Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) Jurgitos Mačionytės ir Nidos Vigelienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atsakovo M. V. (M. V.) atstovo advokato Roko Kairelio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 19 d. sprendimo baudžiamojoje byloje pagal civilinės ieškovės J. M.-M. civilinį ieškinį dėl nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo, pareikštą civiliniam atsakovui nuteistajam M. V.,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

5. 2020 m. lapkričio 27 d. teismo nutartimi, gavus V. M. dukters J. M.-M. atstovės advokatės Žanetos Šlyžiutės prašymus bei paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, bylos nagrinėjimas atnaujintas, o pradinė civilinė ieškovė V. M. pakeista jos procesinių teisių perėmėja J. M.-M.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10.3. Spręsdamas dėl ieškinyje nurodytų dėl M. V. nusikalstamos veikos prarastų daiktų ir jų vertės, teismas vertino byloje surinktus įrodymus ir nusprendė, kad įrodymais yra pagrįstas tik dalies ieškinyje nurodytų daiktų praradimas, kurių teismo nustatyta bendra vertė yra 8 780 eurų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11. Apeliaciniu skundu atsakovo atstovas advokatas R. Kairelis prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 19 d. sprendimą pakeisti ir priteisti iš atsakovo 3 352,5 eurų turtinės žalos atlyginimo, o likusią ieškinio dalį atmesti. Taip pat prašo sumažinti priteistas išlaidas advokato teisinėms paslaugoms apmokėti nuo 550 eurų iki 92,4 eurų ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas: žyminį mokestį, išlaidas advokato teisinėms paslaugoms apmokėti pirmojoje bei apeliacinėje instancijoje. Skundą grindžia šiais argumentais.

11.1. Advokato teigimu, apylinkės teismo sprendimu iš atsakovo nepagrįstai priteistas žalos atlyginimas už ieškovės tėvui V. M. asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą bei jo turto dalį bendrojoje nuosavybėje su ieškovės motina V. M. Skundžiamas sprendimas yra priimtas išnagrinėjus baudžiamąją bylą Nr. 1-33-806/2019 ir Vilniaus miesto apylinkės teismui 2019 m. gegužės 6 d. nuosprendžiu nusprendus V. M. pripažinti teisę į civilinio ieškinio patenkinimą dėl sodyboje (duomenys neskeltini), buvusių daiktų atlyginimo. Advokatas vadovaujasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 112 straipsnio 1 dalimi ir nurodo, kad V. M. civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje Nr. 1-33-806/2019 pareiškė 2014 m. liepos 28 d. V. M. mirė 2011 m. kovo 28 d. Savarankiško civilinio ieškinio jis nepareiškė ir civiliniu ieškovu minėtoje baudžiamojoje byloje nebuvo. Kaip matyti iš atsakovo į bylą pateikto 2020 m. gruodžio 16 d. testamentų registro išrašo Nr. SR10-10638(20), nei 2014 m. liepos 28 d., nei vėliau V. M. nebuvo priėmusi sutuoktinio V. M. palikimo, todėl neturėjo teisės jo vardu reikšti civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje.

11.2. Advokatas atkreipia teismo dėmesį į tai, kad teisė į civilinio ieškinio patenkinimą 2019 m. gegužės 6 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje buvo pripažinta V. M., o ne V. M. Atitinkamai bylą nagrinėjančio teismo nutartimi ieškovė perėmė V. M., bet ne V. M. procesines teises ir pareigas. Be to, 2020 m. lapkričio 23 d. patikslinto ieškinio pateikimo metu ieškovė dar net nebuvo priėmusi V. M. palikimo. Tokiu būdu nagrinėjamoje byloje galėjo būti sprendžiama tik dėl žalos atlyginimo už V. M. asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą bei jos dalį bendrojoje nuosavybėje su V. M. Dėl žalos atlyginimo už V. M. priklausantį turtą bei jo dalį bendrojoje nuosavybėje ieškovė turėjo reikšti atskirą ieškinį CPK nustatyta tvarka, kadangi toks ieškinys baudžiamojoje byloje Nr. 1-33-806/2019 nebuvo pareikštas ir V. M. nebuvo pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą.

11.3. Advokatas, vadovaudamasis CK 3.89 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nurodo, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstami sutuoktinių asmeninio naudojimo daiktai (avalynė, drabužiai, profesinės veiklos įrankiai). Esminę dalį apylinkės teismo sprendimu priteistos žalos sudaro V. M. priklausiusių profesinės veiklos įrankių (įvairių staklių ir pan.) vertė, nors ši ieškinio dalis net negalėjo būti nagrinėjama.

11.4. Advokato nuomone, bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios (CK 3.117 straipsnio 1 dalis). Tokiu būdu už turtą, V. M. ir V. M. priklausiusį bendrosios nuosavybės teise (indus, baldus, motociklą „Jawa“ ir pan.), skundžiamu sprendimu galėjo būti priteisiama ne daugiau ½ minėto turto vertės, nes V. M. (kurios teisės ir pareigas perėmė ieškovė) priklausė ½ bendrai su V. M. valdyto turto.

11.5. Remdamasis šiais argumentais, advokatas prašo iš atsakovo priteistą žalos dydį pakeisti. Obliavimo, frezavimo, medienos tekinimo, medžio šlifavimo, medžio pjovimo, metalo pjovimo, metalo tekinimo stakles, galąstuvą (šmirgelį), senovines valcavimo stakles „Taltonika“, senovines medžio apdirbimo stakles „Record“, 3 drėles „Bosh“, 2 benzininius pjūklus vertinti kaip profesinės veiklos įrankius ir turtinės žalos atlyginimo už juos nepriteisti. Turtinę žalą už profesinės veiklos įrankius – gręžimo stakles, stiklo lydimo krosnelę, keramikos deginimo krosnelę, mažinti per pusę. Turtinę žalą už bendrosios nuosavybės daiktus, tai yra 2 dalgius, motociklą „Jawa“, dumples, lygintuvus, senovinius žiūronus (3 vnt.), senovines svarstykles ir svarelius, senovinius fotoaparatus, senovines žirkles, 2 skrynias, antikvarinį rašomąjį stalą, antikvarinį pietų stalą, senovines puodynes, senovines girnas, senovines mėsmales, varinį indą su rankenomis ir varines grūstuves, senovines sriubines, špižinius troškintuvus, žibalines lempas, senovinį patefoną, senovinį verpimo ratelį, senovinį virdulį, sovietinį televizorių, sovietinį radiją, du šaldytuvus, viryklę, mažinti per pusę. Bendra suma mažintina iki 3352,5 eurų.

11.6. Advokatas taip pat nurodo, kad net ir atmetus paminėtus argumentus kaip nepagrįstus, priteistos turtinės žalos dydis turėtų būti sumažintas ir kitais pagrindais. Skundžiamu sprendimu iš atsakovo buvo priteista 1 500 eurų už keramikos degimo krosnelę, tačiau tokio įrenginio buvimo nepatvirtino nė vienas byloje apklaustas liudytojas. Apklaustas V. M. brolis L. M. nurodė, kad jo brolis kaip vitražistas turėjo stiklo, o ne keramikos degimo krosnelę. Nesant leistinų įrodymų apie ieškovės tėvo V. M. turėtą keramikos krosnelę, ši ieškinio dalis tenkinta nepagrįstai. Šis reikalavimas turėjo būti atmestas remiantis tais pačiais motyvais, kaip ir reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šilkografijos stakles.

11.7. Advokato teigimu, byloje taip pat nepagrįstai tenkintas reikalavimas dėl 400 eurų už senovines valcavimo stakles „Teutonia“ ir 500 eurų už senovines medžio apdirbimo stakles „Record“ priteisimo. Nė vienas liudytojas nepatvirtino, kad ieškovės tėvas turėjo būtent tokių gamintojų stakles. Liudytojai nenurodė jokių gamintojų, tik apibūdino stakles kaip veikiančias, nedideles. Liudytojai taip pat nenurodė, kad sodyboje buvo valcavimo staklės, minėjo tik pjovimo, obliavimo, frezavimo stakles.

11.8. Advokato įsitikinimu, skundžiamu sprendimu buvo netinkamai paskirstytos bylinėjimosi išlaidos. Apylinkės teismas iš atsakovo priteisė 100 proc. ieškovės patirtų išlaidų advokato teisinėms paslaugoms apmokėti. CPK 93 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai. Ieškovės naudai buvo priteista 8 780 eurų iš reikalautų 52 266,82 eurų, tai yra ieškinys buvo patenkintas 16,8 proc. Todėl iš atsakovo galėjo būti priteista bylinėjimosi išlaidų dalis, proporcinga patenkintų reikalavimų daliai, tai yra 92,40 eurų. Taip pat nurodo, kad šis skundas teikiamas el. ryšio priemonėmis, todėl pagal CPK 80 straipsnio 7 dalį žyminis mokesti sudaro 117 eurų. Šią sumą advokatas taip pat prašo priteisti iš ieškovės.

12.1. Ieškovės atstovė nurodo, kad apelianto argumentai, jog skundžiamu sprendimu galėjo būti priteista ne daugiau ½ turto vertės, nes V. M. priklausė ½ bendrosios jungtinės nuosavybės su V. M. valdyto turto, o reikalavimas dėl V. M. priklausiusių profesinės veiklos įrankių vertės net negalėjo būti nagrinėjamas, yra nepagrįsti. Apeliantas tokiu būdu siekia revizuoti įsiteisėjusį Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 6 d. nuosprendį dėl nusikalstamos veikos civilinių teisinių pasekmių, kas nesuderinama su CPK 182 straipsnio 2, 3 punkto nuostatomis. Pažymi, kad minėtu nuosprendžiu V. M. buvo pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą dėl visų daiktų, buvusių sodyboje (duomenys neskeltini), tarp jų ir dėl mirusiam sutuoktiniui priklausiusių profesinės veiklos įrankių bei jam bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiusios turto dalies. Reikalavimas dėl V. M. priklausiusių daiktų vertės atlyginimo išskyrimo į atskirą bylą yra nesuderinamas su proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principais.

12.3. Tenkinus apeliacinį skundą būtų pažeistas visiško nuostolių atlyginimo principas (CK 6.251 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 2 dalis).

12.4. Ieškovės atstovė nurodo, kad apylinkės teismas 2019 m. gegužės 19 d. sprendime yra pažymėjęs, jog epizodiškai sodyboje besilankantys asmenys, net ir matydami negali objektyviai įvardinti specifinių, profesinėje M. veikloje reikalingų, daugiausiai savadarbių prietaisų paskirties. Yra tikimybė, jog visus matytus prietaisus jie įvardijo „medžio apdirbimo staklėmis“, negalėdami jų identifikuoti rūšiniais požymiais. Tuo tarpu J. M.-M., daug laiko praleidusiai su tėvais sodyboje, stebėjusiai jų profesinę veiklą, kūrybą, buvo gerai žinoma kiekvieno prietaiso specifinė paskirtis, naudojimo būdas, kuriuos ji ir ganėtinai tiksliai įvardijo tiek ieškinyje, tiek duodama parodymus teismui. Šių aplinkybių kontekste teismas konstatavo, kad sodyboje buvusius prietaisus ji įvardijo kiek galėdama tiksliau, reaguodama į nuosprendžio argumentus, dėl ko nebuvo galima nustatyti ieškinio dydžio. Pagal CPK 177 straipsnio 2 dalies nuostatas, civilinės ieškovės J. M.-M. paaiškinimai dėl sodyboje buvusių ir dėl M. V. nusikalstamos veikos M. prarastų daiktų yra tinkami įrodymai, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas nustatė teisiškai reikšmingus faktus dėl keramikos deginimo krosnelės, valcavimo staklių „Teutonia“, medžio apdirbimo staklių „Record“ buvimo sodyboje.

12.5. Kadangi civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra baudžiamųjų teisinių santykių dalis, proceso dalyvių padėtis negali būti pabloginta vien todėl, kad baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas iš esmės neišsprendžia baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio, o vadovaudamasis BPK 115 straipsnio 2 dalimi pripažįsta civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoda nagrinėti civilinio proceso tvarka. Todėl sprendžiant klausimą dėl ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo taikytina BPK 106 straipsnio 2 dalis, kuri nenumato, kad civilinio ieškovo patirtos išlaidos už advokato paslaugas priteisiamos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai. Kita vertus, CPK 93 straipsnio 4 dalis taip pat numato teismui teisę nukrypti nuo šio straipsnio 1-3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako tik dėl apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį pateiktų faktinių bei teisinių argumentų.

Dėl BPK 115 straipsnio 2 dalies, CPK 182 straipsnio 3 punkto taikymo

14. BPK 115 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Civiliniam ieškovui pripažinus teisę į ieškinio patenkinimą ir perdavus ieškinio dydžio klausimą nagrinėti civilinio proceso tvarka, atskira civilinė byla neužvedama, bet, įsiteisėjus nuosprendžiui, to paties teismo iniciatyva tęsiamas procesas pagal CPK taisykles. Teismas, nagrinėdamas civilinio ieškinio klausimą, nesprendžia, ar yra ieškinio pagrindas, bet remiasi baudžiamosios bylos duomenimis dėl nusikalstama veika padarytos tiesioginės turtinės žalos, kuri nustatyta apkaltinamuoju nuosprendžiu, ir nustato priteistinos žalos dydį (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-245/2010). Taigi, net ir taikant BPK 115 straipsnio 2 dalyje nustatytą išimtį, civilinės atsakomybės sąlygas nustato teismas, priimantis apkaltinamąjį nuosprendį. Apkaltinamuoju nuosprendžiu baudžiamojoje byloje nustatytos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos (žala, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp veikos ir žalos) yra prejudiciniai faktai, kurie civilinėje byloje neįrodinėjami (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-147-648/2018, 2K-224-942/2018, kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2013). Toks teisinis reguliavimas įtvirtintas ir CPK 182 straipsnio 3 punkte nurodant, kad nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje privalomas teismui, nagrinėjančiam civilines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų civilinių teisinių padarinių. CPK 182 straipsnio 3 punkto norma taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas bylą civilinio proceso tvarka, neturi teisės revizuoti įsiteisėjusio teismo nuosprendžio; tokiu reglamentavimu užtikrinamas visų asmenų lygybės įstatymui įgyvendinimas. Įsiteisėjusio procesinio dokumento negalima paneigti ar nuginčyti; teismo nuosprendžio prejudicinės galios taisyklė galioja ir teismui (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-245/2010, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-147-648/2018, 2K-225-303/2019).

15. Nukentėjusioji V. M. baudžiamojoje byloje buvo pareiškusi civilinį ieškinį, kuriame, be kita ko, reiškė reikalavimą priteisti jai turtinę žalą, padarytą dėl M. V. nusikalstamos veikos, o būtent apgaule buvo įgytas didelės vertės jai ir mirusiam sutuoktiniui V. M. nuosavybės teise priklausęs, sodyboje, esančioje (duomenys neskeltini), buvęs turtas: medžio pjovimo staklės 50 000 Lt (14481 Eurų) vertės, V. M. įrankiai 20 000 Lt (5792,40 Eurų) vertės, antikvariniai baldai ir antikvariniai daiktai 100 000 Lt (28962 Eurų) vertės, V. M. asmeniniai daiktai 5000 Lt (1448,1 Eurų) vertės (iš viso 63716,5 eurų). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. gegužės 6 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 12 d. nutartimi, konstatavo M. V. civilinės atsakomybės taikymo sąlygas – jo neteisėtus, nusikalstamus veiksmus, padarytą žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Nagrinėdamas pareikšto minėto civilinio ieškinio reikalavimus, teismas pripažino, kad byloje surinkti įrodymai patvirtino, jog sodyboje buvo daiktai, kurie buvo prarasti dėl M. V. nusikalstamos veikos. Ieškovė daiktų vertę įvertino tik bendrai, nei teisme, nei ikiteisminio tyrimo metu daiktų vertės atskirai nenurodė. Nesant išlikusių daiktų, nežinant jų būklės, požymių ir išliekamosios vertės, teismas negali pats spėlioti ir nustatyti jų vertę. Vertinimas būtų subjektyvus. Teismas nurodė negalintis tiksliai apskaičiuoti žalos atlyginimo dėl iš sodybos prarastų daiktų neatidėjęs baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavęs papildomos medžiagos, t. y. konkretaus kiekvieno V. M. civiliniame ieškinyje nurodyto daikto požymių ir daikto vertės įvertinimo, dėl ko, vadovaudamasis CPK 115 straipsnio 2 dalimi, V. M. pripažino teisę į ieškinio patenkinimą dalyje dėl visų daiktų, buvusių sodyboje, žalos atlyginimo, o klausimą dėl ieškinio dydžio perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka.

16. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 6 d. nuosprendžiu, kaip ir nurodo apeliantas, iš tiesų, teisė į ieškinio patenkinimą buvo pripažinta V. M., o ne V. M., be to ieškovė J. M.-M. perėmė V. M., bet ne V. M. procesines teises. Pastarasis byloje civilinio ieškinio nebuvo pareiškęs. Visgi šios apelianto nurodytos aplinkybės įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui neturi, tad su jomis sietini argumentai atmestini. 2019 m. gegužės 6 d. nuosprendžiu buvo nuspręsta dėl visų V. M. ieškinio reikalavimų, tarp jų ir dėl žalos, padarytos praradus V. M. profesinės veiklos įrankius, bei dėl visų daiktų, buvusių sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe. Teismas nuosprendžiu V. M. pripažino teisę į ieškinio patenkinimą dėl visų daiktų, buvusių sodyboje, žalos atlyginimo, neišskirdamas jokios jų grupės. 2019 m. gegužės 6 d. nuosprendis yra įsiteisėjęs. Apeliacinės instancijos teismas 2020 m. kovo 12 d. nuosprendžiu minėtos nuosprendžio dalies, kuria spręstas nagrinėjamam ginčui aktualus V. M. ieškinio klausimas, nepakeitė. Remiantis tuo, kas pasakyta, įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatytų M. V. civilinės atsakomybės sąlygų revizavimas nėra galimas. Apelianto argumentai, kad V. M., nepriėmusi V. M. palikimo, neturėjo teisės reikalauti žalos atlyginimo dėl V. M. profesinės veiklos įrankių ir jo dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, atmetami dėl jų plačiau nepasisakant.

Dėl priteisto žalos atlyginimo dydžio

17. Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo priteistą žalos atlyginimą tik dėl šio turto: 1 500 eurų už keramikos degimo krosnelę, 400 eurų už senovines valcavimo stakles „Teutonia“ ir 500 eurų už senovines medžio apdirbimo stakles „Record“. Jo vertinimu ši ieškinio dalis tenkinta nepagrįstai, nes bylos įrodymai nepatvirtina, kad V. M. turėjo šį turtą.

18. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Priešingai, nei tvirtinama apeliaciniame skunde, tiek keramikos degimo krosnelės, tiek senovinių valcavimo staklių „Teutonia“, tiek ir senovinių medžio apdirbimo staklių „Record“ buvimą sodyboje (duomenys neskeltini), taip pat ir jų vertę patvirtinančių įrodymų byloje yra ir jų pakanka išvadoms dėl žalos atlyginimo ir jo dydžio padaryti.

19. Visų pirma, minėtų daiktų buvimą patvirtino ieškovės teismui duoti paaiškinimai, kurie pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį yra tinkama įrodinėjimo priemonė. J. M.-M. prisiekusi teisme paaiškino, kad kartu su tėvais gyvendavo ir būdavo sodyboje (duomenys neskeltini), nuo vaikystės. Ten gyveno ir 2009 m. pavasarį, lankėsi ir vėliau. Ji negalėjo nurodyti, kur ir už kiek jos tėvas V. M. pirko medžio apdirbimo stakles „Record“, tačiau nurodė, kad jos buvo pusantro metro ant dviejų, metalinės, labai galingos, galėjo šlifuoti rastus. Tėvas jas gerino, pirko naujus variklius, priedus. Valcavimo stakles „Teutonia“ tėvas naudojo metalui sujungti su vitražu. Jos buvo įsigytos iš tėvo darbo, buvo puikios būklės, nes ten nėra kam sugesti. Keramikos degimo krosnis buvo didesnė nei stiklo, šaldytuvo dydžio, veikianti, įgyta iš tėvo dirbtuvių apie 2004 m. Vertindamas šiuos paaiškinimus, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė ir į kitus byloje surinktus įrodymus. Nukentėjusioji V. M. pirminiame ieškinyje sodyboje buvusių staklių ir jų skaičiaus nekonkretizavo, jas apibūdino kaip medžio pjovimo stakles ir nurodė tik bendrą jų vertę – 50 000 Lt. Apklausta ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu ji nurodė sodyboje buvus kelias stakles – obliavimo, dvi tekinimo, medienos pjovimo, metalo apdirbimo, šlifavimo. Kad sodyboje, be kita ko, buvo įvairios paskirties staklių ir įrankių, nurodė ir kiti aktualiu laikotarpiu ten lankęsi asmenys, baudžiamojoje byloje apklausti liudytojais. Liudytojas R. M. nurodė, kad sodyboje buvo tekinimo, obliavimo, pjovimo staklės. Liudytojas L. M. nurodė, kad buvo metalo apdirbimo, metalo tekinimo staklės, stiklo kepimo krosnis, nes brolis V. M. buvo vitražistas. Liudytojas B. D. nurodė, kad buvo obliavimo staklės, „zeimeris“, liudytojas A. M. – frezavimo, medienos staklės, liudytoja V. D. – didelės medienos apdirbimo staklės, ne vienos, liudytojas A. I. – buvo daug medžio apdirbimo staklių. Vertindamas aptartų įrodymų visumą teismas atsižvelgia į tai, kad liudytojai nenurodė konkrečiai kokių gamintojų staklės buvo sodyboje, taip pat nenurodė, kad joje buvo valcavimo staklės bei keramikos degimo krosnis. Šias aplinkybes savo skunde akcentuoja ir apeliantas. Visgi tai vertindamas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad epizodiškai sodyboje besilankantys asmenys negali objektyviai įvardinti specifinių, profesinėje veikloje reikalingų, daugiausiai savadarbių prietaisų paskirties, negali identifikuoti jų rūšiniais požymiais. Tuo tarpu ieškovė J. M.-M. sodyboje praleido daug laiko, stebėjo tėvo profesinę veiklą, kūrybą, jai buvo gerai žinoma kiekvieno prietaiso specifinė paskirtis, naudojimo būdas. Savo paaiškinimuose ji pakankamai tiksliai įvardijo apelianto ginčijamų daiktų paskirtį, apibūdino jų požymius, nurodė jai žinomas jų įsigijimo aplinkybes. Vertinant aptartus įrodymus visumoje, apeliacinės instancijos teismui nekilo abejonių dėl ieškovės J. M.-M. paaiškinimų patikimumo, tad spręstina, kad nustatant faktines aplinkybes jais remtasi pagrįstai.

20. Apeliantas teigia, kad reikalavimas dėl keramikos degimo krosnies turėjo būti atmestas remiantis tokiais pačiais argumentais, kuriais buvo atmestas reikalavimas dėl šilkografijos staklių. Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo, pastarasis reikalavimas buvo atmestas kaip nepagrįstas todėl, kad pagal ieškovės J. M.-M. paaiškinimus šilkografijos staklės buvo jos motinos V. M. grafikos darbams naudotas ir labai mėgtas daiktas, tačiau pati V. M. duodama parodymus šio daikto tarp sodyboje buvusių ir prarastų daiktų neminėjo. Tai sukėlė teismui abejonių dėl to, ar sodybos praradimo momentu šios staklės tebebuvo, ar tebebuvo veikiančios, ar nebuvo kam nors perleistos (pati V. M. jas buvo gavusi iš draugų), parduotos ar kitaip prarastos. Patikrinti šių aplinkybių teismas neturėjo galimybės, todėl reikalavimas nebuvo tenkintas. Šiuo gi atveju pagal surinktus įrodymus keramikos degimo krosnį savo profesinėje veikloje naudojo ne V. M., o V. M. Ji buvo įgyta iš jo dirbtuvių. V. M. savo parodymuose jos nepaminėjo, tačiau kartu ji nurodė, kad jai sunku nurodyti visus sodyboje buvusius ir prarastus daiktus, nes visko buvo labai daug. Šie V. M. parodymai apeliacinės instancijos teismui abejonių dėl ginčijamame sprendime padarytų išvadų pagrįstumo nesukėlė.

21. Nustatydamas už minėtus prarastus daiktus priteistinas sumas, pirmosios instancijos teismas vadovavosi ne tik ieškovės paaiškinimuose nurodyta daiktų verte, bet ir jos pateiktais duomenimis apie panašios paskirties daiktų pardavimo kainas rinkoje (t. 1, b. l. 112, t. 2, b. l. 50-51, 114 (ir reversas)), taip pat jos paaiškinimais apie minėtų daiktų naudojimo trukmę bei nusidėvėjimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu priteistos sumos yra teisingos, atitinkančios bylos įrodymus.

Dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžio

22. Apelianto vertinimu, skundžiamu sprendimu ieškovei priteisiant visą patirtų bylinėjimosi išlaidų sumą, šis klausimas buvo išspręstas netinkamai. Su apelianto išvada apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Nors ginčijamu sprendimu spręstas ginčas kilo iš baudžiamosios bylos, kuri nagrinėta pagal BPK nuostatas, 2019 m. gegužės 6 d. nuosprendžiu pripažinus ieškovei V. M. teisę į ieškinio patenkinimą, jo dydžio klausimas buvo perduotas spręsti civilinio proceso tvarka. Taigi, tolimesnis procesas vyko pagal CPK nuostatas.

23. Vadovaujantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi, 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Pagal bendrai bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą reglamentuojančio CPK 93 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai atmestų ieškinio reikalavimo daliai. CPK 93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, jog konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo šio straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375-916/2015). Ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas ir ar bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastys yra tokios, kad gali lemti nukrypimą nuo bendrųjų išlaidų paskirstymo taisyklių, kiekvieną kartą individualiai pagal faktinę situaciją sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių išimties, nustatytos CPK 93 straipsnio 4 dalyje, teismas turi taikyti ir bendruosius teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, nepažeisti teisingos šalių interesų pusiausvyros.

24. Ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas ieškovės naudai, reikalavimai dėl turtinės žalos atlyginimo bei procesinių palūkanų priteisimo iš esmės tenkinti, tačiau priteista mažesnė nei prašyta turtinės žalos atlyginimo suma. Nagrinėjamu atveju ieškovei iš atsakovo buvo priteistos visos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos, tai yra 550 eurų, susidariusios dėl ieškinio parengimo ir jos teisinio atstovavimo pirmosios instancijos teisme (t. 2, b. l. 182, 183). Priteistos bylinėjimosi išlaidos nėra didelės, jos yra ženkliai mažesnės, nei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas)“ nustatyti maksimalūs dydžiai (7, 8.2, 8.19 punktai). Netinkamo ieškovės procesinio elgesio, nesąžiningo naudojimosi procesinėmis teisėmis nenustatyta. Įvertinus visumą aptartų argumentų bei vadovaujantis bendraisiais teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais yra spręstina, kad šiuo atveju nuo CPK 93 straipsnio 1, 2 dalyse numatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių buvo nukrypta pagrįstai, tad iš atsakovo priteista bylinėjimosi išlaidų suma nekeistina.

25. Apeliacinis skundas yra atmestas, tad pagrindo priteisti apeliantui turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nėra. Ieškovė nepateikė įrodymų apie apeliacinio proceso metu patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl šių išlaidų priteisimo klausimas nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsnio 6 dalimi, teismas

nutaria:

atsakovo M. V. atstovo advokato Roko Kairelio apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.