Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo T. B. gynėjo advokato Mindaugo Šeškauskio skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 1 d. nutarties, kuria kaltinamajam T. B. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas 3 mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2015 m. rugsėjo 2 d.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su skundui nagrinėti pateikta bylos medžiaga ir išnagrinėjusi skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje T. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 249 straipsnio 3 dalį, 178 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 306¹ straipsnio 1 dalį, 249 straipsnio 2 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 306¹ straipsnio 1 dalį (26 veikos) kaltinamas tuo, kad jis, turėdamas pravardę „Čiurka“, 2010 m. dėl savanaudiškų paskatų, siekdamas nusikalstamai praturtėti, su A. B., pravarde „Dalgis“ ir V. V. pravarde „Šliumpis“, „Haskis“, iš anksto susitarę bendrai nusikalstamai veiklai – daryti sunkius nusikaltimus, organizavo nusikalstamą susivienijimą, kurio vadovu tapo A. B., nuo 2010 m. pradžios iki 2012 m. pavasario dalyvavo šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis ir sprogmenimis ginkluoto nusikalstamo susivienijimo sunkiems nusikaltimams (didelės vertės svetimo turto vagystėms) daryti veikloje, įtraukė į nusikalstamo susivienijimo veiklą asmenis, kurių dalis ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kita dalis – nenustatyta, apginklavo nusikalstamo susivienijimo dalyvius; taip pat tuo, kad ne vėliau kaip nuo 2010 m. vasaros iki 2012 m. pavasario, kol egzistavo nusikalstamas susivienijimas, neturėdamas leidimo įgijo, gabeno, nešiojo, laikė didelį kiekį šaunamųjų ginklų, šaudmenų, sprogmenų, kuriuos planavo panaudoti nusikalstamo susivienijimo daromuose nusikaltimuose; be to ir tuo, kad dalyvaudamas nusikalstamo susivienijimo veikloje, kartu su A. B., S. A. ir V. V. užtikrindavo būtinų nusikaltimams daryti netikrų valstybinių numerių bei netikrų ir suklastotų dokumentų įgijimą, pagrobto didelės vertės turto realizavimą, pasitikdavo pagrobtas transporto priemones ir jas pergabendavo į saugojimo ar realizavimo vietas, aprūpindavo į užsienį išvykstančius bendrininkus transportu, įrankiais ir kitomis priemonėmis nusikaltimams daryti, asmeniškai dalyvaudavo vagystėse; dar ir tuo, kad būdamas ginkluoto nusikalstamo susivienijimo dalyviu, veikdamas bendrai su šio susivienijimo vadovu A. B. bei dalyviais V. V., S. A., D. Š., S. G., nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiais D. U., G. B. ir tyrimo nenustatytais asmenimis, dėl savanaudiškų paskatų, turėdamas tikslą nusikalstamai praturtėti, padarė didelės vertės svetimo turto pagrobimą, dokumentų suklastojimą padarant didelę žalą, transporto priemonės valstybinių numerių suklastojimą ir pakeitimą.

Kaltinamasis T. B. vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 140 straipsniu 2012 m. kovo 2 d. buvo sulaikytas. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 3 d. nutartimi T. B. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Vėlesnėmis teismų nutartimis kardomosios priemonės – suėmimo terminas buvo tęsiamas.

Teismo posėdyje dalyvavęs prokuroras prašė kaltinamojo gynėjo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

T. B. gynėjo skundas netenkintinas.

Skundžiama Kauno apygardos teismo nutartis nenaikintina. Apygardos teismas tinkamai įvertino visas teisiškai reikšmingas aplinkybes kardomajai priemonei – suėmimui pratęsti, nepažeidė BPK 119, 121 ir 122 straipsnių normų. Pirmosios instancijos teismas taip pat laikėsi ir nacionalinių bei tarptautinių teisės aktų nuostatų, pagal kurias niekam negali būti atimta laisvė kitaip, kaip tik tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas.

Žemesnės instancijos teismas nutartyje pagrįstai konstatavo, kad baudžiamosios bylos medžiagoje yra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog kaltinamasis T. B. galbūt padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, nes šią teismo išvadą pagrindžia bylos duomenys: įtariamaisiais apklaustų S. A., Ž. Š., liudytojų D. Š., T. T. ir kt. parodymai, parodymų patikrinimo vietoje, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką, kratų protokolų, taikant procesines prievartos priemones gauti duomenys, specialistų išvados bei kita baudžiamosios bylos medžiaga. Apygardos teismas, vertindamas šiuos duomenis ir spręsdamas klausimą dėl suėmimo T. B. termino pratęsimo, priešingai nei teigia gynėjas, BPK 121 straipsnio 2 dalies nuostatų ir nekaltumo prezumpcijos principo nepažeidė. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia gynėjo dėmesį, kad baudžiamojoje byloje esantys duomenys vertinami tik tiek, kiek jie susiję su suėmimo taikymo (termino pratęsimo) pagrindų ir sąlygų nustatymu, nes, priešingu atveju, nebūtų teisinių prielaidų formuoti išvadą dėl pagrįsto manymo, jog asmuo galbūt padarė jam inkriminuotus nusikaltimus. Tačiau bylos duomenys neanalizuojami ir nevertinami BPK 20 straipsnio taikymo kontekste. Paskiriant kardomąją priemonę ar pratęsiant jos terminą nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant galutinį pagrįstą teismo baigiamąjį aktą – apkaltinamąjį nuosprendį, nes teismui, nagrinėjant kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo (termino pratęsimo) klausimus suimtojo kaltės klausimas nesprendžiamas.

Nesutiktina su gynėjo skundo argumentais, kad teismas nepagrįstai suėmimą T. B. pratęsė pagal BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktus. Pirmosios instancijos teismas padarė įrodymais pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra išnykę BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose įtvirtinti kardomosios priemonės – suėmimo pratęsimo pagrindai.

Įstatymo leidėjas BPK 122 straipsnio 2 dalyje nėra aiškiai nurodęs, kad sprendžiant klausimą dėl kardomosios priemonės – suėmimo taikymo (termino pratęsimo) atsižvelgtina į nusikaltimo sunkumą, gresiančios bausmės griežtumą. Tačiau pagal formuojamą teismų praktiką tokios aplinkybės, kaip nusikaltimo sunkumas ir sankcijoje nustatyta griežta laisvės atėmimo bausmė, priskiriamos prie BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytų „kitų aplinkybių“. Be abejonės, sutiktina su gynėjo skundo argumentais, kad nusikaltimo sunkumas ir gresianti griežta laisvės atėmimo bausmė nėra absoliuti sąlyga taikyti griežčiausią kardomąją priemonę, tačiau šios aplinkybės iš esmės pakanka tam, kad asmeniui būtų skirtas arba pratęstas suėmimas vadovaujantis BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Žemesnės instancijos teismas teisingai nurodė, kad T. B. yra kaltinamas ne tik nesunkių, apysunkių, bet ir sunkių bei labai sunkių nusikaltimų padarymu, už kurių padarymą įstatymų leidėjas yra nustatęs tik su laisvės atėmimu susijusias griežtas bausmes, įskaitant ir laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Kita vertus, apygardos teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad T. B. iki sulaikymo niekur nedirbo, neturėjo pastovaus pragyvenimo šaltinio, nors yra darbingo amžiaus. Tokia aplinkybė iš tiesų leidžia teigti, kad kaltinamasis neturi tamprių ryšių su visuomene, o lėšas pragyventi galbūt gaudavo nusikalstamu būdu. Todėl spręstina, kad žemesnės instancijos teismas tinkamai taikė 122 straipsnio 2 ir 8 dalių nuostatas, teisingai įvertino bylos aplinkybes, šios aplinkybės leido teismui konstatuoti, jog kaltinamasis, siekdamas išvengti griežtos baudžiamosios atsakomybės, gali bėgti (slėptis) nuo teismo.

Byloje yra duomenų apie tai, kad T. B. vedęs, turi išlaikytinių. Šios aplinkybės yra svarbios, tačiau nepakankamos paneigti pirmosios instancijos teismo išvadas, kad kaltinamasis gali bėgti (slėptis) nuo teismo. Tokios aplinkybės T. B. nesulaikė nuo galimų nusikaltimų, dėl kurių jam yra pareikšti kaltinimai, darymo. Tai, kad kaltinamasis yra suimtas, netrukdo jam bendrauti su šeimos nariais. Kaip gynėjas skunde nurodo, T. B. ryšius su šeima sėkmingai palaiko per pasimatymus.

Susiklosčiusioje teismų praktikoje pripažįstama, kad pagrįstą manymą, jog asmuo darys naujus BPK 122 straipsnio 4 dalyje nustatytus nusikaltimus, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmenį padarant nusikaltimus, įtarimas kelių nusikaltimų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veiklos bei kiti duomenys. T. B. inkriminuojamos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 178 straipsnio 3 dalyje, 249 straipsnio 2 ir 3 dalyse, yra BPK 122 straipsnio 4 dalyje reglamentuojamame nusikaltimų sąraše. Kaip minėta, T. B. iki sulaikymo nedirbo, neturėjo legalaus pragyvenimo šaltinio. Dar daugiau, bylos duomenimis, kaltinamasis yra anksčiau teistas Vokietijoje už 9 nusikalstamas veikas ir nors teistumas yra išnykęs, tačiau, kaip teisingai pabrėžė teismas, ši aplinkybė T. B. apibūdina neigiamai, patvirtina jo antivisuomenines nuostatas. Be to, T. B. inkriminuojamos veikos galbūt yra padarytos jam dalyvaujant šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis ir sprogmenimis ginkluoto nusikalstamo susivienijimo, t. y. pačios pavojingiausios bendrininkavimo formos, veikloje, veikusio ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniu mastu. T. B. inkriminuojamos nusikalstamos veikos nebuvo atsitiktinės, gerai iš anksto suplanuotos, truko ilgą laiką ir buvo slepiamos. T. B. kaltinamas galbūt organizavęs nusikalstamą susivienijimą, kurio veikloje jis dalyvavo pakankamai aktyviai, inkriminuojamas veikas jis galbūt padarė iš savanaudiškų paskatų, siekdamas gauti lėšų pragyventi bei neteisėtai praturtėti. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, ypatingai atsižvelgusi į T. B. inkriminuotų nusikalstamų veikų pavojingumą, pobūdį, sunkumą, mastą, kiekį, aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad apygardos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, jog aptariamu atveju nėra išnykęs ir BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas sulaikymo termino pratęsimo pagrindas (kaltinamasis, būdamas laisvėje, gali daryti naujus nusikaltimus).

Kardomosios priemonės yra procesinės prievartos priemonės, kurios skiriamos prieš kaltinamąjį siekiant BPK 119 straipsnyje nustatytų tikslų. Teismas privalo užkirsti kelią daryti naujas nusikalstamas veikas, taip pat užtikrinti netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme. Pažymėtina, kad tik teismas kiekvienu konkrečiu atveju pagal konkrečioje byloje nustatytas tam tikras aplinkybes sprendžia, ar yra pagrindas sugriežtinti ir (ar) sušvelninti paskirtą kardomąją priemonę, ar jos taikymas prarado tikslingumą.

Kaltinamojo T. B. asmenybę apibūdinančios aplinkybės, jo turimų socialinių ryšių tamprumo nebuvimas, galbūt kaltinamojo padarytų nusikaltimų pavojingumas, pobūdis, sunkumas, mastas, kiekis, vaidmuo galbūt darant jam inkriminuotas veikas, leidžia susiformuoti teisėjų kolegijos vidiniam įsitikinimui, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo paleisti suimtą T. B. į laisvę ir skirti jam kitą švelnesnę kardomąją priemonę ir (ar) jų kompleksą (BPK 122 straipsnio 7 dalis). Todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad kaltinamajam T. B. paskyrus švelnesnes kardomąsias priemones nebus pasiekti BPK 119 straipsnyje nustatyti tikslai.

Ši baudžiamoji byla perduota teismui, nagrinėjama teisiamuosiuose posėdžiuose (teisiamieji posėdžiai paskirti iki 2015 m. gruodžio 1 d.). Kaip minėta, teismas privalo užtikrinti netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme, užkirsti kelią daryti naujas nusikalstamas veikas. Apygardos teismas teisingai nurodė, kad kaltinamajam pabėgus ir / ar pasislėpus nuo teismo, užsitęstų (būtų vilkinamas) baudžiamosios bylos nagrinėjimas. Paskirta griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas iš tikrųjų varžo kaltinamojo teises bei laisves, tačiau aptariamu atveju, atsižvelgus į pirmiau nustatytas aplinkybes, kitaip nei nurodo gynėjas, teigti, kad kaltinamojo teisės bei laisvės suvaržytos pažeidžiant proporcingumo principą ir (ar) proceso teises, nukrypta nuo nacionalinių ir tarptautinių teismų formuojamos praktikos, nėra pagrindo. Kaltinamasis yra suimtas ilgą laiką. Tačiau anksčiau ištirtų duomenų visumą, vertinant juos kartu su šios baudžiamosios bylos apimtimi bei sudėtingumu, suteikė pagrindą pirmosios instancijos teismas formuoti išvadą, jog T. B. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas yra adekvati jo tikėtinai padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui, pobūdžiui, sunkumui, mastui, kiekiui, pateisinama tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo taikymo kontekste. Maksimalus leistinas suėmimo taikymo T. B. terminas baudžiamojo proceso metu šiuo konkrečiu atveju nėra pažeistas (BPK 127 straipsnio 11 dalis), Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatose toks terminas nėra konkrečiai apibrėžtas, o viešojo intereso apsauga turi prioritetą prieš asmens laisvės gerbimą. Viešasis interesas išsamiai ir visapusiškai ištirti nusikalstamas veikas, nubausti kaltuosius asmenis yra neabejotinai svarbesnis, suteikiantis pagrindą ilgesnį laiką taikyti griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą.

Aplinkybė, kad T. B. ir jo gynėjui nepalankiai buvo išspręstas suėmimo termino pratęsimo klausimas, neįrodo, jog teismas neteisingai išsprendė šį klausimą.

Nutarties neteisėta ir nepagrįsta nedaro ir ta aplinkybė, kad joje pasikartoja argumentai ir motyvai iš ankstesnių šio teismo priimtų nutarčių, kuriomis T. B. buvo pratęstas suėmimo terminas. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad tuo atveju, kai tam tikri keliami klausimai ir argumentacija sutampa su klausimais ir argumentacija, kurie jau buvo nagrinėti, gali būti, jog teismo išvados bus ne tik tos pačios, bet ir grindžiamos (aiškinamos, motyvuojamos) tais pačiais teiginiais. Tačiau tai nereiškia, kad aktualūs duomenys iš naujo neapsvarstyti ir nevertinti.

Apskųsta teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, atitinka BPK 125 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, keliamus tokios nutarties turiniui, todėl ji nenaikintina.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 130 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti galioti Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartimi kaltinamajam T. B. pratęstą kardomosios priemonės – suėmimo terminą 3 mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2015 m. rugsėjo 2 d.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.