, tai – tam tikra informacija apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie įstatyme išvardytus apysunkius nusikaltimus, arba apie nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį.

Nagrinėjamoje byloje Kauno apygardos teismo 2008 m. kovo 5 d. nutartimi Nr. 395, 2008 m. birželio 4 d. nutartimi Nr. 893, 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartimi Nr. RS4-1298, 2008 m. gruodžio 2 d. nutartimi Nr. RS4-1801, 2009 m. kovo 5 d. nutartimi Nr. OS3-404 buvo sankcionuotas techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka – slapta A. J. telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolė ir šios informacijos turinio fiksavimas jo naudojamu mobiliojo ryšio telefonu, taip pat kitoks susižinojimas ar veiksmai siekiant gauti duomenų apie jo galimai neteisėtos nusikalstamos veikos – neteisėto disponavimu labai dideliu psichotropinių medžiagų kiekiu padarymo aplinkybes. Analogiškos Kauno apygardos teismo nutartys buvo priimtos 2008 m. sausio 4 d. Nr. 16, 2008 m. vasario 20 d. Nr. 299, 2008 m. kovo 5 d. Nr. 394, 2008 m. birželio 4 d. Nr. 891, 2008 m. rugsėjo 4 d. Nr. RS4-1297, 2008 m. gruodžio 2 d. Nr. RS4-1805, 2009 m. kovo 5 d. Nr. OS3-407 A. Ž. atžvilgiu, 2008 m. sausio 4 d. Nr. 21, 2008 m. kovo 5 d. Nr. 393, 2008 m. balandžio 8 d. Nr. 511, 2008 m. liepos 15 d. Nr. 1064, 2008 m. spalio 17 d. Nr. RS4-1557, 2009 m. sausio 15 d. Nr. OS3-95 A. K. atžvilgiu, 2007 m. gegužės 9 d. Nr. 613, 2008 m. sausio 4 d. Nr. 25, 2008 m. kovo 5 d. Nr. 396, 2008 m. birželio 4 d. Nr. 890, 2008 m. rugsėjo 4 d. Nr. RS4-1299, 2008 m. gruodžio 2 d. Nr. RS4-1806, 2009 m. kovo 5 d. Nr. OS3-406 A. S. atžvilgiu, 2008 m. liepos 24 d. Nr. RS4-1114, 2008 m. spalio 31 d. Nr. RS4-1638, 2009 m. vasario 3 d. Nr. OS3-213, 2009 m. gegužės 11 d. Nr. OS3-851 A. S. atžvilgiu, 2008 m. rugpjūčio 25 d. Nr. RS4-1229, 2009 m. kovo 5 d. Nr. OS3-405, 2009 m. balandžio 2 d. Nr. OS3-638 M. R. atžvilgiu, 2008 m. spalio 21 d. Nr. RS4-1569, 2009 m. sausio 15 d. Nr. OS3-94 G. R. atžvilgiu. Taip pat tokios nutartys buvo priimtos ir dėl nuteistųjų P. K., R. G., neskundusių nuosprendžio, ir dėl liudytojo S. L..

Kauno apygardos teismo 2008 m. liepos 10 d. nutartimi N. 1056, siekiant užfiksuoti A. Ž., A. K., A. J., A. S., R. G. galimai neteisėtos nusikalstamos veikos – disponavimo labai dideliu narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekiu padarymo aplinkybes, buvo sankcionuotas slaptas patekimas į negyvenamąsias patalpas, esančias P. rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) ir priklausančias UAB „ (duomenys neskelbtini)“, jų apžiūra, medžiagų, žaliavų, produkcijos ir kitų objektų paėmimas, 2007 m. lapkričio 27 d., 2008 m. vasario 20 d., 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartimis Nr. 1449, Nr. 300, Nr. RS4-1437 – slaptas patekimas į A. K. ir F. K. priklausantį garažą , esantį (duomenys neskelbtini), ir R. V. priklausantį automobilį „VW Passat“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Siekiant užfiksuoti A. Ž., A. K., A. S., A. J., A. S., M. R., G. R. galimai neteisėtų nusikalstamų veikų – dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje ir disponavimo labai dideliu narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekiu padarymo aplinkybes, Kauno apygardos teismas 2009 m. vasario 5 d. nutartimi Nr. OS3-255 slaptą patekimą į gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), slaptą jų apžiūrą, atlikimą slaptą garso ir vaizdo kontrolę, panaudojant technines priemones specialia tvarka.

Taigi, teisinis pagrindas atlikti aptartus operatyvinius veiksmus buvo. Faktinį šių veiksmų atlikimo pagrindą tikrino Kauno apygardos teismas – konkrečiai šio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas A. S.. LAT savo nutartys ne kart yra nurodęs, kad tais atvejais, kai operatyvinio tyrimo veiksmus sankcionavo apygardų teismų pirmininkai ar šių teismų Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkai, faktinis operatyvinio tyrimo veiksmų atlikimo pagrindas teismų, nagrinėjančių bylą, paprastai nėra tikrinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-413/2011, Nr. 2K-313/2010, 2K-P-94-895/2015). Tokio faktinio pagrindo buvimą patvirtino ir abiejų instancijų teismuose apklausti liudytojai policijos pareigūnai B. B. (buvusi J.), D. G., A. U..

Baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota apygardos teismui šiuos asmenis kaltinant būtent labai sunkių nusikalstamų veikų, numatytų BK 249 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 260 straipsnio 3 dalyje , dėl kurių buvo galima taikyti specialiąsias priemones pagal OVĮ, padarymu.

Taip pat iš bylos duomenų matyti, jog buvo atliekami ir kiti OVĮ numatyti veiksmai, t. y. A. K., A. S., A. J., P. K., M. R., A. Ž. bei statinių, esančių (duomenys neskelbtini), sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), slapti sekimai, kurių atlikimui pagal galiojusį OVĮ nereikėjo nei prokuroro, nei teismo leidimų.

Nuteistųjų M. R., A. J., A. S. bei nuteistojo A. Ž. gynėjo advokato Lino Belevičiaus apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad dalis operatyvinių veiksmų metu gautų duomenų neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimų ir kitu aspektu , nes, teisėsaugos pareigūnams nustačius nusikaltimo, numatyto BK 266 straipsnio 1 dalyje, požymius, nebuvo nutrauktas operatyvinis tyrimas ir dėl šio nusikaltimo nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas; 2009 m. gegužės 12 d. pradėjus ikiteisminį tyrimą šioje byloje, operatyviniai veiksmai buvo tęsiami ir atliekami iki įtariamųjų sulaikymo 2009 m. gegužės 13 d. ir 14 d.; slapta patekę į A. Ž. gyvenamąją vietą, t. y. namą, esantį (duomenys neskelbtini), ir patalpose įrengę ir panaudoję garsą ir vaizdą įrašančias priemones, pareigūnai viršijo jiems suteiktas teises – į minėtas patalpas pateko ne vieną kartą, nors, anot apeliantų, į jas turėjo teisę patekti tik vieną kartą.

Nusikaltimo padarymo metu galiojusio OVĮ 9 straipsnyje buvo nustatyti operatyvinio tyrimo atlikimo pagrindai, taip pat baigtinis nusikalstamų veikų, kurias išaiškinant galima atlikti operatyvinį tyrimą, sąrašas. Nusikaltimo padarymo metu galiojusio BK 266 straipsnio l dalyje ir 262 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos į nurodytą sąrašą nepatenka. Tačiau šioje baudžiamojoje byloje operatyvinis tyrimas buvo atliekamas dėl neteisėto disponavimo labai dideliu psichotropinės medžiagos kiekiu, atskleisti šį nusikaltimą ir jį darančius asmenis ir buvo šio tyrimo tikslas. Tokiu būdu operatyviniai veiksmai buvo atliekami esant įstatyme numatytam pagrindui. Nustačius, kad neteisėtai disponuojama pirmos kategorijos psichotropinių medžiagų pirmtakais (prekursoriais), operatyvinis tyrimas, kuris buvo atliekamas dėl neteisėto disponavimo labai dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos, pagrįstai buvo tęsiamas, nutraukti operatyvinį tyrimą, nustačius mažesnio pavojingumo nusikalstamų veikų požymius, nebuvo pagrindo.

Apeliacinių skundų argumentai kad ikiteisminio tyrimo metu OVĮ tvarka taikomas priemones reikėjo iš naujo sankcionuoti pagal BPK nuostatas iš esmės yra teisingi, tačiau šis baudžiamojo proceso normų reikalavimas negali būti suabsoliutintas ir turi būti taikomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas 2009 m. gegužės 12 d. 13 val. 43 min., o operatyviniai veiksmai buvo tęsiami ir atliekami iki įtariamųjų sulaikymo 2009 m. gegužės 13 d. ir 14 d., t. y. jau pradėjus ikiteisminį tyrimą. Sprendžiant klausimą, ar šiomis dienomis surinktus duomenis pripažinti įrodymais buvo būtina įvertinti, ar juos galima patikrinti kitais byloje surinktais įrodymais. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad šių veiksmų metu gauti duomenys buvo visapusiškai patvirtinti ir BPK numatytais proceso veiksmais, t. y. liudytojo S. L. parodymais, kratų, įvykio vietos apžiūros metu gautais duomenimis, specialistų išvadomis, kurie išsamiai aptarti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje.

Atkreiptinas dėmesys, kad pradėjus ikiteisminį tyrimą buvo būtina per labai trumpą laiką kreiptis į teismą pateikiant daug prašymų atlikti kratas, be to, reikėjo surinkti, patikrinti ir išanalizuoti didelės apimties informaciją, parengti dokumentus dėl BPK XII skyriuje numatytų procesinių prievartos priemonių taikymo, teismas turėjo susipažinti su pateiktais dokumentais, priimti sprendimus, surašyti procesinius dokumentus, todėl itin skubiai, per likusias kelias darbo dienos valandas, iš naujo sankcionuoti operatyvinio tyrimo metu sankcionuotus veiksmus pagal BPK normas buvo neįmanoma. Operatyvinio tyrimo metu buvo sukaupta didelės apimties informacija, jai įvertinti ir priimti pagrįstą sprendimą taikyti nurodytas procesines prievartos priemones reikėtų ilgesnio laiko. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik teismo motyvuotu sprendimu ir tik pagal įstatymą. Teismo leidimas atlikti veiksmus, nors ir išduotas OVĮ tvarka, buvo. Leisdamas atlikti šiuos veiksmus, teismas įsitikino jų taikymo būtinumu ir pagrįstumu, aiškiai nustatė šių veiksmų atlikimo ribas. Esminių reikalavimų skirtumų skiriant šių priemonių taikymą OVĮ ar BPK tvarka nėra. Ginčijami OVĮ tvarka atlikti veiksmai jau pradėjus ikiteisminį tyrimą buvo taikyti labai trumpą laiko tarpą, o šių veiksmų metu gauti duomenys, kaip ir minėta pirmiau, buvo visapusiškai patikrinti ir patvirtinti BPK numatytais proceso veiksmais.

Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino visus OVĮ tvarka atliktų veiksmų metu surinktus duomenis ir pagrįstai pripažino juos tinkamais įrodymais.

Nepagrįsti ir apeliacinių skundų argumentai, kad slapta patekę į A. Ž. gyvenamąją vietą, t. y. namą, esantį (duomenys neskelbtini), ir patalpose įrengę ir panaudoję garsą ir vaizdą įrašančias priemones, pareigūnai viršijo jiems suteiktas teises, t. y. į minėtas patalpas pateko ne vieną kartą, nors, anot apeliantų, į jas turėjo teisę patekti tik vieną kartą.

OVĮ nebuvo numatytas reikalavimas teismo nutartyje nurodyti slaptų patekimų skaičių. Slapto patekimo į patalpas ar automobilius sankcionavimą reglamentuojančiame OVĮ 9 straipsnyje numatyti šiam veiksmui sankcionuoti keliami reikalavimai, tačiau tokio reikalavimo, kad reikia nurodyti tikslų patekimo skaičių, nėra. Įvertinus, kad įstatyme nenumatyta jokių privalomų reikalavimų teismui nurodyti slaptų patekimų skaičių, sąvoka „slaptas patekimas“ turi būti suprantama kaip teismo suteikta teisė operatyvinės veiklos subjektams nutartyje nurodytu laikotarpiu ir tikslu patekti į tam tikras vietas, nelaikant, kad toks leidimas yra vienkartinis, jeigu nutartyje nenurodyta kitaip. Teismas, nustatydamas operatyvinių veiksmų atlikimo ribas, vadovavosi įstatymo reikalavimais, o vykdant nutartį gauti duomenys yra pagrįstai pripažinti gautais įstatymų nustatyta tvarka.

Dėl nusikalstamo susivienijimo

LAT, panaikindamas Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendį ir grąžindamas bylą nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo, nutartyje nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas analizuoti ir vertinti pokalbių įrašus ir liudytojų – operatyvinius veiksmus atlikusių pareigūnų – parodymus tuo aspektu, ar jie patvirtina nusikalstamo susivienijimo požymius, padarė esminį BPK pažeidimą, kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį, neatsižvelgė į sukauptą kasacinės instancijos teismo praktiką nusikalstamo susivienijimo bylose. Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka atliekamas visų įrodymų, kurie buvo ištirti abiejų instancijų teismuose, vertinimas.

Skundžiamu nuosprendžiu A. Ž. nuteistas pagal BK 249 straipsnio 3 dalį už tai, kad organizavo nusikalstamą susivienijimą, jam vadovavo ir dalyvavo jo veikloje, o A. K., A. S., A. S., M. R., G. R., A. J. ir V. P. pagal BK 249 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad dalyvavo nusikalstamo susivienijimo veikloje.

Nuteistieji savo kaltės dėl dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje, o nuteistasis A. Ž. ir kaltės dėl nusikalstamo susivienijimo organizavimo bei vadovavimo jam, nepripažįsta ir teigia, kad nusikalstamam susivienijimui nepriklausė. Anot nuteistųjų, byloje nesurinkta jų kaltę patvirtinančių įrodymų, taip pat byloje neįrodyta, kad A. Ž. būtų subūręs nusikalstamą susivienijimą ir jam vadovavęs, skirstęs užduotis kitiems inkriminuoto nusikalstamo susivienijimo nariams. Apeliaciniuose skunduose ginčijant pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas dėl nusikalstamo susivienijimo, nesutinkama su apygardos teismo įrodymų vertinimu, teigiama, jog įrodymai, kuriais pagrįsdamas nuteistųjų kaltę rėmėsi pirmosios instancijos teismas, yra nepakankami ir nepatvirtina nuteistųjų kaltės dėl jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 249 straipsnyje. Apeliaciniuose skunduose iš esmės nėra ginčijama, kad pagaminant psichotropinę medžiagą metamfetaminą (duomenys neskelbtini), bendrininkų organizuotumas siekė organizuotos grupės formą. Su tokiais apeliacinių skundų argumentais bylą nagrinėjanti apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka.

BK 249 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už dalyvavimą nusikalstamo susivienijimo veikloje. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta atsakomybė tam, kas organizavo nusikalstamą susivienijimą ar jam vadovavo. Pagal BK 25 straipsnio 4 dalį nusikalstamas susivienijimas yra tada, kai bendrai nusikalstamai veiklai – vienam ar keliems sunkiems ar labai sunkiems nusikaltimams daryti – susivienija trys ar daugiau asmenų, kuriuos sieja pastovūs tarpusavio ryšiai bei vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas.

Aptariama nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, nusikalstamam susivienijimui inkriminuoti pakanka vien tikslo daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus, o tokio susivienijimo narių padarytos konkrečios nusikalstamos veikos, kurios gali būti įvairaus sunkumo, kvalifikuojamos savarankiškai. Kiekvieno bendrininko veikla susijusi priežastiniu ryšiu su pavojingais padariniais, kurie yra bendro jungtinio dalyvavimo rezultatas. Nusikalstamo susivienijimo dalyviai, nesvarbu, koks jų vaidmuo ar kokios jiems priskirtos užduotys darant nusikalstamą veiką, atsako pagal BK 249 straipsnį už dalyvavimą tokio susivienijimo veikloje. Baudžiamoji atsakomybė kyla, kai nustatoma tiesioginė tyčia, t. y. kai asmuo suvokia tampantis tokios grupės, sukurtos (ar kuriamos) turint tikslą daryti sunkų ar labai sunkų nusikaltimą (arba nusikaltimus), nariu ir nori taip veikti (paprastai nusikalstamo susivienijimo dalyviai dalyvauja padarant vieną ar daugiau sunkių ar labai sunkių nusikaltimų, numatytų ir atitinkamai kituose BK specialiosios dalies straipsniuose). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog pastovių ryšių požymis nereiškia, kad visi nusikalstamo susivienijimo nariai turi dalyvauti darant kiekvieną nusikaltimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-177/2008).

Teismų praktikoje dalyvavimas nusikalstamo susivienijimo veikloje suprantamas kaip nuolatinis bet kokių funkcijų, užtikrinančių nusikalstamo susivienijimo tikslų pasiekimą, atlikimas. Dalyvavimas gali pasireikšti tiek konkrečių nusikaltimų darymu arba rengimu, tiek ir kitokia veikla grupės naudai, kuri leidžia identifikuoti asmenį kaip nusikalstamo susivienijimo narį (susivienijimo apsauga, jo dalyviams teikiamas prieglobstis, rūpinimasis susivienijimo ginklais, transportu, turtu, lėšomis, informuotumu ir kt.), todėl dalyvavimu nusikalstamo susivienijimo veikloje gali būti kaltinamas ir toks susivienijimo narys, kuris nėra padaręs atskiro nusikaltimo. Nusikalstamo susivienijimo organizavimas (kūrimas) gali pasireikšti veiksmais, kuriais parenkami, verbuojami, telkiami bendrai nusikalstamai veiklai susivienijimo dalyviai, atliekamas vaidmenų susivienijimo dalyviams skirstymas ir pan. Vadovavimas nusikalstamam susivienijimui – susivienijimo dalyvių ryšių koordinavimas, vidaus elgesio taisyklių nustatymas, drausmės palaikymas, nusikalstamos veikos planų rengimas, ginklų, sprogstamųjų medžiagų, transporto, ryšio ar kitokių techninių priemonių įgijimo, saugojimo, priežiūros, skirstymo valdymas ir pan. Vadovavimu pripažįstami ir kitokie veiksmai, kuriais palaikomas nusikalstamo susivienijimo gyvybingumas, konkrečių nusikaltimų rengimas, jų darymo kontrolė, individualių užduočių susivienijimo nariams skyrimas, ginčų sprendimas, disponavimas ginklais, lėšomis ir kitokiomis nusikalstamo susivienijimo turimomis priemonėmis.

Nusikalstamą susivienijimą, kaip aukščiausio organizuotumo lygio bendrininkavimo formą, apibūdina ne tik minėti BK 25 straipsnio 4 dalyje nurodyti formalūs nusikalstamo susivienijimo požymiai, bet ir praktikoje pripažįstami neformalūs požymiai – būdinga hierarchinė struktūra, vadovavimas, veiklos planavimas, stabilumas, pastovumas, tvirti, glaudūs ir ilgalaikiai tarpusavio ryšiai, pelno siekimas, drausmės ir subordinacijos palaikymas bauginimu ar kitokiais būdais, periodiškas susirinkimų rengimas, ryšio ir kitų techninių priemonių naudojimas nusikalstamai veikai, nusikalstamos veikos specializacija, gerai organizuotų nusikaltimų planavimas ir vykdymas, detalus pasiskirstymas vaidmenimis ir užduotimis, sumanymų ir pavedimų vykdymo kontrolė, konspiracinis bendravimas, disponavimas bendromis lėšomis ir jų panaudojimas rengiant nusikaltimus, sumokant už advokatų, ginančių susivienijimo narius baudžiamosiose bylose, paslaugas, suteikiant materialinę pagalbą suimtiems ir laisvės atėmimo bausmę atliekantiems susivienijimo nariams, išlaikant patalpas susirinkimams rengti ir pan. Nenustačius vienos ar kelių paminėtų aplinkybių, jeigu jos konkrečioje byloje nėra esminės, požymiui konstatuoti gali būti pakankama ir kitų aplinkybių visuma. Sprendžiant nusikalstamo susivienijimo ir organizuotos grupės atribojimo klausimą, svarbu įvertinti požymių visumą, o ne vieną ar kuriuos nors kelis požymius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154/2009). Taigi ne kiekviena trijų ar daugiau asmenų, kuriuos sieja pastovūs tarpusavio ryšiai bei vaidmenų ir užduočių pasiskirstymas, susitelkimas daryti vieną ar kelis sunkius ar labai sunkius nusikaltimus, grupė gali būti pripažinta nusikalstamu susivienijimu.

Nagrinėjamoje byloje visi nuteistieji tvirtino nesupratę, jog dalyvauja nusikalstamo susivienijimo veikloje, o A. Ž. taip pat ir nusikalstamą susivienijimą organizavęs bei jam vadovavęs, tačiau pirmosios instancijos teismas atmetė tokius nuteistųjų parodymus, nes juos, anot pirmosios instancijos teismo, paneigė kiti byloje surinkti įrodymai, t. y. kitų nuteistųjų R. G. ir P. K. parodymai, liudytojų S. L., A. S., J. Č. parodymai, o taip pat liudytojais apklaustų policijos pareigūnų B. J. (dabar B.), D. G., A. U. parodymai, taip pat rašytinėje bylos medžiagoje – techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus protokoluose, operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose, kratos protokoluose ir kituose dokumentuose – užfiksuoti duomenys. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šie įrodymai patvirtina aukštą nusikalstamo susivienijimo narių organizacinį lygį, pastovumą ir susitelkimą, ilgą funkcionavimo laikotarpį bei ryšių palaikymą su kitomis K. nusikalstamomis grupuotėmis.

Nors pirmosios instancijos teismas byloje nustatė ne tik formaliuosius nusikalstamo susivienijimo požymius (trys ir daugiau asmenų, susitarimas vienam ar keliems sunkiems ir labai sunkiems nusikaltimams daryti, pastovūs tarpusavio ryšiai, vaidmenų ir užduočių pasiskirstymas), bet ir pirmiau minėtus neformaliuosius požymius (aukštas organizacinis lygis, ilgas funkcionavimo laikotarpis bei ryšių su kitomis nusikalstamomis grupuotėmis palaikymas), tačiau neįvertino požymių visumos, kaip to reikalaujama pagal LAT suformuota praktika. Dėl to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad A. Ž., A. K., A. S., A. S., M. R., G. R., A. J. ir V. P. veikė kaip nusikalstamas susivienijimas. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, toliau analizuojami neformalieji nusikalstamo susivienijimo požymiai yra nepakankami konstatuoti, kad nuteistieji veikė kaip nusikalstamas susivienijimas, ir leidžia pripažinti nuteistųjų veikimą atskirose nusikalstamose veikose kita bendrininkavimo forma, t. y. organizuota grupe.

Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, pagal baudžiamajame įstatyme suformuluotą nusikalstamo susivienijimo apibrėžtį susivienijimo narius turi sieti pastovūs tarpusavio ryšiai bei vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas. Tačiau svarbu pažymėti, kad užduočių pasiskirstymas ir skirtingo vaidmens turėjimas yra būdingas ne tik nusikalstamam susivienijimui, bet ir organizuotai grupei.

Nagrinėjamoje byloje apie kiekvieno nuteistojo vaidmenį (užduotis) organizuotoje grupėje, vadovavimą jai, o kartu ir apie organizuotos grupės vidinę struktūrą (hierarchiją) galima spręsti iš nuteistųjų R. G. ir P. K. bei liudytojo S. L. parodymų. Nustatyta, kad 2008 m. liepos mėn. liudytojui S. L. nuvykus pas A. Ž., pastarasis jam pasiūlė UAB „ (duomenys neskelbtini)“ patalpose gaminti BMK, taip pat pasakė, kad reikės dirbti kartu su A. J.. Liudytojas S. L. parodė, jog 2009 m. kovo mėn. pas jį į namus buvo atvažiavęs A. Ž. ir, kartu su A. J. apžiūrėję jo namo palėpę, pasakė, kad čia tinkama vieta gaminti BMK. Be to, vėliau jam paskambinęs A. Ž. pasakė, jog reikia iš Maskvos sunkvežimiu parvežti cheminių medžiagų „brudui“ gaminti. Iš liudytojos J. Č. parodymų nustatyta ir tai, kad pats A. Ž. ne tik įtraukė kitus asmenis dalyvauti darant nusikalstamas veikas ir davė jiems nurodymus, tačiau ir pats dalyvavo darant nusikalstamą veiką. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausta liudytoja J. Č. parodė, kad 2008 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. į jos sodybą atvažiavo A. Ž. su draugu ir iš autobusiuko į ūkinį pastatą iškrovė metalines statines, polietileninius maišus, kibirus ir kita. Atvykę kitą dieną, jie į minėtas statines kažką pylė, maišė, iš statinių kilo garai (t. 6, b. l. 47–48; t. 13, b. l. 53). Iš techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus protokolų taip pat nustatyta, kad A. Ž. telefoninių pokalbių metu kitiems nuteistiesiems duoda nurodymus, susijusius su jų vykdomomis nusikalstamomis veikomis. Pavyzdžiui, iš 2009 m. vasario 12 d. vykusio A. Ž. ir M. R. telefoninio pokalbio matyti, kad šie asmenys kalbasi apie 27 litrų pirmtako (prekursoriaus) BMK panaudojimą gaunant 40 kilogramų narkotinės medžiagos (t. 5, b. l. 84), o 2009 m. vasario 19 d. tie patys asmenys toliau kalbasi apie narkotinės medžiagos gamybą, A. Ž. nurodo M. R., kad jam reikėtų vykti patikrinti, kaip dirba A. K., nes jam niekada neišeina pagaminti tokio kiekio narkotinės medžiagos kaip M. R. (t. 5, b. l. 76, 88–90). 2009 m. kovo 25 d. A. Ž., A. S. ir nenustatyto asmens vykusio telefoninio pokalbio metu A. Ž. sako A. S., kad pastarasis turi narkotines medžiagas išmokyti gaminti savo žmones, jis (A. Ž.) galintis organizuoti tokį žmonių mokymą ir už tai neimti iš A. S. pinigų (t. 5, b. l. 79, 111–114). Iš aptartų įrodymų galima daryti išvadą, kad A. Ž. pagrįstai pripažintas nusikalstamos grupuotės organizatoriumi. Tačiau, priešingai, nei nustatė pirmosios instancijos teismas, pripažinus A. Ž. grupuotės organizatoriumi, negalima teigti, jog jis šioje grupuotėje buvo įtakingiausias, tuo labiau negalima nustatyti hierarchinių grupuotės narių ryšių. A. Ž. vadovaujamą vaidmenį patvirtina byloje esantys įrodymai, tačiau jie jokiu būdu neįrodo, kad kiti nusikalstamos grupuotės nariai buvo žemesnio rango ar pavaldūs kitam asmeniui, o būtent nuteistajam A. Ž.. Tuo labiau kad byloje nustatyta, jog pats A. Ž. ne tik organizavo nusikalstamas veikas, bet ir pats buvo šių veikų vykdytojas. Taip nagrinėjamu atveju paneigiama hierarchinės struktūros nusikalstamoje grupuotėje egzistavimo galimybė.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių nusikalstamos grupuotės narių susitelkimą ir ilgalaikius ryšius. Techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus protokolai įrodo, kad A. K., A. S., A. S., M. R., G. R., A. J. ir V. P. ne kartą kalbėjo telefonu (pvz., t. 3, b. l. 104, 107–174, t. 4, b. l. 22–24, t. 4, b. l. 103–114), ir tai patvirtina, kad nuteistieji tarpusavyje bendravo. Be to, patys nuteistieji net neginčija to, kad dauguma jų vienas kitą pažinojo ir bendravo, kai kuriuos iš jų sieja svainystės ar draugystės ryšiai, taip pat verslo santykiai. Tačiau, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, nustatyti nuteistųjų tarpusavio ryšiai nėra pakankamai glaudūs, stabilūs ir pastovūs, t. y. nuteistųjų tarpusavio ryšiai nėra pakankami siekiant nuteisti juos už dalyvavimą nusikalstamo susivienijimo veikloje. Tuo labiau, kad atskirų nusikalstamų veikų padaryme, kaip ir pripažino pirmosios instancijos teismas, dalyvavo asmenys – nuteistieji R. G., P. K., nieko nežinantys apie galimą nusikalstamą susivienijimą ar kitą grupės organizuotumo lygį. Be to, tam tikros byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad organizuotos grupės nariai nebuvo pakankamai vieningi. Antai 2009 m. kovo 2 d. telefoninio pokalbio metu A. Ž. ir M. R. reiškia nepasitenkinimą A. K. ir kalbasi apie tai, kad A. K. vengia važiuoti gaminti narkotinių medžiagų. Iš 2009 m. kovo 30 d. vykusio A. Ž., M. R. ir G. R. pokalbio turinio analizės galima daryti išvadą, kad A. Ž. buvo nepatenkintas A. K. veikla gaminant narkotines medžiagas, konkrečiai jo pagaminamu narkotinių medžiagų kiekiu, todėl tarp jų atsirado nepasitikėjimas, kilo nesutarimų. Minėto pokalbio metu A. Ž. sako: „Storas nebedirba. Man reikės leist, tavęs noriu paprašyt, kad B. ir dar vieną žmogų apmokint. Nu ir jums geriau <...>.“ M. R. atsako: „Ne, tai jokių problemų <...> O tai, o ką Storas? Tai buvo išvažiavęs ar ne?“ A. Ž.: „stumia“, taigi bijo, pasiunčiau B. ir pasakiau konkrečiai, žiūrėk, kiek gaunasi viršaus. <...> sakau, visur dalyvauk, žinai, kad (keiksmažodis) į šoną, tai jis čia „stumia“, visas perbalęs, (keiksmažodis), ko jis čia, galvoju, nenori taip važiuoti, žinai, dirbti, „karoče“, sakau, važiuos B. su tavim žinai, tai, „karoče“, važinėjo, važinėjo, surado kažkokias mašinas, tipo, seka jį. Grįžo atgal, sakau, gerai, 10 valandą susirenkate visi, aš jus nuvešiu. Noriu pažiūrėt tas jūsų „uodegas“. Atvažiuoja už pusę valandos žinok, „aš negaliu dingt iš K., aš turiu būt K., jeigu ilgą laiką pamatys, kad manęs nėra K., pradės ieškot“. Tu įsivaizduoji, „ant kiek“ (keiksmažodis), nesąmones kokias „stumia“.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šios grupuotės nariai ne tik labai pastovūs, bet ir itin aukšto organizacinio lygio. Organizuotos grupės narių nevienodą elgesį dalyvaujant darant nusikalstamas veikas parodo, o kartu ir paneigia aukštą organizacinį lygį byloje nustatyti nuteistųjų veiksmai siekiant į grupuotę įtraukti naujus asmenis. Antai apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas S. L. parodė, kad A. S. siuntė „savo“ žmogų, t. y. V. P., kad pastarasis išmoktų gaminti amfetaminą ir su juo (S. L.) jį gamintų (t. 6, b. l. 136–138). 2009 m. kovo 25 d. vykusio A. Ž. ir A. S. pokalbio metu nuteistasis A. Ž. sako A. S.: „<...> duok tu savo žmones, geriausia bus, Gruinius apmokins juos. Tu daryk atskirai vienas, be manęs išvis. <...> man dar geriau būtų. Duok man tą ar kažką, mokinasi ir tu daryk (keiksmažodis). Taip ar taip man tas reikalingas. Pradžiai dabar vienas. <...> Tu pasidarysi savo ir turėsi, Audriau. Tu, aš padėsiu tau, tu padėsi man ir kažkaip“ (t. 5, b. l. 111–114). Aptariamos situacijos parodo, kad narkotinėms medžiagoms gaminti buvo mokomas naujas asmuo, t. y. V. P., tačiau vėliau jo įgytas žinias ir praktinius gebėjimus buvo ketinama panaudoti ne siekiant bendro tikslo kartu su aptariamos organizuotos grupės nariais, o dirbant nuo jos nepriklausomai. Dėl to negalima teigti, jog ši nusikalstama grupuotė buvo išskirtinai aukšto organizacinio lygio, o jos nariai vieningi ir lojalūs.

Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje taip pat nenustatė ir nusikalstamo susivienijimo požymio finansiniu aspektu, t. y. kad nusikalstamo susivienijimo vykdomai veiklai būtų buvusi renkama tiek bendra kasa iš visų jo narių, tiek nusikalstamas susivienijimas finansuojamas išimtinai vieno asmens, o nusikalstamu būdu gautos lėšos būtų paskirstomos susivienijimo nariams. Tokią išvadą patvirtina ne tik nuteistųjų R. G. ir P. K. parodymai, bet ir kitos byloje nustatytos aplinkybės. Antai nuteistasis R. G., apklaustas 2011 m. kovo 14 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu, parodė, jog A. J. į patalpas, esančias UAB „ (duomenys neskelbtini)“, atvežė maišus, kibirus ir R. G. kartu su juo pradėjo gaminti BMK. Procesas nebuvo sudėtingas, iš pradžių dedama viena medžiaga, kuri išmaišoma, paskui dedama kita medžiaga. Gamino apie 6–7 kartus. Visas medžiagas atsiveždavo ir išsiveždavo A. J.. Būtent A. J. R. G. mokėdavo ir už darbą. Už sunaudotą elektrą jam sumokėdavo ir A. Ž.. Vieną kartą A. Ž. jam yra sumokėjęs ir už BMK gamybą (t. 14, b. l. 63–71). Nuteistasis P. K., apklaustas 2011 m. kovo 14 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad A. K. jam pasiūlė užsidirbti pinigų verdant „klijus“. Pinigų medžiagoms įsigyti duodavo A. K.. Už vieno litro pagaminimą A. K. P. K. mokėjo po 50 litų (t. 14, b. l. 63–71). Matyti, kad už BMK ir „klijų“ gamybą bei gaminti sunaudotą energiją nuteistiesiems R. G. ir P. K. mokėjo skirtingi organizuotos grupės nariai. Taigi iš šių nuteistųjų parodymų galima spręsti, jog aptariamoje nusikalstamoje grupuotėje nebuvo kažkokio asmens, atsakingo už bendrus grupuotės pinigus, o tuo labiau ir bendros grupuotės „kasos“. Be to, tokią išvadą patvirtina ir kitos byloje nustatytos aplinkybės, o būtent tai, kad reikiamus narkotinių medžiagų gamybai įrankius ir sudedamąsias dalis grupuotės nariai turėjo įsigyti vienas iš kito. Antai nuo 2009 m. gegužės 6 d. iki 2009 m. gegužės 13 d. vykusių tarpusavio pokalbių metu G. R. pasakė S. L., kad matavimo indą, pagamintą iš specialaus plastiko, kuris yra atsparus rūgščiai, pastarasis turės nusipirkti iš A. K. (t. 5, b. l. 161). Tokia aplinkybė, jog reikalingus įrankius ir priemones vienas nusikalstamos grupuotės narys turėjo pirkti iš kito nario, patvirtina ne tik tai, kad šie asmenys veikė savo interesais ir nesiekė bendro nusikalstamos grupuotės pelno, bet ir tai, kad neegzistavo bendra grupuotės „kasa“, iš kurios būtų mokama už nusikalstamai veikai daryti reikalingų daiktų įsigijimą. Apie bendros kasos egzistavimą taip pat nenurodė nė vienas iš nuteistųjų ar liudytojų. Kita vertus, bendros organizuotos grupės „kasos“ nebuvimą patvirtino ir pats nuteistasis A. Ž.. 2009 m. balandžio 30 d. nuo 23.36 val. užfiksuotas A. Ž. ir R. Ž. pokalbis, kurio metu A. Ž. papasakoja: „Aš moku, aš vat papulčiau, „karoče“, sudegtų mano visi pinigai. Dešimtys tūkstančių (n. ž.), vienas važiavimas gaunasi 70 „štukų“ eurų, mums, o kas jiems – jiems nieko“. „<...> Sakau, tu įdėjai, nieko neįdėjai, nieko nėra, sakau, aš, pavyzdžiui, aš sakau, dabar pasiimu 15 „štukų“ eurų ir tu pasiimi 15 „štukų“ eurų, sakau, va dabar aš (keiksmažodis) tuos pinigus, tu man atiduosi tuos pinigus. <...> (keiksmažodis), sako, ką aš žinau, A., sako, kiek tu skaitai, tiek ir duok, žinai. Bet sakau, negnyvink, (keiksmažodis), sakau, imkit, sakau, kas jums priklauso, (keiksmažodis). O aš negaliu pasakyt, kad davai, jų tiktai, kad skylė O., jų skylė ten, tą šūdą vandenį veža, (keiksmažodis). Jų skylė ten tik yra, viskas. Tai aš tą skylę galiu.“ R. Ž. sako: „tai tu, A., gali kažkaip „davesti“ iki to lygio, kai bus jūsų ir jų vienodas lygis, vienoda dozė, nu ta prasme, vienodai įdedama, vienodai ir paimama.“ A. Ž. toliau kalba: „tai kad neišeina taip. „<...> (keiksmažodis), lai būna taip, kaip yra. Yra taip, ir gerai, žinai“ (t. 5, b. l. 81, 129–130). Iš šio pokalbio turinio analizės galima daryti išvadą, kad ir pats A. Ž. buvo nepatenkintas esama padėtimi, jog kiti asmenys neinvestuoja tiek pat lėšų, kiek jis.

Nagrinėjamoje byloje taip pat nėra nustatyto ir kito nusikalstamo susivienijimo požymio, t. y. vidinės drausmės ir pavedimų vykdymo kontrolės. Vidinė nusikalstamo susivienijimo drausmė gali būti sukurta paklusnumo, baimės atmosfera, jog bus susidorojama su nusikalstamam susivienijimui neįtikusiais asmenimis. Kaip minėta pirmiau, baudžiamojoje byloje esantys nuteistųjų pokalbiai patvirtina, kad tarp organizuotos grupės organizatoriaus ir vadovo A. Ž. bei kito nario A. K. kilo tam tikrų nesutarimų. Nuteistasis A. Ž. buvo nepatenkintas A. K. pagaminamais per mažais narkotinių medžiagų kiekiais. Nors šioje baudžiamojoje byloje A. K. nepareikšti įtarimai dėl dalyvavimo tiesiogiai gaminant psichotropinę medžiagą, metamfetaminą, tačiau ta aplinkybė, kad S. L. su A. K. ketino gaminti narkotikus būtent A. Ž. nurodymu, leidžia daryti išvadą, kad A. K. bendrininkavo su A. Ž. gaminant psichotropines medžiagas ir anksčiau. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad A. Ž., kilus nesutarimams, būtų siekęs A. K. įbauginti dėl atsisakymo toliau gaminti narkotines medžiagas. Nenustatyta, kad dėl to kiti organizuotos grupės nariai būtų siekę atkeršyti A. K.. Taip pat baudžiamojoje byloje nenustatyta kitokių aplinkybių, patvirtinančių vyravusią paklusnumo ar baimės atmosferą.

Šioje baudžiamojoje byloje nėra pagrindo nustatyti ir dar vieno nusikalstamą susivienijimą apibūdinančio požymio, t. y. jo narių susirinkimų. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad nusikalstamos grupuotės nariai ryšius palaikė mobiliojo ryšio priemonėmis. Atliekant operatyvinius veiksmus byloje taip pat užfiksuoti A. K. ir A. S. susitikimas bei išvyka maršrutu (duomenys neskelbtini) (t. 4, b. l. 131–134), A. K. ir A. S. susitikimas (t. 4, b. l. 135–136), M. R. buvimas A. Ž. gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini) (t. 4, b. l. 163–164), A. K., A. S., A. J. ir S. L. išvyka iš K. (t. 4, b. l. 159–162), A. J., A. S. ir A. Ž. susitikimai (t. 4, b. l. 165–167). Tačiau bylos medžiagoje nėra užfiksuotų susitikimų, kuriuose būtų aptariami bendri planai, tikslai, o buvo kalbama apie atskirų nusikalstamų veikų darymą. Tokios aplinkybės seka ir iš telefoninių pokalbių analizės. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nusikalstamo susivienijimo egzistavimą nagrinėjamu atveju taip pat pagrindžia faktas, jog ši nusikalstama grupuotė palaikė ryšius su kitomis K. nusikalstamomis grupuotėmis. Su tokia išvada nėra pagrindo sutikti. Nors nusikalstamas susivienijimas atskiriems nusikaltimams daryti gali sujungti keletą atskirai veikiančių organizuotų grupių, tačiau šiuo atveju tokių aplinkybių byloje nenustatyta, tuo jie ir nebuvo kaltinami.

Taigi, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nurodyti nusikalstamo susivienijimo požymiai ne tik atitinka būtinuosius BK 25 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus požymius, bet ir teismų praktikos suformuotus neformaliuosius nusikalstamo susivienijimo požymius. Byloje nustatyta, kad A. Ž. organizavo nuteistiesiems inkriminuotų atskirų nusikalstamų veikų vykdymą ir pats dalyvavo jas darant, duodamas nurodymus bendrininkams vadovavo organizuotai grupei ir koordinavo jos veiklą, o A. K., M. R., G. R., A. J. ir V. P. atliko jiems priskirtas užduotis tiesiogiai gaminant psichotropinę medžiagą, metamfetaminą, ar padedant tai daryti. Vien toks užduočių pasiskirstymas be kiekvieno bendrininko suvokimo, jog savo veiksmais prisideda prie bendro rezultato, o būtent nusikalstamo susivienijimo vykdomos narkotinių ir psichotropinių medžiagų gamybos, leidžia daryti išvadą, kad bendrininkai savęs neidentifikavo kaip aukščiausio lygio nusikalstamos struktūros – nusikalstamo susivienijimo – narių, todėl už šią veiką jie nuteisti nepagrįstai.

Liudytojų policijos pareigūnų B. B. (buvusi J.), D. G., A. U. parodymai patvirtina jau pirmiau minėtų atliktų operatyvinių veiksmų atlikimo teisėtumą, o ne nuteistųjų organizuotumo lygį padarant konkrečias nusikalstamas veikas.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, A. Ž. išteisinamas pagal BK 249 straipsnio 3 dalį, o A. K., A. S., M. R., G. R., V. P., A. J. ir A. S., išteisinami pagal BK 249 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos turinčios šio nusikaltimo požymių.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskiros nusikalstamos veikos buvo padarytos veikiant organizuota grupe, kitos veikiant bendrininkų grupe. Kiekvieno nuteistojo vaidmuo, grupės organizuotumo lygis, veikos kvalifikacija bus vertinami aptariant atskiras nusikalstamas veikas, jų padarymo aplinkybes.

Dėl neteisėto disponavimo labai dideliu psichotropinės medžiagos kiekiu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį

Be to, A. Ž., A. S., A. K., A. S., M. R., G. R., V. P. nuteisti už tai, kad A. Ž., būdamas nusikalstamo susivienijimo vadovas, nuo 2009 m. balandžio mėn. iki gegužės 10 d. K. nurodė nusikalstamo susivienijimo nariams M. R. ir G. R. 2009 m. gegužės 10 d. išvykti į psichotropinių medžiagų gaminimo laboratoriją ir pagaminti ten labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos metamfetamino ir išmokyti metamfetamino gamybos nusikalstamo susivienijimo narius V. P. ir S. L. (dėl jo ikiteisminis tyrimas nutrauktas pagal BK 39¹ straipsnį), susitarė su nusikalstamo susivienijimo nariu A. S., kad organizuos A. S. artimo asmens V. P. mokymą gaminti metamfetaminą, nurodė nusikalstamo susivienijimo nariui S. L. kartu su V. P., M. R. ir G. R. vykti mokytis gaminti metamfetamino.

Vykdydamas A. Ž. nurodymą, A. S. 2009 m. gegužės 10 d. savo vairuojamu nenustatyto modelio automobiliu nuvežė S. L. ir V. P. į degalinę, esančią (duomenys neskelbtini), kurioje S. L. ir V. P. pasiėmė G. R., kuris minėtus asmenis savo vairuojamu automobiliu „VW Passat“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) nuvežė į P. R. ir G. N. R. priklausančią sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), kur nusikalstamo susivienijimo nariai A. K. ir A. S. pateikė amfetamino gamybai būtiną cheminės reakcijos katalizatorių – gyvsidabrio chloridą, o A. K. ir A. Ž. pateikė chemines medžiagas – metilamino hidrochloridą, aliuminio foliją, natrio šarmą, denatūruotą etilo alkoholį, acetoną, sieros rūgštį, ir minėtoje sodyboje nuo 2009 m. gegužės 10 d. iki gegužės 13 d. 10 val. 55 min. M. R., G. R., V. P. ir S. L., panaudodami psichotropinės medžiagos metamfetamino gamybai būtiną pirmos kategorijos psichotropinės medžiagos pirmtaką (prekursorių) 1-fenil-2-propanoną (BMK), nusikalstamo susivienijimo narių A. K. ir A. S. pateiktą amfetamino gamybai būtiną cheminės reakcijos katalizatorių gyvsidabrio chloridą, taip pat A. K. ir A. Ž. pateiktas chemines medžiagas, t. y. metilamino hidrochloridą, aliuminio foliją, natrio šarmą, denatūruotą etilo alkoholį, acetoną, sieros rūgštį, ir, panaudodami gamybos įrankius bei priemones, t. y. įvairias talpas, indus, plastikines statines, centrifugą, respiratorius, dujinius degiklius, redukcinio amininimo metodu neteisėtai pagamino ir laikė 59,593 kilogramo, t. y. labai didelį kiekį, psichotropinės medžiagos – metamfetamino.

Teisėjų kolegija nustatė, kad A. Ž. suorganizavus ir A. K. padedant, M. R., G. R., V. P., visiems veikiant organizuota grupe, pagamino ir laikė labai didelį kiekį, psichotropinės medžiagos – metamfetamino, o būtent:

A. Ž. nurodė M. R. ir G. R. 2009 m. gegužės 10 d. išvykti į psichotropinių medžiagų gaminimo laboratoriją ir pagaminti ten labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos metamfetamino ir išmokyti metamfetamino gamybos V. P. ir S. L. (dėl jo ikiteisminis tyrimas nutrauktas pagal BK 39¹ straipsnį), nurodė S. L. kartu su V. P., M. R. ir G. R. vykti mokytis gaminti metamfetamino. A. S., nieko nežinantis apie nusikaltimo darymą, 2009 m. gegužės 10 d. savo vairuojamu nenustatyto modelio automobiliu nuvežė S. L. ir V. P. į degalinę, esančią (duomenys neskelbtini), iš kurios, vykdydamas A. Ž. nurodymą, G. R. minėtus asmenis savo vairuojamu automobiliu „VW Passat“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) nuvežė į P. R. ir G. N. R. priklausančią sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), kur A. K. pateikė amfetamino gamybai būtiną cheminės reakcijos katalizatorių – gyvsidabrio chloridą, o A. K. ir A. Ž. pateikė chemines medžiagas – metilamino hidrochloridą, aliuminio foliją, natrio šarmą, denatūruotą etilo alkoholį, acetoną, sieros rūgštį, ir minėtoje sodyboje nuo 2009 m. gegužės 10 d. iki gegužės 13 d. 10 val. 55 min. M. R., G. R., V. P. ir S. L., panaudodami psichotropinės medžiagos metamfetamino gamybai būtiną pirmos kategorijos psichotropinės medžiagos pirmtaką (prekursorių) 1-fenil-2-propanoną (BMK), A. K. pateiktą amfetamino gamybai būtiną cheminės reakcijos katalizatorių gyvsidabrio chloridą, taip pat A. K. ir A. Ž. pateiktas chemines medžiagas, t. y. metilamino hidrochloridą, aliuminio foliją, natrio šarmą, denatūruotą etilo alkoholį, acetoną, sieros rūgštį, ir, panaudodami gamybos įrankius bei priemones, t. y. įvairias talpas, indus, plastikines statines, centrifugą, respiratorius, dujinius degiklius, redukcinio amininimo metodu neteisėtai pagamino ir laikė 59,593 kilogramo, t. y. labai didelį kiekį, psichotropinės medžiagos – metamfetamino.

Išteisinus A. Ž. pagal BK 249 straipsnio 3 dalį, o A. K., M. R., G. R., V. P. pagal BK 249 straipsnio 1 dalį, šalintina nuoroda, kad minėtą nusikalstamą veiką jie padarė, būdami nusikalstamo susivienijimo nariais. Darytina išvada, jog jie veikė organizuota grupe. Taip pat konstatuotina, kad A. S. ir A. S. nepadarė šios nusikalstamos veikos.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad 2009 m. gegužės 10–13 d. P. R. ir G. N. R. priklausančioje sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), M. R., G. R., V. P. ir S. L. pagamino ir laikė labai didelį kiekį, t. y. 59,593 kg, psichotropinės medžiagos metamfetamino. Šios aplinkybės nustatytos remiantis pačių nuteistųjų M. R., G. R., V. P., taip pat liudytojo S. L. parodymuose, techninių priemonių panaudojimo, atliekant operatyvinius veiksmus, protokoluose bei jų prieduose, kratų, įvykio vietos apžiūros, specialistų tyrimų metu surinktais faktiniais duomenimis.

Nuteistasis G. R. ir nuteistojo V. P. gynėjas advokatas A. Š. apeliaciniuose skunduose prašo nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, perkvalifikuoti pagal BK 266 straipsnio 1 dalį. Nurodo, kad G. R. ir V. P. nesuvokė, kad 2009 m. gegužės 10–13 d. (duomenys neskelbtini), gamino psichotropinę medžiagą metamfetaminą, ir manė, jog jie gamina pirmtaką (prekursorių) BMK.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai aptarė ir išanalizavo visus baudžiamojoje byloje esančius įrodymus dėl BK 260 straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo padarymo. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Baudžiamojo proceso įstatyme nenumatyta taisyklių ir metodų, kuriais būtų reglamentuojamas pats įrodymų vertinimo procesas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi neperžengiant Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytų ribų, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga ta, kad turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik tada darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos. Priešingai, negu teigiama apeliantų apeliaciniuose skunduose, pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, šių reikalavimų nepažeidė, išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus įvertino ne atsietai vienus nuo kitų, o atsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su tokiomis pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir jų pagrindu padarytomis teismo išvadomis. Pažymėtina, kad tai, jog apeliantai nesutinka su teismo padarytomis išvadomis, savaime nereiškia, kad jos yra nepagrįstos.

Nuteistųjų G. R. ir V. P. dalyvavimą sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), gaminant būtent psichotropinę medžiagą metamfetaminą, o ne jos pirmtaką (prekursorių) BMK, ne kartą byloje nuosekliai patvirtino liudytojas S. L.. Antai apklaustas 2010 m. kovo 30 d. ikiteisminio tyrimo metu liudytojas S. L. parodė, kad atvykus į sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), kartu su M. R., G. R. ir V. P. pradėjo gaminti narkotikus. Narkotikų gamybai vadovavo G. R. ir M. R., o S. L. ir V. P. mokėsi, kokia seka ir kokiomis proporcijomis reikia maišyti įvairias medžiagas narkotikams pagaminti. Bendraujant su broliais R., liudytojui susidarė įspūdis, kad jie gamina narkotikus maždaug metus. Broliai R. neminėjo, kiek turi tą kartą pagaminti narkotikų, tačiau pasakė, kad gamina amfetaminą (t. 6, b. l. 136–138). Apklaustas pirmosios instancijos teisme liudytojas S. L. parodė, kad suvokė, jog sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), gamina psichotropinę medžiagą metamfetaminą, o ne pirmtaką (prekursorių) BMK (t. 13, b. l. 49–62). Apklaustas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme pirmą kartą liudytojas S. L. parodė, kad kartu su M. R., G. R. ir V. P. sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), gamino narkotikus. Patvirtino, kad visiems pirmiau nurodytiems asmenims buvo žinoma, jog gamybos procese bus gautas galutinis produktas, t. y. bus pagaminta narkotinė medžiaga. Liudytojo teigimu, G. R. ir M. R. žinojo, kad bus pagaminta psichotropinė medžiaga, metamfetaminas, nes toks buvo jų tikslas, o V. P. iš visų vykusių kalbų tą taip pat turėjo suvokti (t. 19, b. l. 203–218).

Faktą, kad nuteistiesiems M. R., G. R. ir V. P. buvo žinoma, jog jie gamina psichotropinę medžiagą metamfetaminą, patvirtina ir 2009 m. liepos 7 d. operatyvinių veiksmų (slaptos garso kontrolės panaudojant technines priemones specialiąja tvarka) atlikimo protokole, stenogramoje, garso įrašuose užfiksuoti M. R., G. R., V. P. ir S. L. pokalbiai, gaminant psichotropinę medžiagą sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini). Šių pokalbių turinys visiškai patvirtina pirmiau minėtus S. L. parodymus, kad apeliantams V. P. ir G. R. buvo žinoma, kokia medžiaga gaminama. Visi keturi pirmiau minėtoje sodyboje buvę asmenys suvokė, kad gamina būtent psichotropinę medžiagą metamfetaminą. Užfiksuotuose pokalbiuose, kurių turinio ir žodžių priklausomumo nuteistieji neginčija, visi keturi, įskaitant ir G. R. bei V. P., kalba apie psichotropinės medžiagos gaminimo technologiją, produkcijos kiekį, kainą, realizavimą. G. R. kalba, kad ir anksčiau yra dalyvavęs gaminant analogiškas medžiagas. Šie byloje esantys įrodymai, juos vertinant kartu su liudytojo S. L. parodymais, yra pakankami daryti išvadą, kad tiek G. R., tiek V. P. suvokė, kad gamina ir laiko psichotropinę medžiagą metamfetaminą, apytiksliai žinojo pagamintos psichotropinės medžiagos kiekį, ir norėjo taip veikti – gaminti ir laikyti labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Kitokios išvados neleidžia daryti ir faktas, kad kitas su apeliantais V. P. ir G. R. sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), buvęs ir psichotropinę medžiagą metamfetaminą pagaminęs asmuo, t. y. vieno iš apeliantų brolis M. R., savo kaltę dėl BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo visiškai pripažįsta ir jos kvalifikavimo neginčija.

Nuteistojo V. P. gynėjas advokatas A. Š. teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje liko nepašalinta abejonė, ar sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), pagamintas metamfetaminas buvo tinkamas vartoti. Taip pat nurodo, jog operatyvinės veiklos subjektai kontroliavo nusikalstamą narkotikų gamybos procesą, todėl tik nuo jų priklausė, kada nusikalstamai veikai bus užkirstas kelias. Šios aplinkybės, anot gynėjo, parodo, kad pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai suklydo kvalifikuodamas nusikalstamą veiką kaip baigtinį nusikaltimą. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tokius apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip visiškai deklaratyvius. Aplinkybės, kad psichotropinės medžiagos gaminimo procesas policijos pareigūnų buvo kontroliuojamas, o tuo labiau pagamintos psichotropinės medžiagos tinkamumas ar netinkamumas vartoti neturi reikšmės nusikalstamai veikai kvalifikuoti. Į baudžiamąją bylą pateikta specialisto išvada, kurioje nustatyta, kad baltos spalvos miltelių ir trijų žalios spalvos plastikinių maišų, rastų 2009 m. gegužės 13 d. kratos metu sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), sudėtyje yra psichotropinė medžiaga metamfetaminas (t. 1, b. l. 23–24). Specialisto konstatavimas, kad rasta medžiaga yra metamfetaminas, teisėjų kolegijos vertinimu, yra visiškai pakankamas pagrindas nusikalstamai veikai inkriminuoti, o papildomas tyrimas, ar tokia psichotropinė medžiaga yra galima vartoti ar ne, nesukeltų jokių teisinių padarinių. Psichotropinės medžiagos gaminimas ir laikymas yra baigtas nuo bet kurios vienos iš veikų atlikimo momento, neatsižvelgiant į tai, ar kaltininkui savo sumanymą įgyvendinti pavyko visiškai, ar tik iš dalies. Nuteistieji G. R., M. R., V. P. ir liudytojas S. L. 2009 m. gegužės 10–13 d. (duomenys neskelbtini), pagamino ir laikė labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos metamfetamino, todėl jų padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota kaip baigtas nusikaltimas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, neatsižvelgiant į tai, kad psichotropinės medžiagos metamfetamino gamyba buvo stebima policijos pareigūnų.

Nuteistieji A. K., A. Ž. ir A. Ž. gynėjas advokatas Linas Belevičius apeliaciniuose skunduose nurodo, kad nuteistieji A. K. ir A. Ž. nėra prisidėję prie šios nusikalstamos veikos darymo, prašo nuteistuosius A. K. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, o nuteistąjį A. Ž. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį išteisinti.

Nors nuteistieji A. K. ir A. Ž. tiesiogiai nedalyvavo 2009 m. gegužės 10–13 d. (duomenys neskelbtini), gaminant psichotropinę medžiagą, metamfetaminą, tačiau, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, byloje nustatytos aplinkybės neginčijamai patvirtina, kad A. Ž., nurodydamas kitiems asmenims, ką kiekvienas turi daryti, organizavo labai didelio kiekio psichotropinės medžiagos metamfetamino gamybą, o A. K., tiekdamas psichotropinės medžiagos gamybai būtinas chemines medžiagas, padėjo pagaminti labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos metamfetamino. Pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos įrodymais, kurių turinys papildo vienas kitą.

Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas S. L. parodė, kad A. Ž. pažįsta nuo vaikystės. 2008 m. vasarą atsitiktinai sutiko A. Ž. K. mieste ir papasakojo, kad dirba tolimųjų reisų vairuotoju. Tada A. Ž. S. L. pasakė, kad galėtų duoti jam darbo. Liudytojas S. L. suprato, kad A. Ž. užsiima neteisėta veikla, susijusia su narkotinėmis medžiagomis. Tų pačių metų vasaros gale pas S. L. į namus kartu su A. J., pravarde „B.“, atvyko A. Ž. ir, apžiūrėjęs S. L. gyvenamąją vietą, pasakė, kad namo trečias aukštas yra tinkamas medžiagai, iš kurios gaminami narkotikai, virti. A. Ž. S. L. pasiūlė gaminti tokią medžiagą, bendrais bruožais papasakojo, kad jo duotus specialius miltelius reikėtų su kažkuo maišyti, bemaišant turi pasidaryti medžiaga, kuri yra panaši į aliejų. Šis aliejus jam ir buvo reikalingas. A. Ž. paaiškino, kad iš jo gaminami narkotikai. Už vieną litrą tokios medžiagos, A. Ž. žadėjo mokėti 50 litų. Tačiau S. L. šio A. Ž. pasiūlymo nepriėmė. Vėliau A. Ž. kartais jam paskambindavo ir sakydavo, kad S. L. jam bus reikalingas, kaip liudytojas suprato, narkotinėms medžiagoms gaminti ir gabenti į užsienį. Maždaug po pusmečio, 2009 m. kovo 20 d., A. Ž. S. L. pasakė, kad pastarasis turi skubiai pasidaryti Rusijos Federacijos vizą, nes iš Rusijos reikės parvežti narkotikams gaminti reikalingas medžiagas. Maždaug po savaitės A. Ž. pasakė S. L., kad į Rusiją vykti nereikės, tačiau kitą dieną reikės vykti su A. K., pravarde „G.“, kuris išmokys gaminti narkotikus. Bevažiuojant gaminti narkotikų buvo pastebėta, kad automobilį seka įtartina mašina ir pasakyta, kad šį kartą niekur nevažiuos. Praėjus maždaug mėnesiui po šios išvykos, 2009 m. gegužės mėn., A. Ž. davė S. L. 1 000 litų ir pasakė, kad kitą dieną, t. y. 2009 m. gegužės 8 d., reikės važiuoti į O. S. L. suprato, kad reikės vairuoti krovininį vilkiką ir vežti narkotikus. Taip pat pasakė, kad reikės nuvykti į degalinę, iš kurios, kaip suprato S. L., turės vykti į O. Atėjus penktadieniui pas S. L. kartu su A. J. atvyko A. Ž. ir pasakė, kad 2009 m. gegužės 10 d. pas S. L. atvyks A. Ž. siųsti žmonės, kurie išmokys S. L. gaminti narkotikus. Jau būnant sodyboje ir gaminant narkotikus, broliai G. ir M. R. S. L. papasakojo, kad dirba nuteistajam A. Ž., kuris per tarpininkus pasiima jų pagamintus narkotikus ir realizuoja S. (t. 6, b. l. 136–138). Apklaustas pirmosios instancijos teisme liudytojas S. L. parodė, jog A. Ž. pažįsta labai seniai. 2009 metų kovo mėnesį pas S. L. į namus buvo atvažiavęs A. Ž., kartu su, kaip vėliau sužinojo, A. J., pravarde „B.“. A. Ž. apžiūrėjo S. L. namo palėpę ir pasakė, kad čia tinkama vieta daryti pirmtaką (prekursorių) BMK, t. y. skystį, kurį jie vadino aliejumi. 2009 m. gegužės mėn. A. Ž. S. L. pasakė, kad jo žmonės nuveš S. L. ir išmokys gaminti narkotikus. Davė 1 000 litų, parodė butelį, sakė, kad tai BMK, kurį reikia virti. Pirmiausia paaiškino, jog jam reikės nuvažiuoti į A., tačiau vėliau pasakė, kad patys atvažiuos jo pasiimti. 2009 m. gegužės mėn., datos tiksliai neatsimena, tačiau tai buvo sekmadienis (patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog tai buvo 2009 m. gegužės 10 d.) pas jį į namus automobiliu atvyko V. P. ir A. S.. Pastarasis juos nuvežė į degalinę, esančią Veiverių g., kur jis kartu su V. P. persėdo į G. R. automobilį. Tada G. R. juos nuvežė į sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), kurioje jų laukė M. R.. Taip pat liudytojas patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pagarsintus parodymus (t. 13, b. l. 49–62). Liudytojas S. L., apklaustas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, pirmą kartą parodė, kad su A. Ž. yra pažįstami nuo vaikystės. 2009 m. kovo mėn. A. Ž. jam pasiūlė užsidirbti, pasakė, kad reikės padėti, reikės pasimokyti gaminti. A. Ž. buvo atvykęs pas S. L. į namus apžiūrėti patalpų, įvertinti, ar jo palėpė tiktų BMK gamybai. Po kurio laiko, savaitgalį, A. Ž. vėl atvažiavo pas jį ir pasakė: ,,pas tave sekmadienį nuo manęs atvažiuos žmogus ir su juo kartu važiuosi pasimokyti gaminti ,,brudą“. Tuo metu S. L. dar nežinojo, kokius konkrečiai narkotikus reikės gaminti, tačiau šis narkotikas buvo vadinamas ,,brudu“. Sekmadienį pas jį atvažiavo A. S. ir V. P.. A. S. pasakė, kad atvažiavo nuo A. Ž.. Nuvažiavo iki degalinės, esančios A., ir ten persėdo į kitą automobilį, kuriuo nuvažiavo į sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), kur buvo gaminami narkotikai. S. L. apeliacinės instancijos teisme parodė, jog viską, kas susiję su narkotikų gamyba, jis padarė A. Ž. nurodymu (t. 19, b. l. 203–218).

Tai, kad nuteistasis A. Ž. organizavo psichotropinės medžiagos metamfetamino gaminimą, patvirtina ne tik liudytojo S. L. parodymai, bet ir byloje esanti techninių priemonių panaudojimo, atliekant operatyvinius veiksmus, protokolų bei jų priedų medžiaga. Antai 2009 m. balandžio 20 d. nuo 10.38 val. vykusio A. Ž. ir M. R. pokalbio metu, A. Ž. nurodo M. R. nuvykti automobiliu „VW Transporter“ pas A. K. į namus ir iš jo paimti bei atsivežti medžiagas, skirtas metamfetamino gamybai.

2009 m. gegužės 6 d. 9.46 val. vykusio A. Ž., M. R. ir A. J. pokalbio metu, M. R. pasako, kad jis į sodybą ruošiasi vykti sekmadienį ir jam reikalingas gyvsidabrio chloridas ir „šlanga“ (žarna). A. Ž. atsako, kad šiuos daiktus turi. A. Ž. prašo A. J., kad šis jam primintų dėl „šlangos“ (žarnos) ir gyvsidabrio. Bylos medžiaga patvirtina, kad specialistas A. Ž. patvirtino, jog metamfetamino gamybai (duomenys neskelbtini), buvo naudojamos „šlangos“ (žarnos). 2009 m. gegužės 7 d. 18.16 val. vykusio A. Ž., G. R. ir A. J. pokalbio metu, A. Ž. nurodo G. R. ir M. R. vykti gaminti metamfetamino. Taigi šių pokalbių turinys, vertinant jį kartu su pirmiau aptartais liudytojo S. L. parodymais ir duomenimis, gautais naudojantis techninėmis priemonėmis įrašant nuteistųjų G. R., M. R., V. P. ir liudytojo S. L. pokalbius sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), jiems gaminant psichotropinę medžiagą metamfetaminą, patvirtina nuteistojo A. Ž. organizacinį vaidmenį darant aptariamą nusikalstamą veiką.

Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, nuteistojo A. Ž. padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį.

Nuteistasis P. K., 2009 m. liepos 7 d. apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2008 m. rudenį A. K. jam pasiūlė užsidirbti pinigų, verdant „klijus“. Už 0,5 litro „klijų“ A. K. P. K. žadėjo sumokėti 50 litų. Maždaug po mėnesio pas P. K. kartu su A. K. atvažiavo ir jo draugas A. S., kurie atsivežė du penkių litrų talpos bakelius druskos rūgšties, apie trisdešimt litrų talpos bakelį su baltos spalvos skysčiu, skleidžiančiu rūgšties kvapą, ir apie keturis kilogramus skysto gyvsidabrio. Tada minėti asmenys paaiškino P. K., kaip virti „klijus“, taip pat davė nešiojamą dujinę viryklę su nedideliu dujiniu balionu. Praėjus maždaug savaitei pas P. K. atvažiavo A. K. ir nurodė išvirti „klijų“. Jam išvykus P. K. savo namo kieme virė „klijus“, po 4–5 valandų virimo, išėjo apie du litrus baltos košės. Paskui P. K. paskambino A. K., pastarasis atvyko ir už išvirtus „klijus“ P. K. sumokėjo 200 litų. Iš viso „klijus“ P. K. A. K. ir A. S. virė apie 5–8 kartus. Nuteistasis P. K. teigia supratęs, kad gamina kažką nelegalaus, nes už „klijus“ A. K. užmokėdavo gana daug pinigų. Paskutinį kartą P. K. A. K. prašymu „klijus“ virė 2009 m. pavasarį. Taip pat parodė, kad prieš kiekvieną „klijų“ virimą P. K. A. K. nurodymu nuvažiuodavo pas jį ir jis jam duodavo „klijams“ virti reikalingo gyvsidabrio. Baltos spalvos skysčio P. K. turėjo nuo to karto, kai A. K. ir A. S. jam davė trisdešimt litrų dydžio bakelį. Taip pat parodė, kad 2008 m. rudenį A. K. nurodymu vyko nupirkti acetono į prie „U.“ bazės esančią parduotuvę (t. 7, b. l. 30–33). Įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje metu P. K. parodė vietas, kur virdavo „klijus“ (gyvsidabrio chloridą), patalpas, kuriose laikė iš A. K. ir A. S. gautas medžiagas, reikalingas „klijams“ gaminti, garažą, į kurį jis su A. S. atvežė ir iškrovė A. K. nurodymu nupirktą acetoną, taip pat parodė namą, esantį (duomenys neskelbtini), kur jis atveždavo A. K. pagamintus „klijus“ ir pasiimdavo iš A. K. gyvsidabrį (t. 7, b. l. 10–14; 35–36). Akistatos su nuteistuoju A. S. metu P. K. taip pat parodė, kad „klijus“ virdavo iš A. K. ir A. S. pateiktų medžiagų ir jų pateiktomis priemonėmis pagal A. K. ir A. S. duotas instrukcijas (t. 7, b. l. 37–38). Apklaustas teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme nuteistasis P. K. parodė, jog A. K. jam pasiūlė užsidirbti pinigų verdant „klijus“. A. S. tuo metu buvo su juo, stovėjo šalia. Pinigų įsigyti medžiagoms duodavo A. K.. Virimo procesas buvo toks: uždėdavo puodą su druskos rūgštimi, gyvsidabriu ant ugnies ir virdavo. Vienu metu išvirdavo litrą „klijų“. Už vieno litro pagaminimą A. K. P. K. duodavo po 50 litų atlygio (t. 14, b. l. 63–71). Matyti, kad priešingai, nei teigia apeliantas, nuteistojo P. K. parodymai, duoti dėl nuteistojo A. K., viso proceso metu išliko nuoseklūs, todėl nėra pagrindo jų vertinti kaip nepatikimų.

Atliekant operatyvinius veiksmus techninių priemonių užfiksuoti P. K. ir A. K. telefoniniai pokalbiai (t. 4, b. l. 35) leidžia daryti išvadą, kad P. K. „klijus“ (gyvsidabrio chloridą) gamino 2009 m. kovo–balandžio mėnesiais, t. y. iki 2009 m. gegužės 10–13 d. metamfetamino gamybos sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini). Jau anksčiau aptarti įrodymai rodo, kad chemines medžiagas, reikalingas metamfetamino gamybai, į sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), nuteistasis M. R. atvežė iš anksto, dar prieš 2009 m. gegužės 10 d. Be to, P. K. parodė, kad įvykio vietoje, (duomenys neskelbtini), darytose nuotraukose užfiksuoti plastikiniai kibirėliai yra tokie patys, kokius jam duodavo A. K. ir į kuriuos jis supildavo pagamintus „klijus“ (gyvsidabrio chloridą).

A. K. bendravimą su A. Ž. dėl psichotropinės medžiagos metamfetamino gamybos patvirtina pirmiau aptarti liudytojo S. L. parodymai, kad 2009 m. kovo mėnesį jis A. Ž. nurodymu važiavo su A. K., pravarde „G.“, mokytis gaminti narkotikų. Nors, kaip minėta, šio įvykio metu jokia nusikalstama veika nebuvo padaryta, tačiau tai, kad S. L. su A. K. ketino gaminti narkotikus būtent A. Ž. nurodymu, leidžia daryti išvadą, kad A. K. bendrininkavo su A. Ž. gaminant psichotropines medžiagas.

Naudojant technines priemones A. Ž. namuose ir sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), užfiksuotų pokalbių turinys taip pat rodo, kad metamfetamino gamybai reikalingas medžiagas pateikė A. K.. Pavyzdžiui, nuo 2009 m. gegužės 6 d. iki 2009 m. gegužės 13 d. vykusių tarpusavio pokalbių metu G. R. pasakė S. L., kad matavimo indą, pagamintą iš specialaus plastiko, kuris yra atsparus rūgščiai, pastarasis turės nusipirkti iš A. K. (t. 5, b. l. 161). Šios byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad psichotropinės medžiagos metamfetamino gamybai reikalingas priemones jos gamintojams teikė būtent nuteistasis A. K..

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta kaip deklaratyvius kitus nuteistojo A. K. apeliacinio skundo argumentus. Jo apeliaciniame skunde nurodomas argumentas, kad byloje nėra duomenų, kad už pagamintas narkotines medžiagas gautą pelną būtų dalijęsi ne tik nuteistasis A. Ž. ir broliai M. bei G. R., bet ir A. K., tik patvirtina byloje pirmiau aptartą „bendros“ kasos nebuvimo faktą. Tačiau jokiu būdu nepaneigia fakto, kad už pateiktas chemines medžiagas ir kitus reikalingus daiktus su A. K. galėjo būti atsiskaitoma atskirai, dar prieš realizuojant pagamintas psichotropines medžiagas.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų, įrodymus vertino ne atskirai, o jų visumą, todėl padarė išvadą, kad 2009 m. gegužės 10–13 d. sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), pagaminant 59,593 kg psichotropinės medžiagos metamfetamino, buvo naudojamos A. K. pateiktos cheminės medžiagos, t. y. A. K. pateiktas P. K. pagamintas gyvsidabrio chloridas bei A. K. ir A. Ž. pateiktos medžiagos – metilamino hidrochloridas, aliuminio folija, natrio šarmas, denatūruotas etilo alkoholis, acetonas, sieros rūgštis. A. K. šias medžiagas asmenims, tiesiogiai gaminusiems psichotropinę medžiagą metamfetaminą, pateikė suvokdamas, kokiam tikslui šios medžiagos bus naudojamos, ir norėjo taip veikti. Dėl pagaminto psichotropinės medžiagos kiekio A. K. tyčia buvo neapibrėžta, t. y. jį tenkino bet koks pagamintas medžiagos kiekis, todėl A. K. veika teisingai kvalifikuota pagal padarinius, įvertinus, pagamintos psichotropinės medžiagos metamfetamino kiekį naudojant A. K. pateiktas medžiagas. BK 24 straipsnio 6 dalies prasme A. K. veika pasireiškė priemonių, kuriomis naudojantis buvo padaryta nusikalstama veika, teikimu. Todėl A. K. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį.

Apeliantai A. S. ir A. S., apeliaciniuose skunduose nesutikdami su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu dėl jų nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms – apeliantai nesutinka su dėl šios dalies padarytomis pirmosios instancijos teismo išvadomis ir teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl A. S. ir A. S. nuteisimo nepagrįsta.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus bei atlikusi įrodymų tyrimą, sutinka su šiais apeliacinių skundų argumentais ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, neteisingai vertino jų visumą, tarpusavio sąsajas, nuosprendyje padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybių. Skundžiamo Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nuosprendžio dalis dėl A. S. ir A. S. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 260 straipsnio 3 dalį naikinama ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis BPK 329 straipsnio 2 punkto pagrindu, nes remiantis faktiniais bylos duomenimis visiškai įrodyta, jog A. S. ir A. S. nepadarė ne tik jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 249 straipsnio 1 dalyje, kurios padarymo aplinkybės aptartos pirmiau, bet ir nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, t. y. baudžiamajame įstatyme nurodytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, apibūdinančių pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visumą. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodyti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja, išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, jas vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-510/2012, Nr. 2K-315/2012, Nr. 2K-205/2012, Nr. 2K-177/2009). Kita vertus, kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik pagal paties kaltininko parodymus ir aiškinimus, bet ir kartu tiriant, įvertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant ir panašiai. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-411/2004, Nr. 2K-43/2006). Be to, bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Tam tikrų duomenų teismas gali nepripažinti įrodymu tik nustatęs, kad tie duomenys buvo gauti nesilaikant BPK 20 straipsnyje nustatytų leistinumo reikalavimų arba jie nereikšmingi bylai, nes neįrodo ar nepaneigia nė vienos iš byloje įrodinėtinų aplinkybių, t. y. duomenys neatitinka sąsajumo reikalavimo (kasacinė byla Nr. 2K-32/2010).

A. S. apeliaciniame skunde teigia, kad įvertinus liudytojo S. L. ir nuteistojo P. K. duotus parodymus galima daryti išvadą, kad A. S. neprisidėjo prie jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo. Medžiagos, reikalingos psichotropinei medžiagai – metamfetaminui – gaminti, vadovaujantis pirmiau minėto liudytojo parodymais, buvo pateiktos nuteistojo A. K., o užsidirbti verdant „klijus“ nuteistajam P. K. pasiūlė būtent nuteistasis A. K., kuris su juo už pagamintą medžiagą ir atsiskaitydavo, o ne A. S., kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, kurie neginčijamai patvirtintų A. S. kaltę įvykdžius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, dėl kurios jis pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu yra nuteistas.

Bylos medžiaga patvirtina, kad A. S. nagrinėjamoje byloje buvo apklaustas ne kartą: tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose jo parodymai dėl nedalyvavimo padedant gaminti psichotropinę medžiagą metamfetaminą buvo vienodi. Antai 2010 m. liepos 10 d. ikiteisminio tyrimo metu prokuroro apklaustas A. S. parodė, kad pažįsta A. K., A. Ž., M. R., G. R., P. K. ir A. S.. Taip pat parodė, kad nežino, kuo vertėsi A. K., pastaruoju metu važinėjo į (duomenys neskelbtini) pirkti žuvyčių. P. K. buvo A. S. draugas, su kuriuo susipažino (duomenys neskelbtini), būdamas pas senelius. Nors su P. K. santykiai yra draugiški ir bendravo šeimomis, jam jokių nurodymų virti kokias nors medžiagas nedavė, taip pat jam nepateikė jokių cheminių medžiagų ar indų, skirtų cheminėms medžiagoms gaminti (t. 8, b. l. 157–159). 2011 m. kovo 14 d. vykusio teisiamojo teismo posėdžio metu A. S. parodė, kad nedalyvavo jokiose nusikalstamose veikose, susijusiose su narkotikų gamyba. Patvirtino, kad sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), nesilankė, negamino nei BMK, nei metamfetamino, o tuo labiau nemokė kitų gaminti, jokio nusikalstamo susivienijimo veikloje nedalyvavo. Paaiškino, kad su nuteistuoju A. K. palaiko draugiškus santykius, tačiau jokio nusikalstamo susivienijimo veikloje su juo nedalyvavo, iš jo nurodymų negavo (t. 14, b. l. 63–71). Matyti, kad A. S. nuo pat pirmos apklausos vienodai ir kategoriškai teigė, kad nedalyvavo vykdant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad liudytojo S. L. parodymai patvirtina A. S. kaltę dėl nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 24 straipsnio 6 dalyje ir BK 260 straipsnio 3 dalyje. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu apklaustas tiek kaip įtariamasis, tiek kaip liudytojas S. L. neparodė, jog rengiantis psichotropinės medžiagos metamfetamino gamybai ar jį gaminant būtų dalyvavęs ir nuteistasis A. S.. Nors 2010 m. kovo 30 d. vykusios liudytojo apklausos metu S. L. parodė, kad 2009 m. kovo 27 d. vykstant gaminti narkotikų kartu su juo, A. K. ir A. J. dar vyko ir ketvirtas asmuo, tačiau jo nepažino ir neįvardijo (t. 6, b. l. 136–138). Dėl to vienareikšmiškai teigti, kad šis asmuo buvo A. S., nėra pagrindo. Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu liudytojas S. L. taip pat nenurodė, kad 2009 m. kovo 27 d. važiuojant gaminti narkotinių medžiagų į K. kaimą būtų dalyvavęs A. S.. Taip pat nuteistasis nenurodė ir kitų aplinkybių, kurios būtų susijusios su A. S. (t. 13, b. l. 49–62). Tik bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme pirmą kartą, t. y. po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, apklaustas liudytojas S. L. parodė, kad 2009 m. kovo mėn. vykstant gaminti narkotinių medžiagų į K. kaimą, kartu su juo vyko ir A. S. (t. 19, b. l. 2013–2013). Vadinasi, tokie pakeisti liudytojo S. L. parodymai negali būti laikomi patikimais ir kategoriškai patvirtinančiais A. S. kaltę. Tuo labiau kad 2009 m. kovo 27 d. planuota įvykdyti nusikalstama veika net nebuvo padaryta.

Kitas įrodymų šaltinis, kuriuo vadovavosi pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl A. S., buvo nuteistojo P. K. parodymai. Baudžiamojoje byloje esantys ir pirmiau aptarti nuteistojo P. K. parodymai taip pat neleidžia daryti neabejotinos išvados, kad nuteistasis A. S. padėjo gaminant psichotropinę medžiagą – metamfetaminą. Tiek 2009 m. liepos 7 d. apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme, priešingai, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, nuteistasis P. K. parodė, jog ne A. S., o nuteistasis A. K. jam pasiūlė užsidirbti pinigų verdant „klijus“. Nors A. S. tuo metu buvo su juo, tačiau pinigų medžiagoms įsigyti duodavo būtent A. K.. Taip pat šis asmuo atsiskaitydavo su P. K. už pagamintą produkciją, t. y. mokėjo jam po 50 litų už vieną litrą pagamintos masės (t. 7, b. l. 30–33; t. 14, b. l. 63–71).

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. S. kaltu dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 24 straipsnio 6 dalyje ir BK 260 straipsnio 3 dalyje, taip pat rėmėsi techninių priemonių atliekant operatyvinius veiksmus metu užfiksuotais P. K. ir A. S. telefoniniais pokalbiais. Tačiau šie pokalbiai, apeliacinės instancijos teismo nuomone, net ir vertinant juos kartu su kitais įrodymais, t. y. pirmiau aptartų asmenų parodymais, neleidžia daryti vienareikšmės išvados dėl A. S. kaltės. Antai 2008 m. spalio 31 d. 16.45 val. užfiksuotas A. S. ir P. K. pokalbis, kurio metu A. S. sako: „(keiksmažodis) uogienę verdu ir neatsimenu, kiek ten druskos reikia.“ P. K.: „į kur? a-a, a kokios?“ A. S.: „tos pačios.“ P. K.: „man atrodo, tiek pačios uogienės, tiek ir druskos man atrodo.“ A. S. sako: „labai žinok tu, kažkur įlindęs.“ P. K.: „ne ne, namuose aš.“ A. S.: „ar ten kaitru.“ P. K.: „ko kiek?“ A. S.: „kiek to ane?“ P. K.: „kiek to, man atrodo.“ A. S.: „supratau.“ P. K.: „nu tipo geltonos tos spalvos.“ A. S.: „jo jo jo, taip taip. Aišku.“ <...> „Palauk, a po aštuonis ane?“ P. K.: „nu tai jo, atrodo devynis net galima buvo.“ A. S.: „gerai tvarkoj, viską supratau“ (t. 4, b. l. 22–24). 2009 m. vasario 11 d. 14.13 val. užfiksuotas telefoninis P. K. ir A. S. pokalbis, kurio metu A. S. sako: „ką, dirbi, ne?“ P. K. atsako: „aha.“ A. S.: „nu ir kaip? Šalta juk, (keiksmažodis).“ P. K.: „šalta, (keiksmažodis), ką padarysi.“ A. S.: „ai reikėjo garažo raktą, galvojau, žinai“ (t. 4, b. l. 32). 2009 m. vasario 22 d., 11.36 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu P. K. sako: „aš išvarau, tai nebūsiu „tai cherovai.“ A. S.: „tai ilgam?“ P. K.: „nu pats žinai, dirbti.“ A. S.: „tai suprantu, bet prilėkt galėsi ar kaip?“ P. K.: „nu, o kada tu maždaug planuoji čia užvažiuot kavos?“ A. S. sako: „nežinau“ (t. 4, b. l. 33). Šie pokalbiai nėra pakankamai informatyvūs ir reikšmingi, kad būtų galima prieiti prie neginčijamos išvados, jog A. S. juose moko, konsultuoja P. K. gaminti BMK, t. y. prisideda prie BMK gamybos.

A. S. apeliaciniame skunde teigia, kad įvertinus liudytojo S. L. duotus parodymus galima daryti išvadą, kad A. S. neprisidėjo prie jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo. Visi veiksmai, gaminant psichotropinę medžiagą metamfetaminą, buvo padaryti nedalyvaujant A. S., o remtis vien protokolais apie techninių priemonių panaudojimą atliekant operatyvinius veiksmus ir prie jų pridėtomis pokalbių suvestinėmis bei laikmenomis, sekimo protokolais, taip pat B. J., A. U. ir D. G. parodymais remtis negalima, nes jų turinys yra subjektyvus.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, kurie neginčijamai patvirtintų A. S. kaltę įvykdžius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, dėl kurių jis pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu yra nuteistas.

Bylos medžiaga patvirtina, kad A. S. nagrinėjamoje byloje buvo apklaustas ne kartą: tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose jo parodymai dėl nedalyvavimo psichotropinės medžiagos metamfetamino gamyboje buvo nuoseklūs. Antai 2010 m. balandžio 27 d. ikiteisminio tyrimo metu tyrėjo apklaustas A. S. parodė, kad nėra niekaip susijęs su (duomenys neskelbtini) pagamintų ir rastų psichotropinių medžiagų gamyba, nedalyvavo jokio nusikalstamo susivienijimo veikloje ir A. Ž. niekada neteikė psichotropinių medžiagų pirmtako (prekursoriaus) BMK. 2009 m. gegužės 10 d. pas jį atvažiavo V. P. kartu su sutuoktine I. P.. Atvažiavę papasakojo, kad I. P. ketina vykti į V. pas savo tetą, o V. P. susiruošė su draugais į žvejybą ir jį reikia nuvežti į degalinę, esančią A.. Kadangi I. P. jau norėjo važiuoti į V., o V. P. atvykti prie degalinės reikėjo vėliau, A. S. pasisiūlė jį pavežti. V. P. prašymu pirmiausia A. S. užsuko į Š. ir paėmė V. P. draugą S. L., kuris taip pat turėjo važiuoti žvejoti. Paskui juos abu artimiausiu keliu A. S. nuvežė į degalinę, esančią Š., šalia prekybos centro „Maxima“. Nuvažiavus į degalinę, joje jau laukė G. R., su kuriuo V. P. ir S. L. išvyko žvejoti (t. 10, b. l. 126). 2011 m. kovo 14 d. vykusio teisiamojo teismo posėdžio metu A. S. taip pat parodė, kad nedalyvavo jokiose nusikalstamose veikose, susijusiose su narkotikų gamyba. Paaiškino, kad kaltinime nurodytą dieną pas jį kartu su sutuoktine atvyko V. P.. V. P. sutuoktinė I. P. išvyko į V., todėl A. S. pasisiūlė nuvežti V. P. į degalinę, nes pastarasis buvo su draugais susitaręs vykti žvejoti. Pirmiausia su juo nuvyko į Š., kur paėmė V. P. draugą, kuris turėjo meškerių, o vėliau juos nuvežė į degalinę, esančią A. (t. 14, b. l. 63–71). Apklaustas apeliacinės instancijos teisme A. S. parodė, kad kaltinime nurodytą dieną nuvežė V. P. pas S. L., o paskui juos abu nuvežė į degalinę A., kurioje laukė G. R.. Degalinėje A. S. perkrovė į G. R. automobilį botus ir meškeres ir išvažiavo. Prieš tai jokių nurodymų S. L. nedavė (t. 19, b. l. 203–213). Taigi bylos duomenys patvirtina, kad A. S. nuo pat pirmos apklausos vienodai ir kategoriškai teigė, kad nei rengiantis psichotropinių medžiagų gamybai, nei vykdant šį nusikaltimą nedalyvavo.

Teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, kad liudytojo S. L. parodymai paneigia A. S. parodymus dėl jo nekaltumo, vertina kaip prieštaraujančius bylos medžiagai. 2009 m. gegužės 27 d. ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjo kaip įtariamasis apklaustas S. L. parodė, kad 2009 m. gegužės 10 d. pas jį atvažiavo A. S. kartu su dar vienu vyru, kuris, kaip vėliau sužinojo S. L., buvo V. P.. Šie vyrai prisistatė, pasakė, kad yra „nuo A.“ ir kad atvažiuos jo paimti tą pačią dieną 11 val. Jiems atvažiavus, „Sabas“ S. L. nurodė pasiimti botus, taip pat liepė išjungti ir palikti namie mobilųjį telefoną ir automobilio signalizacijos pultelį. Paskui „Sabas“ nuvežė juos į A. esančią degalinę, kur jų automobilyje VW „Passat“ laukė G. R.. Nuvažiavus į degalinę, kažkuris iš vyrų liepė persėsti į G. R. automobilį, kuriuo ir nuvežė juos į (duomenys neskelbtini), esančią sodybą. „Sabas“ liko K.(t. 6, b. l. 128–131). 2010 m. kovo 30 d. ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas liudytojas S. L. taip pat parodė, kad narkotikų gamybos proceso metu suprato, kad G. R. ir M. R. nuolat gamina metamfetaminą, o V. P. buvo A. S. siųstas žmogus, kad išmoktų gaminti metamfetaminą ir kartu su S. L. jį gamintų (t. 6, b. l. 136–138). Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu liudytojas S. L. parodė, kad 2009 m. gegužės mėn. A. Ž. jam pasakė, jog jo žmonės S. L. nuveš ir išmokys gaminti narkotikus. Davė 1 000 litų, parodė butelį ir pasakė, jog tai BMK, kurį reikia virti. Paaiškino, jog jam reikės nuvažiuoti į A., tačiau vėliau pasakė, jog patys atvažiuos jo pasiimti. 2009 m. gegužės 10 d. pas jį į namus automobiliu atvyko V. P. ir vyriškis, pravarde „S.“, kaip vėliau sužinojo – A. S., kuris juos nuvežė į (duomenys neskelbtini) esančią degalinę, kur S. L. ir V. P. persėdo į ten laukusio G. R. automobilį. Tada G. R. juos nuvežė į (duomenys neskelbtini), esančią sodybą, kurioje jų laukė M. R.. Taip pat S. L. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 13, b. l. 49–62). Apklaustas apeliacinės instancijos teisme bylą nagrinėjant pirmą kartą, liudytojas S. L. parodė, kad 2009 m. gegužės 10 d. pas jį atvykusius V. P. ir A. S. jis matė pirmą kartą. A. S. juos nuvežė į degalinę, esančią A., kurioje jie persėdo į kitą automobilį (t. 19, b. l. 203–213). Apklaustas apeliacinės instancijos teisme bylą nagrinėjant iš naujo liudytojas S. L. parodė, kad kai susitiko su A. S. (duomenys neskelbtini), jis į (duomenys neskelbtini) kaimą nevažiavo. Taip pat parodė, kad kelionės metu iki degalinės A. tarp A. S. ir V. P. nevyko joks pokalbis apie kokią nors nusikalstamą veiką. Paaiškino, kad nežino, kodėl apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu paminėjo, kad narkotikų gamybos proceso metu buvo susidaręs nuomonę, jog V. P. yra atsiųstas mokytis gaminti narkotikų būtent A. S. ir pastarasis yra susijęs su narkotikų gamyba. Parodė, jog galbūt jam taip atrodė, tačiau neprisimena, dėl kokių priežasčių būtent apie tokį nusikalstamoje veikoje dalyvaujančių asmenų ratą jis galvojo.

Siekiant išsiaiškinti liudytojo S. L. proceso metu duotų parodymų patikimumą, apeliacinės instancijos teisme bylą nagrinėjant iš naujo taip pat buvo apklaustas nuteistasis M. R.. Nuteistasis M. R. parodė, kad sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), kalbėjo su liudytoju S. L. ir pastarasis domėjosi, kuo jie užsiima. M. R. atsakė S. L., kad A. Ž. kartu su A. S. turi įmonę ir jie abu yra šios įmonės dalininkai. Jiems priklausančioje įmonėje taip pat dirba ir V. P.. Anot nuteistojo M. R., pokalbio metu S. L. susidarė įspūdį, kad minėti asmenys dalyvauja kažkokioje nusikalstamoje veikloje, tačiau jis kalbėjo tik apie bendrą A. Ž. ir A. S. įmonę.

Taigi S. L. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kurie, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, patvirtina A. S. kaltę, teisėjų kolegija nelaiko patikimu įrodymų šaltiniu, nes jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai dėl aptariamo asmens dalyvavimo gaminant narkotines medžiagas yra paneigti apeliacinės instancijos teisme apklausto nuteistojo M. R.. M. R. parodymai, duoti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, parodo, kad M. R. ir S. L. aptariamą situaciją įvertino skirtingai – M. R. kalbėjo apie legalios A. Ž. ir A. S. įmonės veiklą, o S. L. – apie nelegalią veiklą, kuria galbūt užsiima A. Ž. ir A. S.. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad iš tikrųjų, A. Ž. ir A. S. priklausė įmonė UAB „ (duomenys neskelbtini)“. Todėl liudytojo S. L. parodymai niekaip nepatvirtina A. S. kaltės pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 260 straipsnio 3 dalį, nes jie neįrodo ir nepaneigia nė vienos iš byloje įrodinėtinų aplinkybių, t. y. S. L. parodymai neatitinka sąsajumo reikalavimo. Kitokios išvados neleidžia daryti ir aplinkybė, kad, kaip nurodė pats S. L., A. S. 2009 m. gegužės 10 d. jis matė pirmą kartą, nors byloje nustatyta, kad iki aptariamo įvykio jau buvo bandymų gaminti narkotines medžiagas ir anksčiau.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. S. kaltu dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, taip pat rėmėsi pokalbiais, įrašytais atliekant operatyvinius veiksmus A. Ž. namuose (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad, atsižvelgiant į pirmiau nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, šiuos pokalbius galima traktuoti kaip nusikalstamą veiką įrodančius duomenis tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai.

Nors protokole apie techninių priemonių panaudojimą atliekant operatyvinius veiksmus, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas pripažindamas A. S. kaltę, 2009 m. gegužės 8 d. pokalbis, priskirtas A. Ž. ir A. S., įvertintas vienareikšmiškai, t. y. kad pokalbio metu A. Ž. duoda konkrečius nurodymus A. S., aptaria gamybos procesą, į kurį išvyksta broliai R., sako, kad M. R. į laboratoriją važiuos su A. S. žmogumi (V. P.), taip pat kad važiuos pas „S“, t. y. G. R., su kuriuo suderins išvykimo detales (t. 5, b. l. 82), tačiau toks pokalbio vertinimas neatitinka vėliau objektyviai nustatytų faktinių aplinkybių, t. y. kad V. P. į (duomenys neskelbtini) kaimą, (duomenys neskelbtini), važiavo ne su M. R., o su G. R.. Taip pat pokalbio metu kalbama apie pinigus, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų pokalbyje minimus pinigus susieti su 2009 m. gegužės 10–13 d. psichotropinių medžiagų gaminimu (duomenys neskelbtini). Tuo labiau, kad baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad visuose įrašytuose pokalbiuose asmuo, įvardytas kaip A. S., kalba labai mažai. 2009 m. gegužės 8 d. pokalbio, priskirto A. Ž. ir A. S., įraše, kurį pirmosios instancijos teismas traktavo kaip A. Ž. su A. S. aptarimą dėl M. R., G. R., V. P., S. L. išvykimo į (duomenys neskelbtini) kaimą, nėra kalbama nei apie (duomenys neskelbtini) kaimą, nei apie kitą psichotropinių medžiagų gaminimo vietą, neminimi nei S. L., nei V. P.. A. Ž. galimai kalba apie M. R. („M.“) ir G. R. („S.“). Pokalbis nėra informatyvus, todėl negalima prieiti prie neginčijamos išvados, jog A. Ž. kalba su A. S. būtent apie psichotropinių medžiagų gamybą (duomenys neskelbtini), ir apie tai, kad A. S. išsiųs V. P. gaminti psichotropinių medžiagų, o tuo labiau pats nuveš V. P. ir S. L. gaminti psichotropinių medžiagų (t. 5, b. l. 132–133; t. 20, b. l. 211–216).

Kitas pokalbis, kuriuo grindžiamas A. S. padėjimas gaminti ir laikyti psichotropinę medžiagą metamfetaminą 2009 m. gegužės 10–13 d. (duomenys neskelbtini), įvyko tarp A. S. ir A. Ž. 2009 m. kovo 25 d. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šio pokalbio metu A. Ž. ir A. S. organizuos A. S. žmonių mokymą gaminti metamfetaminą ir už tai neims iš jo pinigų. Išanalizavus šio pokalbio turinį matyti, kad A. Ž. kalba galimai apie psichotropinės medžiagos metamfetamino gamybą, išmokymą gaminti šią medžiagą, šiame pokalbyje dalyvauja ir A. S.. Tačiau pokalbio metu nėra kalbama apie bendrą A. Ž. ir A. S. veiką gaminant psichotropines medžiagas ar apie A. S. padėjimą A. Ž. gaminti psichotropinę medžiagą (duomenys neskelbtini). Priešingai, A. Ž. kalba, kad nenori veikti kartu su A. S.. 2009 m. kovo 25 d. vykusio A. Ž. ir A. S. pokalbio metu nuteistasis A. Ž. sako A. S.: „<...> duok tu savo žmones, geriausia bus, G. apmokins juos. Tu daryk atskirai vienas, be manęs išvis. <...> man dar geriau būtų. Duok man tą ar kažką, mokinasi ir tu daryk (keiksmažodis). Taip ar taip man tas reikalingas. Pradžiai dabar vienas. <...> Tu pasidarysi savo ir turėsi, Audriau. Tu, aš padėsiu tau, tu padėsi man ir kažkaip“ (t. 5, b. l. 111–114). Taigi nėra pagrindo sieti šio pokalbio su metamfetamino gamyba 2009 m. gegužės 10–13 d. (duomenys neskelbtini), nes asmuo, pravarde „G.“, t. y. A. K., ten nurodytomis dienomis metamfetamino negamino ir nieko nemokė to daryti.

Slaptos garso kontrolės panaudojant technines priemones metu nuo 2009 m. gegužės 6 d. iki 2009 m. gegužės 13 d. (duomenys neskelbtini) įrašyti psichotropinę medžiagą gaminusių M. R., G. R., V. P. ir S. L. pokalbiai. Šių pokalbių turinys taip pat nepatvirtina pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad A. S. padėjo gaminti ar laikyti metamfetaminą. Priešingai, M. R. pokalbio metu sako, kad pelną už metamfetamino gaminimą padalys į tris dalis – vieną A. Ž., o kitas dvi broliams M. R. ir G. R. (t. 5, b. l. 136–200, t. 6, b. l. 1–22).

Taigi aptartų įrodymų visuma neleidžia daryti neginčijamos išvados, kad A. S. susitarė su A. Ž., kad pastarasis organizuos V. P. mokymus gaminti metamfetaminą, taip pat kad 2009 m. gegužės 10 d. A. S., veždamas V. P. ir S. L., žinojo, kad šie vyksta gaminti metamfetamino. Susitarimas, kad koks nors asmuo bus išmokytas gaminti psichotropines medžiagas, negali būti laikomas ketinimu ateityje daryti nusikaltimą, o tuo labiau nusikalstamos veikos darymu.

Taip pat pažymėtina, kad, vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, no. judgment of 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgement of 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgement of 31 March 2009). Taigi visas kompleksas įvairių teisės šakų normų draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra neginčytinai ir nustatyta tvarka įrodyti.

Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas netinkamai įvertino bylos medžiagą ir dėl to visiškai nepagrįstai nesirėmė baudžiamojoje teisėje ypač svarbiu in dubio pro reo principu, reiškiančiu, kad, jeigu abejonės egzistuoja, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai, dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad neįrodyta, jog A. S. ir A. S. padarė jam prokuroro inkriminuotas nusikalstamas veikas, pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, A. S. ir A. S. išteisinami pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Dėl A. Ž., A. J. ir R. G. neteisėto disponavimo pirmos kategorijos psichotropinių medžiagų pirmtaku (prekursoriumi) 2008 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)

A. Ž., A. J. ir R. G. nuteisti už tai, kad A. Ž., būdamas nusikalstamo susivienijimo vadovas, 2008 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais, tiksliau ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nenustatytu laiku, K. mieste organizavo neteisėtą psichotropinės medžiagos gamybai būtino pirmos kategorijos psichotropinių medžiagų pirmtako (prekursoriaus) – 1-fenil-2-propanono – gamybą, nurodydamas nusikalstamo susivienijimo nariui A. J. ir nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiam R. G. šią medžiagą pagaminti. Vykdydami šį nurodymą, A. J. ir R. G., veikdami bendrai UAB „ (duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), 2008 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais, per 5–7 kartus neteisėtai pagamino ir laikė apie 600 litrų pirmtako (prekursoriaus) BMK (tikslesnis gaminimų skaičius ir pagamintas pirmtako (prekursoriaus) kiekis ikiteisminio tyrimo ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme metu nenustatytas). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad jie veikė tiesiogine tyčia, t. y. darydami veiką, suvokė jos pavojingumą ir norėjo taip veikti.

Teisėjų kolegija nustatė, kad A. Ž., veikdamas kaip organizatorius, o A. J. ir R. G. – kaip vykdytojai, neteisėtai gamino ir laikė pirmos kategorijos psichotropinių medžiagų pirmtakus (prekursorius), o būtent:

A. Ž. 2008 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, K. mieste organizavo neteisėtą psichotropinės medžiagos gamybai būtino pirmos kategorijos psichotropinių medžiagų pirmtako (prekursoriaus) – 1-fenilpropan-2-ono – gamybą, nurodydamas A. J. ir R. G. šią medžiagą pagaminti. Vykdydami šį nurodymą, A. J. ir R. G. UAB „ (duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), minėtu laikotarpiu per 5–7 kartus neteisėtai pagamino ir laikė apie 600 litrų pirmtako (prekursoriaus) BMK (tikslesnis gaminimų skaičius ir pagamintas medžiagos kiekis nenustatytas).

Išteisinus A. Ž. pagal BK 249 straipsnio 3 dalį, o A. J. pagal BK 249 straipsnio 1 dalį, šalintina nuoroda, kad minėtą nusikalstamą veiką jie padarė, būdami nusikalstamo susivienijimo nariais.

Nuteistasis A. Ž. savo apeliaciniame skunde neigia prisidėjęs prie šios veikos darymo, nuteistasis A. J. neneigia savo kaltės ir jos kvalifikavimo, tačiau prašo skirti jam švelnesnę bausmę, o nuteistasis R. G. apeliacinio skundo nėra padavęs.

Nuteistasis A. Ž. nepripažįsta, kad organizavo pirmtako (prekursoriaus) BMK gamybą, tvirtina, kad tik leido A. J. naudoti UAB „ (duomenys neskelbtini)“ nenaudojamas patalpas, nes šis norėjo kažką pasigaminti, taip pat nurodė, jog dėl naudojimosi jomis tartųsi su R. G.. Tačiau minėtiems asmenims jokių nurodymų gaminti BMK nedavė ir gamybos procese nedalyvavo.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apelianto A. Ž. iškeltą versiją dėl jo nedalyvavimo organizuojant pirmtako (prekursoriaus) BMK gamybą paneigia nuteistojo R. G. parodymai. Antai nuteistasis R. G., apklaustas 2011 m. kovo 14 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad 2008 m. liepos mėn. A. Ž. jam pasiūlė užsidirbti, t. y. vietoje, kurioje dirba, UAB „ (duomenys neskelbtini)“ patalpose, gaminti BMK. R. G. sutikus su tokiu pasiūlymu, į jo išsinuomotas patalpas, esančias UAB „ (duomenys neskelbtini)“, A. J., pravarde „B.“, atvežė maišus, kibirus ir R. G. kartu su A. J. pradėjo gaminti BMK. Procesas nebuvo sudėtingas, iš pradžių dedama viena medžiaga, kuri išmaišoma, paskui dedama kita medžiaga. Gamino apie 6–7 kartus. Visas medžiagas atsiveždavo ir išsiveždavo A. J.. Būtent A. J. R. G. mokėdavo ir už darbą. Už sunaudotą elektrą jam sumokėdavo ir A. Ž.. Vieną kartą A. Ž. jam yra sumokėjęs ir už BMK gamybą (t. 14, b. l. 63–71). Šie nuteistojo R. G. parodymai, priešingai, nei nurodo apeliantas, niekaip nepatvirtina fakto, kad A. Ž. nieko nebuvo žinoma apie pirmtako (prekursoriaus) BMK gaminimą UAB „ (duomenys neskelbtini)“ patalpose, nes jis pats ne tik dirbo šioje įmonėje, bet ir buvo sumokėjęs R. G. už BMK gamybą. Todėl teisėjų kolegija tokius apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip deklaratyvius ir nepagrįstus.

Nors nuteistasis A. J. neneigė padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tik neigė nuteistojo A. Ž. dalyvavimą darant šį nusikaltimą, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokiais nuteistojo A. J. parodymais vadovavosi tik tiek, kiek jie atitiko kitus byloje esančius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus protokolus, pokalbių suvestines, išklausė telefoninių pokalbių įrašus. Byloje ištirtų pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytų ir aptartų įrodymų visuma patvirtina, kad pagamintą BMK A. J. perduodavo būtent nuteistajam A. Ž., o ne A. J. parodymuose nurodytam nenustatytam asmeniui Renatui. Antai 2008 m. liepos 31 d. 19 val. 07 min. vykusio A. J. ir A. Ž. pokalbio metu A. Ž. klausia A. J., kiek litrų BMK turės perduoti. A. J. atsako, jog dar nesuskaičiavęs, nurodo gautą kiekį, įvardydamas jį skaičiais, tačiau A. Ž. piktinasi per mažu kiekiu, todėl nuteistieji susitaria, kad A. J. atvažiuos pas jį pakalbėti. Taigi šie pirmosios instancijos teismo ištirti įrodymai sutampa su nuteistojo R. G. parodymais ir leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad A. Ž. nurodė A. J. ir R. G. gaminti pirmtaką (prekursorių) BMK, nurodė vietą, kurioje A. J. ir R. G. turėjo daryti nusikalstamą veiką, t. y. UAB „ (duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kontroliavo pagaminto BMK kiekį, vieną kartą pats sumokėjo R. G. už pagamintą BMK. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl A. Ž., A. J. ir R. G. neteisėto disponavimo pirmos kategorijos psichotropinių medžiagų pirmtaku (prekursoriumi) 2008 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), atitinka faktines bylos aplinkybes, nuteistojo A. Ž. veika šioje nuosprendžio dalyje teisingai kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 266 straipsnio 1 dalį, o nuteistųjų A. J. ir R. G. – pagal BK 266 straipsnio 1 dalį.

Dėl A. K. ir A. Ž. neteisėto disponavimo pirmos kategorijos psichotropinių medžiagų pirmtaku (prekursoriumi) BMK iki 2008 m. lapkričio 4 d. garaže, esančiame (duomenys neskelbtini)

A. Ž. ir A. K. nuteisti už tai, kad A. Ž., būdamas nusikalstamo susivienijimo vadovas, ir A. K., būdamas nusikalstamo susivienijimo narys, veikdami bendrai iki 2008 m. lapkričio 4 d. jų bendrai naudojamame garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), netesėtai laikė apie 20 litrų (tikslesnis kiekis ikiteisminio tyrimo ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme metu nenustatytas, tačiau jo buvo ne mažiau kaip 22 mililitrų) gelsvos spalvos skysčio, kurio sudėtyje buvo pirmos kategorijos psichotropinės medžiagos pirmtako (prekursoriaus) – 1-fenil-2-propanono (BMK).

Apeliaciniuose skunduose nuteistieji A. K. ir A. Ž. neigia padarę šią nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegija nustatė, kad A. K. iki 2008 m. lapkričio 4 d. bendrai su A. Ž. naudojamame garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė apie 20 litrų (tikslesnis kiekis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas) gelsvos spalvos skysčio, kurio sudėtyje yra pirmos kategorijos psichotropinės medžiagos pirmtako (prekursoriaus) BMK.

Išteisinus A. K. pagal BK 249 straipsnio 1 dalį, šalintina nuoroda, kad minėtą nusikalstamą veiką jis padarė, būdamas nusikalstamo susivienijimo nariu ir konstatuotina, kad neįrodyta, jog A. Ž. dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

A. K. nurodė, kad garažas, esantis (duomenys neskelbtini), priklauso jam, todėl jis ten lankydavosi, tačiau raktus nuo garažo durų turėjo ne tik jis, bet ir nuteistasis M. R., nes šiame garaže pastarasis laikė statybines medžiagas. Apie garaže buvusį psichotropinių medžiagų pirmtaką (prekursorių) BMK A. K. nieko paaiškinti negali, nes jis jam nepriklauso. A. Ž. parodė, jog garažu, esančiu (duomenys neskelbtini), nesinaudojo, kam jis priklauso ir kas jame buvo laikoma, pasakyti negali, nieko bendra su tuo garažu neturi. A. Ž. teigimu, užfiksuotuose telefoniniuose pokalbiuose kalbama apie garažą, esantį (duomenys neskelbtini), kurį prieš 6 metus pardavė A. K. ir nuo kurio durų raktai buvo autobusiuke.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. K. ir A. Ž. kaltais pagal BK 266 straipsnio 1 dalį dėl neteisėto disponavimo pirmos kategorijos psichotropinių medžiagų pirmtaku (prekursoriumi) BMK iki 2008 m. lapkričio 4 d. garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), vadovavosi operatyvinių veiksmų (slapto patekimo į patalpas, jų apžiūros ir pavyzdžių paėmimo neskelbiant apie jų paėmimą) atlikimo protokolu, kuriame nurodyta, kad 2008 m. lapkričio 4 d. buvo slapta patekta į A. K. ir F. K. priklausantį garažą, esantį (duomenys neskelbtini), šis garažas apžiūrėtas, apžiūros metu fiksuoti garaže esantys trys plastikiniai bakai, kurių vienas (apie 30 l talpos) yra 2/3 (apie 20 l) pripildytas gelsvos spalvos skysčio, paimtas šio skysčio mėginys (t. 5, b. l. 59–60); specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad geltonos spalvos skystis, paimtas 2008 m. lapkričio 4 d. operatyvinių veiksmų metu, yra pirmos kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakas – 1-fenil-2-propanonas (sinonimai benzilmetilketonas, BMK), kurio kiekis yra 22 ml (t. 5, b. l. 63–69); 2009 m. gegužės 14 d. kratos protokolu, kuriame nurodyta, kad atlikus kratą A. K. gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), be kitų daiktų, rasti ir išimti raktai (t. 1, b. l. 115–119); 2009 m. lapkričio 9 d. eksperimento protokolu, kuriame nurodyta, kad du pilkos spalvos raktai, rasti ir paimti A. K. gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), atrakina garažo, esančio (duomenys neskelbtini), vartų spynas (t. 1, b. l. 163–164); techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus protokolais, suvestinėmis, duomenimis, gautais išklausius telefoninius pokalbius.

Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), iki 2008 m. lapkričio 4 d. neteisėtai buvo laikoma apie 20 litrų (tikslesnis kiekis nenustatytas, tačiau jis ne mažesnis kaip 22 ml) gelsvos spalvos skysčio, kurio sudėtyje yra pirmos kategorijos psichotropinės medžiagos pirmtako (prekursoriaus) BMK. Be fakto, kad garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), iki 2008 m. lapkričio 4 d. neteisėtai buvo laikoma apie 20 litrų gelsvos spalvos skysčio, kurio sudėtyje yra pirmos kategorijos psichotropinės medžiagos pirmtako (prekursoriaus) BMK, nėra ginčijamos ir pirmosios instancijos teisme ištirtų įrodymų pagrindu nustatytos aplinkybės, kad garažas, esantis (duomenys neskelbtini), priklausė A. K., kad kratos metu jo namuose rastais raktais buvo atrakintos minėto garažo vartų spynos.

Pirmosios instancijos teismas, išklausęs A. Ž. ir A. S., A. Ž. ir A. J., A. Ž. ir A. K. telefoninių pokalbių apie garažą, garažo raktus ir signalizacijos kodą įrašus, padarė išvadą, kad šiuose pokalbiuose kalbama būtent apie garažą, esantį (duomenys neskelbtini), o šių pokalbių turinys rodo, kad tiek A. K., tiek A. Ž. minėtame garaže laikė BMK. Apeliaciniuose skunduose ginčijamos šios pirmosios instancijos teismo padarytos išvados.

Išanalizavus pirmosios instancijos teisme ištirtų (išklausytų) pokalbių (t. 3, b. l. 32, 108, 110–117, 123, 194) turinį, matyti, kad tikrai kalbama apie garažą, garažo raktus, garažo signalizacijos kodą, taip pat galima daryti išvadą, kad kalbama apie garažą dvigubomis durimis. Antai A. Ž. sako A. K.: „nuo dvigubo garažo pas tave raktai yra?“ Šių pokalbių turinys rodo, kad A. K. buvo ne tik garažo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas ir turėjo raktus nuo šio garažo, bet ir tai, kad būtent jis žinojo signalizacijos kodą, nuolat lankydavosi minėtame garaže. Byloje surinktų ir teismo ištirtų įrodymų visuma yra pakankama daryti išvadą, kad A. K. garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė apie 20 litrų (tikslesnis kiekis nenustatytas, tačiau jis ne mažesnis kaip 22 ml) gelsvos spalvos skysčio, kurio sudėtyje yra pirmos kategorijos psichotropinės medžiagos pirmtako (prekursoriaus) BMK. A. K. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 266 straipsnio 1 dalį.

Iš minėtų telefoninių pokalbių turinio, matyti, kad A. Ž. nežino ir neturi užsirašęs garažo, apie kurį kalbama, signalizacijos kodo, neturi jo raktų ir ne jam, o kitam asmeniui, t. y. A. J., reikalingas garažo signalizacijos kodas. Šių aplinkybių turinys neleidžia daryti išvados, kad A. Ž. lankėsi garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), ar laikė jame kokius nors daiktus, tarp jų ir BMK. Priešingai, šie faktiniai duomenys rodo, kad A. Ž., nežinodamas signalizacijos kodo ir neturėdamas raktų, savarankiškai negalėjo lankytis aptariamame garaže.

Nors pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nuteistųjų telefoniniais pokalbiais, tačiau byloje nesurinkta kitų objektyvių faktinių duomenų, kad A. Ž. būtų fiziškai buvęs garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), ir laikęs jame pirmtaką (prekursorių) BMK. Taip pat byloje nėra duomenų, kad A. Ž. būtų davęs A. K. nurodymus ar susitaręs su juo minėtame garaže iki 2008 m. lapkričio 4 d. laikyti apie 20 litrų BMK.

Pirmosios instancijos teismo išvados dėl A. Ž. veikimo bendrai su A. K. iki 2008 m. lapkričio 4 d. garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikius apie 20 litrų BMK, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl A. Ž. dėl šios jam inkriminuotos veikos išteisinamas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Dėl A. K. ir A. Ž. neteisėto disponavimo 12 405 ml pirmos kategorijos psichotropinių medžiagų pirmtaku (prekursoriumi) iki 2009 m. gegužės 14 d. garaže, esančiame (duomenys neskelbtini)

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. Ž., būdamas nusikalstamo susivienijimo vadovas, ir A. K., būdamas nusikalstamo susivienijimo narys, veikdami bendrai iki 2009 m. gegužės 14 d. jų bendrai naudojamame garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), netesėtai laikė 12 405 mililitrus gelsvos spalvos skysčio, kurio sudėtyje buvo pirmos kategorijos psichotropinės medžiagos pirmtako (prekursoriaus) 1-fenil-2-propanono (BMK).

Apeliaciniuose skunduose tiek A. K., tiek A. Ž. neigia padarę šią jiems inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegija nustatė, kad A. K. iki 2009 m. gegužės 14 d. bendrai su A. Ž. naudojamame garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė 12 405 ml gelsvos spalvos skysčio, kurio sudėtyje yra pirmos kategorijos psichotropinės medžiagos pirmtako (prekursoriaus) BMK.

Išteisinus A. K. pagal BK 249 straipsnio 1 dalį, šalintina nuoroda, kad minėtą nusikalstamą veiką jis padarė, būdamas nusikalstamo susivienijimo nariu ir konstatuotina, kad neįrodyta, jog A. Ž. dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvai pripažįstant A. K. ir A. Ž. kaltais dėl neteisėto disponavimo 12 405 ml pirmos kategorijos psichotropinių medžiagų pirmtaku (prekursoriumi) ir jo laikymo iki 2009 m. gegužės 14 d. garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), tiek apeliacinių skundų argumentai dėl šios nusikalstamos veikos yra analogiški motyvams dėl A. Ž. ir A. K. nuteisimo dėl neteisėto disponavimo pirmos kategorijos psichotropinių medžiagų pirmtaku (prekursoriumi) BMK iki 2008 m. lapkričio 4 d. garaže, esančiame (duomenys neskelbtini). Skiriasi tik laikyto BMK kiekis ir nusikalstamos veikos padarymo laikas. 2008 m. lapkričio 4 d. policijos pareigūnams slapta patekus į garažą, esantį (duomenys neskelbtini), buvo rasta apie 20 litrų (ne mažiau kaip 22 ml) BMK, o 2009 m. gegužės 14 d. atlikus kratą garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), rastas ir išimtas plastikinis bakelis su skysčiu, plastikinis bakelis su skysčio likučiais, trys stikliniai distiliavimo perėjimai (t. 1, b. l. 160–161). Specialisto tyrimo metu nustatyta, kad kratos metu garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), rastame gelsvos spalvos skystyje (12 405 ml) iš 30 l talpos bakelio yra pirmos kategorijos narkotinių ar psichotropinių medžiagų pirmtako (prekursoriaus) – 1-fenil-2-propanono (sinonimai benzilmetilketonas, BMK), kurio kiekio nustatyti nėra galimybės, o ant 2 l talpos bakelio su etikete „automobilių langų ploviklis“ vidinių paviršių yra šio pirmtako (prekursoriaus) pėdsakų (t. 1, b. l. 168–169).

Visi kiti įrodymai, tarp jų ir telefoninių pokalbių įrašai, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. Ž. ir A. K. kaltais dėl neteisėto disponavimo 12 405 ml pirmos kategorijos psichotropinių medžiagų pirmtaku (prekursoriumi) iki 2009 m. gegužės 14 d. garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), yra analogiški kaip ir pirmiau nagrinėtame epizode dėl A. K. ir A. Ž. neteisėto disponavimo pirmos kategorijos psichotropinių medžiagų pirmtaku (prekursoriumi) BMK iki 2008 m. lapkričio 4 d. garaže, esančiame (duomenys neskelbtini). Tų pačių įrodymų, pirmosios instancijos teismo motyvų ir apeliacinių skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo vertinti priešingai nei epizode dėl A. Ž. ir A. K. neteisėto disponavimo pirmos kategorijos psichotropinių medžiagų pirmtaku (prekursoriumi) BMK iki 2008 m. lapkričio 4 d. garaže, esančiame (duomenys neskelbtini). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai pripažino A. K. kaltu dėl neteisėto disponavimo pirmos kategorijos psichotropinių medžiagų pirmtaku (prekursoriumi), kurio kiekis 12 405 ml, iki 2009 m. gegužės 14 d. garaže, esančiame (duomenys neskelbtini). Jo nusikalstama veika pagal BK 266 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai.

Pirmosios instancijos teismo išvados dėl A. Ž. nuteisimo dėl veikimo bendrai su A. K. garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), netesėtai laikius 12 405 ml gelsvos spalvos skysčio, kurio sudėtyje yra pirmos kategorijos psichotropinės medžiagos pirmtako (prekursoriaus) BMK, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. A. Ž. dėl šios jam inkriminuotos veikos išteisinamas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Dėl A. K. neteisėto disponavimo pirmtaku (prekursoriumi) iki 2009 m. gegužės 14 d. savo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini)

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. K. iki 2009 m. gegužės 14 d. savo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė 1 148 ml pirmos kategorijos narkotinių ar psichotropinių medžiagų pirmtaką (prekursorių) – 1-fenil-2-propanoną (BMK) ir 65 ml gelsvos spalvos skysčio, kurio sudėtyje yra pirmos kategorijos psichotropinės medžiagos pirmtakas (prekursorius) – 1-fenil-2-propanonas (BMK). Jo nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 266 straipsnio 1 dalį.

Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde neginčija, kad jo namuose buvo rasti buteliai, kuriuose buvo pirmtakas (prekursorius) BMK, tačiau teigia nežinojęs, koks skystis yra talpose, manė, jog tai yra skiediklis.

Bylos medžiaga patvirtina, kad 2009 m. gegužės 14 d. atlikus kratą A. K. gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), be kitų daiktų, buvo rasti ir išimti plastikinis buteliukas, plastikinis butelis su užrašu „Dobilas“, stiklinis indelis su etikete „Hame“ su skysčiais, svarstyklės „Sencor“ (t. 1, b. l. 120–124). Specialisto tyrimo metu nustatyta, kad gelsvos spalvos skystis iš plastikinio buteliuko ir gelsvas skystis iš plastikinio buteliuko su užrašu „Dobilas“, rasti 2009 m. gegužės 14 d. kratos metu (duomenys neskelbtini), yra pirmos kategorijos narkotinių ar psichotropinių medžiagų pirmtakas (prekursorius) – 1-fenil-2-propanonas (sinonimai benzilmetilketonas, BMK), kurio bendras tūris yra 1 148 ml (t. 1, b. l. 140–142). Specialisto tyrimo metu nustatyta, kad vienas piršto pėdsakas, išryškintas ant butelio su etikete „Dobilas“, rasto 2009 m. gegužės 14 d. kratos metu (duomenys neskelbtini), tinkamas asmeniui identifikuoti (t. 1, b. l. 131–132). Specialisto tyrimo metu nustatyta, kad pirmiau minėtas piršto atspaudas paliktas nuteistojo A. K. dešinės rankos nykščiu (t. 1, b. l. 136–138). Specialisto išvada taip pat nustatyta, kad gelsvos spalvos skysčio (65 ml) iš stiklinio indelio su etikete „Hame“, rasto 2009 m. gegužės 14 d. kratos metu (duomenys neskelbtini), sudėtyje yra pirmos kategorijos narkotinių ar psichotropinių medžiagų pirmtakas (prekursorius) – 1-fenil-2-propanonas (sinonimai benzilmetilketonas, BMK), kurio kiekio nustatyti nėra galimybės. Ant elektroninių svarstyklių „Sencor“, rastų 2009 m. gegužės 14 d. kratos metu (duomenys neskelbtini), paviršių yra pirmos kategorijos narkotinių ar psichotropinių medžiagų pirmtako (prekursoriaus) – 1-fenil-2-propanono (sinonimai benzilmetilketonas, BMK) pėdsakai (t. 1, b. l. 147–148). Specialisto tyrimo metu nustatyta, kad ant A. K. naudojamo automobilio „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo durelių kišenės vidinių paviršių rasti pirmos kategorijos narkotinių ar psichotropinių medžiagų pirmtako (prekursoriaus) – 1-fenil-2-propanono (sinonimai benzilmetilketonas, BMK) pėdsakai (t. 1, b. l. 184–185).

Šie įrodymai, įvertinus tai, kad su A. K. namuose rastais indais su BMK jis tiesiogiai kontaktavo, t. y. lietė šiuos indus, bei atsižvelgiant į kitas byloje nustatytas aplinkybes, o būtent tai, kad A. K. pirmtaką (prekursorių) BMK laikė ir kitose vietose – garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), leidžia daryti išvadą, jog A. K. suvokė, jog savo namuose laiko pirmtaką (prekursorių) BMK ir norėjo taip veikti. Pirmosios instancijos teismas teisingai jo veiką kvalifikavo pagal BK 266 straipsnio 1 dalį, teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes, todėl apelianto A. K. apeliacinis skundas dėl šios dalies atmetamas.

Dėl įrenginio, skirto psichotropinei medžiagai gaminti, neteisėto laikymo

A. Ž., A. K. ir A. S. nuteisti už tai, kad A. Ž., būdamas nusikalstamo susivienijimo vadovas, ir A. K., būdamas nusikalstamo susivienijimo narys, veikdami bendrai iki 2008 m. vasario 28 d. jų bendrai naudojamame garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė įrenginį – savadarbę metalinę talpą, skirtą psichotropinei medžiagai metamfetaminui gaminti redukcinio amininimo metodu. Tęsdami nusikalstamą veiką, nuo ne anksčiau kaip 2008 m. vasario 28 d. (tikslus laikas ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu nenustatytas) iki 2009 m. liepos 23 d. 15 val. 49 min. A. Ž., A. K. ir A. S. veikdami bendrai šį įrenginį neteisėtai laikė pastarojo naudojame garaže Nr. 169, esančiame (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija nustatė, kad A. K. iki 2008 m. vasario 28 d. bendrai su A. Ž. naudojamame garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė įrenginį – savadarbę metalinę talpą, skirtą psichotropinei medžiagai metamfetaminui gaminti redukcinio amininimo metodu, o vėliau A. S. nuo ne anksčiau kaip 2008 m. vasario 28 d. (tiksliau tyrimo metu nenustatyta) iki 2009 m. liepos 23 d. 15.49 val., šį įrenginį neteisėtai laikė savo naudojamame garaže Nr. 169, esančiame (duomenys neskelbtini). A. K. ir A. S. veika kvalifikuotina pagal BK 262 straipsnį, kaip kad ir kvalifikavo pirmosios instancijos teismas.

Apeliaciniame skunde A. S. pripažįsta įgijęs ir savo garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), laikęs metalinę talpą, tačiau teigia nežinojęs, kad ši talpa skirta psichotropinei medžiagai gaminti, laikė ją buitiniais tikslais. A. K. ir A. Ž. apeliaciniuose skunduose neigia ką nors žinoję apie metalinę talpą, kuri pripažinta įrenginiu, skirtu psichotropinei medžiagai gaminti.

Apeliaciniuose skunduose iš esmės nėra ginčijama, kad metalinė talpa, rasta kratos metu A. S. naudojamame garaže Nr. 169, esančiame (duomenys neskelbtini), yra įrenginys, skirtas psichotropinės medžiagos metamfetamino gamybai redukcinio amininimo metodu. Ši faktinė aplinkybė nustatyta daikto apžiūros metu (t. 2, b. l. 147–159), specialisto tyrimo (t. 1, b. l. 167–170) procesiniais veiksmais, taip pat šią aplinkybę patvirtino pirmosios instancijos teisme išvados paaiškinimą pateikęs specialistas A. Ž..

A. S., pripažindamas objektyviąją nusikaltimo, numatyto BK 262 straipsnyje, pusę – įrenginio, skirto psichotropinei medžiagai gaminti, laikymą, neigia subjektyviąją nusikaltimo sudėties pusę, t. y. neigia suvokęs, kad metalinė talpa yra įrenginys, skirtas psichotropinei medžiagai gaminti. Apie nusikaltimo subjektyviosios pusės (kaltės) turinį sprendžiama ne tik remiantis kaltininko parodymais, bet ir vertinant bylos įrodymų visumą. 2009 m. rugpjūčio 11 d. vykusios įtariamojo papildomos apklausos metu A. S. parodė, kad jo naudojamame garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), kratos metu rastus „bakelius“ jis pirko prieš 1–2 metus iš nepažįstamo asmens, kuris iš A. S. pirko automobilį (t. 8, b. l. 160–161). Apklausiamas 2011 m. kovo 14 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu, A. S., pasisakydamas dėl talpos, rastos garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), pakeitė savo parodymus ir nurodė, kad aptariamą talpą gavo iš nuteistojo M. R., kuriam ši talpa buvo nereikalinga. Šią talpą A. S. pasidėjo naudojamame garaže, nes ketino į ją įsipilti pigiau pirkto dyzelino (t. 14, b. l. 63–71). Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, kad nuteistojo A. S. parodymai dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos proceso metu buvo nenuoseklūs ir prieštaraujantys vieni kitiems. Todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie parodymai yra nepatikimi ir jais vadovautis nėra pagrindo, o apeliacinio skundo argumentai – tik gynybinė nuteistojo pozicija, kuria jis siekia išvengti atsakomybės.

Nors šiuo nuosprendžiu A. S. išteisintas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, tačiau vien šio nusikaltimo sudėties jo veiksmuose nebuvimas nepaneigia fakto, kad A. S. apie nuteistųjų veiklą, susijusią su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, žinojo arba bent jau turėjo pagrindo tokią veiklą įtarti. Šią aplinkybę patvirtina patikimais byloje pripažinti ir šiame nuosprendyje pirmiau aptarti nuteistojo P. K. parodymai, kuriais visiškai įrodytas A. S. buvimas kartu su nuteistuoju A. K., pastarajam perduodant P. K. medžiagas, skirtas BMK gaminti. Taigi visos šios aplinkybės, t. y. nuteistojo A. S. parodymų keitimas proceso metu ir suvokimas, jog asmenys, su kuriais jis bendrauja, užsiima neteisėta veika – narkotinių ir psichotropinių medžiagų gamyba, leidžia daryti išvadą, kad A. S. suvokė, jog neteisėtai laiko įrenginį – savadarbę metalinę talpą, skirtą psichotropinei medžiagai gaminti, ir norėjo taip veikti, todėl yra pagrįstai nuteistas už šios nusikalstamos veikos padarymą.

A. Ž. ir A. K. kaltinimai dėl įrenginio, skirto psichotropinei medžiagai gaminti, laikymo įrodinėjami tais pačiais įrodymais, kaip ir dėl neteisėto disponavimo pirmos kategorijos psichotropinių medžiagų pirmtaku (prekursoriumi) BMK iki 2008 m. lapkričio 4 d. garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), bei neteisėto disponavimo pirmos kategorijos psichotropinių medžiagų pirmtaku (prekursoriumi) BMK, kurio kiekis 12 405 ml, iki 2009 m. gegužės 14 d. garaže, esančiame (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog A. K. kaltė laikius garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), įrenginį, skirtą psichotropinei medžiagai metamfetaminui gaminti redukcinio amininimo metodu, įrodyta, o pirmosios instancijos teismo išvados dėl A. Ž. kaltės neteisėtai laikius įrenginį – savadarbę metalinę talpą, skirtą psichotropinei medžiagai metamfetaminui gaminti redukcinio amininimo metodu, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. A. Ž. dėl šios jam inkriminuotos veikos išteisinamas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Be jokių motyvų pirmosios instancijos teismas inkriminavo įrenginio, skirto psichotropinei medžiagai metamfetaminui gaminti redukcinio amininimo metodu, laikymą nuteistiesiems A. Ž. ir A. K. ne tik iki 2008 m. vasario 28 d. garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), bet ir, veikiant kartu su A. S., pastarojo naudojamame garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), nuo ne anksčiau kaip nuo 2008 m. vasario 28 d. iki 2009 m. liepos 23 d. 15.49 val. Visi pirmosios instancijos teisme ištirti ir nuosprendyje aptarti įrodymai, įskaitant ir užfiksuotus A. Ž. ir A. K. telefoninius pokalbius tarpusavyje ir su kitais asmenimis, siejami su įvairių daiktų, medžiagų, įskaitant ir įrenginio, skirto psichotropinei medžiagai metamfetaminui gaminti redukcinio amininimo metodu, laikymu garaže, esančiame (duomenys neskelbtini). Tačiau byloje nėra nustatyta, kaip metalinė talpa – įrenginys, skirtas psichotropinei medžiagai metamfetaminui gaminti redukcinio amininimo metodu, iš garažo, priklausančio A. K., pateko į A. S. naudojamą garažą, esantį (duomenys neskelbtini).

Taigi nesant duomenų, kad įrenginį, skirtą psichotropinei medžiagai metamfetaminui gaminti redukcinio amininimo metodu, garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), laikė ne tik A. S., bet, veikdami bendrai su juo, ir A. K. bei A. Ž.. A. Ž. išteisinamas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šį nusikaltimą, o A. K. inkriminuota nusikalstama veika siaurinama, nurodant, kad jis laikė įrenginį, skirtą psichotropinei medžiagai metamfetaminui gaminti redukcinio amininimo metodu, garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), iki 2008 m. vasario 28 d., šalinant dalį inkriminuotos veikos, t. y. minėto įrenginio laikymą ne anksčiau kaip nuo 2008 m. vasario 28 d. iki 2009 m. liepos 23 d. 15.49 val., A. S. naudojamame garaže, esančiame (duomenys neskelbtini).

Dėl neteisėto narkotinės medžiagos – kanapių – realizavimo P. K. 2009 m. gegužės mėn. ir neteisėto disponavimo narkotine medžiaga – kanapėmis, be tikslo jas platinti

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog A. S. 2009 m. gegužės mėn., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, savo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), už 400 litų neteisėtai pardavė P. K. ne mažiau kaip 18,09 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių), todėl jo veika kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, jog P. K. 2009 m. gegužės mėn., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), iš A. S., neturėdamas tikslo platinti, už 400 litų neteisėtai įgijo ne mažiau kaip 18,09 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių), šią narkotinę medžiagą iki 2009 m. gegužės 14 d. neteisėtai laikė savo namuose, esančiuose adresu: (duomenys neskelbtini), kol šios medžiagos kratos metu buvo rastos ir paimtos policijos pareigūnų. P. K. veika kvalifikuota pagal BK 259 straipsnio 1 dalį. Nuosprendis dėl P. K. veikos kvalifikavimo pagal BK 259 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nėra skundžiamas.

A. S. apeliaciniame skunde neigia pardavęs kanapes P. K.. Nurodo, kad P. K. jį apkalba. Tačiau tokius apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus.

Nuteistasis P. K., 2009 m. liepos 7 d. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjo, parodė, kad 2009 m. gegužės mėnesį, būdamas A. S. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), iš pastarojo asmeniniam naudojimui už 400 litų pirko narkotinių medžiagų, t. y. 20 g kanapių, kurios vėliau visos buvo rastos jo bute (t. 7, b. l. 30–33). Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu P. K. atpažino A. S. kaip asmenį, iš kurio pirko narkotines medžiagas, t. y. kanapes (t. 7, b. l. 25–28). P. K. parodymų patikrinimo vietoje parodė vietą, kur pirko kanapes (t. 7, b. l. 35–36). P. K. ir A. S. akistatos metu P. K. patvirtino kanapes pirkęs iš A. S. (t. 7, b. l. 37–39). 2011 m. kovo 14 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu nuteistasis P. K. parodė, jog paprašė A. S., kad pastarasis jam gautų kanapių. 18,09 g kanapių, rastų jo bute, yra pirktos už 400 litų būtent iš nuteistojo A. S. (t. 14, b. l. 63–71). Taigi matyti, kad viso proceso metu nuteistasis P. K. nuosekliai parodė, kad 18,09 g kanapių, rastų jo bute, pirko iš A. S.. Nors visų įrodymų šaltinis yra P. K. parodymai, tačiau šie įrodymai gauti skirtingais procesiniais veiksmais, t. y. apklausos, parodymo atpažinti pagal nuotrauką, parodymų patikrinimo vietoje ir apklausos metu. Priešingos išvados, nei patvirtina aptarti įrodymai, neleidžia daryti ir kituose bylos epizoduose nustatytos aplinkybės dėl A. S. veiklos ir jo parodymai, kurie teismo jau pirmiau buvo vertinti kritiškai ir tik kaip jo gynybinė pozicija.

Be to, byloje esančių duomenų vertinimas ir jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių.

Dėl psichotropinės medžiagos pirmtako (prekursoriaus) laikymo (duomenys neskelbtini)

A. Ž. nuteistas už tai, kad jis iki 2009 m. gegužės 19 d. savo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė 1 800 mililitrų gelsvos spalvos skysčio, kurio sudėtyje buvo pirmos kategorijos psichotropinės medžiagos pirmtako (prekursoriaus) – 1-fenil-2-propanono (BMK).

Šioje dalyje nuosprendžio tiesiogiai neskundžia nei nuteistasis A. Ž., nei jo gynėjas advokatas Linas Belevičius, tačiau pastarasis skundžia operatyvinių veiksmų teisėtumą policijos pareigūnams patenkant į A. Ž. gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), o tuo pačiu ir nuosprendžio teisėtumą šioje dalyje. Apeliantas nurodė, kad slapta patekę į minėtą A. Ž. gyvenamąją vietą ir patalpose įrengę ir panaudoję garsą ir vaizdą įrašančias priemones, pareigūnai viršijo jiems suteiktas teises – į minėtas patalpas pateko ne vieną kartą, nors į jas turėjo teisę patekti tik vieną kartą. Šių operatyvinių veiksmų atlikimo teisėtumas jau buvo aptartas pirmiau ir jie pripažinti teisėtais.

A. Ž., nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, kaltu iš dalies prisipažino. Jo kaltė įrodyta ne tik minėtų operatyvinių veiksmų atlikimo metu gautais duomenimis, bet ir kitais nuosprendyje aptartais įrodymais: liudytojo S. L. parodymais, 2009 m. gegužės 19 d. kratos metu išimtais daiktu – plastikiniu buteliu „Tichė“ su skysčiu, specialisto išvada, kurioje nurodyta, jog skysčio sudėtyje yra pirmos kategorijos narkotinių ar psichotropinių medžiagų pirmtakas (prekursorius) BMK. A. Ž. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 266 straipsnio 1 dalį.

Dėl neteisėto disponavimo šaunamuoju ginklu ir šaudmenimis

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kaltinamasis A. S. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytomis aplinkybėmis neteisėtai, t. y. neturėdamas leidimo, įgijo B kategorijos šaunamąjį ginklą – pramoninės gamybos, pusiau automatinį, 9 mm kalibro lygiavamzdį pistoletą IŽ-79-9? Nr. 0633718819, taip pat aštuonis savadarbius šaudmenis, pagamintus perdirbant du 9 mm kalibro garsinius ir šešis 9 mm kalibro dujinius pistoletinius šovinius, kuriuos iki 2009 m. liepos 8 d. 23 val. 55 min. neteisėtai, t. y. neturėdamas leidimo, laikė savo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), kai jie buvo paimti kratos metu, ir jo veiką kvalifikavo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį.

A. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad nesuvokė, jog jo įsigytam ginklui reikalingas leidimas, buvo įsitikinęs, kad įsigijo ginklą, skirtą šaudyti guminėmis kulkomis, kuriam leidimas nėra reikalingas.

Bylos medžiaga patvirtina, kad A. S. savo gyvenamojoje vietoje laikė B kategorijos šaunamąjį ginklą, skirtą šaudyti 9 mm kalibro pistoletiniais šoviniais su gumine kulka, ir 8 tinkamus šaudyti savadarbius šaudmenis (t. 2, b. l. 123–124, 132–135).

Apeliaciniame skunde ginčijama subjektyvioji nusikaltimo sudėties pusė – tiesioginė tyčia. Apie tyčios turinį teismas sprendžia ne tik pagal kaltininko parodymus, bet ir vertindamas bylos aplinkybių, tarp jų ir apibūdinančių nusikalstamos veikos objektyviąją pusę, visumą.

Byloje nustatyta, kad A. S. įsigijo ir laikė ne tik ginklą, bet ir šaudmenis, kuriuos įsigydamas A. S. neabejotinai turėjo suvokti ir suvokė, kokios rūšies ir paskirties yra ginklas ir jo dėtuvėje esantys šaudmenys. Suvokdamas ginklo bei šaudmenų rūšį ir paskirtį bei įgydamas ir laikydamas ginklą ir juo šaudyti skirtus šaudmenis, A. S. veikė tiesiogine tyčia, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai jį pripažino kaltu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį.

Dėl bausmių

Nuteistieji M. R. ir A. J. apeliaciniuose skunduose prašo sušvelninti jiems paskirtas bausmes ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas jiems bausmes, neatsižvelgė į visas reikšmingas aplinkybes, jų asmenybę, todėl jiems paskirtos aiškiai per griežtos, teisingumo principui prieštaraujančios bausmės. Tačiau tokie apeliacinių skundų argumentai nepagrįsti. Apie bausmių švelninimą taip pat pasisakoma ir nuteistųjų A. K., G. R. bei nuteistojo V. P. gynėjo apeliaciniuose skunduose. Nors kituose apeliaciniuose skunduose tiesiogiai nėra prašoma švelninti paskirtas bausmes, tačiau išteisinus nuteistuosius A. K., A. J., M. R., G. R., V. P. pagal BK 249 straipsnio 1 dalį, A. S. pagal BK 249 straipsnio 1 dalį, BK 24 straipsnio 6 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, o A. Ž. pagal BK 249 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl paskirtų bausmių griežtumo visiems nuteistiesiems.

Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą bei kaltininko asmenybės pavojingumą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas bausmės skyrimą nuteistiesiems, vadovavosi BK 41 straipsnio nuostatomis, kuriomis reglamentuojama bausmės paskirtis, tinkamai įvertino padarytų nusikalstamų veikų bei bausmės proporcingumą ir paskyrė teisingas bausmes.

Teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį – vienas iš padarytų nusikaltimų, t. y. neteisėtas labai didelio kiekio psichotropinės medžiagos metamfetamino gaminimas, pagal BK 11 straipsnio 5 dalį priskiriamas prie labai sunkių nusikaltimų; kaltės formą ir rūšį – nusikaltimai padaryti tiesiogine tyčia; nusikaltimų padarymo motyvus ir tikslus – nusikaltimai padaryti dėl savanaudiškų tikslų; į nusikalstamos veikos stadiją – nusikaltimai baigti; taip pat įvertino nuteistųjų asmenybes: jų antivisuomeninės nuostatos jau susiformavusios ir padaryti nusikaltimai buvo loginis jų gyvenimo būdo ir ankstesnio elgesio padarinys. Teismas nenustatė nuteistųjų A. Ž., A. K., A. S., M. R., G. R., V. P. ir A. J. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Tai, kad nuteistieji A. Ž., A. K., M. R., G. R. ir V. P. nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarė veikdami organizuota grupe, pripažįstama jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Tuo nebus pasunkinta jų padėtis, nes jie buvo nuteisti, kad šią nusikalstamą veiką padarė būdami nusikalstamo susivienijimo nariais. Taigi, nekeičiant nusikalstamo veikos padarymo aplinkybių, veikos kvalifikacijos, buvo tik sumažintas jų organizuotumo lygis. Nuteistasis M. R. apie tai nurodo ir savo apeliaciniame skunde, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas suklydo ir galimai organizuotos grupės veikloje nepagrįstai įžvelgė nusikalstamo susivienijimo požymius. Analogiškus argumentus pateikia savo apeliaciniame skunde ir nuteistasis G. R.. Kiti nuteistieji ir jų gynėjai ginčijo bet kokį organizuotumo lygį, taigi ir dalyvavimą organizuotoje grupėje. Nuteistųjų teisės gintis ir nuo dalyvavimo organizuotoje grupėje buvo užtikrintos.

Teisėjų kolegija, vertindama nuteistiesiems paskirtas bausmes BK 41 straipsnio aspektu, atsižvelgdama į tikslus, kurių siekiama skiriant bausmę, neturi pagrindo nuteistiesiems paskirtų bausmių pripažinti neteisingomis.

Apeliaciniuose skunduose nurodoma, jog nuteistasis M. R. iki nusikaltimo padarymo buvo neteistas, nusikaltimo padarymo metu dirbo ir išlaikė savo šeimą, įskaitant ir mažametį neįgalų vaiką; A. K. turi sveikatos problemų; V. P. iki nusikaltimo padarymo buvo neteistas, vedęs, turėjo pragyvenimo šaltinį, išlaikė tris vaikus, iš kurių du yra nepilnamečiai; A. J. nors iki nusikaltimo padarymo darbo ir neturėjo, tačiau aktyviai stengėsi jį susirasti, turi šeimą, augina mažametę dukterį. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios aplinkybės reikšmingos, tačiau jos negali atsverti ir būti prioritetinės, lyginant su pagrindinėmis baudžiamosios atsakomybės nuostatomis bei įvykdytų nusikaltimų pavojingumu, kurį skirdamas bausmes visiškai pagrįstai įvertino ir pirmosios instancijos teismas.

Nėra pagrindo švelninti ir nuteistajam A. K. paskirtas bausmes dėl sveikatos būklės, nes jo nurodyta sveikatos būklė nesutrukdė A. K. daryti nusikalstamas veikas, kurias darant A. K. suvokė, jog rizikuoja būti nuteistas griežta laisvės atėmimo bausme, ir pasirinkto tokį veikimo būdą.

A. J. nėra nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, jis nuteistas 3 metų laisvės atėmimo bausme pagal BK 266 straipsnio 1 dalį. Šis nusikaltimas priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai, tačiau, įvertinant A. J. nusikalstamos veikos trukmę, apimtį, jo vaidmenį padarant šį nusikaltimą, apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo švelninti paskirtą bausmę, nes bausmės rūšies ir dydžio parinkimas, kaip minėta, yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę gali keisti tik tais atvejais, kai paskirtoji bausmė yra aiškiai per švelni arba aiškiai per griežta.

Dėl turto konfiskavimo

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, konfiskavo A. Ž. nuosavybės teise priklausančius 20 920 litų, 9 100 eurų ir 651 JAV dolerį, M. R. priklausančius 3 350 litų, G. R. priklausančius 2 358 litus, nurodydamas, kad tai piniginės lėšos, gautos iš nusikalstamos veikos. Daugiau motyvų dėl A. Ž., M. R. ir G. R. priklausančių piniginių lėšų konfiskavimo pirmosios instancijos teismas nenurodė.

Nuteistųjų M. R., G. R., A. Ž. ir jo gynėjo apeliaciniuose skunduose prašoma panaikinti nuosprendžio dalį dėl minėtų asmenų turto konfiskavimo, motyvuojant tuo, kad konfiskuoti pinigai nebuvo gauti iš nusikalstamos veikos.

Nusikaltimo padarymo metu galiojusio BK 72 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad konfiskuojamas tik tas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas. Teismas privalo konfiskuoti perduotus kaltininkui ar jo bendrininkams nusikalstamai veikai padaryti skirtus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus; darant nusikalstamą veiką panaudotus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus; iš nusikalstamos veikos gautus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad konfiskuoti pinigai yra gauti iš nusikalstamos veikos.

Šioje baudžiamojoje byloje M. R. ir G. R. nuteisti už nusikaltimo padarymą, t. y. metamfetamino gaminimą ir laikymą (duomenys neskelbtini). A. Ž. nuteistas už šio nusikaltimo organizavimą. Byloje nustatyta, kad 2009 m. gegužės 10–15 d. (duomenys neskelbtini), buvo pagaminta ir laikoma 59,593 kg metamfetamino. Tačiau jokia dalis psichotropinės medžiagos iš nurodyto kiekio nebuvo parduota ar kitaip realizuota. Visas pagamintas psichotropinės medžiagos kiekis policijos pareigūnų buvo surastas ir paimtas. Nė vienam iš nusikalstamos veikos bendrininkų nebuvo inkriminuotas psichotropinės medžiagos platinimas ar lėšų iš nusikalstamos veikos gavimas. Nuteistieji A. Ž., M. R., G. R. ir kiti bendrininkai iš nusikalstamos veikos, t. y. psichotropinės medžiagos metamfetamino gaminimo ir laikymo (duomenys neskelbtini), lėšų negavo.

A. Ž. taip pat pripažintas kaltu dėl BMK laikymo bei BMK gaminimo organizavimo, tačiau nei šio BMK realizavimas, nei lėšų gavimas iš aptariamos nusikalstamos veikos A. Ž. nebuvo inkriminuotas.

Nenustačius, kad nuteistiesiems A. Ž. nuosavybės teise priklausantys 20 920 litų, 9 100 eurų ir 651 JAV doleris, M. R. priklausantys 3 350 litų, G. R. priklausantys 2 358 litai gauti iš nusikalstamos veikos, nebuvo pagrindo jų konfiskuoti pagal BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatas. Dėl to apeliacinių skundų dalys dėl turto konfiskavimo tenkinamos ir skundžiamo nuosprendžio dalis dėl turto konfiskavimo naikinama, pinigai grąžinami jų savininkams. Atsižvelgiant į tai, taip pat naikintini laikini nuosavybės teisės apribojimai nuteistųjų A. Ž., M. R. ir G. R. turtui – minėtoms pinigų sumoms, paskirti atitinkamai 2010 m. gegužės 10 d. ir 2010 m. gegužės 7 d. prokuroro nutarimais (t. 2, b. l. 25; t. 8, b. l. 185; t. 9, b. l. 63). Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. sausio 14 d. nutartimi A. Ž. priklausančio turto, kuriam taikytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas, apimtis nuo 83 920 Lt, 9 100 Eur, 1 956 JAV dolerių buvo sumažinta iki 20 920 Lt, 651 JAV dolerių, palikta ta pati 9100 Eur suma.

Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde taip pat prašo jam grąžinti kratos, atliktos jam priklausiusiame garaže, metu paimtą džiovyklę, skirtą vaisiams, grybams džiovinti. Tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad kratos, atliktos A. K. garaže, metu būtų paimta džiovyklė. Kratos protokoluose nurodyta, kokie daiktai paimti iš A. K. gyvenamosios vietos bei garažo, tačiau nėra paminėta, kad buvo paimta džiovyklė, skirta vaisiams, grybams džiovinti (t. 1, b. l. 115–119, 160–162). Priede prie kaltinamojo akto taip pat nenurodyta, kad tarp daiktų, perduotų su byla teismui, būtų ir džiovyklė, skirta vaisiams, grybams džiovinti. Byloje nenustačius, kad toks daiktas kratos metu buvo paimtas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesprendė klausimo dėl džiovyklės grąžinimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 3 punktu, 4 punktu, 329 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nuosprendžio dalį, kuria:

A. Ž. pripažintas kaltu pagal BK 249 straipsnio 3 dalį, BK 266 straipsnio 1 dalį (BMK laikymas iki 2008 m. lapkričio 4 d.), BK 266 straipsnio 1 dalį (BMK laikymas iki 2009 m. gegužės 14 d.), BK 262 straipsnį,

A. S. pripažintas kaltu pagal BK 249 straipsnio 1 dalį, BK 24 straipsnio 6 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį,

A. S. pripažintas kaltu pagal BK 249 straipsnio 1 dalį, BK 24 straipsnio 6 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį,

– pagal BK 266 straipsnio 1 dalį (BMK laikymas iki 2008 m. lapkričio 4 d.), neįrodžius, kad A. Ž. dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką,

– pagal BK 266 straipsnio 1 dalį (BMK laikymas iki 2009 m. gegužės 14 d.), neįrodžius, kad A. Ž. dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką;

A. S. išteisinti pagal BK 249 straipsnio 1 dalį, BK 24 straipsnio 6 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

A. K. išteisinti pagal BK 249 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių;

A. S. išteisinti pagal BK 249 straipsnio 1 dalį, BK 24 straipsnio 6 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, nepadarius veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių;

M. R. išteisinti pagal BK 249 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių;

G. R. išteisinti pagal BK 249 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių;

V. P. išteisinti pagal BK 249 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių;

A. J. išteisinti pagal BK 249 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nuosprendį pakeisti:

Vadovaujantis BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pripažinti A. Ž., A. K., M. R., G. R., ir V. P. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje jie padarė veikdami organizuota grupe.

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nuosprendžio dalį dėl bausmių nuteistiesiems A. Ž., A. K., A. S., M. R., G. R., V. P. ir A. J. subendrinimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, A. Ž. Kauno apygardos teismo paskirtas bausmes pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimas 14 metų, BK 24 straipsnio 4 dalį ir 266 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas 3 metams, BK 266 straipsnio 1 dalį (BMK laikymas iki 2009 m. gegužės 19 d.) – laisvės atėmimas 2 metams, subendrinti apėmimo būdu, ir galutinę bausmę A. Ž. skirti laisvės atėmimą 14 (keturiolikai) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, A. K. Kauno apygardos teismo paskirtas bausmes pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimas 13 metų, BK 266 straipsnio 1 dalį (BMK laikymas iki 2008 m. lapkričio 4 d.) – laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams, BK 266 straipsnio 1 dalį (BMK laikymas iki 2009 m. gegužės 14 d.) – laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams, BK 266 straipsnio 1 dalį (BMK laikymas iki 2009 m. gegužės 14 d. savo namuose) – laisvės atėmimas 2 metams, pagal BK 262 straipsnį – laisvės atėmimas 2 metams subendrinti apėmimo būdu, ir galutinę bausmę A. K. skirti laisvės atėmimą 13 (trylikai) metų,

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, A. S. Kauno apygardos teismo paskirtas bausmes pagal BK 260 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas 3 metams, BK 253 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas 2 metams, BK 262 straipsnį – laisvės atėmimas 1 metams, subendrinti – bausmes, iš dalies sudėti ir galutinę bausmę A. S. skirti laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams.

Palikti galioti Kauno apygardos teismo 2011 gruodžio 9 d. nuosprendžiu pagal BK 260 straipsnio 3 d. paskirtas bausmes: M. R. laisvės atėmimą 13 metų, G. R. laisvės atėmimą 13 metų, V. P. laisvės atėmimą 10 metų, o A. J. pagal BK 266 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę laisvės atėmimą 3 metams.

Įskaityti A. J. į bausmės laiką jo sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2009 m. rugsėjo 18 d. iki 2011 m. gruodžio 9 d. ir bausmės laiką, atliktą pagal nuosprendį nuo 2011 m. gruodžio 9 d. iki 2014 m. gegužės 30 d., ir A. J. laikyti atlikusiu paskirtą bausmę.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatų taikymo ir A. Ž. nuosavybės teise priklausančių 20 920 (dvidešimt tūkstančių devynių šimtų dvidešimt) litų, 9 100 (devynių tūkstančių vieno šimto) eurų ir 651 (šešių šimtų penkiasdešimt vieno) JAV dolerio, M. R. priklausančių 3 350 (trijų tūkstančių trijų šimtų penkiasdešimt) litų, G. R. priklausančių 2 358 (dviejų tūkstančių trijų šimtų penkiasdešimt aštuonių) litų konfiskavimo.

Panaikinti laikiną nuosavybės teisės apribojimą A. Ž. priklausančiam turtui, t. y. 20 920 (dvidešimt tūkstančių devyniems šimtams dvidešimt) litų, 9 100 (devyniems tūkstančiams vienam šimtui) eurų ir 651 (šešiems šimtams penkiasdešimt vienam) JAV doleriui, ir grąžinti juos nuteistajam A. Ž. ar jo įgaliotam asmeniui.

Panaikinti laikiną nuosavybės teisės apribojimą M. R. priklausančiam turtui, t. y. 3 350 (trims tūkstančiams trims šimtams penkiasdešimt) litų, ir grąžinti juos M. R. ar jo įgaliotam asmeniui.

Panaikinti laikiną nuosavybės teisės apribojimą G. R. priklausančiam turtui, t. y. 2 358 (dviem tūkstančiams trims šimtams penkiasdešimt aštuoniems) litams, ir grąžinti juos G. R. ar jo įgaliotam asmeniui.

Apie laikino nuosavybės teisės apribojimo panaikinimą informuoti Valstybės įmonės Registrų centro Turto arešto aktų registrą.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.