Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Prano Kuconio, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Alvydo Pikelio,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal D. S., L. Ž. ir A. M. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. vasario 15 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžiu D. S. nuteistas už nusikaltimus pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 227¹ straipsnio 1 dalį (2003-01-09 įstatymo Nr. IX-1290 redakcija), 2000 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 3 dalį (18 nusikalstamų veikų), 300 straipsnio 1 dalį (7 nusikalstamos veikos), 178 straipsnio 2 dalį (1 nusikalstama veika), 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį (2 nusikalstamos veikos), 21 straipsnio 1 dalį ir 199 straipsnio 1 dalį (1 nusikalstama veika), 181 straipsnio 1 dalį (1 nusikalstama veika). Už šias nusikalstamas veikas paskirtos bausmės subendrintos vadovaujantis BK 63 straipsnio 6 dalimi, tada šios bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, subendrintos su bausme, paskirta Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gegužės 19 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. lapkričio 3 d. nuosprendžiu. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie šios subendrintos bausmės iš dalies pridėta neatliktos bausmės dalis pagal Vilniaus apygardos teismo 1998 m. rugpjūčio 14 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo 2000 m. balandžio 5 d. nuosprendžius ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas devyneriems metams ir šešiems mėnesiams.

Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. vasario 15 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 26 d. nuosprendis dėl D. S. pakeistas. Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio dalis, kuria D. S. nuteistas už nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, panaikinta ir priimta nauja šio nuosprendžio dalis. D. S. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką; pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (už 7 nusikalstamas veikas) išteisintas, jam nepadarius veikų, turinčių šio nusikaltimo požymių. Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio dalis, kuria D. S. nuteistas pagal 1961 m. BK 227¹ straipsnio 1 dalį ir subendrintos bausmės, pakeista. D. S. nusikalstama veika perkvalifikuota iš 1961 m. BK 227¹ straipsnio 1 dalies į 2000 m. BK 249 straipsnio 1 dalį (2003-04-10 įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) ir paskirta bausmė laisvės atėmimas aštuoneriems metams. D. S., vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė pagal BK 249 straipsnio 1 dalį ir skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės pagal 178 straipsnio 3 dalį (už 18 nusikalstamų veikų), 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį (už 2 nusikalstamas veikas), 21 straipsnio 1 dalį ir 199 straipsnio 1 dalį, (už 1 nusikalstamą veiką) ir 178 straipsnio 2 dalį (už 1 nusikalstamą veiką) subendrintos su bausme, paskirta Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gegužės 19 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. lapkričio 3 d. nuosprendžiu, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas devyneriems metams. D. S. panaikintas BK 64 straipsnio taikymas.

Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžiu L. Ž. nuteistas už nusikaltimus pagal BK 249 straipsnio 1 dalį (2003-04-10 įstatymo Nr. IX-1495 redakcija), 178 straipsnio 3 dalį (18 nusikalstamų veikų), 178 straipsnio 2 dalį (1 nusikalstama veika), 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį (2 nusikalstamos veikos), 21 straipsnio 1 dalį ir 199 straipsnio 1 dalį (1 nusikalstama veika), 181 straipsnio 1 dalį (1 nusikalstama veika). Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šios bausmės iš dalies sudėtos su bausme, paskirta Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gegužės 19 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. lapkričio 3 d. nuosprendžiu. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie šios subendrintos bausmės iš dalies pridėta dalis neatliktos bausmės pagal Vilniaus apygardos teismo 1998 m. rugpjūčio 14 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2000 m. balandžio 5 d. nuosprendžius ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams ir trims mėnesiams.

Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. vasario 15 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 26 d. nuosprendis dėl L. Žemio pakeistas. Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio dalis, kuria L. Ž. nuteistas už nusikaltimą, numatytą BK 181 straipsnio 1 dalyje, panaikinta ir priimta nauja šio nuosprendžio dalis. L. Ž. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio dalis, kuria subendrintos bausmės L. Ž., pakeista. L. Ž., vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, nuosprendžiu paskirta bausmė pagal BK 249 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (už 18 nusikalstamų veikų), 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį (už 2 nusikalstamas veikas), 21 straipsnio 1 dalį ir 199 straipsnio 1 dalį, (už 1 nusikalstamą veiką) ir 178 straipsnio 2 dalį (už 1 nusikalstamą veiką) subendrintos su bausme, paskirta Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gegužės 19 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. lapkričio 3 d. nuosprendžiu, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams. L. Ž. panaikintas BK 64 straipsnio taikymas.

Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžiu A. M. nuteistas už nusikaltimus pagal BK 249 straipsnio 1 dalį (2003-04-10 įstatymo Nr. IX-1495 redakcija), 178 straipsnio 3 dalį (16 nusikalstamų veikų), 300 straipsnio 1 dalį (6 nusikalstamos veikos), 178 straipsnio 2 dalį (1 nusikalstama veika), 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį (2 nusikalstamos veikos), 21 straipsnio 1 dalį ir 199 straipsnio 1 dalį (1 nusikalstama veika), 181 straipsnio 1 dalį (1 nusikalstama veika). Už šias nusikalstamas veikas paskirtos bausmės subendrintos vadovaujantis BK 63 straipsnio 6 dalimi, tada šios bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, subendrintos su bausme, paskirta Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gegužės 19 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. lapkričio 3 d. nuosprendžiu. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie šios subendrintos bausmės iš dalies pridėta neatliktos bausmės dalis pagal Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 1999 m. sausio 8 d. nuosprendį ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams ir šešiems mėnesiams.

Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. vasario 15 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 26 d. nuosprendis dėl A. M. pakeistas. Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio dalis, kuria A. M. nuteistas už nusikaltimą, numatytą BK 181 straipsnio 1 dalyje, panaikinta ir priimta nauja šio nuosprendžio dalis. A. M. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio dalis, kuria subendrintos bausmės A. M., pakeista. A. M., vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4, 9 dalimis, 5 dalies 2 punktu, nuosprendžiu paskirta bausmė pagal BK 249 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (už 16 nusikalstamų veikų), 300 straipsnio 1 dalį (už 6 nusikalstamas veikas), 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį (už 2 nusikalstamas veikas), 21 straipsnio 1 dalį ir 199 straipsnio 1 dalį, (už 1 nusikalstamą veiką) ir 178 straipsnio 2 dalį (už 1 nusikalstamą veiką) subendrintos su bausme, paskirta Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gegužės 19 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. lapkričio 3 d. nuosprendžiu, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams. A. M. panaikintas BK 64 straipsnio taikymas.

Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžiu D. S., L. Ž. ir A. M. pagal BK 199 straipsnio 1 dalį (dėl automobilio ,,VW Golf” (duomenys neskelbtini) kontrabandos) išteisinti nenustačius, kad jie dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

L. Ž. dėl septynių kaltinimų pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl netikrų dokumentų pagrobtiems automobiliams pagaminimo) išteisintas, jam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

A. M. dėl trijų kaltinimų pagal BK 291 straipsnio 1 dalį (dėl neteisėto valstybės sienos perėjimo) išteisintas, jam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Iš D. S., L. Ž. ir A. M. priteista solidariai R. P. 30 Lt, R. A. 285 Lt ir UAB „Oriola Vilnius” 1344,24 Lt.

Iš D. S., L. Ž., A. M. ir V. N. priteista solidariai 200 Lt L. M.

S. Š., R. K., R. G., M. van G., S. S., V. P., A. V., A. B., M. K., A. S., UAB ,,Miltronic”, UAB ,,Moller Auto”, UAB ,,Baltijos autolizingas”, bendrovės ,,Vitabalans OY”, UAB ,,Tango pramogos” civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti ir V. N., R. U., R. P., V. V. ir A. K. (A. K.), tačiau dėl jų kasacine tvarka nuosprendis neapskųstas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Pikelio pranešimą, gynėjo, prašiusio nuteistųjų kasacinius skundus tenkinti, prokuroro, prašiusio nuteistųjų kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. S., L. Ž. ir A. M. nuteisti už tai, kad D. S. įkūrė nusikalstamą susivienijimą ir dalyvavo jo veikloje, o L. Ž. bei A. M. dalyvavo šio nusikalstamo susivienijimo veikloje.

D. S., 2000 m. rugpjūčio 4 d. lygtinai paleistas iš pataisos namų, kur atliko bausmę už automobilių vagystes ir kitus nusikaltimus, tų pačių metų rudenį, tiksliai nenustatytu laiku, susitiko su atleistu nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniu bei A. M. ir pokalbio metu suvienijo juos bendrai nusikalstamai veiklai – daryti sunkius nusikaltimus, t. y. grobti didelės vertės svetimą turtą – automobilius ir jų realizavimo metu daryti kitus nusikaltimus. Į nusikalstamo susivienijimo veiklą įsitraukė drauge su D. S. teistas L. Ž., 2000 m. rugsėjo 27 d. lygtinai paleistas iš tų pačių pataisos namų, ir dar vienas atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo.

Nusikalstamo susivienijimo dalyviai pasiskirstė vaidmenis. Siekdami paslėpti pagrobtus automobilius, L. Ž. išsinuomojo J. P. priklausantį garažą Vilniaus r., Pasienių k., ir tuo pačiu tikslu pradėjo naudotis savo motinai J. K. priklausančiu garažu Nr. 6 metalinių garažų masyve Nr. 8, esančiame Vilniuje duomenys neskelbtini; A. M. išsinuomojo Č. P. priklausantį garažą Vilniaus r., Avižienių sen., Varnalaukių k., ir A. B. vardu įgijo automobilį BMW (duomenys neskelbtini), skirtą pagrobtiems automobiliams nutempti iš vagystės vietos; atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo išsinuomojo N. S. priklausantį garažą Vilniuje, duomenys neskelbtini. Nusikalstamo susivienijimo dalyviai įgijo įrankius, skirtus įsilaužti į vagiamus automobilius: visrakčius, žnyples spynoms perkirpti, prietaisą, skirtą užvesti pagrobtus automobilius, tris mobiliojo ryšio telefonus, skirtus naudotis tik vagysčių darymo metu; surado asmenis, kurie gali atjungti pagrobtų automobilių signalizacijas, sutaisyti vagysčių metu padarytus automobilių sugadinimus, perkoduoti pagrobtų automobilių prietaisų skydelius ir kompiuterius, suklastoti pagrobtų automobilių kėbulo identifikacinius numerius, taip pat asmenis, kurie gali pagaminti netikrus transporto priemonių registracijos liudijimus, bei asmenis, galinčius įgyti ir realizuoti nusikalstamu būdu įgytus pagrobtus automobilius ir taip padėti nusikalstamo susivienijimo dalyviams daryti nusikaltimus.

Tokiu būdu kitas atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo perkoduodavo pagrobtų automobilių prietaisų skydelius, perkalinėdavo pagrobtų automobilių kėbulo identifikacinius numerius, įklijuodavo automobiliuose suklastotas automobilių kėbulo identifikacines lenteles, perduodavo pasislėpusiam nuo teismo asmeniui netikrus transporto priemonių registracijos liudijimų blankus, kuriuose šis įrašydavo netikrus pagrobtų automobilių duomenis, taip pat susitardavo dėl pagrobtų automobilių realizavimo, o siekiant išvengti galimo sulaikymo – parūpino radijo stotį klausytis policijos radijo ryšio eteriu perduodamų pranešimų. A. M. per tarpininkus dalyvavo klastojant pagrobtų automobilių dokumentus, o 2001 m. rudenį įtraukė R. U. sutaisyti pagrobtų automobilių signalizacijas, spyneles bei kitus sugadinimus. 2002 m. vasario–kovo mėn. drauge su pirmuoju atleistu nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniu susitarė su Vilniaus m. VPK Apsaugos skyriaus policininkais V. V. ir A. K., kad šie užtikrintų apsaugą kai kurių automobilių vagysčių metu. Ieškodami tinkamų pagrobti automobilių, pasiskirstė Vilniaus miesto teritorijomis ir poromis: D. S. – L. Ž. bei A. M. – pirmasis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo, o juos suradę, minėtais mobiliojo ryšio telefonais pranešdavo vienas kitam. Savo ruožtu L. Ž. susitarė su nenustatytais asmenimis dėl keleto pagrobtų automobilių realizavimo.

D. S. laikė pas save dalį nusikalstamu būdu už parduotus pagrobtus automobilius įgytų pinigų, taip vadinamą ,,bendrą kasą”, kurios lėšas panaudodavo vagysčių metu padarytų automobilių sugadinimams sutvarkyti, mokėti atlyginimą asmenims, remontavusiems pagrobtus automobilius, bei mokėjo nusikalstamo susivienijimo nariams jų dalį pinigų už dalyvavimą automobilių vagystėse.

Nuteistieji, veikdami kaip nusikalstamo susivienijimo dalyviai, kartu su kitais asmenimis padarė tokias nusikalstamas veikas:

Laikotarpiu nuo 2001 m. spalio 23 d. iki 2002 m. lapkričio 12 d., Vilniuje, D. S., L. Ž. ir A. M. pagrobė įvairioms įmonėms bei privatiems asmenims priklausantį svetimą didelės vertės turtą – automobilius (D. S. ir L. Ž. dalyvavo padarant 18 nusikalstamų veikų, o A. M. – 16 veikų). Už šias nusikalstamas veikas D. S., L. Ž. ir A. M. nuteisti pagal BK 178 straipsnio 3 dalį.

2002 m. kovo 7 d. ir 2002 m. birželio 27 d., Vilniuje, D. S., L. Ž. ir A. M. pasikėsino pagrobti didelės vertės svetimą turtą – įmonėms priklausančius automobilius, tačiau nusikaltimų nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios. Už šias dvi nusikalstamas veikas D. S., L. Ž. ir A. M. nuteisti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį.

D. S., L. Ž. ir A. M. rengėsi padaryti kontrabandą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, ne per pasienio kontrolės punktą išgabenant pavogtą automobilį į Baltarusijos Respubliką turint tikslą jį ten realizuoti, nepateikiant jo muitinės kontrolei, tačiau nusikaltimo nepavyko padaryti dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo bendrininkų valios. Už šią nusikalstamą veiką D. S., L. Ž. ir A. M. nuteisti pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, 199 straipsnio 1 dalį.

2002 m. rugsėjo 11 d., Vilniuje, D. S., L. Ž. ir A. M. pagrobė A. B. priklausantį 20 000 Lt vertės automobilį bei jame buvusius daiktus. Už šią veiką D. S., L. Ž. ir A. M. nuteisti pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.

Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžiu D. S., L. Ž. ir A. M. buvo nuteisti pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, tačiau Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. vasario 15 d. nuosprendžiu ši nuosprendžio dalis panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis – D. S., L. Ž. ir A. M. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes neįrodyta, kad jie dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžiu D. S. ir A. M. buvo nuteisti ir už netikrų dokumentų, t. y. netikrų transporto priemonės registracijos liudijimų pagrobtiems automobiliams, pagaminimą. Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį D. S. buvo nuteistas už 7 tokias nusikalstamas veikas, o A. M. – už 6 nusikalstamas veikas. Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. vasario 15 d. nuosprendžiu nuosprendžio dalis, kuria D. S. už 7 nusikalstamas veikas nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis – D. S. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už visas 7 nusikalstamas veikas išteisintas, jam nepadarius veikų, turinčių šio nusikaltimo požymių.

Nuteistieji D. S., A. M. ir L. Ž. savo kasaciniuose skunduose pateikia tuos pačius argumentus, todėl skundai dėstomi kartu.

Kasaciniuose skunduose jie prašo Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 26 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. vasario 15 d. nuosprendį panaikinti ir juos išteisinti. Skunduose nurodo, kad buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai bei netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Surinkti baudžiamojoje byloje duomenys pakankamais kaltės įrodymais, anot kasatorių, tampa tik juos išnagrinėjus teismo posėdyje bei motyvavus apkaltinamajame nuosprendyje, kokiais argumentais remiantis tam tikros aplinkybės pripažįstamos įrodytomis, kodėl kai kurie įrodymai atmetami. Iki patikrinant duomenų patikimumą teisme, jie tėra pagrindas asmeniui užimti procese atitinkamą poziciją. Vilniaus apygardos teismas šios BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostatos nepaisė, nors M. B. ir R. D. nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleisti dar iki teismo proceso ir nepagrįstai užėmė liudytojų poziciją. Šių asmenų parodymams neteisėtai suteiktas išankstinis pranašumas prieš kitus byloje surinktus įrodymus. Ar minėti asmenys galėjo būti atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, turėjo spręsti teismas, išnagrinėjęs visus surinktus įrodymus teismo proceso metu bei įvertinęs tai, kad jie siekia patys išvengti baudžiamosios atsakomybės, o jų duoti parodymai prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams. Teismai privalėjo ištirti kiekvieną iškeltą versiją, motyvuotai pasisakyti apie tai, kodėl vienus įrodymus laikė tinkamais, o kitus atmetė (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tuo tarpu, kasatorių įsitikinimu, jų kaltę padarius jiems inkriminuotus nusikaltimus byloje patvirtina tik vienintelio atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės liudytojo M. B. parodymai, tačiau šių nepatvirtina nei kiti faktiniai duomenys, nei biologiniai pėdsakai, kvapo mėginiai ar daktiloskopiniai tyrimai, be to, kiti byloje surinkti įrodymai (nuteistųjų parodymai) juos netgi paneigia. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą. Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Messegue ir Jabardo prieš Ispaniją dėl Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies pasisakė, kad kaltinimas turi būti paremtas neabejotinai patikimais, neginčytinais įrodymais, o ne vienintelio liudytojo parodymais, kurių niekas nepatvirtina. Tik tokiu atveju asmeniui bus garantuotos visos jam įstatymuose numatytos teisės. Visų šių nuostatų, kasatorių įsitikinimu, byloje nesilaikyta, nes, be M. B., kiti byloje parodymus davę liudytojai nieko konkretaus apie inkriminuotas nusikalstamas veikas nežinojo, nematė ir apie tai neparodė, t. y. nepatvirtino ir nepaneigė jokių bylai reikšmingų aplinkybių, todėl tokiais parodymais negalėjo būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Vis dėlto teismai šiais parodymais grindė nuteistųjų kaltę, be to, rėmėsi prielaidomis ir spėjimais. Iš telefoninių pokalbių įrašų teismai padarė visiškai nepagrįstą prielaidą apie nuolatinius nuteistųjų tarpusavio ryšius, vaidmenų ir užduočių pasiskirstymą bei bendros kasos buvimą ir tai traktavo kaip nusikalstamą susivienijimą, taip netinkamai pritaikydami baudžiamąjį įstatymą. Kasatorių teigimu, užfiksuotuose telefoniniuose pokalbiuose nekalbama apie jokią bendrą kasą ar vaidmenų pasiskirstymą, o tai, kad visi veikė bendru susitarimu, patvirtino ir liudytojas M. B. Jis nurodė, kad dėl atskirų nusikalstamų veikų nuolat buvo susitinkama bei kartu nusprendžiama, kas ir ką darys, jokių nurodymų niekas niekam neduodavo ir vaidmenų neskirstė, tai leidžia daryti išvadą, kad nuteistieji veikė kaip organizuota grupė, o ne kaip nusikalstamas susivienijimas. Be to, nėra įrodymų, kad buvo visi nusikalstamą susivienijimą apibrėžiantys požymiai, tokie kaip platus veikų spektras, tvirta vidinė organizacija, hierarchinė valdymo struktūra, diferencijuotas nusikaltėlių statusas grupėje ir kt. Nesant įrodymų apie nusikalstamo susivienijimo įkūrimą (įkūrėją, lyderį), negalima kalbėti ir apie nusikalstamo susivienijimo egzistavimą. Visa tai, kasatorių įsitikinimu, aiškiai įrodo, kad pagal BK 249 straipsnio 1 dalį jie nuteisti nepagrįstai.

Taip pat teismai, bendrindami bausmes pagal atskirus nuosprendžius, netinkamai taikė ir BK 63 straipsnį. Kasatorių įsitikinimu, jiems turėjo būti taikomas ne dalinio bausmių sudėjimo būdas, kurį vienintelį numato BK 63 straipsnis, bet bausmių apėmimas, kuris buvo įtvirtintas 1961 m. BK 42 straipsnyje, nes kaip tik 1961 m. BK galiojo veikų padarymo metu, o šio kodekso 42 straipsnio nuostatos nuteistiesiems palankesnės, todėl taikytinos (BK 3 straipsnio 3 dalis). Be to, toks bausmių subendrinimas, kurį taikė teismai prieštarauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymui bei Konvencijos 7 straipsnio 1 dalies nuostatoms.

Kasaciniai skundai atmestini.

Dėl nenagrinėtinų kasacinių skundų argumentų ir kasacinės nutarties motyvuojamosios dalies struktūros

BPK 376 straipsnio 1 dalis numato, jog, nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas.

Tai reiškia, jog kasacinis teismas nenagrinėja kasacinių skundų argumentų dėl pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo nustatytų bylos aplinkybių, jei tai nėra tiesiogiai susiję su Baudžiamojo ar Baudžiamojo proceso kodekso normų taikymu. Nuteistųjų D. S., L. Ž. ir A. M. kasaciniuose skunduose nemažai argumentų skirta pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių analizei bei kritikai, pateikiant iš gynybos pozicijų interpretuotas išvadas dėl baudžiamojo proceso metu gautų duomenų. Skunduose išdėstytos ištraukos iš teisiamojo posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymų bei jų vertinimai kasacine tvarka nenagrinėtini, nes tai yra bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme dalykas, ir šie klausimai teismų posėdžiuose buvo išnagrinėti laikantis Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.

Nuteistųjų D. S., L. Ž. ir A. M. kasacinių skundų turinys yra praktiškai identiškas, todėl juose išdėstyti to paties turinio argumentai kasacinėje nutartyje analizuojami bendrai, pateikiant bendras motyvuotas išvadas.

Dėl nusikalstamo susivienijimo

Nuteistųjų D. S., L. Ž. ir A. M. kasaciniuose skunduose teigiama, jog teismai pripažino, kad nėra duomenų apie tai, jog nusikalstamas susivienijimas buvo kuriamas parenkant ir verbuojant tinkamus asmenis, paskirstant vaidmenis, aprūpinant ryšio bei technikos priemonėmis, nustatant nusikalstamo junginio narių hierarchinę struktūrą. Todėl nesant kūrimo veiksmų, kasatorių manymu, negalima tvirtinti, jog buvo įkurtas ir pats susivienijimas. Be to, jų teigimu, M. B. parodymuose savęs niekada neidentifikavo kaip nusikalstamo susivienijimo dalyvio. Kasatorių teigimu, jo parodymais remiantis galima daryti išvadą, kad M. B. suvokė dalyvaujantis organizuotos grupės veikloje, o ne nusikalstame susivienijime. Iš tikrųjų, nusikalstamas susivienijimas paprastai kuriamas tokiu būdu, kaip nurodė kasatoriai. Tai yra išoriniai vieno ar kelių asmenų organizaciniai veiksmai organizuojant ir telkiant nusikalstamą junginį. Šios bylos atveju tokių veiksmų nereikėjo, nes D. S., L. Ž. ir A. M. turėjo nusikalstamos veiklos patirtį, todėl susitarimas susijungti bendrai nusikalstamai veiklai atsirado iš bendro visų savitarpio supratimo, nusiteikimo organizuoti nusikalstamą veiklą aukštesniu lygmeniu nei anksčiau. Kitaip tariant, nusikalstamo susivienijimo susikūrimą lėmė ne vieno kurio nors dalyvio telkiantys organizaciniai veiksmai, o kiekvieno nario vidiniai stimulai ir noras veikti organizuotame nusikalstamame junginyje. Tokios išvados priėjo teismai, įvertinę liudytojo M. B. parodymus apie tai, kad visi susirinkę kartu nusprendė užsiimti automobilių vagystėmis, aptarė veiksmų planą ir periodiškai susitikdami derino tarpusavyje, ką reikia daryti ir ko nereikia. Tai reiškia, jog nusikalstamas junginys formavosi palaipsniui, apsirūpinant nusikaltimų darymą palengvinančiomis techninėmis priemonėmis, pasitelkiant kitus asmenis pagrobtų automobilių identifikaciniams ženklams panaikinti, vagysčių metu sugadintoms signalizacijoms ir spynelėms sutvarkyti, automobilių dokumentams suklastoti. Todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pirmosios instancijos teismo nustatytą nusikalstamo susivienijimo susikūrimo datą pakeitė konstatuodamas, jog nusikalstamas susivienijimas susikūrė ne 2000 m., o 2001 m. rudenį. Tai, kad nusikalstamo susivienijimo dalyviai veikė lygiateisiais pagrindais, patvirtina ir ta aplinkybė, jog pinigus, gautus iš nusikalstamos veiklos, dalydavosi po lygiai, visi tiesiogiai dalyvaudavo grobiant automobilius. Todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog D. S. nebuvo nusikalstamo susivienijimo įkūrėjas ir organizatorius ir dėl šios priežasties perkvalifikavo jo veiką iš 1961 m. BK 227¹ straipsnio 1 dalies į 2000 m. BK 249 straipsnio 1 dalį.

Nusikalstamo susivienijimo požymiai nustatomi ir įvertinami remiantis juridiniais kriterijais, todėl šiam vertinimui neturi reikšmes kaip įvardija nusikalstamą junginį liudytojas M. B. – kaip organizuotą grupę ar kaip nusikalstamą susivienijimą. Be to, vargu ar iki bylos iškėlimo jam buvo žinomi skirtumai tarp šių bendrininkavimo formų. Kvalifikuojant nusikalstamą susivienijimą reikšminga yra tai, ar nusikalstamo junginio bendrininkai žino nusikalstamo susivienijimo tikslus, kaip kiekvienas suvokia savo vaidmenį ir užduotis, bendrininkų tarpusavio ryšius, techninį, organizacinį nusikalstamos veiklos lygį.

Teismai nuosprendžiuose teisingai atskleidė baudžiamajame įstatyme numatytus formaliuosius nusikalstamo susivienijimo požymius, išdėstė įrodymus ir argumentus, kuriais remiantis kvalifikavo nusikalstamą susivienijimą. Nusikalstamas susivienijimas, kaip bendrininkavimo forma, turi panašumų su organizuotos grupės veikla, tačiau nusikalstamo susivienijimo narių tarpusavio ryšiai skiriasi nuo organizuotos grupės narių pastovumu, sutelktumu bei aukštesniu nusikalstamos veiklos organizaciniu lygiu. Teismai pagrįstai konstatavo, jog nuteistieji D. S., L. Ž. ir A. M. ir M. B., dėl kurio byla nutraukta, susivienijo turėdami tikslą daryti sunkius turtinio pobūdžio nusikaltimus. Šis specialus tikslas – grobti tik vertingus, apynaujus automobilius parodo susivienijimo narių interesų bendrumą, susitelkimą specializuotai nusikalstamai veiklai. Teisingi ir įrodymais pagrįsti teismų argumentai, jog nusikalstamo susivienijimo narių tarpusavio ryšių stiprumą ir pastovumą rodo tai, kad jie nusikaltimus darė ilgą laiką, grupės narių sudėtis buvo stabili. Tai rodo suburtos nusikalstamos grupės aukšto lygio organizacinę formą. Byloje nustatyta, jog susivienijimo nariai disponavo didelėmis lėšomis, gautomis iš nusikalstamos veiklos. Nuteistųjų suburto nusikalstamo susivienijimo organizacinį lygį parodo ir jos narių bendra piniginė kasa, į kurią buvo mokami įnašai nuo pajamų, gautų iš nusikalstamos veiklos. Šios lėšos buvo skirtos organizuoti pagrobtų automobilių paruošimą pardavimui, nuomoti garažus pagrobtiems automobiliams paslėpti, parūpinti nusikaltimų darymo priemones, papirkti policijos pareigūnus, kitiems būtiniems nusikalstamos grupės funkcionavimui reikalams. Be to, šios lėšos taip pat buvo numatytos advokatų pagalbai apmokėti bei kitoms išlaidoms, jei nusikalstamo susivienijimo narys būtų sulaikytas teisėsaugos institucijų. Nusikalstamo susivienijimo organizacinę struktūrą parodo susivienijimo narių pasiskirstymas vaidmenimis ir užduotimis. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog tarp šio susivienijimo narių nebuvo pavaldumo santykių hierarchinės struktūros, tačiau jo dalyviai buvo pasiskirstę užduotimis ir funkcijomis. D. S. tvarkė grupės kasą, L. Ž. ir D. S. vagystės metu išdauždavo automobilio langą bei padarydavo raktą, A. M. ir M. B. pavogtą automobilį nutempdavo į garažą. M. B. taip pat rūpindavosi pagrobtų automobilių kėbulo numerių, identifikacinių lentelių sutvarkymu, suklastotų dokumentų gavimu. Teismai įrodymais pagrindė ir argumentavo, kodėl pripažino D. S. nusikalstamo susivienijimo lyderiu, tačiau apeliacinės instancijos teismas kartu pripažino ir argumentavo, jog D. S. nebuvo nusikalstamo susivienijimo įkūrėjas ir organizatorius, o buvo pirmasis tarp lygių narių nusikalstamo susivienijimo, kuris susikūrė, kaip buvo minėta, palaipsniui, visų jo narių pastangų dėka, siekiant bendro nusikalstamo tikslo.

Teismai nusikalstamo susivienijimo faktą pagrindė ir kitomis aplinkybėmis. Nusikalstamos grupuotės dalyviai buvo apsirūpinę ryšio priemonėmis, kurios buvo naudojamos tik nusikaltimų darymo metu, nuomojo garažus, skirtus vogtiems automobiliams laikyti, buvo apsirūpinę transporto priemonėmis, skirtomis nutempti pavogtus automobilius, bei kitomis techninėmis priemonėmis, palengvinančiomis nusikaltimų darymą. Nusikalstamo susivienijimo dalyviai nusikalstamą veiklą vykdė sistemingai, ilgą laiką, buvo sukūrę visą tinklą priemonių ir įtraukę keletą asmenų į nusikalstamą veiklą, kurie nors ir nepriklausė nusikalstamam susivienijimui, tačiau atliko tam tikras užduotis, palengvinančias automobilių pagrobimą bei jų paruošimą realizuoti.

BK 249 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę tam, kas dalyvavo nusikalstamo susivienijimo veikloje. BK 25 straipsnio 4 dalyje išdėstyta nusikalstamo susivienijimo sąvoka, kurioje apibrėžta, jog nusikalstamas susivienijimas yra tada, kai bendrai nusikalstamai veikai – vienam ar keliems sunkiems ar labai sunkiems nusikaltimams daryti – susivienija trys ar daugiau asmenų, kuriuos sieja pastovūs tarpusavio ryšiai bei užduočių ar vaidmenų pasiskirstymas. Nusikalstamam susivienijimui prilyginama antikonstitucinė grupė ar organizacija bei teroristinė grupė. Nusikaltimo padarymo metu galiojusi 1961 m. BK 227¹ straipsnio redakcija šią nusikalstamo bendrininkavimo formą apibrėžė kaip susivienijimą iš trijų ar daugiau asmenų bendrai nusikalstamai veikai – daryti sunkius nusikaltimus – kūrimą, taip pat dalyvavimą jo veikloje. Esminis skirtumas tarp 1961 m. BK ir 2000 m. BK numatytų nusikalstamo susivienijimo sąvokų yra tai, kad dabar galiojantis baudžiamasis įstatymas nusikalstamo susivienijimo sąvoką papildo reikalavimu nuolatinių tarpusavio ryšių bei vaidmenų ir užduočių pasiskirstymu tarp nusikalstamą junginį sudarančių asmenų. Šie požymiai sugriežtina įstatymo taikymo reikalavimus, pripažįstant bendrininkavimo formą nusikalstamu susivienijimu. Todėl 2000 m. BK numatyta nusikalstamo susivienijimo sąvoka yra palankesnė apsigynimo nuo kaltinimo aspektu nei tokia veika kaltinamiems asmenims pagal 1961 m. BK numatytą sąvokos apibrėžimą.

Kaip jau buvo minėta, D. S., L. Ž. ir A. M. nusikalstamos veiklos laikotarpiu, kuris baigėsi 2002 m. lapkričio mėnesį, galiojo 1961 m. BK. Už nusikalstamo susivienijimo kūrimą bei dalyvavimą jo veikloje atsakomybė buvo numatyta BK 227¹ straipsnyje, kurio pirmosios dalies sankcija numatė laisvės atėmimą nuo ketverių iki dešimties metų. Nuosprendžio priėmimo metu atsakomybę už šią veiką numatė šiuo metu veikiančio 2000 m. BK 249 straipsnio 1 dalies 2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX- 1706 redakcija, kurios sankcija numato laisvės atėmimą nuo trejų iki penkiolikos metų. Iki minėtos baudžiamojo įstatymo redakcijos įsigaliojimo galiojo 2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX- 1495 redakcija, kurios sankcija numatė laisvės atėmimą nuo trejų iki dešimties metų. Remiantis BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims. Teismai pagrįstai kvalifikavo veiką ne pagal 1961 m. BK 227¹ straipsnio 1 dalį, o pagal 2000 m. BK 249 straipsnio 1 dalies 2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX–1495 redakciją, nes šios redakcijos baudžiamojo įstatymo sankcija numatė švelnesnę minimalią sankcijos ribą nei nusikaltimo padarymo metu ir dabar galiojanti BK 249 straipsnio 1 dalies redakcija.

Dėl skundų argumentų apie esminius baudžiamojo proceso pažeidimus

D. S., L. Ž. ir A. M. kasaciniuose skunduose išdėstyti argumentai, kuriuose teigiama, jog M. B. ir R. D., negalėjo būti atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ikiteisminio bylos tyrimo metu, nes BPK 301 straipsnio 1 dalis reikalauja, kad nuosprendis būtų pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Atleidus juos nuo baudžiamosios atsakomybės anksčiau, prieš teismo posėdį, kasatorių manymu, patvirtinamas tokių asmenų parodymų išskirtinumas prieš kitus bylos duomenis, nes jiems suteikiamas liudytojo statusas ir jų parodymai laikytini įrodymais iki teismo posėdžio. Šie teiginiai nepagrįsti.

M. B. ir R. D. buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės remiantis BK 39 straipsnio ir BPK 212 straipsnio 7 punkto reikalavimais. BPK 212 straipsnio 7 punktas numato, jog ikiteisminis bylos tyrimas nutraukiamas, kai įtariamasis BK 39 straipsnyje numatytomis sąlygomis padeda atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo padarytas nusikalstamas veikas. Šis ikiteisminio tyrimo nutraukimo ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejis numatytas baudžiamojo proceso ikiteisminio tyrimo stadijoje. Kasaciniuose skunduose be pagrindo šis procesinis veiksmas siejamas su išankstiniu bylos duomenų pripažinimu įrodymais. Minėtu pagrindu nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti asmenys, nagrinėjant bylą teisme, apklausiami įprastine tvarka, kaip ir kiti liudytojai. Jų procesinės teisės ir pareigos nėra varžomos sprendimo atleisti juos nuo baudžiamosios atsakomybės, nes sprendimas atleisti nuo atsakomybės pagal BPK 212 straipsnio 7 punktą yra besąlyginis. BPK 20 straipsnio 2 dalis numato, jog tai, kokius gautus duomenis laikyti įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. M. B. ir R. D. baudžiamojo proceso nustatyta tvarka buvo apklausti teisiamajame posėdyje, jų parodymai buvo įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio nuostatomis, todėl pagrįstai pripažinti įrodymais ir jais paremtas apkaltinamasis nuosprendis.

Kasaciniuose skunduose be pagrindo teigiama, jog D. S., L. Ž. ir A. M. kaltė nuosprendyje grindžiama išimtinai liudytojo M. B. parodymais. Skunduose be pagrindo remiamasi nuoroda į BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalį bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalį. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinio teismo nutartyje išdėstyti kaltinamųjų R. U., R. P., V. V., A. K., liudytojų R. D., V. M. parodymai bei daiktai, surasti, paimti ir užfiksuoti apžiūrint įvykio vietas, suteikia pakankamai duomenų, patvirtinančių D. S., L. Ž. ir A. M. dalyvavimą nusikalstamo susivienijimo padarytuose nusikaltimuose. Šiuo atveju M. B. parodymai yra labiau reikšmingi kaip apjungiantys, pateikiantys išsamesnį vaizdą dėl visos nusikalstamo susivienijimo veiklos, o taip pat patvirtinantys reikšmingas aplinkybes apie konkrečių nusikaltimų padarymo mechanizmą bei patvirtinantys visų kitų proceso metu gautų asmeninės ir daiktinės kilmės įrodymų patikimumą. Be to, ir pirmiau paminėtų kaltinamųjų bei liudytojų parodymai, taip pat daiktai, paimti apžiūrint įvykių vietas, telefoninių pokalbių įrašai, patvirtina M. B. parodymų teisingumą. Tai reiškia, jog visi baudžiamojoje byloje gauti įrodymai, kuriais teismai grindžia nuteistųjų D. S., L. Ž. ir A. M. kaltę, atitinka, papildo bei patvirtina vienas kitą ir sudaro nuoseklią loginę grandinę.

Kasaciniuose skunduose neteisingai suprantama BPK 20 straipsnyje apibrėžta įrodymų samprata. Kasaciniuose skunduose išdėstyta nuomonė, kad M. B., R. D. parodymus paneigia A. M., D. S., V. N. parodymai, kurie, kaip teigiama kasaciniuose skunduose, taip pat yra įrodymai. Tokia kasaciniuose skunduose išdėstyta pozicija yra neteisinga. BPK 20 straipsnio 3 dalis numato, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. D. S., L. Ž. parodymuose neišdėstytos aplinkybės ir nėra jokių duomenų, paneigiančių jiems pareikštus kaltinimus ir įrodymus, kuriais šie kaltinimai grindžiami. A. M. iš dalies pripažino kaltinime nurodytas aplinkybes, tačiau tvirtino vagystėse ir nusikalstamo susivienijimo veikloje nedalyvavęs. Šie parodymai taip pat nepaneigia baudžiamojo proceso metu surinktų duomenų apie padarytus nusikaltimus ir dalyvavimą nusikalstamo susivienijimo veikloje, nes nepateikia aplinkybių, kurios paneigtų baudžiamojo proceso metu gautais įrodymais nustatytus faktus. Tai, kad nuteistieji nepripažįsta byloje gautais įrodymais nustatytų jų nusikalstamos veiklos faktų, nereiškia, jog tai yra prieštaravimas tarp baudžiamojo proceso metu gautų įrodymų, nes jų parodymuose nėra konkrečių aplinkybių, faktų, neišdėstytos versijos, kurios paneigtų ar sukeltų abejonių D. S., L. Ž. ir A. M. apkaltinančių bylos įrodymų patikimumu.

Dėl BK 63 straipsnio ir BK 3 straipsnio 3 dalies taikymo

Teismai, subendrindami D. S., L. Ž. ir A. M. paskirtas bausmes, pagrįstai rėmėsi BK 63 straipsnio nuostatomis ir nepažeidė BK 3 straipsnio 3 dalies bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Visi trys nuteistieji nusikaltimus padarė prieš įsigaliojant naujajam Baudžiamajam kodeksui. Teismai pagrįstai jų nusikalstamas veikas perkvalifikavo pagal 2000 m. BK atitinkamus straipsnius, nes šiuo metu galiojantis baudžiamasis įstatymas už nuteistųjų padarytus nusikaltimus numato švelnesnes bausmes nei veikų padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Ir patys nuteistieji nereiškia prieštaravimų dėl jų veikų kvalifikavimo pagal 2000 m. BK specialiosios dalies normas. Skunduose išdėstyti teiginiai, jog 1961 m. BK 42 straipsnis numato palankesnes bausmių subendrinimo taisykles nei 2000 m. BK 63 straipsnis. Su šiuo teiginiu iš esmės galima sutikti, nes 2000 m. BK 63 straipsnis numato siauresnes galimybes taikyti bausmių apėmimo būdą nei 1961 m. BK 42 straipsnis. Tačiau vienai veikai paprastai taikomas, kaip to reikalauja BK 3 straipsnis, tik vienas baudžiamasis įstatymas (šiuo konkrečiu atveju – vienas iš BK). Įstatymas neleidžia laikyti, kad kaltininkui vienu metu yra palankesni abu kodeksai, išskyrus išimtis, kurias numato BK, BPK ir BVK įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymas. Kadangi nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos buvo kvalifikuotos pagal 2000 m. BK specialiosios dalies normas, kurių sankcijos yra švelnesnės, nei 1961 m. BK, todėl ir bausmių subendrinimas pagrįstai atliktas vadovaujantis to paties kodekso taisyklėmis. Kasaciniuose skunduose nepagrįstai teigiama, jog nuteistiesiems paskirta subendrinta bausmė yra didesnė, nei numatyta sankcijoje už sunkiausią nusikaltimą, nes už dalyvavimą nusikalstamo susivienijimo veikloje maksimalus laisvės atėmimo bausmės dydis, pagal švelniausią 2003m. balandžio 10 d. BK 249 straipsnio 1 dalies redakciją, yra laisvės atėmimas iki dešimt metų. Be to, atsižvelgiant į tai, kad didžioji dalis nuteistųjų padarytų veikų pagal pavojingumą priskiriamos tai pačiai kategorijai, todėl bausmių subendrinimas apėmimo būdu ir pagal 1961 m. BK taisykles praktiškai negalėtų būti taikomas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

D. S., L. Ž. ir A. M. kasacinius skundus atmesti.