Šiaulių apygardos teismo nutartis

| Civilinė byla Nr. e2A-601-1042/2026 | Teisminio proceso Nr. 2-68-3-12086-2025-5 | Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2.4.2.; 1.2.3.13.2.6.; 1.2.4.6.; 1.4.2.3.; 3.1.7.6.; 3.2.4.11.; 3.3.1.14.; 3.3.1.19.1. (S)ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 26 d.ŠiauliaiŠiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Linos Muchtarovienės, Aleksandro Rusako (pirmininkas ir pranešėjas) ir Irmos Valiuškienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „L.“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-775-1171/2026 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „L.“ ieškinį atsakovui ATS1 dėl individualaus darbo ginčo dėl teisės, ir atsakovo ATS1 priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „L.“ dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme.Teisėjų kolegijan u s t a t ė :Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 623 straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.I. Ginčo esmėIeškovė uždaroji akcinė bendrovė „L.“ (toliau – ir ieškovė, įmonė, UAB „L.“) ieškiniu prašė pripažinti: 1) atsakovo atleidimo pagal DK 55 straipsnio 1 dalį teisėtumą; 2) ieškovės teisę nemokėti, nevykdyti atsakovui Darbo ginčų komisijos sprendimu priteistos neturtinės žalos 500 Eur sumoje dėl atleidimo neteisėtumo atlyginimo; UAB „L.“ laikotarpiais nuo 2024 m. liepos 1 d. iki 2024 m. liepos 12 d., nuo 2024 m. rugpjūčio 29 d. iki 2024 m. rugpjūčio 30 d., nuo 2024 m. rugsėjo 25 d. iki 2024 m. rugsėjo 30 d., nuo 2024 m. spalio 1 d. iki 2024 m. spalio 4 d., nuo 2024 m. gruodžio 17 d. iki 2024 m. gruodžio 31 d. teisėtai ir pagrįstai ATS1 žymėjo nedraudiminį laikotarpį - nemokamas atostogas; nepripažinti laikotarpius nuo 2024 m. liepos 1 d. iki 2024 m. liepos 12 d. ir nuo 2024 m. gruodžio 17 d. iki 2024 m. gruodžio 31 d. prastova, ir nepriteisti įpareigoti UAB „L.“ priskaičiuoti ir išmokėti ATS1 išmoką už prastovos laikotarpį; nepripažinti laikotarpius nuo 2024 m. rugpjūčio 29 d. iki 2024 m. rugpjūčio 30 d., nuo 2024 m. rugsėjo 25 d. iki 2024 m. rugsėjo 30 d., nuo 2024 m. spalio 1 d. iki 2024 m. spalio 4 d. atsakovo darbo laiku, todėl neskaičiuoti ir nemokėti darbo užmokesčio; 3) teisę neskaičiuoti ir neišmokėti ATS1 dienpinigius už komandiruotės laikotarpius nuo 2024 m. rugpjūčio 29 d. iki 2024 m. rugpjūčio 30 d., nuo 2024 m. rugsėjo 25 d. iki 2024 m. rugsėjo 30 d., nuo 2024 m. spalio 1 d. iki 2024 m. spalio 4 d., nuo 2024 m. lapkričio 23 d. iki 2024 m. lapkričio 24 d., nuo 2024 m. gruodžio 12 d. iki 2024 m. gruodžio 19 d.; 4) teisę UAB „L.“ neperskaičiuoti atsakovui tenkančių nepanaudotų kasmetinių atostogų dienas, todėl neišmokėti ATS1 , nesusidariusią kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas nepriemoką; 5) pripažinti teisę UAB „L.“ neteikti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai pagal Darbo ginčų komisijos sprendimą patikslintus duomenis apie ieškovo ATS1 atleidimo pagrindą, datą, draudiminius laikotarpius bei draudžiamąsias pajamas; 6) priteisti žyminį mokestį bei kitas bylinėjimosi išlaidas pagal pateiktus apie tai įrodymus iki bylos nagrinėjimo iš esmės.Atsakovas ATS1 su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, pateikė priešieškinį ir prašė priteisti iš ieškovės UAB „L.“ atsakovo ATS1 naudai 4320,67 Eur (atskaičius mokesčius) už viršvalandinį darbą ir darbą švenčių dienomis, 3046,38 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokesčio įsiskolinimą, 10 143,60 Eur (neatskaičius mokesčių) netesybų bei bylinėjimosi išlaidas.II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmėVilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. kovo 23 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino. Pripažino atsakovo ATS1 atleidimą iš darbo UAB „L.“ pagal DK 55 straipsnio 1 dalį neteisėtu. Pripažino, kad tarp atsakovo ATS1 ir ieškovės UAB „L.“ 2024 m. balandžio 4 d. sudaryta darbo sutartis Nr. 1163 nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną DK 218 straipsnio 6 dalies pagrindu. Nusprendė išieškoti iš ieškovės UAB „L.“ atsakovo ATS1 naudai 2782 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, 2908,20 Eur už viršvalandinį darbą ir darbą poilsio dienomis, 927,39 Eur netesybų ir 1050 Eur bylinėjimosi išlaidų (sumos nurodytos atskaičius mokesčius). Atsakovo ATS1 į darbą negrąžino. Pripažino, kad ieškovė UAB „L.“ laikotarpiais nuo 2024 m. rugpjūčio 29 d. iki 2024 m. rugpjūčio 30 d., nuo 2024 m. rugsėjo 25 d. iki 2024 m. rugsėjo 30 d., nuo 2024 m. spalio 1 d. iki 2024 m. spalio 4 d., nuo 2024 m. gruodžio 17 d. iki 2024 m. gruodžio 31 d. neteisėtai ir nepagrįstai atsakovui ATS1 žymėjo nedraudiminį laikotarpį - nemokamas atostogas. Pripažino laikotarpį nuo 2024 m. gruodžio 17 d. iki 2024 m. gruodžio 31 d. prastova, ir priteisė atsakovui ATS1 iš ieškovės UAB „L.“ 246,94 Eur (suma su mokesčiais) išmoką už prastovos laikotarpį. Pripažino laikotarpius nuo 2024 m. rugpjūčio 29 d. iki 2024 m. rugpjūčio 30 d., nuo 2024 m. rugsėjo 25 d. iki 2024 m. rugsėjo 30 d., nuo 2024 m. spalio 1 d. iki 2024 m. spalio 4 d. darbo laiku, ir priteisė atsakovui ATS1 iš ieškovės UAB „L.“ 1389,06 Eur (suma su mokesčiais) darbo užmokestį. Įpareigojo ieškovę UAB „L.“ priskaičiuoti ir išmokėti atsakovui ATS1 dienpinigius už komandiruotės laikotarpius nuo 2024 m. rugpjūčio 29 d. iki 2024 m rugpjūčio 30 d., nuo 2024 m. rugsėjo 25 d. iki 2024 m. rugsėjo 30 d., nuo 2024 m. spalio 1 d. iki 2024 m. spalio 4 d., nuo 2024 m. lapkričio 23 d. iki 2024 m. lapkričio 24 d., nuo 2024 m. gruodžio 12 d. iki 2024 m. gruodžio 19 d. Įpareigojo ieškovę UAB „L.“ perskaičiuoti atsakovui ATS1 tenkančių nepanaudotų kasmetinių atostogų dienas ir išmokėti jam susidariusią kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas nepriemoką. Įpareigojo ieškovę UAB „L.“ pateikti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai pagal teismo sprendimą patikslintus duomenis apie ATS1 atleidimo pagrindą, datą, draudiminius laikotarpius bei draudžiamąsias pajamas. Priteisė iš ieškovės UAB „L.“ 8,08 Eur pašto išlaidų valstybės naudai.Teismas nustatė, kad tarp ieškovės UAB „L.“ ir atsakovo ATS1 2024 m. balandžio 4 d. buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 1163, kurios pagrindu atsakovas nuo 2024 m. balandžio 5 d. įdarbintas pas ieškovę vidaus inžinerinių tinklų montuotoju. Darbo sutartimi šalys susitarė, jog atsakovui bus mokamas 1,7 MMA Eur priskaitytas darbo užmokestis (mėnesinė alga), mokant jį du kartus per mėnesį – einamojo mėnesio 25 ir kito mėnesio 10 dieną (1.3 p.). Nustatyta darbo laiko norma – 40 darbo valandų per savaitę (4 p.). Šalys taip pat sutarė, kad užsienio komandiruotės atveju pagal įmonės dienpinigių skaičiavimo tvarką darbuotojui mokama 50 proc. Vyriausybės nutarime numatytos dienpinigių normos, jeigu įmonės vadovybės įsakymu nenumatoma didesnė dienpinigių norma pagal įmonės dienpinigių skaičiavimo tvarką, su kuria darbuotojas susipažinimą patvirtina pasirašydamas šią darbo sutartį (5.2 p.). Atsakovas nuo 2024 m. gruodžio 31 d. atleistas iš darbo įmonėje pagal DK 55 straipsnio 1 dalį (savo noru). VSDFV duomenimis nuo 2024 m. liepos 1 d. iki 2024 m. liepos 12 d., nuo 2024 m. rugpjūčio 29 d. iki 2024 m. rugpjūčio 30 d., nuo 2024 m. rugsėjo 25 d. iki 2024 m. rugsėjo 30 d., nuo 2024 m. spalio 1 d. iki 2024 m. spalio 4 d., nuo 2024 m. gruodžio 17 d. iki 2024 m. gruodžio 31 d. atsakovui žymėti nedraudiminiai laikotarpiai.Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Telšių darbo ginčų komisija (toliau – Darbo ginčų komisija) 2025 m. kovo 27 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS-131-3487/2025 darbuotojo prašymą tenkino iš dalies: pripažino ATS1 , atleidimą iš darbo pagal DK 55 straipsnio 1 dalį neteisėtu; pripažino, kad ATS1 ir UAB „L.“ 2024 m. balandžio 4 d. sudaryta darbo sutartis Nr. 1163 nutraukta darbo ginčų komisijos sprendimu jo įsiteisėjimo dieną DK 218 straipsnio 6 dalies pagrindu; nusprendė išieškoti iš UAB „L.“ ATS1 4630,20 Eur vidutinio darbo užmokesčio (suma nurodyta neatskaičius mokesčių) už priverstinės pravaikštos laiką nuo darbo sutarties nutraukimo dienos (2024 m. gruodžio 31 d.) iki sprendimo priėmimo dienos (2025 m. kovo 27 d.), ir po 77,17 Eur (suma nurodyta neatskaičius mokesčių) už kiekvieną darbo dieną (laikant, jog yra penkių darbo dienų savaitė) nuo 2025 m. kovo 28 d. iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus; ATS1 į darbą pas atsakovą UAB „L.“ negrąžino; išieškoti iš UAB „L.“ ATS1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo; pripažinti, kad UAB „L.“ laikotarpiais nuo 2024 m. liepos 1 d. iki 2024 m. liepos 12 d., nuo 2024 m. rugpjūčio 29 d. iki 2024 m. rugpjūčio 30 d., nuo 2024 m. rugsėjo 25 d. iki 2024 m. rugsėjo 30 d., nuo 2024 m. spalio 1 d. iki 2024 m. spalio 4 d., nuo 2024 m. gruodžio 17 d. iki 2024 m. gruodžio 31 d. neteisėtai ir nepagrįstai ATS1 žymėjo nedraudiminį laikotarpį - nemokamas atostogas; pripažino laikotarpius nuo 2024 m. liepos 1 d. iki 2024 m. liepos 12 d. ir nuo 2024 m. gruodžio 17 d. iki 2024 m. gruodžio 31 d. prastova, ir įpareigojo UAB „L.“ priskaičiuoti ir išmokėti ATS1 išmoką už prastovos laikotarpį; pripažinti laikotarpius nuo 2024 m. rugpjūčio 29 d. iki 2024 m. rugpjūčio 30 d., nuo 2024 m. rugsėjo 25 d. iki 2024 m. rugsėjo 30 d., nuo 2024 m. spalio 1 d. iki 2024 m. spalio 4 d. darbo laiku, ir įpareigoti UAB „L.“ už šį laiką priskaičiuoti ir išmokėti ATS1 darbo užmokestį; įpareigoti UAB „L.“ priskaičiuoti ir išmokėti ATS1 dienpinigius už komandiruotės laikotarpius nuo 2024 m. rugpjūčio 29 d. iki 2024 m rugpjūčio 30 d., nuo 2024 m. rugsėjo 25 d. iki 2024 m. rugsėjo 30 d., nuo 2024 m. spalio 1 d. iki 2024 m. spalio 4 d., nuo 2024 m. lapkričio 23 d. iki 2024 m. lapkričio 24 d., nuo 2024 m. gruodžio 12 d. iki 2024 m. gruodžio 19 d.; įpareigoti UAB „L.“ perskaičiuoti ieškovui tenkančių nepanaudotų kasmetinių atostogų dienas ir išmokėti ATS1 susidariusią kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas nepriemoką; įpareigoti UAB „L.“ pateikti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai pagal darbo ginčų komisijos sprendimą patikslintus duomenis apie ATS1 atleidimo pagrindą, datą, draudiminius laikotarpius bei draudžiamąsias pajamas. Kitoje dalyje prašymą atmetė.Dėl neatsiskaitymo su darbuotoju už viršvalandinį darbą ir darbą poilsio dienomis Darbo ginčų komisija 2025 m. gegužės 22 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS-119-10409/2025 ATS1 prašymą atsisakė nagrinėti. Teismas konstatavo, kad tarp šalių kilo ginčas dėl darbuotojo rašytinio pareiškimo dėl darbo sutarties nutraukimo, t. y. darbdavys tvirtino, jog atsakovas jam pateikė prašymą dėl atleidimo iš darbo DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu, atsakovas teigė, kad tokio prašymo darbdaviui neteikė; taip pat dėl to ar pagrįstai ir teisėtai darbdavys žymėjo atsakovui ATS1 nedraudiminį laikotarpį – nemokamas atostogas, laikotarpiais nuo 2024 m. liepos 1 d. iki 2024 m. liepos 12 d., nuo 2024 m. rugpjūčio 29 d. iki 2024 m. rugpjūčio 30 d., nuo 2024 m. rugsėjo 25 d. iki 2024 m. rugsėjo 30 d., nuo 2024 m. spalio 1 d. iki 2024 m. spalio 4 d., nuo 2024 m. gruodžio 17 d. iki 2024 m. gruodžio 31 d.; kad ieškovė UAB „L.“ nesumokėjo už dirbtą viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis.Teismas, įvertinęs šalių, liudytojų paaiškinimus, rašytinius įrodymus, sprendė, jog byloje nėra įrodymų, sudarančių pagrindą spręsti, jog atsakovas pateikė darbdaviui prašymą dėl jo atleidimo iš darbo savo noru. Teismas, nustatęs, kad byloje nesant objektyvių duomenų, jog atsakovas darbdaviui pateikė prašymą dėl jo atleidimo iš darbo, t. y. įstatymo nustatyta tvarka išreiškė savo valią būti atleistam, darbuotojo atleidimą iš darbo UAB „L.“ DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu pripažino neteisėtu.Teismas, įvertinęs, kad darbo santykiai tarp ieškovės ir atsakovo faktiškai truko nuo 2024 m. balandžio 5 d. iki 2024 m. gruodžio 31 d., t. y. beveik devynis mėnesius, darbo ginčą atsakovas Darbo ginčų komisijoje iniciavo 2025 m. vasario 11 d., todėl laikė, jog ginčas šiuo atveju trunka ilgiau nei metus, tuo tarpu nuo 2025 m. gegužės 12 d. atsakovas yra įregistravęs individualią veiklą, nuo 2025 m. rugsėjo 9 d. dirba UAB „M. p.“, todėl teismo nuomone, maksimalaus dydžio kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką priteisimas iš ieškovės nebūtų teisingas ir sąžiningas ieškovės atžvilgiu, tai būtų neproporcinga priemonė, vertinant šalis siejusių darbo teisinių santykių trukmę. Teismas, konstatavęs, kad priteistinos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydis prieštarautų teisingumo principui, būtų iš esmės neproporcingas, kompensacijos atsakovui už priverstinės pravaikštos laiką dydį sumažino ir atsakovui ATS1 iš ieškovės UAB „L.“ už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2024 m. gruodžio 31 d. priteisė 3 mėnesių dydžio kompensaciją, t. y. 2782 Eur (927,39 Eur x 3 mėn.) (suma atskaičius mokesčius, suapvalinta, apskaičiuota pagal ieškovės 2025 m. vasario 21 d. pažymą).Teismas, įvertinęs tai, kad darbuotojas pakeitė darbdavį, ieškovo atleidimo iš darbo aplinkybes, laikė, kad grąžinti atsakovą į darbą yra netikslinga, todėl į darbą jo negrąžino.Teismas, pripažinęs darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu, vadovaujantis DK 218 straipsnio 6 dalimi, šalių sudarytą darbo sutartį laikė nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną.Teismas nustatė, kad atsakovas ieškovės bendrovėje neišdirbo 2 metus, todėl vadovaujantis DK 218 straipsnio 4 dalimi, jam kompensacijos nepriteisė.Teismas spęsdamas dėl neturtinės žalos atsakovui atlyginimo pažymėjo, kad nors atsakovas nurodė, kad patyrė neigiamus išgyvenimus, tačiau jų nepagrindė, tik abstrakčiai nurodė, jog juos patyrė, atleidimas iš darbo nėra kompromituojančiu pagrindu, nagrinėjant bylą teisme atsakovas taip pat nenurodė, jog būtų patyręs kokius nors gilius išgyvenimus, todėl teismas vertino, jog pats neteisėto atleidimo konstatavimas yra pakankama satisfakcija neturtinei žalai atlyginti.Teismas sutiko su ieškovės argumentais, kad įstatymas nenustato, kad darbuotojo prašymas dėl atostogų suteikimo turi būti rašytinės formos, tačiau pažymėjo, kad pareigą įrodyti, kad pats darbuotojas iniciavo nemokamų atostogų suteikimą, turi darbdavys, o darbdavys tokių aplinkybių neįrodė, todėl sprendė, kad ieškovė nepagrįstai ir neteisėtai atsakovui V. D. nuo 2024 m. rugpjūčio 29 d. iki 2024 m. rugpjūčio 30 d., nuo 2024 m. rugsėjo 25 d. iki 2024 m. rugsėjo 30 d., nuo 2024 m. spalio 1 d. iki 2024 m. spalio 4 d. ir nuo 2024 m. gruodžio 17 d. iki 2024 m. gruodžio 31 d. žymėjo nedraudiminius laikotarpius. Teismas nustatė, kad atsakovas tuo metu buvo V., darbdavio žinioje, todėl minėtus laikotarpius pripažino darbo laiku ir atsakovui už minėtą laikotarpį priteisė 1 389,06 Eur (su mokesčiais) (18 d.d. x 77,17).Teismas nustatė, kad nuo 2024 m. gruodžio 17 d. iki 2024 m. gruodžio 31 d. atsakovas buvo darbdavio žinioje laukė kvietimo į komandiruotę V., tuo metu būdamas L., todėl sprendė, kad darbas atsakovui nebuvo suteiktas ne dėl jo kaltės, todėl šį laikotarpį pripažino prastova ir atsakovui priteisė 246,94 Eur (su mokesčiais) (8 d. d. x 77,17 Eur / 40 proc.). Teismas laikotarpio nuo 2024 m. liepos 1 d. iki 2024 m. liepos 12 d. prastova nepripažino, nes savo lentelėje atsakovas minėtą laikotarpį pažymėjo kaip atostogas. Teismas pažymėjo, kad pripažinus laikotarpius nuo 2024 m. rugpjūčio 29 d. iki 2024 m. rugpjūčio 30 d., nuo 2024 m. rugsėjo 25 d. iki 2024 m. rugsėjo 30 d., nuo 2024 m. spalio 1 d. iki 2024 m. spalio 4 d. darbo laiku ir nustačius, kad tuo metu atsakovas darbo funkcijas vykdė V., minėtus laikotarpius taip pat pripažino komandiruotės laiku. Komandiruotės laiku teismas taip pat pripažino laikotarpį nuo 2024 m. lapkričio 23 d. iki 2024 m. lapkričio 24 d., nes darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose šios dienos kaip komandiruotės laikas nėra pažymėtas, jokių įrodymų byloje, jog minėtas laikas nėra komandiruotės laiku nėra pateikta. Teismas nustatė, kad Darbo laiko apskaitos žiniaraštyje komandiruotė atsakovui žymėta 2024 m. gruodžio 1-11 d., o gruodžio 12 d., 12 d. ir 16 d. žymėtas darbo laikas, atsakovas ATS1 nurodė, jog į L. jis grįžo 2024 m. gruodžio 19 d., L. jis nedirbo, todėl teismas sprendė, kad laikotarpis nuo 2024 m. gruodžio 12 d. iki 2024 m. gruodžio 19 d. taip pat pripažintinas komandiruotės laiku.Teismas konstatavęs, jog laikotarpiai nuo 2024 m. rugpjūčio 29 d. iki 2024 m. rugpjūčio 30 d., nuo 2024 m. rugsėjo 25 d. iki 2024 m. rugsėjo 30 d., nuo 2024 m. spalio 1 d. iki 2024 m. spalio 4 d., nuo 2024 m. lapkričio 23 d. iki 2024 m. lapkričio 24 d., nuo 2024 m. gruodžio 12 d. iki 2024 m. gruodžio 19 d. pripažinti komandiruotės laiku, todėl sprendė, kad ieškovė įpareigotina priskaičiuoti ir išmokėti atsakovui dienpinigius už minėtus laikotarpius.Teismas nurodė, kad laikotarpius nuo 2024 m. liepos 1 d. iki 2024 m. liepos 12 d., nuo 2024 m. rugpjūčio 29 d. iki 2024 m. rugpjūčio 30 d., nuo 2024 m. rugsėjo 25 d. iki 2024 m. rugsėjo 30 d., nuo 2024 m. spalio 1 d. iki 2024 m. spalio 4 d., nuo 2024 m. gruodžio 17 d. iki 2024 m. gruodžio 31 d. pripažinus darbo laiku ir prastovomis, minėtieji laikotarpiai pagal DK 127 straipsnio 4 dalies 1 ir 7 punktus įskaitomi į laiką, už kurį suteikiamos kasmetinės atostogos. Todėl įpareigojo ieškovę perskaičiuoti nepanaudotų atostogų dienas bei atsakovui priklausančią išmokėti kompensaciją už nepanaudotas atostogas, o susidariusią nepriemoką sumokėti atsakovui. Pažymėjo, kad kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, kurios susikaupė priverstinės pravaikštos metu dėl neteisėto atleidimo, DK nėra nustatyta.Teismas konstatavo, kad atsakovas dirbo viršvalandinį darbą ir dirbo poilsio bei švenčių dienomis laikotarpiu nuo 2024 m. birželio 1 d. iki 2024 m. gruodžio 18 d., t. y. tuo laikotarpiu, kurį atsakovas užfiksavo excel lentelėje ir ieškovė tinkamai neatsiskaitė. Teismas pažymėjo, kad dėl kitokių darbo valandų nei užfiksuota darbo laiko apskaitos žiniaraštyje už laikotarpį nuo 2024 m. balandžio 5 d. iki 2024 m. gegužės 31 d. atsakovas įrodymų nepateikė. Teismas nustatė, jog 2024 m. birželio mėn. atsakovas viršvalandžius darbo dienomis po 2 val. dirbo 15 d. d., liepos mėn.– 13 d. d., rugpjūčio mėn. – 21 d. d., rugsėjo mėn. – 20 d. d., spalio mėn.– 19 d. d., lapkričio mėn. – 19 d. d., gruodžio mėn. – 11 d. , iš viso dirbo 108 d. d., todėl atsakovui priteisė 1798,20 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokesčio už viršvalandžius (108 d.d. x 2 val. x 8.325 Eur (1,5 VVDU neto). Laikotarpiu nuo 2024 m. birželio 1 d. iki 2024 m. gruodžio 18 d. atsakovas iš viso dirbo 20 šeštadienių po 5 val., todėl jam priteisė 1110 Eur (atskaičius mokesčius) (20 d. x 5 val. x 11,10 Eur (2 VVDU). Bendra priteistina suma už viršvalandinį darbą ir darbą poilsio dienomis 2908,20 Eur (atskaičius mokesčius).Teismas sprendė, jog garso įrašo panaudojimas nepažeidžia darbdavio teisių, o juose esanti informacija padeda teisingai ir sąžiningai išnagrinėti bylą, nesuteikiant akivaizdaus pranašumo nei vienai iš šalių. Teismas pažymėjo, kad nors garso įrašas padarytas vėliau, t. y. po to, kai darbo santykiai tarp ginčo šalių buvo nutrūkę, minėtas garso įrašas yra informatyvus, yra netiesioginiu įrodymu vertinant, ginčo aplinkybes dėl faktiškai dirbtų atsakovo valandų kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.Teismas nevertino atsakovo prašymo priteisti įsiskolinimą, nes jis yra alternatyvus, t. y. teismas tenkino atsakovo prašymą priteisti už viršvalandinį darbą ir darbą poilsio dienomis.Teismas spręsdamas dėl atsakovui priteistino netesybų dydžio pažymėjo, kad maksimalaus netesybų dydžio priteisimas iš ieškovės nebūtų teisingas ir sąžiningas ieškovės atžvilgiu ir prieštarautų teisingumo principui, būtų iš esmės neproporcingas, todėl netesybų dydį sumažino ir priteisė 927,39 Eur (atskaičius mokesčius) dydžio netesybas už vieną mėnesį.Teismas pažymėjo, kad pagal DK nuostatas, darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas CPK nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus, teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios (DK 231 straipsnio 3, 4, 7 dalys). Teismas sprendė, kad ieškinį atmetus, o priešieškinį tenkinus, iš ieškovės atsakovui priteistinos jo turėtos 1050 Eur bylinėjimosi išlaidos.III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentaiApeliaciniu skundu apeliantė (ieškovė) UAB „L.“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 23 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškovės ieškinį tenkinti, o atsakovo priešieškinį atmesti. Priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad darbuotojas pareiškimo nepasirašė ir jo valios nutraukti darbo santykius nebuvo.Teismas įrodymus vertino atsietai, o įrodymų viseto vertinimo pažeidimas, jų sąsajumo vertinimo pažeidimas patvirtina teismo sprendimo nepagrįstumą.Apeliacinės instancijos teismui atmetus ieškovės apeliacinio skundo dalį dėl teismo sprendimo dalies dėl atsakovo neteisėto atleidimo, turėtų būti dar sumažintas priteistinos kompensacijos už priverstinį pravaikštos laiką dydis iki 927,39 Eur (1 VDU) (suma atskaičius mokesčius, suapvalinta, apskaičiuota pagal ieškovės 2025 m. vasario 21 d. pažymą).Teismas sprendimu pripažino atsakovo atleidimą neteisėtu, priteisė kompensaciją už priverstines pravaikštas, bei tenkino priešieškinį ir priteisė netesybas DK 147 str. 2 d. pagrindu, todėl sprendimui įsiteisėjus ieškovei tektų mokėti dvigubas finansines sankcijas, o tai prieštarauja protingumo, sąžiningumo principui, todėl neteisėtas išankstinis netesybų DK 147 str. 2 d. pagrindu priteisimas 927,39 Eur (atskaičius mokesčius) dydžio už vieną mėnesį.Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas ATS1 prašė apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas išsamiai atskleidė bylos esmę, tinkamai įvertino įrodymus, teisingai taikė materialiosios darbo teisės ir civilinio proceso normas, todėl sprendimas yra teisėtas, pagrįstas ir turi būti paliktas galioti.Teismas pagrįstai sprendė, kad byloje nėra įrodymų, sudarančių pagrindą spręsti, jog atsakovas buvo pateikęs ieškovei (darbdaviui) prašymą dėl jo atleidimo iš darbo savo noru.Nepagrįstas ieškovės prašymas priteistinos kompensacijos už priverstinį pravaikštos laiką dydį sumažinti iki 927,39 Eur, nes ieškovė nenurodė aplinkybių, reikšmingų kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio vertinimui.Specialisto išvada patvirtina atsakovo teiginius, kad atsakovas neteikė ieškovei prašymų dėl nemokamų atostogų suteikimo.Nepagrįsti apelianto teiginiai dėl atsakovo teiktų įrodymų dėl viršvalandinio darbo ir darbo poilsio dienomis patikimumo, bei, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.Teismas motyvuotai ir pagrįstai sumažino netesybų dydį iki 927,39 Eur.Teisėjų kolegijak o n s t a t u o j a : IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvadosApeliacinis skundas netenkintinasApeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.Dėl žodinio bylos nagrinėjimoApeliantė UAB „L.“ prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes būtina apklausti liudytoja LTEC (Lietuvos teismo ekspertizės centro) Dokumentų ekspertizių skyriaus vyriausiąją ekspertę R. P., kuri paneigtų ar patvirtintų skundžiamo apeliacine tvarka pirmos instancijos teismo sprendimo motyvą „Ir galiausiai, Lietuvos teismo ekspertizės centras 2025 m. birželio 16 d. davė specialisto išvadą Nr. 11-1503(25), jog 2024 m. gruodžio 17 d. prašymas atleisti iš darbo yra pagamintas skaitmeninio montažo būdu įkeliant į jį kitų nuskenuotų dokumentų iškirptą vardo, pavardės įrašo ir parašo vaizdą.“.CPK 321 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, net ir esant dalyvaujančio byloje asmens prašymui, nėra teismo pareiga. Bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia tokio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė ją konstatuoti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2014). Dėl to šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį aiškiai pagrįsti ir motyvuoti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pvz. kilusį poreikį apklausti liudytoją, specialistą, nepilnametį vaiką ar pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-611/2022).Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos objektą, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai). Atsižvelgiant į tai, apeliantės UAB „L.“ prašymas dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka yra netenkinamas.Dėl ginčo esmėsApeliacijos dalykas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 23 d. sprendimas, kuriuo atmestas ieškovės UAB „L.“ ieškinys, ir tenkinti atsakovo ATS1 priešieškinio reikalavimai, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.Teisėjų kolegija, prieš analizuodama konkrečius apeliantės (ieškovės) apeliaciniame skunde nurodytus argumentus pažymi, jog Lietuvos Respublikos civiliniame procese įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2013). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės (tas yra būdinga visiškai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-12-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339-469/2020). Apeliacijos ribas apibrėžia apeliacinio skundo dalykas (reikalavimai).Dėl įrodymų vertinimoTeisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė (ieškovė) skunde iš esmės kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadas, padarytas įvertinus byloje esančius įrodymus, teigdama, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ar tam tikrus įrodymus įvertino netinkamai.Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis įrodymais. Įrodinėjimo dalykas – tai juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja ginčijamo santykio buvimą ar nebuvimą. Faktai, kuriais pagrįsti šalių reikalavimai ir atsikirtimai bei kitos aplinkybės, kurias būtina nustatyti taikant materialiosios teisės normas ginčo santykiams. Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnis). Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016, 29 punktą; 2016 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016, 22 punktą ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad, pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014; kt.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010; 2018 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018 53–55 punktus).Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo nustatyta, kad teismas įvairiapusiškai įvertino faktines bylos aplinkybes ir byloje teiktus įrodymus, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliantės (ieškovės) nurodytus argumentus, įvertinusi byloje priimto pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, konstatuoja, kad šioje byloje nėra pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso įstatyme įtvirtintas ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles. Teismas vertino byloje surinktų įrodymų, įskaitant ir tuos, kuriuos apeliantė (ieškovė) vardija kaip teismo ignoruotus, visetą, analizavo byloje esančius įrodymus, padarydamas išvadas dėl šiais duomenimis šalių įrodinėtų faktinių aplinkybių buvimo (nebuvimo).Pažymėtina, kad apeliantė (ieškovė), nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių bylą nagrinėjusio teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog eilinį kartą pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Tuo tarpu kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo skundą pateikęs asmuo, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017, 44 punktas).Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija atmeta apeliantės (ieškovės) skundo teiginius dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo.Dėl darbo santykių pabaigosTeisėjų kolegija pažymi, kad civilinis procesas inter alia grindžiamas ginčo šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principais. Rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Lygiateisiškumo principas įrodinėjimo proceso kontekste reiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas ginčo šalims turi užtikrinti lygias galimybes įrodyti savo reikalavimus ar atsikirtimus bei juos vertinti lygiai teisingai pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas, be kita ko, yra pažymėjęs, kad, spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012; 2013 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; kt.). Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas glausta forma turi išdėstyti nustatytas faktines bylos aplinkybes, argumentus, nurodyti, kodėl vienais įrodymais remtasi, o kiti atmesti, pateikti įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimą ir teisinį sprendimo pagrindimą (CPK 270 straipsnio 4 dalis) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2012; kt.). Kartu pažymėtina, kad teismo procesiniame sprendime neturi būti pasisakoma dėl absoliučiai kiekvieno byloje esančio rašytinio įrodymo, o glausta forma nurodomi ir teisiškai įvertinami tie, kuriais grindžiamas teismo priimamas sprendimas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-124/2012).CPK 176 straipsnio 1 dalyje nurodyta teismo pareiga visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištirti esmines bylos aplinkybes, nustatyti objektyvią tiesą ir priimti teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Pagal CPK 185 straipsnį, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina, nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant.Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024; 2024 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-136-684/2024).Apeliantė (ieškovė) UAB „L.“ skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalių darbo santykių pabaigos klausimą, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir nepagrįstai sprendė, kad atsakovas neteikė ieškovei savo pasirašyto rašytinio prašymo dėl atleidimo iš darbo. Pažymėjo, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į ieškovės nurodytas aplinkybes bei nenagrinėjo, nevertino kitų įrodymų visumoje, netinkamai vertino specialistės išvadą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės (ieškovės) argumentais. DK 55 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad neterminuota darbo sutartis ir terminuota darbo sutartis gali būti nutrauktos darbuotojo rašytiniu pareiškimu, apie tai įspėjus darbdavį ne vėliau kaip prieš dvidešimt kalendorinių dienų, išskyrus atvejus, kai darbdavys sutinka įspėjimo terminą trumpinti ar jo netaikyti. Darbuotojas turi teisę atšaukti pareiškimą nutraukti darbo sutartį ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo jo padavimo dienos, išskyrus atvejus, kai darbo sutartis jau nutraukta. Vėliau jis gali atšaukti pareiškimą tik su darbdavio sutikimu (DK 55 straipsnio 2 dalis). Darbuotojo pareiškimas pabaigia darbo sutartį pasibaigus įspėjimo terminui, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nustatytą atvejį, ir darbdavys ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną privalo įforminti darbo sutarties pasibaigimą (DK 55 straipsnio 3 dalis).Aiškindamas ir taikydamas DK 55 straipsnio normas, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad darbuotojo pareiškime turi būti nurodyta pareiškimo surašymo diena, pageidaujama darbo santykių nutraukimo data, kadangi tai svarbu sprendžiant, ar laikytasi darbdavio įspėjimo terminų. Pareiškime gali būti nurodomos ir kitos aplinkybės (pavyzdžiui, konkretus DK straipsnis, kurio pagrindu darbuotojas prašo jį atleisti, arba priežastys, dėl kurių darbuotojas pageidauja nutraukti darbo sutartį), iš kurių būtų galima spręsti, kokiu konkrečiu pagrindu darbuotojas siekia būti atleistas. Pareiškime išdėstyta darbuotojo valia patvirtinama jo parašu. Svarbu, kad darbuotojo pareiškimas atitiktų jo tikrąją valią, nebūtų darbdavio inicijuotas, pateiktas dėl psichologinio poveikio ar dėl kitos neleistinos įtakos, kuri suprantama kaip teisei priešingas darbdavio kišimasis į darbuotojo valios formavimąsi. Dėl to, ar buvo darbuotojo tikroji valia nutraukti darbo santykius, sprendžiama iš darbuotojo valios pareiškimo aplinkybių, formos ir kitų konkrečiai bylai svarbių duomenų. Taigi, darbuotojo valia dėl darbo santykių atsisakymo turi susiformuoti laisvai, be neteisėtos įtakos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-248/2020).Darbo bylose įrodinėjimo procesui būdingi tam tikri ypatumai. Vienas iš tokių ypatumų, būdingų darbo byloms, yra susijęs su įrodinėjimo naštos paskirstymu: įprastų ginčo teisenos bylų atvejais įrodinėjimo, kad egzistuoja pagrindas reikalaujamu būdu apginti galbūt pažeistas subjektines teises, pareiga tenka asmeniui, pareiškusiam atitinkamą materialųjį subjektinį reikalavimą (CPK 12 ir 178 straipsniai), o darbo bylų, pradėtų darbuotojo iniciatyva, atvejais įrodinėjimo našta paskirstoma kitaip – pavyzdžiui, darbuotojui teismine tvarka ginčijant jo atleidimą iš darbo, tenka pareiga įrodinėti, kad nebuvo pagrindo atleisti jį iš darbo, o darbdaviui, kuris priėmė sprendimą atleisti darbuotoją iš darbo, tenka pareiga įrodinėti, kad egzistavo įstatymo nustatytas pagrindas nutraukti darbo teisinius santykius (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-254-248/2017; 2018 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-285-1075/2018). Esant nurodyto pobūdžio ginčui, teismas privalo išsiaiškinti, ar egzistavo darbdavio nurodytas darbo santykių nutraukimo pagrindas, taip pat ar darbo santykių nutraukimas atliktas nepažeidžiant įstatyme įtvirtintų procedūrų (DK 218 straipsnio 2 dalis). DK 214 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad atleidimo iš darbo bylose atleidimo iš darbo teisėtumą privalo įrodyti darbdavys. Tuo tarpu, faktą, kad darbuotojo pareiškimas nutraukti darbo sutartį neatitiko jo tikrosios valios, turi įrodyti darbuotojas, kuris tokiu faktu grindžia savo reikalavimus (CPK 178 straipsnis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2013; 2014 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2014). Kartu pastebėtina, kad nors šie išaiškinimai buvo pateikti, taikant ir aiškinant 2002 m. DK, tačiau teisiniam reglamentavimui minėtame ir šiuo metu galiojančiame darbo kodeksuose iš esmės nesiskiriant, jais gali būti remiamasi ir taikant nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusį DK (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-248/2020).Pirmosios instancijos teismas atsakovo atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu pritaręs atsakovo teiginiams, kad jis neteikė ieškovės į bylą pateikto 2024 m. gruodžio 17 d. prašymo atleisti jį iš darbo. Teismas pažymėjo, kad nustatydamas ar buvo darbuotojo valia dėl darbo sutarties nutraukimo išreikšta (ne)pateikiant darbdaviui prašymą vertino byloje esančius rašytinius įrodymus bei šalių paaiškinimus. Teismo įsitikinimu ieškovės paaiškinimų dėl atsakovo prašymo atleisti iš darbo pateikimo nepatvirtina byloje esantys įrodymai. Dėl to teismas visas abejones vertino darbuotojo naudai. Be to, teismas pažymėjo, jog viso proceso metu, t. y. tiek ginčą nagrinėjant ikiteismine ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka, tiek teisme, atsakovas ATS1 nuosekliai tvirtino, jog jis prašymo dėl atleidimo iš darbo nerašė, paaiškindamas, kad jam buvo kilę klausimų dėl pinigų mokėjimo. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, abejones dėl darbdavio veiksmų skaidrumo kelia ir tai, jog darbo sutartis su atsakovu nutraukta 2024 m. gruodžio 31 d., tačiau darbo santykių pasibaigimas yra įformintas tik 2025 m. sausio 14 d. Teisėjų kolegija pažymi, kad DK 65 straipsnis nustato tvarką, kaip turi būti įforminamas darbo sutarties pasibaigimas visais darbo sutarties pasibaigimo atvejais (ginčo laikotarpiu galiojusi aktuali akto redakcija nuo 2024 m. spalio 25 d. iki 2025 m. sausio 1 d.). Minėto straipsnio 7 dalis numatė, jog pasibaigus darbo sutarčiai, apie tai daromas įrašas darbo sutartyje. Ne vėliau kaip kitą darbo dieną po darbo santykių pasibaigimo dienos darbdavys privalo apie darbo sutarties pasibaigimą pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui. Nors apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad dėl atsakovo atleidimo pranešimas VSDFV buvo tik 2025 m. sausio 14 d., nes galutiniam atsiskaitymui reikalinga apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti visus mokesčius, tame tarpe GPM, kuris mokamas V., nes atsakovas dirbo komandiruotas į V., tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad minėta įstatymo nuostata imperatyviai numato, jog ne vėliau kaip kitą darbo dieną po darbo santykių pasibaigimo dienos darbdavys privalo apie darbo sutarties pasibaigimą pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui. Minėtus apeliantės argumentus taip pat paneigia ir jos teikti paaiškinimai darbo ginčų komisijoje, kurioje apeliantė patvirtino, kad darbo santykių pasibaigimas su ieškovu ( ATS1 ) buvo įformintas ne neva ieškovo prašyme nurodytą paskutinę darbo dieną (2024 m. gruodžio 31 d.), o po 14 dienų (2025 m. sausio 14 d.). Darbo ginčų komisija be kita ko 2025 m. kovo 27 d. sprendime konstatavo, kad apeliantė UAB „L.“ net 3 kartus keitė savo poziciją dėl aplinkybių, susijusių su atsakovo ATS1 prašymo atleisti iš darbo surašymu ir pateikimu darbdaviui, todėl kolegijos vertinimu, minėtos aplinkybės patvirtina ne atsakovo ATS1 , o apeliantės UAB „L.“ nenuoseklumą dėl šalių ginčo.Apeliantė UAB „L.“ apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog Lietuvos teismo ekspertizės centras 2025 m. birželio 16 d. davė specialisto išvadą Nr. 11-1503(25), jog 2024 m. gruodžio 17 d. prašymas atleisti iš darbo yra pagamintas skaitmeninio montažo būdu įkeliant į jį kitų nuskenuotų dokumentų iškirptą vardo, pavardės įrašo ir parašo vaizdą. Teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentus kaip nepagrįstus ir neįrodytus. CPK 177 straipsnio 1 dalis numato, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra; 2 dalis numato, kad faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis.Teisminio nagrinėjimo metu kaip įrodymai gali būti naudojami ir kiti rašytiniai aktai, kurie pagal savo prigimtį yra ekspertinio pobūdžio – gaunami atlikus tam reikalingus tyrimus ir pritaikius specialiąsias žinias surašomi atitinkamą kvalifikaciją turinčių asmenų. Jeigu toks tyrimas buvo atliktas ne pagal teismo ar teisėjo nutartį civilinėje byloje, tai, nepaisant jo tiriamojo mokslinio pobūdžio, gauta išvada negali būti laikoma įrodymu – eksperto išvada CPK 216 straipsnio prasme. Toks dokumentas atitinka kitą įrodinėjimo priemonės rūšį, nurodytą procesinio įstatymo, – rašytinį įrodymą, nes jame gali būti žinių apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai (CPK 197 straipsnis). Tiek ekspertizės išvada, tiek tiriamojo mokslinio pobūdžio rašytiniai įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, nėra privalomi ir vertinami laikantis bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 185, 218 straipsniai) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-701/2021, 121 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).Teismo sprendimas remtis vienais įrodymais ir jų pagrindu konstatuoti buvus ar nebuvus tam tikras bylos aplinkybes, o kitus įrodymus atmesti ir jais nesivadovauti turi būti tinkamai motyvuotas. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-695/2019 24 punktą).Teisėjų kolegija pažymi, kad nors apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad Lietuvos teismo ekspertizės centro 2025 m. birželio 16 d. specialisto išvadoje Nr. 11-1503(25), padaryta išvada, jog 2024 m. gruodžio 17 d. prašymas atleisti iš darbo yra pagamintas skaitmeninio montažo būdu įkeliant į jį kitų nuskenuotų dokumentų iškirptą vardo, pavardės įrašo ir parašo vaizdą, tačiau nepateikia tai paneigiančių įrodymų. Minėta specialisto išvada patvirtina atsakovo teiginius, jog atsakovas neteikė darbdaviui prašymo dėl jo atleidimo iš darbo savo noru. Pažymėtina, kad 2025 m. balandžio 17 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmajame policijos komisariate pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-13413-25 pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje, gavus Lietuvos Profesinės sąjungos "S." darbo inspekcijos pareiškimą, kad buvo suklastoti ATS1 , gim. (duomenys neskelbtini) ir S. M., gim. (duomenys neskelbtini), prašymai atleisti iš darbo bei prašymai dėl atostogų. Minėtame ikiteisminiame tyrime buvo atlikti rašysenos ir rekvizitų tyrimai. Nors apeliantė teigia, kad išvadoje nurodoma, kad 2024 m. gruodžio 17 d. prašymas atleisti iš darbo kopijai montažo būdu pagaminti panaudotas lyginamajam tyrimui pateiktas prašymo atleisti iš darbo ATS1 vardu originalas, tačiau rašysenos specialistės išvadoje nurodė, kad rankraštiniai įrašai „ ATS1 “ ir parašai ATS1 vardu yra pagaminti skaitmeninio montažo būdu, jie nebuvo tiriami, nes rašysenos specialistai netiria techniškai suklastotų įrašų ir parašų.Atsižvelgiant į aukščiau aptartą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovė nepateikė įrodymų, sudarančių pagrindą spręsti, jog atsakovas pateikė darbdaviui prašymą dėl jo atleidimo iš darbo savo noru, t. y. įstatymo nustatyta tvarka išreiškė savo valią būti atleistam, todėl pagrįstai darbuotojo atleidimą iš darbo UAB „L.“ DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu pripažino neteisėtu. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismui atmetus ieškovės apeliacinio skundo dalį dėl teismo sprendimo dalies dėl atsakovo neteisėto atleidimo, ieškovė prašo dar sumažinti priteistinos kompensacijos už priverstinį pravaikštos laiką dydį iki 927,39 Eur (1 VDU) (suma atskaičius mokesčius, suapvalinta, apskaičiuota pagal ieškovės 2025 m. vasario 21 d. pažymą). Mažinimą argumentuoja tuo, kad atsakovas nesiėmė aktyvių veiksmų iki neva sužinojimo apie savo atleidimą ir tik 2025 m. vasario 7 d., paskambino į VSDFV. Apeliantės vertinimu tokie atsakovo veiksmai rodo jo nesidomėjimą ir atsainumą savo padėčiai, be to, atsakovas ginčo eigoje vis kėlė papildomus piniginius reikalavimus, klaidino aplinkybėmis, o tai patvirtina atsakovo siekį bet kokia kaina pasipelnyti ieškovės sąskaita, o ne siekį kompensuoti priverstinę pravaikštą. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu, sprendė dėl DK 218 straipsnio 4 dalyje numatytų padarinių taikymo – vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, priteisimo. Teismas nustatė, kad darbo santykiai tarp ieškovės ir atsakovo faktiškai truko nuo 2024 m. balandžio 5 d. iki 2024 m. gruodžio 31 d., t. y. beveik devynis mėnesius. Darbo ginčą atsakovas Darbo ginčų komisijoje iniciavo 2025 m. vasario 11 d., todėl laikė, jog ginčas tarp šalių trunka ilgiau nei metus. Nuo 2025 m. gegužės 12 d. atsakovas yra įregistravęs individualią veiklą, nuo 2025 m. rugsėjo 9 d. dirba UAB „M. p.“. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl kompensacijos dydžio vertino, kad maksimalaus dydžio kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką priteisimas iš ieškovės nebūtų teisingas ir sąžiningas ieškovės atžvilgiu, būtų neproporcinga priemonė, vertinant šalis siejusių darbo teisinių santykių trukmę. Teismas, įvertinęs, kad priteistinos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydis prieštarautų teisingumo principui, būtų iš esmės neproporcingas, kompensacijos atsakovui už priverstinės pravaikštos laiką, dydį sumažino ir atsakovui ATS1 iš ieškovės UAB „L.“ už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2024 m. gruodžio 31 d. priteisė 3 (mėnesių) dydžio kompensacija, t. y. 2782 Eur (927,39 Eur x 3 mėn.) (suma atskaičius mokesčius, suapvalinta, apskaičiuota pagal ieškovės 2025 m. vasario 21 d. pažymą).Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl priteistino kompensacijos dydžio atitikties tokios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgtina į tokias reikšmingas aplinkybes: darbdavio turtinę padėtį ir galimybę sumokėti tam tikro dydžio kompensaciją, darbdavio, kaip juridinio asmens, specifinį teisinį statusą, funkcijas ir darbuotojo pareigų ypatumus, šalių tarpusavio santykių pobūdį, taip pat aplinkybes, susijusias su teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpio trukme ir ją lėmusiomis priežastimis. Šis teismų praktikoje suformuluotas aplinkybių, reikšmingų kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio vertinimui, sąrašas nėra baigtinis (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018; 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-684/2019; 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-701/2019; 2020 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-248/2020; 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-943/2021). Teismas, spręsdamas dėl priteistino kompensacijos dydžio atitikties tokios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, jos adekvatumo, turi vadovautis teismų praktikoje nurodytais kriterijais, nustatyti, ar yra aplinkybių, sudarančių pagrindą mažinti priteistiną kompensaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-36-701/2018, 2020 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-248/2020). Pagal formuojamą teismų praktiką kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką mažinimas galimas išimtiniais atvejais (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2012).Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo laikyti esant išimtinę situaciją, dėl kurios šiuo atveju turėtų būti iki 927,39 Eur (1 VDU) mažinamas darbuotojui mokėtinos kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydis. Ieškovė neįrodinėjo, kad susiduria su finansiniais sunkumais, jog atsakovui mokėtinos kompensacijos dydis gali neigiamai atsiliepti kitiems įmonės darbuotojams, juo labiau, kad pirmosios instancijos teismas kompensacijos atsakovui už priverstinės pravaikštos laiką dydį jau sumažino, priteisdamas 3 mėnesių dydžio kompensaciją, t. y. 2782 Eur (927,39 Eur x 3 mėn.) (suma atskaičius mokesčius). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliantė be kita ko nurodo, kad apeliaciniam teismui netenkinus šio prašymo, prašo palikti pirmos instancijos priteistą 3 mėnesių dydžio kompensaciją, t. y. 2782 Eur (927,39 Eur x 3 mėn.) (suma atskaičius mokesčius, suapvalinta, apskaičiuota pagal ieškovės 2025 m. vasario 21 d. pažymą).Dėl nedraudiminio laikotarpio žymėjimoPagal DK 137 straipsnio 2 dalį, visą darbo dieną (pamainą) ir ilgiau trunkančios nemokamos atostogos gali būti suteikiamos darbuotojo prašymu, jeigu darbdavys sutinka.Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė nepagrįstai ir neteisėtai atsakovui V. D. nuo 2024 m. rugpjūčio 29 d. iki 2024 m. rugpjūčio 30 d., nuo 2024 m. rugsėjo 25 d. iki 2024 m. rugsėjo 30 d., nuo 2024 m. spalio 1 d. iki 2024 m. spalio 4 d. ir nuo 2024 m. gruodžio 17 d. iki 2024 m. gruodžio 31 d. žymėjo nedraudiminius laikotarpius. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantė (ieškovė) nepaneigia šių pirmosios instancijos teismo išvadų, tik nurodo neva teismo prieštaringumus įrodymų vertinime. Nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas būtų įvertinęs ne visą reikšmingos medžiagos visumą ir neatsižvelgęs ar netinkamai, selektyviai vertinęs byloje pateiktus šalių įrodymus.Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuo 2024 m. liepos 1 d. iki 2024 m. liepos 12 d., nuo 2024 m. rugpjūčio 29 d. iki 2024 m. rugpjūčio 30 d., nuo 2024 m. rugsėjo 25 d. iki 2024 m. rugsėjo 30 d., nuo 2024 m. spalio 1 d. iki 2024 m. spalio 4 d., nuo 2024 m. gruodžio 17 d. iki 2024 m. gruodžio 31 d. atsakovui žymėti nedraudiminiai laikotarpiai. Ieškovė į bylą pateikė atsakovo 2024 m. liepos 1 d., 2024 m. rugpjūčio 29 d., 2024 m. rugsėjo 25 d., 2024 m. spalio 1 d., 2024 m. gruodžio 17 d. prašymus dėl nemokamų atostogų suteikimo, dėl kurių tarp šalių kilo ginčas. Lietuvos teismo ekspertizės centras 2025 m. birželio 16 d. davė specialisto išvadą Nr. 11-1503(25), kurioje konstatuota, jog 2024 m. liepos 1 d., 2024 m. rugpjūčio 29 d., 2024 m. rugsėjo 25 d., 2024 m. spalio 1 d., 2024 m. gruodžio 17 d. prašymai dėl nemokamų atostogų ATS1 vardu nėra nukopijuotos/nuskenuotos nuo tokių dokumentų originalų, o yra pagaminti skaitmeninio montažo būdu įkeliant į juos iš kitų nuskenuotų dokumentų iškirptą vardo, pavardės įrašo ir parašo vaizdą. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad neturi pagrindo nesivadovauti minėta išvada, nes ji parengta tokią kompetenciją turinčio asmens. Teisėjų kolegija, susipažinusi su minėta išvada, nenustatė pagrindo konstatuoti, kad teismas būtų netinkamai įvertinęs jos turinį. Pirmosios instancijos teismas taip pat vertino ir kitas šalių nurodytas aplinkybes, kaip antai, kad atsakovas teisme paaiškino, kad darbo labai daug, tačiau žmonių trūko, liepė važiuoti namo, nežino kodėl. Nebuvo taip, kad nebūtų darbo. Teismas pažymėjo, kad neturi pagrindo netikėti tokiais atsakovo paaiškinimais. Teismas taip pat vertino, kad yra tam tikrų logiškai nepaaiškinamų nuoseklumų darbdavio veiksmuose, kuriuos patvirtina bylos medžiaga, t. y. 2024 m. gruodžio 10 d. direktoriaus įsakymu Nr. K-2024.12.10/0004 ATS1 atšaukiamas iš komandiruotės, nurodant, kad paskutinė komandiruotės diena yra 2024 m. gruodžio 11 d., tačiau iš darbo laiko apskaitos žiniaraščio nustatyta, jog 2024 m. gruodžio 12, 13 ir 16 d. atsakovas dirbo po 8 val. Apibendrinant nurodytą, nenustatyta pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas neteikė darbdaviui prašymų dėl nemokamų atostogų suteikimo ir ieškovė nepagrįstai ir neteisėtai atsakovui V. D. nuo 2024 m. rugpjūčio 29 d. iki 2024 m. rugpjūčio 30 d., nuo 2024 m. rugsėjo 25 d. iki 2024 m. rugsėjo 30 d., nuo 2024 m. spalio 1 d. iki 2024 m. spalio 4 d. ir nuo 2024 m. gruodžio 17 d. iki 2024 m. gruodžio 31 d. žymėjo nedraudiminius laikotarpius. Ši teismo išvada pagrįsta bylos medžiagos visumos įvertinimu, atliktu nepažeidžiant proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą.Dėl viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomisApeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino atsakovo priešieškinį dėl skolos priteisimo už neva dirbtus viršvalandžius, darbą šeštadieniais. Apeliantės vertinimu atsakovo nenuoseklumas rodo siekį pasipelnyti, o ne pažeistos teisės gynimą. Apeliantės vertinimu teismas nepagrįstai rėmėsi Exel lentele ir 2024 m. kovo 3 d. teismo posėdyje išklausytu garso įrašu, kuriame „atsakovo atstovas S. F. kalba su UAB „L.“ darbuotoju A., įraše girdėti, kaip S. F. pagal darbo skelbimą dėl santechniko darbo, yra informuojamas apie darbo sąlygas, t. y. dėl 10 darbo valandų ir trumpesnių darbo valandų šeštadieniais“. CPK 177 straipsnio 3 dalis numato, kad įrodinėjimo priemonėmis gali būti nuotraukos, vaizdo bei garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog: i) vertinant garso įrašo, kaip įrodinėjimo priemonės, leistinumą, visų pirma turi būti vertinama, ar šis įrodymas buvo gautas, nepažeidžiant subjektų, užfiksuotų įraše, teisių ir interesų, jų teisės į privatų gyvenimą, turi būti atsižvelgiama į įrašo padarymo aplinkybes, fiksavimo būdą, priemones ir pan.; ii) ar garso įrašas yra leistina įrodinėjimo priemonė, turi būti sprendžiama individualiai kiekvienoje konkrečioje byloje, atsižvelgiant į įrašo padarymo aplinkybes, fiksavimo būdą, priemones ir pan.; iii) garso įrašo darymas ginčo teisiškai reikšmingoms aplinkybėms teisingai nustatyti, gali būti pripažįstamas teisėtu įrodymų rinkimu, nes dviejų privačių asmenų civilinio ginčo aplinkybės nelaikytinos šių asmenų privataus gyvenimo aplinkybėmis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-106-421/2019, nutarties 19–36 punktai). Apie tai, ar garso įrašas yra leistina įrodinėjimo priemonė, turi būti sprendžiama individualiai kiekvienoje konkrečioje byloje, atsižvelgiant į įrašo padarymo aplinkybes, fiksavimo priimta būdą, priemones ir pan. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2004; 2006 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-271/2006; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-302/2010;2010 m. spalio 25 d nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2010).Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad yra pagrindas pripažinti, kad atsakovas dirbo viršvalandinį darbą ir dirbo poilsio bei švenčių dienomis ir už darbo užmokesčio sumokėjimą atsakinga ieškovė, taikė įrodymų vertinimo taisykles ir įvertinęs byloje pateiktus šalių rašytinius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus bei paaiškinimus teismo posėdžio metu, liudytojų parodymus, remdamasis įrodymus vertinant taikytina tikėtinumo taisykle, padarė išvadas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantė (ieškovė) nepaneigia šių pirmosios instancijos teismo išvadų, tik nurodo neva teismo prieštaringumus įrodymų vertinime, atsakovo nenuoseklumą. Nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas būtų įvertinęs ne visą reikšmingos medžiagos visumą ir neatsižvelgęs ar netinkamai, selektyviai vertinęs byloje pateiktus šalių įrodymus. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad viso proceso metu atsakovas nuosekliai teigė, jog jis dirbo viršvalandžius, taip pat dirbo poilsio ir švenčių dienomis. Paaiškino, jog su darbdaviu tarėsi dėl 10 darbo valandų ir 5 val. šeštadieniais. Su M. B. tarėsi dėl 10 darbo valandų. Sakė, kad standartas. Tvirtino, kad dirbo ir šeštadieniais. Dirbo 55 val. per savaitę. Visi darbuotojai dirbo tiek darbo laiko. Trūko pinigų, bet manė, kad antstoliams išskaičiuoja darbdavys. 2024 m. kovo 3 d. teismo posėdyje buvo išklausytas garso įrašas, kuriame atsakovo atstovas S. F. kalba su UAB „L.“ darbuotoju A., įraše girdėti, kaip S.F. pagal darbo skelbimą dėl santechniko darbo, yra informuojamas apie darbo sąlygas, t. y. dėl 10 darbo valandų ir trumpesnių darbo valandų šeštadieniais. Dėl garso įrašo teisėtumo ir ar gali jis būti laikomas tinkams įrodymu byloje pirmosios instancijos teismas vertino, o teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti, kad garso įrašas buvo daromas ne privačioje aplinkoje, jame buvo fiksuojami ne asmeniniai pokalbio dalyvių santykiai, o siekiant išsiaiškinti pagal skelbimą dėl darbo valandų trukmės su darbdavio atstovu. Įrašas buvo daromas siekiant apginti atsakovo teises ir teisėtus interesus nuo darbdavio neteisėtų veiksmų. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad darbuotojui, kaip silpnesniajai darbo teisinių santykių pusei, yra sudėtingiau įrodyti tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą arba jas paneigti, todėl teismas pagrįstai sprendė, jog garso įrašo panaudojimas nepažeidžia darbdavio teisių, o juose esanti informacija padeda teisingai ir sąžiningai išnagrinėti bylą, nesuteikiant akivaizdaus pranašumo nei vienai iš šalių. Teismas taip pat pažymėjo, kad nors garso įrašas padarytas vėliau, t. y. po to, kai darbo santykiai tarp ginčo šalių buvo nutrūkę, minėtas garso įrašas yra informatyvus, yra netiesioginiu įrodymu vertinant, ginčo aplinkybes dėl faktiškai dirbtų atsakovo valandų kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Dėl atsakovo pateiktos Exel lentelės pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog teismas neturi pagrindo netikėti lentelėje užfiksuotų duomenų objektyvumu, nes apie lentelės buvimą buvo išsiaiškinta tik teismo posėdyje, teismui paklausus atsakovo, ar jis kokia nors forma nefiksavo savo darbo laiko. Nes kaip ir pažymėjo pirmosios instancijos teismas lentelėje yra padaryti ir įrašai apie tai, kada atsakovas buvo atostogose ar kitaip nedirbo. Teisėjų kolegija atsakydama į apeliantės argumentą, kad atsakovas turi visas galimybės kviesti ir remtis liudytojų parodymais, t. y. kolegų, kurie nebedirba, nėra konflikto su darbdaviu, įrodinėjant savo darbo laiką, pateikti darbo laiko filmavimą ar fotografavimą paties darbuotojo priemonėmis, pažymi, kad kasacinis teismas yra pasisakęs, kad įrodinėjimo pareiga nėra beribė – asmuo negali būti įpareigotas įrodyti tokias faktines aplinkybes, kurių jis objektyviai negali įrodyti (lot. probatio diabolica) arba kurių įrodinėjimas yra maksimaliai apsunkintas, be to, asmeniui negali būti priskirta neproporcingai didelės apimties įrodinėjimo našta. Priešingas aiškinimas suponuotų asmens teisės į teisingą teismą paneigimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-969/2019 107 punktą; 2019 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-359-701/2019, 40 punktas). Dėl netesybų (ne)priteisimoApeliantė apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas sprendimu pripažino atsakovo atleidimą neteisėtu ir priteisė kompensaciją už priverstines pravaikštas, bei tenkindamas priešieškinį priteisė ir netesybas DK 147 straipsnio 2 dalies pagrindu. Akcentuoja, kad ieškovei tektų mokėti dvigubas finansines sankcijas, kas prieštarauja protingumo, sąžiningumo principui. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu, sprendė dėl DK 218 straipsnio 4 dalyje numatytų padarinių taikymo – vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, priteisimo. Teismas, įvertinęs, kad priteistinos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydis prieštarautų teisingumo principui, būtų iš esmės neproporcingas, kompensacijos atsakovui už priverstinės pravaikštos laiką dydį sumažino, atsakovui ATS1 iš ieškovės UAB „L.“ už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2024 m. gruodžio 31 d. priteisė 3 mėnesių dydžio kompensaciją, t. y. 2782 Eur (927,39 Eur x 3 mėn.) (suma atskaičius mokesčius, suapvalinta, apskaičiuota pagal ieškovės 2025 m. vasario 21 d. pažymą). Ši sankcija ieškovui taikyta už neteisėtą atsakovo atleidimą iš darbo. DK 147 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo (DK 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsto atsiskaitymo laikotarpis yra trumpesnis negu vienas mėnuo, netesybų dydį sudaro darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio suma, apskaičiuota proporcingai uždelsto atsiskaitymo laikotarpiui.Dėl darbdavio pareigos mokėti netesybas pagal DK 147 straipsnio 2 dalį kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad: pirma, remiantis pradėta formuoti kasacinio teismo praktika, DK 147 straipsnyje nustatyto reguliavimo tikslas yra užtikrinti darbuotojo teisę į jam priklausančių sumų gavimą (išmokėjimą) laiku, t. y. laiku įvykstantį atsiskaitymą su darbuotoju. Darbdaviui, laiku neatsiskaičiusiam su darbuotoju, taikomos DK 147 straipsnyje nustatytos sankcijos, kuriomis siekiama kompensuoti darbuotojui jo praradimus, atsiradusius dėl darbdavio pareigos pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-257-1075/2021, 65 punktas). Be to, DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta norma laikytina ir sankcija darbdaviui, kuris nepagrįstai su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaitė atleidimo dieną. Todėl šia teisės norma yra siekiama apsaugoti darbuotojo interesus bei skatinti darbdavį tinkamai vykdyti pareigas ir atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju. Antra, lingvistiškai aiškinant DK 147 straipsnio 2 dalies normą, akivaizdu, kad ji yra imperatyvaus pobūdžio, joje vartojama sąvoka „privalo mokėti netesybas“ rodo įstatymų leidėjo ketinimą nustatyti pareigą darbdaviui mokėti netesybas esant normos hipotezėje susiklosčiusioms aplinkybėms: 1) darbo santykių pasibaigimui, 2) vėlavimui atsiskaityti su darbuotoju ne dėl darbuotojo kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2022; 2022 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-151-684/2022; 2022 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-684/2022). Ar pažeidė darbdavys savo pareigą laiku atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju ir ar jam taikytinos DK nustatytos teisinio poveikio priemonės, sprendžiama pagal darbuotojo atleidimo dienos padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2014).Už vėlavimo atsiskaityti laiką pirmosios instancijos teismas priteisė atsakovui iš ieškovės DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka apskaičiuotas netesybas – 927,39 Eur (atskaičius mokesčius) už vieną mėnesį, t. y. taikė sankciją už tai, kad nebuvo laiku atsiskaityta su darbuotoju (šalių darbo santykiai faktiškai truko iki 2024 m. gruodžio 31 d.; atsakovui nesumokėtas darbo užmokestis - 1 389,06 Eur (su mokesčiais), laikotarpiai nuo 2024 m. rugpjūčio 29 d. iki 2024 m. rugpjūčio 30 d., nuo 2024 m. rugsėjo 25 d. iki 2024 m. rugsėjo 30 d., nuo 2024 m. spalio 1 d. iki 2024 m. spalio 4 d., nuo 2024 m. lapkričio 23 d. iki 2024 m. lapkričio 24 d., nuo 2024 m. gruodžio 12 d. iki 2024 m. gruodžio 19 d. pripažintini komandiruotės laiku ir ieškovė įpareigota priskaičiuoti ir išmokėti atsakovui dienpinigius už minėtus laikotarpius; ieškovė įpareigota perskaičiuoti nepanaudotų atostogų dienas bei atsakovui priklausančią išmokėti kompensaciją už nepanaudotas atostogas, o susidariusią nepriemoką sumokėti atsakovui; už viršvalandinį darbą ir darbą poilsio dienomis atsakovui iš ieškovės priteista 2908,20 Eur (atskaičius mokesčius)). Darbo teisėje finansinės sankcijos darbdaviui, kurias taikydamas teismas jų dydį apskaičiuoja kaip pagrindą naudodamas darbuotojo vidutinį darbo užmokestį, siejamos su dviem pažeidimais: vėlavimu atsiskaityti po darbuotojo atleidimo iš darbo (sankcija skaičiuojama už vėlavimo atsiskaityti laiką, bet ne daugiau nei už 6 mėn.; DK 147 straipsnio 2 dalis) ir darbuotojo atleidimo iš darbo pripažinimu neteisėtu (sankcija skaičiuojama už priverstinės pravaikštos laiką, bet ne daugiau nei už 12 mėn.; DK 218 straipsnio 2, 4 dalys). Lyginant sankcijas už vėlavimo atsiskaityti laiką ir už neteisėtą atleidimą iš darbo pabrėžtina, kad vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką sumos vertintinos kaip reikšmingesnės darbuotojui, nes prilyginamos darbo užmokesčiui, kai sankcija už vėlavimo atsiskaityti laiką vertintina kaip specifinės formos netesybos.Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartą teisinį reglamentavimą, sprendžia, kad nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad netesybų priteisimas prieštarauja protingumo, sąžiningumo principui, o ieškovė neįrodė, jog yra pagrindas eliminuoti jos pareigą mokėti atsakovui įstatymu numatytas netesybas.Teisėjų kolegija, patikrinusi šią darbo bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Pirmosios instancijos teismas betarpiškai ištyrė į bylą pateiktus rašytinius įrodymus ir jais pagrindė savo išvadas. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai neįrodo, kad teismas būtų pažeidęs paminėtus įrodymų vertinimo principus. Teismo išvados dėl reikšmingų faktų yra tinkamai motyvuotos, logiškai pagrįstos ir atitinka tikimybių pusiausvyros principą. Tai, kad apeliantė (ieškovė) nesutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstytomis, jai nepalankiomis išvadomis, nereiškia, kad byloje nebuvo atskleista bylos esmė ar kad skundžiamas sprendimas neteisėtas, nepagrįstas, ar kad yra pagrindas priimti priešingą sprendimą. Apeliantė, nesutikdama su bylą išnagrinėjusio pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, nepagrindė teismo vertinant įrodymus padarytų teisės normų pažeidimų, tiesiog pateikė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio, kitokio jų vertinimo. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad į esminius apeliacinio skundo klausimus atsakyta. Kiti apeliantės (ieškovės), atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako (CPK 2 straipsnis, 3 straipsnis, 7 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis). Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą, kai yra atskleista bylos esmė, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).Dėl bylos procesinės baigties Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus ir juos iš esmės teisingai įvertino, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, teisingai aiškino ir taikė ginčo klausimui išspręsti aktualias darbo teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo. Dėl to apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teismeŠaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).Apeliacinį skundą atmetus, atsakovui iš ieškovės priteistinos 500 Eur advokato pagalbos išlaidos, atsakovo turėtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str. 1 d.). Šios išlaidos neviršija rekomenduojamo priteisti dydžio, todėl nemažintinos.Apeliacinį skundą atmetus, ieškovės bylinėjimosi išlaidos, turėtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,n u t a r i a :Ieškovės UAB „L.“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „L.“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) , atsakovui ATS1 , asmens kodas (duomenys neskelbtini) , 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos. Teisėjai Lina Muchtarovienė Aleksandras Rusakas Irma Valiuškienė